Studija Didysis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario Lietuvoje

Santrauka. Studijoje analizuojami Didžiojo (Pirmojo pasaulinio) karo diskursai ir atminimo kultūros praktika tarpukario Lietuvoje. Tyrime aptariama grožinės literatūros Didžiojo karo tema kiekis tarpukario Lietuvoje ir jos pobūdis (atkreipiant dėmesį į verstinių ir vietinių autorių kūrinių lygį, literatūros karo tema „pakilimą“ ir pokyčius), šio karo reikšmė visuomenei; atskleidžiama Didžiojo karo sukakčių minėjimų ir karių kapų tvarkymo praktika tarpukario Lietuvoje.

Pagrindiniai žodžiai: Didysis (Pirmasis pasaulinis) karas, diskursas, karių kapai, literatūra karo tema, karo nuostoliai, Lietuvių–prancūzų draugija.

Turinys

1. Didžiojo karo siužetai literatūroje5
2. Karių patirtys: trys pralaimėjimai13
3. Didysis karas Lietuvoje: nuostoliai, kančios, dekadansas ir laisvė17
4. Didžiojo karo atminimo praktikos epizodai tarpukario Lietuvoje24
5. Karių kapai31
6. Išvados39
7. Šaltiniai ir literatūra42
8. The Great War: Discourses and Remembrance Practices in Interwar Lithuania43

Didysis karas pasibaigė, negaudžia patrankos, nežvanga ginklai, bet dar ilgus metus tautoms teks sunkiai kovoti su baisiomis Didžiojo karo išdavomis. Tai irgi savo rūšies karas. [Antanas] Graurogkas, „Šauliškumas ir gyvenimo raida“, p. 351.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Lietuvos visuomenei teko kariauti tą karą bandant atsakyti, ką jis reiškė Lietuvai, įvertinti jo padarinius. Pagaliau, susidurta su emocinių traumų pasekmėmis, o visa šalis buvo nusėta aukų kapais.

Didysis karas buvo pati masiškiausia žmonijai iki tol žinoma ginkluota kova. Jis lėmė kare dalyvavusių valstybių užsienio ir vidaus politiką. Ieškota bendrų vardiklių, pavyzdžiui, kaip karas vertintas kitose šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Praėjus šimtmečiui po Didžiojo karo dažnai manome, kad tarpukariu Lietuvoje Pasaulinis karas nebuvo aktualus, palyginti su nepriklausomybės paskelbimu ir kovomis dėl jos. Tačiau galbūt tai tik XXI a. interpretacija, labiau išreiškianti esamas realijas, o ne tarpukario padėtį?

Tyrimo tikslas – nustatyti Didžiajam karui teikiamą reikšmę tarpukario Lietuvoje; tam bus tiriami tarpukario diskursai ir Didžiojo karo atminimo praktika (ar jos apraiškos). Tyrimo uždaviniai:

1. išnagrinėti Didžiojo karo vietą viešuosiuose diskursuose tarpukario Lietuvoje;
2. atskleisti tarpukario atminimo kultūros praktiką Lietuvoje, susijusią su Didžiojo karo paminėjimu ir jo karių kapų tvarkymu.

Tyrimo chronologinės ribos – tarpukaris, 1919–1940 metai. Susitelkiama į vieną atvejį, o lyginamoji analizė paliekama ateities tyrimams. Studijoje analizuojami Didžiojo (Pirmojo pasaulinio) karo diskursai ir atminimo kultūros praktika, taikyta tarpukario Lietuvoje. Čia nesiekta aprėpti visą su karu susijusią literatūrą, įmanomus diskursus ar praktiką. Tai jau būtų monografijos lygio darbas.

Kai kurie tyrimui aktualūs aspektai, pvz., edukaciniai – bendrojo lavinimo programos, mokymo priemonės bei muziejų kolekcijos ir ekspozicijos, bus analizuojami vėlesniame vykdomo projekto („Pirmojo pasaulinio karo atminimas: Lietuvos ir Rytprūsių lyginamoji analizė (iki 1939 metų)“) etape. Šio teksto kontekste itin svarbūs Pirmūnų sąjungos ir karo invalidų analizės klausimai Plačiau žr. kituose V. Jokubausko parengtuose straipsniuose vykdant LMT projektą MIP-021/2015. , nes jų visuma leidžia perprasti Didžiojo karo vietą bei vaidmenį Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenime tarpukariu. Apskritai Didysis karas ar su jo atminimo kultūra bei įvaizdžiais susijusios problemos XXI a. Lietuvos istoriografijoje nėra itin populiari tema Žr. Edmundas Gimžauskas, „Vokietijos Pirmojo pasaulinio karo tikslai Rytuose: istorijos ir istoriografijos vingiai“, 2015; Andrea Griffante, „Gemeinschaft und Mythos: zwei litauische Narrative über den Ersten Weltkrieg (1914/15)“, 2015; Algimantas Kasparavičius, „Didysis karas (1914–1918) ir Lietuva (nereikalingi faktai ir šešėliai istorinėje atmintyje)“, 2014; « La Grande Guerre dans les mémoires historiques des Lituaniens », 2014; Vasilijus Safronovas, „Pirmojo pasaulinio karo atminimas Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje: naujų tyrimų pradžia“, 2015; Darius Staliūnas, „Žuvusių karių kultas tarpukario Lietuvoje“, 2001; Vygantas Vareikis, „Karo žymė: pasaulio vaikystės pabaiga“, 2016. .

Didžiojo karo siužetai literatūroje

Didysis karas tapo grožinės literatūros siužetų pagrindu. 1930 m. suomių poetas ir prozininkas Henry’is George’as Williamas Parlandas, kelerius metus gyvenęs Kaune, Vaire rašė:

Didysis karas kūliomis apvertė karo filosofiją. Jis nušlavė paskutinius Viduramžių siekiančius individualios dvikovos pėdsakus ir asmenybės vietoje pastatė visai kitas sąvokas: masės ir technikos.

Spustelėjus išskleisti...

Autorius pabrėžė, kad Didžiajame kare nebedalyvavo asmenybės, o tik kolektyvai ir kariuomenės, kuriose nebebuvo senojo herojinio tipo didvyrių. Naujasis didvyrio vaizdinys – „paprastas vidutinis žmogus“ Henri Parland, „Moderniškasis karo romanas“, p. 261–262. . 1934 m. literatūrologas, kritikas, žurnalistas ir rašytojas Julius Būtėnas teigė, kad „tik iš Didžiojo karo pasaulis tikrai pažino karą, tik Didįjį karą vaizduodami rašytojai aprašė tikrą karą“ Julius Būtėnas, „Didžiojo karo literatūra“, 1930. . Aptaręs grožinę literatūrą Didžiojo karo tema Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, SSRS, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, konstatavo, kad lietuvių literatūra po karo „tik kvapą atgauna“. Paminėjęs Maironį („Mūsų vargai“), Vydūną („Pasaulio gaisras“), Jono Norkaus sudarytas Didžiojo karo laikų lietuvių dainas, kuriose perteiktos lietuvių patirtys karo metu, Antaną Vienuolį („Prieš dieną“), jis pabrėžė, kad „senesniesiems mūsų rašytojams“ daugiau žinomas karo pabėgėlių Rusijos imperijos gilumoje gyvenimas ir kad „vertesnės karo literatūros galima laukti iš naujųjų rašytojų, kuriems teko vokiečių okupacija ir visa kita pergyventi vietoj“. J. Būtėnas pateikė kelis pavyzdžius: Jono Šimkaus apysaką „Nuvirtus beržams“, Juozo Tarvydo „Per audrą“, Petro Vaičiūno „Liepsnojančios širdys“ Žr. Julius Būtėnas, „Didžiojo karo literatūra“, 1930. . Kiek vėliau daugiau „kariškų motyvų“ buvo įžvelgiama Liudo Giros ir Kazio Binkio kūryboje Žr. [Kazys] Naunčikas, „Mūsų karo žygiai laukia rašytojo plunksnos“, 1936. . J. Būtėno teigimu, grožinės literatūros Didžiojo karo tema bruožas tarpukariu buvo joje vyraujantys klausimai: „dėl ko kariaujama, kam reikalingas karas, kaip karų ir viso būtų galima išvengti“, o ypač „karo scenų baisumo, šiurpumo vaizdavimas“, nes, anot jo, šios literatūros gerbėjai knygas vertino pagal tai, kaip jose pavyko atskleisti fronto realybę Julius Būtėnas, „Karo literatūros tendencijos“, 1934. . Analizuotos karinės dainos ir tai, kaip jose XX a. pirmojoje pusėje buvo „sugrąžintas“ kario herojaus įvaizdis, karo filosofija Vydūno ir Vaižganto darbuose, nes „gilesnės karo prasmės ieškoti ypačiai pastūmėjo Didysis karas“ J. Ambrazevičius, „Karys ir karas literatūroje“, 1935. .

Didžiojo karo tema tarpukariu grožinėje literatūroje išties buvo ryški. Vienas pirmųjų romanų buvo Adrieno Gustave’o Henrio Barbusse’o Le Feu („Ugnis“), išleistas 1916 metais. 1914 m. savanoriu stojęs į Prancūzijos kariuomenę, fronte sužeistas ir demobilizuotas, autorius, remdamasis savo patirtimi, parašė šią knygą dar tebevykstant karui. Būtent A. G. H. Barbusse’as pirmasis pasauliui atskleidė tikrąjį karo veidą Žr. Julius Būtėnas, „Didžiojo karo literatūra“, p. 408. . 1920 m. Vokietijoje pasirodžiusi Ernsto Jüngerio knyga In Stahlgewittern lietuvių kalba buvo išleista tik 2016 m. Žr. Ernst Jünger, Plieno audrose, 2016. .

Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdyba 1926 m. išleido Didžiojo karo legendinio lakūno – „raudonojo barono“ Manfredo Albrechto Freiherrio von Richthofeno autobiografinę knygą Raudonasai karo lakūnas (vok. Der rote Kampfflieger), kurioje autorius dalijasi savo išgyvenimais taikos ir karo metu. Vertėjas vyr. ltn. Jonas Pyragius savo įvadiniame žodyje teigė, kad knygą išvertė norėdamas visuomenę ir karius supažindinti su aviacijos veikla Didžiajame kare Žr. Manfred von Richthofen, Raudonasai karo lakūnas, 1926. . A. G. H. Barbusse’o romanas Ugnyje lietuvių kalba išleistas 1928 m. (JAV) Žr. Henri Barbusse, Ugnyje, 1928. Kitas šios knygos leidimas lietuvių kalba pasirodė 1954 m. (žr. Henri Barbusse, Ugnis: skyriaus dienoraštis, 1954). , o 1934 m. Lietuvos žurnalas Kultūra išspausdino šio romano ištrauką „Mirtis dumble“ Žr. Henri Barbusse, „Mirtis dumble: iš karo romano Ugnis“, 1934. . 1929 m. Lietuvoje lietuvių kalba buvo išleistas tikriausiai garsiausias romanas apie Didįjį karą – Ericho Maria’ios Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo Žr. Erich Maria Remarque, Vakarų fronte nieko naujo, 1929. . Tais pačiais 1929 m. Lietuvoje pasirodė ir 2-asis jo leidimas. Autoriui pranašaujant Nobelio premiją, Karde apie knygą rašyta:

neseniai išėjusi Remarko knyga buvo tikra literatūros sezono sensacija. Kalbėta apie ją nemažai. Kiekvienas jautėsi turįs teisės autoritetingai kalbėti apie veikalą, kurio siužetas paimtas iš karo ir daugiausia fronto gyvenimo. Mat, kiekvienas mūsų kartos vyriškis yra ar tai betarpiškas didžiojo karo dalyvis, ar bent artimas visų karo ir pokarinių įvykių liudininkas, todėl kiekvienam šios knygos tema prieinama visose savo detalėse. Ž., „Vakarų fronte nieko naujo“, p. 112.

Spustelėjus išskleisti...

1929 m. Trimite, pažymint, kad suėjo dešimt metų, kaip „vokiečiai išsikraustė iš Kauno“, buvo paskelbta ištrauka iš Kaune, Ober Osto spaudos skyriuje, tarnavusio Vokietijos kario Arnoldo Zweigo romano „Ginčas dėl seržanto Grišos“ (Der Streit um den Sergeanten Grischa, 1928) Žr. Cveigas [Arnold Zweig], „Vokiečių okupacija Lietuvoje (iš knygos: Ginčas dėl seržanto Grišos)“, 1929. Pristatant knygą rašyta, kad joje „jaudinančia gyvenimo teisybe aprašytas vokiečių okupantų žiaurumas mūsų šaly. Visas romano veiksmas vyksta Lietuvoj, tada Ober-Oste. Čia ir pabėgąs rusų belaisvis Griša, ir besislapstą Lietuvos miškuose vokiečių dezertyrai, ir iš žandarų nagų ištrūkę lietuviai. Jiems visiems vadovauja jauna, bet jau pražilusi lietuvaitė“ (Cveigas [Arnold Zweig], „Vokiečių okupacija Lietuvoje (iš knygos: Ginčas dėl seržanto Grišos)“, 1929). . 1931 m. Lietuvoje buvo išleistas buvusio Rusijos kariuomenės kazokų karininko Chadži-Murato Mugujevo romanas Ir Rytų fronte nieko naujo (И на восточном фронте без перемен: врата Багдада), 1929) Žr. Chadži-Muratas Mugujevas, Ir Rytų fronte nieko naujo: Bagdado vartai, 1931. , kurio pavadinimą, matyt, nulėmė E. M. Remarque’o knygos sėkmė. Ch.-M. Mugujevo romane aprašomi kazokų šimtinės nuotykiai keliaujant per dykumą Bagdado link, kur jie turėjo susijungti su Didžiosios Britanijos pajėgomis. Knygoje neliečiami karių išgyvenimai ar kiti psichologiniai aspektai, bet pasineriama į nuotykių Didžiojo karo metu aprašymą Žr. Chadži-Muratai Mugujevas, „Ir Rytų fronte nieko naujo: Bagdado vartai. Romanas“, 1931. . Trečiasis verstinis kūrinys apie Didįjį karą Lietuvoje buvo 1931 m. pasirodęs Didžiojo karo veterano, prancūzų autoriaus Roland’o Dorgelès romanas Žr. Roland Dorgelėi [Roland Dorgelès], „Mediniai kryžiai: Did. karo romanas“, 1931. Mediniai kryžiai (Les Croix de bois, 1919) Žr. Roland Dorgelès, Mediniai kryžiai: did. karo romanas, 1931. . 1932 m. išleistos amerikiečių autoriaus Williamo T. Scanlono knygos Žr. William T. Scanlon, Dieve, pasigailėk mūsų!, 1932. lietuviško varianto paantraštėje skelbta, kad tai „amerikonų Vakarų fronte nieko naujo“ versija. Tai, žinoma, galima vertinti kaip rinkodaros sprendimą pasinaudoti E. M. Remarque’o romano populiarumu ir suvilioti Lietuvos skaitytoją įsigyti ir W. T. Scanlono kūrinį. 1932 m. lietuvių kalba išleista Jeroslavo Hašeko kūryba, demonstruotas jos pagrindu sukurtas filmas Žr. Jaroslav Hašek, Šaunusis kareivis Šveikas, 1932; Šaunusis kareivis Šveikas: Šveikas ruošiasi kariauti, 1932; „Šaunusis kareivis Šveikas“, 1932. „Spaudos fondas“ išleido knygą Šaunusis kareivis Šveikas (knygos nepavyko aptikti nė viename Lietuvos bibliotekų kataloge, taip pat 1932 m. Bibliografijos žiniose, todėl galbūt tai yra tas pats leidinys) – sutrumpintą Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare versiją (Hašek, J. Šaunusis kareivis Šveikas. Kaunas: Spaudos fondas, 1932). Tais pačiais metais „Naujasis Žodis“ šį kūrinį išleido kaip savo priedą (Hašek, J. Šaunusis kareivis Šveikas: Šveikas ruošiasi kariauti, 1932); Jaroslav Hašek, „Bibliografie“, 2016; „Istorija: žvelkime kartu“, 2016; „Naujojo Žodžio“ leidinyje „paimta tik maža dalis šio veikalo, būtent, nuo to, kai „Šaunusis kareivis Šveikas“ patenka į policijos valdybą (po austrų-vengrų erchercogo Ferdinando užmušimo Sarajeve) iki jis, paleistas iš karo kalėjimo, patenka pas kalėjimo kapelioną pasiuntiniu“ (Jaroslav Hašek, „Šaunusis kareivis Šveikas“, 1932). . Prancūzų rašytojas F. G. Lebos, kelių romanų autorius, karo priešininkas, romaną Nekaltųjų kraujas (Le Sang des innocents, 1934) išleido Didžiojo karo 20 metų sukakčiai paminėti Žr. „Nauji leidiniai“, 1935, p. 799. . Jau kitais metais išversta ir išleista Lietuvoje ši knyga Žr. F. G. Lebos, Nekaltųjų kraujas, 1935. ir jos vertimas į lietuvių kalbą sulaukė kritikos pažymint, kad Lietuvos skaitytojai „vertimais labiau pasitiki, negu savąja originaline literatūra, tad pastaruoju laiku vertimų nemaža spausdinama“ B-S, V. F. G. Lebos, „Nekaltųjų kraujas“, 1935. . 1933 m. Niujorke lietuvių kalba buvo išleista SSRS rašytojo Moisėjaus Gromovo apysaka Karas Lietuvoj: anot vertėjo D. M. Šolomsko, Pirmojo pasaulinio karo „naikinimo liepsna apėmė ir Lietuvą, iki šiolei mes neturėjome rimtesnio kūrinio, nušviečiančio jo vaizdus“ Моисей Громов, Karas Lietuvoj, 1933. .

Tarpukariu nebuvo apsiribojama verstinės literatūros Didžiojo karo tema leidyba, Lietuvos autoriai taip pat įnešė savo indėlį. Petronėlė Bartninkaitė-Rūtelionienė 1930 m. pradėjo leisti keturių dalių romaną Klaikuma: iš Didžiojo karo laikų ir tremtinių gyvenimo Žr. Petronėlė Bartninkaitė-Rūtelionienė, Klaikuma: iš Didžiojo karo laikų ir tremtinių gyvenimo, 1930. . Pasirodžius 1 ajam tomui, Vytautas Steponaitis apie knygą atsiliepė šitaip:

Didysis karas tiek pakeitė ne tik atskirų žmonių gyvenimą, bet ir bemaž visos žmonijos, kad nestebėtina, jogei tuo reikalu pasisakė nemaža rašytojų. Bet šį posakį labiau galima taikinti užsieniams, o ne mums. Plačiau tuo klausimu (smulkesnių apysakučių, aprašymėlių neturiu galvoj) pas mus pirmą kartą išsitaria Rūtelionienė.

Spustelėjus išskleisti...

Pažėręs autoriai nemažai dalykinių pastabų, recenzentas vis dėlto apibendrino: „iš šio tomo sprendžiant pati autorė kol kas klaikumoj klaidžioja“ V. S-tis [Vytautas Steponaitis], „Klaikuma“, 1931. .

1931 m. pasirodė Onos Pleirytės-Puidokienės, aktyvios lietuvių pabėgėlių Sibire veikėjos Žr. „Mirė rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė“, 1936. , knyga, kurios 2-ojoje dalyje pateikti apsakymai apie į Rusijos imperijos gilumą nuo Didžiojo karo pabėgusius lietuvius Žr. Ona Pleirytė-Puidienė, Audroms siaučiant: apysakos: Vaidilutė, 1931. . 1932 m. su autoriaus dedikacija „Tiems, kurie kovoja dėl taikos“ buvo išleista Antano Skripkausko knyga Romanas be moters: epizodas iš Didžiojo karo laikų Žr. Antanas Skripkauskas, Romanas be moters: epizodas iš Didžiojo karo laikų, 1932. , kuri autoriaus sūnų iniciatyva buvo perleista 2004 m. Žr. Vita Morkūnienė, „Paminklas į Tėvynę sugrįžusiam tėvui“, 2004. . Knygoje Didžiojo karo patirtys Lietuvoje perteikiamos iš nedidelės kaimo bendruomenės, įsikūrusios ant Šventupio upelio kranto Šiaulių apskrityje, pozicijų. 1935 m. publikuotas Antano Krasausko romanas Mirtis už fronto Žr. Antanas Krasauskas, Mirtis už fronto, 1935. . Rusijos kariuomenėje tarnavęs Stasys Keblas, Didžiojo karo veteranas, buvo sumanęs leisti keturių dalių veikalą „Pasaulio atmaina“: 1935 m. pasirodė romanas Pasauliniame fronte… Ekstra telegrama!, 1936 m. – Pasaulinis karas, 1939 m. parašyta trečioji dalis „Revoliucija, chaosas, krizė“ dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo liko neišleista. Autorius buvo pradėjęs rašyti ir ketvirtąją dalį – „Antichristija“, tačiau šis rankraštis, kaip ir 3-iojo tomo, pražuvo 1944 m. Žr. „Pasaulio anykštėnų bendrija: Stasys Keblas“, 2016. . Pirmojo tomo pratarmėje pažymėjęs, kad lietuvis daug išgyvenęs ir kovojęs su priešais „už savo brangią Tėvynę Lietuvą“ dabar trokšta tų kovų „fotografijos“, S. Keblas pasižadėjo:

pasaulinio karo eigos nuotrauką aš tau, lietuvi, nuo širdies čia ir žadu teikti. Skaityk pats, kitam skaityti duok ir puošk, jei tiks savo kambarį, knygyną ar knygynėlį. Stasys Keblas – M. PTOU, Pasauliniame fronte… Ekstra telegrama!, 1935.

Spustelėjus išskleisti...

Nemažai paskelbta prisiminimų, ypač karinėje literatūroje – žurnaluose Mūsų senovė ir Karo archyvas 1921 m. rašyta, kad „kai kuriose Žemaičių vyskupijos klebonijose nuo pat [Didžiojo] karo pradžios kasdien surašomi svarbesnieji atsitikimai. Surinkta labai daug medžiagos. […] Sąrašai skiriami Lietuvos istorijos karo metų aprašymui“ („Karo istorijos medžiaga“, 1921). . Iš dalies tai buvo Lietuvos Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus Istorijos dalies kryptingos veiklos rezultatas, nes aktyviai agituota „Taip pat geistini vokiečių ir kitų okupacijų periodų atsiminimai“ („Karo istorijos reikalu“, 1936); „Kariuomenės štabo Karo Istorijos Dalis jau kartą kreipėsi į Didžiojo ir mūsų Nepriklausomybės karų dalyvius, prašydama surašyti savuosius atsiminimus ir juos prisiųsti karo Istorijos Daliai. Be to, nemažam skaičiui asmenų buvo pasiųsti paraginimo laiškai“ („Nurodymai atsiminimus rašantiems“, 1936; „Karo istorijos reikalu“, 1936). ir netgi ieškota asmenų, kurie galėtų parašyti prisiminimus apie karą (rinkti 1863–1864 m. sukilimo, Didžiojo karo ir nepriklausomybės kovų prisiminimai). 1936 m. Istorijos dalies vedėjas plk. ltn. Vytautas Steponaitis laiške dėl prisiminimų apie Pagirių partizanų veiklą prašė: „gal galėtumėte parašyti atsiminimus iš vokiečių okupacijos laikų?“ V. Steponaičio 1936 m. liepos 30 d. laiškas Rapolui Krivečkai (Pagyriai). .

1920 m. JAV buvo išleista kunigo Jurgio F. Jonaičio knyga Mano Patyrimai Didžiojoj Karēj 1918 ir 1919 metais Žr. F. Jurgis Jonaitis, Mano Patyrimai Didžiojoj Karēj 1918 ir 1919 metais, 1920. , o 1927 m. kita jo knyga Keturi angelai, kurioje savo įspūdžius grįžęs į Lietuvą pasakoja Vakarų fronte, Prancūzijoje, kariavęs karininkas; iš turinio galima suprasti jog tai – lietuvis, tarnavęs JAV kariuomenėje Žr. F. Jurgis Jonaitis, Keturi angelai: pasakojimas iš Didžiojo karo meto, 1927. . Atskiromis knygomis 1933 m. buvo išleisti karininkų Leono Lingvevičiaus atsiminimai apie karą Žr. Leonas Lingevičius, Karas 1914–1918 m., 1933. ir gen. Leono Radus-Zenkavičiaus prisiminimai (pastarieji vokiečių kalba Klaipėdoje Žr. Leonas Radus-Zenkavičius, Im Nebel des Vergangenen: Erinnerungen eines ehemaligen Generalstäblers der alten russischen Armee, 1933. ). Civilių prisiminimai sugulė į Pranciškaus Žadeikio Didžiojo karo užrašus ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraščius, kurie pastaraisiais metais buvo perleisti. 1939 m. buvo išleista Petro Rusecko sudaryta prisiminimų apie Didįjį karą knyga – Lietuva Didžiajame kare Žr. Petras Ruseckas (sud.), Lietuva Didžiajame kare, 1939. , tačiau istorikas Zenonas Ivinskis į ją pažvelgė kritiškai, nedaug vertės matydamas tuose prisiminimuose. Visgi jo parengta recenzija spaudoje nepasirodė, o Z. Ivinskis ant savo juodraščio užrašė: „Cenzūra 1940 m. vasarį liepė išmesti, nors jau buvo surinkta dėti į Židinį“ Aurelijus Gieda, Istoriografija ir visuomenė: istorija, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m., p. 329. .

Vakarų autoriai – A. G. H. Barbusse’as, E. Jüngeris ir E. M. Remarque’as – buvo kariai, Didžiojo karo dalyviai, savo kūryboje perteikę ir asmenines patirtis bei išgyvenimus; jų kūriniai parašyti prisiminimų pagrindu. Beje J. Hašekas, knygos Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare autorius, taip pat buvo Didžiojo karo dalyvis, dezertyravo iš Austrijos-Vengrijos kariuomenės ir tapo čekų legionieriumi. Lietuvoje tarpukariu tokio lygmens kūrinių apie Didįjį karą išleista nebuvo. Nebent galime paminėti Didžiojo karo dalyvio, 1915 m. vasario mėn. Augustavo miškuose į Vokietijos nelaisvę patekusio plk. Aleksandro Uspenskio, kuris 1918–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1932 m. rusų kalba išleistą knygą, kuri 1935 m. buvo perleista lietuviškai – Didžiajame kare Lietuva – Rytų Prūsija 1914–1915 m. Karininko atsiminimai Žr. Aleksandras Uspenskis, Didžiajame kare: Lietuva – Rytų Prūsija 1914–1915 m. Karininko atsiminimai su didž. karo vaizdais ir kovų schemomis, 1935. . Pažymėtina, kad knyga sulaukė teigiamų vertinimų Žr. „Atsiliepimai apie plk. A. Uspenskio knygą Didžiajame Kare“; A. Braziulis, „Dim. pulk. Aleksandras Uspenskis: Didžiajame kare“, 1936; B. Žemaitis, „Vertimai“, 1935. , buvo išversta į čekų kalbą. Gen. št. plk. Vlado Skorupskio nuomone, „kiekvienam kariui ir piliečiui pageidautina perskaityti tą knygą, kad jis žinotų 1914–1915 metais įvykusias Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje karo baisybes“ Vladas Skorupskis, „A. Uspenskio Kare“, 1932. . 1934 m. poetas, rašytojas, dramaturgas ir žurnalistas, keturvėjininkų grupės iniciatorius Kazys Binkis rašė, kad Lietuvos leidėjai verčia vokiečių ir prancūzų autorių knygas, bet nepastebi daug aktualesnio kūrinio, kuriame aprašomas veiksmas Lietuvoje. K. Binkio vertinimu, autorius

savo aprašymo paprastumu vietomis pasiekia meistriškumo. Kai skaitydamas Remerką jauti tyčia sugrupuotus faktus, sutirštintus dažus, – čia visai nepastebima autoriaus pastangų ką nors gąsdinti karo baisenybėmis, čia matai pačią baisią tikrovę, pilną heroizmo, pasiaukojimo, kančių, pagaliau beprasmiškumo ir klaikumo.

Spustelėjus išskleisti...

K. Binkio nuomone, A. Uspenskis savo tekstu prikausto skaitytojo dėmesį, kuris kartu su autoriumi keliauja iš Vilniaus į frontą ir belaisvių stovyklą. K. Binkis knygą įvertino taip: „žymus veikalas“ [Kazys Binkis], „A. A. Uspenskij Na Voine“, 1934. .

Karių patirtys: trys pralaimėjimai

Tarpukariu Lietuvos spaudoje rašant apie lietuvių tautybės karių patirtis Didžiajame kare, dėmesio centre, galima sakyti, buvo trys Rusijos kariuomenės pralaimėjimai prieš Vokietiją – 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo miškuose ir Kauno tvirtovėje. Tai lėmė geografinis aspektas ir lietuvių karių gausa šiose karinėse operacijose, tarnaujant Rusijos arba Vokietijos imperijų kariuomenėse.

1914 m. Jonas Žadeikis buvo mobilizuotas į 111-ąjį Dono pėstininkų pulką, o 1921 m. jau minėtoje jo brolio kanauninko Pranciškaus Žadeikio išleistoje knygoje pateikti Jono prisiminimai:

Traukiau tat į karą. Mano širdis valandomis kaito, valandomis šalo. Retkarčiais užeidavo ir pasidrąsinimo mintis: „Štai tu – didvyris, už tėvynę mirsi!“ Bet reikėjo pergalėti ir kitokias mintis, kurios traukte traukė atgal: „Už ką tu nujau eini kariauti? Gal manai už Lietuvą? Tai ne […].

Spustelėjus išskleisti...

didelė jų dalis vyko vietose (Mažojoj Lietuvoj), kur seniau gyveno ir dabar tebegyvena lietuvių gentis. Antra vertus, turima prisiminti, kad, mūsų tautos tragedijos dėka, daug abiejų kovojusių pusių kariuomenės dalių, ypač rusų kariuomenės dalių, kurios pirmosios įsivėlė ir lėmė šias kautynes, iš pradžių daugiausia arba beveik ištisai buvo sudarytos iš mobilizuotų lietuvių atsarginių karių, patyrusių pirmuosius karo smūgius. Vaclovas Žadeika, Karo veiksmai Rytprūsiuos 1914 m, rugp, – rugs, m, I dalis: Generalinio štabo kursai I-ji laida, p. 1.

Spustelėjus išskleisti...

Augustavo miškai ir Didžiojo karo patirtis sieti ne tik dėl 1915 m., bet ir dėl nepriklausomybės kovų Žr. „Majorui Ramanauskui paminėti“, 1923. . Viena vertus, Augustavo apylinkėse (miškų masyve į rytus nuo Augustavo) 1915 m. vasario mėn. Vokietijos karinių pajėgų buvo apsuptas ir sunaikintas 20-asis Rusijos kariuomenės korpusas, kuriame tarnavo daug lietuvių. Kita vertus, 1920 m. rugsėjo mėn. tame pačiame rajone vyko intensyvios Lietuvos ir Lenkijos pajėgų kovos, pasibaigusios Seinų–Druskininkų katastrofa Žr. Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 306–330. , kai žuvo arba į nelaisvę pateko per du tūkstančius Lietuvos karių, buvo prarastos strategiškai svarbios pozicijos Siauriausias ruožas (fronto linija) buvo nuo Raigardo iki Nemuno ties Gardinu, t. y. apie 63 km tiesiąja linija, kurio abu sparnus dengė kliūtys – rytuose Nemuno upė, o vakaruose Vokietijos siena. ir kartu Suvalkų kraštas. Taigi Augustavas buvo gana ryškus elementas nepriklausomybės kovų naratyve „Esu aš tas, kuris kritau už laisvę, // tenai, kur mano pulkas viesulu žygiavo. // Tai mano kaulai, tie, kuriuos išmėtytus; // po raistus ir laukus surinkot jūs // ir medžio kryžius jiems pastatėt atminimui. // Rytuose ir pietuos, ties Daugpiliu ir Augustavu, // aš grūmiausi su priešu stipresniu“ (Bronys Raila, „Algirdo sūnūs (Radio vaizdelis kariuomenės šventės proga, lapkričio 23 d.)“, p. 10). Augustavo miškai tapo nepriklausomybės kovų veiksmo vieta romanuose (žr. Brolių Tomdykų [Adolfas Burčikas], Augustavo mišku prakeikimas, 1934). . Vienas iš 1937 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įrengtų 35 varpų buvo pavadintas Seinai–Augustavas Žr. „Kovų Varpų įsteigimo ir pašventinimo aktas“, 1937. . Apie 1915 m. Augustavo mūšį Žr. Esče, „10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsuose (1915 m. vasario 9–21 d.)“, 1921; Leonas Radus-Zenkavičius, Trumpas Didžiojo karo eskizas, p. 89–94. tarpukariu Lietuvoje rašyta: „mums lietuviams, ši kova tuo yra įdomi, kad joje dalyvavo didelis skaičius lietuvių, tarnavusių rusų armijoj“. Karinės operacijos metu Vokietijos pajėgos apsupo Rusijos kariuomenės 20-ąjį korpusą, kuris buvo mobilizuotas Vilniaus karinėje apygardoje, tad suprantama, kad jame buvo gausu lietuvių. Pasak P. Rusecko, „beveik visi pirmosios mobilizacijos lietuviai pateko į tą korpusą“, o kai kurios jo kuopos „susidėjo maždaug per pusę iš lietuvių“ Petras Ruseckas, „Lietuviai kariai vokiečių nelaisvėj“, 1929. . Teigta, kad jų buvo keli tūkstančiai, ir nemaža dalis žuvo Augustavo miškuose. Minėto korpuso 113-ajame pulke tarnavęs Mykolas Volodka prisiminė, kad jo kuopoje buvo 28 lietuviai; tai buvo vienas iš dviejų pulkų, kurie prasiveržė iš apsupties. Liudininko teigimu, po kariuomenės puolimo kuopoje liko tik trys lietuviai, kiti žuvo arba buvo sužeisti, o jis pats neteko kojos Žr. Mykolas Volodka, Lietuvos karo invalidas, 1938. . Vokietijos žiniasklaida po operacijos paskelbė:

20-ojo korpuso garbė buvo išgelbėta kaina 7 000 karių, kritusių vieną dieną per kautynes 2 kilometrų plote. Jie žuvo garbingai! Mėginimas prasilaužti buvo beprotybė, bet šventa beprotybė – karžygiškumas. V., „Nepriklausomos Lietuvos pirmas dešimtmetis“, p. 224.

Spustelėjus išskleisti...

A. Uspenskis, šios kovos dalyvis, patekęs į Vokietijos nelaisvę, savo knygoje rašė, kad 20-ojo korpuso sudėtyje Augustavo miškuose karžygiškai žuvo ir daugelis lietuvių, kadangi 1-osios mobilizacijos kariai buvo skiriami į šio korpuso dalis. Garsiose Gumbinės kautynėse, kurios išgelbėjo Paryžių, vienas iš ypatingai pasižymėjusių ir labiausiai nukentėjusių dalių buvo 111 Dono pulkas, beveik ištisai sudarytas iš lietuvių. Ne be reikalo 1921 m. prancūzų laikraštis „Petit Pasirien“ Ši citata iš A. Uspenskio knygos naudojama plačiau: „1921 m. prancūzų laikraštis Petit Parisien rašė: „… Lietuviai nusipelnė Antantės dėmesio tuo, kad jie pirmieji, gelbėdami Prancūziją, garbingose kautynėse ties Gumbine išliejo savo kraują…“ (Arvydas Pociūnas, „Tragiški lietuvių karių likimai Pirmajame pasauliniame kare“, 2001). pareiškė, kad „Lietuviai nusipelnijo Antantės dėmesį tuo, kad jie pirmutiniai, gelbėdami Prancūziją garbingai kautynėse ties Gumbine, išliejo savo kraują“ V., „Nepriklausomos Lietuvos pirmas dešimtmetis“, p. 226. .

Kauno tvirtovės užėmimas taip pat sulaukdavo kiek daugiau dėmesio. Kariuomenėje buvo skaitomos paskaitos „Kauno tvirtovės žlugimas“ Žr. Endziulaitis, „Iš 3. pėst. pulko gyvenimo“, 1926. . Tvirtovės užėmimas analizuotas karinėje literatūroje Žr. [Kostas] Boleckis, „Kauno tvirtovės gynimas“, 1923; „Kas buvo gen. Litzmanas“, 1936; [Karl] Litzmann, „Kauno tvirtovės puolimas ir paėmimas“, 1930; Jonas Petruitis, Didysis karas, 1935–1937. , o jos šturmas buvo svarbus ir tuo, kad, kaip teigta, „daugiausia lietuvių karių [tarnavusių Vokietijos kariuomenėje – V. J.] žuvo puolant Kauno tvirtovę“ Jurinas, „Lietuviai kariai, žuvę Vokietijos ir Rusijos kariuomenėse“, 1936. . Spaudoje akcentuota, kad Vokietijos kariuomenės gretose žuvo tūkstančiai lietuvių visuose frontuose, o šturmuojant Kauną iš 700 žuvusių vokiečių nemaža dalis buvo lietuviai Žr. „Prūsų lietuviai, žuvę kovose su rusais ties Kaunu“, 1934. . Tokį susidomėjimą lėmė trys priežastys: 1) buvo svarbu analizuoti karo veiksmus, vykusius su tomis kitų šalių kariuomenėmis, kurios eventualiai galėjo tapti Lietuvos priešais tame pačiame karo veiksmų geografiniame areale; 2) šie veiksmai vyko Lietuvos arba lietuviškose (tarpukario samprata) teritorijose ir 3) tose kovose iš abiejų pusių dalyvavo tam tikras, tarpukariu įvardytas – didelis, lietuvių kilmės karių skaičius.

Didysis karas Lietuvoje: nuostoliai, kančios, dekadansas ir laisvė

Didžiojo karo pradžios ir pabaigos sukakčių proga Lietuvos spaudoje pasirodydavo įvairaus pobūdžio straipsniai Žr. „1914 – VIII. 1 – 1939“, 1939; Richard Nikolaus Condenhove-Kalergi, „Dvidešimties metų karas: Didžiojo karo pradžios 20-ties metų sukaktuvių proga“, 1934; „Dvidešimties metų karas“, 1934; „Didžiojo karo paliaubų minėjimas“, 1934; „Didžiojo karo rezultatai“, 1935; „Didžiosios paliaubos“, 1928; „Istorinės dienos prieš 20 metų“, 1938; „Kaip pasibaigė Didysis karas“, 1932; „Karo sukaktuvės“, 1934; MB, „Kaip prasidėjo pasaulinis karas: 20 m. sukaktuvių proga“, 1934; „Pirmųjų karo dienų įspūdžiai“, 1934; J. Norkus, „Kaip prasidėjo didysis karas: 20 metų sukakus“, 1934; Stasys Raštikis, „Didžiojo karo paliaubų sukaktuvių proga“, 1929; Stankaitis, „Didysis karas (20 metų nuo jo pradžios)“, 1934; Š. Š., „Didįjį karą beminint“, 1924; „Taip Lietuva sutiko D. karo paliaubas“, 1938; Žl., „Didžiojo karo pradžios sukaktis“, 1934. , kuriuose buvo aptariami įvairūs šio karo aspektai Žr. 1939 m. turinio rodyklė, p. 1269; „Mūsų karų ir kariuomenės istorija Karyje (1919–1934 metų bibliografija)“, p. 2–3. . Antai dvidešimtąją sukaktį savo puslapiuose bene plačiausiai pažymėjo periodinis leidinys Kultūra, šiai temai buvo skirta dalis 6–7 numerio Žr. „Mūsų ir svetimoji spauda“, 1934. ; kiek plačiau apie tai tuo metu rašė ir Rytas Žr. Jonas Petruitis, „Didžiojo karo dalyvių veiksmų sumanymai: prancūzų operacijų planai“, 1934; „Didžiojo karo dalyvių veiksmų sumanymai“, 1934; „Didžiojo karo dalyvių veiksmų sumanymai: vokiečių planas“, 1934. bei Lietuvos žinios Žr. „Pasaulinio karo balansai: kas apskaičiuos, kiek Lietuvai padarė didysis karas nuostolių?“, 1934; „Pirmas didžiojo karo šūvis: pirmas Rusijos Vokietijos bei Lietuvos parubežy šūvis“, 1934; J. P-kis, „Kaip jie užsuko baisiojo karo mašiną“, 1934; „Prieš 20 metų prasidėjo pasaulinis karas: didžiojo Europos gaisro sukaktuvės minint“, 1934; „Šūvis, įžiebęs Didįjį karą: austro Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymas“, 1934, nr. 145, p. 3; 1934, nr. 146, p. 3; 1934, nr. 147, p. 3; 1934, nr. 148, p. 4; 1934, nr. 149, p. 4; 1934, nr. 150, p. 4; 1934, nr. 151, p. 4; 1934, nr. 153, p. 4; 1934, nr. 154, p. 4. . Pastarųjų rugpjūčio 1 d. numeryje skelbta: „šiandien sukanka lygiai dvidešimt metų nuo tos atmintinos dienos, kai prasidėjo pasaulio istorijoje neregėtos skerdynės, vadinamos „didžiuoju Europos karu“ „20 metų“, 1934. . Tarpukariu spaudoje kiek plačiau analizuotos šio karo priežastys Žr. J. Bardauskas, „Pasaulinio gaisro kilmė“, 1934; A. Graževičius, „Kas karus kelia?“, 1934; G. Rutenbergas, „Kas yra didžiojo karo kaltininkas?“, 1925. . Istorikas Zenonas Ivinskis Didžiojo karo pradžios 20-mečio proga konstatavo, kad nors prirašyta daugybė tomų knygų analizuojant šio karo priežastis, aiškiau netapo, nes skirtingos šalys visiškai priešingai interpretavo faktus. Savo įžvalgas jis baigė prancūzų mokslininko Gustave’o Le Bono mintimi, kad

į sklidiną taurę vandens Vokietija metė paskutinį lašą, ir vanduo išsiliejo. Bet klausimo esmė labiau glūdi tame, kas pripildė tą stiklą, o ne tame, kas metė paskutinį lemiantį lašą. Zenonas Ivinskis, „Didžiosios Europos valstybės 1898–1914 m. ir D. karo priežastys“, Židinys, 1934.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvoje tarpukariu Didžiajam karui teiktas dėmesys ne tik sukakčių proga, bet ir kituose kontekstuose. Paminėtinos gen. Leono Radus-Zenkavičiaus, plk. Jono Petruičio ir Justo Paleckio knygos Žr. Justas Paleckis, Didysis karas 1914–1918, 1939; Jonas Petruitis, Didysis karas, 1935–1937; Leonas Radus-Zenkavičius, Trumpas Didžiojo karo eskizas, 1924. , skirtos Didžiojo karo istorijai. Kaipgi buvo vertinama šio karo reikšmė Lietuvai?

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritorija stipriai nukentėjo, ne vienas miestas patyrė milžiniško masto sugriovimus. Kalvarija, Kybartai, Šakiai, Tauragė ar Šiauliai buvo virtę griuvėsių krūvomis. Tuoj po karo Lietuvai padaryti nuostoliai (teritorijoje be Vilniaus krašto), ekonomisto Albino Rimkos skaičiavimu, buvo įvertinti 3,733 mlrd. Lt Ekonomisto skaičiavimais, vokiečių padaryta žala buvo lygi 2,917 mlrd. Lt, o rusų – 816 mln. Lt; čia autorius įskaičiavo ir bermontininkų bei bolševikų padarytą žalą (žr. Albinas Rimka, „Lietuvos karo nuostoliai“, p. 319). (pagal tarpukario lito ir aukso paritetą suma lygi 561,677 tonoms aukso). Palyginkime: per 16 m. (1924–1939 m.) Lietuvos biudžeto išlaidos siekė 4,539 mlrd. Lt. Per karą Šiauliuose buvo sugriauta ar apgriauta 1 900 pastatų, Tauragėje – 410, Raseiniuose – 100, Panevėžyje – 100, Kybartuose – 100, Naumiestyje – 100, Pabradėje – 100, Kaune – 50 pastatų Žr. Plano paaiškinimas, 1920 m. sausio 14 d., l. 4. . 1919 m., palyginti su laikotarpiu prieš Didįjį karą, arklių sumažėjo 38 %, galvijų – 47,7 %, kiaulių – 44 %, avių – 30 %. 1918 m. dirvonavo 35 %, o 1919 m. – 16,4 % laukų. Karo metu sudegė 1 200 sodžių su 14 270 ūkių, 2 000 vienkiemių, 270 dvarų ir 50 miestelių, iš viso 57 080 pastatų Žr. P. Karvelis, „Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos ūkio dešimtmetį minint“, Židinys, 1928 p. 399. . 1916 m. lietuvių kalba JAV išleistoje knygoje kunigas Vincas Bartuška, sugrįžęs iš kelionės po Lietuvą, rašė apie sugriautą žemės ūkį:

Pilviškių miestelio šiapus Pilvės ir Šešupės nieko neliko. Anoj gi pusėj išdeginta klebonija, bet bažnyčia nelytėta. Pravažiavus Pilviškių miestelį, akysna keliauninko puola baisus reginys. Kur-ne-kur rioglinėja karvutė-našlelė, arba per tuščius laukelius kiutina susirietęs lietuvis-žmogelis. Rodos užklaustum karvutės kur dingo jos skaitlingos sesutės, ir žmogaus ar neliūdna ir nebaugu jam vienam vaikščioti po plačius laukus ir išnaikintas sodybas. Vincas Bartuška, Kelionė Lietuvon: Didžiosios Karės Metu 1916 m., p. 39–40.

Spustelėjus išskleisti...

1937 m. išleistoje knygoje V. Bartuška pakartojo savo 1916 m. kelionės iš JAV į Lietuvą įspūdžius Žr. Vincas Bartuška, Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais: Kritiškas 1914–1919 metų įvykių ir asmenybių įvertinimas, p. 47–48. . 1925 m. Trimite rašyta, kad karo metu sugriauti Seredžius Žr. „Korespondencijos: Seredžius“, 1925. ir Šeduva Žr. „Korespondencijos: Šeduva“, 1925. jau buvo beveik atstatyti. Apie Baisogalą 1928 m. rašoma:

Didysis karas paliko čia pėdsakų – trečdalis išdegusio miestelio, pamatai, kurie ir dabar tūnoja, apdaužyta artilerijos sviediniais bažnyčia ir dideli brolių kapai. Čia būta nemažų kovų. Miestelis kelis kartus buvo perėjęs tai vokiečiams tai rusams. Baisiogalietis-Šaulys, „Kodėl Baisiogaloje pastatytas paminklas“, 1928.

Spustelėjus išskleisti...

1929 m. konstatuota, kad „po didžiojo ir Nepriklausomybės karo audrų esame išvargę, ūkis reikalauja daugelio metų, kol atsistatys“ Antalgiškis, „Kvieskime užjūrio brolius“, 1929. ; kartu agituojama skatinti JAV lietuvių sugrįžimą į Lietuvą su taip trūkstamu kapitalu investicijoms.

Kitas sąsajų su Didžiuoju karu aspektas tarpukariu buvo moralės ir vertybių dekadansas. „Atūžusi Didžiojo karo audra“ esą viską nušlavė, gyvenimas pakrypo „kitomis vėžėmis“ Julius Būtėnas, „Lietuvių teatras Vilniuje vokiečių okupacijos metu“, p. 874. , o karas ir Vokietijos okupacija „pakirto lietuvio fizines ir dvasines jėgas“ Kazys Tumas, „Šaulių fiziškas lavinimas“, p. 500. . Trimite Rusijos okupacijos ir „Didžiojo karo neigiamu palikimu“ įvardyta apsileidimas, tarpusavio nesantaika, girtavimas ir kiti neigiami reiškiniai, kurie ardė lietuvių tautinę vienybę, trikdė darbą Žr. V. Darmantas, „Šaulių Sąjunga 1933 metais“, p. 131. . Anot Antano Smetonos, prasidėjus karui, dorovės dėsnius, kuriais rėmėsi visuomenė, pakeitė žiaurumai, o „Lietuva pirma tapo karo auka“ „Valstybės Prezidento kalba gruodžio 8 d., minint Lietuvių Komiteto dvidešimties metų sukaktį“, p. 957. . Rašyta, kad po Didžiojo karo pakriko tikėjimas sąžine, įsigalėjo nejaukus sumaterialėjimas, išplito nusikalstamumas Žr. „Įvairenybės: Sąžinės fondas“, 1924. . „Praūžusi didžiojo karo audra į šeimų gyvenimą įnešė didelę ir sunkiai atitaisomą disharmoniją, pakrikimą, šeimų išsiblaškymą“ „Motinai pagerbti diena“, 1929. , todėl po Didžiojo karo „pakrypo, šeimos pamatai“ ir padaugėjo skyrybų „Įvairenybės: Amerikos teismų sprendimai“, 1924. . Apskritai „Didysis karas apnešė visą pasaulį moralės puvėsių dulkėmis. Ir tos dulkės kaskart vis giliau skverbiasi [į] visų tautų“, įskaitant ir lietuvius, širdis Šaulė Maria, „Motina“, p. 352. . 1934 m. Trimite pažymėta, kad „Prieš didįjį karą visuomeninis gyvenimas ir jo tempas buvo visai kitoks negu“ po karo. Anksčiau buvo „nusistovėjusi ir palyginti rami visuomenės būtis“, o karas pagimdė ekonominę ir dvasinę krizę, kuriai įveikti reikėjo „stambių socialinių ir vidaus politikos reformų“ [Antanas] Graurogkas, „Šauliškumas ir gyvenimo raida“, p. 351. .