Bendras vaizdas iliustruotas tokiais teiginiais: „Didžiojo karo metu Lietuvoje buvo ypatingai sunkios sąlygos vaikams auginti, jų ne tik mažiau gimė, bet didesnis, negu paprastai, nuošimtis mirė“1. 1925 m. nuogąstauta, kad tautai gresia sergamumo sifiliu proveržis, nes net nedidelėje kaimiškoje teritorijoje buvo nustatyta 200 minėtos ligos atvejų. Teigta, kad sifilis Lietuvoje paplito Didžiojo karo metu, o „liga užnešta rusų ir vokiečių kariuomenių“, nes prieš karą apie tokią ligą esą beveik nebuvo girdėta, susirgimų pasitaikydavo tik miestuose. Tačiau po karo jau ir kaimuose sirgo ištisos šeimos2. Taigi karo negandos buvusią „sveiką lietuvių tautą“ užkrėtė įvairiomis venerinėmis ligomis. Konstatuota, kad Lietuvoje neliko valsčiaus, kuriame nebūtų išplitusi ši liga, o pagal oficialią statistiką, sergančiųjų tuo metu buvo per 10 tūkst.3. Taip pat rašyta, kad daug žmonių mirdavo nuo džiovos, nes po Didžiojo karo pablogėjo gyvenimo sąlygos4.
Analizuojant tarpukariu paskelbtas publikacijas apie Didįjį karą Lietuvoje, akivaizdu, kad jis buvo vertinamas ne tik dėl sugriovimų, aukų ar venerinių ligų, bet ir atsivėrusios galimybės atkurti nepriklausomybę. Antai 1925 m. rašyta: „pasaulinio karo dėka, Lietuva vėl pabaigė vergų dienas ir […] varo savo naują nepriklausomo gyvenimo vagą“5. Spaudoje įvardijama Didžiojo karo reikšmė atkuriant valstybingumą: „Daugeliui valstybių laisvę davė didysis karas“6, „didysis karas išvadavo atskiras tautas iš vergijos“ (taip Kompjeno paliaubų proga rašė būsimasis generolas S. Raštikis7). Vaclovo Sidzikausko teigimu, „Didžiojo karo padariniai pagreitino tautinio atgimimo vyksmą ir sudarė palankesnes sąlygas išsilaisvinti“8, – diplomatas ir teisininkas taip įvertino karo reikšmę Mažosios Lietuvos „susijungimui“ su Didžiąja Lietuva. Pabrėžta, jog „praūžusiame Didžiojo karo ir revoliucijų košmare iškilo tautų apsisprendimo teisė“9. Minint nepriklausomybės 10-metį pažymėta, kad „Didysis karas sutraukė caro Rusijos uždėtus Lietuvai pančius“10. Pagaliau karas suvoktas ir kaip bausmė imperijoms, pavergusioms mažąsias tautas: esą „tik didysis karas nubaudė tuos, kurie ją slėgė, ir apdovanojo laisve slėgtuosius jos sūnus“11.
- 1 A. Kelmutis, „Likviduokime neraštingumą“, 1938.
- 2 Šaulys Šauklys, „Dar pavojus“, p. 193.
- 3 Žr. Tautietis, „Žmonijos žaizda“, p. 756.
- 4 Žr. V. Vaičiūnas, „Džiova“, p. 52.
- 5 [Antanas] Jurgelionis, „Sveikatos, mankštinimo ir gynimosi institucijų sąryšis“, p. 2.
- 6 A. J., „Latvijos nepriklausomybės ir kariuomenės šventės proga“, p. 489.
- 7 Stasys Raštikis, „Didžiojo karo paliaubų sukaktuvių proga“, p. 766.
- 8 J. Ž-kas, „Penkiolika metų“, p. 56.
- 9 [Simas] Stanaitis, „Žvilgsnis į praeitį“, p. 8.
- 10 V., „Nepriklausomos Lietuvos pirmas dešimtmetis“, p. 216.
- 11 K., „Latvių 10 m. nepriklausomybės sukaktuves paminėjus“, 1928.