- Bibliografinis aprašas: Alfonsas Vaišvila, „Kitos šeimos formos“, arba Bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo“, @eitis (lt), 2020, t. 1 401, ISSN 2424-421X.
- Ankstesnis leidimas: Alfonsas Vaišvila, „Kitos šeimos formos“, arba Bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4 (3), p. 953–972, ISSN 2029-2236.
- Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra.
Santrauka. Straipsnyje aptariamas santuokinės šeimos ir „kitų šeimos formų“ santykis, keliamas klausimas, ar egzistuoja teisiniai pagrindai laikyti „kitas šeimos formas“ teisinėmis sąvokomis. Įrodinėjama, kad, legalizavus „kitokias šeimos formas“, santuokinė šeima ne tik netenka konstitucinės apsaugos, bet ji padaroma ir nebūtina, pertekline šeimos forma, atsiveria galimybė paprastesnėmis ir mažiau išlaidžiomis priemonėmis pasiekti tų pačių valstybės pripažįstamų socialinių pasekmių, kurias iki šiol garantavo tik santuokinė šeima. Tai pasmerkia santuokinę šeimą natūraliai mirčiai. „Kitų šeimos formų“ legalizavimas – tai bandymas priderinti šeimos teisinį institutą prie kiekvieno asmens subjektyvumo ir tuo jį panaikinti kaip intersubjektinę vertybę. Kadangi šeimos sąvoka priklauso prie pagrindinių Konstitucijos sąvokų, todėl grindžiama būtinybė ją apibrėžti ne Konstitucinio Teismo aiškinimu, o įstatymų leidėjo formuluojamu rašytiniu tekstu.
Pagrindiniai žodžiai: santuokinė šeima, „kitos šeimos formos“, šeima ir partnerystė, „natūrali šeima“, diskriminacija ir teisinio reguliavimo diferenciacija.