• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis „Kitos šeimos formos“, arba Bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo

6.1. Kontraceptika ir socialinė valstybė daro moterį pagrindine „kitų šeimos formų“ šalininke ir propaguotoja

Ši vertybinė, teisinė sumaištis pirmiausia susijusi su moterų padėtimi lyčių santykiuose, besikeičiančia dėl mokslo ir technikos pažangos. Dėl kontraceptinių priemonių atsiradimo moterys jaučia didesnį saugumą ir dėl to jos sutinka gyventi be santuokos, be oficialaus įsipareigojimo vienas kitam, be didesnio santykių stabilumo. Anksčiau visų „palaidų“ lytinių santykių pasekmės pirmiausia gulė ant moters pečių ir tai lėmė, kad santuokine šeima pirmiausia buvo suinteresuotos moterys; santuokinė šeima labiau tarnavo moters ir jos vaikų interesų apsaugai. Dabar padėtis iš esmės keičiasi: moterys, iš vienos pusės, gali išvengti nėštumo, o, antra, gimus vaikui, jo išlaikymą ar net ir auklėjimą galima iš dalies ar visiškai perkelti valstybei, pasiskelbusiai „socialine“ arba „visuotinės gerovės“ valstybe, vaiko teisių gynėja ir sistemingų labdarų dalintoja („gyvybės langelis“, vaikų namai, socialinis būstas, valstybės išmokos). Tai lemia, kad vaikai, kurių visas išlaikymas ir auklėjimas anksčiau priklausė šeimai ir kurių saugumui, gerovei turėjo tarnauti šeimos stabilumas, dabar atsiranda galimybės visų šių pareigų išvengti arba ženkliai palengvinti jų vykdymą. Ir tai sumažina šeimos stabilumo reikšmę motinos ir jos vaikų gerovei užtikrinti.

Todėl santuoka moteriai šiuo požiūriu didesnio saugumo lyg ir neduoda. Svarbu pats gyvenimas kartu (kad ir trumpalaikis) kiek jis pirmiausia yra seksualinis gyvenimas, o kontraceptika leidžia apsaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių, kurios iki tol, kaip minėta, pirmiausia užgriūdavo moterį, kaip vaikų gimdytoją, jų maitintoją ir auklėtoją. Dabar nuo visų tų pareigų moteris gali išsilaisvinti net ir tuo atveju, kai ją vyras palieka, nes visas tas pareigas galima perkelti valstybei. Tai radikaliai pakeitė moters elgesį, jos vertybines, moralines nuostatas: moteris ką tik aktyviai reikalavusi santuokos ir palaikiusi su tuo susijusią moralę, dabar gali priimti vyrą ir be santuokos (taip net ir patogiau, nes bet kada galima išsivaikščioti be jokių formalumų ir bylinėjimosi); valstybė dabar nereikalinga kuriant sugyventinių santykius, bet ji itin reikalingą dorojantis su tokių santykių pasekmėmis. Tai leidžia tradiciniuose santykiuose elgtis netradiciškai, vadovaujantis tik momento interesais ir potraukiais.

 

Į tai neatsižvelgus būtų sunku suprasti, kodėl tiek daug moterų yra „kitų šeimos formų“ šalininkių ir gynėjų, arba netradiciškai mąstančių apie tradicinius santykius.

7. Dabartinis ekonominis gyvenimas ir prieš, ir už santuokinę šeimą

Kitų šeimos formų“ poreikį, žinoma, skatina ne tik individualizmo ideologija, ne tik kontraceptika ar plati valstybės socialinė politika, bet ir nūdienos socialinio ekonominio gyvenimo specifika, susijusi su to gyvenimo dinamiškumu, netikrumu, „sienų atvirumu“, darbo santykių nestabilumu. Žmonės vis dažniau juda pagal kapitalo ir darbo vietų judėjimo kryptį ir tai nepadeda tarpusavio santykių stabilumui. Vis dažniau vengiama susisaistyti bent kiek stabilesniais santykiais, kurių reikalauja santuoka, nes gal vienam iš sutuoktinių teks ilgai ieškoti darbo toli nuo gyvenamosios vietos arba net svetur, gal ir visam laikui. Todėl geriau, kai laikinai sueinama ir bet kada besimezgantys santykiai gali būti nutraukiami be jokių formalumų ir laiko gaišaties. Judantis gyvenimo būdas ima viršų prieš buvusį agrarinės ir industrinės kultūrų determinuotą gyvenimo būdą, sėslesnį, stabilesnį ir apibrėžtesnį. Dabartinis ekonominio gyvenimo nestabilumas, galimybių netikrumas, ateities neaiškumas neskatina jaunus žmones orientuoti savo tarpusavio santykius į tolesnę ir stabilesnę ateitį, kuri dažnai neprognozuojama. Vis dažniau gyvenant šia diena, vengiama bet kokių oficialių formalių, ilgalaikių įsipareigojimų vienas kitam, kaip trukdžių kurti „kitas šeimos formas“ kitoje vietoje ir kitu laiku. Todėl santuokinė šeima labiau priimtina tiems, kurie turi santykinai stabilesnę gyvenamąją vietą, darbą, atlyginimą arba net stabilesnę psichiką.

 

Tai patvirtina bendrą gyvenimo dėsnį, kai istoriškai atsiradusios žmonių bendro gyvenimo formos (šiuo atveju santuoka), kurios dėl gamybos ir gyvenamosios vietos stabilumo iki šiol galiojo visuotinai, vėliau ima galioti žymiai siauresne apimtimi. „Kitos šeimos formos“ yra labiau laikinų santykių formos, tenkinančios tam tikrus, pirmiausia biologinius poreikius, ir todėl tik kai kuriais požymiais primenančios šeimos santykius. Čia galbūt tiksliau būtų kalbėti ne apie „kitas šeimos formas“, o apie šeimos kaip teisinio instituto nykimą, jo galiojimo sferos siaurėjimą, nes „kitokios šeimos formomis“ tėra tik šeimos imitavimas, kai tiems santykiams įvardinti neturima kitokio prestižinio termino kaip „šeima“.

Tai objektyvi tendencija, bet ja Vakarų visuomenės nestiprina savo saugumo ir atsparumo tautų ir rasių varžytinėse. Į Vakarų visuomenes sparčiai veržiasi kitas, musulmoniškasis pasaulis su aiškiai apibrėžtų formų šeima, su jos žymiai stabilesnėmis tradicijomis, vaikų gausa, kuriam Europos visuomenės yra plačiai atsivėrusios savo tolerancija, „atvirų durų“ politika, meilę vaikams vis dažniau keičiančios į meilę šunims ar kitiems gyvūnams. Spartus kitos kultūros žmonių skaičiaus augimas demokratinėse Europos valstybėse, kur valdžios išrinkimas priklauso nuo rinkėjų balsų kiekybinės persvaros, tikriausiai nesunku prognozuoti į kieno rankas ateityje gali pereiti Vakarų istorijos vairas.

 

7.1. Santuokoje gyvenančių šeimų rėmimo koncepcija

Jei Konstitucinis Teismas mano, kad Seimo patvirtinta Valstybinė šeimos politikos koncepcija prieštarauja Konstitucijai tik dėl to, kad „koncepcija“ į šeimos sąvoką neįtraukė „kitų šeimos formų“, tai Seimas turi dvi teises-alternatyvas: 1) nesivelti į šią šeimos sampratos diskusiją, o pasakyti, ką jis šioje srityje laiko prioritetu ir kad reguliuoja tik tą šeimos formą, kuri yra teisinė, t. y. atsiranda santuokos ar registracijos įstatymų nustatyta tvarka pagrindu; 2) atitinkamai pakeisti Konstituciją, kur vienareikšmiškai būtų pasakoma, kas laikytina šeima.

Pasirinkus pirmąją alternatyvą, Seimas turi teisę Valstybinę šeimos politikos koncepciją pervardinti į Santuokoje gyvenančių šeimų rėmimo koncepciją. Jei kas tai laikys diskriminaciniu žingsniu, tas diskriminaciniu turės laikyti bet kurį diferencijuotą teisinį reguliavimą, taip pat ir Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, kiek ji garantuoja gerai besimokantiems piliečiams nemokamą mokymąsi valstybinėse aukštosiose mokyklose. Tai diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris subjektinių teisių įsigijimą sieja su atitinkamų pareigų įvykdymu: kas nori įgyti teisę į nemokamą mokymąsi, į santuokoje gyvenančioms šeimoms teikiamą valstybės paramą, tas turi įvykdyti pareigą „gerai mokytis“, sudaryti santuoką. Šios sąvokos visiems asmenims vienodai atviros. Vadinasi, kas atsisako gerai mokytis, sudaryti santuoką, tas savanoriškai atsisako ir tų teisių, kurios išplaukia iš nurodytų pareigų vykdymo.

 

Diskriminacija būtų tik tuo atveju, jei valstybė uždraustų kuriam nors asmeniui gerai mokytis ar norinčiam tuoktis – sudaryti santuoką. Konstitucinis lygiateisiškumo principas reikalauja lygius traktuoti lygiai, o nelygius – nelygiai. Žmonių teisinės lygybės ar nelygybės vienintelis teisėtas pagrindas – pareigų vykdymas: lygiateisiai subjektinės teisės požiūriu yra tik tas pačias pareigas vykdantys asmenys. Priešingu atveju būtų nelygių lygus traktavimas ir dėl to priešingas Konstitucijai. Būtent šitaip šį klausimą traktavo ir Vengrijos konstitucinis teismas savo 2008.XII.15 nutarime:

Platus sutuoktiniams suteiktų teisių ir pareigų spektras neturėtų būti prieinamas tiems asmenims, kurie turi teisę tuoktis (sudaryti santuoką), tačiau nusprendė šia teise nepasinaudoti. Siekiant išsaugoti konstitucinę santuokos apsaugą, partneriai, kurie sąmoningai nesirenka santuokos, neturėtų naudotis to paties lygmens apsauga, kaip santuokos atveju. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“, 2011.

Iš asmeninių neteisinių santykių gimstantys vaikai gali būti valstybės remiami, bet ne pagal šeimų rėmimo, o pagal bendrą socialinės paramos programą, kuri savo dydžiu gali ir nebūti lygi šeimų rėmimo programai. Tai išplaukia iš valstybės pastangų apsaugoti santuokinę šeimą kaip prioritetinę vertybę. Vadinasi, jei Seimas rinksis pirmąją alternatyvą ir sieks stiprinti santuokinę šeimą kaip valstybės ir visuomenės pagrindą, jis privalės aiškiai konstatuoti prioritetus, juos sieti su santuokoje gyvenančiomis šeimomis, minėtą šeimos koncepciją plėtoti kaip Santuokoje gyvenančių šeimų rėmimo koncepciją, o motinystę, tėvystę ir vaikystę remti pagal bendrą socialinės politikos programą.

 

8. Būtinybė pagrindines Konstitucijos sąvokas apibrėžti rašytiniu tekstu

Jei Seimas rinksis antrąją alternatyvą (o šiuo metu jis, atrodo, taip ir apsisprendžia), tai jam teks priimti atitinkamą konstitucinę pataisą: šeima laikyti savanorišką vyro ir moters sąjungą, sudaromą santuokos pagrindu, ir taip pašalinti Konstitucinio Teismo minėto nutarimo sukeltą teisinę sumaištį dėl šeimos sąvokos. Tokio apibrėžimo būtinybė išplaukia iš to fakto, kad Konstitucija šeimą laiko valstybės ir visuomenės pagrindu. Tai reiškia, kad ją priskiria prie pagrindinių Konstitucijos sąvokų. Konstitucija mini santuoką, kaip vienintelį šeimos juridinį pagrindą, bet nemini „kitų šeimos formų“ ir jų atsiradimo juridinių pagrindų, vadinasi, jų nereguliuoja. O tai ženklas, kad jų nelaiko svarbiomis. O „nesvarbūs santykiai“ negali būti tokių svarbių vertybių, kaip valstybė ir visuomenė, pagrindas.

Pripažinus šeimą viena iš pagrindinių Konstitucijos sąvokų, jos turinys jau turėtų būti nustatomas ne Konstitucinio Teismo aiškinimu, o vienareikšmišku rašytiniu tekstu, formuluojamu parlamento kaip aukščiausios valstybinės institucijos, specialiai tam tautos įgaliotos, nes nuo pagrindinių Konstitucijos sąvokų vertybinio apibrėžtumo, aiškumo priklauso ne tik pačios Konstitucijos, bet ir iš jos išplaukiančios visos teisinės sistemos apibrėžtumas, aiškumas ir galiausiai jos demokratiškumas: visuomenė tada įgyja galimybę aiškiai susivokti, kokias iš tiesų vertybes Konstitucija skelbia ir gina.

 

Tai svarbu ir Konstitucinio Teismo kontrolės požiūriu. Teisinėje valstybėje nėra nė vienos valstybinės institucijos, kuri būtų šalia kontrolės. Parlamento kaip aukščiausios valstybinės institucijos veiklos konstitucinę kontrolę vykdo Konstitucinis Teismas. O kas gali kontroliuoti Konstitucinį Teismą, jei nėra jo veiklos institucinės kontrolės? Kuria prasme Konstituciniam Teismui turėtų galioti Konstitucijos nuostata: „valdžios galias riboja Konstitucija“ (5 str. 2 d.)? Kiek realiai ji gali riboti Konstitucinio Teismo galias, jei apie tai, kokiam elgesiui ji įpareigoja, sprendžia pats Konstitucinis Teismas? „Savęs apsiribojimo“ koncepcijos metodologinių galimybių neefektyvumas seniai įrodytas.

Nesant Konstitucinį Teismą kontroliuojančios institucijos, rašytinis pagrindinių Konstitucijos sąvokų tekstas ir imperatyvas jo laikytis lieka kol kas vienintele išorine Konstitucinio Teismo galių ribojimo priemone. Tačiau ir jos ribojančią galią Konstitucinis Teismas gali susilpninti, kol jis turi abejotiną teisę tvirtinti, kad „Konstitucijos negalima skaityti pažodžiui“, t. y. pasilieka sau teisę spręsti, kada skaityti „Konstituciją pažodžiui“, o kada „nepažodžiui“. Todėl rašytinio teksto žymesnis ignoravimas, net ir teisinantis sisteminiu aiškinimu, slepia galimybę savintis Konstituciją neturint tam tiesioginių įgaliojimų. Su rašytinio teisės normų teksto reikšmės iškėlimu susijęs istorijoje perėjimas nuo paprotinės teisės prie rašytinės. Romoje plebėjai, siekdami apriboti teismų vykdomą nevienodą paprotinės teisės aiškinimą, reikalavo, kad teismai, spręsdami bylas, vadovautųsi ne paprotine teise, neturinčia aiškių išraiškos formų ir pasiduodančia laisvam teismų aiškinimui, o rašytiniais įstatymais Žr. Stasys Vėlyvis, Marius Jonaitis, XII lentelių įstatymai ir jų komentaras, p. 9. , kurių tekstas varžytų taikomų įstatymų aiškinimo laisvę ir tuo ribotų teismų valdžią, kurtų prielaidas daugiau ar mažiau vienodai įstatymus suprasti ir juos taikyti.

 

Priešingu atveju formuojasi situacija, kai visos valstybės institucijos kontroliuojamos, išskyrus Konstitucinį Teismą. Garantijos, kad Konstitucijos aiškinimas nevirs Konstitucijos kontrabandiniu kūrimu, išnyksta. Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl tos pačios priežasties Aukščiausiasis Teismas, o ne tauta, ne kongresas tapo pagrindiniu „kultūrinės revoliucijos“ ir šalies dekristianizacijos vykdytoju; ši tendencija įvardijama kaip „teismo diktatas“, „teisminė valdžios uzurpacija“ William J. Quirk, Randall R. Bridwell, Judicial Dictatorship, 1995. , Europoje – kaip parlamentinio valdymo keitimas „teismų valdymu“ Alec Stone-Sweet, Governing with Judges: Constitutional Politics in Europa, 2000. . Tuo norima pasakyti, kad formaliai pripažįstamas valdžių atskyrimo principas de facto paliekamas paties Konstitucinio Teismo nuožiūrai, iš naujo atgaivinant kontroliuojančių galių menkai turinčią „savęs apribojimo“ koncepciją.

Išvados

1.Lietuvos Konstituciniam Teismui 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pripažinus, kad Konstitucija saugo ne tik santuokinę šeimą, bet ir „kitas šeimos formas“, sukėlė diskusiją, ar iš tiesų Konstitucija legalizuoja „kitas šeimos formas“ ir ar jos gali būti laikomos teisinėmis, tuo labiau konstitucinėmis kategorijomis?

 

2. Kadangi Konstitucija šeimą laiko valstybės ir visuomenės pagrindu, tai šeima galima laikyti tik tokius asmenų tarpusavio santykius, kurie pajėgia iš principo garantuoti fizinį visuomenės tęstinumą ir kartu yra teisiniai santykiai (turi viešą valstybinę registraciją). Vien dėl šios priežasties šeima negali būti laikomas tos pačios lyties asmenų santykis, kiek tai yra visuomenės tęstinumo požiūriu iš principo miręs, negyvas santykis. O negyvas negali būti gyvos visuomenės tęstinumo pagrindas.

3. Kad partnerystė būtų laikoma šeima ir turėtų kitą, savarankišką, šalia santuokos egzistuojantį savo buvimo teisinį pagrindą, ji turėtų išsaugoti šeimai iš principo būdingą gebėjimą garantuoti visuomenės fizinį tęstinumą (heterogeneziškumą) ir turėti teisinio santykio statusui būdingą oficialumą (registraciją įstatymo nustatyta tvarka). Jei partnerystė šiuos pažymius atitiks, tai ji ne tik savo turiniu, bet ir teisine forma reikš tą patį, ką ir santuoka, ir todėl „partnerystės“ termino įvedimas tebus tik nereikalingas esmių dauginimas ir pagal V. Okamo „skustuvą“ eliminuotinas iš teisinės sistemos.

4. Sugyventinių santykiai, nors iš principo ir pajėgūs būti visuomenės fizinio tęstinumo pagrindu, nėra teisiniai santykiai, nes neturi išorinės oficialios formos, iš kurios valstybė ir kiti tretieji asmenys galėtų spręsti apie patį tokių santykių buvimą, taip pat ir nuo kada jie prasideda, nuo kada valstybei atsiranda pareiga juos globoti ir saugoti. Sugyventinių santykiai yra grynai asmeniniai, kurių valstybė nereguliuoja, o jų nereguliuodama negali jų atžvilgiu ir įsipareigoti. To santykio dalyviai, atsisakydami pareigos savo santykius registruoti, sąmoningai atleidžia valstybę nuo pareigos jų santykius pripažinti, globoti.

 

5. „Kitų šeimos formų“ prilyginimas santuokinei šeimai pasekmių srityje daro santuoką nebūtiną ir tuo skelbia jai „mirties nuosprendį“, nes jei „kitomis šeimos formomis“ galima pasiekti tų pačių teisinių pasekmių kaip ir santuoka, tai kas naudosis sudėtingesnėmis priemonėmis, jei tą patį tikslą galima pasiekti paprastesnėmis.

6. Šeima laikoma valstybės ir visuomenės pagrindu, tuo ji priskiriama prie pagrindinių, svarbiausių Konstitucijos sąvokų. Todėl jos turinys nustatomas ne Konstitucinio Teismo aiškinimu, o rašytiniu tekstu, formuluojamu aukščiausios valstybinės valdžios institucijos (parlamento). Rašytinis tekstas yra tam tikras garantas, kad, aiškindamas pagrindines Konstitucijos sąvokas, KT nepamirš Konstitucijos, jos aiškinimo nepavers Konstitucijos kūrimu. „Valdžios galias riboja Konstitucija“ (taip pat ir Konstitucinio Teismo) tik tuo atveju, jei Konstitucijos pagrindinės sąvokos apibrėžiamos daugiau ar mažiau aiškiu rašytiniu tekstu ir saistomos imperatyvu pirmumą teikti rašytiniam tekstui. Priešingu atveju turėsime situaciją, kai visos valstybės institucijos yra kontroliuojamos, išskyrus Konstitucinį Teismą. JAV tai įvardijama „teismo diktatu“, „teismine valdžios uzurpacija“, Europoje – parlamentinio valdymo keitimu „teismų valdymu“.

7. Teisė, kuri siekia prisitaikyti prie kiekvieno asmens subjektyvumo, nustoja būti teise. Mūsų bajorai XVII–XVIII a. jau yra bandę liberum veto teisės pagrindu kurti tvarką, priderintą prie kiekvieno bajoro interesų, todėl gyveno nuolatinės suirutės ir savivalės sąlygomis. Jų liūdnai pasibaigusį „patyrimą“ šiandien naujomis istorijos sąlygomis siekia pakartoti EŽTT ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, šį kartą derindami prie atskiro asmens subjektyvumo vieną iš fundamentalių socialinio gyvenimo sąvokų – „šeimos gyvenimą“.

 

Literatūra

  • Bolzanė, Giedrė, „Lietuvoje ne santuokoje gimsta kas trečias, kitur Europoje – jau pusė kūdikių“, Veidas, 2011, nr. 45, p. 44–45.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės“, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo“, Valstybės žinios, 2004, nr. 81-2903.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 15-567.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“, Valstybės žinios, 2011, nr. 118-5564.
  • Quirk, William J.; Randall R. Bridwell, Judicial Dictatorship, New Brunswick (N. J.): Transaction Publishers, 1995.
  • Stone-Sweet, Alec, Governing with Judges: Constitutional Politics in Europa, Oxford: Oxford University Press, 2000.
  • Vėlyvis, Stasys; Marius Jonaitis, XII lentelių įstatymai ir jų komentaras, Vilnius: Teisinės informacijos institutas, 2007.
  • Бауман, Зигмунт, Индивидуализированное общество, перевод с английского под редакцией Владислава Леонидовича Иноземцева, Москва: Логос, 2005.
  • Бьюкенен, Патрик Джозеф, Смерть Запада, перевод с английского А. В. Башкирова, под общей редакцией Кирилла Михайловича Королева, послесловие Сергея Столярова, Москва: Издательство ACT, 2003.
 

“Other Forms of Family,” or An Attempt to Tailor the Notion of Family to an Individual’s Subjectivity

  • Bibliographic Description: Alfonsas Vaišvila, „Kitos šeimos formos“, arba Bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo“, @eitis (lt), 2020, t. 1 401, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Alfonsas Vaišvila, „Kitos šeimos formos“, arba Bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4 (3), p. 953–972, ISSN 2029-2236.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra.

Summary. When Constitutional Court of the Republic of Lithuania in its 28 November 2011 decision of 28 November 2011 admitted that constitutional protection is not limited to a matrimonial family, but covers „another forms of family“, the discussion was triggered: does the Constitution legalize „other forms of family“ and should these „other forms of family“ be deemed as legal ones, or even more, as constitutional categories? Since the Constitution recognizes family as the basis of the state and of society, the notion of a family should be reserved to covering only those interpersonal relations which are capable to ensure physical continuity of a society and in the same time are legal (i.e. have official public registration). This alone is a sufficient reason to state that relations of persons of the same gender couldn’t be deemed as family in so far as these are non-productive relations in the terms of the continuity of the society. Non-productivity cannot be the basis for continuity of a living society.

For a partnership to be deemed as a family and to have an independent, alongside family legal basis it should preserve some features attributive to a family: it should ensure physical continuity of a society (heterogeneity) and hold formal nature as a legal relationship (the requirement of registration in accordance to procedures established by law). Since a partnership meets these requirements, the meaning of it becomes similar to matrimony not only in its substance, but in its legal form as well. The introduction of the notion of “partnership” would be just another useless multiplication of essences and thus subject to elimination from the legal system in accordance to W. Ockham’s “razor’s principle.” Though relations of cohabitants are capable to ensure physical continuity of a society, they are not legal relations since they lack external formality, which is necessary for the state and other third parties to recognize the existence of such relations as well as the moment of their actualization, the moment from which the state’s obligation to protect and care for such relations begins. The relations of cohabitants are purely personal; they are not subject to states regulation. The parties of such relations consciously relieve the state of obligation to recognize and protect their relations by renouncing their obligation to register their relations.

The equation of „other forms of family“ to matrimonial family in terms of consequences makes matrimony unnecessary and proclaims “death sentence” for it: if the same legal consequences could be reached by using “other forms of family” why should one use matrimonial family as it is a more complicated device. Recognition of a family as the basis of the state and of society brings it among fundamental Constitutional notions. Thus its content shall be determined not by interpretations of Constitutional Court, but by the statutory text, which is deliberated by the highest state’s authority institution (Parliament). The statutory text is some kind of guarantee that the Constitutional Court will not put itself above the Constitution and will not make interpretation of the Constitution into the creation of the Constitution. The imperative “the powers of authority are limited by the Constitution” (including the powers of the Constitutional Court) is fulfilled only if fundamental constitutional notions are described by a more or less clear text and are subject to the principle of this text’s priority. In contrary, it would lead to the situation, where all authority institutions are bound, except the Constitutional Court. In the USA it is called “Judicial Dictatorship,” “Judicial Usurpation,” in Europe – the shifting of right to rule from parliament to judiciary.

Keywords: matrimonial family, “other forms of family,” family and partnership, “natural family,” discrimination and differentiation by legal regulation.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė