Straipsnis Piniginės socialinės paramos pertvarka: esminiai pokyčiai ir tendencijos

2.2. Išmokos vaikams

Siekiant garantuoti socialinį saugumą vaikus auginančioms šeimoms, 2004 m. gegužės 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas, kuriuo vadovaujantis vaikus auginantiems ar globojantiems asmenims iš valstybės biudžeto teikiamos šios išmokos: vienkartinė išmoka vaikui gimus ar įvaikinus vaiką (11 BSI (1430 Lt); išmoka vaikui (0,75 BSI (97,5 Lt) ar 0,4 BSI (52 Lt)) (dydis priklauso nuo vaiko amžiaus); globos (rūpybos) išmoka (4 BSI (520 Lt)); globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas šeimynose globojamiems vaikams (4 BSI (520 Lt)); vienkartinė išmoka įsikurti (75 BSI (9750 Lt)); vienkartinė išmoka nėščiai moteriai (2 BSI (260 Lt)); išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui (1,5 BSI (195 Lt).

2.3. Socialinė parama mokiniams

Siekiant paremti šeimas, auginančias mokyklinio amžiaus vaikus, 2006 m. birželio 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas. Juo vadovaujantis mokiniams iš mažas pajamas gaunančių šeimų (pajamos vienam šeimos nariui yra ≤ 1,5 BSI (525 Lt)) suteikta teisė gauti nemokamą maitinimą bei paramą mokinio reikmenims įsigyti (156 Lt) prasidedant naujiems mokslo metams.

3. Socialinės paramos pertvarkos bandomosiose savivaldybėse tikslai bei kokybiniai ir kiekybiniai rezultatai

Kaip jau minėjome, jau 1994 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nr. 360 patvirtintoje Socialinės paramos koncepcijoje numatyta, kad socialinė parama yra tobulintina, socialinės paramos sistema nepakankamai veiksminga, netobulas socialinės paramos administravimas, socialinė parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą. Valstybės kontrolė 2011 m. gegužės 9 d. valstybinio audito ataskaitoje nr. VA-P-10-1-5 „Socialinės paramos sistema“ taip pat pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nesudaro prielaidų valstybės biudžeto lėšas socialinei paramai naudoti efektyviau:

• nėra socialinės apsaugos išmokų rodiklių ir socialinės paramos dydžių nustatymo metodikų, todėl nėra galimybės įvertinti, ar socialinės paramos dydžiai nustatyti pagrįstai;
• socialinės pašalpos dydis priklauso nuo asmens (šeimos) gautų pajamų. Socialinės pašalpos dydis mažinamas ta dalimi, kokią sudaro asmens (šeimos) gautos pajamos, tačiau nėra aiškių kriterijų, kodėl vienos gautos pajamos įskaičiuojamos, o kitos – neįskaičiuojamos į asmens (šeimos) pajamas;
• socialinė parama neskatina dirbti tais atvejais, kai asmens (šeimos) gaunamų socialinės paramos išmokų (socialinės pašalpos, vaiko išmokos, socialinės paramos mokiniams) suma nežymiai mažesnė ar tokio paties dydžio kaip darbinės veiklos pajamos.

2011 m. gruodžio 1 d. priimtas Piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas iš dalies siekia įgyvendinti esminį socialinės politikos tikslą – kad darbingi asmenys integruotųsi į darbo rinką, atitinkamai apribojant paskatas gauti piniginės socialinės paramos išmokas. Taip pat finansinės paskatos geriau administruoti socialinės paramos sistemą buvo sudarytos ir savivaldybėms. Be to, buvo nuspręsta, kad lėšų suma, kuri buvo panaudota 2011 metais, bus skiriama tokia pati kaip 2011 metais trejus metus iš eilės ir lėšos, kurios liks, bus paliktos šių savivaldybių dispozicijoje, jas savivaldybės galės naudoti savo reikmėms. Kita vertus, savivaldybėms pritrūkus lėšų, trūkumas būtų dengiamas iš savivaldybės biudžeto. Taigi, pakeitus teisinę bazę, pasikeitė piniginės paramos skyrimo bei kontrolės praktika – savivaldybės ėmė griežčiau kontroliuoti paramos gavėjus, tikrinti, ar nėra piktnaudžiaujama išmokomis.

Pertvarkos aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagrindinis įstatymo projekto tikslas – atsižvelgiant į šalies socialinius ekonominius pokyčius, tobulinti piniginės socialinės paramos teikimo sistemą, įtvirtinant racionalesnį socialinės pašalpos teikimo ir kompensavimo už būsto šildymo, geriamojo ir karšto vandens išlaidas nepasiturintiems gyventojams principą, sustiprinti savivaldybių ir bendruomenių galias teikiant socialinę paramą, priskiriant piniginės socialinės paramos teikimą bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse savarankiškajai savivaldybių funkcijai bei siekiant piniginei socialinei paramai skirtų lėšų racionalesnio panaudojimo. Svarbiausi įstatymo projekto uždaviniai:

1. sudaryti teisinį pagrindą teikti piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams įgyvendinant du modelius: kaip valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją ir kaip savarankiškąją savivaldybių funkciją bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse;
2. taikyti masto ekonomijos principą, pagrįstą šeimos narių ar bendrai gyvenančių asmenų skaičiumi, skiriant piniginę socialinę paramą – socialinę pašalpą ir būsto šildymo, geriamojo ir karšo vandens išlaidų kompensacijas;
3. įtvirtinti teisinį reguliavimą dėl papildomos socialinės pašalpos skyrimo įsidarbinus;
4. supaprastinti sąlygas, kurioms esant nepasiturintys gyventojai turi teisę gauti piniginę socialinę paramą;
5. įtvirtinti teisę į būsto šildymo, geriamojo ir karšo vandens išlaidų kompensacijas ir būstą nuomojantiems asmenims;
6. įtvirtinti teisinį reguliavimą dėl proporcingo socialinės pašalpos dydžio mažinimo darbingo amžiaus darbingiems, bet nedirbantiems asmenims (jų šeimoms);
7. įtvirtinti griežtesnes piniginės socialinės paramos skyrimo nuostatas asmenims, nevykdantiems Įstatyme nustatytų pareigų;
8. patikslinti asmenų, besikreipiančių dėl piniginės socialinės paramos, gaunamų pajamų ir turimo turto apskaičiavimą;
9. išplėsti socialinės pašalpos teikimo formas bei socialinės pašalpos teikimo nepinigine forma būdus.

Prieš priimant įstatymą, visos savivaldybės buvo supažindintos su atitinkamo įstatymo projekto nuostatomis ir turėjo teisę savarankiškai apsispręsti dėl piniginės socialinės paramos teikimo vykdant ją kaip savarankiškąją savivaldybių funkciją. Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų savivaldybių administracijos, įvertinusios piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams efektyvaus teikimo, vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, galimybes, regioninius ypatumus (situaciją darbo rinkoje, paramos gavėjų skaičiaus pokyčių tendencijas, struktūrą ir pan.), finansines galimybes bei žmogiškuosius išteklius, apsisprendimą dalyvauti įgyvendinant bandomąjį (pilotinį) modelį pateikė raštu.

Apibendrinus ir įvertinus savivaldybių, kuriose piniginės socialinės paramos teikimas buvo priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai, praktiką ir nustačius, kad šiose savivaldybėse piniginė socialinė parama buvo teikiama veiksmingiau (taikliau ir teisingiau skiriama tiems, kam iš tiesų jos reikia, taikomos efektyvios priemonės užkertant kelią galimiems piktnaudžiavimams, paskatoms dirbti išsaugojimui, racionaliau naudojamos tam skiriamos lėšos) ir buvo priimtas sprendimas iš esmės pertvarkyti piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams sistemą, visose savivaldybėse priskiriant piniginės socialinės paramos teikimą savarankiškajai savivaldybių funkcijai.

Taip siekiama sumažinti galimybes piktnaudžiauti pinigine socialine parama bei atsižvelgta į 2011 m. gegužės 9 d. Valstybės kontrolės rekomendaciją numatyti galimybę diferencijuoti socialinės pašalpos dydį, atsižvelgiant į tai, kiek laiko darbingo amžiaus darbingas asmuo yra registruotas darbo biržoje ir gauna socialinę pašalpą.

Kitas svarbus pertvarkos siekis – padidinti savivaldybių administracijų ir bendruomeninių organizacijų, religinių bendruomenių, religinių bendrijų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, seniūnaičių, taip pat kitų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimą ir vaidmenį, sprendžiant piniginės socialinės paramos teikimo alternatyviomis formomis asmenims, patekusiems į socialinę riziką, bei asmenims, nevykdantiems įstatyme nustatytų pareigų, jos skyrimo išimties tvarka klausimus.

Šios reformos finansiniai rezultatai akivaizdūs: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2012 metais (palyginus su 2011 m.) penkiose bandomosiose (pilotinėse) savivaldybėse 14,3 proc. sumažėjo socialinės pašalpos gavėjų skaičius (nuo 18,1 tūkst. iki 15,5 tūkst. asmenų), 20,6 proc. vidutiniškai sumažėjo išlaidos socialinei pašalpai (arba 7,4 proc. sumažėjo vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam asmeniui). Tuo tarpu likusiose 55 savivaldybėse 0,5 proc. padidėjo socialinės pašalpos gavėjų skaičius (nuo 204,6 tūkst. iki 205,7 tūkst. asmenų) ir 2 proc. vidutiniškai sumažėjo išlaidos socialinei pašalpai (arba 2,5 proc. sumažėjo vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam asmeniui).

Vykdant pertvarką, svarbu įvertinti ne tik kiekybinę pertvarkos išraišką (sutaupymus), bet ir siekti geresnių kokybinių rodiklių bei socialinės paramos administravimo principų įgyvendinimo efektyviau administruojant išmokas. Kai kurių autorių teigimu Žr. Rūta Petrauskienė, „Lietuvos savivaldybių vidaus administravimo tobulinimas“, 2005. , savivaldybių socialinių paslaugų administravimo sistemos efektyvumą nusako šie kriterijai: darbuotojų profesionalumas, vietos bendruomenės aktyvumas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, konkurencingumo skatinimas, geros patirties sklaida, racionalus išteklių paskirstymas. Kituose šaltiniuose galima rasti kitokią administravimo efektyvumo vertinimo klasifikaciją, apimančią strateginį planavimą, racionalų išteklių naudojimą, tarnautojų profesionalizaciją, etines normas ir vertybes, organizacijos pokyčių valdymą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, informacines technologijas Žr. Erika Česaitė, „Viešųjų institucijų veiklos efektyvumo vertinimo elementai“, 2005. . Autorių nuomone, socialinės paramos administravimas Lietuvos savivaldybėse dabartiniu metu galėtų būti vertinamas pagal tokius svarbiausius kriterijus: darbuotojų profesionalizacija; gerosios patirties siekimas; racionalus išteklių paskirstymas; informacinių technologijų taikymas ir etinių normų bei vertybių taikymas.

Bandomųjų savivaldybių darbuotojų profesionalizacijos principas buvo įgyvendinamas per susitikimus, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai kas mėnesį vyko į pilotines savivaldybes, kur susitikdavo visų penkių pilotinių savivaldybių atstovai ir buvo dalijamasi gerąja patirtimi.

Vietų bendruomenių aktyvumo kriterijus buvo įgyvendinamas per piniginės paramos komisijas, į kurių veiklą buvo įtraukiami aktyvūs bendruomenių atstovai ir kitų valstybės institucijų atstovai. Savivaldybės prie seniūnijų sudarydavo paramos skyrimo komisijas ir jose dalyvaudavo seniūnai, seniūnaičiai, mokyklų vadovai, policijos įgaliotiniai ir kiti atstovai.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo principas jau iš dalies buvo įgyvendinamas per komisijų veiklą bei bendradarbiaujant institucijoms pačios savivaldybės teritorijoje. Siekiant efektyviai valdyti piniginės paramos finansus reikėjo glaudžiai bendradarbiauti su darbo biržų skyriais, darbo inspekcijos padaliniais, mokyklomis ir kitomis institucijomis.

Konkurencingumo skatinimas buvo galimas tik iš dalies, nes savivaldybių tarybos galėjo numatyti galimybę keisti piniginę paramą į paslaugas ir kai kuriose savivaldybėse tas buvo vykdoma.

Gerosios patirties siekimo kriterijus buvo įgyvendinamas per geros praktikos sklaidos susitikimus, be to, ir savivaldybės lygmeniu: per tarpinstitucinį bendradarbiavimą bei pačių tarybų sudarytų komisijų prie seniūnijų veiklą.

Racionalaus išteklių paskirstymo kriterijus leido savivaldybėje sutaupytas lėšas panaudoti pagal pačios tarybos numatytas tvarkas, efektyviai perskirstyti ir panaudoti turimus išteklius.

Vertinant šios pertvarkos kokybinius rezultatus, straipsnio autoriai atliko kiekybinį tyrimą – anketinę apklausą, kurios tikslas – įvertinti piniginės paramos administravimo pokyčius bandomosiose savivaldybėse ir pertvarkos efektyvumą. Iš viso buvo apklausti 62 piniginės paramos teikimo specialistai tose savivaldybėse, kurios dalyvavo pilotiniame projekte 2012–2013 metais. Tyrimo atlikimo vieta – Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų savivaldybės. Atliekant tyrimą buvo atsižvelgiama į tiriamųjų savanorišką sutikimą dalyvauti apklausoje. Anketinėje apklausoje dalyvavo minėtų savivaldybių darbuotojai, tiesiogiai susiję su piniginės socialinės paramos administravimu.

Pagrindiniai šios savivaldybės teikiamos paslaugos (t. y. piniginės socialinės paramos administravimas) teikimo organizatoriai yra socialiniai darbuotojai, kurių darbo stažas yra daugiau kaip 10 metų (tai sudarė 48 proc. visų apklaustųjų); apklaustieji, kurių stažas sudarė iki 5 metų, sudarė 25 proc.; apklaustieji, kurių stažas nuo 5 iki 10 metų, sudarė 27 proc. Taigi, apklausoje dalyvavo patyrę socialiniai darbuotojai – 75 proc. visų apklaustųjų šios paslaugos organizavimo darbą dirba daugiau kaip 5 metai ir turi sukaupę nemažai darbo patirties.

Įvertinus gautus apklaustųjų (respondentų) atsakymus, galima pateikti tokias įžvalgas:

1. Į klausimą, iš kur sužinojo apie savivaldybės priimtą sprendimą dalyvauti bandomajame piniginės paramos teikimo projekte, respondentai atsakė: iš savo tiesioginio vadovo (82 proc.), žiniasklaidos (11 procentų), artimos aplinkos (kaimynų, pažįstamų, giminaičių, draugų) – 5 proc. arba nenurodė šaltinio (2 proc. apklaustųjų). Manome, kad savivaldybės administracijos sprendimo priėmimas nebuvo aptariamas plačiai ir buvo nepakankamai viešinamas.

2. Į klausimą, ar pritaria piniginės paramos administravimo pertvarkai, 94 proc. apklaustųjų atsakė, kad pritarė, ir tik 6 proc. apklaustųjų nurodė, kad pritarė, bet abejojo sėkme. Todėl galima daryti išvadą, kad piniginės paramos teikimo administravimo pasikeitimai buvo reikalingi.

3. Atsakymai į respondentams užduotą klausimą „kas pasikeitė mano darbe prasidėjus projektui?“ pasiskirstė taip:

• padidėjo darbo krūvis ir atlyginimas: 64 proc. atsakė „ne“, 16 proc. „taip“, 20 proc. „iš dalies“;
• padidėjo darbo krūvis, bet ne atlyginimas: 73 proc. atsakė „taip“, 16 proc. „iš dalies“, 11 proc. atsakė „ne“;
• pasikeitė mano teikiamų paslaugų spektras: 41 proc. atsakė „taip“, 39 proc. „iš dalies“, 20 proc. atsakė „ne“;
• atsirado lėšų paslaugų kokybei gerinti: 60 proc. atsakė „ne“, 26 proc. „iš dalies“, 14 proc. atsakė „taip“;
• keitėsi darbo organizavimas (atsirado bendradarbiavimas su kitomis institucijomis): 51 proc. atsakė „iš dalies“, 40 proc. atsakė „taip“, 9 proc. atsakė „ne“;
• darbe pasijutau svarbesnis: 56 proc. atsakė „ne“, 34 proc. „iš dalies“, 10 proc. „taip“;
• man prireikė kelti kvalifikaciją, reikėjo papildomų žinių: 63 proc. atsakė „ne“, 28 atsakė „iš dalies“, 9 proc. atsakė „taip“.

Apibendrinant galima daryti išvadas, jog atlygis darbuotojams už atliekamą darbą nebuvo keliamas, dauguma apklaustųjų nurodė, kad pasikeitė paslaugų spektras, taigi, galima prielaida, kad buvo pereinama nuo piniginės paramos į kitas socialines paslaugas, paslaugų kokybei gerinti lėšų atsirado labai nežymiai, išaugo bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, mažiau negu pusė apklaustųjų nurodė, jog tapo svarbesni darbe ir papildomų žinių ar kvalifikacijos kėlimui poreikio didesnei daliai apklaustųjų nereikėjo.

4. Kitas anketos klausimas buvo susijęs su piniginės paramos gavėjų požiūriu į piniginę paramą. Respondentų buvo klausiama, kaip pasikeitė piniginės paramos gavėjų požiūris į piniginę paramą. Į šį klausimą respondentų atsakymai pasiskirstė taip:

• niekas nepasikeitė: 65 proc. atsakė „iš dalies“, 30 proc. atsakė „ne“, 5 proc. atsakė „taip“;
• ėmėsi aktyviau ieškotis darbo: 58 proc. atsakė „iš dalies“, 22 proc. atsakė „taip“, 20 proc. atsakė „ne“;
• patys atsisakė neteisingai gaunamos paramos: 42 proc. atsakė „iš dalies“, 32 proc. atsakė „ne“, 26 proc. atsakė „taip“;
• parama buvo nutraukta įgaliotų institucijų: 41 proc. atsakė „iš dalies“, 37 proc. atsakė „taip“, 22 proc. atsakė „ne“;
• klientai dėjo daug pastangų keisti požiūrį, bet nepavyko rasti darbo: 68 proc. atsakė „iš dalies“, 21 proc. atsakė „ne“, 11 proc. atsakė „taip“.

Remiantis apklausos rezultatais, darytina išvada, kad klientų požiūris keitėsi – iš dalies didėjo paramos gavėjų sąmoningumo lygis, aktyviau pradėta ieškotis darbo, tačiau esminis faktorius, dėl kurio mažėjo piniginės paramos gavėjų, buvo savivaldos institucijų veiksmai.

5. Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kaip savivaldybių darbuotojai įtraukiami į sprendimų priėmimą. Apklausos rezultatai parodė, kad tik 21 proc. apklaustųjų nurodė, kad dalyvavo priimant sprendimus, kaip panaudoti sutaupytas lėšas, skirtas piniginei paramai (1 pav.).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad savivaldybių darbuotojai palankiai vertina pradėtą pertvarką, tačiau jie nėra įtraukiami į diskusijas ar sprendimo priėmimą. Pertvarka padarė poveikį socialinės paramos gavėjų elgesiui, aktyviau pradėta ieškotis darbo, tačiau esminis faktorius, dėl kurio sumažėjo piniginės paramos gavėjų, buvo savivaldos institucijų veiksmai. Kaip pozityvų rezultatą galime pabrėžti ir tai, kad išaugo bendradarbiavimo poreikis su kitomis institucijomis, nors didesnei daliai apklaustųjų nebuvo papildomų žinių ar kvalifikacijos kėlimo poreikio.

Išvados

1.Siekiant teikiamos piniginės socialinės paramos tikslingumo ir veiksmingumo bei valstybės lėšų racionalesnio panaudojimo, nuo 2012 m. sausio 1 d. pradėta piniginės socialinės paramos sistemos pertvarka. Pagrindinis pertvarkos tikslas – piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams teikti įgyvendinant du modelius: kaip valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją ir kaip savarankiškąją savivaldybių funkciją penkiose bandomosiose savivaldybėse. Pertvarkos finansiniai rezultatai rodo, kad penkiose bandomosiose savivaldybėse 20,6 proc. vidutiniškai sumažėjo išlaidos socialinei pašalpai.

2. Norminiuose teisės aktuose, susijusiuose su socialinės paramos tobulinimu, numatoma, kad būtina tobulinti socialinės paramos teikimo sistemą, siekiant socialinio teisingumo ir veiksmingumo. Piniginė socialinė parama turi būti teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudoti turimus išteklius.

3. Teisę į piniginę socialinę paramą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl negalima mažinti piniginės socialinės paramos, paneigiant socialinio teisingumo principą.

4. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo sistemos pakeitimai padidins savivaldos vaidmenį, išplės jos teises ir atsakomybę už socialinės pašalpos nepasiturintiems gyventojams teikimo tikslingumą ir veiksmingumą, skatins tarpinstitucinį bendradarbiavimą, aktyvins vietos bendruomenes, sudarys sąlygas efektyviau ir socialiai teisingiau teikti socialinę pašalpą, taip pat spręs socialinės pašalpos finansavimo problemas, užtikrins socialinį teisingumą bei efektyvų ir racionalų finansinių išteklių panaudojimą.

5. Būtina rengti kvalifikacijos kėlimo kursus darbuotojams, taip didinant jų profesionalumą.

6. Savivaldybių darbuotojai palankiai vertina pradėtą pertvarką, tačiau jie nėra įtraukiami į diskusijas ar sprendimo priėmimą. Savivaldybės administracijos sprendimo priėmimas nebuvo aptariamas ir buvo nepakankamai viešinamas savivaldybių viduje.

7. Piniginės socialinės paramos pertvarka padarė poveikį socialinės paramos gavėjų elgesiui, aktyviau pradėta ieškotis darbo, tačiau esminis piniginės paramos gavėjų mažėjimo faktorius buvo savivaldos institucijų veiksmai.

8. Kaip pozityvų rezultatą galime pabrėžti ir tai, kad išaugo bendradarbiavimo poreikis su kitomis institucijomis, nors papildomų žinių ar kvalifikacijos kėlimo poreikio didesnei daliai apklaustųjų nebuvo.

9. Socialinės paramos sistemos efektyvumo didinimas Lietuvos savivaldybėse turi būti toliau plėtojamos ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu. Taip pat, administruojant socialines paslaugas, turi būti išanalizuoti bendruomenės poreikiai ir nustatomos prioritetinės sritys. Neefektyviai administruojant socialines pašalpas, atlikta reforma gali neduoti laukiamų rezultatų ir dėl ateities ekonominės krizės vėl gali drastiškai didėti išlaidos.

10. Socialinės paramos išlaidų administravimo efektyvumas negali būti vertinamas tik per finansinę prizmę, bet ir atsižvelgiant į socialinės paramos tikslus – mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, sušvelninti nepritekliaus pasekmes labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms bei pagerinti vaikus auginančių šeimų finansinę padėtį.

Literatūra

• 1994 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nr. 360 „Dėl Socialinės paramos koncepcijos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 1994, nr. 36-653.
• Česaitė, Erika, „Viešųjų institucijų veiklos efektyvumo vertinimo elementai“, Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2005 [žiūrėta 2008 m. gruodžio 1 d.].
• Guogis, Arvydas, Socialinės politikos modeliai, Vilnius: Eugrimas, 2000.
• Guogis, Arvydas; Dainius Bernotas, Domas Ūselis, Lietuvos politinių partijų samprata apie socialinę apsaugą, Vilnius: Eugrimas, 2000.
• Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas, Valstybės žinios, 1994, nr. 89-1706.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas „Dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo ribojimo, taip pat dėl muitinės pareigūnų teisės dirbti kitą darbą ribojimo“, Valstybės žinios, 2012, nr. 26-1200.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, Valstybės žinios, 2012, nr. 109-5528.
• Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymas, Valstybės žinios, 1993, nr. 73-1371.
• Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas, Valstybės žinios, 1996, nr. 73-2755.
• Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Valstybinio audito ataskaita nr. VA-P-10-1-5 „Socialinės paramos sistema“, Vilnius, 2011 m. gegužės 9 d. [žiūrėta 2014 m. vasario 11 d.].
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 7 d. nutarimas nr. 171 „Dėl Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2012, nr. 22-1009.
• Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. administracinėje byloje nr. I-528-279-2012.
• Petrauskienė, Rūta, „Lietuvos savivaldybių vidaus administravimo tobulinimas“, Viešoji politika ir administravimas, 2005, nr. 11, p. 65–73.
• Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Valstybės žinios, 2003, nr. 73-3352; 2011, nr. 155-7353.
• Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo projektas nr. XIP-3743.
• Raipa, Alvydas (sud.), Naujoji viešoji vadyba, Kaunas: Technologija, 2007.
• Žalimienė, Laimutė, Socialinės paslaugos, Vilnius: Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003.

The Social Assistance in Cash Reform: The Fundamental Changes and Trends

Summary. The article overviews the features and framework of monetary social care system in Lithuania. The monetary social care administrative reforms that took part in 2012 are thoroughly analyzed, taking into account the problems that led to changes and efficiency criteria set-up to evaluate the aftermath of the reform. The theoretical conclusions are based on the Republic of Lithuania legal acts, theoretical material and a sociological survey. The article also examines how the monetary system works, what are the motives for monetary social system change from a legal and economic perspective. The study was carried on in order to find out how the local authority employees evaluated changes in the monetary social care administrative system and what challenges they had to face after the reform. Social workers were questioned from municipalities that decided to take part in the pilot program. Monetary social care system is a social support system and at the same time the most integral part of the welfare system, helping to resolve social problems that arise. The changing social and economic environment, globalization, public sector spending cuts, economic change encourage to search for optimal and effective social support system management methods.

On the 1st of January 2012, monetary social care system change was initiated: 2012–2014 monetary social benefits (social allowance, heating cost, drinking water, and hot water cost compensations) were implemented using two models: 1) State wise (state delegates to municipalities) function (financed from the government budget); 2) Individualized function in five (Akmenė, Panevėžys, Radviliškis, Raseiniai and Šilalė regions) experimental (pilot) municipalities (financed from the municipality funds). However, the authors of the article believe that social care system effectiveness has to be further increased, not only increasing the number of decision making municipalities, but also pushing the quality of the reform upwards. Moreover, the administration of social care benefits has to cover up society’s needs and priorities. Ineffective administration of social services may result in unfavorable results and future recessions can lead to increased costs for social services. Social care administrative effectiveness cannot be evaluated only from the financial side, social goals have to be considered, too, such as decreasing poverty, tackling social exclusion, lowering the effects of poverty traps for most vulnerable groups of people and helping families with children.

Keywords: social assistance in-cash, administration, municipalities, reform.