1. ES teisės tiesioginis veikimas ir tiesioginis taikymas – tapačios ar skirtingos koncepcijos?
Vienodai ES teisinei terminijai skiriamas didelis dėmesys, kadangi unifikuotas šios terminologijos vartojimas yra svarbus įgyvendinant veiksmingos ES teisės sistemos viziją. Aišku, kad absoliučiai vienoda ES teisės terminologija yra vargiai įmanoma dėl bendrai pripažintų ES kalbų skaičiaus ir jų įvairovės. Nepaisant to, ES teisės „tiesioginio veikimo“ (angl. direct effect) ir „tiesioginio taikymo“ (angl. direct applicability) terminų analizei teisinėje literatūroje skiriamas didelis dėmesys, nes nėra bendros nuomonės ir dėl kalbinės, ir dėl teisinės šių terminų reikšmės. Kitaip tariant, nuolat siekiama išsiaiškinti, ar šie terminai gali būti laikomi sinonimais, ar, priešingai, jie negali būti tapatinami, o jų vartojimas yra susijęs su apibūdinimu skirtingų ES teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų) specifinių teisinių savybių, kurios būdingos šiems konkretiems ES teisės šaltiniams. Tiksli ES teisės tiesioginio veikimo doktrinos identifikacija svarbi siekiant ją nuosekliai, efektyviai taikyti ir užtikrinti ES teisės veikimą kiekvienoje valstybėje narėje.
Tiesioginio veikimo doktrinos dichotomijos pradžia siejama su pavienių ES teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų) nuostatų tiesioginio veikimo teisinėmis prielaidomis ir jų reglamentavimu ES Sutarties 249 straipsnyje
bei įtvirtinimu ETT praktikoje. Pagal tai, kaip reglamentuojamas nurodytų ES teisės aktų teisinis statusas ES Sutarties 249 straipsnyje ir kaip jis aiškinamas ETT jurisprudencijoje, teisinėje literatūroje skiriami du pagrindiniai kriterijai, kurie apibūdina ES teisės tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo koncepcijas. Pirmasis kriterijus yra susijęs su tuo, kaip ir ar konkretus ES teisės aktas tampa sudėtine valstybės narės teisinės sistemos dalimi nuo to momento, kai jis priimamas ir įsigalioja ES (kartu ir valstybių narių) jurisdikcijoje. Nors ES teisei būdingas tarptautinis pobūdis, tačiau tai nereiškia, kad jos galiojimo ir veikimo valstybės narės teritorijoje sąlygos yra tapačios prielaidoms, kurios taikomos tarptautinių teisės aktų galiojimui joje. Galima sutikti su tų autorių nuomone, kurie teigia, kad negalima tapatinti „tradicinės“ tarptautinės teisės koncepcijų (pvz., monistinės, dualistinės tarptautinės teisės veikimo sistemos) ir ES teisės veikimo sąlygų
, todėl, jeigu ES teisės aktas gali būti laikomas ir yra valstybės narės corpus iuris nuo to momento, kai jis yra priimamas ES institucijų ir įsigalioja nustatyta tvarka, yra laikoma, kad toks teisės aktas yra tiesiogiai taikomas.