Faccini Dori Žr. Byla C-91/92, Faccini Dori, [1994] ECR I-3325. , Simap Žr. Byla C-303/98, Sindicato de Medicos de Asistencia Publica (Simap) v Conselleria de Sanidad y Consumo de la Generalidad Valenciana, [2000] ECR I-07963. ir kitose bylose ETT nurodė, kad ES teisės norma gali būti laikoma besąlygine nepaisant nustatytos valstybės narės tam tikro lygio diskrecijos, jeigu yra galimybių identifikuoti privačių asmenų subjektines teises, reglamentuojamas tam tikru ES teisės aktu. Tuo tarpu Rieser Žr. Byla C-157/02, Rieser Internationale Transporte GmbH v Autobahnen- und Schnellstrasen-Finanzierungs-AG (Asfinag), [2004] ECR I-0000. ir Garehveran Žr. Byla C-441/99, Riksskatteverket v Soghra Gharehveran, [2001] ECR I-7687. bylose Liuksemburgo teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai reglamentuojama ES teisės taikymo ir jos įgyvendinimo kompetentingos institucijos diskrecijos teisė yra pernelyg plati, ES teisės norma turi būti laikoma sąlygine ir todėl negali būti nei taikoma, nei veikianti tiesiogiai. Taigi tam tikros institucijos arba valstybės narės diskrecijos teisės turinys yra vertinamasis kriterijus, kurį kiekvienu atveju turėtų vertinti nacionalinis teismas arba subjektas, taikantis ES teisės normas konkrečiu atveju. Pagrindinis kriterijus, kuriuo vertėtų remtis nustatant, ar ES teisės norma gali ir turi būti taikoma tiesiogiai, yra asmenims suteikiamų teisių pobūdis, taip pat galimybė apskritai nuspręsti, ar ES teisės norma įtvirtina tam tikras teises, kurios gali būti ginamos remiantis ja, nepaisant numatytos valstybės narės arba jos institucijos diskrecijos teisės.
Kad ES teisės norma galėtų būti tiesiogiai taikoma ir veikianti, jos taikymas neturi priklausyti nuo valstybės narės institucijų veiksmų ar priimamų teisės aktų, kuriais tokia norma turi būti perkeliama į nacionalinę teisę. Pavyzdžiui, dažniausiai ES direktyvų normos negali būti laikomos tiesiogiai veikiančiomis ir taikytinomis, nes nebūna praėjęs laikas, per kurį valstybės narės privalo notifikuoti šiuos ES teisės aktus. Aptariamas kriterijus gali būti sąlyginis, nes paprastai valstybės narės neveikimas nepriimant tam tikrų teisės aktų per nustatytą terminą, jeigu jų priėmimas yra būtinas ir numatytas ES direktyvoje, sudaro prielaidas taikyti ES teisės normą tiesiogiai, jeigu egzistuoja anksčiau aptartos ES teisės normos tiesioginio veikimo ir taikymo sąlygos.