Straipsnis „Mažoji“ tradicija Indijoje: ramnamių sąjūdžio religinės ir socialinės tapatybės tyrimas

Taip pat paminėtinas XIV a. teologas Ramanandas bei jo inspiruota Ramanandī sampradāya, kuri turi gan artimų sąsajų su ramnamių judėjimu. Ramanandas įvykdė vieną iš reikšmingiausių socioreliginių revoliucijų per visą Šiaurės Indijos istoriją, įtraukdamas moteris, žemųjų kastų atstovus bei neliečiamuosius į savo sampradāyą. Ramanando sekėjai pradėjo rašyti tekstus nebe sanskritu, bet vietiniais dialektais, paskatindami literatūros vietinėmis kalbomis suklestėjimą. Tokie žymūs rašytojai kaip Tulsidasas, Mira Bai ir Kabyras yra laikomi Ramanando įpėdiniais. Ramanando revoliucija buvo stiprus iššūkis brahmaniškajai kultūrai. Ramanandžiai sadhūs padarė tiesioginę įtaką ramnamių sąjūdžio kūrimuisi. Prieš Parasuramos stebuklą ramanandis sadhus atėjo į jo namus ir perteikė Ramos žinią, kitu atveju, ramanandis sadhus patarė Parasuramai atsisakyti atvaizdų garbinimo, kuris piktino kastinius hindus ir kėlė jų priešiškumą. Ramnamiams artima Ramanandī sampradāyos ideologija, kuri akcentavo nirguṇa Rām garbinimą. Ramanandžiai manė, kad aukštesniųjų kastų praktikuojamas atvaizdų garbinimas yra pagrįstas kastiniais skirtumais, o nirguṇa Rām garbinimui nesvarbūs jokie socialiniai apribojimai Žr. Peter van der Veer, “Taming the Ascetic: Devotionalism in a Hindu Monastic Order,” p. 689. .

Taigi ramnamių sąjūdis formavosi veikiamas šių ideologų plėtotų nirguṇa bhakti ir socialinės lygybės idėjų kontekste, kurias jie tiesiogiai perėmė iš Tulsidaso Mānas teksto bei jo komentatoriškos tradicijos.

Rāmcaritmānas vaidmuo ramnamių religinėse praktikose

Mānas, Tulsidaso hindi kalba parašyta Ramos istorijos versija, yra laikoma pačiu įtakingiausiu hindų religiniu tekstu Šiaurės Indijoje. Sanskritinis Valmikio tekstas iš esmės buvo skaitomas tik brahmanų, todėl negalėjo susilaukti didelio populiarumo, nes buvo neprieinamas daugeliui žmonių. Mānas tekstas iš esmės paneigia Indijoje įsivyravusią śruti ir smṛti tradicijų dichotomiją. Daugelis Rām bhaktų teigia, kad Mānas yra apreikštinis tekstas, todėl prilygstantis ir galbūt netgi pranokstantis Vedas. Žvelgiant į Mānas religinę reikšmę bei jo svarbą, akivaizdu, kad jo neįmanoma priskirti vien tik prie smṛti tradicijos, nes tuo atveju nuvertinama jo religinė reikšmė. Taigi, kaip pažymi Lambas, Mānas Šiaurės Indijoje yra suvokiamas kaip šventraštis, atstovaujantis tiek śruti, tiek smṛti tradicijoms Žr. Ramdas Lamb, The Ramnamis, Ramnam, and the Role of the Low Caste in the Ram Bhakti Tradition, p. 251. .

Mānas tekstas egzistuoja ne tik savo rašytine forma, bet, kas yra žymiai svarbiau, įvairaus žanro komentarais (katha, lila, bhajan, rašytiniai komentarai etc.). Labiausiai paplitusi yra ne rašytinė, bet įvairių žanrų atliktinė arba recituojamoji Mānas komentatoriška tradicija. Philipas Lutgendorfas pastebi, kad beveik visa Indijos tekstinė tradicija yra neatskiriama nuo žodinės perdavos bei teksto atlikimo Žr. Philip Lutgendorf, The Life of a Text: Performing the Ramcaritmanas of Tulsidas, p. 34. . Mānase taip pat pabrėžiama Rāmnām recitavimo praktikos svarba. Tačiau svarbu suvokti, kad tai ne tik praktika, bet ir tam tikra filosofinė‒ religinė koncepcija. Tulsidasas galiausiai atskleidžia, kad Rāmnām yra netgi viršiau už nirguṇa Rām. Jo inspiruota Rāmnām recitavimo praktika itin plačiai paplito tarp Šiaurės Indijos žmonių ir tapo viena iš pagrindinių religinių praktikų formų. Rāmnām recitavimas yra itin svarbus žemųjų kastų ir neliečiamųjų bendruomenėse. Ramnamiams tai sudaro visų jų praktikų pagrindą. Galima sakyti, kad ramnamiai dar labiau išplėtojo Rāmnām praktiką, suteikdami jai įvairesnių formų.

Mānas vaidina itin svarbų vaidmenį ramnamių tradicijoje. Jis yra pagrindinis jų šventraštis, iš kurio jie semiasi Ramos devocionalumo idėjų. Mānas ne visuomet vaidino vienodą vaidmenį ramnamių tradicijoje. Jo suvokimas ir reikšmė kito. Čia vėlgi verta sugrįžti prie Lambo analizuotų śruti ir smṛti koncepcijų analizės. Indologai dažnai klaidingai vertina šias koncepcijas kaip pastovias ir nekintančias ir neįvertina to, kaip per amžius kito šių koncepcijų bei pačių tekstų suvokimas. Devocionalūs judėjimai privertė persvarstyti šių koncepcijų reikšmę, nes įvairių sektų tekstai, nors nebūdami savo prigimtimi śruti tekstais vėliau įgaudavo didelę śruti tekstams prilygstančią religinę reikšmę. Taigi iš esmės tekstas įgauna savo reikšmę tik tam tikro judėjimo ar religinės grupės kontekste, atsižvelgiant į tai, kokią religinę svarbą pati grupė jam suteikia. Kas bus śruti brahmanui, nebūtinai bus śruti neliečiamajam. Žvelgiant į ramnamių tradicijos evoliuciją išryškėja, kad pradinėje stadijoje, kai bendruomenė dar nebuvo pakankamai raštinga, Mānas funkcionavo kaip śruti tekstas, kaip šventraštis, kurio eilės buvo laikomos galingomis mantromis, ir vien tik jų kartojimas be supratimo turėjo teikti dievo malonę. Vėliau kai kurie bendruomenės nariai įgijo išsilavinimą ir pradėjo skaitydami suprasti tekstą. Tam tikrose Mānas vietose išreiškiamas neigiamas požiūris į žemąsias kastas, moteris bei įteisinamas brahmaniškojo ritualizmo legitimumas. Taigi tai prieštaravo ramnamių ideologijai. Tuomet jie pradėjo keisti šventąjį tekstą, pašalindami jiems netinkančias vietas, į savo bhadžanus inkorporuodami eilių ir iš kitų Tulsidaso ar Kabyro kūrinių. Tokiu būdu Mānas statusas iš dievo apreikšto, nepakeičiamo śruti teksto, pradėjo kisti į smṛti statusą Žr. Ramdas Lamb, The Ramnamis, Ramnam, and the Role of the Low Caste in the Ram Bhakti Tradition, p. 238–240. .

Šiuolaikinėse ramnamių praktikose oficialiai Mānas yra laikomas pagrindiniu ramnamių tekstu. Apeigų metu tekstas yra recituojamas iš atminties ir tik kaip įkūnijantis dievybės egzistenciją simbolis yra pastatomas ant medinio stovo ramnamių rato viduryje. Daugelis ramnamių iki dabar nėra raštingi ir nesugeba perskaityti teksto, taigi visas jų žinojimas ateina per žodinę tradiciją, kartais visai nutolusią nuo originalaus Mānas teksto. Kada buvo suprasta, kad tekste yra ramnamių ideologijai nepriimtinų ir netgi prieš juos pačius nukreiptų momentų, Mānas pradėjo prarasti savo kaip śruti teksto reikšmę, pradėtas modifikuoti. Tuomet dar labiau sustiprėjo rāmnām, kaip dievybę reprezentuojančios formos svarba.

Ramnamių religinėse praktikose Mānas funkcionuoja labiau žodinėje tradicijoje nei savo tekstiniu pavidalu: bhadžanuose, diskusijose, filosofiniuose dialoguose (ṭakkar). Bhadžanų giedojimas yra pagrindinė ramnamių religinių praktikų forma, atliekanti ir tam tikrą bendruomenės vienijimo funkciją. Bhadžanai yra giedami bhajan melų ar kitų ramnamių sueigų, įvairių bendruomenės apeigų metu. Bhadžanų giedojimas ramnamių bendruomenėje primena išplėtotą ritualą, o ne vien tik religinių giesmių atlikimą. Giedodami ramnamiai susėda ratu aplink ant žemės padėtą atverstą Mānas knygą. Dažniausiai ramnamių giedojimo vieta yra apdengta balta, Rāmnām užrašais išmarginta palapine. Bhadžanų giedojimas reikalauja ir specifinių aprangos elementų. Daugelis ramanmių būna apsigobę medvilniniais plačiais šalikais, vadinamais ordhnī, išrašytais smulkiu devanagari šriftu Rāmnām arba Rāmrām mantromis. Ramnamiai vyrai, ypač vyresnieji, dėvi aukštas, povo plunksnomis išpuoštas, karūnas primenančias kepures (mukut). Bhadžanuose nenaudojami jokie instrumentai, išskyrus skambaliukus (ghunghrū), kuriais ramnamiai palaiko giedojimo ritmą. Dažniausiai bhadžanų giedojimas vyksta be perstojo per visą naktį, o bhajan melų metu net kelias naktis iš eilės.

Kiti Mānas komentaro žanrai yra į bhadžanus įsiterpiančios diskusijos įvairiais socialiniais, politiniais, religiniais ar kitais ramnamius dominančiais klausimais bei filosofinės tematikos dialogai (ṭakkar). Diskusijose eilės naudojamos įvesti kokią nors jiems rūpimą temą, o paskui ramnamiai gali diskutuoti arba eilėmis iš Mānas, arba ir kasdienine kalba. Ṭakkar yra sudėtingesnis žanras, praktikuojamas tik nedaugelio, labiau išsilavinusių ramnamių, vadinamų vidvānais (iš sanskrito – „išminčius“). Lambas juos vadina ramnamių filosofijos architektais, formuojančiais ir kuriančiais ramnamių religines praktikas bei tikėjimus. Vidvānai buvo tie ramnamių sąjūdžio nariai, kurie pradėjo gilintis į Mānas teksto prasmę, ėmė analizuoti įvairius filosofinius klausimus. Lambas pažymi, kad vidvānai taip pat gilinasi ir į klasikines hinduizmo idėjas, studijuodami Gītos, Upanišadų, netgi Vedų vertimus į hindi kalbą. Ṭakkar dialogo pagrindą taip pat sudaro eilės iš Mānas ar kito teksto (kartais jos gali būti pakeistos). Ṭakkar pasitaiko bhadžanų metu, kai vidvānai bhadžanų eilėmis pradeda diskutuoti įvairiomis filosofinėmis jnāna, bhakti ar Rāmnām temomis. Taigi individualiai studijuodamas įvairius tekstus, ieškodamas medžiagos ṭakkarams bei savo pačių jnāna ir bhakti temų supratimui, kiekvienas vidvānas sudaro sau įvairių eilių repertuarą, sukurdamas unikalų Rāmāyaṇos variantą (tai Lambas įvardija Rāmāyaṇos personalizacija) Žr. ten pat, p. 246–249. .

Ramnamių ritualiniai atributai sukurti iš to, kas jiems buvo prieinama ir leistina brahmaniškojo hinduizmo rėmuose. Rāmnām recitavimo praktika, kaip pagrindinė ramnamių religingumo išraiškos forma, nereikalauja sudėtingų ritualų ar apeigų, iš esmės kiekvienas gali garbinti dievą be jokių socialinių, lyties ar amžiaus apribojimų. Tikėjimas beformiu nirguṇa dievu bei jo vardo garbinimo praktika nereikalauja įmantrių šventyklų, kurios neliečiamiesiems tik paskutiniais dešimtmečiais tapo prieinamos, bet daugelis ramnamių jų vis dar vengia. Išryškėja ir tai, kad ramnamiai, nors ir postuluodami savo nepriklausomą tapatybę, bando ieškoti sąsajų su „didžiąja“ tradicija. Atliepdami rašytinei brahmaniškajai kultūrai ramnamiai savo esminiu tradicijos simboliu pasirenka Mānas tekstą, kuriam suteikia šventraščio statusą. Kaip ir brahmanai ramnamiai pagal poreikius manipuliuoja šventojo teksto reikšmėmis ir tokiu būdu, nors ir gerokai modifikuodami originalų tekstą, sukuria savąjį šventraščio variantą. Mānas ramnamių tradicijoje egzistuoja ir kaip tam tikra vaizdinė reprezentacija, nurodanti ramnamių tradicijos tekstinį legitimumą.

Ramnamių tradicijos transformacija

Lambas pažymi, kad ramnamiai nuo pat judėjimo pradžios siekė išreikšti savo tapatybę. Vienas iš ankstyvojo ramnamių judėjimo pagrindinių tikslų buvo atrasti arba susikurti socialinę bei religinę tapatybę, nepriklausomą nuo ribotos socialinės bei religinės aplinkos, kurioje jie gyveno. Iš ramnamių buvo tikimasi, kad jie prisiims prigimtinę neliečiamųjų rolę ir su ja susijusius apribojimus bei draudimus. Tačiau jie sugebėjo kastinio hinduizmo rėmuose susikurti savo religinę tapatybę, kuri netgi sužadino tam tikrą pasididžiavimą savo tradicija Žr. ten pat, p. 178–179. . Ramnamių išskirtiniai religiniai atributai, jų religinės praktikos bei pasaulėžiūra buvo ir vis dar tebėra esminiai jų tapatybę formuojantys veiksniai. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pastebimos akivaizdžios ramnamių tapatybės transformacijos žymės.

Tradicijos transformacija visų pirma pasireiškia religinių atributų nykimu, jie sudaro vieną iš svarbiausių ramnamių identiteto aspektų ir aiškiai išskiria juos iš ideologiškai gan artimų kitų Čhatisgarho neliečiamųjų grupių. Ankit, vadinamosios ramnamių tatuiruotės, yra, ko gero, labiausiai ramnamius identifikuojantis religinis atributas. Pastaraisiais dešimtmečiais tatuiravimosi tradicija pradeda nykti, nes jaunesniems ramnamiams susiduriant su vis labiau modernėjančia miestų kultūra tenka atlaikyti priešišką išorinio pasaulio spaudimą. Išsitatuiravę ramnamiai susiduria su keblumais ieškant darbo bei įsitvirtinant miestų kultūroje, nes Indijoje tai yra suvokiama kaip atsilikimo ženklas. Ramnamių bendruomenėje įsivyravo diskusijos, kokia yra Rāmnām tatuiruočių, vieno iš esmingiausių ramnamių identiteto atributų, ateitis. Nors esama konservatyvių nuomonių, kad šią tradiciją reikia išsaugoti, dauguma ramnamių vis dėlto siekia įsitvirtinti šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tatuiruotės yra suvokiamos kaip kliūtis, ir teigia, kad Rāmnām recitavimas yra pakankama praktika, norint būti ramnamiu. Tradiciškai ordhnī, ritualinės ramnamių skaros, buvo išrašomos rankomis, dažniausiai tų pačių tatuiruotesdarančių meistrų. Tačiau dabar situacija keičiasi ir rankų darbo ordhnī yra pakeičiami spaudų pagalba išmargintomis skaromis. Taip pat ir tradiciniai ghunghrū pakeičiami moterų šokėjų kojų skambaliukais. Ramnamių bhajan mela vis labiau tampa komercine švente, kurioje bhadžanų giedojimų garsą visiškai užgožia triukšmas, sklindantis iš atrakcionų ir prekybinių kioskų. Ramnamių ritualines praktikas sudarantys elementai pamažu praranda savo savitumą, pakeičiami labiau masinės produkcijos gaminiais. Tatuiruočių, ordhnī, ghunghrū meistrai baigia išmirti, jaunesnioji karta nebenori darytis tatuiruočių, daugelis išorinių ramnamių praktikų formų, formuojančių jų identitetą, baigia išnykti. Vieninteliu vienijančiu veiksniu vis dar išlieka Rāmnām recitavimas.

Taip pat susidaro įspūdis, kad ir ramnamių ideologija pradeda pamažu blėsti. Daugelis neliečiamųjų grupių antikastinių judėjimų pradžioje išreiškia aktyvią egalitarinę pasaulėžiūrą bei stiprų protestą prieš kastų sistemą. Tačiau vėliau, kai judėjimų gyvybinė energija pradeda blėsti, jie vis labiau šliejasi prie pagrindinės kastinės brahmaniškojo hinduizmo tradicijos. Šiame kontekste, žinoma, didelę įtaką daro ir pagrindinės hinduizmo tradicijos autoritetas bei joje įkūnytas galios aspektas. „Mažajai“ tradicijai tiesiog yra per sunku ilgai atsilaikyti prieš vyraujančias „didžiosios“ tradicijos įtakas. „Didžioji“ hinduizmo tradicija nuo pat savo egzistavimo pradžios, susidurdama su įvairiais lokaliais kultais ir praktikomis, stengėsi juos integruoti į bendrą hinduizmo kontekstą. Thapar pastebi, kad hindų identitetas yra linkęs sulydyti įvairumus ir reikalauja vienalytiškumo, nes tik per visišką religijos sklaidą gali būti pasiekti tam tikri politiniai tikslai Žr. Romila Thapar, “Imagined Religiuos Communities? Ancient History and the Modern Search for a Hindu Identity,” p. 210. .

Dabartinė ramnamių situacija vis labiau artėja prie pradinės. Judėjimo pradžioje ramnamiai savo judėjimą suvokė „didžiosios“ tradicijos kontekste ir tik vėliau pradėjo nuo jos atsiriboti, pabrėždami savo unikalią tapatybę. Daugelis ramnamių, ypatingai jaunesniosios kartos atstovai, aiškiai teigė priklausą hinduizmui ir nepabrėžė aiškios atskirties tarp „didžiosios“ ir „mažosios“ ramnamių tradicijos. Vienas išsilavinęs satnamis, artimas ramnamių šeimos draugas bei dažnas bhajan melų lankytojas, teigė, kad tiek satnamiai, tiek ramnamiai priklauso pagrindinei hinduizmo tradicijai bei yra tik atskiros hinduizmo sampradāyos Žr. Interviu su satnamiu Malkharodoje, 2008 m. sausio 17 d. . Satnamiai ir ramnamiai oficialiai atmeta atvaizdų garbinimą, tačiau daugelio namuose galima išvysti Ramos, Lakšmės bei kitų dievų atvaizdus, taip pat namų erdvėje vykdomi įvairūs hinduistiniai ritualai, netgi kviečiami brahmanai ritualams atlikti. Man lankantis Čhatisgarhe vienoje šeimoje buvo atliekamos žymaus kaimo ramnamio dešimties dienų mirties sukakčiai skirtos apeigos, kurių metu vyrams buvo skutamos galvos, daromi kiti apsivalymo ritualai, aukojimo ritualų atlikimui buvo iškviestas kaimyninio kaimo brahmanas. Apskritai „mažosios“ tradicijos perima netgi ir „didžiosios“ diskriminacinius elgesio modelius, tačiau juos pagrindžia daug logiškiau nei brahmaniškoji kultūra. Vieno satnamio teigimu: „kaip aukštesniosios kastos elgiasi su mumis, mes elgiamės su maharais, tačiau mes taip su jais elgiamės ne dėl jų gimties, bet dėl jų darbo pobūdžio“ Ten pat. .

Iš esmės ramnamiai vis dar tęsia tradiciją, atlikinėdami savo religines praktikas, bet tuo pačiu gan greitai tolsta nuo savo tradicijos, vis labiau inkorporuodami ar inkorporuojami į pagrindinę hinduizmo tradiciją. Mano manymu, šios sąveikos yra lygiavertės, pasireiškiančios abipusiai panašiais mastais. Ypatingai jaunosios kartos atstovai atrodo nebežiną, kas yra jų identitetas bei kokiai religinei tradicijai jie priklauso. Vienas jaunas ramnamis, paklaustas, ką jis daro, kaip ramnamis, kokias praktikas atlieka, iš esmės negalėjo nieko atsakyti, nes beveik neatlieka jokių ramnamių praktikų bei neturi jokių religinių atributų, nors ir sakosi priklausąs šiai bendruomenei. Vieninteliai išliekantys esminiai reformatoriaus Parasuramos įdiegti elementai yra gyvensenos pokyčiai (vegetarizmas bei alkoholio nevartojimas), kurie turi ir tam tikrą praktinę naudą, nes panaikina bet kokį pagrindą ramnamius laikyti neliečiamaisiais. Ramnamių judėjimas vis labiau artėja ir po truputį susilieja su satnamių. Kadangi abiejų ideologinis pagrindas bei pasaulėžiūriniai elementai yra panašūs, daugelis šiuolaikinių ramnamių, galbūt to ir nenorėdami, yra labiau satnamiai negu ramnamiai. Taip pat satnamių religingumo išraiškos formos nėra tokios kraštutinės bei ekstremalios kaip ramnamių, todėl ypač jaunesni žmonės yra linkę šlietis prie satnamių. Galbūt kai ką patraukia ir sąlyginai aukštesnis satnamių statusas kastų sistemoje. Kita labai svarbi tradicijos kitimo priežastis yra ta, kad ramnamių judėjimas yra grįstas asmeniniu pasirinkimu. Ramnamių bendruomenėje nėra šeimos perdavos tradicijos. Ramnamiu gali tapti tik subrendęs žmogus, apsisprendęs prisidėti prie judėjimo. Taip pat visiškai nesistengiama atversti ar konvertuoti į ramnamių sąjūdį.

Ramnamių judėjime pamažu išblėsta protesto dvasia, nes dabar darosi žymiai lengviau integruotis į kastinio hinduizmo rėmus. Šiuolaikinėje Indijoje ramnamiai atranda ir kitų priemonių, per kurias gali keisti savo padėtį (išsilavinimas, teisinės priemonės), todėl natūralu, kad atsisakoma radikalių savo identiteto išraiškos priemonių. Taip pat pastebimas ir kitas esminis momentas, kad gerėjant gyvenimo sąlygoms, socialinei padėčiai, vis labiau prarandamos savos tradicijos, nors iš esmės jų puoselėjimui sąlygos atrodytų itin palankios. Čia neišvengiamai peršasi naudos klausimas. Jei tradicija yra nebe naudinga ir nebe veiksni socialiai, ar verta ją toliau plėtoti?

Ramnamiai kaip ir daugelis kitų neliečiamųjų judėjimų, konstruodami savo tapatybę, pasirenka jiems prieinamą ir naudingą nirguṇa bhakti teologiją. Nirguṇa teologija, būdama ir „didžiosios“ tradicijos dalimi tarsi leido ramnamiams ir kitiems neliečiamiesiems teisėtai dalyvauti „didžiojoje“ tradicijoje. Ramnamiai religinių praktikų branduoliu pasirenka Mānas tekstą, per kurį bando legitimuoti savo tradiciją, kaip turinčią tam tikrą dieviškąjį autoritetą. Mānas ramnamių sąjūdyje vis dėlto labiau funkcionuoja žodiniu pavidalu negu simboline tekstine forma. Sudėtinga ramnamių komentatoriška Mānas tradicija liudija apie neliečiamųjų plėtojamą aukšto lygio intelektualinę perdavą, kurioje ramnamiai, manipuliuodami šventuoju tekstu, naudoja jį kaip įrankį savo ideologijai kurti, taip pat kaip ir brahmanai manipuliuoja sanskrito tekstais savo galiai įtvirtinti ir pagrįsti. Apskritai ramnamiai nors ir netiesiogiai, per satnamių ir kabirpanthų judėjimus, perima daugelį „didžiosios“ tradicijos elementų, ir tai sąlygoja sparčią jų tradicijos transformaciją.

Išvados

Ramnamių ir kitų neliečiamųjų judėjimų atveju išryškėja paradoksas. Būdami suvaržyti socialinio statuso neliečiamieji turi sąlyginę laisvę kurti savo religinę tapatybę, nes ramnamių, kabirpanthų bei satnamių (religine prasme) statusas yra ne gimties nulemtas, bet pasirinktinis. Ramnamių tradicijos kūrimo strategijos yra nusižiūrėtos iš kabirpanthų bei satnamių judėjimų, perimamas „didžiojoje“ tradicijoje egzistuojantis religijos, o tuo pačiu ir savos tapatybės konstravimo modelis, nes ir analizuotuose neliečiamųjų judėjimuose sureikšminamas dieviškasis apreiškimas, „šventasis“ tekstas, nirguṇa teologija. Ramnamių unikalumas pasireiškia tuo, kad jie stengiasi išlaikyti nepriklausomą ramnamių tapatybę ir žymiai mažiau pasiduoda sanskritizacijos procesams lyginant su kitomis grupėmis.

Nagrinėjant „didžiosios“ ir „mažosios“ tradicijos santykius bei šių tradicijų atstovų tapatybės konstravimą išryškėja tai, kad šiuose procesuose egzistuoja galios ir naudos momentai. Brahmaniškoji „didžioji“ tradicija, siekdama įtvirtinti savo aukščiausiąjį statusą, manipuliuoja sanskritu bei „šventaisiais“ tekstais, o „mažosios“ tradicijos, bandydamos atsakyti į brahmaniškosios kultūros mestą iššūkį, manipuliuoja savo tapatybės kūrimo strategijomis bei naujų ideologijų kūrimu.

Ramnamiai yra menkai tyrinėta, stiprias tapatybės transformacijas patirianti tradicija, kurios šiuolaikinės religingumo formos kelių dešimtmečių bėgyje, ko gero, jau bus išnykusios. Ramnamių tradicijos transformacija vyksta keliomis kryptimis: kai kurie jos nariai vis dar stengiasi išlaikyti ramnamių tapatybę, kiti šliejasi prie šiuolaikinio pasaulio labiau tinkančios satnamių tradicijos, dar kita dalis ramnamių tarsi bando atsiriboti nuo religingumo, sakydami, kad jie priklauso satnamiams kaip socialinei, o ne religinei grupei.

„Mažųjų“ tradicijų tyrimas reikšmingas tuo, kad jis atskleidžia hinduizmo pliurališkumą, multikultūriškumą bei liberalumą. Pastebėtina, kad kuo labiau einame į kastinės hierarchijos apačią, tuo didesnę kultūrinę įvairovę randame. Per visą hinduizmo egzistavimo laikotarpį vienas tradicijas keitė kitos, vienos mirdamos perimdavo kitų bruožus. Galbūt tai ir sąlygojo hinduizmo gyvybingumą, neišsemiamumą bei nuolatinį atsinaujinimą.

Literatūra

• Lamb, Ramdas, “Personalizing the Ramayan: Ramnamis and Their Use of the Ramcaritmanas” | Paula Richman (ed.), Many Ramayanas: The Diversity of Narrative Tradition in South East Asia, Berkeley: University of California Press, 1991, pp. 236–251.
• Lamb, Ramdas, The Ramnamis, Ramnam, and the Role of the Low Caste in the Ram Bhakti Tradition, Santa Barbara: UMI, 1991.
• Lorenzen, David N., “Who Invented Hinduism?,” Comparative Studies in Society and History 41, 4 (Oct., 1999): 630–659.
• Lutgendorf, Philip, The Life of a Text: Performing the Ramcaritmanas of Tulsidas, Berkeley: University of California Press, 1991.
• Malik, Aditya, “Hinduism or Three-Thousand–Three Hundred-and-Six Ways to Invoke a Construct” | Gunther-Dietz Sontheimer, Hermann Kulke (eds.), Hinduism Reconsidered, New Delhi: Manohar, 2001, pp. 10–31.
• Parry, Jonathan P., “The Brahmanical Tradition and the Technology of the Intellect” | Karen Schousboe, Mogens Trolle Larsen (eds.), Literacy and Society, Copenhagen: Akademisk Forlag, 1989, pp. 39–71.
• Pollock, Sheldon, “The ‘Revelation’ of ‘Tradition’: Śruti, smriti, and the Sanskrit Discourse of Power” | Siegfried Lienhard, Irma Piovano (eds.), Lex et Literae : Essays on Ancient Indian Law and Literature in Honour of Oscar Botto, Turin: Edizioni dell’ Orso, 1997, pp. 395–417.
• Sharma, Krishna, Bhakti and the Bhakti Movement: A New Perspective, New Delhi: Munshiram Manoharlal Publishers, 2002.
• Shrirama, “Untouchability and Stratification in Indian Civilisation” | S. M. Michael (ed), Dalits in Modern India: Visions and Values, New Delhi: Sage Publications, 2007, pp. 45–75.
• Sinha, Vineeta, “Problematizing Received Categories: Revisiting ‘Folk Hinduism’ and ‘Sanskritization,’” Current Sociology 54, 98 (2006): 98–111.
• Staal, J. Frits, “Sanskrit and Sanskritization,” The Journal of Asian Studies 22, 3 (May, 1963): 261–275.
• Stietencron, Heinrich von, “Hinduism on the Proper Use of a Deceptive Term” | Gunther-Dietz Sontheimer, Hermann Kulke (eds.), Hinduism Reconsidered, New Delhi: Manohar, 2001, pp. 32–53.
• Srinivas, Mysore Narasimhachar, Social Change in Modern India, Berkeley: University of California Press, 1967.
• Thapar, Romila, “Imagined Religiuos Communities? Ancient History and the Modern Search for a Hindu Identity,” Modern Asian Studies 23, 2 (1989): 209–231.
• Thapar, Romila, “Syndicated Hinduism” | Gunther-Dietz Sontheimer, Hermann Kulke (eds.), Hinduism Reconsidered, New Delhi: Manohar, 2001, pp. 54–81.
• Veer, Peter van der, “Taming the Ascetic: Devotionalism in a Hindu Monastic Order,” Man, New Series, 4, 22 (1987): 680–695.
• Webster, John C. B., Religion and Dalit Liberation: an Examination of Perspectives, New Delhi: Manohar, 1999.

“Little” Tradition in India: A Study of the Social and Religious Identity of the Ramnami Movement

Summary. The main object of this article is the “little” tradition in India generally and the particular case of the untouchable Ramnami movement. By the means of historical and anthropological exploration of the interaction between “great” and “little” tradition and the investigation of the Ramnami movement the author aims to prove that the Ramnamis are not the passive victims who do not consider their imposed untouchability and peripheral position, but actually they are actively putting efforts to alter their position by constructing Ramnami identity by means of new socio-religious movements. General conclusion has been made that in the processes of the tradition interaction and identity construction there are apparent two essential aspects of power and utility, manifesting by the manipulation of brahmanical culture using Sanskrit and holy texts and by the manipulation of “little” traditions using their identity creation strategies and the foundation of new religious movements. This study is significant because it analyzes the Ramnami tradition, which nowadays experiences strong transformation of identity and due to that its contemporary religious forms in the course of a few decades probably will be extinct. The research of “little” traditions is valuable because it reveals much more comprehensive picture of Hinduism.

Keywords: Hinduism, “great tradition,” “little tradition,” the Ramnami movement, untouchability, bhakti, identity, text, power.