Straipsnis Namų užpuolimai XVIII amžiaus Vilniuje – bajorų nusikaltimas miesto erdvėje

Santrauka. Straipsnyje tyrinėjamas kone kiekvienais metais fiksuojamas smurtinis nusikaltimas Vilniuje – organizuotas namų užpuolimas – tipinis nusikaltimas XVIII a. luominėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje. Tai nusikaltimas asmens sveikatai, gyvybei ir nuosavybei. Nagrinėjama, kaip tokio pobūdžio nusikaltimai buvo apibrėžiami to meto teisės normose, užpuolimų statistika ir priežastys, legalumo („teisingumo atkūrimo“ jėga) klausimas, objektai, socialinė ieškovų ir atsakovų padėtis, smurto laipsnis, bausmės už šio tipo nusikaltimus.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius, bajorai, teismai, nusikaltimai, namai, dvareliai.

Įvadas

XVIII a. Vilniaus pavieto pilies, žemės ir kituose teismuose randama nemažai informacijos apie bajorų buvimą Vilniuje. Nors dauguma bajorų gyveno savo valdose kaimo vietovėse, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje jie turėjo nemažai interesų. Čia vykdavo seimeliai, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir kiti teismai, bajorai ir dvasininkai spręsdavo, derindavo savo politinius, ekonominius, finansinius ir asmeninius klausimus. Vilnius buvo ir šalies religinio gyvenimo centras. Darbai, paremti išlikusiais ekonominiais ir finansiniais dokumentais, privačia korespondencija, memuaristika ir kitais šaltiniais, iš dalies nušviečia bajorų gyvenimo ir apsistojimo peripetijas LDK sostinėje Žr. Domininkas Burba, „Bajorų gyvenimo peripetijos XVIII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pagal Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio asmeninę korespondenciją“, 2015; „Bajorų interesai XVIII amžiaus Vilniuje, privačios korespondencijos duomenimis“, 2014; Teresa Zielińska, Szlacheccy właściciele nieruchomości w miastach XVIII w., 1987. . Susibūrimo vietose nebuvo reti ir bajorų, dvasininkų, vienuolių smurtiniai nusikaltimai. Šio straipsnio objektu tapo namų užpuolimo nusikaltimas, apie kurį teisės istorijos moksle žinoma išties mažai.

Miesto namų užpuolimai, kaip ir valdų antpuoliai, – specifiniai LDK epochos nusikaltimai. Tyrinėjimų apie valdų antpuolius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių istoriografijoje nėra daug Žr. Domininkas Burba, „Valdų antpuoliai – terminologijos klausimas“, 2008; „Valdų antpuoliai Vilniaus paviete XVIII amžiaus viduryje (statistika, dalyvių socialinė sudėtis, smurto laipsnis)“, 2010; Eduardas Gorodeckas, „Didžiojo kunigaikščio valstiečių ir šlėktos ginčai dėl žemės valakų reformos metu“, 1974. , tačiau apie analogiškus nusikaltimus miesto erdvėje – atskirų namų užpuolimus – išvis beveik nerašyta. Praeities nusikalstamumo tyrimams skirtuose darbuose ši nusikaltimų rūšis atskirai neapibūdinama. Jų neišskyrė Lietuvos Statutą tyrę teisės istorikai Joanikijus Malinovskis (Иоанникий Алексеевич Малиновский) Žr. Иоанникий Малиновский, Учение о преступлении по Литовскому Статуту, 1894. ir juo daugiausia sekęs Stasys Vansevičius Žr. Stasys Vansevičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai-teisiniai institutai: pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus, 1981. . Šis nusikaltimas nėra išskiriamas ir kitų šalių nusikalstamumo istorijos darbuose. Jo neišskyrė miestiečių ir bajorų nusikaltimus tyręs Lenkijos istorikas Marcinas Kamleras (Marcin Kamler) Žr. Marcin Kamler, Przemoc między szlachtą sieradzką w XVII wieku: opis zjawiska, 2011; Świat przestępczy w Polsce XVI i XVII stulecia, 1991; Złoczyńcy: przestępczość w Koronie w drugiej połowie XVI i w pierwszej połowie XVII wieku (w świetle ksiąg sądowych miejskich), 2010. , Gdansko miestiečių nusikalstamumą nagrinėjęs Dariušas Kačioras (Dariusz Kaczor) Žr. Dariusz Kaczor, Przestępczość kryminalna i wymiar sprawiedliwości w Gdańsku w XVI–XVIII wieku, 2005. , nusikaltimus ir bausmes Maskvoje studijavęs Vokietijos istorikas Christofas Šmitas (Christoph Schmidt) Žr. Christoph Schmidt, Sozialkontrolle in Moskau: Justiz, Kriminalität und Leibeigenschaft 1649–1785, 1996. . Apie tokio tipo nusikaltimus nėra rašoma Džimo Šarpo (Jim Sharpe) darbe apie Esekso grafystės nusikaltimus XVII amžiuje Žr. Jim Anthony Sharpe, Crime in the Seventeenth-Century: A County Study, 1983. bei Klaivo Emslėjaus (Clive Emsley) studijoje apie Anglijos visuomenę ir nusikaltimus 1750–1900 m. Žr. Clive Emsley, Crime and Society in England 1750–1900, 1996. , flamandų istoriko Fernando Vanhemelryko (Fernand Vanhemelryck) knygoje apie Briuselio apskrities nusikalstamumą nuo vėlyvųjų viduramžių Žr. Fernand Vanhemelryck, De criminaliteit in de amanie van Brussel van de late Middeleeuwen tot het einde van het Ancien Regime (1404–1789), 1981. .

Vis dėlto, nagrinėjant Vilniaus pavieto bajorų nusikalstamumą, nuspręsta atskirai nuo valdų antpuolių tirti miesto erdvėje vykdavusį nusikaltimą žmogaus sveikatai, gyvybei ir turtui – namų užpuolimą. Trečiojo Lietuvos Statuto 4 skyriaus 35 straipsnyje buvo numatyta, kad už bajoro namo ar kito pastato užpuolimą, kai užpuoliko tikslas – nužudyti šeimininką, skiriama mirties bausmė. Taip pat 11 skyriaus 1 skyriuje minėta mirties bausmė už bajoro namo, užvažiuojamųjų namų patalpos užpuolimą ir nužudymą šio nusikaltimo metu, o šio skyriaus 3 straipsnyje buvo minėtas bažnyčios, vienuolyno užpuolimas Žr. Statut Wielkiego Xięstwa Litewskiego: Naprzod, za Naiaśnieyszego Hospodora Krola Jegomosci Zygmunta III. w Krakowie w Roku 1588, s. 155–156, 317–318, 320–321; Статут Вялiкага Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi, с. 167–168, 276–277. . XVIII a. pirmosios pusės Lenkijos teisės teoretikas Jokūbas Čechovičius (Jakub Czechowicz) miesto namo užpuolimo kaip atskiro nusikaltimo neminėjo, tiesa, užsiminė apie atvejį, jei bajorai mieste užpultų miestiečio namą Žr. Zbigniew Zdrojkowski, „Praktyka kryminalna” Jakuba Czechowicza: jej źrodła i system na tle rozwoju wspołczesnego prawa karnego zachodniej Europy,s. 79. . Bene žymiausias XVIII a. Lenkijos teisės teoretikas Teodoras Ostrovskis taip pat teigė, kad bajorų namai užpuolami ir mieste Žr. Teodor Ostrowski, Prawo cywilne albo szczegulne narodu polskiego z statutow i konstytucyi koronnych i litewskich zebrane: rezolucyami Rady Nieustaiącey obiasnione: dodatkami, z praw kanonicznego, magdeburskiego, i chełminskiego pomnożone: a porządkiem praw rzymskich ułożone, s. 330. .

Miesto namo užpuolimu tyrime laikomas tik toks nusikaltimas, kurio metu vyko tiesioginis organizuotas nekilnojamojo turto objekto Vilniaus erdvėje puolimas. Bylose neretai surandama atvejų, kai, įsiveržus į svetimas patalpas, būdavo smurtaujama, bet pats namas, kambarys nenukentėdavo. Visgi tokiais atvejais svarbu ne rezultatai, o proceso eiga, tokie atvejai įtraukiami į bendrą miesto namų užpuolimų statistiką. Kartais užpuolamas ne atskiras namas, bet, pvz., butas, kuriame gyventa ar apsistota (lenk. stancja), užvažiuojamųjų namų patalpa (lenk. gospoda), kur apsistojo ieškovas; tokie užpuolimai patenka į nagrinėjamų nusikaltimų kategoriją, juolab ir Lietuvos Statuto nuostatos taip pat tą patvirtino – teigta, kad net apsistojusio užvažiuojamuosiuose namuose asmens užpuolimas prilyginamas antpuoliui Žr. Иоанникий Малиновский, Учение о преступлении по Литовскому Статуту, с. 132. . Jei smurtas (kartais ir su plėšimu) įvykdavo tiesiog atėjus į svetimus namus – tokie nusikaltimai prie namų užpuolimų nepriskiriami. Neįtraukiami ir užpuolimai, kuriuose dalyvaudavo pavieniai asmenys. Jei bylose minima, kad atsakovai slapta įsiveržė į svetimus namus siekdami pasisavinti nuosavybę, nebuvo ginkluoti ir nesmurtavo, – tokie nusikaltimai laikomi vagystėmis ir prie namų užpuolimų nepriskiriami. Taigi, būtini elementai nusikaltimą priskirti prie miesto namų užpuolimų – organizuota tiesioginė smurtinė ataka prieš nekilnojamojo turto objektą. Aišku, tenka pripažinti, kad namo užpuolimą neretai sunku atskirti nuo kitų miesto erdvės nusikaltimų, pirmiausia nuo sumušimo ir plėšimo bei vagystės, daug kas priklauso nuo tyrinėtojo prieigos.

Darbo tikslas – remiantis XVIII a. Vilniaus pavieto teismų medžiaga, nustatyti namų užpuolimo nusikaltimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pagrindines tendencijas bajorų bylose. Keliami uždaviniai: tiriant šiuos nusikaltimus nagrinėti statistinius rodiklius (skaičių, dažnį, dienos arba nakties santykį), nustatyti priežastis, galimo legalumo klausimą, apibūdinti ieškovų ir atsakovų socialinę sudėtį, smurto laipsnį ir ginkluotę, bausmes už miesto namų užpuolimus.

Straipsnio chronologija – 1717 m. (Šiaurės karo pabaiga) – 1795 m. (Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas). Geografinė erdvė – Vilniaus miestas su to meto priemiesčiais: Užupiu, Antakalniu, Šnipiškėmis, Puškarnia, Lukiškėmis ir kitais. Tokio pobūdžio nusikaltimai Vilniaus paviete itin retais atvejais vykdavo ir miestelio erdvėje, bet jie neįeina į tyrimo objektą.

Kaip jau buvo akcentuota, nusikaltimo istoriografija gana skurdi, galima paminėti kelis straipsnius, kuriuose paminėti faktai apie šio tipo nusikaltimus Žr. Domininkas Burba, „Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių teisinių ginčų ir konfliktų specifika Vilniaus mieste XVIII amžiuje“, 2014; „Teisinis kriminalinis bajorų ir Vilniaus miestiečių santykių aspektas XVIII a. (Vilniaus pavieto pilies teismo duomenimis)“, 2013. . Darbo šaltiniai – Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų ir LDK generalinės konfederacijos aktų knygos, kuriose vyrauja skundai, sprendimai, teismo pareigūnų apžiūros kvitai.

Šiame straipsnyje siekta plačiau pažvelgti į XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės istoriją per nusikalstamumo prizmę – tai aktualu ne tik teisės, bet ir biografinės, socialinės, ekonominės istorijos tyrėjams.

Statistika

Galima teigti, kad namų užpuolimai buvo gana retas nusikaltimas, kurio skaičius nuolatos svyruodavo. Įdomu, kad namų užpuolimai ne visuomet koreliavo su bendru nusikaltimų skaičiumi, pvz., palyginus gausius užfiksuotų nusikaltimų 1721, 1726, 1744, 1758 ir kitais metais duomenis, nustatyta, kad namų užpuolimų nebuvo daugiau kaip 1–2 per metus. Per visą laikotarpį Vilniaus pilies teismo aktų knygose rasta informacijos apie maždaug 84 tokio pobūdžio nusikaltimus. Tai nėra keista – vis dėlto pagrindinė Vilniaus pavieto bajorijos masė daugiausia laiko praleisdavo kaimo vietovėse, sostinėje lankydavosi ne kasdien. Palyginus su, pvz., sumušimo nusikaltimais mieste, skaičiuojant procentinę visų nusikaltimų dalį, miesto namų puolimų užfiksuojama nedaug. Tai irgi paaiškinama – siekiant užpulti priešininko namą, reikėjo organizuoti talkininkų gaują, žinoti miesto sąlygas. Muštynėms iš anksto parengto plano dažniausiai nereikėdavo.

Remiantis Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knygų informacija šių nusikaltimų skaičius per visą tiriamąjį laikotarpį buvo daugmaž stabilus, per metus pasitaikydavo dažniausiai 1–2 tokio pobūdžio nusikaltimai. Tiesa, 1786 m. buvo rekordiniai – jų metu pilies teismo aktų knygose užfiksuoti 6 miesto namų užpuolimų atvejai. 1724, 1725 ir 1741 m. aptikti 5 tokio pobūdžio nusikaltimai. Tačiau nemažai metų, pvz., 1720, 1727, 1753, 1769, 1772, 1787 m. ir kitais metais, informacijos apie tokio pobūdžio nusikaltimus nerasta.

Lyginant su kaimo erdvės valdų antpuoliais akivaizdžiai matomas skirtumas tarp dienos ir nakties metu vykusių miesto namų užpuolimų skaičiaus. Jei kaime nakčia ar vėlyvą vakarą įvykdytų užpuolimų buvo apie septintadalį, tai mieste – maždaug kas trečias. Galima pateikti kelis pavyzdžius: kaip rašoma skunde, 1725 m. nakčia užpuolę Nikodemo Kazimiero ir Liudvikos Jodzevičių (Nikodem Kazimierz i Ludwika Jodzewiczowie) namus Savičiaus gatvėje Vladislovo ir Mykolo Savanevskių (Władysław i Michał Sawaniewscy) žmonės laužė vartus, įsiveržę įžeidinėjo šeimininką Žr. 1725 02 09 Nikodemo Kazimiero ir Liudvikos Jodzevičių skundas prieš Vladislovą ir Mykolą Savanevskius, 1725 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga (toliau – Vpptak). . 1782 m. Jonas Chodosevičius (Jan Chodosewicz) skundėsi, esą Rusijos imperijos kariuomenės vėliavininkas bajoras Juozapas Rosinskis (Jozef Rosiński) su pagalbininkais 23 val. užpuolė jo namus, sumušė ieškovą ir jo žmoną Žr. 1782 09 02 vaznio Adomo Petrovičiaus (Adam Piotrowicz) reliacinis kvitas. . Didesnį naktinių užpuolimų nuošimtį galima paaiškinti miesto erdvės sąlygomis. Tačiau visgi didžioji dalis šių nusikaltimų vyko dienos metu.

Legalumo klausimas

To meto teisė numatė, kad neteisėtai valdomą nekilnojamąjį turtą galima atsiimti jėga. Tačiau tam buvo būtina teismo sankcija. Pavyko rasti kai kurių žinių apie bandymus prievarta „atkurti teisingumą“ Vilniaus mieste. Pvz., 1754 m. skunde minėta, kad Breslaujos dekanas Inocentas Honestis (Inocenty Honesty) iškvietė teismo pareigūną vaznį, kadangi teigė, jog jam priklausantį dvarelį Puškarnioje siekė prievarta perimti Vyžuonų klebonas Kazimieras Ignotas Lukaševičius (Kazimierz Ignacy Łukaszewicz). Klebonas vadovavosi kontumaciniu asesorių teismo sprendimu, bet, matyt, dėl jo buvo kilę tam tikrų nesklandumų, nes teismo pareigūnas buvo atvykęs ginti I. Honesčio interesų. K. I. Lukaševičiaus žmonės, kuriems vadovavo Smolensko pilies teismo raštininkas Adomas Vizgirda, liepė ginkluotiems užpuolikams išardyti tvorą, kopėčiomis lipti ant stogų, griauti vartus. Jie užpuolė, smurtavo prieš ten gyvenusį bajorą Jurgį Javorovskį (Jerzy Jaworowski), organizatorius liepė išmesti jo daiktus į gatvę. Teismo pareigūnas teigė, siekęs įrodyti, kad toks užpuolimas buvo neteisėtas, bet užpuolikai pareigūno neklausė Žr. „[…] byłem użytym y wezwanym […] dla bronienia ceduło urzędowey exekucyi”, 1754 04 27 vaznio Tado Klimaševskio (Tadeusz Klimaszewski) reliacinis kvitas. . Dėl šio dvarelio vyko teisiniai ginčai su K. I. Lukaševičiumi ir Kotryna Jazvicka (Katarzyna Jazwicka), kuri I. Honestį kaltino, esą jis moterį pakvietęs derėtis, bet įkalinęs privačiai, privertęs pasirašyti namelio Puškarnėje pardavimo aktą Žr. 1753 05 30 Kotrynos Jazvickos skundas prieš Breslaujos dekaną Inocentą Honestį. . Pats I. Honestis teigė, kad nors buvo skolingas Vyžuonų klebonui, bet pinigų turėjo ir demonstravo juos teisme, teigė, kad gali juos iškart grąžinti Žr. 1753 07 11 vaznio Juozapo Šrodovskio (Jozef Szrodowski) reliacinis kvitas. . Ši byla, kaip ir daugelis bylų dėl nekilnojamojo turto priklausomybės, buvo išties sudėtinga.

Dėl to, kad jų namo užpuolimas neteisėtas, 1763 m. skundėsi ir Antanas bei Kotryna Skšynskiai (Antoni i Katarzyna Skrzyńscy), kurie minėjo, kad Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimu buvo numatytas jų būsto klausimo teisinės padėties ištyrimas, tačiau to bajorai Ignotas Bohuševskis (Ignacy Bohuszewski) ir Jeronimas Vilčinskis nepaisė, nelaukė termino ir prieš vidurnaktį užpuolė jų namą Žr. 1763 07 21 Antano bei Kotrynos Skšynskių skundas prieš Ignotą Bohuševskį ir Jeronimą Vilčinskį. .

Ir kitose bylose būta užuominų apie galimą neteisėtai valdomo turto atsiėmimą jėga. Nors bylų informacija dažnai skurdi, bet, aptikus faktų, kad norima išvyti gyvenantįjį name asmenį, iškart kyla įtarimas, kad tokio tipo užpuolimas įvyko dėl ginčytinos nuosavybės teisių.

Logiška, kad tokiais atvejais kyla klausimas: ar tokioje situacijoje, kurioje minimas galimas nuosavybės priklausymas puolančiajam asmeniui, yra nusikaltimo sudėtis? Visgi, neradus dokumentų, patvirtinančių teismo sankciją, vienareikšmiškai numatančią sprendimo vykdymo jėga galimybę, tokius atvejus būtina įtraukti į nusikaltimų statistiką.

Priežastys ir užpuolikų tikslai

Kaip jau ne kartą minėta, teismo dokumentuose informacijos apie nusikaltimų detales labai trūksta. Todėl tenka tirti tik tam tikrą dalį miesto namų užpuolimų priežasčių, nes kitos teismo dokumentuose tiesiog neįvardijamos. Palyginus panašių nusikaltimų antpuolių ir namų užpuolimų priežastis, tenka konstatuoti, kad jų kompleksai skiriasi tiek savo įvairumu, tiek turiniu. Visgi miesto erdvės nusikaltimų priežastys dažniau būdavo kiek kitokio pobūdžio, jų buvo išvardijama mažiau.

Kaip ir daugumos kitų smurtinių nusikaltimų, namų užpuolimo priežastys galėjo būti finansiniai nesutarimai, pirmiausia skolos. Pvz., 1725 m. po Estkų (Estkowie) dvarelio, kurio kambaryje buvo apsistojęs Jonas Laskovskis (Jan Laskowski), užpuolimo ieškovas teigė, kad Pavinkšnių (dabartiniame Kėdainių rajone) seniūnas Kazimieras Rostovskis (Kazimierz Rostowski) ryžosi nusikaltimui, nes atsakovo žmona Sofija (Zofia Rostowska) buvo skolinga ieškovui 63 talerius Žr. 1725 10 29 Jono Laskovskio skundas prieš Pavinkšnių seniūnus Kazimierą ir Sofiją Rostovskius, l. 1245–1246v, 1249–1250v. .

Pasak skundą parašiusio asmens, po konfliktų dėl Veršupio miškų medienos naudojimo du kartus – 1724 ir 1725 m. – Antakalnyje buvusį Artilerijos jurisdikos vaito ir ekonomo Simono Mošcickio (Szymon Mościcki) dvarelį užpuolė Gardino pavieto pataurininkio Kazimiero Piontkovskio (Kazimierz Piontkowski) žmonės, smurtavo prieš šeimininką, mušė lazdomis, išvijo jį į lauką Žr. 1725 03 13 LDK artilerijos generolo Boguslavo Ernesto Denhofo (Bogusław Ernest Denhoff) ir artilerijos jurisdikos vaito ir ekonomo Simono Mosčickio skundas prieš Gardino pavieto pataurininkį Kazimierą Piontokovskį. . Remiantis skundo informacija, 1771 m. Stanislovo Matusevičiaus namas prie Pilies kalno buvo užpultas dėl to, kad vyko ieškovų ir tuometinio Vilniaus katedros kanauninko Stanislovo Bohušo-Sestrencevičiaus (Stanisław Bohusz-Siestrzeńcewicz) konfliktas dėl statybų prie Vilniaus emeritų (invalidų) kolegijos Žr. 1771 10 23 Stanislovo ir Konstancijos Matusevičių skundas prieš Vilniaus kanauninką Stanislovą Bohušą-Sestrencevičių; Domininkas Burba, „Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių teisinių ginčų ir konfliktų specifika Vilniaus mieste XVIII amžiuje“, p. 291; „Vilniaus kapitulos dvasininkai konfliktų dėl statybų ir pastatų priežiūros Vilniuje XVIII a. pabaigoje [metu]“, p. 73–75. .

Remiantis nusikaltimo aprašymais, kai kurių miesto namų užpuolimų pobūdis labai primena elementarų plėšimą, jų tikslas ir priežastis greičiausiai buvo panaudojus smurtą pasipelnyti kitų sąskaita. Pvz., 1747 m. Vincentas ir Marijona Izmailovičiai (Wincenty i Mariana Izmayłowiczowie) skundėsi, kad užpuolę dvarelį Užupyje ginkluoti „kaip į mūšį“ Petro Ignoto Peitauto (Petauto) (Piotr Ignacy Peytowt (Petowt)) žmonės pagrobė ten buvusią skrynią, pasiėmė arklį su vežimu Žr. 1747 10 08 Polocko pavieto rotmistraičio Juozapo Korsako, Vincento ir Marijonos Izmailovičiaus skundas prieš Ignotą Peitautą. . Pasak 1766 m. skundą parašiusio asmens, LDK didžiojo etmono vėliavos leitenanto Jono Cedrovskio (Jan Cedrowski) žmonėms užpuolus Užupyje buvusį Stanislovo Strumilos dvarelį, buvo išvyta šeimininkė, pagrobta duona (grūdai(?)) (lenk. chleb) Žr. 1766 06 25 vaznio Juozapo Šrodovskio reliacinis kvitas. . Užpuolimų, kurių metu grobta nuosavybė, aptikta ir daugiau.

Kartais tokio pobūdžio nusikaltimai vykdavo turint tikslą išvaryti priešininką. Pvz., 1755 m. Vilniaus miesto vaitas Anupras Minkevičius skundė Vilniaus karmelitus ir jiems talkinusius miestiečius bei kitų luomų atstovus dėl to, kad šie užpuolė jo namus vadinamosiose Ohurcevičių Lukiškėse (Łukiszki ohurciewiczowskie) ir išvijo ieškovą iš savo namų Žr. 1755 09 06 Vilniaus vaito Anupro Minkevičiaus skundas prieš Vilniaus karmelitus, Vilniaus burmistrus Petrą Kosobuckį (Piotr Kosobucki). . Greičiausiai šis teisinis konfliktas buvo susijęs su ginčais dėl nuosavybės, turėjęs „teisingumo atkūrimo“ požymių.

Tačiau namai būdavo užpuolami kerštaujant, tęsiantis įvairiems konfliktams. Pvz., 1722 m. buvo užpultas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos vėliavininko Jurgio Daukanto namas Žr. 1722 04 13 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos vėliavininko Jurgio Daukanto skundas prieš Vilniaus karmelitus ir Kazimierą Bivainį (Kazimierz Biwoyn). . Tačiau egzistuoja ir priešingos pusės skundas – Jurgis Daukantas buvo kaltinamas tuo, kad jis daręs finansines machinacijas dėl namų nuosavybės Žr. 1722 06 15 Vilniaus karmelitų skundas prieš Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos vėliavininką Jurgį Daukantą. .

Galima rasti atvejų, kai namų užpuolimu buvo atsakoma į tokio tipo nusikaltimą praeityje. Pvz., 1765 m. Antanas Jaroševskis (Antoni Jaroszewski) buvo kaltinamas tuo, kad su savo žmonėmis, tarp kurių buvo ir pilies įgulos kareivių, užpuolė Mscislavo kašteliono Juozapo Tiškevičiaus dvarelį, kuriame gyveno Kazimieras Venglevskis (Kazimierz Węglewski). Jis teigė, kad turėjo kašteliono leidimą. Užpuolikai smurtavo ir kalino priešininką. Tačiau tame pačiame dokumente pateikta ir Kazimiero Michalovskio (Kazimierz Michałowski) ir A. Jaroševskio versija: jie nurodė, jog K. Venglevskis ir Pranciškus Posachovičius (Franciszek Posachowicz) su savo talkininkais Lukiškėse įžeidinėjo, smurtavo, trankė antausius, sužeidė palašais (ilgais kardais) K. Michalovskį, anot ieškovų, elgėsi „haidamakiškai“ (pagal Haličo kazokų, XVIII a. organizavusių sukilimus prieš Lenkijos aristokratus ir pasižymėjusių ypatingu žiaurumu, pavadinimą) Žr. 1765 10 14 teismo sprendimas. . 1766 m. pats A. Jaroševskis kaltino K. Venglevskį, esą jis su kareiviais užpuolė LDK regento Selickio (Selicki) dvarelį už Žaliojo tilto, išdaužė baldus, sumušė savininką, išgąsdino vaikus Žr. 1766 02 28 vaznio Jono Olševskio (Jan Olszewski) reliacinis kvitas. .

Kartais skunduose būdavo minimi kai kurie pikantiški faktai. Pvz., 1722 m. Pranciškonų bažnyčios kapelmeisteris Kazimieras Gembičius (Kazimierz Gębicz) savo skunde namų užpuolimo ir kitų smurtinių nusikaltimų Vilniuje pagrindinę priežastį nurodė, esą atsakovai – jėzuitų bursos gyventojai, Šv. Kazimiero bažnyčios giedotojai, – blogai grojo Minsko pavieto stovyklininko Leono Volodkovičiaus (Leon Wołodkowicz) ir Konstancijos Cechnoveckos (Konstancja Ciechanowiecka) vestuvėse, dėl to buvo pašalinti ir vietoj jų pakviesti Pranciškonų bažnyčios muzikantai. Praradę užmokestį giedotojai kerštavo, užpuolė namus Žr. 1722 02 21 Pranciškonų bažnyčios kapelmeisterio Kazimiero Gembičiaus skundas prieš jėzuitų bursos studentus, Šv. Kazimiero bažnyčios giedotojus, l. 52–52v; Domininkas Burba, „Keli epizodai iš muzikantų gyvenimo XVIII a. Vilniaus pavieto pilies teismo bylose“, p. 121–122. .

Galima reziumuoti, kad vienos dominuojančios priežasties, dėl kurios buvo organizuojami namų užpuolimai, neaptikta, daugelis atvejų yra skirtingi. Visgi aiškėja, kad dažniausiai nurodomos priežastys – nesutarimai dėl nuosavybės mieste valdymo. Tai vienas iš valdų antpuolio panašumų su miesto namų užpuolimu, tiesa, kaimo erdvėje vyravo konfliktai dėl žemės nuosavybės.

Objektai

Daugiausia buvo užpuolami civiliniai pastatai, bet kartais aptinkama ir kulto objektų užpuolimų. Pvz., 1724 m. per Dievo Kūno šventės procesiją Vilniuje, Savičiaus gatvėje, buvusią Augustinų (Augustijonų) bažnyčią užpuolė ginkluota apie 40 žmonių gauja, kuriai vadovavo broliai Florijonas ir Benediktas Grabovskiai (Florian i Benedykt Grabowscy). Gaują sudarė Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos kareiviai ir kiti asmenys. Iš pradžių užpuolikai mušė žmones prie bažnyčios esančiose kapinėse, vėliau įsiveržė į bažnyčios vidų, ten šaudė ir smurtavo. Buvo sumuštas ne vienas vienuolis. Atvykęs teismo pareigūnas konstatavo, kad bažnyčia pritaškyta kraujo Žr. 1724 06 23 Vilniaus augustinų (augustijonų) skundas prieš Florijoną ir Benediktą Grabovskius ir jų pagalbininkus; 1724 06 23 vaznio Jurgio Nececkio (Jerzy Nieciecki) reliacinis kvitas; Domininkas Burba, „Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių teisinių ginčų ir konfliktų specifika Vilniaus mieste XVIII amžiuje“, p. 290. . Tai buvo vienas įžūliausių ir masiškiausių pastatų užpuolimų atvejų, kuriuos pavyko aptikti. Remiantis skunde pateikta informacija, 1732 m. Ašmenos pavieto stalininko Marcijono Pozniako pasiųsti tarnai ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo kareiviai, kuriuos atsakovas kaip Tribunolo pasiuntinys turėjo teisę išsikviesti, nusiaubė vienuolyną. Užpuolikai smurtavo prieš vienuolius, tampė juos už barzdų, plokščiais kardo šonais sumušė vienuolį Farzijaną (Farzyan(?)), akmenimis išdaužė Šv. Dvasios cerkvės langus, sunaikino nemažai vienuolyno turto, netgi sugadino šventus paveikslus. Buvo skundžiamasi, esą atsakovas vienuolyno vyresnįjį Ambraziejų Juškevičių suėmė ir vedė per visą miestą su Tribunolo sargyba kaip kalinį, o paskui uždarė Tribunolo kordegardijoje (sargybinėje patalpoje) Žr. 1732 07 28 vaznių Jono Hlisovskio (Jan Hlisowski) ir Juozapo Kaminskio (Jozef Kamiński) reliacinis kvitas; 1732 09 15 Vilniaus ortodoksų (stačiatikių) vienuolyno skundas prieš Ašmenos pavieto stalininką Marcijoną Pozniaką; 1732 08 21 vaznio Juozapo Kaminskio reliacinis kvitas, l. 3–4v. . 1747 m. Vilniaus reguliniai kanauninkai kaltino Ignotą Petrą Peitautą (Petautą) (Ignacy Piotr Peytowt (Petowt)). Atsakovas, pasak vienuolių, „surinkęs valkatų gaują“, užpuolė vienuolyno mūrinį namą, paskui ne kartą bandė pulti vienuolyną, siautė ir smurtavo šalia buvusiose kapinėse, grasino vienuoliams, kaltino juos slepiant ir neišduodant kažkokio nusikaltėlio Žr. 1747 Vilniaus regulinių kanauninkų skundas prieš Ignotą Petrą Peitautą (Petautą); Domininkas Burba, „Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių teisinių ginčų ir konfliktų specifika Vilniaus mieste XVIII amžiuje“, p. 291. .

Pasitaikydavo, kai būdavo užpuolami valstybės institucijų pastatai. 1731 m. užfiksuotas kiek netipinis atvejis, kai buvo atakuotas Vilniaus pilies bokšto kalėjimas, kuriame tuo metu bausmę atliko Ignotas Bykovskis (Ignacy Bykowski). Anot ieškovo, jo priešininkų Myslickių (Mysliccy), kurie pagal susitarimą irgi turėjo kalėti bokšto kalėjime, žmonės bandė iškirsti langą ir išvesti bausmę atliekantį bajorą Žr. 1731 03 29 Ignoto Bykovskio skundas Vilniaus pavieto pilies teismui prieš Pranciškų Myslickį (Franciszek Myslicki) ir jo pagalbininkus; Domininkas Burba, „Vilniaus pilies bokšto kalėjimas XVIII a.: lokalizacija, bausmių pobūdis ir atlikimo praktika“, p. 302. . 1778 m. nakčia, 00.00 val., užfiksuotas Vilniaus įgulos pastato puolimas. Kazimieras Račynskis (Kazimierz Raczyński) su talkininkais užpuolė įgulą, sumušė ten buvusį įgulos kareivį Motiejų Belavskį (Maciej Bielawski) Žr. 1778 08 25 vaznio Jono Antano Daunoro reliacinis kvitas. .

Dažnai pulti atskiri miesto namai, bet 1765 m. konflikto dėl gėralų mokesčio metu tarp Vilniaus druskininkų (druskių) bei LDK paiždininkio Antano Tyzenhauzo ir Volmerio (Wolmer) ginkluoti kareiviai atakavo pirklių namus ir sandėlius, esančius įvairiose LDK sostinės vietose Žr. 1765 03 16 Vilniaus druskių (druskininkų) cecho skundas prieš LDK paiždininkį Antaną Tyzenhauzą ir gėralų mokesčio raštininką Volmerį. .

Kai kada bylose trūksta informacijos apie tikslią užpultųjų miesto namų vietą, neretai sunku nustatyti, ar tai būta mūrinio ar medinio namo. Visgi daugiausia užpuolami būdavo mūriniai namai (mūrnamiai) (lenk. kamienica), rečiau – vadinamieji dvareliai (lenk. dworek), dažniausiai – toliau nuo miesto centro buvę mediniai ar mūriniai namai su ūkiniais pastatais. Rastas ir vienas rūmų užpuolimas (lenk. pałac) (žr. toliau). Yra minimi ir pastatų, kurių paskirtis yra sunkiai nusakoma, puolimai, tai dokumentuose vadinamieji namai (lenk. dom) – galima spėti, kad tai buvo mediniai namai. Jie būdavo užpuolami rečiau nei mūriniai namai ir dvareliai.

Dalyvių sudėtis. Organizatoriai ir talkininkai

Nei tarp kaltinamųjų, nei tarp kaltintųjų miesto namų užpuolimais nenustatyta ypač aukštas valstybės pareigybes turėjusių asmenų. Tiesa, žinoma, kad dėl namo užpuolimo kreipėsi LDK vaiskis Dominykas Savanevskis (Dominik Sawaniewski), tačiau jis pats byloje fiziškai nenukentėjo, tiesiog buvo užpultas jam priklausantis namas. Kaltinimų sulaukdavo arba juos pateikdavo dažniausiai pavietų ir teismų pareigūnai, seniūnijų laikytojai ir bajorai, neturintys pareigybių. Aiškėja, kad tiek ieškovų, tiek atsakovų, turinčių pareigybes, buvo maždaug dvigubai mažiau nei pareigybių neturinčių bajorų. Kodėl susiformavo būtent tokia tendencija, atsakyti sunku. Tiriant valdų antpuolius pastebėtas dėsningumas, kad kaimo erdvėje vyravo priešinga tendencija, nors ir mažiau išreikšta. Galima spėti, kad miestuose gyvendavo visgi smulkesnė bajorija, o didesni konfliktai tarp galingesnių giminių atstovų vyko kaime, bet tai sudėtinga įrodyti. Visgi logiška, kad aristokratų rūmus užpulti buvo labiau rizikinga, todėl tokių bylų negausu. Greičiausiai spontaniškumo užpuolant miesto namus buvo daugiau nei atakuojant svetimas valdas – tokie veiksmai būdavo iš anksto planuojami.

Ne vienas vienuolių ir dvasininkų atstovas buvo kaltintas dėl namų Vilniuje puolimų. Dėl šių nusikaltimų buvo skundžiami Vilniaus bazilijonai, dominikonai, Vilniaus kanauninkas Stanislovas Bohušas-Sestrencevičius, Subatinkų (Ašmenos paviete) klebonas Juozapas Šymakas (Jozef Szymak), Vyžuonų klebonas Kazimieras Ignotas Lukaševičius ir kiti dvasininkai.

Ir tarp tų, kurių nuosavybė buvo užpulta, neretai būdavo vienuolynų atstovų. Žinoma apie Vilniaus karmeličių, misionierių, Užupio atgailos kanauninkų, rokitų, augustinų (augustijonų), Vilniaus ortodoksų (stačiatikių) bei kitų vienuolių skundus dėl šio pobūdžio nusikaltimų.

Dėl namų užpuolimų buvo kaltinti ir totoriai. Pvz., 1733 m. totorius Stanislovas Heliaševičius (Stanisław Heliaszewicz) skundė totorių Samuelį Šafarovičių (Samuel Szafarowicz) dėl to, kad šis iš pradžių su ginkluota kompanija sumušė S. Heliaševičių gatvėje, vijosi, užpuolė jo namą Lukiškėse, sumušė žmoną Reginą, vėl smurtavo prieš ieškovą Žr. 1733 11 04 totoriaus Stanislovo Heliaševičiaus skundas prieš totorių Samuelį Šafarovičių. .

Kartais miestiečiai kaltindavo bajorus dėl namų užpuolimų. Rasti 8 tokie atvejai. Pvz., 1741 m. Vilniaus tarėjas Bernardas, Liudvikas, Kajetonas ir Kotryna Lorečiai (Bernardy, Ludwik, Kajetan, Katarzyna Lorettowie) skundė brolius Martyną ir Grigalių Nonevičius (Marcin i Hrehory Noniewiczowie), esą jie kartu su „įvairios kondicijos žmonėmis“ dieną, apie 16.00 val., užpuolė miestiečiams priklausiusį namą už Rūdninkų vartų, smurtavo prieš ten gyvenusius bajorus [sic!] Žr. 1741 11 15 Vilniaus tarėjų Bernardo, Liudviko, Kajetono ir Kotrynos Lorečių skundas prieš brolius Martyną ir Grigalių Nonevičius; 1741 11 15 vaznio Antano Chodzkos (Antoni Chodzko) reliacinis kvitas; Domininkas Burba, „Teisinis kriminalinis bajorų ir Vilniaus miestiečių santykių aspektas XVIII a. (Vilniaus pavieto pilies teismo duomenimis)“, p. 82. . 1771 m. dėl Paškevičių mūrinio namo užpuolimo skundėsi miestietis ir pirklys Konstantinas Šelepienis (Konstanty Szelepien). Jis kaltino, kad jį, „ramiai gyvenusį 12 metų savo name“, užpuolė Trakų pilies teisėjas Juozapas Jelenskis (Jozef Jeleński) su pagalbininkais ir kareiviais, išvijo, smurtavo prieš savininką ir jo šeimyną, pagrobė nemažai turto Žr. 1771 08 01 vaznio Motiejaus Cidziko reliacinis kvitas; Domininkas Burba, „Teisinis kriminalinis bajorų ir Vilniaus miestiečių santykių aspektas XVIII a. (Vilniaus pavieto pilies teismo duomenimis)“, p. 82. .

Kartais, nagrinėjant namų užpuolimus, galima aptikti vidinių šeimos konfliktų, inspiravusių šio tipo nusikaltimą. Pvz., 1731 m. Vilniaus kapitulos kancleris dvasininkas Antanas Tyzenhauzas skundė savo giminaičius Inturkės seniūną Pranciškų Tyzenhauzą, Smiltenės (šiandieninėje Latvijoje) seniūną Benediktą Tyzenhauzą, taip pat Adomą Daunoravičių ir kitus dėl Lindorfų (Lindorfowie) mūrinio namo Vokiečių gatvėje užpuolimo Žr. 1731 09 28 Vilniaus kapitulos kanclerio Antano Tyzenhauzo skundas prieš Inturkės seniūną Pranciškų Tyzenhauzą, Smiltenės seniūną Benediktą Tyzenhauzą, Adomą Daunoravičių ir kitus. .

Moterys labai retai buvo įvardijamos kaip šio tipo nusikaltimų pagrindinės organizatorės, tuo labiau tiesioginės dalyvės. Tėra žinomas tik 1725 m. skundas dėl Naugarduko kaštelionienės Elžbietos Pranckevičienės organizuoto Okuškovos (Okuszowa) namo, kurio kambaryje gyveno Kazimieras Piontkovskis (Kazimierz Piontkowski), užpuolimas, tiesa, pati moteris smurto veiksmų nenaudojo Žr. 1725 03 15 teismo sprendimas. . Tačiau žinoma ne viena byla, kurioje minima, kad smurtauta prieš moteris ir vaikus. Pvz., 1778 m. Kristina ir Gabrielius Jasevičiai skundė dvasininką kapelos (dokumente nepateiktas konkretus kapelos pavadinimas ir pavaldumas) senjorą Juozapą Andžejevskį (Jozef Andrzejewski) ir jo bendrininkus. 13.00 val. buvo užpultas kapitulos namas Skapo gatvėje, kur gyveno ieškovai. Atsakovai nudaužė spynas, ištuštino 2 alaus statines, iš rūsio paėmė daržoves. Įsiveržę į rūsį užpuolikai trenkė antausį šeimininkei, ji iš rūsio pabėgo, bet ją pavijo antrajame aukšte, plakė rykštėmis Žr. 1778 11 30 vaznio Adomo Pulovičiaus (Adam Pułowicz) reliacinis kvitas. . Kaip rašoma skunde, 1767 m. Juozapui Novickiui su pagalbininkais užpuolus dvarelį kapitulos jurisdikoje, buvo sumušta ir Jono Abramovičiaus dukra Marijona Žr. 1767 10 21 vaznio Antano Kazimiero Makovskio (Antoni Kazimierz Makowski) reliacinis kvitas. . Visgi smurtas prieš vaikus ir moteris nebuvo itin dažnas nusikaltimas. Tokių bylų buvo maždaug dešimtadalis.

Sudėtinga yra nustatyti užpuolikų kompanijos sudėtį. Miesto namų užpuolimų dalyviai dažniausiai būdavo kilę iš miesto aplinkos. Jų luominė priklausomybė buvo pati įvairiausia. Jau minėta, kad 1725 m. Naugarduko kaštelionienės Elžbietos Pranckevičienės įsakymu buvo užpultas Okuškovos namas. Savivaliaujančią gaują sudarė atsakovės tarnai ir Vilniaus batsiuviai Žr. 1725 03 15 teismo sprendimas. . Kaip rašoma skunde, 1776 m. buvo užpultas Lukiškėse, prie Neries kranto, buvęs Vilniaus karmelitėms priklausęs dvarelis, kuriame gyveno Stanislovo ir Elžbietos Eismantų šeima. Užpuolikams vadovavo Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčios klebonas Mykolas Aleksandravičius, o vienas iš talkininkų gaujos narių buvo Šv. Jono bažnyčios zakristijonas Antanas Zabiela, tarp kitų puolusiųjų buvo mūrininkų, akademijos studentų ir pauperių (skurdžių žmonių) Žr. 1776 08 03 vaznio Kasparo Dombrovskio (Kasper Dombrowski) reliacinis kvitas; 1776 08 03 Stanislovo ir Elžbietos Eismantų skundas prieš Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčios kleboną Mykolą Aleksandravičių ir kitus. .