Studija Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija Teisingumo Teismo jurisprudencijoje

Teisingumo Teismo jurisprudencija atspindi tokį pirminės teisės aktuose įtvirtintą požiūrį į Chartiją. Tai pirmiausia patvirtino Schecke sprendimo¹ nuostatos, susijusios su pagrindinių teisių apsauga. Iš jų aiškiai matyti, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai svarbiausias Teismo rėmimosi šiais klausimais šaltinis yra „ne tarptautiniai instrumentai, tarp jų pirmiausia Europos žmogaus teisių konvencija, ne nacionalinės konstitucijos, bet Pagrindinių teisių chartija, padedanti savo detaliomis taisyklėmis“². Jeigu EŽTK ir cituojama, kaip kad Bonda bylos sprendime³, tai toks citavimas iš esmės yra tik Chartijos aiškinimo rezultato patvirtinimas.

Chartijos, kaip pirmojo ir svarbiausio pagrindinių teisų apsaugos ES teisinėje sistemoje šaltinio, reikšmė susijusi su kitu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išryškintu aspektu – „autonomišku Chartijos pobūdžiu kitų pagrindinių teisių apsaugos instrumentų atžvilgiu“⁴. Šiuo atveju galima paminėti Akerberg Fransson bylos sprendimą⁵, kuriame Teismas aiškino principą ne bis in idem, įtvirtintą Chartijos 50 str., nesiremdamas kitais šaltiniais.

Sprendime nurodoma, kad Teisingumo Teismo klausiama, ar Chartijos 50 str. skelbiamą ne bis in idem principą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia tai, kad baudžiamasis persekiojimas už mokesčių vengimą būtų pradėtas prieš kaltinamąjį, jeigu jis jau buvo nubaustas mokestine sankcija už tą patį klaidingos informacijos deklaracijoje pateikimą. Teismas pažymėjo, kad Chartijos 50 str. skelbiamo ne bis in idem principo taikymo baudžiamiesiems persekiojimams už mokesčių vengimą, kaip antai už tą, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, reikia pažymėti, kad jis suponuoja, jog priemonės, kurių jau buvo imtasi prieš kaltinamąjį priėmus sprendimą, tapusį galutiniu, yra baudžiamojo pobūdžio. Šiuo aspektu visų pirma reikia pažymėti, kad Chartijos 50 straipsnis nedraudžia valstybei narei už tą pačią deklaravimo PVM srityje pareigų nesilaikymo veiką skirti ir mokestines, ir baudžiamąsias sankcijas.

Teismas nurodė, jog siekiant užtikrinti visų pajamų iš PVM surinkimą ir kartu Sąjungos finansinių interesų apsaugą, valstybės narės turi taikytinų sankcijų pasirinkimo laisvę¹. Todėl sankcijos gali būti administracinės, baudžiamosios arba šių sankcijų rūšių kombinacija. Tik jei mokestinė sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, ir tapo galutinė, minėta nuostata draudžia pradėti baudžiamąjį persekiojimą prieš tą patį asmenį dėl tos pačios veikos.

Teismas priminė, kad vertinant mokestinių sankcijų baudžiamąjį pobūdį reikšmingi trys kriterijai. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, antrasis – pats pažeidimo pobūdis ir trečiasis – suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos pobūdis ir griežtumo laipsnis. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, privalo įvertinti, ar nacionalinės teisės aktuose numatytų mokestinių ir baudžiamųjų sankcijų sudėjimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į nacionalinius standartus, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 29 punktą, ir jis tam tikrais atvejais gali nuspręsti, kad toks sudėjimas prieštarauja minėtiems standartams, su sąlyga, kad taikomos sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios¹.

Pasirinktą Chartijos autonomiško aiškinimo kryptį patvirtina Teisingumo Teismo dabartinė jurisprudencija (paminėsiu tik keletą pavyzdžių: Association belge des consommateurs Test Achats² sprendime diskriminacijos draudimui, moterų ir vyrų lygybei (Chartijos 21 ir 1–23 str.), Pfleger ir kt. bylos sprendime³ laisvės pasirinkti profesija, užsiimti verslu ir teisės į nuosavybę (Chartijos 15–17 str.) ar Berlington Hungary ir kt. bylos sprendime⁴ nuosavybės teisės (Chartijos 17 str.), ribojimams aiškinti Teismas kitų šaltinių neieškojo). Taip pat rasime autonomiško Chartijos aiškinimo pavyzdžių, kuriuose Teismas vienų ar kitų Chartijoje įtvirtintų teisių aiškinimą grindžia ankstesnių laikų savo jurisprudencija.

3.2. Chartijos taikymo valstybėse narėse srities apibrėžimas ir tikslinimas

Chartijos 51 str. „Taikymo sritis“ bene dažniausiai minimas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tai suprantama: tik išsiaiškinus šį klausimą, galima laukti atsakymų į užduotus klausimus dėl Chartijos aiškinimo ir taikymo.

Chartijos 51 str. „Taikymo sritis“ 1 d. skelbia, kad Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai sutartimis, ribų.

Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.

Jeigu Chartijos taikymas ES institucijų, įstaigų, organų veiklos vertinimams didesnių problemų nekelia, tai jos taikymo valstybėms narėms klausimas tapo karštų ir iki šiol nesibaigiančių mokslinių debatų tema. Pagal Chartijos 51 str. 1 d. jos nuostatos skirtos ir valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Taip susiduriame su „ES teisės įgyvendinimo“ kategorija. Koks jos santykis su straipsnio pavadinime minima ES teisės „taikymo sritimi“?

Pažymima, kad galimos dvi Chartijos taikymo srities suvokimo traktuotės. Vieną galėtume vadinti formaliu, kitą – funkciniu. ES teisės įgyvendinimo sritį aiškinant formaliuoju požiūriu, Chartija valstybėms narėms turi būti taikoma tik tuo atveju, kai jos veikia pagal ES formalius įgaliojimus: pvz., kai jos priima nacionalines priemones ES direktyvai įgyvendinti arba priima aktus, skirtus reglamentams taikyti. Tai aiškinimas, kai pirmiausia remiamasi tekstu. Tačiau ES teisės aiškinimą, kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, lemia ne tik tekstas, bet ir kontekstas bei reguliavimo tikslai. Jeigu prioritetą teiktume ne formai, bet veikimo tikslui (tai ir būtų funkcinis požiūris), galėtume teigti, kad valstybės narės yra saistomos Chartijos, kai jos veikia pagal ES teisę. Tokiu atveju svarbu nustatyti kiekvienos konkrečios nacionalinės priemonės pakankamą ryšį su ES teise.

Teismo jurisprudencijos apžvalga leidžia teigti funkcinio požiūrio dominavimą. Šio požiūrio išryškinimui ypač pasitarnavo minėtas Akerberg Fransson sprendimas. Nacionalinio teismo užduoti klausimai Teisingumo Teismui leido išreikšti požiūrį į Chartijos taikymo sritį. Šis teismas konstatavo, kad Chartija taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė ES normoms. Chartijos nuostatų turi laikytis ES institucijos, įstaigos, organai ir valstybės narės, kai jos įgyvendina ES teisę.

Taigi valstybės narės ją taiko tik jei jos įgyvendina ES teisę, t. y. valstybėms narėms privalomos Chartijoje įtvirtintos teisės tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į ES teisės taikymo sritį. Sprendimo 19 punkte¹ teigiama:

Iš tiesų iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos iš esmės matyti, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visose situacijose, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali išeiti už šių situacijų ribų. Būtent todėl Teisingumo Teismas jau yra priminęs, kad, remiantis Chartija, jis negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tačiau, jei tokie teisės aktai patenka į šios teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi pateikti visas aiškinimo gaires tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų atitiktį pagrindinėms teisėms.

Spustelėjus išskleisti...

Pasak A. Rosas, viena reikšmingų Akerberg Fransson sprendimo išvadų būtų tokia:

Chartijos nuostata niekada negali būti taikoma viena, jos taikymas suponuoja mažiausiai bent vienos relevantiškos, Chartijai nepriklausančios, ES teisės nuostatos buvimą.²

Spustelėjus išskleisti...

Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti ES teisės normą, lemiančią situacijos patekimą į ES teisės taikymo sritį.

Priminsiu, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis neturi kompetencijos atsakyti į klausimą dėl Chartijos nuostatų aiškinimo ir taikymo, kadangi pagrindinėje byloje ginčijama situacija nepatenka į ES taikymo sritį. Šis teismas, remdamasis Chartija, negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į šią sritį (šiais atvejais nacionaliniai teismai ir kitos institucijos gali remtis nacionalinės konstitucijos nuostatomis, kurios garantuoja asmens teises, taip pat tarptautinėmis normomis (EŽTK), kurių laikytis šalis yra įsipareigojusi). Ir priešingai, jei tokie aktai patenka į ES teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi pateikti visas aiškinimo gaires tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų atitiktį Chartijoje įtvirtintoms pagrindinėms teisėms. Chartijos garantuojamų pagrindinių teisių turi būti laikomasi, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, taigi negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės. ES teisės taikymas lemia ir Chartija garantuojamų pagrindinių teisių taikymą.

Dabartinis Chartijos 51 str. aiškinimas suvoktinas kaip ankstesnės Teisingumo Teismo jurisprudencijos tęsinys, bet ne kaip žymesnis koncepcijos pakeitimas, reiškiantis ankstesnio aiškinimo atsisakymą. Tai prasmingas pasirinkimas, tikėtinas ilgalaikis jo poveikis. Neatsitiktinai ES teisės nagrinėtojai pastebi, kad „Akerberg Fransson sprendimas patvirtina, jog dėl Chartijos taikymo srities nustatymo ETT [Teisingumo Teismo] jurisprudencija dėl pagrindinių teisių apsaugos išlieka gera teisė“¹.

ETT jurisprudencija, kurioje vertinami situacijos patekimo į ES teisės sritį klausimai, gana išplėtota. Ne viename sprendime Teisingumo Teismas tikslino nacionalinio reguliavimo ir ES teisės sąsajos, leidžiančios taikyti Chartiją, klausimus. Iš naujesnių sprendimų minėtini Siragusa, Test-Achats, G. ir S. Sanchez, Zakaria, Rivas Montes, Willems, Torralbo Marcos¹ ir kiti sprendimai. Antai Siragusa bylos sprendime padaryta išvada, kad ES pagrindinės teisės negali būti taikomos siejant su nacionaline teise, nes atitinkamos srities ES teisės nuostatose nebuvo numatyta jokia konkreti valstybių narių pareiga dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos, o Torralbo Marcos bylos sprendime, konstatavus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais nesiekiama įgyvendinti ES teisės, kad toje srityje ES teisėje nėra numatyta jokių specialių normų ar teisės normų, galinčių daryti įtaką nacionalinei teisei, atsisakyti pateikti atsakymą į pateiktus prejudicinius klausimus. Willems bylos sprendime Teisingumo Teismas, nustatęs, kad prašyme nurodytas reglamentas neįpareigoja valstybių narių užtikrinti, kad biometriniai duomenys nebus valstybėje narėje naudojami ar saugomi kitais, nei reglamente numatytais tikslais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tikrinti, ar minėtų duomenų saugojimas ir naudojimas kitais, nei reglamente numatytais tikslais, yra suderinamas su Chartijos nuostatomis).

Minėtų sprendimų analizė nors ir patvirtina funkciniam aiškinimui teikiamą prioritetą, kai kuriais atvejais svariais laiko ir formalius aspektus. Matyt, reikėtų sutikti ir su tuo, kad, nepaisant įvairių „ES teisės įgyvendinimo“ kategorijos elementų atskleidimo, nepaneigtina, jog yra tam tikra „pilkoji zona“ tarp sričių, kurių vienoje Chartija taikoma, o kitoje – ne, kad „Teismo jurisprudencija iki šiol nėra išsklaidžiusi visų abejonių, susijusių su rėmimusi Sąjungos pagrindinėmis teisėmis nacionaliniame teisme“².

3.3. Chartijos ir kitų pagrindinių teisių apsaugos sistemų santykių išaiškinimas

Nacionaliniams teismams, taikantiems ir ES teisę, dažnai iškyla pagrindinių teisių apsaugos šaltinių ir juose įtvirtintų apsaugos standartų derinimo problemų. Kaip suderinti apsaugos reikalavimus, kylančius iš: 1) šalies konstitucijos, 2) EŽTK ir kitų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos šaltinių ir 3) ES pagrindinių teisių chartijos?

3.3.1. Chartija ir konstitucinė pagrindinių teisių apsauga

Chartija – ES pirminės teisės dalis. Vienas ES teisės bruožų – jos taikymo pirmenybė, t. y. jei situacija patenka į ES teisės taikymo sritį, ES reguliavimui teikiamas prioritetas, lyginant su nacionaline teise, nesvarbu, koks jos rangas. Kaip ES teisės požiūriu reikėtų aiškinti Chartijos ir konstitucinės pagrindinių teisių gynybos standartų santykius?

Sėkmingos teisminės veiklos šiandienos Europoje sąlyga – teisinės sąmonės, kuri vienos teisinės sistemos normų aiškinimą ir taikymą sieja su tarpsisteminės sąveikos kontekstu, suformavimas. ES ir nacionalinės teisės sąveikos esmė – sėkmingas kiekvienai sistemai tenkančių uždavinių įgyvendinimas, kuris galimas tik bendradarbiaujant.

Teisingumo Teismo uždavinys – tikrinti ES institucijų aktų atitiktį sutartims, taip pat ir spręsti, ar ES teisę atitinka valstybių veiksmai įgyvendinant ES teisę. ES teisė turi būti suprantama ir taikoma vienodai visose valstybėse narėse. Kitaip ji būtų mažareikšmė.

Valstybėse narėse konstituciniai teismai¹, tikrindami nacionalinių normų, susijusių su ES teisės įgyvendinimu, konstitucingumą, turi nepamiršti, kad konstitucinės sistemos integrali dalis – europinės integracijos pagrindus nustatančios nuostatos. Europinė dimensija kelia papildomų reikalavimų konstitucinei interpretacijai ir kartu tiesia tiltus konstitucinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimui. Dar daugiau, europinė dimensija nacionalinėje konstitucijoje reiškia, kad ir konstitucinis teismas savo misijos ribose atsakingas už jungtinės teisinės tvarkos funkcionavimą. Taigi ne tik Teisingumo Teismui, bet ir nacionaliniam konstituciniam teismui ES teisės ir nacionalinių teisinių sistemų sąveika yra svarbi. Tarpsisteminės pusiausvyros pažeidimu (nesvarbu, iš kurios pusės padarytu) pakenkiama teisiniam pastatui, kurį sudaro dvi susijusios dalys (ES ir nacionalinė).

Tarpsisteminis bendradarbiavimas ir pusiausvyra nesiderina su hierarchine santykių samprata. Tai kelia tam tikrus reikalavimus ir teismams. Tokiomis sąlygomis sėkminga gali būti tik teisminė veikla, kuri „reiškia saiko, pusiausvyros ir bendradarbiavimo, bet ne dominavimo, subordinacijos ir atmetimo kultūros įtvirtinimą“². Šie teiginiai tinka ir pagrindinių teisių apsaugos sričiai, konstitucinės ir ES teisės pagrindinių teisių apsaugos sistemų užtikrinimui. Teisingumo Teismui Melloni byloje³ ir teko ieškoti atsakymų.

Šią bylą inicijavo Ispanijos Konstitucinis Teismas, kuris, be kitų keltų klausimų, prašė išaiškinti, ar galima taikyti konstitucinę nuostatą, garantuojančią didesnį apsaugos laipsnį, nei tas, kuris numatytas ES teisėje, taikant Europos arešto orderį. S. Melloni buvo nuteistas Italijoje in absentia 10 metų laisvės atėmimo. Vėliau sulaikytas Ispanijoje, jis Ispanijos Konstituciniam Teismui skundė šios valstybės teismo sprendimą jį išduoti Italijai, remdamasis tuo, kad tokiu sprendimu pažeidžiamos jo konstitucinės teisės, nes Ispanijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškinant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą, buvo nustatyta, kad asmuo, nuteistas in absentia, gali būti perduotas kitai valstybei su sąlyga, kad jam būtų sudaryta galimybė apskųsti nuosprendį prašančioje išduoti valstybėje narėje. Pagal Italijos įstatymus jis tokios galimybės nebūtų turėjęs, nors pagal Pagrindų sprendimą dėl Europos arešto orderio jis privalėjo būti perduotas šiai valstybei narei.

Melloni bylos svarbiausioji problema – pagrindinių teisių apsaugos Chartijoje ir nacionalinėje konstitucijoje lygių skirtingumas, kitaip sakant, Teisingumo Teismui teko atsakyti į „klausimą dėl pagrindinių teisių apsaugos standartų skirtingumo“¹. Taigi kaip spręsti tos pačios teisės, garantuotos skirtingų teisinių lygmenų, apsaugos standartų santykius? Ką daryti tuo atveju, kai nacionalinė konstitucija nustato aukštesnį apsaugos standartą nei ES teisė? Tuo labiau kad Chartijos 53 str. numato, kad jokia Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta ES teisė ir valstybių narių konstitucijos.

Teisingumo Teismo argumentavimo kelias buvo toks: pirmiausia jis įvertino, ar ES aktas – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio, pagal kurį perduodamas asmuo, atitinka Chartijos 47 (teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą) ir 48 (nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą) str., ir konstatavo, kad šis sprendimas yra suderinamas su minėtomis Chartijos nuostatomis; taigi Chartijos 53 str. nesuteikia valstybėms narėms teisės netaikyti ES teisinės taisyklės, kuri atitinka Chartiją. Laikantis ES teisės pirmenybės principo, kuris yra esminis ES teisinės sistemos bruožas, nacionalinė taisyklė, nepaisant, koks jos rangas, negali užkirsti kelio ES teisės veiksmingumui atitinkamoje srityje. Jeigu taikant Europos arešto orderį valstybės remtųsi kiekviena savais standartais, kitokiais nei ES teisės nustatytais, būtų paneigta ES teisės pirmenybė, jos vieningumas ir veiksmingumas, nes valstybei narei būtų leidžiama sudaryti kliūtis taikyti Chartiją visiškai atitinkančius ES teisės aktus.

K. Lenaerts nuomone, iš Melloni bylos sprendimo galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas „patvirtino pliuralistinį pagrindinių teisių apsaugos modelį“¹. Pagal šį modelį, kai valstybės narės taiko ES teisę, jos yra laisvos taikyti ir savo pačių pagrindinių teisių apsaugos standartus, jeigu toks taikymas nepažeidžia Chartijos, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, numatyto pagrindinių teisių apsaugos lygio, ir ES teisės pirmenybės, vieningumo ir veiksmingumo. Kadangi Melloni byloje buvo kitaip, Ispanijos Konstituciniam Teismui teko peržiūrėti savo oficialią konstitucinę doktriną, ją suderinant su Teisingumo Teismo jurisprudencija.

Kalbant apie ES teisės ir konstitucinių standartų santykio problemas, reikėtų paminėti ESS 4 str. 2 d. numatytą ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui, neatsiejamam nuo pagrindinių jos politinių ir konstitucinių struktūrų, principo reikšmę. Ši pareiga – pirminės ES teisės imperatyvas, kurio negalima peržengti taikant ES teisę bei Chartiją. Tiesa, Melloni byloje Ispanijos atstovai netvirtino, kad minėta oficiali konstitucinė doktrina gali būti laikoma konstitucinio tapatumo elementu. Valstybės nacionalinio tapatumo kategorija yra vienas iš tarpsisteminės pusiausvyros užtikrinimo elementų, teismų dialogas šiuo klausimu laikytinas būdu išvengti teisinių konfliktų.

Melloni byla laikytina reikšminga gaire konstitucinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo istorijoje. Ji skatina konstitucinius teismus pasirinkti teisinių kontaktų kelią. Prancūzijos Konstitucinės Tarybos kreipimasis F. byloje, lėmęs Teisingumo Teismo sprendimą¹, kuriame netiesiogiai patvirtinta, kad nagrinėjamoje teisinėje situacijoje valstybė narė gali taikyti savo pagrindinių teisių koncepciją, žinoma, su sąlyga, kad tai netrukdo taikyti ES teisės (t. y. Pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio), būtų tokios iniciatyvos pavyzdys. Kartu tokios bylos daro įtaką ir teisinėms diskusijoms, susijusiomis su „klausimais dėl vienodo žmogaus teisių apsaugos standarto sukūrimo kaip bendradarbiavimo šioje srityje pagrindo“².

Teisminis bendradarbiavimas prisideda prie vis didesnės Chartijos standartų įtakos konstitucinei kontrolei. Ir ne tiek svarbu, ar Chartijai tiesiogiai pripažįstama konstitucinės kontrolės standartų dalies (aišku, tik Chartijos 51 str. 1 d. apibrėžtoje srityje) reikšmė³, ar Chartijos standartais naudojamasi netiesiogiai, t. y. tais atvejais, kuomet „kai kurie konstituciniai teismai, nustatydami jų pačių konstitucijų formaliai garantuotų pagrindinių teisių prasmę, naudojasi jais kaip aiškinimo gairėmis“⁴.

3.3.2. Chartija ir EŽTK (ir EŽTT jurisprudencija) bei kiti tarptautiniai šaltiniai

Kol Chartija nebuvo visavertė pirminė teisė, Teisingumo Teismui savo argumentavimui pagrįsti ar jį esmingai stiprinti reikėjo kitų pripažintų šaltinių. Be nacionalinių konstitucijų, tokiu šaltiniu buvo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Lisabonos sutartis situaciją esmingai pakeitė: pagrindinis dėmesys ES teisėje pagrindinių teisių apsaugos klausimais dabar tenka Chartijai, kurios, skirtingai nuo jurisprudencinės pagrindinių teisių apsaugos sistemos, kitais pagrindinių teisių apsaugos šaltiniais pagrįsti nereikia. Suprantama, kad EŽTK, kaip pagrindinių teisių apsaugos šaltinio, vaidmuo sumažėjo. Turint savąjį autoritetingą ir išplėtotą apsaugos šaltinį¹, kitų šaltinių (taip pat ir EŽTK²) reikšmė sumažėja.

Kita vertus, pareiga užtikrinti pagrindinių teisių apsaugos sistemų darną yra aktuali. Tai patvirtina ir Chartijos 52 str. 3 d. nuostatos apie Chartijos ir EŽTK, skelbiančios, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuotas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje, nors ši nuostata nekliudo numatyti didesnę apsaugą. Tai įpareigojimas aiškinant atitinkamas Chartijos nuostatos EŽTK apsaugos lygį laikyti įpareigojančiu minimaliu apsaugos standartu. Jis riboja Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienu aspektu: negalima pažeisti ŽTK nustatyto minimalaus lygio. Todėl neatsitiktinai pabrėžiama, kad EŽTK standartus užtikrinanti EŽTT jurisprudencija „užima ypatingą vietą“¹.

Chartijos Išaiškinimuose² teigiama, kad Chartijos 52 str. 3 dalis skirta užtikrinti būtinam Chartijos ir EŽTK darnumui, nustatant taisyklę, kad „šioje Chartijoje nustatytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis, įskaitant leidžiamus apribojimus, yra tokia pati, kaip nustatyta EŽTK.“ Tai „visų pirma reiškia, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas šių teisių apribojimus, privalo laikytis tokių pačių standartų, kaip nustatytieji EŽTK įtvirtintose išsamiose apribojimų nuostatose, kurie tokiu būdu tampa taikytini šioje straipsnio dalyje numatytoms teisėms, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės autonomijai bei ESTT autonomijai“. Pagal Išaiškinimus nuoroda į EŽTK apima Konvenciją ir jos protokolus. Garantuojamų teisių esmę ir taikymo sritį apibrėžia ne tik tų dokumentų tekstai, tačiau ir EŽTT bei Teisingumo Teismo jurisprudencija.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, siekiant užtikrinti apsaugos sistemų darną, ir toliau remiamasi EŽTK ir EŽTT jurisprudencija. Tiesa, ne taip dažnai, kaip iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. A. Rosas, nagrinėdamas EŽKT, kaip papildomo argumentavimo šaltinio, naudojimą, pastebi, kad, jei bylos šalys remiasi vien Chartija ir nepateikia argumentų, pagal kuriuos galėtų atrodyti, kad atitinkamas Chartijos nuostatų suvokimas nesiekia EŽKT reikalaujamo minimumo, Teisingumo Teismo sprendimas dažniausiai bus grindžiamas vien Chartija¹. Kitais atvejais Chartijos ir EŽTK sąsaja (prisiminkime Chartijos 52 str. 3 d.) tikrai neapeinama.

Garsiojoje Melloni byloje Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Chartijoje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, jos apimtį aiškino remdamasis Chartijos 47 str. ir tokį aiškinimą sustiprino teiginiu, kad šis aiškinimas yra „suderinamas su EŽTK 6 str. 1 ir 3 dalyse garantuojamų teisų apimtimi, kurią pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas“. EŽTK ir EŽTT jurisprudencija yra Teisingumo Teismo vertinimą sustiprinantis komponentas.

Dar vienas pavyzdys – Teisingumo Teismo nagrinėtos McB.² bylos, susijusios su ginču dėl vaiko grąžinimo, kai prašomas išaiškinti reglamentas turėjo būti aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 7 str., pagal kurį „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“ sprendimo nuostatos. Teismas, remdamasis Chartijos 52 str. 3 d., pažymėjo, kad EŽTK 8 str. 1 d. formuluotė yra tapati minėto Chartijos 7 str. formuluotei, išskyrus tai, kad jame vietoj žodžių „jo komunikacijos“ vartojami žodžiai „jo susirašinėjimo“. Atsižvelgęs į tai, Teismas konstatavo, kad 7 str. numatytos teisės, atitinkančios teises, garantuojamas EŽTK 8 str. 1 dalyje. Todėl Chartijos 7 str. priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis, kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip išaiškinta EŽTT praktikoje.

Sprendime taip pat pažymėta, kad EŽTT jau yra nagrinėjęs bylą, kurios faktinės aplinkybės buvo tapačios nagrinėjamoms pagrindinėje byloje – nesusituokusios poros vaiką į kitą valstybę narę išvežė motina, kuri vienintelė šio vaiko atžvilgiu turėjo tėvų valdžią, ir kad šis teismas iš esmės nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įstatymų nustatyta tvarka su tokiu vaiku susijusi tėvų valdžia suteikiama tik jo motinai, neprieštarauja EŽTK 8 str., aiškinamam atsižvelgiant į 1980 m. Hagos konvenciją, jei tėvų valdžios nevykdančiam vaiko tėvui jais suteikiama galimybė prašyti kompetentingo nacionalinio teismo peržiūrėti šios valdžios suteikimą.

EŽTK ir EŽTT jurisprudencija remtasi ir DEB¹, taip pat Schecke² sprendimuose. Aiškinantis teisės į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis klausimą, nurodoma, ką pripažįsta EŽTK, ir kad, pirma, Chartijos pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis siejama su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta (remiamasi EŽTT Amann prieš Šveicariją³, taip pat Rotaru prieš Rumuniją⁴ sprendimais), ir, antra, teisei į asmens duomenų apsaugą galimi taikyti apribojimai atitinka leidžiamus pagal EŽTK 8 straipsnį.

Pastebima, kad ne tik EŽKT, bet ir kiti tarptautiniai instrumentai buvo dažnai minimi jurisprudencinėje teisėje iki Lisabonos laikų. Tai atspindi kuo įvairesnių autoritetingų argumentavimo šaltinių poreikį „grynai“ jurisprudencinėje pagrindinių teisių apsaugos teisėje. Tačiau ir mūsų aptariamo laikotarpio jurisprudencijoje kartais tenka pasiremti ir kitais tarptautiniais instrumentais. Antai Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. Komisija p. Vokietija bylos sprendime¹ nurodoma, kad teisė į kolektyvines derybas pripažįstama ir įvairių tarptautinių dokumentų, dėl kurių valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė, kaip antai Europos socialinės chartijos 6 str. ir Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 12 p.

Kitu pavyzdžiu galėtų būti Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. Bressol ir kt. sprendimas², kuriame išaiškinimus dėl aukštojo mokslo pasiekiamumo reikėjo grįsti ir Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu.

Minėtais ir panašaus pobūdžio aktais Teisingumo Teismas gana retai remiasi. Gal kiek dažniau (ypač šių dienų migrantų ir pabėgėlių krizės kontekste) Teismui prireikia 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (ją siejant su SESV 78 str. bei Chartijos 18 str.).

3.4. Chartija kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumentas

Chartija tapo ir instrumentu, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas „išvalo“ ES teisinę sistemą, pašalindamas iš jos išvestinės teisės aktus (ar jų nuostatas), prieštaraujančias Chartijoje įtvirtintiems pagrindinių teisų apsaugos standartams. Taip tikrinamas ES teisinio reguliavimo kokybiškumas. Kartu tai – ir valstybių narių orientavimas į tai, kokios kokybės turi būti nacionalinė teisė, susijusi su ES teisės įgyvendinimu valstybėse narėse.

Norėčiau paminėti keletą būdingesnių sprendimų. Antai 2010 m. lapkričio 9 d. Schecke bylos sprendime¹, kuriuo buvo pripažintos negaliojančiomis ES reglamentų, susijusių su žemės ūkio politikos finansavimu, nuostatos tuo mastu, kuriuo jomis buvo nustatytos informacijos apie Europos žemės ūkio garantijų fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos gavėjus skelbimo taikymo taisyklės. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šie aktai yra negaliojantys tiek, kiek tokią paramą gaunančių fizinių asmenų atžvilgiu jais nustatomas reikalavimas paskelbti visų paramos gavėjų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis. Nagrinėtu reguliavimu nepavyko rasti tinkamos pusiausvyros tarp siekio laiduoti ES veiksmų skaidrumą ir Chartijos 8 str. įtvirtintos teisės į asmens duomenų apsaugą bei jos 7 str. numatytos teisės į privatų gyvenimą.

Kitoje byloje (Association belge des consommateurs Test-Achat¹) Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu Tarybos direktyvos 2004/113/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo, 5 str. 2 d. dėl to, kad lemiamu veiksniu atliekant rizikos vertinimą vyrų ir moterų draudime numatyta lytis, kaip nesuderinama su Chartijos 21 (diskriminacijos draudimas) ir 23 (moterų ir vyrų lygybė) straipsniais.

2014 m. balandžio 8 d Digital Rights Ireland ir kt. sprendimu² Teisingumo Teismas pripažino direktyvą dėl duomenų saugojimo negaliojančia, motyvuodamas tuo, kad joje numatytas labai didelio masto ir ypač rimtas pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą ribojimas, neproporcingas tam, kas yra būtina. Chartijos 7 (teisė į privatų gyvenimą), 8 (asmens duomenų apsauga) ir 11 str. (saviraiškos ir informacijos laisvė) nuostatos buvo ES išvestinio reguliavimo kontrolės pagrindas.