Studija Apie Konstitucinio Teismo teisėjų atskirąsias nuomones: keli bihevioristiniai aspektai

Santrauka. Studijoje dėmesys sutelkiamas į naujo Lietuvos konstitucinės justicijos proceso teisės instituto – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės – įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme. Parodoma, kad dabartinis atskirosios nuomonės reglamentavimas yra iš esmės ydingas, be kita ko, dėl to, kad sudaro prielaidas sumenkinti ir rengiamo Konstitucinio Teismo baigiamojo akto (ypač kai atskirąją nuomonę ketina pareikšti teisėjas pranešėjas konstitucinės justicijos byloje), ir dėl jo reiškiamų atskirųjų nuomonių kokybę. Naratyvas yra pusiau normatyvinis, pusiau bihevioristinis: teisėjo atskirosios nuomonės institutas analizuojamas susiklosčiusios Konstitucinio Teismo procedūrinės praktikos ir dabartinės viešojo diskurso būklės kontekste.

Pagrindiniai žodžiai: Konstitucinis Teismas, konstitucinė jurisprudencija, oficialioji konstitucinė doktrina, teisėjas pranešėjas, atskiroji nuomonė, viešasis diskursas.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. Apie viešąjį diskursą5
3. 2. Apie du konstitucinių teismų aktų rengimo procedūrinės praktikos tipus11
4. 3. Apie Konstitucinio Teismo kolektyvizmą16
5. 4. Apie teisėją pranešėją27
6. 5. Ir dar apie dabartinio atskirosios nuomonės reglamentavimo ydingumą34
7. Vietoj pabaigos40
8. Šaltiniai ir literatūra42
9. On the Dissenting Opinions of the Constitutional Court Justices: Some Behavioral Aspects43

Įvadas

2008 m. Seimas padarė pataisą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, 1993, 1996, 1998, 2001, 2003, 2007, 2008, 2011. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006. Toliau, idant dėstymas nebūtų pernelyg prikrautas detalių, aptariant šio įstatymo nuostatas atitinkamų straipsnių (jų dalių, punktų) numeriai dažniausiai nenurodomi. ir įvedė Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės institutą. Konstitucinis Teismas atitinkamai papildė savo reglamentą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento patvirtinimo“ (juo patvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamentas), 2004–2009. (2008 ir 2009 m.). Iki tol šio teismo teisėjai negalėdavo pareikšti atskirtosios nuomonės dėl Konstitucinio Teismo sprendimų (nutarimų, išvadų) Šioje studijoje, nelygu kontekstas, sąvoka „Konstitucinio Teismo sprendimai“ vartojama ir kaip įvardijanti vieną iš Konstitucinio Teismo aktų rūšių – sprendimus (siaurąja prasme), ir kaip bendrinė, t. y. apimanti visus Konstitucinio Teismo aktus (sprendimus, nutarimus, išvadas), kuriuose išsprendžiamas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai priskirtas klausimas (plg. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį; apie jos nuostatos aiškinimą žr. inter alia: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“, 2003; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 5 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punkto nuostatų išaiškinimo, taip pat dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo nr. 1164 „Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai“ motyvuojamosios dalies 1 punktą“, 2007. Apie Konstitucinio Teismo aktų skirstymą į baigiamuosius aktus ir procesinius sprendimus žr. Egidijus Kūris (sud.), Lietuvos teisinės institucijos, 6.2.1 poskirsnis. Toliau studijoje rašoma vien apie Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus (inter alia sprendimus). .

Nors kai kurios nuo tada Konstitucinio Teismo teisėjų pareikštos atskirosios nuomonės sulaukė plataus žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio (ypač teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimo Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimo, 2009. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2009. ir teisėjos Ramutės Ruškytės atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, 2011. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2011. ), pats šis naujas Lietuvos konstitucinės justicijos proceso teisės institutas kol kas labai mažai nagrinėjamas teisės mokslinėje literatūroje Bene vienintelė išimtis teisės mokslinėje literatūroje – V. Staugaitytės straipsnis, tačiau jis buvo paskelbtas dar iki Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės instituto įvedimo. Žr. Viktorija Staugaitytė, „Atskiroji nuomonė konstitucinėje justicijoje: teismo kolegialumas vs. teisėjo vidinis nepriklausomumas“, 2008. Tuo klausimu taip pat žr. Egidijus Kūris, “Judges as Guardians of the Constitution: ‘Strict’ or ‘Liberal’ Interpretation,” 2003; Stasys Stačiokas, “The Role of Constitutional Justice in Lithuania,” 2003. Įvedus minėtą institutą pasirodė keletas publikacijų, tačiau ne moksliniuose leidiniuose. Žr. Tomas Chochrin, „Dėl atskirosios nuomonės pareiškimo termino“, 2011; „Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose“, 2012; Algimantas Šindeikis, „E. Šileikio atskiroji nuomonė“, 2008; Tadas Žukas, „Aš nesutinku“, 2011. Šios studijos autoriaus poziciją žr. Egidijus Kūris, „Konstitucinės justicijos proceso teisės klausimu“, 2011; „Atskiroji nuomonė Konstituciniame Teisme: pirmosios patirtys“, 2012. . Tuo tarpu jis, tiksliau tai, kaip yra sureguliuoti atitinkami santykiai, kelia rimtų problemų – ne vien „grynai teisinių“, bet ir bihevioristinių – susijusių su Konstitucinio Teismo teisėjų laikysena kitų teisėjų bei visuomenės, kaip galutinio konstitucinės jurisprudencijos adresato, atžvilgiu Šioje studijoje autorius toliau plėtoja savo poziciją, išdėstytą straipsniuose „Konstitucinės justicijos proceso teisės klausimu“ (2011) ir „Atskiroji nuomonė Konstituciniame Teisme: pirmosios patirtys“ (2012), tačiau didele dalimi kitu – bihevioristiniu aspektu – ir siedamas su Lietuvos viešojo diskurso kokybės problematika. Nė viename iš šių straipsnių (neišskiriant nė šio) nepretenduojama į visapusišką atskirosios nuomonės instituto problematikos atskleidimą. .

1. Apie viešąjį diskursą

Kas treji metai vykstanti Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija, per kurią tris kadenciją baigiančius teisėjus pakeičia nauji, Lietuvos viešojoje erdvėje paprastai komentuojama itin šykščiai. Apsiribojama kandidatų į teisėjus vardų-pavardžių pristatymu, vieno kito biografijos fakto, mokslo laipsnių ar vardų (jei kandidatas juos turi), einamų ir kai kurių ankstesnių pareigų paminėjimu, o paskyrus teisėjus – skaitytojo (klausytojo, žiūrovo) informavimu apie balsavimo Seime rezultatus. Išimtį sudaro nebent tie atvejai, kai kandidato ar (jau) paskirto teisėjo biografijoje surandama kokių nors faktų, kuriuos (net jei jie, vertinant racionaliai, savaime nelaikytini pernelyg kontraversiškais) įmanoma žiniasklaidoje pateikti kaip skandalingus. Toks atsainus, paviršutiniškas, vadinasi, iš esmės formalus Konstitucinio Teismo sudėties kaitos komentavimas stokoja analizės bei įžvalgų, kurios savo turiniu bent kiek atlieptų tas svarbias teisines, socialines ir per extensionem politines funkcijas, kurios konstitucinėje demokratijoje priskiriamos konstitucinei justicijai. Giliau žvelgiantys viešosios erdvės analitikai (su kurių postuluojamais konkrečių visuomenės ir valstybės sričių ir įvykių vertinimais šios studijos autorius anaiptol ne visada solidarizuojasi) yra ne sykį pagrįstai ir ne be kartėlio pastebėję, kad provincialioje, suprimityvėjusioje, bet kartu labai rėksmingoje, argumentų kalbos nepripažįstančioje ir sąmokslo teorijomis persunktoje Lietuvos viešojoje erdvėje (ne vien žiniasklaidoje) šiuo metu iš esmės nebėra likę vietos „tikrajai“ socialinei kritikai – socialinei kritikai par excellence, taigi ir tokiai viešai diskusijai, kai už į tam tikras pareigas skiriamų ar jas paliekančių personalijų įžvelgiamos giluminės tendencijos ir perspektyvos, taip pat kad vadinamoji plačioji auditorija jau ne tik nepasigenda rimto, solidaus, į reiškinių ir procesų esmę orientuoto viešo kalbėjimo, bet galbūt net nesuvokia, kad jo trūksta ir kad turėtų ir galėtų būti kitaip Žr., pvz., Leonidas Donskis, Taip, bet…: nepolitologiniai svarstymai apie politiką, 2007; Tyliosios alternatyvos: socialinės analizės ir kritikos eskizai, 2008; Nepopuliarios įžvalgos: politikos komentarai ir esė, 2009; Žibartas Jackūnas, „Socialinės šizofrenijos industrija: demokratiją jau pakeitė mediakratija?, 2012; Arvydas Šliogeris, „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai,“ 2012. . Šioje studijoje tai vadinama viešojo diskurso kokybės regresu ir laikomasi nuostatos, kad jo, kaip fakto, deja, jau nereikia įrodinėti.

Brandžioje, taigi ne vien nominalioje pilietinėje visuomenėje intelektualus viešasis diskursas yra priimamų sprendimų racionalumo conditio sine qua non. Viešojo diskurso kokybės regresas yra labai svarbus (bet, žinoma, ne vienintelis) veiksnys, lemiantis itin aukštą Lietuvos visuomenės anomijos lygį ir su tuo susijusį beveik visuotinį (tačiau toli gražu nebūtinai racionaliai pagrįstą) visuomenės nepasitikėjimą dauguma socialinių ir politinių institutų, ką jau kalbėti apie viešosios valdžios institucijas ir jose ar jų vardu veikiančius asmenis; pastarieji dažnai atvirai demonizuojami, pasyviai ir baugščiai stebint toms – taip pat demonizuojamoms ir pasyvumu siekiančioms išvengti galimo puolimo – viešosios valdžios institucijoms, kurios kaip tik ir turėtų imtis priemonių bent kiek pristabdyti šią praktiką.

Teisės atžvilgiu anomija reiškiasi ne tik nepasitikėjimu tam tikromis teisinių institucijų sistemos grandimis (teismais, prokuratūra, įvairiomis operatyvinę veiklą ar ikiteisminį tyrimą vykdančiomis institucijomis arba, pavyzdžiui, tokiomis valstybės kontroliuojamomis teisinėmis profesijomis kaip antstoliai) ir jų bei jų sprendimų negerbimu, bet ir tuo, kad yra sumenkusi pačios teisės kaip socialinio instituto vertė, nes teisei tik su išlygomis pripažįstamas bendro teisingumo mato vaidmuo, o kartais šis vaidmuo išvis atmetamas. Tvirtinama, esą Lietuvoje teisė sau, o teisingumas sau, teisė atitrūkusi nuo moralės, teisinė sistema – nuo žmonių, teisė yra kažkoks „tikrojo“ teisingumo antipodas, be to, tą „tikrąjį“ teisingumą „supranta, nes jaučia“ bet kas, tik ne teisininkai, todėl jam ir atstovauti turi ne teisininkai, o kažkas kitas, ir t. t.

Be abejo, negalima sakyti, kad visiškai nėra pagrindo kritikuoti (kai kada net labai griežtai) teisines institucijas (neišskiriant nė teismų) bei jų sprendimus, kaip ir nėra pagrindo neigti tam tikras įsišaknijusias teisinės sistemos ydas. Vis dėlto anomija teisės atžvilgiu – tai kur kas daugiau nei teisinės sistemos kritika ar nepasitenkinimas jos kokybe (tiksliau, tos kokybės stoka). Racionali, dalykiška kritika, net išties radikali, paprastai (nu)silpsta išnykus ją paskatinusioms aplinkybėms – ištaisius atitinkamus sistemos trūkumus ar bent sušvelninus jų padarinius, tuo tarpu anomijos atveju tokios korekcinės priemonės savaime neužtikrina negatyvių visuomenės nuostatų pasikeitimo; geriausiu atveju toms nuostatoms tapti bent kiek pozityvesnėms reikia labai ilgo laiko. Ne(pasi)tikėjimas yra vienakryptis: jį vienąkart stipriai sužadinus vadinamasis slidžios nuokalnės efektas beveik neišvengiamas.

Paminėtos dvi anomijos teisės atžvilgiu apraiškos palaiko ir stiprina viena kitą: didėjanti nepagarba atskiroms teisinėms institucijoms bei jų sprendimams indukuojasi į nepagarbą teisei apskritai (paprastai atvirai neįvardijamą, bet dangstomą eufemizmais „nepasitikėjimas teismais“, „nepasitikėjimas teisininkais“, o pastaruoju metu ir politiniais burtažodžiais „teisininkų klanas“, „teisėjų partija“ ir pan., neretai turinčiais nuslėpti teisei priešingus juos skelbiančių asmenų interesus), o vienąkart kritinį lygį pasiekusi nepagarba teisei tiesiog negali neskatinti nepagarbos teisinėms institucijoms (ne tik tokią nepagarbą galbūt tikrai „užsitarnavusioms“, bet ir bet kurioms kitoms) bei jų sprendimams. Savaip dėsningas šios tarsi du veidus turinčios, bet iš esmės vienos save stiprinančios nepagarbos teisei augi(ni)mo tendencijos padarinys yra visuomenės vardu besidangstančių interesų grupių ir jų „pagal išgales“ (kaip kartais sužinome, ne tokias menkas) manipuliuojamos ir būti manipuliuojama pasąmoningai trokštančios visuomenės spaudimas priimti politinius sprendimus, kurių įgyvendinimas deprofesionalizuotų teisinę sistemą. Konkrečių iniciatyvų konkretūs motyvai šioje studijoje nėra aptariami Bet kai kurias į teisinės sistemos deprofezionalizavimą nukreiptas pastarojo laikotarpio iniciatyvas verta bent paminėti. Žr., pvz., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo preambulės pakeitimo ir įstatymo papildymo III¹ dalimi įstatymo projektas, 2012 [žiūrėta 2012 m. gegužės 31 d.]. , tačiau pati tendencija akivaizdi ir atliepia minėtą teisės ir „tikrojo“ teisingumo priešybės stereotipą. Šis tolydžio stiprėjantis spaudimas remiasi įtikėjimu, kad teisiniai sprendimai (ir su valstybės valdymu susiję sprendimai apskritai) turi būtinai būti tokie, kuriems pritaria vox populi Plg., pvz., Egidijus Vareikis, Dinozaurėjanti Europa: emociniai-politiniai svarstymai, sk. VIII; Vladimiras Laučius, „Demokratijos saulėlydis“, 2012. , antraip jie bus neteisingi, nes suvokiami kaip neteisingi.

Tai, kad tas vox gali būti, o dažnai ir būna neinformuotas ar net dezinformuotas, aistringai neigiama, atmetama kaip antidemokratinis pramanas, nors dar iš G. Lebono, J. Ortega y Gasseto ar E. Canetti Žr. Gustave Le Bon, Minios psichologija, 2011; José Ortega y Gasset, Masių sukilimas, 1993; Elias Canetti, Masė ir valdžia, 2003. žinome, koks neautentiškas tas vox būna (negali nebūti!), nes jį (jei tam skiriama pakankamai išteklių) ne taip jau sunku inspiruoti, fabrikuoti, juo manipuliuoti Autoriaus požiūrį plačiau žr. Egidijus Kūris, „Apie (ne)pagarbą teisei“, 2012. . Vadinamosios videologijos Terminas pasiskolintas iš: Arvydas Šliogeris, Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių, 2010. Kur kas mažiau kritišką (bet ir mažiau argumentuotą) požiūrį į iš esmės tą patį reiškinį atspindi terminas „teledemokratija“. Žr. Auli Keskinen, „Dalyvaujamoji demokratija ir pilietinė visuomenė: visuomenės sprendimų priėmimas informacijos amžiuje“, 1997. sąlygomis, ypač jei pilietinė visuomenė yra nebrandi (kitaip tariant, jos iš esmės nėra), tai itin akivaizdu. Daug kartų kartojami emocingi argumentai, esą, teisinės sistemos nutolimą nuo žmonių lemia tai, kad profesiniam (suprask, formaliam) teisingumo kriterijui ji teikia pirmenybę prieš, pavadinkime, socialinį ar psichologinį (suprask, žmonių vidinio teisingumo jausmo diktuojamą), tarsi legitimuoja save. Teisinės sistemos profesionalizmas imamas laikyti ne jos privalumu, bet yda. Jei ši teisinio profesionalizmo atžvilgiu antagonistinė nuostata institucionalizuojama radikaliai pertvarkant teisinę sistemą ir į ją įdiegiant tokias novelas, pagal kurias priimamų teisinių sprendimų logiką Čia teisinių sprendimų logika siejama su jų nuoseklumu, derėjimu su kitais teisiniais sprendimais, o ne vien su formaliosios logikos taisyklių (pvz., silogizmo) taikymu. Net formaliosios logikos požiūriu „neteisingas“ sprendimas šiuo platesniu požiūriu gali būti vertinamas kaip „logiškas“. Bet plg. Jaunius Gumbis, „Teisės samprata: logikos taikymo problematika“, 2010; Eglė Mackuvienė, Teisinio argumentavimo korektiškumo prielaidos, 2011. Plačiau žr. Aulis Aarnio, D. Neil MacCormick (eds), Legal Reasoning, 1992; Robert Alexy, Teisinio argumentavimo teorija: mokymas apie racionalų diskursą, arba Teisinio pagrindimo teorija, 2005; Aharon Barak, Purposive Interpretation in Law, 2005; Joel Levin, How Judges Reason: The Logic of Adjudication, 1992. Žr. ir pastabą 5 išnašoje. pakeičia (tik) išoriškai demokratinė vox populi logika, tai galiausiai gali (gal net turi) atvesti į esminių teisės kaip nuoseklios, vidine darna grindžiamos, autopoietinės, save nuolat reinterpretuojančios sistemos bruožų ištrynimą ir nukrypimą nuo to, kas apibendrintai vadinama Vakarų teisės tradicija Apie teisės gebėjimą reinterpretuoti save ir nuolatinį augimą savo pačios pagrindu kaip Vakarų teisės tradicijos savastį ir skiriamąjį bruožą žr. Harold Joseph Berman, Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, 1999; “Why the History of Western Law is Not Written,” 1993. Šiose publikacijose parodoma, kad (ir kaip) minėtas nuolatinis teisės augimas paklūsta savai logikai (plg. 4 išnašą). . Tačiau nepasiduodant apokaliptinėms nuotaikoms būtina pripažinti, kad taip toli šiuo keliu dar nesame nuėję, nors spaudimas stiprėja, o žingsniai spartėja.

Grįžtant prie periodiško Konstitucinio Teismo sudėties (per)formavimo pasakytina, kad teisinių institucijų ir jose dirb(si)ančių asmenų aptari(nėji)mo paviršutiniškumas ir atspindi, ir labai stiprina tą trumparegę vox populis suprema lex iliuziją. Tokį sprendimų priėmimą, kuris nėra grindžiamas, viena vertus, turiningu piliečių bendruomenės informavimu, kita vertus, jos vidiniu poreikiu būti deramai informuotai (nors formaliai atitinka demokratinio proceso modelį), tik nominaliai galime vadinti racionaliu, o tokia demokratija tėra dalyvaujamosios demokratijos simuliakras: iš tikrųjų ji nėra nei dalyvaujamoji, nei demokratija. Komentuojant vadinamajai plačiajai auditorijai Konstitucinio Teismo sudėties kaitą ne tiek svarbu viešai „po kaulelį išnarstyti“ konkrečius asmenis (šis dalykas nėra nesvarbus, bet ir ne savitikslis), kiek nuolat permąstyti konstitucinės justicijos funkcijas ir būklę, sugretinti jos realia su idealia, t. y. su pačios konstitucinės justicijos konstitucine misija.

2. Apie du konstitucinių teismų aktų rengimo procedūrinės praktikos tipus

Turiningų ne vien siauram profesionalų ratui, bet ir vadinamajai plačiajai auditorijai skirtų diskusijų apie svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus kultūrą iš(si)ugdžiusiose ir videologijos spaudimą bent šiek tiek neutralizuoti gebančiose politinėse bendruomenėse kiekvienas tokios institucijos kaip aukščiausioji konstitucinės kontrolės institucija sudėties pa(si)keitimas (net toks, kai pakeičiamas vienas vienintelis teisėjas) paprastai sulaukia ne vien paviršutiniško „išeinančio“ ir „ateinančio“ asmenų aptar(inėj)imo paminint vien menkai informatyvius faktus, bet (pirmiausia!) sistemingos šios teisminės institucijos suformuotos jurisprudencijos analizės, kurioje atidus tiriamasis žvilgsnis į (bent) paskutinio laikotarpio jurisprudenciją susiejamas su kadenciją baigiančio teisėjo indėliu (tuo mastu, kiek jį galima identifikuoti) ir potencialiu naujojo teisėjo įnašu. Vargu ar reikia sakyti, kad Lietuva šiuo atžvilgiu smarkiai atsilieka – ne tik dėl viešojo diskurso skurdumo, kurį, kaip kultūros (?!) fenomeną, įveikti vien teisė yra bejėgė, bet ir dėl tam tikrų šalies statutinėje teisėje (pirmiausia Konstitucinio Teismo įstatyme) įtvirtintų apribojimų, beveik visiškai „nuasmeninančių“ Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą ir paslepiančių jo autorystę.

Antai iš Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo (kurio, kaip tos šalies konstitucinės kontrolės institucijos, jurisprudencija ir procedūrinė praktika dėjo pamatus net tų kraštų, kurie nepriskiriami bendrosios teisės tradicijai, konstitucinei justicijai) baigiamojo akto visuomet aišku, kuris teisėjas yra atitinkamos doktrinos („nuomonės“) autorius, o kurie teisėjai prie jo prisijungė. Bendrosios teisės tradicijos kraštuose, kur centrinė teisinės institucinės sistemos figūra visada buvo teisėjas – su savo profesine sąžine, patirtimi, profesiniais, moraliniais ir socialiniais įsitikinimais, toks teismų sprendimų „individualizavimas“ yra įprastas. Jis bent iš dalies neleidžia mistifikuoti teismo sprendimo. Mistifikavimu čia vadinamas teismo sprendimo pateikimas „auditorijai“ kaip apreiškimo tokios galutinės teisinės tiesos, kurios pagrįstumu nevalia abejoti. Toks „individualizuotas“ ir dėl to nemistifikuojamas teismo sprendimas visada yra jo „tiesioginio“ autoriaus, o žvelgiant plačiau – teisėjų daugumos sprendimas. Taip yra net tada, kai sprendimas buvo priimtas vienbalsiai ir nė vienas teisėjas nepareiškė dėl jo ne tik atskirosios nuomonės, bet ir atskirosios motyvacijos Reikia skirti atskirąją nuomonę siaurąja prasme (angl. dissenting opinion) ir atskirąją motyvaciją (angl. concurring opinion): pirmuoju atveju teisėjas pareiškia nesutinkąs su Teismo pozicija, išdėstyta jo akto rezoliucijoje, o antruoju – tik su argumentais, kuriuo ta pozicija grindžiama. Konstitucinio Teismo įstatyme ir viena, ir kita vadinamos vienu „atskirosios nuomonės“ terminu. Tačiau kai kada Konstitucinio Teismo teisėjo pareikšta atskiroji nuomonė, nors taip pavadinta, iš tikrųjų yra atskiroji motyvacija. Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo, 2011 [žiūrėta 2012 m. gegužės 31 d.]. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2011. Neatmestina, kad atskirajai motyvacijai (kaip atskirosios nuomonės plačiąja prasme rūšiai) pavadinti galėtų būti sugalvota ir geresnė lietuvių kalbos sąvoka, bet ji kol kas nebuvo pasiūlyta. Autorius šią sąvoką vartoja nuo 1998 m. Žr. Egidijus Kūris, „Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą“, 1998. . Santykinai aukštas politinės ir teisinės kultūros lygis neleidžia isteblišmentui ir jo manipuliuojamai visuomenei kvestionuoti tų sprendimų teisinės galios, bet abejoti jų pagrįstumu, taigi ir juos kritikuoti galima (ir abejojama, ir kritikuojama), kaip ir turėti vilčių, kad būsimos teismo sudėtys galbūt pakeis tą doktriną – ją sušvelnins arba suvis atmes. Tiesa, tos viltys nederėtų su teisės sistemos bei raidos logika, bet kas gali užginti viltį, net jei ji ir priešinga teisei?

Išties, vargu ar tokį oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimą, kai tų pačių konstitucijos nuostatų aiškinimas pakeičiamas nepadarius pataisų jos tekste, galima laikyti privalumu. Juk jei ankstesnis teismo sprendimas netenka doktrininio precedento galios ir juo nebesivadovauja pats teismas, nė kiek ne mažiau pagrįstai galima kvestionuoti ir naująjį sprendimą, kuriuo anas precedentas buvo įveiktas, – ne tik jo pagrįstumą, bet ir teisinę galią („o gal jis taip pat tik laikinas?“). Vis dėlto tokie apsivertimai kartkartėmis įvyksta. Tai daro konstitucinę jurisprudenciją mažiau nuspėjamą ir mažiau patikimą, taigi silpnesnę Pasakojama, jog vienas žymiausių šių dienų JAV konstitucinės teisės mokslininkų Laurence’as Tribe’as nerengia naujo savo fundamentalaus veikalo „Amerikos konstitucinė teisė“ (American Constitutional Law) leidimo (ši knyga buvo išleista 1978, 1979, 1988 ir 2000 m.) dėl to, kad yra nusivylęs pastarųjų metų JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos nenuoseklumu. Autoriui tą prieš keletą metų sakė bendras pažįstamas – teisės profesorius, tačiau autorius neturi galimybių patikrinti, ar tai tiesa, ar ne, o jei tiesa, tai ar L. Tribe’o vidinis įsitikinimas nepakito. . Dar mažiau gali įtikinti toks oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas, kai ji apgręžiama net nepakitus konstitucinio teismo (ar kitos konstitucinės kontrolės institucijos) sudėčiai, ypač jei byla yra politiškai rezonansinė. Tokiais atvejais argumento (nesvarbu, pagrįsto faktais ar vien spekuliatyvaus), jog teismas nebuvo atsparus politiniam spaudimui (vadinasi, nebuvo nepriklausomas ir nešališkas), atremti iš esmės neįmanoma. Belieka tuo tikėti, bet tikėjimas, žinia, aplanko ne kiekvieną.

Kontinentinės teisės tradicijos kraštuose teismų sprendimų (taip pat ir konstitucinės justicijos bylose) autorystė kur kas labiau maskuojama nei bendrosios teisės tradicijos kraštuose. Be to, kai kur Europoje (kaip ir iki 2008 m. pabaigos Lietuvoje) konstitucinių teismų teisėjai negali pareikšti atskirosios nuomonės (Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje; Europos Žmogaus Teisių Teisme atskirosios nuomonės reiškiamos, o Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – ne). Tokiose jurisdikcijose beveik neįmanoma išsiaiškinti atskiro teisėjo indėlį į konkrečios bylos (iš)sprendimą. Bet taip yra ne visuose kontinentinės teisės tradicijos kraštuose – susieti sprendimą pirmiausia su tam tikru teisėju nėra retenybė. Antai Vengrijos Konstituciniame Teisme (kaip ir JAV Aukščiausiajame Teisme) baigiamąjį aktą konstitucinės justicijos byloje rašo tas teisėjas (su padėjėjais, kurių darbas su teisėju organizuojamas kabineto principu), kurio poziciją parėmė daugiausia teisėjų. Turbūt nereikia nė sakyti, kad profesinio prestižo požiūriu teisėjui naudinga būti kuo didesnio skaičiaus baigiamųjų aktų autoriumi, nors tada, žinoma, jam (ir jo kabinetui) tenka įdėti kur kas daugiau darbo nei kitiems teisėjams. Bet už tai atlyginama: teisėjai į teisės istoriją „įsirašo“ savo surašytais sprendimais, o ne dėl to, kad, aplinkybėms susiklosčius, tam tikrą laiką užėmė šias pareigas.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme jo sprendimų (nutarimų, išvadų) anonimiškumas (prie jo teks grįžti 3 ir 4 skirsniuose) yra beveik absoliutus. Tačiau teisingiau būtų rašyti: „buvo beveik absoliutus“, nes atskirosios nuomonės instituto įvedimas 2008 m. pabaigoje yra išimtis iš bendros šio teismo kolegialumo dvasios ir praktikos.

Vis dėlto teisėkūros darbas buvo atliktas, švelniai tariant, prastai. Padarius pataisą Konstitucinio Teismo įstatyme, teisėjams leidžiama pareikšti („išdėstyti“) atskirąją nuomonę dėl Konstitucinio Teismo baigiamojo akto, tačiau ši įstatymo novela sukonstruota taip, kad teisėjas neturi galimybės pareikšti atskirąją nuomonę iki Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) paviešinimo visuomenei. Atskiroji nuomonė turi būti pareikšta per tris darbo dienas po sprendimo priėmimo. Čia būtina pabrėžti, kad pagal nuo pat 1993 m., kai pradėjo veikti Konstitucinis Teismas, susiklosčiusią praktiką dėl sprendimo (nutarimo, išvados) balsuojama prieš pat teisėjams išeinant į Teismo posėdžių salę viešai paskelbti tą teismo baigiamąjį aktą. Vadinasi, atskiroji nuomonė surašoma ir visuomenei apie tai paskelbiama jau po to, kai Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) turinys visuotinai žinomas, o tekstas prieinamas kiekvienam besidominčiam. Vadinasi, sunku (jei apskritai įmanoma) argumentuotai paneigti galimus kaltinimus (tegu ir nepagrįstus faktais), esą teisėjas atskirąją nuomonę surašė atsižvelgdamas į tai, kaip į Teismo sprendimą (nutarimą, išvadą) sureagavo žiniasklaida, visuomenė ar isteblišmentas, o gal ir būtent dėl to, kad kilo atitinkama reakcija.

Tiesą sakant, tokią atskirąją nuomonę sunku pavadinti atskirąja nuomone byloje. Juk byla jau baigta! Turbūt neatsitiktinai įstatyme (jo 2008 m. pataisoje) nėra formuluotės „atskiroji nuomonė byloje“. Jo 55 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta:

Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms. Ką reiškia „dalyvaujantiems byloje asmenims“? Juk nebėra kur dalyvauti – byla baigta! Plg. įstatymo 60 ir 61 straipsnius: ten tie asmenys vadinami „dalyvavusiais byloje asmenimis“.

Spustelėjus išskleisti...

„Pridedama prie bylos“ – nes konstitucinės justicijos byla jau baigta. Bet ši pastaba tik tarp kitko.

3. Apie Konstitucinio Teismo kolektyvizmą

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą visas konstitucinės justicijos bylas sprendžia visi teisėjai in corpore. Kolegijų sudarymo galimybė nenumatyta. Įstatymo nuostatos nėra tokios griežtos, kad ignoruotų tą savaime suprantamą aplinkybę, jog teisėjas, kaip bet kuris žmogus, gali susirgti, turėti išvykti ir pan., todėl kai kada bylą nagrinėja ir Teismo baigiamąjį aktą priima ne visi devyni, o aštuoni ar net septyni teisėjai. Mažiausias įstatymo leidžiamas teisėjų skaičius yra šeši, bet šia minimalios Teismo sudėties galimybe buvo pasinaudota, atrodo, tik vienąkart Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 10 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą“. Sprendimas Valstybės žiniose nepaskelbtas. . Teismo baigiamajam aktui priimti įstatymas nustato maksimalų vieno mėnesio („baigus nagrinėti bylą“, t. y. baigus bylos nagrinėjimą teisminiame posėdyje) terminą. Pasitaiko (tiesa, labai retai), kad teisėjas dalyvauja nagrinėjant bylą viešame Teismo posėdyje, bet dėl tam tikrų gerbtinų aplinkybių nedalyvauja priimant sprendimą (nutarimą, išvadą) ir jo nepasirašo; tai turbūt neišvengiama tais atvejais, kai atitinkamų aplinkybių (pavyzdžiui, ligos) negalima numatyti – laukti, kol, pavyzdžiui, teisėjas pasveiks, iš esmės reikštų rizikuoti pažeisti minėtą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas Teismo baigiamasis aktas, juoba kad niekas negali garantuoti, jog kokios nors aplinkybės nesukliudys kuriam nors kitam teisėjui dalyvauti priimant tą aktą.

Kai kada (taip pat labai retai) teisėjas nedalyvauja nagrinėjant bylą (nusišalina) dėl to, kad šitaip siekiama išvengti galimo jo nušalinimo klausimo kėlimo Teismo posėdyje Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. birželio 2 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo nr. X–131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekreto nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2005. Šią bylą nagrinėjo septyni teisėjai: teisėjas Romualdas Kęstutis Urbaitis nedalyvavo dėl to, kad buvo ginčijami teisės aktai, kuriais jis buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, o teisėja Toma Birmontienė – dėl to, kad kaip Respublikos Prezidento patarėja teisės klausimams buvo prisidėjusi rengiant kai kuriuos toje konstitucinės justicijos byloje ginčytus teisės aktus. , ypač jei Konstitucinį Teismą pasiekia informacija (žinoma, neoficiali), kad toks nušalinimas byloje gali būti (tegu ir nepagrįstai) pareikštas. Byloje kolegialiai priimtas Teismo baigiamasis aktas pateikiamas kaip visų teisėjų sprendimas (nutarimas, išvada). Tačiau jį surašant siekiama kuo didesnio sutarimo Žr. Egidijus Kūris, „Atskiroji nuomonė Konstituciniame Teisme: pirmosios patirtys“, 2012. . Atrodo, niekada nėra buvę, kad prieš Konstitucinio Teismo sprendimą (nutarimą, išvadą) būtų balsavę daugiau kaip trys teisėjai (o ir tokių atvejų, kai „prieš“ balsuoja trys teisėjai, tėra buvę vos vienas kitas), o įstatymo klauzule, kad balsams pasiskirsčius po lygiai (tai gali atsitikti tik tada, kai balsuojant dėl Teismo akto dalyvauja aštuoni arba šeši teisėjai, nes balsuojant neleidžiama susilaikyti) lemia teisėjo, pirmininkaujančio posėdžiui, balsas, buvo pasinaudota, kiek žinoma autoriui Teismo pasitarimų kambario paslaptis (apie ją toliau šiame skirsnyje) net Konstitucinio Teismo (kurio sudėtis keičiasi) teisėjams tokius dalykus leidžia žinoti geriausiu atveju tik „apytikriai“. , vos vienąkart – sprendžiant klausimą dėl prašymo priimtinumo (prašymas buvo grąžintas pareiškėjui, o vėliau, pareiškėjui pašalinus trūkumus, buvo dar kartą paduotas Konstituciniam Teismui ir priimtas nagrinėti).

Atskirosios nuomonės instituto įvedimas čia pakeitė mažiau nei galbūt tikėjosi tie, kas šią novelą inicijavo. Pareikšti atskirąją nuomonę dėl Konstitucinio Teismo baigiamojo akto yra teisėjo teisė, bet ne pareiga. „Prieš“ balsavęs teisėjas gali ir nepareikšti atskirosios nuomonės. Žinoma, jei atskirojoje nuomonėje išsakomas kategoriškas teisėjo nepritarimas Teismo baigiamajam aktui – jo rezoliucinei daliai, pagrįstai darytina išvada, kad tas teisėjas balsavo „prieš“. Tačiau kaip vertinti atvejus (kol kas hipotetinius, nes tokiose bylose atskirųjų nuomonių kol kas nebuvo pareikšta), kai, pavyzdžiui, Teismo nutarimo rezoliucinę dalį sudaro keli, keliolika ar net keliasdešimt punktų (tokios „sudėtinės“ bylos anaiptol nėra retos, nes pareiškėjas tame pačiame prašyme gali ginčyti ne vienos, bet daugelio vieno ar kelių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, taigi formaliai vienas prašymas apima daug prašymų Žr. bene rekordinį šiuo atžvilgiu prašymą, kuriame pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija net penkiasdešimt keturių Seimo ir Vyriausybės teisės aktų (ginčijamų jų nuostatų yra dar daugiau) konstitucingumą: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Gauti ir neišnagrinėti prašymai, Prašymas nr. 34/2009. Kartais prašymas nėra didelės apimties ir nuostatų ginčijama nedaug, bet viename prašyme ginčijami vienas su kitu visiškai nesusiję teisės aktai. Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998. , o Teismas labai retai nusprendžia tokius kelis prašymus, formaliai paduotus ir priimtus kaip vienas prašymas, išskirti Pati prašymų išskyrimo į atskiras bylas galimybė Konstitucinio Teismo įstatyme buvo formaliai įtvirtinta tik 2011 m. pabaigoje. Iki tol prašymai būdavo (labai retai) išskiriami tik tada, kai vienas iš išskiriamų prašymų būdavo sujungiamas su kitu prašymu. , be to, Teismas kai kada ex officio tiria ir pareiškėjo nenurodytų nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams Žr. 5 skirsnį. ), o teisėjas savo atskirojoje nuomonėje prieštarauja tik vienam ar dviem iš jų?

Ar tai reiškia, kad toks teisėjas balsavo prieš visą nutarimą? O galbūt teisėjas kaip tik palaikė kitus rezoliucijos punktus, gal net buvo (bent kai kurių iš jų) svarbiausias šalininkas, „varomoji jėga“? Juk galiausiai balsuojama už ar prieš visą sprendimą (nutarimą, išvadą), o ne už atskirus rezoliucijos punktus; tai išplaukia iš eksplicitinių Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų ir tokia praktika susiklostė nuo pat Konstitucinio Teismo veiklos pradžios. Ne lengviau spręsti apie atskirąją nuomonę pareiškusio teisėjo balsavimą, kai ta atskiroji nuomonė pareikšta tik dėl Teismo baigiamojo akto argumentų, bet ne dėl rezoliucijos (atskiroji motyvacija): vargu ar kas nors (išskyrus, žinoma, pačius balsavusius teisėjus) gali būti tvirtai įsitikinęs, kad teisėjas, sutinkąs su rezoliucija, bet ne su argumentais, kuriais remiantis ta rezoliucija (atitinkamas jos punktas) priimta, balsavo „už“ arba „prieš“. Galiausiai, atskirąją nuomonę (taip pat ir atskirąją nuomonę siaurąja prasme) dėl Teismo baigiamojo akto gali pareikšti net teisėjas, balsavęs „už“; profesinės (be abejo, ir bendrosios) etikos požiūriu tai veikiausiai būtų smerktina, bet minėta Konstitucinio Teismo įstatymo trijų darbo dienų, per kurias leidžiama pareikšti atskirąją nuomonę, klauzulė to formaliai nedraudžia (žinoma, tai nereiškia, kad tai kada nors yra įvykę ar įvyks).

Konstitucinio Teismo kolektyvizmą įtvirtina ir kitos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos. Čia ypač reikšmingas įstatymo 53 straipsnis (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija). Jame nustatyta:

Konstitucinio Teismo teisėjai, dalyvavę teisminiuose ginčuose, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarimo. Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiems posėdžių salėje asmenims (1 dalis).

Spustelėjus išskleisti...

Pasitarimo ir nutarimo ar išvados priėmimo metu pasitarimų kambaryje gali būti tik Konstitucinio Teismo teisėjai. Posėdžio pirmininkas vadovauja teisėjų pasitarimui, garantuodamas teisėjams galimybę laisvai ir nekliudomai pareikšti savo nuomonę, siekdamas visapusiško ir išsamaus apsvarstymo, organizuoja balsavimą, sprendimo fiksavimą ir surašymą. Kai pasitarimas baigtas, Konstitucinis Teismas į pasitarimų kambarį gali pakviesti Teismo tarnautoją, kad šis užrašytų jam diktuojamą Konstitucinio Teismo nutarimą ar išvadą (2 dalis).

Spustelėjus išskleisti...

Nei Konstitucinio Teismo teisėjai, nei posėdyje dalyvavęs tarnautojas neturi teisės paskelbti nei nuomonių, pareikštų pasitarimų kambaryje, nei kaip kas balsavo. Nuomonės paskelbimu nelaikomas atskirosios nuomonės pareiškimas (3 dalis).

Spustelėjus išskleisti...

Šias nuostatas verta aptarti plačiau.