Straipsnis XX a. pirmosios pusės psichologijos vadovėliai bendrojo lavinimo mokykloms lietuvių kalba

Santrauka. Aptariamo laikotarpio įvairių šalių psichologijos vadovėliai plačiai tyrinėjami užsienio šalių mokslininkų kaip ugdymo turinį ir psichologijos raidą atspindintys šaltiniai. Šiame straipsnyje analizuojami psichologijos vadovėliai lietuvių kalba bendrojo lavinimo mokykloms, išleisti iki 1950 m.: mokslinis, istorinis ir politinis jų rengimo bei publikavimo kontekstas, hipotetinės rengėjų intencijos, preferencijos bei šių vadovėlių ypatumai.

Pagrindiniai žodžiai: psichologijos istorija, psichologijos vadovėliai, psichologijos mokymas, Mečislovas Reinys, Juozas Gedminas, Alfonsas Gučas, Georgij Čelpanov, Boris Teplov.

Įvadas

Problemos aktualumas ir ištirtumas. Psichologijos kaip savarankiško mokslo atsiradimas siejamas su jos atsiskyrimu nuo filosofijos XIX a. antrojoje pusėje ir kartu – su eksperimentinės psichologijos plėtra. Mokyklų programose vadinamąją racionaliąją (filosofinę) psichologiją taip pat palaipsniui keitė eksperimentinė. Tai atsispindėjo ir to laikotarpio vadovėliuose. Juos įvairiais aspektais analizuoja Vakarų šalių bei Rusijos mokslininkai, tiriantys tiek psichologijos mokslo, tiek jos mokymo raidą Žr. Wayne Weiten, Randall D. Wight, “Portrait of a Discipline: An Examination of Introductory Textbooks in America,” 1992; Alfred H. Fuchs, “Teaching Introductory Course in Psychology Circa 1900,” 2000; Andy Byford, “Psychology at High School in Late Imperial Russia (1881–1917),” 2008; Annette Mülberger, “Teaching Psychology to Jurists: Initiatives and Reactions Prior to World War I,” 2009; И. Э. Толстых, «К вопросу о преподавании психологии в школе: исторический анализ», 2010 ir kt. . Aptariamo laikotarpio įvairių dalykų lietuviški vadovėliai kol kas nėra tapę išsamių įvairialypių mokslinių tyrimų objektu, daugiausia juos yra nagrinėję terminologai. Tokiu aspektu tyrinėtas ir šiame straipsnyje aptariamas psichologijos vadovėlis, išverstas Mečislovo Reinio Žr. Rita Katelytė, „Mečislovo Reinio laisvai versto Psichologijos vadovėlio psichologijos terminų reikšmė ir kilmė“, 2009; Rita Katelytė, Stasys Keinys, „M. Reinio psichologijos terminų ir jų dėmenų daryba“, 2010. . Rašydami apie šį Lietuvos filosofą ir psichologą, daugelis autorių psichologijos vadovėlio vertimą priskiria prie svarbiausių jo nuopelnų Žr. Ona Giedrutė Butkienė, „Mečislovo Reinio indėlis į Lietuvos pedagoginę psichologiją“, 2004; Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940)“, 2011 ir kt. , tačiau dažniausiai apsiriboja tik paminėdami šį faktą. Kiek plačiau ties šiuo vadovėliu apsistojo S. Gudelis ir V. Karvelis (1995/1996). Šie mokslininkai pabrėžia M. Reinio indėlį kuriant lietuvišką psichologijos terminiją, pristato psichologijos žinių reikšmę grindžiančias jo mintis, išsakytas vadovėlio pratarmėje. Kitais aspektais tarpukariu išleistų psichologijos vadovėlių problematiką fragmentiškai tėra palietusi L. Duoblienė Žr. Lilija Duoblienė, „Filosofijos propedeutika tarpukario Lietuvos skirtingų tipų mokyklose“, 2000. , tyrusi filosofijos propedeutiką (įvadinį kursą) to meto Lietuvos skirtingų tipų mokyklose. Pastarasis tyrimas bei užsienio autorių darbai yra svarbus atskaitos taškas toliau gilinantis į psichologijos mokymo ir jam skirtų lietuviškų vadovėlių, išleistų XX a. pirmojoje pusėje, problematiką.

Šiame straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – pateikti XX a. pirmosios pusės psichologijos vadovėlių bendrojo lavinimo mokykloms lietuvių kalba analizę to laikotarpio istoriniame, moksliniame ir švietimo raidos kontekste. Tyrimo uždaviniai:

1. apžvelgti aptariamu laikotarpiu lietuvių kalba išleistus psichologijos vadovėlius bendrojo lavinimo mokykloms, bendrais bruožais apibūdinti šiuos leidinius;
2. atskleisti XX a. pirmosios pusės psichologijos vadovėlių lietuvių kalba ypatumus psichologijos mokslo, Lietuvos istorijos ir švietimo raidos kontekste.

Metodai: mokslinės literatūros analizė, šaltinių (bibliografinių išteklių, periodinės spaudos publikacijų) analizė, leidinių lyginamoji analizė.

Psichologija Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose XX a. pradžioje

XX a. pradžioje Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tad čia galiojo jos švietimo vadovybės patvirtintos bendrojo lavinimo mokyklų programos. Su jomis ir siejasi psichologijos mokymo Lietuvoje pradžia.

Straipsnyje, skirtame psichologijos mokymui Rusijoje, I. E. Tolstych Žr. И. Э. Толстых, «К вопросу о преподавании психологии в школе: исторический анализ», 2010. teigia, kad jau 1866 m. S. Avtokratovas sudarė psichologijos kurso planą aukštesniosioms gimnazijos klasėms. Tai buvo filosofijos kurso baigiamoji dalis, skirta valios, gabumų ir kt. temoms. Panašiai psichologija kaip mokomasis dalykas buvo traktuojama ir to meto Vakarų Europoje bei JAV. XX a. pradžioje, tarp mokslininkų įsivyraujant požiūriui, kad psichologija yra skirtinga nuo filosofijos disciplina, kito ir jos mokymo turinys. Tiek Vakarų šalyse, tiek tarp Rusijos mokslininkų tuo metu vyko aktyvios diskusijos apie psichologijos savarankiškumą, jos santykį su filosofija bei fiziologija Žr. Alfred H. Fuchs, “Teaching Introductory Course in Psychology Circa 1900,” 2000. . Tačiau mokyklų programose ji dar ilgokai liko filosofijos sudėtine dalimi, nors ir įvardyta kaip atskiras mokomasis dalykas. Situaciją gerai iliustruoja Rusijos imperijoje išleista G. Čelpanovo vadovėlių trilogija „Elementarusis filosofijos kursas“, susidedanti iš I. „Psichologijos vadovėlio“, II. „Logikos vadovėlio“, III. „Pagrindinių filosofijos klausimų“ Žr. Георгий Иванович Челпанов, Учебник психологии: для гимназий и самообразования, с. 225. .

I. E. Tolstych Žr. И. Э. Толстых, «К вопросу о преподавании психологии в школе: исторический анализ», 2010. duomenimis, Rusijoje 1906 m. psichologija įtraukta į bendrojo lavinimo mokyklų programą. Maždaug tuo metu ten išleisti pirmieji psichologijos vadovėliai – V. Adamovo, G. Čelpanovo, A. Nečajevo. 1909 m. psichologija iš bendrojo lavinimo mokyklų programų pašalinta, argumentuojant kvalifikuotų šio dalyko mokytojų stoka. Tačiau įvertinusi tai, kad ir 1910–1915 m. buvo leidžiami psichologijos vadovėliai, I. E. Tolstych laikosi nuomonės, jog bent dalyje mokyklų ji dėstyta ir toliau.

Pasak švietimo istorikų, 1905–1906 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planuose taip pat padaryta pakeitimų. Be kita ko,

kai kuriose Lietuvos berniukų gimnazijose (pavyzdžiui, Vilniaus I) 1906–1907 mokslo metais buvo padidintas valandų skaičius filosofijos propedeutikai (iki 4 savaitinių pamokų) Kazys Žukauskas, Iš Lietuvos mokyklos istorijos: 1905–1907 metai, p. 60. .

Spustelėjus išskleisti...

Labai tikėtina, kad, panašiai kaip ir kitur Rusijos imperijoje, šioje, galbūt ir kitose Lietuvos gimnazijose, tuomet buvo vedamos psichologijos pamokos ir kad jos vyko bent kai kur Lietuvoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

1918 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, švietimo sistemą iškart imtasi reformuoti, reaguojant į besikeičiančią politinę situaciją ir atsivėrusias naujas galimybes. Kita vertus, buvo išlaikomas ir tam tikras švietimo tradicijų tęstinumas. Nepaisant I pasaulinio karo ir suirutės po jo, Lietuvos švietimo sistema pirmaisiais Nepriklausomybės metais daugiausia dėl išsilavinusių asmenų visuomeninio aktyvumo buvo gyvybinga ir svarbi šalies augimą skatinanti jėga. Filosofijos ir psichologijos mokymo situaciją bei pokyčius šiuo laikotarpiu atspindi to meto pedagogams skirta periodika, telkusi pajėgas teoriniams Lietuvos švietimo pamatams stiprinti, esminėms ugdymo gairėms apibrėžti bei siekusi teikti metodinę paramą praktikuojantiems pedagogams. Analizuojant publikacijų turinį, galima daryti kai kuriuos apibendrinimus. Pirma, kai kurios psichologijos temos (valios, pažinimo, jausmų psichologija) kartu su pedagogika jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo įtrauktos į laikinąsias mokytojų rengimo programas Žr. Lietuvos mokykla, 1919–1920, p. 140, 162 ir kt. .

Antra, kaip matyti iš 1918–1920 m. publikacijų ir diskusijų, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų aukštesniosiose klasėse tuomet dėstyta filosofija, o jos sudėtyje buvo ir psichologija. Iš esmės tai atitinka jau aptartą Rusijos imperijoje įdiegtą filosofijos propedeutikos (įvadinio kurso) programą. Tą patvirtina 1918 m. „Lietuvos mokyklos“ 12 numeryje publikuota švietimo draugijos „Saulė“ laikinoji gimnazijų programa. 1920 m. Švietimo ministerijos aukštesniųjų mokyklų reformos projekte numatytas „trumpas psichologijos ir logikos kursas su gnoseologijos, etikos ir estetikos pagrindais“ Lilija Duoblienė, „Filosofijos propedeutika tarpukario Lietuvos skirtingų tipų mokyklose“, p. 140. . Ši situacija nedaug tepakito iki pat II pasaulinio karo. 1937 m. publikuotame vidurinių mokyklų programos projekte bei 1939 m. programoje filosofijos įvadinį kursą sudaro psichologija, logika, gnoseologija, metafizika, etika ir estetika Žr. Vidurinių mokyklų programos, 1937; 1939. . Verta atkreipti dėmesį į L. Duoblienės Žr. Lilija Duoblienė, „Filosofijos propedeutika tarpukario Lietuvos skirtingų tipų mokyklose“, 2000. pastebėjimą, jog aptartu laikotarpiu nebuvo didesnių skirtumų tarp filosofijos (kartu ir psichologijos) dėstymo skirtingų tipų mokyklose. Apie filosofijos (kartu ir psichologijos) mokymo tikslus, dermę su kitais mokomaisiais dalykais išsamiau diskutuoti imta tik 4-ojo dešimtmečio viduryje, tuomet pradėtos rengti švietimo reformos kontekste (žr. toliau).

Psichologijos kursų santraukos pedagogų profesinėje spaudoje

Kai kurių dalykų lietuviški vadovėliai, atitinkantys aukštesniųjų mokyklų poreikius, pasirodė dar Lietuvai tebesant carinės Rusijos imperijos sudėtyje, netgi lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu – pavyzdžiui, Maironio Lietuvos istorijos (1891 ir 1906 m.), P. Vileišio geografijos (1898) ir fizikos (1899) ir kt. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, psichologijos vadovėlio lietuvių kalba poreikis taip pat tapo akivaizdus. Lietuvoje tuo metu susitelkė nemažai inteligentijos, studijavusios psichologiją Vakarų Europoje bei Rusijoje, gerai mokėjusios užsienio kalbas, tad šią spragą imta sparčiai lopyti. Pirmiausia 1919 m. pedagogams skirtoje periodikoje pasirodė Prano Dovydaičio psichologijos kurso santrauka Žr. Pranas Dovydaitis, „Mokymo pavyzdžiai“, 1919. .

Kaip rašo J. Girnius studijoje, skirtoje P. Dovydaičio veiklai, aptariamu laikotarpiu „vidurinėms mokykloms iš pradžių visiškai nebuvo vadovėlių, šiam reikalui Dovydaitis ėmėsi parūpinti bent atitinkamų vadovėlių santraukų“. Be kita ko, jis „[…] 1919 m. davė gerą filosofijos propedeutikos (psichologijos ir logikos) kurso 72 puslapių santrauką“ Juozas Girnius, Pranas Dovydaitis, p. 111. . Ši santrauka publikuota „Lietuvos mokyklos“ 1919 m. I sąsiuvinyje, p. 1–56 Šios medžiagos („Mokymo pavyzdžių“) puslapių numeracija „Lietuvos mokykloje“ yra atskira, prasidedanti po 184 p. J. Girniaus nurodytas ir „Lietuvos mokykloje“ publikuotos medžiagos puslapių skaičius nesutampa. Žr. Pranas Dovydaitis, „Mokymo pavyzdžiai“, 1919. . Rubrikos pavadinimas – „Mokymo pavyzdžiai“ – sako, kad P. Dovydaitis šią santrauką sudarė kaip mokomąją medžiagą. Turimais duomenimis, chronologiškai tai yra pirmoji psichologijos mokymo metodinė priemonė lietuvių kalba.

Santrauką sudaro trys dalys: „Iš empirinės psichologijos“, „Iš racionaliosios (metafizinės) psichologijos“ ir „Iš elementariosios logikos“ Kalba pataisyta straipsnio autorės. . Empirinės psichologijos dalyje pristatomi jausmai, valia, charakteris ir temperamentas, sąmonės būsenos, diferencinės psichologijos elementai. Šiame tekste lakonišku konspekto stiliumi išdėstytos pagrindinės minėtų temų žinios. Jame gausu „pastabų“ (išnašų), kuriose autorius pateikia platesnius komentarus, galimai – savo nuomonę, paaiškina kai kuriuos terminus. Antrosios dalies pradžioje aptariami skirtumai tarp empirinės ir racionaliosios psichologijos, toliau pristatomi pastarojoje egzistuojantys požiūriai į sielą ir jos ypatybes, daug dėmesio skiriama materializmo kritikai, pateikiama psichologijos istorijos apžvalga. Po šių abiejų dalių talpinamas „Naujesniosios psichologijos literatūros žiupsnelis“ – „psichologijos istorijos“, „bendrosios orientacijos“ knygos ir „platesnieji vadovėliai (visų krypsnių)“ Pranas Dovydaitis, „Mokymo pavyzdžiai“, p. 36. , palyginti platus sąrašas įvairiomis kalbomis. Antrosios dalies stilius labai skiriasi nuo pirmosios: antrosios tekstas yra sklandesnis, turinys – labiau skatinantis mąstyti. Tikėtina, kad tam turėjo įtakos autoriaus įdirbis ir naudoti šaltiniai, kurių neįvardija. Ši mokomoji medžiaga, pateikianti psichologijos žinias lietuvių kalba pagal tam tikrą sistemą ir koncentruotai, veikiausiai buvo paranki tiek pamokoms besirengiantiems mokytojams, tiek ir besimokantiesiems. Tačiau daugeliu požiūrių, visų pirma – nuoseklumu, išsamumu ir didaktinių elementų naudojimu, ji neprilygo netrukus pasirodžiusiam pirmajam psichologijos vadovėliui lietuvių kalba.

Aptarus P. Dovydaičio „Mokymo pavyzdžius“, reikia paminėti ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos leidinyje „Mokykla ir gyvenimas“ 1921 m. pradėtus publikuoti Antano Busilo „Psichologijos etiudus“ Žr. Antanas Busilas, „Psichologijos etiudai“, 1921; 1922. . Juose daugiausia dėmesio skiriama psichologijos mokslui pristatyti – istorijai, diskusijoms apie psichologijos objektą bei metodus, rašoma apie psichologijos žinių taikymą pedagogo darbe. Daug dėmesio A. Busilas skiria eksperimentinės psichologijos metodams, juos pristato vadovaudamasis Meumanu (be tikslių nuorodų), pabaigoje pereidamas prie pedagoginių eksperimentų. Tai kiek kitokio pobūdžio publikacija nei P. Dovydaičio: siauresnės tematikos, pateikiama ne kaip mokymo medžiaga (nors gali būti taip naudojama), bet kaip šviečiamojo pobūdžio skaitiniai mokytojams. Dalis teksto parašyta publicistiniu stiliumi, pavyzdžiui: „Tą dialogą turi gerai įsidėmėti kiekvienas mokytojas, kiekvienas auklėtojas“ Antanas Busilas, „Psichologijos etiudai“, p. 5. . Tad metodine priemone ši publikacija nelaikytina, nors kai kuriais aspektais psichologijos mokslą pristato gana išsamiai.

Mečislovo Reinio laisvai verstas Georgijaus Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“

Kaip teigia L. Duoblienė Žr. Lilija Duoblienė, „Filosofijos propedeutika tarpukario Lietuvos skirtingų tipų mokyklose“, 2000. , mokant filosofijos tarpukario mokyklose buvo naudojami vos keli vadovėliai, dažniausiai minimi – G. Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“ ir A. Jakšto „Logika“. Abu jie buvo ne originalūs, o adaptuoti verstiniai, užtat pasirodę lietuviškai jau 1919 m. („Logika“) ir 1921 m. („Psichologijos vadovėlis“). Logikos vadovėlį A. Jakštas (Dambrauskas) Adomas Jakštas, tikr. Aleksandras Dambrauskas (1860–1938), kunigas, visuomenės veikėjas, filosofas (žr. „Adomas Jakštas“, 2005). parengė „sekdamas Mercieru ir Čelpanovu“ Adomas Jakštas, Logika: sekdamas Mercieru ir Čelpanovu sustatė A. Jakštas, 1919. , o „Psichologijos vadovėlį“ Žr. Georgijus Čelpanovas, Psichologijos vadovėlis, 1921; 1923. išvertė ir adaptavo M. Reinys.

Rengiant šį straipsnį nerasta žinių, kad koks nors psichologijos vadovėlis lietuvių kalba būtų išleistas anksčiau. 1918–1919 m. „Lietuvos mokyklos“ numeriuose buvo siekiama pateikti įvairių tipų mokykloms tinkamų vadovėlių lietuvių kalba sąrašą, tačiau psichologijos vadovėliai ten neminimi. M. Reinys G. Čelpanovo vadovėlio pratarmėje sako:

Psichologijos dalyko tikslui mokykloje yra reikalingas vadovėlis. Iki šiol lietuviai jo neturėjome. Žr. Georgijus Čelpanovas, Psichologijos vadovėlis, p. III.

Spustelėjus išskleisti...

Vadovaujantis šiais duomenimis, galima daryti išvadą, kad tai – pirmasis psichologijos vadovėlis lietuvių kalba.

A. Byford vertinimu, XIX–XX a. sandūroje G. Čelpanovas kaip psichologas buvo „iškilus vyraujančios akademinės krypties atstovas“ Andy Byford, “Psychology at High School in Late Imperial Russia (1881–1917),” p. 285. . Gimęs Mariupolyje, baigęs universitetą Odesoje, kaip mokslininkas – filosofas, psichologas, logikas – subrendęs Maskvoje ir Kijeve, nuo 1906 m. jis buvo Maskvos universiteto profesorius Žr. В. М. Летцев, «Г. И. Челпанов – философ, психолог, педагог», 2007; Антонина Николаевна Ждан, «Профессор Московского университета Георгий Иванович Челпанов», 2012. . Pagrindinis jo kaip psichologo oponentas buvo eksperimentinės paradigmos šalininkas Aleksandras Nečajevas. Pastarasis laikėsi požiūrio, jog psichologija metodologine prasme turi būti gamtamokslinė. G. Čelpanovas, taip pat aukštai vertinęs eksperimentinių metodų reikšmę, brėžė aiškią takoskyrą tarp psichologijos ir gamtos mokslų bei nuosekliai laikėsi nuomonės, kad psichologijos pagrindas turi būti filosofinis Žr. Andy Byford, “Psychology at High School in Late Imperial Russia (1881–1917),” 2008; Антонина Николаевна Ждан, «Профессор Московского университета Георгий Иванович Челпанов», 2012. . Rusijoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais paraleliai buvo plačiai naudojami abiejų šių mokslininkų parašyti psichologijos vadovėliai Žr. Георгий Иванович Челпанов, Учебник психологии: для гимназий и самообразования, 1915; Александр Петрович Нечаев, Учебник психологии: для средних учебных заведений, 1915. . A. Byford Žr. Andy Byford, “Psychology at High School in Late Imperial Russia (1881–1917),” pp. 286–287. nuomone, pagrindinis šių vadovėlių skirtumas – forma: G. Čelpanovo buvo akademiškesnis, o A. Nečajevo – palankesnis aktyviesiems mokymo metodams taikyti. Vadovėlių autoriai ne tiek stengėsi pabrėžti juose introspekcijos (G. Čelpanovo prioritetas) ar eksperimento (A. Nečajevo prioritetas) metodų reikšmę, kiek „įdarbino“ šiuos metodus mokinių domėjimuisi savižina ir psichologija skatinti.

Kyla klausimas, kodėl M. Reinys pasirinko versti būtent G. Čelpanovo psichologijos vadovėlį? Nesitikint rasti konkretaus atsakymo, vis dėlto galima padaryti keletą prielaidų.

Pirma, be abejo, tai, kad šis vadovėlis buvo populiarus ir aukštai vertinamas Rusijoje, kurios švietimo sistemą Lietuva istoriškai paveldėjo, atkūrusi Nepriklausomybę 1918-aisiais. Kartu tai hipotetinis atsakymas klausimą, kodėl apskritai buvo išverstas rusiškas, o ne kurios nors kitos šalies psichologų parašytas vadovėlis, tinkamas bendrojo lavinimo mokykloms. G. Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“ Rusijoje sulaukė net 16 leidimų, pirmasis išėjo 1905 m. Kijeve, paskutinysis – 1919 m. Maskvoje Žr. В. М. Летцев, «Г. И. Челпанов – философ, психолог, педагог», 2007. . 1920 m. jis išleistas ir latvių kalba Žr. Georgijs Čelpanovs, Psiholoģija, 1920. .

Antra, A. Nečajevo vadovėlio populiarumas buvo panašus. Tad galima antroji priežastis – vertėjo mokslinės ir pedagoginės pažiūros artimesnės G. Čelpanovo pozicijai. 1920-aisiais, ko gero, rinktasi ne tik atsižvelgiant į tai, kaip psichologijos yra mokoma, bet ir numatant, kaip bei kokiu tikslu turėtų būti jos mokoma ateityje. Šią prielaidą sustiprina ir toliau šiame straipsnyje cituojama M. Reinio nuomonė, kad net ir G. Čelpanovo vadovėlyje per mažai gilinamasi į „sielos gyvenimą“; gi eksperimentinei paradigmai akivaizdžiai teikęs pirmenybę A. Nečajevas tam skyrė dar mažiau dėmesio.

Trečia, ir, ko gero, svarbiausia, yra tai, dar ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos „mokyklų sistema buvo artima senajai rusų mokyklų sistemai, pagrįstai intelektualizmo principu“, kaip pažymėjo švietimo ministras K. Masiliūnas savo kalboje 1936 m., pristatydamas pradėtą įgyvendinti Lietuvos švietimo reformą Cit. pagal Švietimo ministerijos požiūris K. Masiliūno pranešime 1936 m., p. 103. . Tuometinio psichologijos mokymo pobūdis bent iš dalies sietinas su šia tradicija. Tikėtina, kad akademiškesnis G. Čelpanovo psichologijos vadovėlis labiau atitiko XX a. 3–4 dešimtmečių Lietuvos švietimo sistemą. Čia dar galima paminėti, kad per du pirmosios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius A. Nečajevo vadovėlis į lietuvių kalbą nebuvo išverstas, nors tuomet čia aktyviai darbavosi eksperimentinės psichologijos atstovai, tarp jų – A. Nečajevo mokinys J. Vabalas-Gudaitis Žr. Alfonsas Gučas, „J. Vabalas-Gudaitis – eksperimentinės psichologijos pradininkas Lietuvoje“, 1960. .

Turinio prasme vertindama G. Čelpanovo vadovėlį I. E. Tolstych teigia, kad tai „bendrosios psichologijos pagrindai“ И. Э. Толстых, «К вопросу о преподавании психологии в школе: исторический анализ», с. 3. , leidžiantys mokymo procese supažindinti su psichikos struktūra ir jos pagrindiniais dėsniais. Vadovėlio tekstas vertinamas kaip lengvai suprantamas ir visiškai prieinamas 15–16 metų mokiniams.

Jau lietuviško vadovėlio paantraštė (žr. 1 pav.) – „Iš prof. G. Čelpanovo laisvai vertė filos. d-ras M. Reinys“ – sako, kad šis vertimas iš rusų kalbos nebuvo pažodinis. Tai rodo vertėjo požiūrį, jog rusiškas vadovėlis Lietuvos kultūrinei aplinkai nėra besąlygiškai tinkamas toks, koks yra, kad jis turi būti pateikiamas su tam tikrais komentarais ir korekcijomis. M. Reinys šiame vadovėlyje vietoje originalo pratarmės paskelbė savo „Prakalbą“, kurioje gana išsamiai komentuoja verčiant padarytus keitimus. Jų reikalingumą jis argumentuoja kalbos sklandumo siekiu, pažymi, kad „geriau panašiems dalykams atskirti ir lengviau skirtumui atsiminti skyriai suskaidyti į paragrafus“ ir kad „vadovėlio kainos prieinamumo atžvilgiu paveikslėlių skaičius sumažintas iki minimumo“ bei „patys paveikslėliai imti iš kitur, nes jie buvo laikomi tinkamesniais“. M. Reinys pratarmėje pažymi, kad kai kur G. Čelpanovo vadovėlio tekstą papildė, ir pateikia keletą pavyzdžių. Lyginamoji analizė rodo, kad jų yra daugiau. Pavyzdžiui, pirmąjį skyrių M. Reinys pradeda dviem sakiniais, pristatančiais Aristotelį ir jo veikalą „Apie sielą“, kurių originale nebuvo. M. Reinys pateikia ir vadovėlio vertinimą („kai kur per maža kreipiama dėmesio į tikrąjį sielos gyvenimą“ ir kt.). Įdomiausia pakeitimų dalis susijusi su tuo, jog kai kada vadovėlio autoriaus ir vertėjo mokslinės pažiūros nesutapo. M. Reinys pratarmėje sako: „Č. neskiria bendrojo atvaizdo ir sąvokos; vertėjas gi pažymėjo tąjį skirtumą §§ 95 ir 98“ Georgijus Čelpanovas, Psichologijos vadovėlis, p. IV. . Išsamiausiai, net pateikdamas nuorodą į fizikos literatūrą, M. Reinys paaiškina, kodėl vadovėlio vertime atsisakyta eterio koncepto Žr. ten pat, p. V. .

Lyginamoji analizė taip pat atskleidė, kad kartojimo klausimai lietuviškame vadovėlyje pateikti šiek tiek sutrumpinti. Kai kuriais atvejais, paprastindamas tekstą, M. Reinys praleido originalo detales, atspindinčias mokslininkų nuomonių nesutapimus bei įvardijančias konkrečių nuomonių autorius. Pavyzdžiui, originale sakoma, kad „psichologijos uždavinys, kai kurių filosofų nuomone, yra tirti sielos prigimtį ir ypatybes“ Георгий Иванович Челпанов, Учебник психологии: для гимназий и самообразования, с. 2. , o M. Reinio vertime pasviruoju šriftu pateikta dalis yra praleista. R. Smithas Žr. Roger Smith, Between Mind and Nature: A History of Psychology, p. 77. pabrėžia G. Čelpanovo atvirumą skirtingiems moksliniams požiūriams, o adaptuotame vertime ši autoriaus nuostata tampa mažiau pastebima.

Lietuviško vadovėlio pabaigoje pateiktas literatūros (papildomų skaitinių) sąrašas visiškai nesutampa su rusiškojo leidimo. Pastarajame papildomi skaitiniai pateikiami paeiliui visiems vadovėlio skyriams, o lietuviškajame jie grupuojami visai kitaip: iš dalies – pagal temas, nesutampančias su vadovėlio skyriais (pvz., „Žinios psichologijai iš anatomijos ir fiziologijos“, „Psichologijos santykis su gamta ir filosofija“, „Vaikų psichologija“), iš dalies – pagal šaltinių rūšis („Iš monografijų“, „Periodiniai leidiniai“). Rusiškajame vadovėlyje pateikiama literatūra tik rusų kalba (rusų autorių ir verstinė), o lietuviškajame – įvairiomis kalbomis: rusų, lietuvių, vokiečių, prancūzų, lenkų. Galima teigti, kad tai svarbus bibliografinis šaltinis, netiesiogiai atspindintis psichologinės literatūros sklaidą ir prieinamumą Lietuvoje tuo metu, vadovėlio vertėjo akiratį, jo supratimą apie vadovėlio naudotojams tinkamų papildomų skaitinių turinį ir kt. Beje, skirsnyje „Bendroji psichologija“ nurodoma ir anksčiau aptarta P. Dovydaičio publikacija.

G. Čelpanovo rusiško vadovėlio pabaigoje pateikiama „Dalykinė rodyklė“. M. Reinio vadovėlio vertime ji taip pat yra. Tačiau akivaizdu, kad ją rengdamas vertėjas, tuo pačiu – daugelio lietuviškų terminų autorius – sprendė keletą uždavinių. Jam rūpėjo ne tik nurodyti aprašomų dalykų puslapius, bet ir patikslinti jų vertimus. Tikslinama įvairiai: dažniausiai pateikiant rusišką atitikmenį, kai kada – kitą lietuvišką žodį ar net keleto kitų kalbų (lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų) atitinkamus terminus. Kai kuriais atvejais dalyko aprašymo puslapiai nenurodomi, paaiškinama tik jo reikšmė (pvz.: „Elementas – pradas“ ir „Pradas – elementas“, „Vyksmas – procesas“ ir t. t.), nors dažniausiai bent prie vieno porą sudarančio termino puslapiai yra nurodyti. Apie šio nenuoseklumo priežastis belieka spėlioti. Bet kuriuo atveju, vertėjo pastangos nuosekliai lietuvinti psichologijos terminus yra pastebimos ir vaisingos.

Šio vadovėlio 1921 ir 1923 m. leidimai yra identiški, jei nekreipsime dėmesio į skirtingą poligrafinę kokybę, pakeistą viršelio ir pirmojo puslapio išvaizdą bei kai kurias spaudos klaidas.

Apibendrinant galima teigti, jog M. Reinys, adaptuodamas G. Čelpanovo „Psichologijos vadovėlį“, pakeitimus bei papildymus darė apgalvotai ir tikslingai, rūpinosi vadovėlio didaktine puse, moksliškumu ir prieinamumu, atsižvelgė į Lietuvos kultūrinį ir akademinį kontekstą. Taip prisidėdamas prie terminijos kūrimo, psichologijos vaidmens mokymo sistemoje ir platesniame kontekste formavimo, M. Reinys darė pastebimą įtaką psichologijos raidai Lietuvoje.

Juozo Gedmino išverstas Georgijaus Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“

Be jau aptartojo, visų pirma, minėtinas to paties G. Čelpanovo vadovėlio kitas vertimas, 1922 m. Kaune išleistas analogiška antrašte – „Psichologijos vadovėlis“ – ir paantrašte „mokykloms ir savamoksliams“ (atitinkančia rusišką originalą) Žr. Georgijus Čelpanovas, Psichologijos vadovėlis: mokykloms ir savamoksliams, 1922. . Knygos viršelyje nurodomas vertėjas – J. Gedminas. Ant Kauno technologijos universiteto bibliotekoje saugomo egzemplioriaus viršelio nurodyta, jog tai „T.M.D. leidinys. Boston, Mass.“, tačiau yra antspaudas „Published in Lithuania“ (žr. 2 pav.). Tai skatina daryti prielaidą, kad JAV išspausdintas šio vadovėlio pakartotinis tiražas. Dabartiniais LIBIS (Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos) duomenimis, Lietuvoje leidinio originalus saugo Nacionalinė Martyno Mažvydo ir keletas mokslinių bibliotekų, jis taip pat yra prieinamas internete kaip JAV Ilinojaus universiteto (University of Illinois at Urbana-Champaign) bibliotekos išteklius.

Esant kitą G. Čelpanovo vadovėlio vertimą užsimena J. Girnius, tačiau išsamesnių žinių apie tai nepateikia. Analizuodamas P. Dovydaičio išsilavinimą jis pažymi, kad darbą „Kritika etičeskoj sistemy Giuijo“ (1910) „recenzavo žinomas psichologas J. Čelpanovas Vardo raidė J čia tikriausiai yra klaida (aut. past.). , kurio parašytas psichologijos vadovėlis susilaukė net dviejų vertimų į lietuvių kalbą“ Juozas Girnius, Pranas Dovydaitis, p. 75–76. .

Lyginamoji analizė rodo, kad šių vadovėlių vertėjai dirbo nepriklausomai vienas nuo kito. Palyginus atsitiktinai atrinktas tekstų ištraukas iš abiejų lietuviškų G. Čelpanovo vadovėlių, matyti akivaizdus sakinių formuluočių ir vartojamų sąvokų skirtumas. Kaip pavyzdį galima pateikti trečiojo skyriaus pavadinimą: „Sielos reiškinių suskirstymas“ (M. Reinio vertime) ir „Dvasinių reiškinių klasifikacija“ (J. Gedmino vertime). Preliminariai įvertinus abiejų vadovėlių vertimų kalbos kokybę, nėra pagrindo manyti, jog kažkuriame ji yra aukštesnė.

„Psichologijos vadovėlio“ pirmojo vertėjo M. Reinio asmenybė Lietuvos psichologijos istorijoje yra gerai žinoma. O antrasis, J. Gedminas, rengiant šį straipsnį turėjo būti identifikuotas. Lakoniškų žinių apie J. Gedminą pateikia Lietuvių enciklopedijos 36 t. Žr. Juozas Girnius (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 36: Papildymai, p. 216. . Jis studijavo Maskvos universitete, 1911 m. atvyko į JAV, kur bendradarbiavo „Žvaigždės“, „Vienybės“, „Dirvos“ redakcijose. 1920 m., grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Telšiuose, tada išspausdinti jo „Moksliški pasiskaitymai“, „Lytis ir būdas“. Enciklopedijos straipsnelio pabaigoje nurodoma, kad jis išvertė G. Čelpanovo psichologijos vadovėlį. 1921 m. J. Gedminas paskirtas pirmuoju Telšių mokytojų seminarijos direktoriumi Žr. Julijonas Norkevičius, „Telšių mokytojų seminarijos pirmieji metai,“ 1994. . Dirbdamas šį darbą jis, be abejo, susidūrė su jau minėta vadovėlių trūkumo problema. Maskvos universitete J. Gedminas galėjo būti G. Čelpanovo studentu. Šios aplinkybės galbūt turėjo įtakos J. Gedminui imantis psichologijos vadovėlio vertimo.

Abu vertimai daryti iš to paties, dvyliktojo, rusiško vadovėlio leidimo, išėjusio 1915 m. (Maskva ir Sankt Peterburgas). Palyginus abu leidinius matyti, kad J. Gedminas vertė vadovėlį tiksliai remdamasis originalo tekstu. Šiame vadovėlio leidime daugeliu atvejų išlaikyti originale buvę sąvokų paryškinimai, kartojimo klausimai pateikti nesutrumpinti. Jame naudojamos originalo iliustracijos bei jų aprašai, iliustracijų skaičius sutampa su originalo (26 paveikslai). Tačiau J. Gedmino išverstame vadovėlyje nėra sąvokų žodynėlio ir rekomenduojamų skaitinių sąrašo.

Šiuo metu nepakanka duomenų argumentuotai pakomentuoti aplinkybes, lėmusias tai, kad tą patį vadovėlį beveik tuo pat metu išvertė ir išleido du skirtingi vertėjai. Akivaizdu, kad jie abu panašiu laiku nepriklausomai vienas nuo kito padarė tokius pat sprendimus ir juos įgyvendino. Galima pastebėti, kad tai patvirtina minėtą prielaidą, jog šis vadovėlis atitiko psichologijos mokymo tikslus ir pobūdį Lietuvos švietimo sistemoje.

Kyla klausimas, kodėl J. Gedmino verstasis vadovėlis neminimas tarp populiariausių aptariamo laikotarpio mokymo priemonių, kaip M. Reinio išverstasis. Galima daryti prielaidą, pagrįstą čia pristatomo tyrimo duomenimis: pastarasis buvo populiaresnis, nes buvo adaptuotas atsižvelgiant į Lietuvos kontekstą, turėjo sąvokų žodynėlį bei rekomenduojamų papildomų skaitinių sąrašą. Be to, verta prisiminti ir paties M. Reinio pratarmėje minimą priežastį – mažesnę vadovėlio kainą dėl dalies atsisakytų iliustracijų.