Pietų Indijos kaimo kultūroje buvo paplitę kultai moteriškųjų dievybių, kurios buvo suvokiamos kaip itin pavojingos, kerštingos, sukeliančios įvairias ligas ir gamtines nelaimes dėl savo nekontroliuojamos galios. Devadasės, reprezentuodamos dieviškumo aspektą, egzistavo kaip tarpininkės tarp žmonių ir tų pavojingų moteriškųjų dieviškųjų galių. Šventyklų šokėjų dalyvavimas įvairiuose ritualuose turėdavo pamaloninti dievybes ir apsaugoti žmones nuo neigiamų jų poveikių Žr. Saskia C. Kersenboom, Nityasumangalī: Devadasi Tradition in South India, p. 50–59. . Devadasės buvo kviečiamos šokti į įvairias religines šventes, perėjimo ritualus, vestuves. Skleidžiančių amžiną palankumą devadasių dalyvavimas galėjo apsaugoti šeimą nuo blogų įtakų ir atnešti sėkmę Žr. ten pat, p. 67. . Kai kurios turtingos aristokratų šeimos įdarbindavo devadases savo namuose kaip ritualų specialistes, kad jos tinkamai pasirūpintų aukojimo ritualais, panaikintų iš išorinio pasaulio galintį prasiskverbti blogą žvilgsnį Žr. Saskia C. Kersenboom, “The Traditional Repertoire of the Tiruttani Temple Dancers,” p. 146. .
Devadasės ikikolonijiniu laikotarpiu visose trijose erdvėse turėjo teisėtą, netgi tam tikra prasme išskirtinį, statusą dėl jų nityasumaṅgalī savybės. Kolonijiniu laikotarpiu devadasių kaip amžino palankumo reprezentatorių statusas patiria stiprių pokyčių.
Misionierių ir orientalistų devadasių percepcija
Vakariečių misionierių aprašymai bei orientalistų ir kitų britų kolonijinio aparato valdininkų, mokslininkų požiūriai į devadasių instituciją suformavo ideologinį pagrindą tolimesnei britų kolonijinei politikai ir tuo pačiu tų požiūrių sąlygotai refleksyviai indų reformatorių reakcijai į devadasių instituciją. Prancūzų misionieriaus Abbe Dubois’o mintis galime vertinti, kaip tipinę vakariečių reakciją į devadasių instituciją ir hinduizmą apskritai. Dubois’as aprašo devadases, akcentuodamas jų ritualines funkcijas šventykloje, religinį sankcionuotumą. Devadases laiko vienintelėmis išsilavinusiomis ir gerbiamomis Indijos moterimis ir tuo pačiu, išreikšdamas kur kas negatyvesnį požiūrį neva degradavusios Indijos kultūros atžvilgiu, akcentuoja devadasių kaip prostitučių vaidmenį. Dubois’as apibūdindamas devadases vartoja vienas kitam prieštaraujančius epitetus: „palaidos“, „gašlios“, „nešvankios“, „gėdingos“ ir „elegantiškos“, „patrauklios“, „rafinuotos“, „grakščios“, „žavinčios“ Abbe J. A. Dubois, Hindu Manners, Customs and Ceremonies, p. 661–664. , kurie, Marglin nuomone, atskleidžia bendrą vakarietišką egzotikos suvokimą, t. y. tai, kas nuodėminga ir jutimiškai gražu Žr. Frederique Apffel Marglin, Wives of the God-King: The Rituals of the Devadasis of Puri, p. 5. .