Straipsnis Petras Leonas: advokatas ir profesorius

Santrauka. Pasitraukęs 1919 metų spalį iš Lietuvos vyriausybės sudėties, P. Leonas grįžo prie advokato darbo, o 1922 m. dar buvo pakviestas ir į akademinį darbą kuriamame Lietuvos universitete. Prisiimtą veiklą kaip Advokatų tarybos pirmininkas ir Teisių fakulteto dekanas vykdė be savanaudiškų išskaičiavimų, o siekdamas naudos savo kraštui, dosniai dalydamasis asmeninėmis pajamomis su materialinės paramos reikalingais žmonėmis, šelpdamas nepasiturinčius studentus.

Pagrindiniai žodžiai: Petras Leonas, Lietuvos advokatų taryba, Lietuvos universitetas.

Įžanga

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Petras Leonas sutiko jau įpusėjęs šeštąjį dešimtį. Į faktiškai dar vokiečių okupuotą Tėvynę iš evakuacijos, kurią buvo praleidęs Maskvoje, kaip lietuvių pabėgėlių komiteto pirmininkas, aktyviai veikiantis sąjūdyje pagalbai nukentėjusiems nuo karo pabėgėliams šelpti bei politiniame jų gyvenime, jis grįžo 1918 m. gegužę ir čia pasinėrė į valstybės atkūrimo darbą. Įtrauktas į Valstybės tarybos Teisių komisijos sudėtį, jai talkino rengiant būsimų aktualiausių įstatymų projektus¹, o formuojant pirmąją – A. Voldemaro – Lietuvos vyriausybę, buvo pakviestas teisingumo ministru², kuriuo liko ir antrajame – M. Sleževičiaus – kabinete (1918 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.).

Per šį vos keturis mėnesius trukusį ministravimo laikotarpį atliktas nemažas darbas, organizuojant ne tik atsikuriančios valstybės teisingumo sistemą, bet ir pačią ministeriją, suspėta parengti ir paskelbti teismų organizacijai skirtus įstatymus, svarbiausia – Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą³, ir jo pagrindu įsteigti provizorinę, bet penkiolika metų sėkmingai veikusią trijų grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Nemažai praktikai svarbių dalykų – dėl okupacinių teismų bylų likimo, teismo mokesčių, teismo sprendimų formos ir kt. – buvo reglamentuoti ministro aplinkraščiais ir įsakymais⁴.

Į ketvirtąją (taip pat M. Sleževičiaus) vyriausybę, dirbusią 1919 m. balandžio 12 d. – spalio 7 d., P. Leonas įėjo kaip vidaus reikalų ministras. Čia padėta nemaža jo pastangų kuriant ir tobulinant administracijos bei savivaldybių struktūras bei organizuojant jų darbą. Ypač daug pasidarbuota įstatymų rengimo darbe. Svarbiausias valstybės atstatymo darbas ministerijoje parengtu Savivaldybių įstatymu perkeltas į demokratiškai išrinktas ir su centrine valdžia susietas savivaldybes, jos suvienodintos, įveiktas savarankiškai veikusių parapijų komitetų keltas chaosas¹. Ne mažiau reikšmingas buvo Steigiamojo seimo rinkimų, taip pat Draugijų, Spaudos, Pasų, Svetimšalių ir kitų įstatymų, tiesa, didžia dalimi įsigaliojusių P. Leonui jau pasitraukus iš Kabineto sudėties, parengimas.

Kaip visuotinai pripažinto autoritetingo teisininko, rimto, objektyvaus ir teisingo žmogaus, atstovaujančio politinį centrą, P. Leono kandidatūra daugumai politinių grupuočių išrodė priimtina į atsakingiausius valstybės postus, koalicinių vyriausybės sudėtyje jį pageidauta matyti ir kituose iki Steigiamojo seimo veikusiuose ministrų kabinetuose. Tačiau šiuo klausimu gautų pasiūlymų jis nepriėmė, atsisakydamas įeiti į dešinius P. Dovydaičio (trečiąjį) bei E. Galvanausko (penktąjį) kabinetus². Formuojant krikščionių demokratų ir liaudininkų koaliciją ir ieškant abiem partneriams priimtino politiškai neangažuoto sąžiningo žmogaus, P. Leono kandidatūra politiniuose sluoksniuose nekart (1920, 1922, 1923 m.) diskutuota tarp pretendentų valstybės prezidento postui užimti³. Jo objektyvumas ir teisingumas, nekėlę abejonių net politiniams priešininkams, lėmė, jog vieningu politinių grupių sutarimu renkant Steigiamąjį ir po jo sekusius tris demokratinius seimus, jis buvo nepamainomu Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku⁴.

Tapęs politiškai mažiau pastebimu, jis stengėsi likti kuo naudingesniu valstybei ir visuomenei. Susiformavusi P. Leono nuostata nedalyvauti vyriausybių sudėtyje nereiškė kategoriško atsisakymo su jomis bendradarbiauti. P. Leonas – pripažintas autoritetas – valdančiųjų nuolat buvo pasitelkiamas jiems prireikus autoritetingos nuomonės ar gilių teisės žinių: jis buvo paskirtas komisijos, Ministrų kabineto 1919 m. pabaigoje sudarytos būsimos Lietuvos konstitucijos priešprojekčiui parengti nariu¹, jam teko dalyvauti teisiniu požiūriu redaguojant Steigiamojo seimo komisijos parengtą Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektą², jį kvietėsi ekspertu įvairios Steigiamojo seimo komisijos, jis konsultavo Žemės reformos įstatymo, Lietuvos universiteto statuto ir kitų svarbių teisės aktų projektų rengėjus³. Tačiau žymiausia ir svarbiausia jo veikla Nepriklausomoje Lietuvoje reiškėsi ilgamečiame vadovavime Advokatų tarybai ir, tuo pat metu, Teisių fakulteto Lietuvos universitete kūrimo darbe, jo stiprinime bei vadovavime jam. Būtent šią sudvejintą P. Leono veiklą iškelia ir pabrėžia ilgametis P. Leono kolega profesorius Vaclovas Biržiška⁴, pagrįstai apibūdindamas jį išties retai sutinkamo žmogiškų savybių lydinio savininku – „Kuklus, darbštus, nesistūmęs į visuomenės priekį, bet dirbęs vieną svarbiausiųjų tos visuomenės darbų“, ilgainiui virtęs „savitu Lietuvos teisės, teisėtumo ir teisingumo simboliu, gyvai reaguojančių į kiekvieną nukrypimą nuo tų principų viešajame Lietuvos gyvenime, ir kartu liko neginčijamas mūsų teisininkų vadovas“⁵.

Labiausiai visuomenei yra žinoma P. Leono veikla, susijusi su Lietuvos universiteto Teisių fakulteto kūrimu bei vadovavimo jam dešimtmečiu, tiek pažymint šio iškilaus žmogaus pedagoginę, mokslinę bei organizacinę veiklą, tiek paties Universiteto bei studentais gausiausio to meto jo padalinio istoriją. O advokatūrai P. Leono atiduoti metai, nors būtent jų jo gyvenime buvo daugiausia, mūsų literatūroje, priešingai, akivaizdžiai nušviesti skurdžiausiai. Kiek didesnį pėdsaką šiuo klausimu paliko tarpukario autoriai, pirmiausia Z. Toliušis¹, iš šiuolaikinių Lietuvos advokatūros istorijai skirtų darbų paminėtinas J. Čivilio straipsnis², kuriame pateikiama nemaža informacijos apie tarpukario advokatūros vidaus tvarką, narystę joje ir kitas svarbiausias charakteristikas, minimos pavienės personos, deja, mažokai pagal eitas pareigas priklausančio dėmesio skiriant P. Leono asmeniui, o specialiai pastarajam pašvęstoje solidžios apimties (per 700 psl.) J. Leonavičiaus knygoje³ tenkinamasi kukliu skyreliu „Advokatas“, kažkodėl paslėptu knygos skirsnyje „Lietuvos universitete“; P. Leonui skirtuose personaliniuose straipsniuose, publikuotuose lietuviškose sovietmečio enciklopedijose, apie jo darbą advokatūroje apskritai neužsimenama.

Šiame rašinyje mėginama parodyti P. Leono Nepriklausomybės metais paties savo valia prisiimtą didžiulį darbą, kurio iš tiesų būtų užtekę ne vienam panašiems reikalams save pašventusiam žmogui, ir darbuotasi anaiptol ne savanaudiškais tikslais, ne vaikantis didesnio uždarbio – juo jis niekada nevengė dalytis su paramos reikalingais, arba ir, atsitikus reikalui, net apskritai pats jo atsisakyti, o siekdamas galimai daugiau duoti naudos savo kraštui, materialiai aktyviai rėmė, neretai net ir neprašomas⁴, to labiausiai reikalingus.

Nemėginant apimti plačią ir įvairią P. Leono veiklą advokatūroje ir Universitete, straipsnyje norėjosi atskleisti, kaip tas pats žmogus, vadovaudamas skirtingoms savo pobūdžiu ir tikslais institucijoms, panaudodamas kuklias ir labai nevienodas kiekvienos jų kompetencijos galimybes, mėgino teigiamai derinti abiejų jų pastangas darant gera visuomenei.

1. Advokatūroje

Didžiąją savo profesinės veiklos dalį P. Leonas paskyrė advokatūrai, atidavęs jai 32 gyvenimo metus, devyniolika jų – Lietuvos nepriklausomybės metais.

Vos pasitraukęs iš Lietuvos vyriausybės sudėties, jau tų pačių 1919 metų spalį P. Leonas grįžo prie advokato darbo, sėkmingai praktikuoto nuo 1906-ųjų ir tepertrauktą Pirmojo pasaulinio karo bei laikinos jo paties evakuacijos į Rusiją.

Matuotis advokato profesiją P. Leonas pradėjo bebaigdamas teisės mokslų studijas, bet ne todėl, kad ši profesija jį būtų labai traukusi. Svarbiausia – pasiryžęs dirbti Lietuvai ir Lietuvoje jis žinojo, kad katalikui carizmo sąlygomis valdiškos tarnybos čia tikėtis buvo bergždžia, todėl reikėjo rinktis nebent laisvą profesiją, kuri teisininkui iš esmės tegalėjo reikšti advokato darbą.

Pasiryžęs tapti ne bet kokiu, o išmanančiu advokatu, ir todėl užsimojęs galimai giliau pažinti teismų praktiką, baigęs studijas jis laikinai įsidarbino teismo kandidatu prie Suvalkų apygardos teismo¹. Ši praktika profesine prasme jam davė didžiulės naudos, tuo pat metu tapdama savotiškai lemtinga – gavęs progą kažkiek susidurti su advokatų darbo užkulisiais, jis buvo nustebintas ir sykiu papiktintas kai kurių jų dora, ypač siekiant iš klientų galimai didesnio užmokesčio. Ėmė stiprėti jame nerimas, kad stokodamas lėšų savarankiško gyvenimo pradžiai, tapęs advokatu pats neimtų slysti iš doros kelio².

Būtent šis vidinis nerimas pakoregavo jau, regis, tvirtai pasirinktus gyvenimo prioritetus: P. Leonas ryžosi rūpintis valdiška tarnyba, susitaikydamas su mintimi ilgiems metams skirtis su gimtuoju kraštu.

Paskyrimą 1892 m. jis gavo į Vidurinę Aziją, kurioje per trylika tarnybos metų paragavo teismo tardytojo, taikos teisėjo, apygardos teismo nario duonos. Dirbo atsidėjęs ir sąžiningai, netrukus susilaukė pripažinimo ir oficialių paskatinimų. Tačiau netikėtai teko dar sykį peržiūrėti savo nuostatas advokatūros atžvilgiu ir pačiam imtis būtent jo, jaunystės metais siekto, bet vėliau lyg ir atsižadėto. Prie to P. Leoną atvedė 1905-ieji, kuomet už ryšius su revoliuciniu sąjūdžiu iš tarnybos teisme buvo atleistas¹ ir jam, iš esmės, nieko kito nebeliko². Tačiau šiuokart jis tai darė ne moralinių principų sąskaita, o materialine prasme jau, galima sakyti, tvirtai stovėdamas ant kojų, pasiekęs gyvenimo brandą, pasitikėdamas savo valia ir charakterio tvirtumu. Ten pat, Naujajame Margilane, jis stojo į prisiekusiuosius advokatus ir, nebelikus tarnybinių saitų, rišusių su tolimu ir svetimu kraštu, tų pačių metų rudenį sugrįžo į Lietuvą, kurioje, priskirtas prie Vilniaus Teismo rūmų su gyvenamąja vieta Kaune, ėmėsi laisvos advokato praktikos³, sykiu veikliai įsijungdamas į visuomeninį darbą.

Įsijautęs į advokato darbą, P. Leonas netrukus pajuto, kad jis neblogai sekasi ir, svarbiausia, visiškai nėra atgrasus, kaip kad kadaise buvo apie jį susidaręs nuomonę. Suprato, kad būtini esantys sveikas požiūris į profesiją ir tvirtos moralinės paties nuostatos.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, advokatų veiklai reglamentuoti joje palikti carinės Rusijos teisės aktai. Savarankiškų organizacijų, panašių į buvusias Rusijoje, jie Lietuvoje neturėjo, todėl paties P. Leono, kaip pirmojo teisingumo ministro, pasirašytu aplinkraščiu buvo įpareigoti registruotis prie jų pačių pasirinkto apygardos teismo¹.

Iki 1920 m. pabaigos advokatų Lietuvoje oficialiai buvo užsiregistravęs dvidešimt vienas. Dirbę kiekvienas sau, Vyriausiajam tribunolui patvarkius, organizaciniu požiūriu jie susibūrė į autonominę korporaciją, pirmajame susirinkime, kurio vienu iniciatorių buvo P. Leonas, 1920 m. gruodžio 5 d. išsirinkusiame Advokatų tarybą, veikusią Tribunolo žinioje ir priežiūroje².

1926 m. advokatų skaičius Lietuvoje persivertė per šimtą (pasiekė 104), 1931 – per du šimtus (223) ir apytikriai šiame lygyje stabilizavosi: advokatūrai persitvarkius pagal naujojo 1933 metų Teismų santvarkos įstatymo reikalavimus ir rekomendacijas, paskelbtame oficialiame teisingumo ministro pasirašytame sąraše jų buvo įvardyta du šimtai dvylika³, panašiai – 224 – jų būta ir 1938 m.⁴.

Aktyviai tarp advokatų reiškęsis, P. Leonas į jos vadovus pateko ne iš karto – tuometei įvairiatautei jų daugumai „tautinė jo linija“ nebuvusi priimtina⁵. Bet 1926 m. kolegų išrinktas Lietuvos Advokatų tarybos pirmininku ir nustatyta tvarka periodiškai perrenkamas, P. Leonas sėkmingai šiose pareigose be pertraukos darbavosi iki gyvenimo pabaigos – dvylika metų.

Pirmininko pareigas advokatūroje P. Leonas suvokęs, pasak V. Biržiškos, labai plačiai – ne vien korporacijos atstovavimu ar raštų pasirašinėjimu¹, bet ir pastoviu darbu su jos nariais, ne tik naujų advokatų priėmimu, bet ir sąžiningumo, pareigos jausmo, atsakomybės ir kuklumo jiems skiepijimu, jaunųjų auklėjimu, taip pat pasitaikančių negerovių kėlimu bei kovos su jomis².

Pagal nusistovėjusią tvarką kartą metuose, o atsiradus reikalui ir dažniau, buvo kviečiami visuotiniai advokatų susirinkimai, eilinei kadencijai (metams, nuo 1933 metų – trimečiui) rinkę Advokatų tarybos sudėtį, aptardavę profesinius bei ūkinius-finansinius korporacijos reikalus. Tradicija virto P. Leono įvesta Tarybos pirmininko kalba susirinkime, plačiai analizavusi advokatų gyvenimo bei principinius advokatūrą liečiančius klausimus, kuria šie susiėjimai ir prasidėdavo³.

Labai svarbiu P. Leono vadovaujamos Advokatų tarybos rūpesčiu ir darbu buvo advokatų drausmės bylų, daugiausia dėl gautų iš klientų skundų, jų paslapčių nelaikymo, savireklamos bei klientų ieškojimo agentų pagalba etc. nagrinėjimas, ji mėgino rengti ne vieną įstatymo kovai su nelegalia advokatūra projektą⁴. P. Leonui pirmininkaujant, Advokatų taryba svarstė su klientais preliminariai nesulygtų honorarų dydį, steigė advokatų savišalpos organizacijas, jo iniciatyva 1927 m. įsteigtas dr. J. Basanavičiaus vardo fondas, lėšomis paremdavęs jų stokojančius kolegas advokatus arba universiteto studentus teisininkus⁵. Reikšmingu įvykiu buvo advokatūros bibliotekos, 1934 metais turėjusios 342 knygas⁶, įsteigimas, tapo padėti pagrindai advokatūros tradicijoms⁷.

Daug rūpesčio pareikalavo teisinės pagalbos nepasiturintiems gyventojams organizavimas – prireikus jiems imta skirti advokatus, 1927 m. įsteigtos nemokamos konsultacijos gyventojams teisės klausimais, imtas praktikuoti toks pat nemokamas advokatų dalyvavimas baudžiamosiose ir civilinėse bylose bei kasacinių skundų rašymas¹.

P. Leonas rūpinosi, kad advokatūra, pagal savo pobūdį būdama gana uždara organizacija, apie kurią, tiksliau – apie kurios atstovus visuomenė paprastai kiek daugiau teišgirsdavo sąryšyje su konkrečiomis, platesnio atgarsio susilaukusiomis bylomis, taptų visuomenei geriau pažįstama.

Advokatūros veikla ir problemos atsispindėjo metinėse jos apyskaitose, ypač 1929 m. ėmus publikuoti informacinius biuletenius – „Prisiekusiųjų advokatų tarybos (nuo 1933 metų – „Lietuvos advokatų tarybos…“ – M. M.) apyskaitas“, kasmet rengiamus už praėjusius kalendorinius metus ir paprastai skelbusius svarbiausią medžiagą – pradedant dirbančių advokatų sąrašu, jų visuotinių susirinkimų protokolais, informacija apie tvarkomąją advokatų tarybos veiklą, piniginę bei ūkinę organizacijos padėtį, ir baigiant jos narių drausminėmis bylomis. Kai kuriuose šių leidinių, kaip priedai, buvo publikuoti aktualūs dalykiniai kolegų (O. Finkelšteino, P. Leono, J. Liūdžiaus, Z. Toliušio etc.) parengti straipsniai.

P. Leono vadovaujama Advokatų taryba aktyviai dalyvavo aptariant Vyriausybės ir Valstybės tarybos rengiamą Teismų santvarkos įstatymą. Kritiškai pasisakyta, pavyzdžiui, prieš tvarką, pagal kurią advokatų skyrimas ir atleidimas pavedamas teisingumo ministrui, nes „politiniai sumetimai visuomet veikė ir veiks stipriau vieną asmenį, nei kolektyvą“¹, nors netrukus tame įžvelgtas ir teigiamas momentas: mėginimas jį panaudoti lietuviško tautinio elemento advokatų gretose, pradžioje vargiai tesiekusio jų pusę, stiprinimui².

Z. Toliušio vertinimu, P. Leonui pirmininkaujant, Lietuvos advokatūra susitvarkė organizaciniu požiūriu, sustiprėjo bei konsolidavosi. Pats pirmininkas turėjęs neginčijamą autoritetą, naudojęsis visuotine advokatų pagarba ir pasitikėjimu³.

Rūpinimasis advokatūros reikalais atsispindėjo P. Leono pranešime, jo 1930 m. gegužės 18 d. skaitytame studentų teisininkų ir ekonomistų draugijos susirinkime ir išspausdintame atskiru leidiniu⁴, kuriame jis apžvelgė advokatų veiklos tikslus, jų organizaciją Lietuvoje ir veiklos gaires. Pagrindinis dėmesys, raudona gija tęsęsis per visą pranešimą, buvo skirtas dorovinės jų drausmės bei priežiūros problemoms.

Pats būdamas universalaus diapazono advokatu, P. Leonas turėjo nemažą paklausą tarp potencialių klientų. Jam teko dalyvauti sudėtingose, turėjusiose platų visuomenės atgarsį baudžiamosiose bylose, pavyzdžiui prelato K. Olšausko, tačiau pagrindinį jo krūvį sudarė ir paties buvo labiausiai mėgstamas klientų interesų atstovavimas civilinėse bylose¹, nors pastarasis darbo baras jau vien dėl to, kad atskirose Lietuvos teritorijos dalyse tarpukariu galiojo net keturios skirtingos civilinės teisės sistemos, buvo ganėtinai sudėtingas.

P. Leonas nebuvo linkęs sutikti su visuomenėje paplitusia nuomone, esą teisminiame procese, kurio esmę sudaro ginčas tarp besiteisiančių šalių, viena iš jų visada esanti neteisi, ir todėl vienas iš advokatų, atstovaujančių skirtingų besiginčijančių šalių interesus, esą neišvengiamai turįs įrodinėti, kad neteisinga yra teisinga ar atvirkščiai. P. Leono įsitikinimu, advokatas ne tik gali, bet ir privalo ieškoti vienos, bendros abiem šalims, tikrosios tiesos, privalo klausytis sąžinės balso; tai, esą, saugotų jį nuo nukrypimų iš doros kelio.

P. Leono manymu, tokia problema iš viso neturinti kilti baudžiamosiose bylose, nes esanti neįmanoma nusikalstama veika, kurios vykdytojo nebūtų galima ginti, nenusidedant sąžinei. Kas kita civiliniuose ginčuose – čia kartais atsiranda žmonių, kurių pasirinkta neteisinga pozicija ir noras bet kuria kaina nepagrįstai nuskriausti kitą yra akivaizdūs ir nekelia abejonių. Tokiais atvejais, P. Leono nuomone, advokatas privalo išaiškinti į jį besikreipiančiam suinteresuotam asmeniui tikrąją dalykų padėtį, bet neturi moralinės teisės pats imtis bylos, nes, tai padarydamas jis mėgintų arba ginti netiesą, arba iš kliento veltui gauti atlyginimą. Pasak P. Leono, advokatas nieku būdu neturintis virsti savo kliento melo įrankiu, jis privalantis jaustis ne savo kliento, o tiesos, teisingumo ir teisėtumo tarnautoju².

Advokato darbo tikslą P. Leonas įžvelgė nuolatiniame tiesos ir teisingumo siekime. Advokato profesijoje, kaip ir apskritai gyvenime, jis laikėsi aukštų dorovės principų ir stengėsi daryti visa, kad ir kiti jų laikytųsi. Jo įsitikinimu, advokatas privalantis sąžiningai ir rūpestingai atstovauti savo klientų reikalus, ir mažiausia galvoti apie honorarą¹.

Savo kolegas advokatus ypatingai griežtais reikalavimais profesinei etikai P. Leonas išskyrė, svarbiausia, dėl nepaprastai subtilių santykių, natūraliai susiklostančių tarp advokato ir jo kliento, specifikos: klientas advokatui patiki tai, kas jam objektyviai brangiausia – savo asmens, savo garbės, savo nuosavybės etc. – likimą, kartu žinodamas, kad advokatas neatsakys už savo darbo pasekmes. O jei, pasak P. Leono, „viena pusė šitaip visiškai pasitiki, tai savaime aišku, kad antroji pusė turi visai dorovingai pavestąjį darbą įvykdyti“².

2. Universitete

Labiausiai visuomenei matoma ir esamoje literatūroje daugiausiai nušviečiama P. Leono veikla Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teisių fakultete, pastarąjį kuriant bei įveikiant pirmųjų metų organizacinius sunkumus. Kolegos profesoriaus M. Romerio, asmeniškai pažinojusio studijų organizavimą ne vienoje Vakarų Europos bei carinės Rusijos aukštojoje mokykloje ir palyginti jį su lietuviška praktika, autoritetingu vertinimu, pastaroji buvusi „gana vykusia“¹.

Šis darbas realiai prasidėjo lietuvių šviesuomenės atstovų iniciatyva Kaune organizuotuose Aukštuosiuose kursuose. Pirmoji paskaita, juose įvykusi 1920 vasario 17 d., buvo skirta teisės enciklopedijai, ir ją skaitė P. Leonas, pakviestas kursų Teisių skyriaus vedėju, po to, kaip lektorius, tęsęs šios disciplinos (taip pat ir civilinės teisės) juose dėstymą. Sutikęs kursuose dirbti, jis tuo pačiu ryžosi papildomai, svarbiausia – jam visiškai naujai, veiklos sričiai. Nuo šiol, pasak jo, „nemaža teko gaišti“ rengiantis paskaitoms, nors ir toliau „daugiausia užėmė man laiko“ advokatūra².

Oficialiai 1922 m. vasario 16 d. atidarius Lietuvos universitetą, jame, kaip tai buvo numatyta čia pradžioje priimtame galioti 1918 metų Vilniaus universiteto statute, ėmė funkcionuoti Socialinių mokslų fakultetas, tarp kitų apimantis ir teisės mokslus, kurio dekanu laikinai paskirtas prof. A. Voldemaras³. Švietimo ministro sudarytame fakulteto „branduolyje“, greta jau žinomų kalbininkų bei istorikų, teisininkus teatstovavo vienas A. Janulaitis⁴, todėl, dekano paprašytas papildomai dalyvauti jo posėdžiuose, P. Leonas jį jau tuomet informavo ketinąs, net jei ir būtų oficialiai kviečiamas ar renkamas universiteto profesoriumi, kvietimą priimti tik neatsisakius turimo darbo advokatūroje⁵.

Nežinia, kiek ši išsakyta išankstinė P. Leono pozicija anuomet buvo jo apmąstyta ir pasverta, bet tartą žodį jis tęsėjo – net jau realiai įsitraukęs į akademinį darbą, advokatūros jis ne tik nemetė, bet priešingai – ilgiems metams prisiėmė dar ir Advokatų tarybos pirmininko pareigas.

Universiteto vadovybei paprašius, Lietuvos teisininkų draugija į universitete numatyto steigti atskiro Teisių fakulteto „branduolį“ pasiūlė septynis bene geriausiai Lietuvoje spėjusius užsirekomenduoti to meto teisininkus-praktikus, tarp jų – advokatą P. Leoną¹. Įvardytiesiems pretendentais tarpusavyje keičiantis nuomonėmis dėl galimybių imtis naujo darbo universitete neatsisakius turimos profesijos, P. Leonas išsitaręs, kad jo, kaip advokato, lygiai kaip ir siūlomas profesoriaus, darbas esąs „tiesos ieškojimas“, o abiem šiems tikslams vienas kitam neprieštaraujant, kliūčių jiems būti dirbamiems „vieno ir to paties asmens“ jis nematąs².

Respublikos prezidentui 1922 m. birželio 20 d. skiriant steigiamo Teisių fakulteto „branduolį“, P. Leonas buvo įvardytas fakulteto ordinariniu profesoriumi³, o tų pat metų rugpjūčio 23 d. išrinktas pirmuoju fakulteto dekanu⁴, tapo pagrindiniu fakulteto organizatoriumi. Pelnęs kolegų pasitikėjimą, todėl kadencijai pasibaigus kaskart perrenkamas, fakulteto dekanu P. Leonas išbuvo iki savo darbo universitete pabaigos.

Pagal nerašytą taisyklę P. Leono, kaip fakulteto dekano, taip pat laukė universiteto prorektoriaus ir rektoriaus pareigos: Universiteto statutas¹ rektoriaus (taip pat prorektorius ir sekretorius) rinkimus buvo numatęs kasmet, kaskart iš kito fakulteto; kad išrinktieji šiai trumpalaikei kadencijai rektoriai būtų geriau susipažinę su esama universitete padėtimi ir pasirengę pareigoms, nusistovėjo taisyklė jį rinkti iš dekanų, prieš tai vienai kadencijai išrenkant prorektoriumi. Bet P. Leonui neparodžius noro šiam laikinam tarnybiniam paaukštinimui, o fakultetui nepageidaujant skirtis su rūpestingu garbaus amžiaus dekanu², į šį postą buvo pasiūlytas kolegų gerbiamas profesorius M. Romeris, universiteto tarybos 1926 m. birželyje išrinktas prorektoriumi³, o po metų – šeštuoju Lietuvos universiteto rektoriumi⁴.

Fakulteto mokslinį pedagoginį personalą dekanui teko parinkti iš žmonių, anksčiau negalvojusių apie profesūrą ir tam nesiruošusių, turinčių savus įpročius, ambicijas ir fantazijas, atstovaujančių įvairias politines pažiūras, buvusių ir esamų ministrų, neretai – kviestų iš užsienio⁵.

Fakulteto dekano pareigos reikalavo daug laiko. Šalia nuolatinio rūpinimosi studijų proceso organizavimu, fakulteto reprezentavimu, nesibaigiančiais studentų ir mokslo personalo reikalais ir aibe kitų dalykų, kiekvieną darbo dieną tam tikrą laiką jis dekanate skirdavo laiką interesantams priimti. O štai paskaitų laiką derinti su advokato darbu gelbėjo aplinkybė, jog, daugeliui fakulteto studentų, taip pat ir nemažai profesūros daliai, turint tarnybas – dar ir pagrindinį ar papildomą užsiėmimą už universiteto sienų, paskaitų tvarkaraštis fakultete stengtasi sudaryti taip, kad jos dažniausiai vyko popietinėmis valandomis arba vakarais.

Tais laikais buvo įprastas dalykas, nieko nestebino ir nepiktino studentų konsultacijos arba net įskaitos ar egzaminai, vykstantys profesorių namuose. Studentai, pavyzdžiui, buvo oficialiai informuoti, jog mokslo reikalais jie priiminėjami profesoriaus P. Leono bute kasdien 16–17 val., o egzaminas, susidarius ne mažesnei nei penkių asmenų grupei, galėjo būti skiriamas šventadieniais 17 val.¹

Studentų savarankiško mokslinio darbo įgūdžiams ugdyti, taip pat siekiant atrinkti mokslui gabius žmones, P. Leonas 1931 m. iš savo asmeninių santaupų skyrė 1000 litų dviem premijoms už geriausius mokslo metų studentų mokslo darbus steigti². Nuo šiol iš vyresniojo mokslo personalo įmokomis 1931–1933 m. papildyto fondo studentams už tai buvo skiriamos dvi ar daugiau solidžių profesoriaus P. Leono premijų³.

Išskirtinai daug rūpesčio dekano P. Leono įdėta rūpinantis nepasiturinčių studentų šalpa. Be jau minėto dr. J. Basanavičiaus vardo fondo, veikusio prie Advokatų tarybos, kasmet skyrusio disponuojamų lėšų dalį universiteto studentams teisininkams remti⁴, fakultete šioms reikmėms lėšos buvo gaunamos iš vyresniojo mokslo personalo ir pirmiausia asmeninių fakulteto dekano aukų, taip pat mokslo personalui atsisakant kai kurių apmokamų proginių pramoginių renginių ir pan.

Pats P. Leonas, ryžęsis priimti kvietimą darbuotis steigiamame Lietuvos universitete, sutiko užimti Teisės enciklopedijos ir Teisės filosofijos istorijos katedras¹. Šis jo apsisprendimas tūlą galėjo stebinti ta prasme, kad ilgametis praktikas, kitiems pakviestiesiems panašiems praktikams nerodant entuziazmo teorinio filosofinio turinio disciplinų dėstymui, jas – teisės enciklopediją bei teisės filosofiją, – nors būdamas išrinktas dekanu ir, vadinasi, turėdamas didesnę pasirinkimo galimybę, pasiėmė sau. Praėjus kuriam laikui jis prisimins, kad apsisprendimas buvęs nepaprastai sunkus, nes „gyvenime teko turėti reikalą su veikiamąja teise, o ne su abstrakčiomis jos sąvokomis ir dėsniais“², juolab kad lietuvių kalba tai buvo visai naujas dalykas, neturėta ne tik literatūros, bet ir stokota lietuviškos teisinės terminijos, iš esmės ėmusios formuotis sykiu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Rengtis paskaitoms beveik kasdien tekdavę keltis 2–3 valandą nakties³. O studentams jis imponavo dėstomo dalyko išmanymu, universitete buvo laikomas nepamainomu teisės teoretiku. Jo paskaitos nebuvusios įmantrios, jis nepretendavo į iškalbos viršūnes, kaip lektorius netgi buvęs sausokas, bet kalbėjęs aiškiai ir suprantamai, jaunimą traukė nuoseklus, gyvais pavyzdžiais iliustruojamas pasakojimas⁴.

Studentus stebindavęs profesoriaus darbštumas redaguojant savo paskaitų, kurias jis skaitydavęs iš rašto, tekstus¹. Dėdamas joms daug pastangų, P. Leonas taip pat rūpinosi palengvinti studijas studentams: jis pirmasis iš savo kolegų ėmė rengti mokslo literatūrą, greitai – jau 1924 m. – publikavo savo skaitomus teisės enciklopedijos, po to teisės filosofijos istorijos², o vėliau ir kitus savo pasirinktus kursus, aprūpindamas akademinio jaunimo studijas prieinamomis mokslo priemonėmis lietuvių kalba. Profesorius tapo pakankamai produktyviu savo publikacijomis teisės teorijos ir praktikos klausimais.

Skrupulingai laikęsis nustatytos tvarkos, sulaukęs 65 metų amžiaus, P. Leonas 1929 m. oficialiai pareiškė atsistatydinąs iš Lietuvos universiteto Teisių fakulteto dekano ir profesoriaus pareigų, bet, fakulteto tarybos prašomas jame pasilikti „tuo tarpu bent penkeriems metams“ ir toliau vadovauti fakultetui, darbą sutiko tęsti. Ta proga neeiliniai P. Leono nuopelnai universitetui pažymėti jam dedikuojant Teisių fakulteto Darbų VI tomą – apimtimi didžiausią, publikavusį penkiolikos fakulteto profesūros atstovų monografijas bei straipsnius³.

Padėtį, nespėjus sulaukti pažadėtų penkerių metų, keitė jau po metų paskelbtas naujas universiteto statutas¹, kartojęs vyresniojo mokslo personalo nariams pareigoms eiti 65 metų amžiaus ribą, bet, sumanius ją pratęsti, ėmęs reikalauti dar ir švietimo ministro sutikimo. Dabar, mėginant tęsti P. Leono darbo universitete terminą, į eilinį 1933 m. balandžio mėn. fakulteto tarybos prašymą² ministerija kiek nelauktai, nenurodydama priežasčių, atsakė neigiamai. Universiteto senatas dar mėgino kreiptis į švietimo ministrą memorandumu, apibūdindamas P. Leoną vienu darbingiausių profesorium, niekada neapleidžiančiu pareigų, proto gyvumu ir energija lenkiančiu daugelį jaunesnių bendradarbių; pažymėta, jog fakultetas dar nesuskubęs parengti galinčio jį pakeisti darbuotojo ir prašyta P. Leonui leisti tęsti pareigas. Argumentai negelbėjo – sulaukta švietimo ministro K. Šakenio rezoliucijos „Negalima pakeisti nutarimo“³. Siektų rezultatų nedavė ir kai kurie kiti papildomi universiteto vadovybės žygiai⁴, tarpe jų Universiteto statuto pakeitimo, amžiaus ribą profesoriavimui nukeliančio iki septyniasdešimties metų amžiaus, inicijavimo mėginimas⁵.

Netikėtas P. Leono atleidimas iš darbo Universitete susilaukė plataus atgarsio visuomenėje, buvo įvertintas valdančiųjų noru atsikratyti profesoriumi dėl liberalių jo pažiūrų, kurios ilgainiui darėsi vis radikalesnės, o Europoje papūtus autoritarizmo vėjams, jis dar garsiau prakalbo apie laisvę ir demokratiją, smerkė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, kritikavo jo įvestą režimą, imdamas jiems virsti savotiška rakštimi Universiteto kūne.