Straipsnis Nepriklausomoje Lietuvoje atliktų žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymo darbų lyginamoji analizė

Žemės įsigijimą perspektyvių ūkių plėtrai bei jos intensyvesnį naudojimą paspartintų viešosios politikos priemonės, numatančios:

• lengvatines sąlygas apleistos valstybinės žemės sklypų pirkimui, parduodant žemės ūkio veiklos subjektams, jeigu jiems įsigijus šią žemę bus pagerintas žemės valdų kompaktiškumas;
• finansinę paramą apleistą privačią žemę įsigyjantiems žemės ūkio veiklos subjektams (pvz., paimtų žemei pirkti kreditų palūkanų apmokėjimą), jeigu jiems įsigijus šią žemę bus pagerintas žemės valdų kompaktiškumas;
• atleidimą nuo žemės mokesčio iki 3 metų už apleistos žemės sklypus, jeigu jų savininkas vykdo žemės gerinimo priemones ir atkuria buvusią žemės ūkio naudmeną;
• nuostatą, jog privačios žemės savininkams, nepradėjusiems gerinti apleistos žemės, pagal nustatytus reikalavimus galimos naudoti žemės ūkio veiklai, žemės apmokestinamoji vertė padidinama suma, lygia apleistos žemės buvusių ūkinių savybių atkūrimui;
• iš biudžeto lėšų kompensuoti dalį ūkių lėšų, išleistų apleistų žemių melioravimo darbams;
• kitokius teisinius ir ekonominius ribojimus įsigyti žemės ūkio paskirties žemę jos supirkinėjimu ir perpardavimu besiverčiantiems asmenims.

Šiuo metu Lietuvoje nustatytas minimalus leistinas žemės sklypo plotas (5 ha) yra tik miško žemės sklypams. Tuo tarpu žemės ūkio paskirties žemei, kurioje efektyvus ariamosios žemės dirbimas ūkiuose galimas tik turint atitinkamą žemės ūkio techniką, Žemės įstatyme Žr. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, 1994. nėra nustatyti reikalavimai nei minimaliam sklypo dydžiui, nei jo formos parametrams (pvz., sklypo kraštinių orientavimui pagrindinių lauko darbų kryptimi, minimaliam sklypo pločiui). Tokio reglamentavimo būtinumas matyti iš Vakarų Europos šalių patirties. Pvz., Vokietijos įstatymai draudžia skaidyti žemės sklypą, jeigu bus suformuoti mažesni kaip 1,0 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai ar 3,5 ha miško sklypai. Ispanijoje minimalus žemės sklypo dydis, priklausomai nuo jo vietos ir žemės kokybės – 3,0–5,0 ha. Italijoje minimalus naudojamos („kultivuojamos“) žemės vienetas, t. y. žemės sklypas, būtinas naudoti vienai valstiečio šeimai, – 5,0 ha Žr. Тамара Алексеевна Емельянова, Дмитрий Витальевич Новиков, «Опыт организации рационального природопользования в зарубежных странах», с. 65–66. . Lietuvoje tikslinga nustatyti bent 0,5–1,0 ha minimalų žemės ūkio paskirties žemės sklypo dydį (tais atvejais, kai pertvarkomi jau teisiškai įregistruoti žemės sklypai, išskyrus ribų pakeitimą su gretimais žemės sklypais). Taip pat galima tiksliau formuluoti reikalavimus žemės sklypo ribų formavimui. Esant poreikiui projektuoti žemės sklypus, apimančius ne visą natūralų ariamosios žemės kontūrą, minimalus žemės sklypo ariamojoje žemėje dydis turėtų būti nustatomas vadovaujantis nuostata, jog turi būti užtikrintos sąlygos našiam žemės ūkio technikos darbui. Pagrindiniai reikalavimai (planavimo sąlygos), kuriuos tikslinga įrašyti norminiuose dokumentuose: 1) žemės sklypas turi būti stačiakampio arba artimos stačiakampiui formos; 2) žemės sklypo ilgosios kraštinės lygiame arba banguotame reljefe orientuojamos skersai horizontalių arba vyraujančių žemės darbų kryptimi, kalvotame reljefe – išilgai horizontalių arba taip, kad dirbant žemę būtų išvengta dirvožemio erozijos procesų; 3) žemės sklypo plotis negali būti mažesnis kaip 50 metrų; 4) už formuojamo žemės sklypo ribos (kituose sklypuose) neturi likti atskiriamų ariamosios žemės kontūro dalių, mažesnių kaip 0,3 ha.

Smulkių žemės sklypų formavimas žemės naudojimui yra nepalankus ir dėl to, kad ūkių palaipsniui perkami žemės sklypai dažniausiai išsidėsto įvairiose vietovėse, priklausomai nuo pasiūlos ir galimybių žemę įsigyti. Toks nekompaktiškai išsimėčiusių ūkio dalių naudojimas pareikalauja daugiau laiko sąnaudų ir transporto išlaidų nei kompaktiškų žemėnaudų ūkiuose. Padėčiai pagerinti šalyje rengiami iš ES ir nacionalinio biudžeto finansuojami žemės konsolidacijos projektai, tačiau jų apimamas žemės plotas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą sudarys tik apie 3 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės.

Išvados

1.Lietuvoje XX a. ir XXI a. pradžioje vykdytos žemės politikos ir jos įgyvendinimui atliktos reformos skyrėsi savo tikslais. Tarpukario Lietuvoje žemės reforma buvo vykdoma siekiant aprūpinti žeme kaime gyvenančias šeimas ir padidinti smulkiuosius ūkius. Atkūrus nepriklausomybę, žemės reformos tiksluose dominavo noras grąžinti žemę pretendentams į 1940 m. buvusių žemės savininkų turėtas žemės valdas, beveik neatsižvelgiant į tuo metu persitvarkančių ūkinių struktūrų aprūpinimą žeme. Tai ir nulėmė skirtingus šių žemės politikos vykdymo pasekmių rezultatus.

2. Tarpukario Lietuvoje baigiantis žemės reformos darbams valstiečių naudojamos nuosavos žemės plotas padidėjo: 1940 m. iš 4354,5 tūkst. ha valstiečių turimos privačios žemės apie 533 tūkst. ha (12 proc.) sudarė žemė, gauta iš žemės reformos fondo. Per 19 Nepriklausomoje Lietuvoje vykdytos žemės reformos metų ūkininkaujančių asmenų turimos nuosavos žemės plotas sudaro tik 33 proc. ūkininkų turėtos pokario metais žemės ir 35 proc. žemės reformos pradžioje buvusių ūkių valdytos žemės. Iki 2011 m. liepos 1 d. žemę naudojantys subjektai iš valstybės yra gavę atkuriant nuosavybės teises arba įsigiję perkant apie 850 tūkst. ha, įsigiję iš kitų žemės savininkų – apie 550 tūkst. ha. Kiti, žemės nedirbantys, savininkai žemės reformos metu yra gavę iš valstybės, atkuriant nuosavybės teises, apie 2340 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, kuri palaipsniui perleidžiama žemę dirbantiems asmenims pagal pirkimo-pardavimo ar dovanojimo sutartis arba jiems išnuomojama.

3. Norint pasiekti, kad Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio politika ir žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymas žemės reformos metu sudarytų palankesnes sąlygas ūkininkaujantiems asmenims įsigyti visą savo naudojamą žemę nuosavybės teise, būtinos papildomos teisinės ir ekonominės priemonės, skatinančios žemės įsigijimą bei apleistos žemės naudojimą žemės ūkio gamybai ir ribojančios spekuliaciją žeme. Iš viso žemės ūkio veiklos subjektai iki žemės reformos pabaigos turi teorines galimybes įsigyti nuosavybėn apie 700 tūkst. ha valstybinės žemės ir 1800 tūkst. ha privačios žemės.

4. Žemės reformos žemėtvarkos darbų metu 1919–1940 m. buvo formuojamos ūkių žemės valdos, siekiant sukurti gyvybingus (ne mažiau kaip 20 ha) valstiečių ūkius. Vykdant žemės reformą Nepriklausomoje Lietuvoje, nuo 1997 m. buvo projektuojami ne ūkiai, o tik žemės sklypai, kaip reikalingi teisiškai įregistruoti žemės teritoriniai vienetai. Tai sąlygojo žemės sklypų dydžio smulkėjimą (nuo 7,8 ha 1937 m. iki 2,8 ha 2011 m.) ir jų išsimėtymą. Kadangi ūkių žemės valdų formavimas paliktas savieigai, jas sudarančių žemės sklypų išdėstymo pertvarkymą teks spręsti pakartotinų žemėtvarkos darbų metu, rengiant žemės konsolidacijos projektus.

5. Dabartinė žemės ūkio politika tobulintina, siekiant per kuo spartesnį laikotarpį sukurti žemę efektyviai naudojančius ir konkurencingus ūkius. Būtina suformuluoti ar papildyti teisės aktuose nustatytus reikalavimus racionalių žemėnaudų formavimui ir jų laikytis rengiant žemėtvarkos projektus. Tam tikslui reikalinga panaudoti Tarpukario Lietuvos bei Vakarų Europos šalių įstatymų nuostatas bei jų įgyvendinimo patirtį.

Literatūra

• Aleknavičius, Pranas (sud.), Lietuvos žemėtvarkos istorijos chrestomatija, Vilnius: Jandrija, 2008.
• Aleknavičius, Pranas, Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime 1989–2008 metais, Vilnius: Jandrija, 2008.
• Bačelis, Zenonas, „Nepriklausomos Lietuvos 20 metų žemės tvarkymo darbai“, Žemėtvarka ir melioracija, 1938, nr. 1, p. 11–30.
• Balčiūnas, Valerijonas, Lietuvos kaimų žemės tvarkymas istorijos, ūkio ir statistikos šviesoje, Kaunas: Žemės reformos valdyba, 1938.
• Kniūraitė, Vida, 1922 m. žemės reforma Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1994.
• Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m liepos 26 d. nutarimas nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Valstybės žinios, 1990, nr. 22-541.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas nr. 423 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 1992, nr. 1-13.
• Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymas nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 1998, nr. 43-1189.
• Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Valstybės žinios, 1994, nr. 34-620.
• Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Valstybės žinios, 1991, nr. 24-635.
• Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 112-4974.
• Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Žemėtvarka Lietuvoje, Vilnius: Tygelis, 2004.
• Šalčius, Petras, Raštai: Lietuvos žemės ūkio istorija, Vilnius: Margi raštai, 1998.
• Žemės reformos valdyba, Žemės reformos įstatymas, Kaunas: Spindulys, 1936.
• Žemės reformos valdyba, Žemės tvarkymo įstatymas, Kaunas: Spindulys, 1935.
• Žemės reformos valdyba, Žemės tvarkymo įstatymui vykdyti laikinoji instrukcija, Kaunas: Spindulys, 1936.
• Емельянова, Тамара Алексеевна; Дмитрий Витальевич Новиков, «Опыт организации рационального природопользования в зарубежных странах», Землеустройство, кадастр и мониторинг земель, 2011, но. 5, с. 58–72.

A Comparative Analysis of the Agricultural Land Re-Management Works in the Independent Lithuania

Summary. With the continuing land reform (on a country scale) one of the main tasks was to suitably re-manage agricultural territories while taking into account the technical level of production and economic factors of farming. Agricultural policy, tasks and achieved results of the land reforms carried out during the period of the restoration of ownership rights to land and during the interwar were compared in the article. The changes of land relations of the reforms were analyzed from the point of view of the rational use of agrarian territories by applying the following evaluation criteria: the way that the land users were supplied with land and the way that land use of farms was formed in the land management process. Laws, some other legal and methodological material as well as statistical data were used for the research. Due to the different goals of political forces and the land reforms implemented, their results differ as well: during the period from 1919 to 1940 the area of the peasants’ private land had decreased by more than 516 thousand ha, and at the end of the 1991–2010 period economic structures had used only 81.7% of the land owned by large farms at the beginning of the land reform or less by 610 thousand ha. In addition, only 45% of the used lands are purchased by farms on ownership rights. The average size of the agricultural land plot decreased from 7.8 ha in 1937 to 2.8 ha in 2011. In order to create favorable conditions for agricultural activity of land users, we suggest improving directions and laws of the agricultural policy while planning financial support to farms purchasing land existing within the limits of their perspective land use as well as to those who started using abandoned lands.

Keywords: agricultural policy, farming lands, subjects of agricultural activity, land plot, private farms.