Straipsnis Laisvės ontologija

Santrauka. Straipsnyje keliamas klausimas, ar neoliberalų „laisvės viešpatijos“ siekis turi kokį nors ontologinį pagrindą. Laisvės ontologinio pagrįstumo problemą iškėlęs J.-P. Sartre’as ją sprendė teiginiu, kad „žmogus yra pasmerktas laisvei“. Bet jo manymas, kad žmogiškosios būties vertė ir išskirtinumas kyla iš absoliutaus nedeterminuoto spontaniškumo, verčia atsigrįžti į I. Kanto teiktą laisvės antinomiją ir su ja susijusią determinizmo problemą. Parodoma, kad šiuolaikiniai problemos „determinizmas versus indeterminizmas“ sprendimai faktiškai yra kontingentiški. Net ir gamtiniuose procesuose kontingencija kaip būtinumo stoka reiškiasi jiems imanentiškoje emergentinėje evoliucijoje – tvarkos būvius keičia chaosas, o jį keičia kokybiškai nauja tvarka. Todėl gamtinės ir socialinės tikrovės raidoje vienodai tikėtina tiek laisvė, tiek jos stoka. Tad su chaosu siejama laisvė yra tik savaiminės būties modusas, o todėl reikia manyti, kad laisvė savaiminės vertės neturi, ji gali būti įvardyta tik kaip instrumentinė vertybė – priemonė tikslams siekti. Daroma išvada, kad neoliberalų skleidžiama „laisvės viešpatijos“ idėja ontologinio pagrindo neturi.

Pagrindiniai žodžiai: laisvė, laisvės paradoksas, determinizmas, kontingencija, vertybės.

Įvadas

Liberalizmo kaip „laisvės viešpatijos“ siekio ir jos praktinio įgyvendinimo problemos išsamiai tyrinėtos Algirdo Degučio Žr. Algirdas Degutis, „Kaip galima liberalizmo tironija“, 2010, p. 51−62; „Liberalizmas: metafizinės ištakos“, 2013. darbuose. Todėl apsiribosime tik jo pastebėjimu, kad socialinis – politinis laisvės problemos aspektas yra glaudžiai susijęs su vieno iš įtakingiausių šių laikų liberalų Isaiaho Berlino pateikta laisvės interpretacija. Pasak I. Berlino Žr. Isaiah Berlin, „Dvi laisvės sąvokos“, 1995. , yra dvi laisvės rūšys – pozityvi ir negatyvi. Pozityvi laisvė – tai „laisvė kam“, laisvė istorijoje įgyvendinti kuo didesnį gėrį. O negatyvi laisvė – tai „laisvė nuo“ – laisvė „nuo“ kišimosi į žmogaus asmeninius reikalus. Negatyvi laisvė reikalauja griežto valstybės galių teisinio apribojimo, galimybių suteikimo žmogui daryti tai, ką jis nori (tiesa, taip, kad jo veiksmai nekliudytų kitų žmonių laisvei). I. Berlinas įsitikinęs, kad vienintelė tikra laisvė yra negatyvi laisvė, nes pozityvi laisvė veda link fašistinių ir komunistinių projektų (režimų). Tą įsitikinimą jis grindė mintimi, kad siekdami didžių tikslų ir panaudodami politinę galią tie projektai siekė išlaisvinti žmones nepaisant to, ar norėjo jie to, ar ne. Toks galutinis I. Berlino nuostatos įgyvendinimo rezultatas, teigia A. Degutis, turėtų būti „laisvės viešpatija“. Įtikinamai parodęs, kad „laisvės viešpatijos“ siekis veda link buvimo laisvės nelaisvėje, A. Degutis atkreipė dėmesį į tai, kad I. Berlino atmetama „pozityvios laisvės“ samprata visiškai tinka ir jo skleidžiamai neoliberalizmo ideologijai – ir neoliberalai siekia išlaisvinti žmones nepaisydami to, ar nori jie to, ar ne. Tad ir šiuo atveju susiduriama su A. Plėšnio Žr. Albinas Plėšnys, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, 2014, p. 137–145. įvardytu „laisvės paradoksu“: svarbiausios liberalizmo išpažįstamos ir ginamos vertybės – individo laisvės siekti savojo gėrio savo pasirinktu būdu – tampa nauju prievartos šaltiniu. Bet koks žmogaus laisvių ir teisių suvaržymas ima kelti bent jau moralinių sankcijų grėsmę, imama varžyti laisvė tų žmonių, kurie norėtų suvaržyti beribe tampančią laisvę.

Ir jau vien tai mus verčia grįžti prie laisvės problemos ne vien aksiologijos, o ir ontologijos kontekste. Verčia grįžti prie garsiojo J.-P. Sartre’o teiginio, kad žmogus yra pasmerktas laisvei ir klausti, ar laisvė turi kokį nors ontologinį statusą. Nes pasmerktumas yra prievarta, nelaisvė.

Laisvės paradoksas I. Kanto antinomijos šviesoje

Bet dabar mums svarbu ne tai, kad šis egzistencinis filosofas irgi neišvengė „laisvės paradokso“ spąstų, o tai, kad savąją laisvės sampratą, skirtingai nei liberalizmo klasikai ir neoliberalai, jis grindė ne socialiniais-politiniais argumentais, bet ontologiniu dualizmu, žmogiškosios būties vertę bei išskirtinumą grįsdamas absoliučiu nedeterminuotu spontaniškumu Žr. Jūratė Morkūnienė, Humanizmas: filosofinės teorijos metmenys, p. 45–46. . J.-P. Sartre’as buvo įsitikinęs, kad

laisvė negali turėti jokio kito tikslo kaip tik norėti savęs pačios, jeigu žmogus kartą suprato, kad […] negalima norėti daugiau, kaip vieno dalyko, tai yra, laisvės kaip visokių vertybių pagrindimo. Jean-Paul Sartre, „Egzistencializmas yra humanizmas“, 1974.

Spustelėjus išskleisti...

Ir nors jo egzistencinės minties kertinė prielaida buvo teiginys, kad egzistencija yra aukščiau esmės Žr. ten pat. , taip teigdamas jis laisvę faktiškai traktavo kaip savaiminę esmę, jai suteikdamas būtiškumo, taip pat ir savaiminės vertės prasmę.

Kita vertus, bene pirmasis iš egzistencinių mąstytojų atkreipęs dėmesį į laisvės ontologinio pagrįstumo problemą, J.-P. Sartre’as, pernelyg sureikšmino žmogaus „nedeterminuotą spontaniškumą“, nekreipdamas dėmesio į I. Kanto teiginį, kad laisvės sąvoka dažniausiai vartojama kaip psichologinė sąvoka, skirta pažymėti žmogaus veikimo spontaniškumui, kai ji turėtų būti suprantama kur kas platesne metafizine (ontologine) prasme Tuo, kad J.-P. Sartre’as neatsižvelgė į minėtą I. Kanto pastabą, stebėtis vargu ar reikia. Pasak Jūratės Baranovos (žr. Jūratė Baranova, XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, p. 160) Sartre’as nelaikė savęs Kanto gerbėju, kvestionavo nemaža jo teiginių. . Ji, pasak I. Kanto, yra neatsiejama nuo gamtoje regimo priežastingumo sąvokos, ir čia susiduriama su neišsprendžiamu paradoksu – laisvės antinomija. Savo „Prolegomenuose“ I. Kantas ją suformulavo taip:

Tezė: pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys. Antitezė: Nėra jokios laisvės, viskas yra gamta.

Spustelėjus išskleisti...

Ten pat šią antinomiją jis papildo ketvirtąja:

Tezė: pasaulio priežasčių eilėje yra kažkokia būtina esybė. Antitezė: Šioje eilėje nėra nieko būtino, viskas joje yra atsitiktina. Immanuel Kant, Prolegomenai: kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu, p. 131–132.

Spustelėjus išskleisti...

I. Kantas prisipažino, kad tiek antinomijų suformulavimui, tiek apskritai jo transcendentalinei metafizikai nepaprastą įtaką padarė D. Hume’o teikta vienintelė, bet svarbi metafizikos sąvoka – priežasties ir pasekmės ryšio sąvoka Žr. ten pat, p. 31–32. . Į tai atkreipiame dėmesį todėl, kad ir šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje pirmiausia akcentuojamas D. Hume’o teiginys, kad priežasties ir pasekmės ryšiai esmės požiūriu nėra būtini, todėl niekada negalime būti užtikrinti, kad žinodami reiškinio priežastis sužinosime ir jo pasekmes. Šį kertinį D. Hume teiginį I. Kantas interpretuoja savaip:

Laisvės įtakos be paliovos keistų gamtos dėsnius, ir todėl būtų supainiotas bei būtų padrikas reiškinių vyksmas, kuris, kai seka vien tik gamta, yra taisyklingas ir vienodas. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 338.

Spustelėjus išskleisti...

Šis I. Kanto teiginys mums leidžia į laisvės kaip, tarytum, vienos iš aukščiausių vertybių problemą pažvelgti kur kas giliau, nei tą darė J.-P. Sartre’as ir daro šiuolaikinio liberalizmo atstovai. Ar iš tiesų reiškinių vyksmas gamtoje yra taisyklingas ir vienodas? Ar iš tiesų laisvės įtakos be paliovos keistų gamtos dėsnius?

Laisvė determinizmo problemos kontekste

Šie klausimai neatsiejami nuo determinizmo problemos, t. y. nuo klausimo, ar egzistuoja tikrovėje griežta tvarka, dėsningumai bei dėsniai, o jei taip, tai koks jų pobūdis? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo vienokios ar kitokios tikrovės sampratos. Tos sampratos skiriasi, todėl svarstant determinizmo problemą iki šiol teikiami ganėtinai prieštaringi sprendimai Šiuolaikines gradualistines tikrovės sampratas ir su jomis susijusias determinizmo problemas jau esame ganėtinai išsamiai svarstę (žr. Saulius Kanišauskas, Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, p. 106–163), todėl šiame straipsnyje apsiribosime tik keliomis nuorodomis į paradigminę literatūrą. . Apsiribojant vien laisvos valios problema, irgi regimi nesutarimai, kurie bene ryškiausiai atskleisti Stanfordo filosofijos enciklopedijoje Žr. Timothy O’Connor, Christopher Franklin, “Free Will,” 2002. . Aiškėja, kad istoriškai susiklostė ir egzistuoja keturios visiškai skirtingos pažiūros, kurios grindžiamos arba kvestionuojamos skirtingomis ontologijomis. Aiškėja, kad atsakymą į klausimą, ar laisva valia galima, lemia atsakymas į klausimą, ar gamtinis (fizinis) pasaulis yra determinuotas.

Jeigu teiginys, kad gamtinis pasaulis yra determinuotas, yra teisingas, tada laisva valia arba visiškai neegzistuoja, arba vis tiktai ji yra galima. Pirmu atveju tai vadinama „laplasiniu“, arba „kietuoju determinizmu“ (angl. hard determinism), antruoju – „suderinamu“ (angl. compatibilism).

Jeigu teisingas yra teiginys, kad gamtinis pasaulis yra nedeterminuotas, tai laisva valia arba visiškai neįmanoma (dėl jos nesuderinamumo su absoliučia betvarke), arba vis tiktai ji yra galima ir egzistuoja. Pirmu atveju tai vadinama „griežtuoju nesuderinamumu“ (angl. hard incompatibilism), antru atveju – libertalizmu (angl. libertarianism). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nesuderinamumo (angl. incompatibilist) teorijos dažnai vadinamos indeterministinėmis.

Daroma išvada, kad į klausimą, ar gamtinis pasaulis yra determinuotas, iki šiol vienareikšmio atsakymo nėra. Todėl laisvos valios problema turėtų būti sprendžiama remiantis prielaida, kad vienodai tikėtini yra abu teiginiai (gamtinė tikrovė yra determinuota ir gamtinė tikrovė yra nedeterminuota).

Ši išvada tikrumo ieškančio proto nepaguodžia. Bet ji verčia prisiminti dar XIX a. pabaigoje Emile’io Boutroux suformuluotą kontingencijos kaip būtinumo stokos idėją. Reiškiniai būtinumo ryšiais nėra ir negali būti susiję, – tvirtino šis mąstytojas Žr. Władysław Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, t. 3: XIX ir XX amžių filosofija, p. 158–159. . Kiek siauresne prasme kontingencija suprantama kaip galimybė, kuri nėra nei būtinybė, nei negalimybė. Kai sakoma, kad tai yra kontingentiška, sakoma, kad tai nėra būtina, bet nėra ir neįmanoma. Analizuodamas religinio proto fenomeną, Kurtas Wuchterlis kontingenciją aiškino žmogiškai veiklai imanentiška valios laisve, nes keldami sau tikslus ir puoselėdami norus žmonės mąsto ir apie ateitį. Jų poelgius lemia ne tik praeities būviai, bet ir ateities vizijos Žr. Kurt Wuchterl, Religinis protas, p. 79–81, 133–138. . K. Wuchterlis įsitikinęs, kad kontingencijos sąvoka netaikytina gamtos mokslams, nes „būtinybė gali plaukti ir iš tokių ontologinių sąryšių, kurie netelpa į gamtos mokslų tyrinėjimų sritį“ Ten pat, p. 82. . Šią sąvoką vis dėlto bandant taikyti gamtos mokslams, susiduriama su kontingencijos paradoksu, kurį Naglis Kardelis aiškino taip:

Jei visa gamta ir loginė pasaulio tvarka yra kontingentiška, tuomet niekas nėra būtina – netgi pats gamtinės bei loginės pasaulio tvarkos kontingentiškumas yra kontingentiškas. Naglis Kardelis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, p. 191.

Spustelėjus išskleisti...

Jau esame atkreipę dėmesį, kad K. Wuchterlio įsitikinimas, jog kontingencijos sąvoka netaikytina gamtos mokslams, yra kvestionuotinas Žr. Saulius Kanišauskas, Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, p. 163–168. . Kvestionuotinas, mūsų manymu, yra ir N. Kardelio teiginys – jis pernelyg kategoriškas. Abiejų – K. Wuchterlio ir N. Kardelio – teiginiai galėtų būti teisingi tik tuo atveju, jeigu tikrovėje nebūtų dinamikos, kaitos. O tiek gamtinėje, tiek socialinėje ir net psichologinėje tikrovėje yra stebima tai, kas vadinama emergentine evoliucija, t. y. šuoliška kokybių kaita. Detaliausiai emergentinės evoliucijos procesus aprašo dar itin nauju laikytinas mokslas, pavadintas sinergetika, dažnai vadinamas ir kompleksiškumo teorija. Kadangi tiek mokslines, tiek filosofines sinergetikos problemas jau esame gana išsamiai aptarę Žr. Saulius Kanišauskas, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: filosofiniai ir moksliniai aspektai, 2008. , atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sinergetiniai procesai yra universalūs, ir kad jiems yra imanentiški du kvaziperiodiškai pasikartojantys būviai – tiesinių procesų ir sklaidos bei chaoso. Bet kuri sudėtinga sistema savo raidoje kurį laiką „paklūsta“ tam, ką I. Kantas vadino „gamtos dėsniais“ ir kas neabejotinai yra „kietojo determinizmo“ raiška, bet neišvengiamai kiekviena sudėtinga sistema pereina į augančio nestabilumo (sklaidos) būvį, kuris pasibaigia chaosu, sinergetikoje vadinamu krize, katastrofa, bifurkacija. Bifurkacijos terminas vartojamas siekiant pabrėžti, kad chaosu, katastrofa (visišku sistemos suirimu) procesai nesibaigia, kad po chaoso sistema toliau vystosi bent dviem (iš čia – bifurkacijos, arba dvejinimosi terminas) galimais būdais (be abejo, yra galimas ir visiškas sistemos suirimas, jos žuvimas). Chaosas (betvarkė) pagimdo naują tvarką, kuri kokybiškai skiriasi nuo buvusios. Dar daugiau, šie procesai yra teleonomiški, paprasčiau sakant, kryptingi, tikslingi Teleonomijos terminas labai artimas teleologijos terminui ne tik etimologine prasme. Jis pradėtas vartoti kibernetikoje siekiant pabrėžti bet kurių sudėtingų sistemų raidos kryptingumą ir net tikslingumą bei nurodant tą tikslingumą lemiančius faktorius: pradinę programą („praeities būvius“, vartojant K. Wuchterlio terminologiją) ir grįžtamus ryšius („ateities vizijų“ įtaką dabarčiai, vartojant K. Wuchterlio terminologiją). Greta šių dviejų emergentinę evoliuciją lemiančių faktorių vienas iš sinergetikos „tėvų“ Ilja Prigoginas įvardino ir adaptacijos procesus. .

Tolesnei samprotavimų eigai svarbu tik tai, kad emergentinėje evoliucijoje tvarkos būvius keičia chaosas, ir kad tvarka vienareikšmiškai siejama su determinizmu, o chaosas – su indeterminizmu, taip pat ir su laisve.

Fiziniame lygmenyje bet kurių mechaninių ir termodinaminių Termodinamika – tai šiluminius reiškinius tiriantis mokslas, grindžiamas mechaninio molekulių judėjimo statistiniais tyrimais, todėl visa tai, kas kalbama apie mechaniką, iš esmės tinka ir termodinamikai. sistemų elementų laisvė yra suprantama kaip tų elementų galimybė daugiau ar mažiau nevaržomai judėti erdvėje. Ji net matuojama, ir mato vienetas yra laisvės laipsnis. Šis terminas vartojamas ne tik mechanikoje ir termodinamikoje, bet ir robotų technikoje. Mechaninis judėjimas – tai ne tik padėties erdvėje kitimas, bet ir svyravimai, sukimasis, todėl net mechanikoje laisvės laipsnių gali būti daugiau nei trys, o žmogaus sukurti robotai turi iki dvidešimtis laisvės laipsnių Žr. Margaret Rouse, “Degrees of Freedom,” Tech Target, 2009; Yi Zhang, Susan Finger, Stephannie Behrens, “Degrees of Freedom of a Rigid Body,” 201. . Kuo stipresni ryšiai tarp sistemos elementų, tuo tų elementų laisvės laipsniai yra mažesni. Kuo ryšiai silpnesni, tuo laisvė didesnė Taip vadinami „kieti daiktai“ egzistuoja tik tol, kol jų struktūriniai elementai (šiuo atveju – molekulės) bus surišti, kol jų laisvė bus minimali. Daiktą stipriai kaitinant jis gali virsti net dujomis – jo molekulės ganėtinai laisvai klajos atmosferoje tarp kitų dujų molekulių. Taip atsitiks todėl, kad iš išorės gautos energijos dėka ryšiai tarp molekulių labai susilpnės. Perėjimai iš vieno agregatinio būvio į kitą (iš kieto į skystą, iš pastarojo – į dujinį, ar net iš kieto į dujinį, ir atvirkščiai) yra ne kas kita, kaip bifurkacijos, fizikoje vadinamos faziniu virsmu. Sinergetika formavosi ganėtinai skirtingų mokslų (termodinamikos, chemijos, matematikos, kibernetikos, kvantinės mechanikos, meteorologijos, techninių mokslų ir t. t.) terpėje, ir skirtingų sričių specialistai vartojo savą terminologiją. Būtent todėl susiduriama su tų pačių ar analogiškų procesų aprašymui skirtais įvairiais terminais, kuriuos čia vartojame. .

Tad bent gamtiniame pasaulyje tai, ką mes vadiname laisve, yra ne kas kita, kaip tikrovės elementų tarpusavio ryšių stoka. Bet tą patį galima pasakyti ir apie socialinę tikrovę: šeima, organizacija, valstybė egzistuoja tik tol, kol jos struktūrinių dalių (sutuoktinių ir jų vaikų, organizacijos narių, piliečių) tarpusavio ryšiai bus pakankamai stiprūs, o jų laisvė – ganėtinai ribota. Ji ims plisti, augti tik tada, kai tarpusavio ryšiai ims silpnėti, kai nyks tvarka. Stokos, arba trūkumo (o ir ryšių bei su jais susijusios laisvės stokos), socialiniuose procesuose reiškinys turi gilią metafizinę (ontologinę) prasmę Žr. Holger Lahayne, “Blessings of Scarcity, Hope of Abundance,” 2016; Albinas Plėšnys, „Stoka ir jos vertybiniai aspektai“, 2016. . Ne mažiau gilią prasmę jis turi ir gamtiniuose procesuose. Skirtumas tarp sinergetikoje tiriamų gamtinių ir socialinių procesų bei objektų yra regimas tik skirtingame jų organizacijos lygyje, sudėtingumo laipsnyje, o esminiai bet kurių sudėtingų sistemų elgesio bruožai yra vienodi. Ir jeigu to nepastebime, tai tik todėl, kad skirtingose organizacinio lygio sistemose yra skirtingas procesų temporalumas, t. y. įvykių tėkmės greitis.

Teiginys, kad laisvė – tai ne kas kita, kaip tikrovės elementų tarpusavio ryšių stoka, yra net trivialus, ir būtent tas trivialumas mums neleidžia įžvelgti dalykų esmės, nes įprasti dalykai atrodo esą akivaizdūs, o todėl nereikalaujantys paaiškinimo. Bet taip nėra, ir tą suprato jau Parmenidas. Jau jis klausė, kodėl kažkas yra, o ne nėra. Yra kažkas, ką mes vadiname būtimi ar tikrove, ir ta struktūrizuota tikrovė yra tik dėl viską siejančių ryšių. Jeigu jų nebūtų, struktūrizuotos tikrovės nebūtų, būtų absoliuti betvarkė, chaosas. O tai reiškia, kad struktūrizuotoje gamtinėje tikrovėje absoliučios laisvės nėra ir būti negali. Struktūrizuota tikrovė, vartojant filosofinius terminus, yra determinuota.

Kita vertus, ta struktūrizuota tikrovė dėl jai būdingų vidinių prieštaravimų nuolat kinta, ir pokyčių metu neišvengiamai kyla betvarkė (chaosas), kurį keičia kokybiškai nauja tvarka. Jau minėjome, kad tvarkos ir chaoso, aprašomų determinizmo ir indeterminizmo kategorijomis, būsenos viena kitą nuolat ir aperiodiškai (t. y. nereguliariai) keičia. Tad teiginys, kad vienodai tikėtina, jog su laisve siejama laisva valia yra galima arba negalima yra teisingas. Jis logiškai išplaukia iš sinergetikos dėsningumų. Bet dabar šį teiginį jau galima patikslinti. Kadangi chaoso (taip pat ir laisvės) būklės neišvengiamai (tegul ir nereguliariai) kartojasi, tai tenka pripažinti, kad J.-P. Sartre’as buvo visiškai teisus sakydamas, kad mes esame pasmerkti laisvei. Bet kadangi chaosą neišvengiamai keičia nauja tvarka, kuri tą laisvę bent stipriai apriboja, tai lygiai teisinga tarti, kad mes esame pasmerkti ir nelaisvei. Tad kintanti struktūrizuota tikrovė yra kontingentiška, ji nėra nei būtinybė, nei negalimybė, jos raidoje tikėtina yra tiek laisvė, tiek jos stoka. Dar daugiau, paaiškėjo, kad teleonominę raidą nulemiantys „keistieji atraktoriai“ yra ne kas kita, kaip determinuotas chaosas, t. y. tokia betvarkė, kurioje egzistuoja užslėpta fraktalinė (rakursinė) tvarka. Europiečiui determinuoto chaoso samprata atrodo esanti absurdiška, panaši į „kvadratinio apskritimo“ sampratą, o štai kinų religinės-filosofinės srovės daoizmo išpažinėjui „tvarkingos betvarkės“ (hundun) samprata yra visiškai natūrali Žr. Loreta Poškaitė, Estetinė būtis daoizme, p. 59, 63. . Sinergetikoje susiformavusio determinuoto chaoso samprata, regimai, turi nepaprastai gilias šaknis, yra archetipinė. Aiškindamas archetipo anima prasmę, C. G. Jungas pabrėžė, kad jame glūdi suvokimas, jog bet kokiame chaose yra kosmosas, bet kokioje netvarkoje – slapta tvarka Žr. Carl Gustav Jung, Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė, p. 40. .

Šie argumentai mus verčia manyti, kad laisvė nėra kažkas fundamentalaus, esmingo (galėtume sakyti – substancionalaus). Vartojant B. Spinozos terminologiją, galima teigti, kad su chaosu siejama laisvė yra tik substancijos kaip savaiminės būties modusas, t. y. būklė, būsena, o ne pati substancija. Todėl laisvė savaiminės vertės neturi ir negali turėti. Laisvės sąvoka yra kontingentiška, ji vertę įgyja tik pereinamųjų tarp vienokios ir kokybiškai kitokios socialinės (ar individualios) būklės laikotarpių metu. Bet ta vertė yra ne esminė, o tik instrumentinė (atributyvinė). Tuo pasakoma, kad laisvė yra tik priemonė („instrumentas“) tikslams siekti, bet ne savaiminis tikslas. Tad tenka daryti išvadą, kad neoliberalų skleidžiama „laisvės viešpatijos“ idėja ontologinio pagrindo neturi.

Išvada

Laisvės sąvoka yra kontingentiška ir savaiminės vertės neturi. Laisvė yra tik priemonė tikslams siekti, bet ne savaiminis tikslas. Todėl ji gali įgyti tik atributyvinę (instrumentinę) vertę ir tik perėjimo tarp kokybiškai skirtingų socialinių (ar individualių) būklių metu.

Literatūra

• Baranova, Jūratė, XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2004.
• Berlin, Isaiah, „Dvi laisvės sąvokos“ | Isaiah Berlin, Vienovė ir įvairovė: žvilgsniai į idėjų istoriją, sudarė ir iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas, Vilnius: Amžius, 1995, p. 428–429.
• Clarke, Randolph; Justin Capes, “Incompatibilist (Nondeterministic) Theories of Free Will,” Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2000 [žiūrėta 2016 m. gegužės 20 d.].
• Degutis, Algirdas, „Kaip galima liberalizmo tironija“, Logos, 2010, nr. 64, p. 51−62.
• Degutis, Algirdas, „Liberalizmas: metafizinės ištakos“, Logos, 2013, nr. 76, p. 47–59.
• Jung, Carl Gustav, Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Margi raštai, 2015.
• Kanišauskas, Saulius, Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013.
• Kanišauskas, Saulius, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: filosofiniai ir moksliniai aspektai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
• Kant, Immanuel, Grynojo proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parengė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1982.
• Kant, Immanuel, Prolegomenai: kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu, vertė, pratarmę ir komentarus parašė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1972.
• Kardelis, Naglis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2008.
• Lahayne, Holger, “Blessings of Scarcity, Hope of Abundance” | Elena Leontjeva, Aneta Vainė, Marija Vyšniauskaitė (sud.), Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 110–161.
• Morkūnienė, Jūratė, Humanizmas: filosofinės teorijos metmenys, Vilnius: Baltic ECO, 1995.
• O’Connor, Timothy; Christopher Franklin, “Free Will,” Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2002 [žiūrėta 2016 m. gegužės 20 d.].
• Plėšnys, Albinas, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, Filosofija. Sociologija, 2014, t. 25, nr. 3, p. 137–145.
• Plėšnys, Albinas, „Stoka ir jos vertybiniai aspektai“ | Elena Leontjeva, Aneta Vainė, Marija Vyšniauskaitė (sud.), Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 39–53.
• Poškaitė, Loreta, Estetinė būtis daoizme, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004.
• Rouse, Margaret, “Degrees of Freedom,” Tech Target, 2009 [žiūrėta 2016 m. birželio 4 d.].
• Sartre, Jean-Paul, „Egzistencializmas yra humanizmas“ | Bronislovas Genzelis (sud.), Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija, Vilnius: Mintis, 1974, p. 439–450.
• Tatarkiewicz, Władysław, Filosofijos istorija, t. 3: XIX ir XX amžių filosofija, iš lenkų kalbos vertė Danutė Kapačauskienė, Jūratė Skersytė, Vilnius: Alma littera, 2003.
• Wuchterl, Kurt, Religinis protas, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Vilnius: Taura, 1994.
• Zhang, Yi; Susan Finger, Stephannie Behrens, “Degrees of Freedom of a Rigid Body” | Yi Zhang, Susan Finger, Stephannie Behrens, Introduction to Mechanisms, Carnegie Mellon University, 2015 [žiūrėta 2016 m. birželio 4 d.].

The Ontology of Freedom

Summary. This article poses the question of whether neoliberals promoting the “reign of freedom” have an ontological basis. Jean-Paul Sartre, who challenged the ontological foundation of freedom, argued that a human being is condemned to be free. However, his thinking that the value of human ontology and uniqueness is based on the absolute and not determined by spontaneity leads to Immanuel Kant’s understanding of the antinomy of freedom and its related problem of determinism. Thus, the article points out that the proposed solutions to the determinism vs. indeterminism problem are factually contingent. Even in natural processes, contingency as the absence of necessity manifests itself in immanent emergent evolution – the state of order is replaced by a state of chaos, which in turn is replaced by a qualitatively new order. Therefore, in the development of natural and social reality, both freedom and its absence are plausible. Freedom, which is closely related to chaos, is a mode of self-contained ontology, so it is therefore assumed that freedom does not have self-contained value and can only be evaluated as having instrumental value – a tool to achieve objectives. It is concluded that the neoliberal idea of the “reign of freedom” does not have ontological status.

Keywords: freedom, paradox of freedom, determinism, contingency, values.