Straipsnis Technikos esmės sampratos problema Heideggerio filosofijoje

Aptardamas šiuolaikinio mokslo prigimtį, vokiečių mąstytojas pabrėžia esminį jo skirtumą tiek nuo antikinio, tiek nuo viduramžių mokslų, kuriems nebuvo būdingas gamtos eksperimentinio tyrinėjimo pobūdis. Kaip pastebi Heideggerio mokslo filosofijos tyrinėtojas Glazebrookas, perėjimas nuo antikinio gamtos patyrimo link tokio kaip Galilelo’o ar Newtono, yra judėjimas nuo realizmo, kuriame physis yra a priori – tai yra ankstesnė mąstymo atžvilgiu – prie idealizmo, kuriame gamtos tyrinėjimui kelią grindžia apriorinis hipotezės formulavimas Žr. Trish Glazebrook, Heidegger’s Philosophy of Science, p. 6. . Pati gamta tampa „uždara laike ir erdvėje susijusių judančių masės centrų rišli visuma“ Martin Heidegger, „Pasaulėvaizdžio metas“, p. 139. . Naujaisiais amžiais gamtamokslinė-eksperimentinė tyrinėjimo programa kuriama kaip praktinis uždavinys. Atsiskleidžia tokio tipo mokslo siekio užvaldyti, išplėsti žmogaus viešpatavimą gamtos atžvilgiu prigimtis, mokslinio požiūrio į gamtą, kaip į žmogiškus vartojimo poreikius tenkinantį išteklių rezervuarą, bruožai. Scientistinė pasaulėžiūra domisi nebe gamtos esme, o funkciniais gamtiškųjų esinių procesų, pavaldžių visuotiniams dėsniams, ryšiais. Tokios techninės gamtotyros išryškėjęs bruožas – ne gamtos atskleidimas, o naudojantis taisyklėmis galimų gamtos būsenų suformavimas, faktų kūrimas bei praktinės veiksenos instrukcijų nustatymas. Modernioji technika atsiskleidžia ne kaip gamtoje glūdinčių kuriančiųjų galių išskleidimas bei įsigalėjimas, o kaip pragmatinius tikslus užsibrėžianti bei prievarta besireiškianti autonomiška jėga.

Jeigu net neatsižvelgsime į matematinės fizikos išsivystymo lygį ir taikomosios gamtotyros pasiekimus, vis tiek negalėsime teigti, kad moderniosios technikos esmė yra žmogiškosios prigimties dalykas. Chronologinis moderniosios fizikos pirmumas yra klaidinantis, atsirandantis dėl to, kad problema svarstoma chronologijos (Historie), o ne istoriškumo (Geschichtlichkeit) plotmėje. Pačios technikos esmės formavimasis yra gerokai ankstesnis nei moderniosios fizikos gimimas, nors kartu, kaip pradžios forma, technika yra svarbiausias moderniosios technikos impulsas. Mąstant istoriškai (geschichtlich) paaiškėja, kad „naujųjų amžių fizikinė gamtos teorija visų pirma veikia ne techniką, o modernios technikos esmę“, kuri „ilgą laiką slėpėsi, nors jau buvo išrasti varikliai, atsirado elektrotechnika ir pradėjo veikti atominė technika“ Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 231. . Todėl savo kilme naujųjų amžių fizika tėra tik dar neatpažintas moderniosios technikos esmės (po-statos) simbolis. Taip nutinka dėl to, kad „tai, kas veikiančiojo iškilimo požiūriu yra anksčiau, mums, žmonėms, atsiveria vėliau“ Ten pat. . Dėl vėlesnio pirmapradžio ankstyvumo pasirodymo modernioji fizika priversta vis labiau susitaikyti su tuo, kad jos vaizdinių sritis neregima, todėl ribota. Vis dėlto ne iš karto atsiskleidžiantis po-statos veikimas nebesiremia anksčiau galiojusiais, tik į objektus nukreiptais vaizdiniais ir išprovokuoja reikalavimą žvelgti į gamtą kaip į čia-stovėseną Žr. ten pat. .

Heideggerio tvirtinimą, kad „mokslas nemąsto“ (Die Wissenschaft denkt nicht), reikėtų aiškinti taip: mokslas tyrinėja ne tikrovę, nes visi jos tyrinėtojai remiasi tam tikros mokslinės ideologinės doktrinos suformuluotu tikroviškumo kriterijumi, kuris pats savaime nekvestionuojamas. Besiremdamas tam tikra paradigma, mokslas tik išskleidžia ir eksploatuoja paradigmos įtvirtintą tikrovės sampratą, laikomą savaime suprantama ir daugiau neaptarinėjama duotybe. Pats tyrinėjimas ir eksploatavimas natūraliai kuria agresyvųjį santykį kito atžvilgiu, o blogiausia ir keisčiausia, kad dažnai pozityvizmo metodologinėmis nuostatomis ir dvasia besivadovaujantys tyrinėtojai nesuvokia, kad tyrinėja ne tikrovę, o jos „vaizdinį“. Toks įsitikinimas, kad pastangos tyrimų išvadas grįsti eksperimentu patvirtintais faktais yra pakankamas mokslinio objektyvumo įrodymas, jau pats savaime yra nesusipratimas. Taip yra todėl, kad patys faktai nieko neįrodo, nes jie visada yra tik teorinės interpretacijos vediniai. Klasikinei mokslo paradigmai dar buvo būdingas „sveikas protas“ ir „bendroji juslė“, kuri leisdavo žmogui „apčiuopti“ tikrovę, o modernusis mokslas šią juslę yra praradęs.

Moderniojo mokslo ypatumas tas, kad jis ne atskleidžia, o konstruoja tikrovę. Pačios tikrovės atskleidimo neįmanomybę patvirtina tiek micro, tiek macro dydžių tyrinėjimai. Kuriama tikrovė visada būna tik tikėtina, o jos ontologinis statusas neaiškus ir abejotinas. Taip susiformuoja pasaulėvaizdžio metas, kai mokslo pastangomis kuriamas pasaulio vaizdas pakeičia „pasaulį“ ir užima jo vietą. Vadinasi, daiktų vidinius modelius sukuriantis ir rodiklių bei kintamųjų transformacijas atliekantis mokslas manipuliuoja tikrove, bet paties daiktiškumo esmės nepasiekia. Bet koks esinys iš anksto laikomas „objektu apskritai“, todėl nagrinėjamas taip, lyg jis pats savaime neturėtų nepriklausomo buvimo ir iš karto būtų skirtas mūsų išmonėms ir reikmėms. Klasikinis mokslas dar išlaikė pasaulio neskaidrumo jausmą, o aprioriniu matematiniu projektavimu besiremianti modernioji gamtotyra dažnai netgi nesusiduria su tikru pasauliu. Išryškėja ir kitas keistas paradoksas: silpnėjant mokslinio pažinimo ir tikrovės sąsajoms, mokslinės produkcijos gamyba patį mokslą paverčia viena iš kolektyvinio solipsizmo formų. To rezultatas – auganti moderniojo pasaulio beprasmybė, kurios lemtis – veiklos prasmės nykimas, neaplenkiantis nė vienos žmogaus gyvenimo srities.

Heideggerio filosofijoje pati mokslo raida išryškina būties likimo raidos stadijas, o moderniojo mokslo, technikos bei gamybos santykių junginys tampa radikalia užmaršties faze, esmingu moderniojo nihilistinio laikmečio būvio bruožu. Šie santykiai yra susipynę: mokslas yra grindžiamas technika, bet tik mokslas daro moderniąją techniką galimą. Modernusis mokslas, esmiškai susijęs su matematiniu eksperimentu, atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, kartu projektuodamas savo veikimo įvykių planą. Tokiam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą užtikrina projektavimo matematiškumas. Kadangi visi gamtos tyrinėjimai atliekami skaičiavimu pagrįstais matavimais, Heideggeris konstatuoja, kad naujųjų laikų tyrinėjimų eksperimentas skleidžiasi jam matą suteikančio tikslaus projekto rėmuose ir yra šiam projektui pavaldus Žr. Martin Heidegger, „Pasaulėvaizdžio metas“, p. 142. . Per tiriamąją veiklą išskiriant vis naujas tyrinėjimo sritis, mokslas neišvengiamai specializuojasi, kartu atsiranda naujos, pagal matematinį-eksperimentinį metodą išskleistos pamatinio gamtos projektavimo atmainos. Tiriamuosius dalykus paversdamas objektais, modernusis mokslas per savo tiriamąsias veikas išskiria vis naujus tyrinėjimo laukus, tokiu būdu objektindamas bei užvaldydamas vis daugiau pasaulio.

Tikrovę apdorojančio moderniojo mokslo tyrinėjimo srityse objektiškumu paverčiama realybė tampa save išstatančia esatimi. Tačiau tokio „modernybės projekto“ vystymasis duoda visiškai priešingus rezultatus, nei tikėtasi. Priešingai nei dažnai manoma, ne technika tarnauja žmogui, o žmogus technikai. Ne žmogus yra dominuojantis veiksnys šiuolaikiniame pasaulyje, o pati technika. Dėl to, kad moderniojo technomokslio esmė yra išslaptinimas kaip pagaminimas, o ne darymas, technikos visumoje vyksta tam tikras procesas, kurį Heideggeris įvardija žodžiu stellen, sąvokos „(pa)tiekti“, „(iš)statyti“ prasme. Tokio tipo technikos hegemonijos apraiškose realybė tampa dinamiškai patiekiama įvairiais „tiekiniais“, kaupiamomis atsargomis, ištekliais (Bestand). Šiame uždaro ciklo moderniosios technikos išteklinimo vyksme galiausiai objektinami ne tik gamtiškieji, bet ir žmogiškieji esiniai. Esinija tampa patiekiama ne tokia, kokia ji yra savyje rymančioje natūralioje aplinkoje, bet taip, kaip ji projektuojama iš anksto numatytame plane, pačios technikos generuojamame pasaulyje. Geležies rūda nebėra tik tam tikra uoliena, bet patiekiama kaip tiekinys metalo gaminiams. Vanduo upėje nebėra tik upės srovė, bet tampa elektros jėgainę varančia jėga. Jis yra šitos jėgainės tiekinys, jos dalis. Suprantama, upės srovė nebūtinai turi būti patiekta tiekiniu elektros jėgainėje, ji gali būti, pavyzdžiui, tiekinys stovyklavietėje, įrengtoje vasarotojams ar keliautojams. Tačiau tokia stovyklavietė taip pat yra moderniosios technikos pasaulio apmato dalis, yra viena iš jos tiekinių Žr. Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 225–226. .

Paprastai manoma, kad žmogus yra tiekimo iniciatorius, tačiau žmogui taip pat gresia pavojus virsti „technizuoto“ pasaulio tiekiniu. Jeigu iš šalies žiūrint atrodo, kad miško kirtimą prižiūrintis miško sargas atlieka tas pačias funkcijas, kaip kad ir jo senelis, iš tikrųjų taip nėra: šiandien miško sargas yra medžio apdirbimo pramonei patiektas tiekinys, nors pats to ir nesupranta. Jis yra patiektas celiuliozei patiekti, kuri savo ruožtu tiekiama popieriaus gamybai. Popierius yra tiekinys laikraščiams spausdinti, o šie yra tiekiniai viešajai nuomonei formuoti. Svarbu pažymėti, kad moderniosios technikos esmė, pasak Heideggerio, nėra bendrybė, išreiškianti tai, kas randasi atskirose ar konkrečiose mašinose. Jos esmė (Wesen) yra pačios būties vyksmas, jos „esmėjimas“. Šis esmėjimas yra technikos pagrindinė jėga, prasiveržianti aikštėn įvairiausiais tiekiniais įvairiausiose technikos vystymosi kryptyse, įskaitant ir žmogų kaip vieną iš tiekinių.

Ankstesniaisiais laikais, kol dar nebuvo moderniosios technikos, žmonėms naudojant vandens srovę malūnui sukti, sukėjas buvo pati gamtos jėga, su kuria žmogus tik kooperavosi. Žmogus buvo tik prisidedanti, tausojanti, gelbstinti bei koordinuojanti jėga upės srovės gamtinėms galioms valdyti. Iš esmės tokią pačią poziciją užėmė ir ūkininkas, auginęs javus ir daržoves, laikęs vištas ar kitokius gyvulius. Visur pirminis veiksnys buvo gamtos jėga, prie kurios žmogus derino savo tausojančius bei globojančius veiksmus ir atliko paruošiamąsias ar papildomas funkcijas. Anksčiau pagrindinio kūrybinio vyksmo – vandens pakilimo, gero derliaus, vištų dėslumo ir panašiai – buvo laukiama iš gamtos, šių dienų žmogaus laikysena gamtos atžvilgiu yra komanduojanti, reikalaujanti, užsakanti. Tiekinys visuomet yra susijęs su užsakymo bei pareikalavimo faktoriais. Upės srovė yra tiekinys, įkinkytas turbinos ratams sukti. Upė čia naudojama ne tokia, kokia ji yra iš prigimties. Pastačius užtvanką, iš upės reikalaujama būti tam tikrame lygyje ir nepaliaujamai tiekti tam tikro stiprumo sukimo jėgą. Užtvanka yra užsakymas ar nurodymas, duotas upei būti tuo tiekiniu, koks yra reikalingas elektros jėgainei veikti. Elektros jėgainė savo ruožtu yra tiekinys elektros jėgos rezervuarams, kurie kaip tiekiniai reikalingi įvairiausiose kitose srityse.

Heideggeris pastebi, kad dažniausiai manoma, jog moderniosios technikos ir fizikos santykis yra tai, kas skiria moderniąją technikos formą nuo ankstesnių jos formų. Remdamiesi šiuo požiūriu, galime teigti, kad modernioji technikos forma yra grindžiama moderniąja fizika. Pastarosios konceptualinis ir matematinis pagrindas leidžia moderniajai technikai manipuliuoti gamta iki tol neregėtu mastu. Su tuo nesutinkant pabrėžiama, kad „moderniosios technikos esmė nebuvo įvardyta net tada, kai jau buvo išrasti varikliai, kai atsirado elektrotechnika ir pradėjo veikti atominė technika“ Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 231. . Klaidingas supratimas atsiranda dėl to, kad pirmapradis ankstyvumas žmonėms pasirodo paskiausiai. Technika savo esme gerokai pranoksta moderniąją fiziką ir eina jos priešakyje.

Siekiant pirmapradiškesnio moderniosios technikos esmės, kaip po-statos, apmąstymo patiriama, kad ji skleidžiasi kaip išslaptinimo likimas. Likimui besiskleidžiant kaip po-statai, iškyla didžiausias pavojus, kuris mums pasirodo dvejopu pavidalu:

Plačiai paplinta regimybė, kad visa, kas yra, egzistuoja tik tiek, kiek tai padaryta žmogaus. Ši regimybė subrandina paskutinę iliuziją, kad žmogus visur randa tik save. Ten pat, p. 235.

Spustelėjus išskleisti...

Antrasis pavojaus pavidalas reiškiasi tuo, kad taip nuslopinamas ir išstumiamas kitokio tipo išslaptinimas, kuris pirmiausia leidžia esiniui išeiti į nepaslėptį poiēsis būdu. Taip primenama, jog modernūs Vakarų pasaulio žmonės prarado natūralų sveikumą ir įsišaknijimą būtyje ir tapo išblaškyti materialiajame daiktų pasaulyje, žmogiškųjų projektų galios santykiuose. Žmogus prarado būties tiesos, kaip pirminio stebuklo įvykio, patirtį, paprastumo nuostabos išgyvenimo gebėjimą. Gamtos gyvybiškos versmės, jos kūrybiškumo paslapties suvokimas pasitraukė šešėlin. Modernusis technomokslas, formulėmis bei lygtimis redukuojantis gamtą iki mokslinio pažinimo objekto, prasmingą ir turiningą pasaulį verčia blyškiu matematinių funkcijų lauku. Esiniai ima egzistuoti tik tiek, kiek jie yra apibrėžiami prieš statančio-gaminančio žmogaus, o pasaulis apskritai ima virsti vaizdu Žr. Martin Heidegger, „Pasaulėvaizdžio metas“, p. 146. . Eksploatacija darosi esinijos, tampančios vis labiau intensyvėjančio vartojimo medžiaga ir manipuliacijų objektu, paskata, nuolatos plečiančia savo galią. Pasak Heideggerio, tokia esinijos „žūties ir nuniokojimo tiksliausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbinis gyvulys“ Martin Heidegger, „Metafizikos įveika“, p. 267. ir „jau nebeslepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“ Ten pat, p. 283. . Tokie svarstymai atskleidžia tam tikrą akivaizdų bruožą – leidžia apčiuopti būties likimo, naujųjų modernybės laikų slinkties kismą, kuris galiausiai pasireiškia paties žmogaus vitalinių galių suišteklinimu bei anoniminės techninės jėgos įsiviešpatavimu. Todėl tokią būklę galima vadinti „skurdžiuoju laiku“, arba „pasaulio naktimi“, kuri grasina vienintele nesibaigiančia žiema. Moderniosios technikos „statančio išslaptinimo“ sąlygota gamtiškosios esinijos nudvasinimo bei objektyvavimo raida laikoma pačios būties kraštutinės nihilizmo stadijos pasireiškimu.

Alternatyviosios perspektyvos moderniosios technikos suišteklinimo hegemonijai

Aptariamo teksto „Technikos klausimas“ pradžioje Heideggeris tvirtina, kad jo tikslas yra išaiškinti laisvąjį santykį su technika. Toks laisvo santykio su technika nušvietimas yra daug sudėtingesnis dalykas, nei galėtume paaiškinti, kodėl dabartinis santykis su ja nelaisvas. Santykis su technika kaip kažkuo technišku tampa nelaisvas dėl moderniosios technikos suišteklinimo galios hegemonijos. Vis dėlto, prioritetų pakeitimas nereikštų laisvo santykio atsiradimo, nes tokį santykį lemia ne tiesioginis žmogaus išsivadavimas iš po-statos galios lauko, kuris, kaip jau pabrėžėme, nėra įmanomas. Heideggerio laisvo santykio su technika samprata sudėtinga todėl, kad Heideggeris renkasi schematinę skirtį, vartojamą laisvės apibrėžties tradicijoje. Raktas, kuriuo mėginama atrakinti šią problemą, yra skirtumas, kuris išvedamas tarp likimo (Geschick) ir lemties (Schicksal). Pasak Heideggerio, po-stata yra žmonių lemtis, nes „žmogų įsileidžia į tokį pradą, kurio pats žmogus negali nei išrasti, nei padaryti“ Martin Heidegger, „Technikos klausimas“, p. 239. . Moderniosios technikos esmė yra didžiausias pavojus esinijai išslaptinti ir pačiai žmogaus esmei, tai yra žmogui siunčiama lemtis, nes per išslaptinimo likimą, remiantis realizavimu, žmogus įtraukiamas į išslaptinimo dalyvavimą ir palenkiamas tiesos vyksmui. Todėl pats „realizuojantis pradas, vienaip ar kitaip pasiunčiantis žmogų į išslaptinimą, pats savaime yra gelbstintis pradas“ Ten pat. .

Kalbėjimo apie gelbstinčią galią nereikėtų suprasti kaip kvietimo grįžti į „aukso amžiaus“ epochą, kurioje technika dar reiškėsi technē esme. Rašinyje „Posūkis“ (Die Kehre) pastebima, kad gelbstinti galia jau glūdi pačiame dabartiniame būties, kurioje vyrauja esinijos suišteklinimas ir naudos dėl jos pačios siekis, suvokime. Kitaip tariant, „laisvas santykis“ su technika gali būti suvokiamas tik tokiu būdu, kai nereikalaujama nei „ludistinio“ technikos atmetimo, nei aklo visa, kas techniška, priėmimo. Technika Heideggerio filosofijoje yra būdas, kuriame mums atsiskleidžia pati būtis, niekuomet nebuvusi ir nesanti žmogaus valios dispozicijoje. Nepaisant iš moderniosios technikos esmės kylančio pavojaus, kuris atsiskleidžia skaičiuojančio mąstymo ir utilitariško pragmatizmo įsigalėjimu, atsiveria galimybė regėti ir apmąstyti pačią įsivyraujančią kultūrinę paradigmą, kuri yra tam tikra iškilusi istorinė būties būklė. Atsidengiantis istorinės technikos prigimties aiškumas yra laisvė kitų kultūrinių paradigmų galimybei, kuriose technikos esmė gali įgauti kitas raiškos ir reikšmės formas.

Perėjimas prie kitos naujos paradigmos, kurioje į gamtą nebūtų žvelgiama kaip į išteklių talpyklą, įmanomas todėl, kad pavojuje visada slypi posūkio galimybė, kurioje būties esmės užmarštis taip pasisuks (wendet), kad su šiuo posūkiu būties esmės tiesa atsisuks (einkehrt) į esinius Žr. Martin Heidegger, Die Technik und die Kehre, 1962/1982. . Todėl „istorinis būties posūkis“ (eine Seinsgeschichtliche Kehre) atveria perėjimo galimybę nuo išskirtinai techninio dominavimo epochos prie pirmapradiškesnio jos esmės atitikimo. Toks perėjimas reikštų visiškai kitokio santykio su esinija atsiradimą. Nuoroda į priklausomybę nuo „kažko aukštesnio“ patvirtina, kad technika Heideggerio filosofijoje yra metafizinės būties istorinės lemties sklaidos būdas.

Naujos techninės paradigmos įsigalėjimo ir kitokio santykio su būties atvertimi atsiradimo galimybė aptariama vėlyvojoje Heideggerio filosofijoje, kur nuosekliai plėtojamas požiūris į daiktų tarpusavio priklausomybę ketvirtainio (Geviert) struktūroje. Teorinėje plotmėje kūrybiškai grįžtama prie graikiškosios topologijos sampratos, kur vieta ir erdvė sutampa. Ši samprata priešinama dekartiškajai-niutoniškajai erdvės sampratai, nebekvestionuojamai įsitvirtinusiai šiuolaikinio žmogaus sąmonėje. Reliacionistišku ir kontekstualiu požiūriu į daiktus pastarieji esti tokie, kokia yra jų sąryšio su likusia visuma vertė. Taip pateikiama patraukli tradicijoje įsitvirtinusiai teorijai ir su klasikinės metafizikos atsiradimu prasidėjusiai objektyvinančiai „priešais stovėsenos“ (Gegenstande) perspektyvai alternatyva. Tvirtinant, kad „mokslas nemąsto“, pabrėžiama, kad matematine gamtotyra besiremiantis mokslinis pažinimas nėra tikrasis mąstymas.

Esmiškas yra pirmapradiškas, iki savo šaknų nusileidžiantis, pačioje būties dirvoje įsišaknijęs mąstymas. Toks mąstymas yra pirmapradiškas bei transcendentiškas todėl, kad juo pasiekiamas bei mąstomas pats pasaulio pasauliškumas. Apie daiktą mąstoma esmiškai tada, kai atskleidžiama ketverto sąveika, sudaranti patį daiktiškumą. Toks tradicijai alternatyvus transcendentiškas mąstymas kartu yra ir konkretus, nes savo esme yra mąstantis patį pasauliškumą. Pirmapradiškai ir esmiškai mąstomas daiktas yra ne „priešais stovėsenoje“ (Gegenstande) aptinkamas objektas, turintis nekintančią esmę, apibūdinamą tam tikromis savybėmis, o „ketverto“ (Geviert) telkinys. Toks telkimas arba daikto „esmėjimas“ ir „daiktėjimas“ vyksta tuomet, kai daiktui leidžiama būti tokiam, koks jis yra. Per šio „daiktėjimo“ telkimą ketverto esačiai leidžiama įeiti į savo esmę ir užimti savąją vietą viename ar kitame daikte. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, daiktas, kaip esinys, nėra statiškas objektas, jis turi nuolat kintančią prigimtį; daiktas „daiktina“ (dingt), o šis „daiktinimas“ yra pasaulio „artinimas“.

Išvados

Heideggeris nepaiso tradicinių technikos sampratos teorijų skirtumų ir pateikia analizę, kurioje technikos sampratos apmąstymas išsiskiria ne tiek ideologinių tarpusavio ginčų takoskyromis, kiek pačios analizės esmės pobūdžiu. Šios analizės ir tradicinių technikos teorijų ryškiausias skirtumas yra ontologinio matmens apčiuopimas ir išryškinimas. Kitaip tariant, išskirtinis Heideggerio analizės autentiškumo bruožas yra sociologinio, arba ontinio, technikos apmąstymo lauko peržengimas ir jos santykio su būtimi atskleidimas. Ontologinės šio santykio dimensijos aptarimas keičia požiūrio į techniką perspektyvą, nes tarpusavyje vykstančių idealistinių ir materialistinių technikos teorijų ginčai savo esme pasirodo esantys to paties ontinio matmens pobūdžio ir skiriasi tik požiūrio kampu, bet ne pačios analizės gelmės laipsniu.

Kita vertus, kaip didžiausią Heideggerio technikos sampratos teorijos trūkumą, galima laikyti ne itin aiškų tarpininkavimo galios laipsnio arba tinkamo santykio su esinija aptarimą, kurį būtų galima laikyti rimta atsvara moderniosios technikos suišteklinimo hegemonijai. Moderniosios technikos esmės sklaidoje įsivyrauja grynai pragmatinis santykis su esiniais, nes daiktai vertinami išskirtinai dėl jų naudos. Iš čia kyla didžiausias technē virsmo po-stata pavojus. Grįžtant prie graikiško technē, kaip amato ir meno apmąstymo, žmogiškasis subjektyvumas apibrėžiamas tik kaip viena iš keturių veikiančių dirbinio gimties proceso priežasčių, bet tokio archajinio santykio „restauracija“, suvokiant jį kaip alternatyvų kelią modernybėje įsivyravusiam santykiui, nėra įmanoma. Skiriamasis moderniosios technikos bruožas yra specifinio subjekto-objekto santykio atsiradimas ir eksperimentinė gamtotyra, o išeities iš technikos keliamų padarinių paieška mėginant gaivinti „užakusius šaltinius“ keltų daugybę klaustukų. Žinant, kad niekada niekas nesikartoja, grįžtant atgal atsiskleidžia moderniosios technikos esmės ir jos kontūrų nustatymas, bet pačios jos išteklinančio projektavimo galios įveikimo perspektyva išlieka miglota. Puikiai tai suprasdamas, filosofas rašinyje „Posūkis“ (Die Kehre) pabrėžia, kad technikos esmė priklauso nuo būties ir yra tam tikras jos atsiskleidimas. Būtent todėl technika atskleidžia tai, ką siunčia pati būtis.

Dažnai etimologiškai grindžiamas sąsajas tarp amato (technē), technikos (Technik), lemties (Geschick), likimo (Schicksal), istorijos (Geschichte) ar siuntimo (Schickung) galima vertinti tiek kaip kūrybišką skverbimąsi technikos esmės sampratos link, tiek kaip kiek abejotiną ir spekuliatyvų pasitikėjimą kalbos teikiamais ištekliais. Net jeigu etimologiją vertinsime kaip tam tikrą raktą, kuriuo atrakinama tiesa, visada išlieka mįslė, kokiais kriterijais galima vertinti ir matuoti tokios kalbos egzegezės skelbiamas tiesas. Vis dėlto technokratinės pasaulėžiūros kritika, žmogaus ir gamtos santykių apmąstymas atveria kitokio santykio su esinija galimybes. Pateikiamą reliacionistinį požiūrį į daiktus, kuriame daiktai atsiskleidžia ketvirtainyje (Geviert) arba tarpusavio sąveikos „rato šokyje“ (Spiegelspiel), galima pagrįstai laikyti objektinio santykio (Gegenstande) alternatyvos ieškojimu.

Literatūra

• Davis, Bret W., Heidegger and the Will: On the Way to Gelassenheit, Evanston, Chicago: Northwestern University Press, 2007.
• Feenberg, Andrew, Critical Theory of Technology, New York: Oxford University Press, 1991.
• Feenberg, Andrew, Questioning Technology, New York, London: Routledge, 1999.
• Glazebrook, Trish, Heidegger’s Philosophy of Science, New York: Fordham University Press, 2000.
• Heidegger, Martin, „Metafizikos įveika“ | Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 226–290.
• Heidegger, Martin, „Mokslas ir apmąstymas“ | Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 244–265.
• Heidegger, Martin, „Pasaulėvaizdžio metas“ | Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 139–154.
• Heidegger, Martin, „Technikos klausimas“ | Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Mintis, 1992, p. 217–244.
• Heidegger, Martin, Die Technik und die Kehre, fünfte Auflage, Pfullingen: Verlag Günther Neske, 1962/1982.
• Heidegger, Martin, Vorträge und Aufsätze, Stuttgart: DVA, 1954.
• Ihde, Don, Heidegger’s Technologies: Postphenomenological Perspectives, New York: Fordham University Press, 2010.
• Jonas, Hans, “Toward a Philosophy of Technology” | Craig Hanks (ed.), Technology and Values: Essential Readings, Oxford: Blackwell Publishing Ltd., 2010.
• Lemmens, Pieter, „Bernard Stiegler: „Ši sistema nebeteikia malonumo“, vertė Tautvydas Vėželis, Aplinkkeliai, 2012 03 05 [žiūrėta 2013 m. vasario 27 d.].
• Polt, Richard F. H., The Emergency of Being: On Heidegger’s Contributions to Philosophy, New York: Cornell University Press, 2006.
• Richardson, William J., Heidegger: Through Phenomenology to Thought, New York: Fordham University Press, 2003.
• Stiegler, Bernard, Technics and Time, 1: The Fault of Epimetheus, Stanford: Stanford University Press, 1998.
• Šliogeris, Arvydas, Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1989.
• Vyčinas, Vincas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 2002.
• Zimmerman, Michael E., Heidegger’s Confrontation with Modernity: Technology, Politics, Art, Bloomington, Indianapolis: Indiana University Press, 1990.

The Problem of the Concept of Technique’s Essence in Heidegger’s Philosophy

Summary. The provided analysis seeks to uncover the similarities and differences of concept of technology in ancient and modern times. Modern technical analysis in Heidegger’s philosophy reveals its predatory nature foreign to authentic culture. Here reveals a fundamental difference from the traditionally understood technē as the process of spreading and implementing powers of nature. In the essence of modern technology, which is identified as “enframing” (Ge-stell), instead of self-actualization in the light of being, when a person is involved in the process of self-actualization only as a mediator and creator, the predatory-forced self-actualization is happening and the human is participating as exigible force. Heidegger emphasizes the total domination of scientific experimental science of nature and developed technologies. With the help of modern science, the nature that is every time commodified ever more, transforms into a simple container of resources. Modern technology and its initiated process of global resourcing and commodification will inevitably deepen the crisis tendencies and reinforce the processes of alienation. In this way, the article revealed and illuminated the horizon of potential disharmony, associated with the emergence and domination of global, autonomous technocratic system.

Keywords: Martin Heidegger, philosophy, technics, technē, Ge-stell, resources.