Straipsnis Muziejų kultūra: kintantys diskursai ir institucinė kritika

Vadinasi, institucinė kritika turi daugiau reikštis viešojoje erdvėje ir kartu su nauja teorine ir diskursyvia terpe siekti institucinių permainų, kurios atvertų galimybę įvairioms grupėms dalyvauti institucijų veikloje. Neapibrėžtos, „kitokios“ meno praktikos (kaip projektas „Bendrabūtis“ ar „Depo“ muziejaus projektas) taip pat yra savotiškas priešnuodis prieš griežtą meninio gyvenimo struktūrinimą ir uždarumą. Tad tikriausiai teisus filosofas ir meno teoretikas Geraldas Raunigas, teigdamas, kad turėtų rastis tokios institucines žaidimo taisykles laužančios praktikos, kurios sietų socialinę kritiką, institucinę kritiką ir savikritiką, t. y. ne tik atskleistų institucijos galią ir bandytų išsikovoti institucinės kritikos vietą meno lauke, bet siektų „transformuoti valdymo meną“, kaip ir „dalyvauti institucinio struktūrinimo procesuose ir politinėse praktikose, kurios persmelkia [kultūros ir meno] laukus, struktūras, institucijas“ Gerard Raunig, “Instituent Practices: Fleeing, Instituting, Transforming,” p. 11. .

Šiame kontekste paminėtinas ir Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ (NDG), kuris nors ir neturi tiesioginių intencijų kritikuoti meno instituciją, skatina kritiškai pažvelgti į muziejaus istoriją, jo veiklos principus ir sovietinių metų Lietuvos dailės istoriją. Liškevičius savotiškai seka belgų menininko Marcelio Broodthaerso pėdomis, kuris 7–8-ajame dešimtmečiais kūrė įvairias konceptualaus muziejaus atmainas, siekdamas parodyti kaip kultūros institucijos dekontekstualizuoja kūrybą ir paverčia meno objektus „estetinėmis vertybėmis“. Šis projektas tarsi išplečia NDG ekspoziciją ir sykiu atskleidžia nonkonformistinio „tyliojo modernizmo“ sampratą, akcentuojančią savaiminį meninės formos vertingumą.

Imituodamas muziejinės veiklos principus, menininkas pristato kasdienės patirties nuolaužas ir politinio protesto formas, kurios papildo siaurai apibrėžiamą sovietmečio dailės gyvenimą. Sumuziejindamas savo biografijos fragmentus ir dokumentuodamas rezistentų (Antano Kraujelio, Romo Kalantos ir Broniaus Maigio) aktus, jis siūlo pažvelgti į sovietmetį kitomis akimis. Drastiškais veiksmais išgarsėjusius rezistentus jis prilygina pogrindinio meno judėjimui ir taip siūlo plėsti modernios kūrybos sampratą. Tokia strategija atveria žiūrovui kitokią istorinę perspektyvą, papildančią NDG nuolatinės ekspozicijos institucinį naratyvą ir parodančią, kad pagrindinės reprezentacinės sistemos yra sukurtos, o „tiesos“ – sukonstruotos. Toks „muziejus muziejuje“ taip pat rodo, kad nėra institucijos „išorės“ ir „vidaus“ ribos, o žiūrovas nuolat atsiduria reprezentacinių sistemų spąstuose.

Knygoje The Politics of Aesthetics: The Distribution of the Sensible („Estetikos politika: jautrumo distribucija“, 2006) Rancière’as teigė, kad politika ir estetika yra du skirtingi būdai patirti ir suvokti pasaulį, tačiau jų sambūris gali atskleisti slaptas galias. Liškevičiaus „Muziejus“, politinį protestą traktuojantis kaip radikalią meninės išraiškos priemonę, parodo, kad politinė praktika gali priklausyti ir estetiniam diskursui, nes turi ketinimų keisti mūsų patirties koordinates ir muziejines konvencijas, kvestionuoti reprezentacines sistemas ir prasmių bei reikšmių kūrimo procesus.

Išvados

Kuriamas muziejaus diskursas ir naujoji muzeologija skatina ne tik kritiškai žvelgti į institucinį meno gyvenimą, bet ir bendradarbiaujant švietimo, mokslo ir meno institucijoms siekti realių pokyčių muziejų kultūroje. Naujos muziejininkystės studijos numato postmodernaus muziejaus veiklos kryptis ir demokratiškesnius visuomenės ir meno institucijos santykius. Šią muziejaus ir institucinės kritikos teoriją papildo meno praktikoje plėtojama institucinė kritika, kuri taip pat skatina apmąstyti meno institucijos veiklą ir kurti naujas veiklos strategijas, apimančias ir su viešąja erdve susijusias problemas.

Lietuvoje nėra susiformavęs atskiras muzeologijos tyrinėjimų laukas, tačiau taikydami įvairias institucinės kritikos teorijas kultūrologai ir menotyrininkai tyrinėja muziejuje slypinčius valdžios galių santykius, reprezentacines parodų funkcijas ir kitus aspektus. Šios kritinės įžvalgos siekia skatinti pokyčius Lietuvos dailės muziejuoseir meno centruose, diskursyvia polemika aktualizuoti įvairias sąmoningumo trajektorijas.

Panašiai, kaip ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, institucinė kritika Lietuvos meninėje praktikoje įsitvirtino kaip pasipriešinimas sustabarėjusioms sovietinėms institucijoms. Nūdien įteisinta institucinė kritika Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, yra neutralizuojama ir todėl nepasitarnauja meno pasaulio atvirumui. Tad naujas institucinis diskursas skatina teoriją glaudžiau sieti su praktika ir siekti aktyviau dalyvauti procesuose, kurie meno lauką ir viešąsias erdves laisvintų iš griežtų institucinio struktūrinio ir suprekinimo tendencijų.

Literatūra

• Alberro, Alexander; Blake Stimson (eds.), Institutional Critique: An Anthology of Artists’ Writings, London: The MIT Press, 2009.
• Andriuškevičius, Alfonsas (sud.), 72 lietuvių dailininkai – apie dailę, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1998.
• Bal, Mieke, “The Discourse of the Museum” | Reesa Greenberg, Bruce W. Ferguson, Sandy Nairne (eds.), Thinking About Exhibitions, London, New York: Routledge, 1996, p. 145–157.
• Belting, Hans, “Contemporary Art and the Museum in the Global Age,” 2006 [žiūrėta 2012 m. kovo 26 d.].
• Čepauskaitė, Austėja, „Nacionalinis tapatumas Lietuvos dailės muziejuje: dvi dailės istorijos versijos“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2010, nr. 58, p. 153−164.
• Dilytė, Ieva, „Vaizdas ir galia: menas už vizualinės prievartos ribų“, Dailė, 2007, nr. 2, p. 20−21.
• Diržys, Redas, „Menas yra negerai“, 2010 [žiūrėta 2012 m. balandžio 12 d.].
• Diržys, Redas, „Pirmoji Alytaus bienalė“, Dailė, 2005, nr. 2, p. 106−107.
• Dovydaitytė, Linara, „Nacionalinė dailės galerija: atminties ir nesantaikos vieta“, Dailė, 2010, nr. 1, p. 4–6.
• Fomina, Julija, „Institucinė kritika“ | Lietuvos dailė 2000−2010: dešimt metų, Vilnius: ŠMC, 2010, p. 98−99.
• Holmes, Brian, “Extradisciplinary Investigations: Towards a New Critique of Institutions” | Gerald Raunig, Gene Ray (eds.), Art and Contemporary Critical Practice: Reinventing Institutional Critique, London: MayFlyBooks, 2009, p. 53–61.
• Hooper-Greenhill, Eileen, Museums and Education: Purpose, Pedagogy, Performance, London, New York: Routledge, 2007.
• Jaskūnas, Valdas, „Apie šiuolaikinio meno forumą. Kas lemia meninės kūrybos savitumo devalvaciją?“, Dailė, 2002, nr. 2, p. 4–6.
• Kinčinaitis, Virginijus, „Muziejinio laiko dramaturgija“, Dailė, 2010, nr. 2, p. 8–9.
• Kinčinaitis, Virginijus, Audiovizualinės kultūros kon/tekstai, Šiauliai: Saulės delta, 2007.
• Kreivytė, Laima, „Postfeminizmas“ Lietuvoje? Kanono rekonstrukcija“ | Reprezentacijos iššūkiai, Vilnius: AICA, 2007, p. 61−66.
• Ludavičienė, Jurgita, „Institucijos dešimtmetis: Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“, Dailė, 2011, nr. 2 [žiūrėta 2012 m. balandžio 12 d.].
• Malraux, André, Les voix du silence. Paris: Gallimard, 1951.
• Mažeikis, Gintautas, „Išsilaisvinimas iš monologinio memorialo: heteromnemonikos reabilitacija“, Baltos lankos, 2002, nr. 15/16, p. 65–88.
• Mažeikis, Gintautas, „Lietuvos tautinis polimorfizmas ir politinė evoliucija“, Darbai ir dienos, 2010, t. 53, p. 49−74.
• Mažeikis, Gintautas, „Nereferuojanti meno kritika“, Dailė, 2004, nr. 2, p. 8−11.
• Möntmann, Nina, “The Rise and Fall of New Institutionalism: Perspectives on a Possible Future” | Gerald Raunig, Gene Ray (eds.), Art and Contemporary Critical Practice: Reinventing Institutional Critique, London: MayFlyBooks, 2009, p. 155–159.
• Pollock, Griselda, “Un-Framing the Modern: Critical Space/Public Possibility” | Griselda Pollock, Joyce Zemans (eds.), Museum after Modernism: Strategies of Engagement, Blackwell Publishing, 2007, p. 1–39.
• Pollock, Griselda; Joyce Zemans, “Preface” | Griselda Pollock, Joyce Zemans (eds.), Museum after Modernism: Strategies of Engagement, Blackwell Publishing, 2007, p. xix–xxiv.
• Rancière, Jacques, The Politics of Aesthetics: The Distribution of the Sensible. Continuum International Publishing Group, 2006.
• Raunig, Gerard, “Instituent Practices: Fleeing, Instituting, Transforming” | Gerald Raunig, Gene Ray (eds.), Art and Contemporary Critical Practice: Reinventing Institutional Critique, London: MayFlyBooks, 2009, p. 3–12.
• Rice, Danielle, “Museum: Theory, Practice, and Illusion” | Andrew McClellan (ed.), Art and Its Publics: Museum Studies at the Millennium, Malden: Blackwell Publishing, 2003, p. 77–95.
• Sheikh, Simon, „Notizen zur Institutionskritik“, 01, 2006 [žiūrėta 2012 m. balandžio 12 d.].
• Sherman, Daniel J.; Irit Rogoff, “Introduction: Frameworks for Critical Analysis” | Daniel J. Sherman (ed.), Museum Culture: Histories, Discourses, Spectacles, Routledge, 1994, p. ix–xx.
• Šapoka, Kęstutis; Vytautas Michelkevičius (sud.), (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987−2011 m., Vilnius: LTMKS, 2011, p. 168–197.
• Trilupaitytė, Skaidra, „Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius?“ | Kęstutis Šapoka, Vytautas Michelkevičius (sud.), (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987−2011 m., Vilnius: LTMKS, 2011, p. 30–57.
• Trilupaitytė, Skaidra, „Neinstitucinė veikla“ instituciškai ir institucija kaip neformali veikla“, Inter-studia humanitatis. Meno pasaulis: uždaras sociumas ar neribotos galimybės?, 2005, nr. 2, p. 7−12.
• Trilupaitytė, Skaidra, „Pamąstymai apie auksinę kolekciją“, Dailė, nr. 2, 2010, p. 4–6.
• Trilupaitytė, Skaidra, „XX a. pabaigos kultūros karai ir posovietinio dailės gyvenimo lūžiai“ | Rūta Goštautienė, Lolita Jablonskienė (sud.), Pažymėtos teritorijos, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 43−66.

Museum Culture: Changing Discourses and Institutional Critique

Summary. Critical museum discourse seeks to urge fundamental changes in the institutional norms and policies. Therefore, the paper examines the questions raised by the new museology and institutional critique covering a wide range of issues related to the museum normative practices, power relations, canonical ways of representations, art-world narratives, curatorial practices and other issues. The article also discusses the theory of museums and the development of institutional critique in Lithuania. Aspects of Lithuanian art institutions critically evaluated in theory and practice are discussed, anti-institutional initiatives by artists and perspectives of institutional critique in Lithuania considered. Contemporary artists have developed various practices of institutional critique questioning art institution, and its legitimizing powers, art management strategies, exhibit organization and exposition methods. However, art institutions adopting the critical art practice neutralize and make it ineffective. Thus, institutional critique is in constant search of new ways how to overpower the structuring of artistic life and enclosure of public spaces.

Keywords: museum, cultural theory, museology, institutional critique, artistic practice.