Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.
1935 m. buvo atidaryti 45-ieji – Šateikių šaulių namai, 18 m ilgio ir 10 m pločio medinis namas, kainavęs 4 300 Lt; pastate buvo 300 žmonių talpinusi salė su scena ir 4 kambariai būrio reikalams. Išorėje pastatą puošė tradicinis užrašas: „Šaulių namai – Tautos namai“, o viduje – „Dėl Lietuvos nepriklausomybės“
Žr. V. D-as, „Vėl išaugo nauji šaulių namai“, 1935.
. 1935 m. vyko 10-ies šaulių namų su salėmis statyba
Žr. „Įvairios žinios“, 1935, p. 909.
. 1936 m. buvo paskelbti specialios komisijos smulkūs nurodymai, kaip turėtų būti įrengiama scena šaulių namuose: aukštis, plotis, gylis ir t. t.
Žr. „Kaip įrengti šaulių namų sceną“, 1936.
. 1936 m. rugsėjo 13 d. Zapyškyje buvo atidaryti 50-ieji šaulių namai, pastatyti Lietuvoje per 17 metų. Pabrėžta, kad nors skaičius ir kuklus, tačiau
atsižvelgiant į tas sąlygas, kuriomis šaulių namai buvo statomi, tenka pažymėti, kad tai yra milžiniškas kultūrinis darbas. Visur namai buvo statomi lietuviškos talkos būdu, kurioje visa visuomenė vieningai dalyvavo ir rėmė.
V. D-as, „Zapyškio šaulių namai“, 1936.
Nauja „Šaulių pilis“ – šaulių namai Anykščiuose buvo pastatyti 1936 m. talkinant visuomenei. Mūrinis pastatas su didele sale ir scena, skaitykla, biblioteka, būrio valdybos ir būrio vado kambariais bei kitomis patalpomis, kainavęs 36 tūkst. Lt, iškilo per kelis mėnesius. Juose šalia šaulių veiklos buvo numatytos ir kitos organizacijos, įsikūrė J. Basanavičiaus vardo liaudies universitetas. Namų atidarymo proga pažymėta:
Šaulių namai – „visuomenės namai“ yra pasakęs s-gos kūrėjas Vladas Putvinskis. Vadinas, ne vien teksią čia savo dvasines ir fizines galias auginti vieniems šauliams, bet šaulių namuose ir visuomenės gyvenimui vietos skiriama.
J. K-as, „Šaulių pilis Anykščiuose“, 1931.
1936 m. LŠS rinktinių atstovų suvažiavime buvo nutarta visiems šauliams įvesti šaulių namų fondo rinkliavos privalomą mokestį, per metus kiekvienas šaulys į fondą turėjo sumokėti mažiausiai po 1 Lt. Pinigus LŠS štabas saugojo Žemės banko sąskaitoje nr. 1826, iš jų turėjo būti finansuojamos šaulių namų statybos
Žr. „Šaulių namų fondas“, 1936.
. 1939 m. visuotiniame LŠS atstovų suvažiavime buvo pabrėžta:
Šaulių namai vaidina svarbų vaidmenį šaulių kariniame ir kultūriniame darbe, šaulių namais naudojasi vietos kultūrinės draugijos, kaip vienintelėmis patalpomis. Tokių namų visame krašte jaučiama dideli stoka,
todėl „prašoma Vyriausybės Šaulių namų statybą sustiprinti ir biudžeto keliu skirti tam lėšų“. Pabrėžta būtinybė Kaune pastatyti didesnius šaulių namus, todėl, atsižvelgiant į 1936 m. nutarimą dėl mokesčio į šaulių namų fondą, 20-aisiais LŠS veiklos metais visi šauliai minėtą mokestį buvo įpareigoti sumokėti už 10 metų, o gautos lėšos būtų skiriamos naujų šaulių namų Kaune statyboms
Žr. „Šaulių Sąjungos rinktinių atstovų susirinkimo nutarimai“, 1939.
. 1936 m. Radviliškio šaulių namų antrame aukšte buvo įkurta karinės įgulos karininkų ramovė
Žr. A. Lt., „Radviliškio įgula“, 1936.
. Trimite šauliai nuolat agituoti atlikti „šaulišką“ pareigą – aukoti šaulių namų fondui. 1935 m. šauliai nusprendė Nedzingėje statyti šaulių namus: šiam tikslui Merkinės valsčius skyrė 300 Lt, šaulys inžinierius Tomas Šibaila parengė projektą, gyventojai aukojo ne tik pinigus, bet ir javus, linus, kitus žemės ūkio produktus, rankdarbius – kas ką galėjo, buvo surengta loterija. Už tilto per Nedzingės upelį statybos darbus 638,45 Lt pelno gavę šauliai paskyrė jį šaulių namų statybai. Šaulių namai Nedzingėje visos bendruomenės pastangų dėka 1938 m. birželio 12 d. buvo atidaryti ir pašventinti
Žr. Vanda Mockevičienė, „Petras Makarevičius – Nedzingės krašto puoselėtojas“, 2014; Vytautas Česnulis, Varėnos krašto šauliai 1919–1940, p. 236, 242.
.
1936 m. buvo patvirtintas Vilijampolės šaulių namų projektas
Žr. Vyriausiam statybos ir sauskelių inspektoriui, 1937.
. 1937 m. Kauno 36-ajam ir 38-ajam šaulių būriams savivaldybė buvo nutarusi perduoti žemės sklypą, LŠS mokant 0,25 Lt nuomos mokestį už 1 m2. Sklypo laukta penkerius metus, o 1937 m. 36-asis „Tvirtovės“ šaulių būrys jau turėjo sukaupęs 47 400 Lt šaulių namų statybai, kurių bendra sąmata buvo apie 60 tūkst. Lt. Pažymėtina, kad Žaliakalnio rajone nebuvo viešosios bibliotekos, skaityklos, susirinkimams, paminėjimams ir paskaitoms reikalingų patalpų, todėl minėtų šaulių namų statybą įsipareigojo paremti Švietimo ministerija
Žr. 36-ojo Tvirtovės būrio 1937 m. liepos 29 d. raportas, l. 4.
. 1937 m. buvo pašventinti ir atidaryti trys šaulių namai, o 1938 m. kartu su baigiamais statyti jų buvo 79
Žr. „Šaulių S-gos rinktinių atstovų susirinkimas“, 1938.
. 1937 m. Veiveriuose kraštiečio kpt. Prano Gudyno vardo šaulių namus pradėta statyti pagal architekto Jono Kavalskio-Kovos projektą
Žr. Aistė Dičkalnytė, „Šaulių namai Veiveriuose“, 2015.: mūriniame dviejų aukštų name buvo salė su scena, šaulių būrio štabas, skaitykla, bufetas, priešcheminė slėptuvė, namų statyba kainavo apie 45 tūkst. Lt, o „Lietuvos nepriklausomybės 20-ties metų sukaktuvėms paminėti [buvo] nutarta įmūryti šaulių namuose paminklinę lentą“
„Iš šaulių gyvenimo“, 1938, nr. 4, p. 92.
.
1937 m. Dusetose buvo atidaryti nauji šaulių namai (27 × 18,5 m), kuriuos puošė (3 pav.) „reikšmingas užrašas: Šaulių namai – Tautos namai“; juose – erdvi 500 sėdimų vietų salė su scena, šaulių būriui reikalingos patalpos, apylinkės teismas, teismo antstolis ir valstybinė biblioteka
Žr. V. D-as, „Dusetų šaulių namų atidarymo iškilmės“, p. 920.
.
3 pav. 1937 m. naujai pastatyti mediniai Dusetų šaulių namai, virš dešinio įėjimo iškaba su užrašu – bufetas, XX a. 4-ojo dešimtmečio antra pusė. I. Girčiaus nuotr. (LCVA)
Kai kuriuose šaulių namuose įrengti kino teatrai nesiskyrė nuo privačių tokio pobūdžio įstaigų
Žr. Įsakymas Šaulių sąjungai nr. 5, 1938 m. vasario 12 d., 1938.
, nes dar 1929 m. raginta: „nors mes dar neturime savo tautiškų filmų, bet tautiškumą kelti per kino-teatrą galėtume leisdami Lietuvos kroniką“
XVII rinktinės vadui, 1929, l. 38.
. Taigi tautiškumo puoselėjimui LŠS kūrė infrastruktūrą – šaulių namuose įrenginėjo kino sales arba statomas sales pritaikydavo kinui rodyti. 1938 m. Kazlų Rūdoje atidarytuose naujai pastatytuose šaulių namuose buvo 500 sėdimų vietų salė, kurios lubų aukštis – 5 metrai
Žr. „Iš šaulių gyvenimo“, 1938, nr. 6, p. 156.
. 1938 m. buvo atidaryta 10 šaulių namų: Šakių rinktinės, Kurklių, Didvyžių, Nedzingės, Skriaudžių, Liudvinavo, Panemunėlio, Vilkijos, Perlojos ir Prienų, 1939 m. baigti statyti Alytaus rinktinės ir Kazlų Rūdos šaulių namai
Žr. Juozas Janušaitis, „Lietuvos šaulių sąjungos kultūrinė veikla“, p. 14.
. Vilkijos šaulių namuose buvo rūbinė, vestibiulis, bufetas, virtuvė, rūkykla, tualetai, salė su scena, keli kambariai, o mansardoje – skaitykla
Žr. Vilkijos šaulių būrio medinių namų projektas, 1936.
. 1939 m. Trimite paskelbtoje šaulių namų skaičiaus augimo 1920–1939 m. diagramoje, nenurodant skaičiaus stulpeliais, pavaizduota, kad XX a. 3-iajame dešimtmetyje buvo tik pavieniai šaulių namai, o spartus jų skaičiaus augimas prasidėjo 1933–1934 m.
Žr. Jotvingas, „Kultūrinė Šaulių Sąjungos reikšmė“, p. 590.
. Naujųjų – 1940 m. išvakarėse LŠS vadas per radiją vardijo, kad LŠS turi 72 šaulių namus, dar 11 baigia statyti
Žr. Pranas Saladžius, „Nauju ryžtumu dirbkime 1940 m.“, p. 8.
. 1940 m. pradžioje sąjunga turėjo 85 šaulių namus
Žr. V. D-as, „Šaulių namai ir jų paskirtis“, p. 396. Plačiau apie žemės sklypų, medienos, finansavimo gavimą, pastatų projektavimą šaulių namų statybai žr. bylas: LCVA, f. 561, ap. 2, b. 786; 888; 977; 1025; 1208; 1296.
. Atkreiptinas dėmesys, kad įvairiuose šaltiniuose nurodytas šaulių namų skaičius skiriasi, ir tai lėmė dvi aplinkybės: 1) įskaityti tik pastatyti ir veikiantys arba ir pradėti statyti (kai kur statybos truko kelerius metus) šaulių namai; 2) šaulių namų laikinas steigimas nuomojamose patalpose.
XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje Latvijoje, pasirėmus Suomijos „Suojeluskunta“ pavyzdžiu, susidomėta aizsargų namų (lat. Aizsargu nami) kūrimo galimybe: pirmieji namai buvo pastatyti 1927 m. Jaunburtniekų valsčiuje, o iki 1934 m. buvo atidaryta 10 aizsargų namų. Padėtis pasikeitė ir darbai paspartėjo 1934 m. įsteigus specialų namų statybos fondą. Esama įvairių vertinimų, kiek sovietinės okupacijos išvakarėse Latvijoje buvo šių kultūros židinių, – skaičius svyruoja nuo 64 iki 100. Istoriko Ilgvarso Butulio skaičiavimu, 1940 m. buvo 77 aizsargų namai, tarp jų 14 stovyklų ir renginių salių (lat. aizsargu mītnes; izrīkojumu zāles). Namai buvo skirtingo dydžio, patys didžiausi – Madonoje, dideli – Rygoje, Bauskėje, Jekabpilyje, Jelgavoje, Liepojoje ir Abrenėje, šie namai kainavo daugiau kaip 100 tūkst. latų. Aizsargų namuose buvo salė renginiams su scena, patalpos štabui, kinas, bufetas, radijo imtuvas ir t. t. Tai buvo provincijos kultūros židiniai
Žr. Ilgvars Butulis, Sveiki, Aizsargi!, l. 107–109.. Minėti faktai atskleidžia, kad ir Latvijoje namų idėja buvo nusižiūrėta, o įgyvendinti ją pradėta analogiškai kaip ir Lietuvoje – 3-iojo dešimtmečio viduryje: taip pat steigti fondai namų statybai finansuoti, identiškos buvo jų funkcijos, panašiai išplėtotas ir tinklas.
Šaulių namai laikyta idealiausia mokymų vieta, todėl raginta kurti kuo tankesnį jų tinklą, kad kiekvienas šaulių būrys turėtų savo šaulių namus – „kultūros ir mokymo centrą, kur ir leistų laisvas nuo kasdieninio darbo valandas. […] Šaulio namai turi jį vilioti, o nestumti nuo savęs, kaip senos rusų kareivinės“. Šaulių namuose turėjo būti vieta šaulių sueigoms, paskaitoms, pasikalbėjimams, žaidimams, mokymams, scena vaidinimams, biblioteka, skaitykla, radijo imtuvas ir kinas
Žr. R. Burokas, „Kultūros ir švietimo darbas šauliuose“, p. 16.
. 1930 m. šaulių būriai per radiją buvo agituojami teikti pagalbą tiems būriams, kurie stato namus, nes „šaulių namai – visuomenės namai ir centras, kur koncentruojasi apylinkės kultūrinis veikimas“
„Iš šaulių gyvenimo“, 1930, nr. 50, p. 1029.
. Tie kultūros centrai turėjo būti prieinami visai visuomenei, nes provincijoje labai trūko viešųjų patalpų renginiams, dėl to kentėjo visuomeninis gyvenimas, į bendruomenes eita su šūkiu: „Šaulių namai – visuomenės namai“
Žr. V., „Šimtas posėdžių“, p. 223.
. Pabrėžtas sodžių kultūrinio gyvenimo skurdumas ir kad būtent sodžiuose daugiausia gyvena lietuviai, todėl „susirūpinimas sodžiumi ir sodžiaus kultūros kilimu sudaro mums pagrindinį dalyką. Sodžiaus kultūros kėlimas reiškia ir daugumos gyventojų kultūros kėlimą.“ Pažymėta, kad tam gali padėti šaulių namų tinklas:
galėtų suvaidinti didelį vaidmenį sodžiaus kultūros kūrime. Šaulių namuose turėtų būti: salė paskaitoms ir vaidinimams bei pramogoms, įtaisyta patalpos vartotojų bei kredito bendrovėms, patalpa knygynui ir skaityklai, ir jei vietoje nėra, tai ir paštas arba pašto agentūra.
Akcentuota būtinybė šaulių namus statyti ten, kur jau kūrėsi kaimo ekonominiai centrai, pvz., pieninės, kad tokie ekonominiai, kultūriniai centrai taptų apylinkių traukos centrais
Žr. Petras Šalčius, „Šaulių indelis sodžiaus kultūron. Šaulių namų reikalu“, 1932.
. Trimite nuolat pabrėžta šaulių namų reikšmė tautos švietimui, auklėjimui
Žr. Stasys Pilka, „Šaulių namų nauda“, 1934.
.
plačių gyventojų sluoksnių kultūrinimas. Tarp daugybės visuomenės kultūrinimo priemonių – organizavimas viešų pramogų, be abejo, yra viena svarbiausių ir prieinamiausių. Viešos pramogos yra visokios: susirinkimai, sueigos, paskaitos, koncertai, vaidinimai, šokių ir žaidimų vakarai, gegužinės ir t. t. […] šaulių klubas (bei šaulių namai) [turėjo] būti tuo nuolatiniu kultūrinių pramogų židiniu, aplink kurį spiestųs visos veikliosios vietos šaulių jėgos.
B. V., „Susirūpinkime kultūrinėmis pramogomis“, p. 926.
Šaulių namuose turėjo vykti gyventojų švietimas, steigtis liaudies universitetai, kursai, turėjo būti skaitomos paskaitos, tokių namų statyba laikyta misija: taip
vietos šaulių veikėjai nusipelnys gražų būsimųjų kartų atminimą, o kaip branginame nepriklausomą tautos gyvenimą, mūsų sukurti paminklai – šaulių namai bus pagrindas didiesiems tautos ateities darbams
Jonas Kalnėnas, „Mūsų tvirtovės“, p. 226.
.
Skatinant statyti šaulių namus prognozuota: „nepajusime, kai po vienų kitų metų savo brangią Lietuvą nustatysime šauliškos dvasios tvirtovėmis“
Ten pat.
. Šaulių spaudoje rašyta, kad „Šaulių namai, kurie bus kartų kartoms, turi būti kartu namai ir paminklas“
Vy. Donaila, „Molio kalnas“, p. 333.
, dėl savo veiklos, paskaitų, bibliotekų ir t. t. jie turėjo virsti „tautiškos kultūros švyturiu visai savo apylinkei“
A. Randamonis, „Švieskimės ir švieskime“, p. 984.
.
šauliai ne tik ginklų, bet ir kultūros organizacija. Ginklą šauliai vartoja retai, o kultūros darbą šaulys turi dirbti kas dieną. Šitam darbui reikalingas centras – šaulių namai.
Lyginta, kad religija plito pirmiausia plečiant maldos namų tinklą, todėl ir „šauliškumui“, nors tai ne religija, būtinas infrastruktūros tinklas. Akcentuota bibliotekų, kino teatrų, dramos teatro, kaip labai didelę auklėjamą reikšmę turėjusio, nes scenos vaizdai palieka neišdildomą įspūdį, ypač kaimo žmonėms, svarba, o visoms minėtoms veikloms buvo būtinos patalpos, taigi – šaulių namai
Žr. Vygandas, „Naujas kultūros ir šališkumo židinys“, 1933.
. 1936 m. LŠS vadas plk. P. Saladžius išvardijo sąjungos uždavinius: „kultūrinis ir karinis tautos paruošimas, fiziškas lavinimas ir sportas, Šaulių namų statyba“, o jų vykdymui lėšas kvietė rinkti iš visuomenės (vienas iš būdų buvo loterijos)
Žr. LŠS štabo paliepimai ir pranešimai, 1936.
. 1938 m. LŠS atstovų suvažiavime kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis pabrėžė „šaulių namų ir bendrai viešų patalpų šaulių darbams“ problemos svarbą
Stasys Raštikis, „Darykime Šaulių Sąjungą stiprią ir galingą, kad pavojaus valandą Tėvynės neapviltume“, p. 264.
. Apskritai šaulių namai stiprino šaulių darbą
Žr. V. D-as, „Obelių šaulių šventė“, p. 992.
.
XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje LŠS reorganizavus ir dar labiau integravus į kariuomenę, pastebimos ir naujo turinio antraštės: „Šaulių namai turi būti karinės tvirtovės“. Pabrėžiama, kad
šaulių namai, visa to žodžio prasme, turi būti šaulių kareivinės. […] Labai gerai būtų ir mobilizacijos atžvilgiu. Jei jau taip būtų sutvarkyta, kad šaulių namuose būtų patalpos, kuriose būtų sudėta šaulių apranga ir ginklai (kiekvienas šaulys turėtų savo spintutės raktą), paskelbus mobilizaciją ar kitą kokį pavojų (prisiminkime priešo mobilizuotas dalis), kiekvienas kuo greičiausiai, gavęs pranešimą, skubėtų in šaulių namus ir akimirksniu pasiruoštų.
Anksčiau pastatyti šaulių namai tiko „susirinkimams, vakarams, klubui ar skaityklai intaisyti. Patenkina iš dalies tik kultūrinio darbo sritį“
K. Andrejauskas, „Šaulių namai turi būti karinės tvirtovės“, p. 628–629.
. LŠS vado plk. P. Saladžiaus teigimu,
Kaip kariuomenei reikalingos kareivinės, taip šauliams – savi namai. Šaulių namai yra tautos namai. Į juos visiems atidarytos durys.
Anot sąjungos vado, „bus einama prie to, kad šaulių namai laiko būvyje būtų kiekviename miestelyje, kiekviename didesniame bažnytkaimyje“
„Šaulių S-gos rinktinių atstovų susirinkimas“, 1938.
. Svarstant šaulių namų, skirtų visos Lietuvos šauliams, statybos klausimą Palangoje, teigta, kad tie „šaulių namai bus viena iš lietuviškų tvirtovių, laidojančių, kad Palanga yra tik lietuviškas kurortas prie Baltijos jūros“
J. Vaitkus, „Šaulių Sąjungos sanatorijos Palangoje reikalu“, 1936.
.
didelis darbo baras nuvarytas ir tiesioginėje kultūrinėje veikloje. Tokios šauliškos veiklos centrai – šaulių namai daugelyje Lietuvos vietų yra vieninteliai kultūriniai židiniai, kurie suburia jaunus ir senus švietimuisi, kultūringoms pramogoms, atitraukdami nuo girtavimo ar kortavimo.
Jotvingas, „Kultūrinė Šaulių Sąjungos reikšmė“, p. 590.
Tais pačiais metais pažymėta, kad „didžiausia šauliškos veiklos kliūtis – savų šaulių namų trūkumas, todėl šaulių daliniai rūpinasi statyti šaulių namus“
„Svarbesni šaulių darbai“, 1939.
. 1940 m. viena iš visuotinio šaulių atstovų suvažiavimo temų buvo susijusi su šaulių namų tinklo plėtra:
Tautos atsparumui ugdyti ir krašto saugumo darbui vykdyti stinga būstų. Yra pribrendęs reikalas visame krašte kurti tautinės kultūros kėlimo židinius, kuriuose butų varomas bendras tautos kultūrinis darbas ir auklėjama visuomenė ir jaunimas tėvynės meilės ir jos gynimo dvasioje.
„Šaulių Sąjungos susirinkimo nutarimai“, 1940.
Šaulių namai buvo didelės tautinės programos dalis, nes
šaulių namai – tai tautos šventovės. Juose ilgai rusens krašto kultūros veikla, kaip rusendavo senovės šventuose aukuruose amžinoji ugnis. Jie šventai atliks savo misiją mūsų, kartų kartoms. Mūsų palikuonims šaulių namai bylos, kokį idėjinį pasišventimą turėjo jų tėvai, arba tėvų tėvai. […] Šaulių namai ugdo tautišką sąmonę. Į juos žiūrėdami, net pakrikėliai – pasidavę svetimųjų įtakai, yra verčiami susigalvoti. Jie mato, su kokiu pasišventimu dirba tėvynės naudai tikrieji Lietuvos sūnūs ir dukros!
Pr. Ališauskas, „Daugiau šaulių namų!“, 1937.
1929 m. Tautos šventės proga LŠS nurodymuose teigta, kad švenčių tikslas
priminti kokį svarbų įvykį arba asmenį iš praeities, jį pagerbti ir suteikti švenčiantiems dvasios maisto. Tauta tai daugelio kartų grandinė, kurių vienos priklauso praeičiai, kitos ateičiai ir tik viena dabarčiai. Kartos priklausančios praeičiai gyvena ir veikia per esančias ir būsimas kartas. Visas jas jungia bendra tautinė kultūra ir ideologija.
[Be pavadinimo], l. 70.
Nors šaulių namai buvo gera materialinė bazė kultūrinei veiklai plėtoti, tačiau galima drąsiai teigti, kad chorai, orkestrai, teatrai bei bibliotekos veikė net ir ten, kur nebuvo šaulių namų. LŠS kultūrinės veiklos srityje vieni iš svarbiausių laikyti chorai ir teatrai, kurie propagavo tautinę, lietuvišką, kultūrą, ypač gausiau tautinių mažumų apgyvendintose apskrityse; jas nuo 1925 m. lankė šaulių choras
Žr. LŠS Centro valdybos pirmininkas švietimo ministrui, 1930.
. Nesėkmingų bandymų įsteigti šaulių chorą būta 1920 metais. Stasio Šimkaus suorganizuotas choras gyvavo neilgai, nuolatinis LŠS choras, Antano Bružo pastangomis, buvo įkurtas 1923 m. kovo 24 d. ir iš karto turėjo 93 choristus
Žr. Iš Šaulių sąjungos choro istorijos, l. 276.
. 1931 m. LŠS veikė apie 100 šaulių chorų, 50 orkestrų, teigta, kad jie „atlieka didelį kultūros darbą“. Rūpintasi ir teatru, nes „sceniškas menas svarbi ne tik pramogos, meno, bet ir propagandos, auklėjimo priemonė“
V., „Šimtas posėdžių“, p. 223.
. 1933 m. LŠS buvo 101 choras (nuo 24 iki 80 choristų, LŠS Centro chore – 110 šaulių), 96 pučiamieji orkestrai (nuo 8 iki 24 muzikantų), 396 vaidintojų kuopelės, 516 bibliotekų su 48 618 knygų. Per metus buvo surengtos 2 966 paskaitos, 3 127 pramoginiai renginiai (vaidinimai, koncertai, gegužinės ir pasilinksminimai) ir 136 ekskursijos
Žr. V. Darmantas, „Šaulių Sąjunga 1933 m.“, p. 128.
. 1936 m. LŠS turėjo 108 chorus, 86 pučiamųjų orkestrus, 613 bibliotekų, 400 teatrų ir vaidintojų kuopelių, 47 šaulių namus
Žr. „Šaulių Sąjungos atstovų susirinkimas“, 1936.
.
LŠS Centro valdyba retoriškai klausė: „kas nuginčys, kad spauda šiandien [tarpukariu, 1931 m. – V. J.] yra galingiausias įrankis tautai auklėti ir jai vadovauti“
V., „Šimtas posėdžių“, p. 223.
. Vien LŠS leisto Trimito iki 1940 m. išėjo 1021 numeris, jo tiražas svyravo nuo 5 iki 30 tūkst. egzempliorių, iki 1930 m. (500-ojo numerio) buvo atspausdinta 3 mln. egzempliorių, o per visą tarpukarį – apie 11 mln. leidinio egzempliorių. Taigi oficiozinis, šaulių ideologiją skleidžiantis leidinys buvo plačiai paplitęs ir prieinamas Lietuvos gyventojams. Be to, 1919–1922 m. LŠS atspausdino 1,617 mln. įvairių atsišaukimų ir brošiūrų, dar kelis milijonus kitokios (anot J. Matuso – „rimtesnės“) literatūros egzempliorių
Jonas Matusas, Šaulių Sąjungos istorija, p. 149–161.
, pvz., aštuonerius metus buvo leidžiamas šaulių kalendorius, bendras jo tiražas siekė 315 tūkst.
Žr. Klemensas Sinkevičius, Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940 m.), p. 31.
. Per du dešimtmečius veiklos LŠS išplatino apie 500 tūkst. įvairių knygų. 1939 m. buvo surengti 387 koncertai, 1 628 vaidinimai ir 3 474 paskaitos, per Kauno radiją transliuotos 52 pusvalandinės ir 8 valandinės šaulių laidos. 1940 m. LŠS veikė centrinis šaulių teatras ir 229 vaidintojų kuopelės būriuose, 138 chorai, 133 pučiamųjų orkestrai, 318 didesnių bibliotekų su daugiau negu 150 tūkst. knygų
Žr. „Šaulių Sąjungos kultūrinis ir švietimo darbas“, p. 407; Pranas Saladžius, „Atgavę Vilnių, pradėjome naują barą“, p. 232.
, jos turėjo apie 150–200 tūkst. skaitytojų. Remiantis paskelbtais duomenimis, galima konstatuoti, kad tarpukariu iš viso veikė 996 šaulių bibliotekos (dar vadintos knygynėliais)
Žr. Klemensas Sinkevičius, Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940 m.), p. 58–60, 215.
. Palyginimui – panašaus dydžio Latvijos Aizsargų organizacija 1939 m. turėjo 256 chorus su 7 799 choristais, 159 orkestrus su 1 887 muzikantais
Žr. Ilgvars Butulis, Sveiki, Aizsargi!, l. 120., vykdė panašią kultūrinę veiklą, kaip ir šauliai.
Lietuvos šaulių sąjungoje, siekiant plėtoti nuosavos infrastruktūros (šaulių namų) kultūrinę, sportinę ir karinę veiklą, tinklo kūrimo idėja buvo suformuota per pirmuosius sąjungos veiklos metus. Šią problemą siekta kompleksiškai spręsti visoje šalyje, todėl imtasi rengti standartinius pastatų architektūrinius planus. XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje susidomėta lietuvių tautiniu architektūros stiliumi, šaulių namus paverčiant pavyzdiniais pastatais, kurie jau savo eksterjeru bylotų apie ten įsikūrusius lietuviškos kultūros židinius ir kartu vizualiai būtų artimi vietos bendruomenėms bei derėtų prie gamtinio-kultūrinio kraštovaizdžio. Be to, buvo įvesta diferenciacija: provincijos miesteliuose leista statyti medinius pastatus, o apskričių centruose šaulių namai turėjo būti mūriniai. Tai lėmė tiek kaina, tiek kariniai argumentai – karo atveju tokie pastatai turėjo tapti šaulių mobilizavimosi centrais, buvo atsparesni ugniai, iš dalies tiko žmonių ir vertybių apsaugai aviacijos atakų metu. Žinoma, buvo svarbus bendras miestų kultūrinio kraštovaizdžio formavimas statant lietuvybės, lietuviškos kultūros reprezentantus provincijoje – modernius mūrinius pastatus.
Šaulių namų statymo darbai, formuojant jų tinklą visoje Lietuvoje, pirmiausiai susidūrė su finansinėmis problemomis. Pradinė medžiaga leidžia teigti, kad Lietuvos vyriausybė pozityviai žiūrėjo į šaulių namų kūrimą, tam nemokamai ar lengvatinėmis sąlygomis suteikdama žemės sklypus, su nuolaida leisdama LŠS įsigyti medienos iš miškų urėdijų, kai kuriais atvejais skirdama subsidijas pavienių šaulių namų provincijoje statybai. Tačiau didžioji statybų kaštų naštos dalis gulė ant šaulių ir bendruomenių pečių, todėl šaulių namų statybų pagrindas buvo savišalpa, aukojimas ir žmonių talka statybų metu. Taip pavykdavo atpiginti statybas, šios aplinkybės lėmė, kad aktyvi šaulių namų statyba prasidėjo tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje, o 3-iąjį dešimtmetį galima įvardyti kaip pasirengimo laikotarpį, kai buvo suformuota šaulių namų kaip tautos namų koncepcija, iš valstybės gaunami žemės sklypai, pradėti steigti pirmieji namai. Bendras šaulių namų tinklas kito, nes dalis jų buvo laikinai steigiama nuomojamose patalpose, o aiški augimo dinamika buvo matyti tik nuosavų naujai statomų šaulių namų atveju. Šaulių namais buvo įvardijami ne tik LŠS nuosavybėje buvę ir (ar) naujai pastatyti šaulių namai, bet ir laikinos šaulių kultūros įstaigos provincijoje. Viešajame diskurse šaulių namai provincijoje įvardijami kaip namai, o apskričių centruose – tvirtovė. Tai leidžia kelti hipotezę, kad vieni tinka gyventi ir puoselėti lietuvišką kultūrą, nes kaimiškose vietovėse vyravo lietuviai, o miestus dar reikia atsikovoti, sulietuvinti, nes tvirtovė yra gynybinis objektas, semantiškai – lietuviškumo forpostas. Žinoma, namų ir tvirtovių skirtis galėjo reikšti ir statinių dydį bei statybinę medžiagą, miestuose bus statomi didesni mūriniai pastatai, o miesteliuose ir kaimuose – mažesni ir mediniai statiniai. Tam tikrą postūmį šaulių namų statybai davė Nepriklausomybės ir LŠS įkūrimo dešimtmečiai, V. Putvinskio mirtis 1929 m. bei 1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai ir kt., kai dalis šaulių būrių savų namų įkūrimą įsivardijo kaip atmintinų įvykių ar asmenų įprasminimą: šaulių namų – tautos namų statybą ir jų memorializaciją.
Pagal bendrą šaulių namų kūrimo koncepciją, pastatai turėjo „patys save išlaikyti“, t. y. veikla turėjo duoti pajamų vietos šaulių būriams, jų eksploatacijai, o pavyzdžiu buvo įvardijami čekų sokolų namai. Taip pat akcentuota, jog šaulių namuose kiekvienas šaulys turėjo rasti prieglobstį ir jaustis kaip namuose, pabrėžta brolybė (visi šauliai yra broliai ir seserys), pateiktas bičių ir avilio pavyzdys. Kartu šaulių namai turėjo tapti visos apylinkės traukos centru, kuris pritrauktų žmones į salę, bufetą, biblioteką, skaityklą ir t. t. Šaulių namai turėjo tapti ir šaulių būrių veiklos centrais su štabu, ginklų sandėliais ir pan. Šių namų pritaikymas buvo platus – juose kūrėsi karininkų ramovės, muziejai, pradžios mokyklos ir kitos viešuosius poreikius tenkinusios įstaigos. Tačiau šaulių namų skaičius bei šaulių kultūrinės veiklos duomenys leidžia konstatuoti, kad chorai, bibliotekos, orkestrai, vaidintojų kuopelės ir t. t. visoje Lietuvoje veikė ir ten, kur dar nebuvo šaulių namų. Taigi šaulių namai buvo kultūrinės veiklos centrai, lengvinantys bei efektyvinantys šaulių darbą, bet nebuvo pagrindinė ir būtina sąlyga šauliams plėtoti kultūrinę veiklą, vykdyti lietuviško paramilitarizmo – tautos „sušaulinimo“ – programą.
[Be pavadinimo, 1929 m.], Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 561, ap. 2, b. 648, l. 70–75.
144-ojo būrio vadas, „Šaulių namų statymo reikalu“, Trimitas, 1924, birželio 26, nr. 193, p. 24–25.
36-ojo Tvirtovės būrio 1937 m. liepos 29 d. raportas, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1208, l. 4–4 apv. l.
Ališauskas, Pr., „Daugiau šaulių namų!“, Trimitas, 1937, gegužės 13, nr. 19, p. 453.
Andrejauskas, K., „Šaulių namai turi būti karinės tvirtovės“, Trimitas, 1935, rugpjūčio 29, nr. 35, p. 628–629.
Antalgiškis, J., „Iškilminga diena Kelmėje“, Trimitas, 1932, rugsėjo 22, nr. 39, p. 768–771.
„Aukok šaulių s-gos namams!“, Trimitas, 1926, gruodžio 24, nr. 50, p. 1496.
Balkelis, Tomas, „Piliečiai kareiviai: paramilitariniai judėjimai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo“ | Robert Gerwarth, John Horne (sud.), Karas taikos metu: paramilitarizmas po Pirmojo pasaulinio karo 1917–1923 m., iš anglų kalbos vertė Elena Belskytė, Vilnius: Mintis, 2013, p. 154–175.
Bičiūnas, Vytautas, „Vlado Putvinskio asmuo“, Trimitas, 1932, kovo 3, nr. 10, p. 196–198.
Bylėkas, „Draugai šauliai, kurkim savo ūkį“, Trimitas, 1920, spalio 6, nr. 10, p. 6–8.
Blaveščiūnas, Br., „Šaulių namai“, Trimitas, 1929, lapkričio 21, nr. 47, p. 781.
Burokas, R., „Kultūros ir švietimo darbas šauliuose“, Trimitas, 1928, sausio 5, nr. 1, p. 14–16.
„Didžiausi šaulių rūmai Lietuvoje“, Trimitas, 1933, spalio 26, nr. 43, p. 842–845.
Dimond, Mark, “The Sokol and Czech Nationalism, 1918–1948” | Mark Cornwall, Robert John Weston Evans (eds.), Czechoslovakia in a Nationalist and Fascist Europe 1918–1948, Oxford: Oxford University Press, 2007, p. 185–205.
Donaila, Vy., „Molio kalnas“, Trimitas, 1932, balandžio 21, nr. 17, p. 333–336.
G., Kz., „Atidarytas Kelmės šaulių Vlado Putvinskio muziejus“, Trimitas, 1936, liepos 23, nr. 30, p. 725.
Graurogkas, Antanas, „Šaulių namai“, Trimitas, 1930, balandžio 3, nr. 14, p. 265.
Gudelis, Petras, „Prisiminkime partizanus – šaulių pirmtakus“, Trimitas, 1936, birželio 25, nr. 26, p. 603–604.
I Kauno šaulių rinktinės vadui, 1937 m. rugsėjo 21 d. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1208, l. 31.
„Į tave, Lietuvos visuomene!“, Trimitas, 1926, gruodžio 10, nr. 48, p. 1448.
Įgaliojimas, 1932 m. spalio 12 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 786, l. 180.
Įgaliojimas, 1934 m. rugsėjo 24 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 888, l. 213.
Įsakymas Šaulių sąjungai nr. 5, 1938 m. vasario 12 d., Trimitas, 1938, vasario 19, nr. 7, p. 160.
„Iš Centro Valdybos darbuotės“, Trimitas, 1922, balandžio 1, nr. 13, p. 29–30.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1922, lapkričio 4, nr. 43, p. 30–31.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1928, kovo 1, nr. 9, p. 311–315.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1928, vasario 2, nr. 5, p. 168–173.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1929, vasario 21, nr. 8, p. 121–123.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1930, gruodžio 11, nr. 50, p. 1029–1034.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1930, gruodžio 25, nr. 52, p. 1069–1074.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1930, rugpjūčio 21, nr. 34, p. 709–712.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1931, balandžio 16, nr. 16, p. 309–312.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1931, birželio 25, nr. 26, p. 509–512.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1932, vasario 4, nr. 6, p. 109–112.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1938, sausio 27, nr. 4, p. 91–94.
„Iš šaulių gyvenimo“, Trimitas, 1938, vasario 16, nr. 6, p. 156–158.
„Iš Šaulių sąjungos choro istorijos [be datos], LCVA, f. 561, ap. 2, b. 825, l. 276–278.
„Įvairios žinios“, Trimitas, 1928, kovo 29, nr. 13, p. 420–424.
„Įvairios žinios“, Trimitas, 1935, lapkričio 28, nr. 48, p. 909–910.
Janušaitis, Juozas, „Lietuvos šaulių sąjungos kultūrinė veikla“ | Eugenija Raguckienė (sud.), Lietuvos šaulių sąjungai 80: mokslinės konferencijos, vykusios 1999 m. birželio 18 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje, medžiaga, Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1999, p. 30–38.
Jokubauskas, Vytautas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014.
Jotvingas, „Kultūrinė Šaulių Sąjungos reikšmė“, Trimitas, 1939, birželio 24, nr. 25, p. 588–590.
Jukonen, Hannes, „Suomių šaulių veikla“, Trimitas, 1933, rugpjūčio 31, nr. 35, p. 687–688.
K-as, J., „Šaulių pilis Anykščiuose“, Trimitas, 1931, lapkričio 26, nr. 48, p. 954–955.
„Kaip įrengti šaulių namų sceną“, Trimitas, 1936, spalio 22, nr. 43, p. 1016.
Kalnėnas, Jonas, „Mūsų tvirtovės“, Trimitas, 1932, kovo 17, nr. 12, p. 225–226.
Kalnėnas, Jonas, „Šaulių kelionė Suomiuosna“, Trimitas, 1926, liepos 29, nr. 29, p. 935–944.
Kavaliauskas, Vilius; Juozas Širvinskas, Sigitas Jegelevičius (sud.), Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004, Kaunas: Lietuvos šaulių sąjunga, 2005.
Kelmietė, „Kelmiškių šaulių žodis“, Trimitas, 1930, spalio 16, nr. 42, p. 873–874.
Kukučionis, Vl., „Šaulių namų šventinimas Ąžuolų Būdoj“, Trimitas, 1933, liepos 27, nr. 30, p. 595.
Liduokis, „LŠS vado plk. Pr. Saladžiaus Naujųjų metų žodis per radiją 1938 m. gruodžio 31 d.: Broliai ir sesės lietuviai – lietuvės!“, Trimitas, 1939, sausio 5, nr. 1, p. 13–16.
Liekis, Algimantas, „Lietuvos Šaulių Sąjungos likvidavimas (1938–1940 m.)“ | Algimantas Liekis (sud.), Lietuvos Šaulių Sąjungos istorija, Vilnius: Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdyba, 1992, p. 243–267.
Lietuvių enciklopedija, t. XXIX, South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963.
LR Žemės ūkio ministerijos Miškų departamentas, 1937 m. kovo 24 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1208, l. 18.
LŠS Centro valdybos pirmininkas švietimo ministrui, 1930 m. gegužės 6 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 706, l. 122.
LŠS Centro valdybos pirmininkui Žmuidzinavičiui, Zarasai, 1932 m. spalio 17 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 786, l. 195.
LŠS štabo paliepimai ir pranešimai, Trimitas, 1936, vasario 27, nr. 9, p. 192.
Lt., A., „Radviliškio įgula“, Kardas, 1936, kovo 15, nr. 235, p. 161.
Matusas, Jonas, Šaulių Sąjungos istorija, Kaunas: Lietuvos šaulių sąjunga, 1939.
Miliauskas, St., „Besiruošiant šaulių namus statyti“, Trimitas, 1928, kovo 29, nr. 13, p. 425–427.
Ministrui pirmininkui, 1936 m. birželio 18 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1025, l. 3–3 apv. l.
Ministrui pirmininkui, 1938 m. sausio 20 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1296, l. 259.
Mockevičienė, Vanda, „Petras Makarevičius – Nedzingės krašto puoselėtojas“, Merkio kraštas, 2014, liepos 1, nr. 48, p. 5.
Noragas, Ad., „Šaulių namų reikalu“, Trimitas, 1922, sausio 14, nr. 2, p. 28–29.
Noragas, Ad., „Visuotinasai Suvažiavimas“, Trimitas, 1922, liepos 8, nr. 26, p. 1–23.
Patiejūnienė, Eglė, „Gyvūninė ir augalinė simbolika lotyniškoje LDK literatūroje“ | Elvyra Usačiovaitė (sud.), Augalų ir gyvūnų simboliai, Vilnius: Gervelė, 1999, nr. 5, 140–178.
Pilka, Stasys, „Šaulių namų nauda“, Trimitas, 1934, gegužės 24, nr. 21, p. 412.
Pilka, Stasys, „Šaulių namus bestatant“, Trimitas, 1933, gegužės 11, nr. 19, p. 364–366.
Putvinskis-Putvys, Vladas, Ideologiniai ir publicistiniai raštai, t. II, redagavo Aleksandras Marcinkevičius, Kaunas: Lietuvos šaulių sąjunga, 1933.
Randamonis, A., „Švieskimės ir švieskime“, Trimitas, 1935, gruodžio 20, nr. 51–52, p. 983–984.
Raštikis, Stasys, „Darykime Šaulių Sąjungą stiprią ir galingą, kad pavojaus valandą Tėvynės neapviltume“, Trimitas, 1938, kovo 17, nr. 11, p. 263–264.
Raštikis, Stasys, Kovose dėl Lietuvos, t. I, Vilnius: Lituanus, 1990.
Ryto redaktoriui, 1928 m. kovo 8 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 559, l. 22.
Roz., Mr., „Šaulių namų“ reikalu“, Karys, 1922, vasario 9, nr. 6, p. 64.
Saladžius, Pranas, „Atgavę Vilnių, pradėjome naują barą“, Trimitas, 1940, kovo 8, nr. 10, p. 231–233.
Saladžius, Pranas, „Nauju ryžtumu dirbkime 1940 m.“, Trimitas, 1940, sausio 4, nr. 1, p. 7–8.
„Saldutiškyje atidaryti šaulių namai“, Trimitas, 1934, rugsėjo 6, nr. 36, p. 711–712.
Sinkevičius, Klemensas, Lietuvos šaulių sąjungos bibliotekos (1920–1940 m.), Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2007.
„Sportas“, Trimitas, 1938, liepos 7, nr. 27, p. 662–663.
Statkus, Vytenis, Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., Chicago: Vydūno jaunimo fondas, 1986.
„Svarbesni šaulių darbai“, Trimitas, 1939, rugpjūčio 24, nr. 34, p. 816.
Šalčius, Petras, „Šaulių indelis sodžiaus kultūron. Šaulių namų reikalu“, Trimitas, 1932, liepos 9, nr. 28, p. 541–542.
„Šaulės“, Trimitas, 1939, sausio 26, nr. 4, p. 96.
Šaulių namų atidarymo koncerto programa 1928 m. sausio 7 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 560, l. 50.
„Šaulių namų fondas“, Trimitas, 1936, liepos 30, nr. 31, p. 728.
„Šaulių namų planai“, Trimitas, 1922, kovo 25, nr. 12, p. 27–28.
„Šaulių namų reikalu“, Trimitas, 1922, vasario 25, nr. 8, p. 30–31.
„Šaulių reikalai“, Trimitas, 1929, liepos 4, nr. 27, p. 456.
„Šaulių S-gos rinktinių atstovų susirinkimas“, Trimitas, 1938, kovo 17, nr. 11, p. 267–268.
„Šaulių S-gos vadas pulk. Saladžius Tryškiuose“, Trimitas, 1935, spalio 31, nr. 44, p. 816.
Šaulių sąjunga ir jos kultūrinis darbas, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 648, l. 167–171.
„Šaulių Sąjungos atstovų susirinkimas“, Trimitas, 1936, liepos 2, nr. 27, p. 631–632.
„Šaulių Sąjungos kultūrinis ir švietimo darbas“, Trimitas, 1940, balandžio 25, nr. 17, p. 407–408.
„Šaulių Sąjungos rinktinių atstovų susirinkimo nutarimai“, Trimitas, 1939, kovo 16, nr. 11, p. 255.
„Šaulių Sąjungos susirinkimo nutarimai“, Trimitas, 1940, kovo 8, nr. 10, p. 239.
Šaulys, L., „Draugai šauliai, renkime būstines savo būriuose!“, Trimitas, 1920, rugsėjo 15, nr. 7, p. 5–7.
Švietimo ministrui, 1932 m. vasario 10 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 786, l. 1.
Tautos kultūros fondas Vlado Putvinskio vardu, 1929 m., LCVA, f. 651, ap. 2, b. 648, l. 105.
V., „Šimtas posėdžių“, Trimitas, 1931, kovo 19, nr. 12, p. 222–223.
V., B., „Susirūpinkime kultūrinėmis pramogomis“, Trimitas, 1932, lapkričio 17, nr. 47, p. 926–927.
V., D., „Molėtų šaulių namų atidarymo iškilmės ir šaulių priesaika“, Trimitas, 1936, lapkričio 19, nr. 47, p. 1121–1122.
V., D., „Šaulių namų klausimu“, Trimitas, 1927, gruodžio 23, nr. 50, p. 1605.
Vaitkus, J., „Šaulių Sąjungos sanatorijos Palangoje reikalu“, Trimitas, 1936, rugsėjo 10, nr. 37, p. 888.
Vilkijos šaulių būrio medinių namų projektas, 1936 m. spalio 29 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1208, l. 33.
Visų šaulių rinktinių valdyboms ir vadams, 1932 m. kovo 11 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 786, l. 272.
Vygandas, „Naujas kultūros ir šališkumo židinys“, Trimitas, 1933, rugsėjo 21, nr. 38, p. 742.
Vyriausiam statybos ir sauskelių inspektoriui, 1937 m. vasario 9 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1208, l. 17.
Waldauf, Jan, Sokol malé dějiny velké myšlenky, Díl první, Luhačovice: Nakladatelství Atelier IM Luhačovice, 2007.
XVII rinktinės vadui, 1929 m. rugsėjo 17 d., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 649, l. 38–38 apv. l.
„Žengdama antrą savo gyvavimo dešimtmetį“, Trimitas, 1930, balandžio 3, nr. 14, p. 271.
Cultural Centers in the Interwar Lithuania: Riflemen’s Home – National Home
Bibliographic Description: Vytautas Jokubauskas, „Kultūrinės veiklos centrai tarpukario Lietuvoje: šaulių namai – tautos namai“, @eitis (lt), 2021, t. 1 617, ISSN 2424-421X.
Previous Edition: Vytautas Jokubauskas, „Kultūrinės veiklos centrai tarpukario Lietuvoje: šaulių namai – tautos namai“, Lituanistica, 2015. t. 61. nr. 3 (101), p. 166–184, ISSN 0235-716X.
Institutional Affiliation: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.
Summary.Vladas Putvinskis, one of the founders of the Lithuanian Riflemen’s Union, romantically compared riflemen to bees and encouraged establishment of their “beehives” – riflemen’s homes, saying that he took as a pattern for a small nation from bees, which worked peacefully and diligently and defended courageously when assaulted. It must be noted that a beehive in the Christian tradition symbolizes human community, the divine world order and the Church. In 1920 Trimitas proposed an idea of building a riflemen’s home – “Fellow riflemen, let us establish abodes in our squads!,” which brought forward a necessity for riflemen squads to have their own homes comprehending a hall, ammunition depots and sports equipment storage facilities, a library, and several residential units. In 1922 riflemen were informed by Trimitas that the Central Board was preparing riflemen home designs and issuing receipt books for donations raised for the riflemen home funding which would be distributed to the squads. It was expected that the riflemen’s homes would assume a defining role in the provincial cultural life and develop into centers of cultural life, as an example the Czech Sokol model was to be followed.
The Headquarters of the Lithuanian Riflemen’s Union acquired a building for the riflemen’s home in Kaunas in 1926, after refurbishing and accommodating the building for the needs of riflemen, the home was opened in 1928. The same year, the Central Board of the Lithuanian Riflemen’s Union launched campaign in the squads and units with the aim of resolving the issue of building their own riflemen’s homes. The building of riflemen’s homes was identified in 1929 as one of important future objectives of the riflemen cultural efforts.
In the first place, it was financial problems that efforts of the development of an all-Lithuanian network through building riflemen’s homes encountered. Available primary sources suggest that the Lithuanian government had a positive attitude towards creation of the riflemen homes by allocating land plots either free of charge or on favorable terms, permitting the Riflemen’s Union to purchase timber from forest enterprises at discounted prices, and, in certain cases, subsidizing construction of individual riflemen’s homes in the provinces. The bulk of building costs, however, had to be borne by riflemen and local communities, therefore mutual aid, donations and voluntary work formed the basis of the building of riflemen homes.
In public discourse riflemen homes were referred to as homes in the provinces, while in regional centers they were designated as a fortress. It suggests a hypothesis that part of such homes were seen as fit for living and fostering Lithuanian culture since Lithuanians were prevalent in rural areas, while towns and cities needed to be won as yet, to be Lithuanized, and a fortress, or a stronghold, as a defended point semantically stood for an outpost of Lithuanianness. Of course, a different definition using the terms of home and fortress might have also implied the size of buildings and different materials used in construction, bigger brick buildings were to be built in cities, while in towns and villages they were supposed to be smaller wooden structures. A certain impetus to the building of riflemen homes was provided by the tenth anniversaries of Independence and foundation of the Lithuanian Riflemen’s Union, the death of V. Putvinskis in 1929, and by the celebration of the year of Vytautas Magnusin 1930, etc., when part of riflemen squads defined the creation of their riflemen homes as perpetuation of memorable events and persons through an active monumentalization: the building and memorialization of riflemen homes – the national home.
Riflemen homes were supposed to evolve into a center of attraction for the whole region which would draw people to the hall, canteen, library, reading-room, etc. Riflemen homes had to be further turned into centers for riflemen activities including a headquarters, an ammunition depot, and so on. The prospects for uses of riflemen homes were wide – they accommodated officer clubs, museums, elementary schools, and other institutions for public needs. The statistics related to riflemen homes as well as data on the riflemen cultural activities, however, suggest that choirs, libraries, orchestras, acting companies, etc. were active throughout Lithuania not necessarily where there were riflemen homes. The Riflemen’s Union had 85 riflemen homes at the beginning of 1940.
