Straipsnis Inovacijų diegimas vystant smulkų ir vidutinį žemės ūkio verslą Lietuvoje

Santrauka. Pastaruoju metu inovacijos ir inovacijų diegimas vystant verslą įgauna globalų pobūdį ir tampa vienu iš konkurencingumo didinimo bei kooperacijos stiprinimo veiksniu, diegiant mokslo pasiekimus bei įvaldant naujas technologijas. Tačiau inovacijų diegimas žemės ūkio versle, kol kas vykdomas atsargiai ir tik pamatuotai, trumpalaikio ūkio vystymo laikotarpio perspektyvos kontekste. Tyrimo tikslas – išryškinti teorines verslo vystymo prielaidas diegiant inovacijas bei apibrėžti inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybes. Tyrimo metodiką sudaro teorinių verslo vystymo diegiant inovacijas prielaidų analizė bei empirinis inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybių vystant žemės ūkio verslą žvalgomasis atvejo tyrimas. Tyrimai atlikti naudojant mokslinės literatūros ir dokumentinių šaltinių, turinio (angl. content) analizės ir sisteminimo bei taikomojo tyrimo dalyvavimu ir ryšio diagnostikos metodus. Straipsnyje išryškintos verslo vystymo diegiant inovacijas prielaidos bei apibrėžtos inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybes vystant žemės ūkio verslą.

Pagrindiniai žodžiai: inovacijos, inovacijų diegimas, verslas, žemės ūkis.

1. Įvadas

Temos aktualumas. Perėjimo prie inovacinio vystymo strategijos būtinumas šiuolaikinėmis sąlygomis įgauna globalų pobūdį ir tampa pasauline problema. Inovacinio ekonomikos vystymo pagrindu reiškiasi tikslinga naujumo paieška ir naujovių diegimas lemiantis efektyvesnį gamybos funkcionavimą.

Europos komisija Žr. Europos Komisija, Žalioji knyga, 2011. inovacijų diegimą sieja su sėkmingu ir veiksmingu naujovių panaudojimu ir taikymu vystant ekonomikos ir socialinę sritis.

Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 m. programoje Žr. Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programa, 2013. inovacijos siejamos su mokslinės-techninės pažangos komercionalizavimu, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus. Viena pagrindinių inovacijų savybių laikoma mokslinis-techninis naujumas, kuris vertinamas ne tik pagal technologinius parametrus, bei ir iš įvairių pozicijų.

Šiuolaikinėje žinių ekonomikoje siekiant konkurencinio pranašumo rinkoje, tuo pačiu ir tarptautinėje, labai svarbus ūkinio subjekto inovacijų vaidmuo. Tokioms inovacijoms galima priskirti įmonės biznio procesų tobulinimą ir transformavimą, naujų instrumentų ir metodų taikymą bei jų derinimą.

Inovacijos leidžia įgauti konkurencinį pranašumą ir yra ūkinio subjekto vystymo strateginis instrumentas.

Problemiška tai, kad kol kas Lietuvoje inovacijų diegimas žemės ūkio versle vykdomas vangiai, be rizikos, nors tai vienas iš verslo vystymo veiksnių. Investicijos inovacijoms naudojamos tik trumpalaikio ūkio vystymo laikotarpio perspektyvoje, ilgalaikėje žemės ūkio verslo vystymo perspektyvoje numatomos tik patikimos ir patikrintos praktikos atžvilgiu.

Tyrimo tikslas – išryškinti teorines verslo vystymo prielaidas diegiant inovacijas bei apibrėžti inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybes. Tyrimo uždaviniai:

• išryškinti verslo vystymo diegiant inovacijas prielaidas;
• empirinio tyrimo pagrindu apibrėžti inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybes vystant žemės ūkio verslą;
• apibendrinus tyrimą suformuluoti išvadinius teiginius.

Tyrimo objektas – inovacijų diegimas versle. Tyrimo dalykas – inovacijų diegimo galimybės naudojant ES paramą žemės ūkio verslo vystymui.

Tyrimo metodika. Tyrimo struktūrą sudaro teoriniai ir empiriniai tyrimai. Teoriniai tyrimai, naudojant mokslinės literatūros ir dokumentinių šaltinių, turinio (angl. content) analizės ir sisteminimo metodus grindžiami:

• inovacijų aktualumo vystant verslą apžvalga, analizuojant Europos Sąjungos Žr. Europos Komisija, Žalioji knyga, 2011. ir Lietuvos Žr. Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programa, 2013. dokumentus;
• verslo vystymo diegiant inovacijas prielaidų analize, nagrinėjant R. Galavano Žr. Robert Galavan, John Murray, Costas Markides (eds.), Strategy, Innovation, and Change: Challenges for Management, 2008. , J. Šumpeterio Žr. Йозеф Шумпетер, Теория экономического развития, 1982. , F. Valentos Žr. Франтишек Валента, Управление инновациями, 1985. , P. F. Drakerio Žr. Peter F. Drucker, Innovation and Entrepreneurship: Practice and Principles, 1985. , T. Brayano Žr. Твисс Брайан, Управление научно-техническими нововведениями, 1989. , B. Santo Žr. Борис Санто, Инновация как средство экономического развития, 1990. , M. Caetano Žr. Mauro Caetano, “Logistic Innovation Management: An Overview at the Top Technology Innovation Management Literature,” 2014. , I. Masaaki Žr. Имаи Масааки, Кайдзен: ключ к успеху японских компаний, 2004. , B. Melniko Žr. Borisas Melnikas, Artūras Jakubavičius, Rolandas Strazdas, Inovacijų vadyba, 2003. ir kitų mokslininkų, tyrusių inovacijas ir inovacijų reikšmę vystant verslą, darbus;
• organizacijų konkurencingumo stiprinimo ir verslo vystymo perspektyvumo analize, nagrinėjant A. N. Asaul Žr. Анатолий Николаевич Асаул, Организация предпринимательской деятельности, 2009. , D. Audretsch Žr. David B. Audretsch, “Entrepreneurship Capital and Economic Growth,” 2007. , V. B., Khristenkos, A. G. Reus ir A. P. Zinchenkos Žr. Viktor Borisovich Khristenko, Andrei G. Reus, Aleksandr Prokofievich Zinchenko, Methodological School Management, 2014. , Z. Lydekos Žr. Zigmas Lydeka, „Verslumas ir verslininkystės sėkmė“, 2000. , P. Senge Žr. Peter Senge, The Fifth Discipline: The Art and Practice of the Learning Organization, 1990. ir kitų mokslininkų darbus;
• kooperacijos galimybių vystant žemės ūkio verslus analize, nagrinėjant I. Kriščiukaitienės, V. Namiotko, A. Galnaitytės ir A. Lakio Žr. Irena Kriščiukaitienė, Virginija Namiotko, Aistė Galnaitytė, Artūras Lakis, Žemės ūkio gamybos procesų valdymas, taikant integruotas informacines sistemas, 2015. , A. Gargaso, J. Ramanausko ir J. Ramanauskienės Žr. Audrius Gargasas, Julius Ramanauskas, Jadvyga Ramanauskienė, “Activity Expedience of Agricultural Product Processing Cooperatives,” 2008. mokslinius tyrimus bei kooperacijos gerosios patirties Žr. Kooperacija ir bendradarbiavimas: geroji patirtis, 2015. pavyzdžius.

Empirinis tyrimas, siekiant apibrėžti inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybes vystant žemės ūkio verslą, atliktas naudojant taikomojo tyrimo dalyvavimu bei ryšio diagnostikos metodus. Taikomasis tyrimas dalyvavimu taikytas įgyvendinant projektą „Žemės ūkio verslininkų vadybinių ir technologinių kompetencijų tobulinimas“, kurį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Žinių perdavimas ir informavimo veikla“ vykdė ASU mokslininkai (tame tarpe ir straipsnio autorius) 2015–2017 metais, kuriame dalyvavo 191 ūkininkas iš Lietuvos įvairių vietovių. Ryšio diagnostikos metodas naudotas siekiant atskleisti ryšį tarp ES naudojamos paramos, kaip ūkininkų investicijų diegiant naujoves ir žemės ūkio verslo vystymo.

2. Inovacijų diegimo versle teorinės įžvalgos

Inovacinė praktika egzistuoja jau daugelį tūkstantmečių. Tačiau naujovių diegimo tyrimai išsiplėtojo tiktai XX a., suformuodami atskirą mokslą – inovatiką.

„Inovacijos“ apibrėžimas pirmą kartą pasirodė XIX a. kultūrologų moksliniuose tyrimuose, ir tada reiškė kai kurių vienos kultūros elementų įvedimą į kitą. Vyrauja požiūris, kad „naujumo“ samprata yra angliško žodžio innovation variantas, kurio vertinys reiškia „naujovių diegimą“, kaip naujovių panaudojimo procesą. Todėl žodžiai „inovacija“ ir „naujovių diegimas“ dažnai naudojami kaip sinonimai.

Pirmą kartą inovacijos ekonominio termino apibrėžimą savo darbe „Ekonominio vystymo teorija“, pateikė J. Šumpeteris Žr. Йозеф Шумпетер, Теория экономического развития, 1982. , kaip pokyčių, vystant verslą „naujus derinius“. Jo požiūriu, inovacija – tai dviejų pasaulių, būtent technikos pasaulio ir verslo pasaulio, egzistavimas vienu metu. Kai pokyčiai vyksta tik technologijų lygyje, J. Šumpeteris tai vadino išradimu. Ir tik tada, kai į pokyčius įsitraukia verslas, jie vadinami inovacijomis. Čia pokyčiai, suvokiami kaip perėjimas „nuo nacionalinio ūkio konkrečiu momentu užduoto traukos centro prie kito“, kaip visų naujų derinių komercializaciją, grindžiamą:

• naujų prekių paslaugų diegimu;
• naujų medžiagų ir komponentų (nauji žaliavų šaltiniai) panaudojimu;
• naujų gamybos metodų diegimu;
• naujų realizacijos rinkų atvėrimu;
• naujų organizacinių formų įvedimu.

Inovacijų reikšmė verslininkystėje, kaip viena iš verslo vystymo sąlygų nuostata, susiklostė XX a. viduryje. Inovatyvumas, tapęs XX a. verslininkystės simboliu, reikalingas nestabilumo ir neapibrėžtumo sąlygomis, reikalaudamas iš verslininko nuolatinio išradingumo ir kūrybingumo. Ekonominiu požiūriu inovatyvumas reiškiasi ne kaip atradimas ir išradimas, o kaip praktinė verslo idėjos realizacija, komercionalizuojant naujus techninius, technologinius, organizacinius ir kitus pasiekimus.

Šiandien, verslininkystė neįmanoma be inovatoriškumo ir kūrybinės paieškos. Efektyviai dirbti gali tiktai tas, kas užtikrina aukštą kokybę ir nuolat atnaujina produkciją. Verslininkų uždavinys anot Z. Lydekos,

reformuoti ir revoliucionizuoti gamybos būdą, diegiant išradimus, o bendresne prasme – panaudojant technologines galimybes naujų prekių ar ankščiau gamintų prekių gamybai, tačiau naujais metodais atskleidžiant naujus žaliavų šaltinius, arba paruoštos produkcijos naujas rinkas – iki reorganizavimo buvusios ir naujos šakos sukūrimo Zigmas Lydeka, „Verslumas ir verslininkystės sėkmė“, 2000. .

Spustelėjus išskleisti...

Z. Lydekos požiūriu, vyksta kuriamasis senųjų struktūrų griovimas, kol atsiranda kuri nors nauja situacija.

Inovacijas, kaip pokytį link naujos būsenos, kuri gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą socialinį-ekonominį poveikį, nagrinėjo F. Valenta Žr. Франтишек Валента, Управление инновациями, 1985. . P. F. Drakerio Žr. Peter F. Drucker, Innovation and Entrepreneurship: Practice and Principles, 1985. požiūriu, inovacijos tai ypatingas verslininkų instrumentas transformuojantis ekonominius išteklius iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, tuo pačiu sukuriant naujus išteklius, lemiančius verslo ar net valstybių konkurencingumą pasauliniu lygiu. Inovacijas, kaip intelektinę prekę, know-how idėją, kuri diegimo procese įgyja naują ekonominį turinį, analizavo T. Braenas Žr. Твисс Брайан, Управление научно-техническими нововведениями, 1989. . B. Santo Žr. Борис Санто, Инновация как средство экономического развития, 1990. inovacijas siejo su praktinėmis idėjomis ir išradimais, lemiančiais geresnes dirbinių savybes ir technologijų panaudojimą orientuotą į ekonominę naudą.

Inovacijas kaip kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairios žmonių veiklos sferose analizavo P. Kulviecas Žr. Povilas Kulviecas, Inovacinis procesas: esmė, struktūra, cikliškumas, 1991. . Bendriausiu požiūriu anot B. Melniko Žr. Borisas Melnikas, Artūras Jakubavičius, Rolandas Strazdas, Inovacijų vadyba, 2003. inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė orientuota į seną pakeitimą nauju.

M. Caetano Žr. Mauro Caetano, “Logistic Innovation Management: An Overview at the Top Technology Innovation Management Literature,” 2014. inovacijas sieja su mokslinio darbo rezultatais, orientuotais į visuomeninės praktikos realizacijos gamyboje tobulinimą.

Inovacinė veikla – tai žmonių kolektyvo veiklos sisteminis būdas, orientuotas į inovacijų diegimo realizaciją visuomeninėje praktikoje naujų mokslinių žinių, idėjų, atradimų ir išradimų, technologijų ir įrengimų panaudojimą. Todėl inovacijos versle sietinos su sisteminiu ir kompleksiniu inovacijų diegimo pobūdžiu. I. V. Safronovas Žr. И. В. Сафронов, «Понятия «инновация» и «инновационная деятельность»: сущность и содержание», 2008. inovacijų sistemą teikia per klasifikacijos požymius ir inovacijų rūšis, kurios kompleksą sudaro:

• naujumo lygis: epochinės, radikalios, paprastos, integruojančios, modifikuojančios, inovacijos bei pseudoinovacijos ir antiinovacijos;
• funkcinė paskirtis ir taikomumo sritis: technologinės, rinkos, ekologinės, ekonominės, informacinės-technologinės, organizacinės-valdymo, socialinės-politinės, valstybinės-teisinės, dvasingumo, karinės ir teisėsaugos inovacijos;
• patenkintų vartotojų pobūdis: orientuotos į esamą poreikį ir į naujų poreikių formavimą inovacijos;
• inovacijų kilties priežastis: reaktyvinės ir strateginės inovacijos;
• naujovė rinkai: naujos šakai pasaulyje ir šalyje bei naujos įmonei (grupei įmonių) inovacijos;
• vieta įmonėje: inovacijos įėjime, inovacijos išėjime, sisteminės struktūros inovacijos;
• išvystymo lygis (ekonominiai lygiai): nano-lygio, mikro-lygio, mezo-lygio, makro-lygio, hiper-lygio ir globalinio lygio inovacijos;
• plėtros ir įgyvendinimo terminai: trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės inovacijos.

Atsižvelgiant į pateiktą aukščiau teigtina, kad inovacijos – tai pokyčių veiksnys, pasireiškiantis naujovių diegime, tradiciškumo ribotumo įveikoje, 1 pav.

Inovacijų diegimas versle teikia skirtingas inovacijų sąvokų charakteristikas, kurios reiškiasi kaip inovacijos versle, inovacinis verslas ir verslo inovacijos Žr. Ольга Рыкалина, «Теоретико-методические основы логистики инноваций», 2011. . Tad verslo vystymo diegiant inovacijas prielaidų struktūrą sudaro:

• inovacijos versle orientuotos į pagrindinius ir aprūpinančius bei verslo funkcionavimo procesus, o taip pat mokslinio-techninio progreso pasiekimų panaudą;
• inovacinis verslas siejamas su inovacijų diegimo į verslą galimybių aiškinimu, naujų idėjų ir metodinio aprūpinimo generavimu bei inovacinio verslo infrastruktūrų funkcionavimu;
• verslo inovacijos apima verslo koncepcijos, kaip viso inovacijų veiklos komplekso pagrindus, pilną verslo valdymo veiklos procesais ciklą bei poveikį į mokslinio-techninio progreso vystymą.

Šiuolaikinė inovacinio valdymo koncepcija remiasi strateginiu valdymu, kuri orientuota į inovacinės kultūros formavimą įmonėje Žr. Robert Galavan, John Murray, Costas Markides (eds.), Strategy, Innovation, and Change: Challenges for Management, 2008. .

Suformuota inovacinė kultūra pasireiškia inovacinės strategijos įgyvendinimo rezultate, kurios pagrindiniai elementai yra:

• orientacija į užsakovą Žr. Barbara Bigliardi, Alberto Ivo Dormio, “An Empirical Investigation of Innovation Determinants in Food Machinery Enterprises,” 2009. ;
• vadovų lyderiavimas ir darbuotojų įtraukimas į inovacijų generavimą Žr. Peter F. Drucker, Innovation and Entrepreneurship: Practice and Principles, 1985; Peter Senge, The Fifth Discipline: The Art and Practice of the Learning Organization, 1990. ;
• nuolatinių pagerinimų įgyvendinimas Žr. Имаи Масааки, Кайдзен: ключ к успеху японских компаний, 2004. ;
• procesinio požiūrio į veiklos valdymą taikymas Žr. Твисс Брайан, Управление научно-техническими нововведениями, 1989. .

Globalizacijos, integracijos ir ekonomikos internacionalizacijos sąlygomis, inovacijos tampa vienu svarbiausiu konkurencingumo veiksniu.

Konkurencija – tai ūkinių subjektų varžytuvės, kai jų bendri veiksmai ženkliai riboja kiekvieno jų galimybes daryti poveikį bendroms prekinių mainų sąlygoms konkrečioje rinkoje ir reiškiasi verslo vystymo katalizatoriumi.

Konkurencija reiškiasi kaip optimaliai veikiantis varžytuvių rinkoje mechanizmas. Būtent konkurencinio mechanizmo veikimas priverčia visus rinkos ūkio dalyvius nesustoti pasiektais rezultatais, o nuolatos ieškoti naujų galimybių Žr. Viktor Borisovich Khristenko, Andrei G. Reus, Aleksandr Prokofievich Zinchenko, Methodological School Management, 2014. .

Inovacijos versle, kaip ekonominės kategorijos esmė, pasireiškia jos funkcijose, kurios atspindi jos paskirtį valstybės ekonominėje sistemoje ir jos poziciją ūkininkavimo procese Žr. Анатолий Александрович Кизим, Ольга Алексеевна Сивушкина, «Инновации как ключевой вектор развития логистических процессов», 2013. .

Inovacijų diegimo požiūriu iš visos inovacijų visumos tikslinga išskirti tas, kurios pasireiškia formuojančiomis funkcijomis, keičiančiomis technologinę įrangą, produkciją, teikiamas paslaugas ir organizaciją, o strateginio planavimo požiūriu garantuojančiomis ūkinių subjektų ekonominį stabilumą ir pelningumą.

Inovacija reiškiasi realizuotu rinkoje rezultatu, gautu dėka kapitalo investicijų į naują produktą arba operaciją (technologiją, procesą). Realizuojant inovaciją vykdomi mainai „pinigai“ – „inovacija“, kurių rezultate gautos piniginės lėšos Žr. Christian Busse, Carl Marcus Wallenburg, “Innovation Management of Logistics Service Providers: Foundations, Review, and Research Agenda,” 2011. :

• pirma, dengia inovacijos kūrimo ir pardavimo išlaidas;
• antra, dėka realizuotų inovacijų atneša pelną;
• trečia, reiškiasi motyvu naujoms inovacijoms;
• ketvirta, yra naujo inovacinio proceso finansavimo šaltinis.

Šiandien verslininkystė charakterizuojama privalomu inovaciniu požymiu, suvokiamu kaip naujų mokslinių-techninių išradimų, naujų technologijų, naujų gamybos metodų ir verslo organizavimo formų diegimą siekiant ekonominio efektyvumo.

Inovacinė veikla anot V. Kizim Žr. Анатолий Александрович Кизим, Ольга Алексеевна Сивушкина, «Инновации как ключевой вектор развития логистических процессов», 2013. , versle reiškiasi kompleksiniu, sisteminiu pobūdžiu, apimanti inovacijų diegimo ciklo įgyvendinimą nuo idėjos gimimo iki jos praktinės realizacijos užtikrinant šias tris funkcijas:

• reprodukavimo;
• tobulinimo;
• investicinę.

XX a. suformavo tris pagrindines verslininkystės rūšis:

• gamybinę grindžiamą žaliavų gavyba ir perdirbimo veiklomis;
• komercinę – rinkodaros ir prekybos veiklomis;
• finansinę, grindžiamą investicine ir inicijavimo veiklomis.

A. Asaul Žr. Анатолий Николаевич Асаул, Организация предпринимательской деятельности, 2009. požiūriu, inovacinės veiklos grandinė nuo naujos idėjos iki jos realizacijos konkrečiame produkte arba technologijoje ir tolimesnis naujovių diegimas turi tris etapus: naujų idėjų, žinių, naujų produktų, paslaugų, operacijų ir organizavimo principų atranka; naujovių taikymas praktinei veiklai; naujovių difuzija, realizuotos inovacijos plėtrai.

Tad verslo vystymo gyvavimo ciklas diegiant inovacijas apima produkavimo (gamybos) proceso vykdymo (sprendimas–ištekliai–žaliava–gaminys–prekė–pajamos–investicijos) ir poveikio veiklų organizavimo (inicijavimas–gavyba–perdirbimas–rinkodara–prekyba–finansingas) algoritmų dermę, 2 pav.

Reprodukavimo funkcijos sietinos su esaties problematizacija dabarties–praeities įtampoje, orientuotoje į techninį atnaujinimą, užtikrinant verslo trumpalaikėje perspektyvoje nuolatinį funkcionavimą (inovacijos versle). Tobulinimo funkcijos – su esaties problematizacija dabarties–ateities įtampoje, orientuotoje į naujų technologijų diegimą didinant verslo vidutinės trukmės perspektyvoje efektyvumą (inovacinis verslas). Investicinės funkcijos – su esaties problematizacija esamo kaip įprasto ir būsimo kaip daromo įtampoje, orientuotoje į naujų strateginio valdymo metodų diegimą formuojant verslo ilgalaikėje perspektyvoje vystymo ateitį (verslo inovacijos) 3 pav.

Inovacijų diegimas vystant verslą visada susijęs su rizika, kapitalo paieška investicijomis bei partneryste ir bendradarbiavimu. Kooperacija versle sudaro galimybę konkuruoti su kitais rinkos dalyviais lygiaverčiais pagrindais. Atsiranda didesnė galimybė naudotis teikiama parama investicijoms, lankstumas ir galimybės adaptuotis prie kintančių rinkos sąlygų, kas palengvina rizikos valdymą bei skatina inovacijas gaminti aukščiausios kokybės produktus.

Visumoje inovacija – tai mokslinės-techninės veiklos procesas, kurio rezultatas – techninio, technologinio, organizacinio ir vadybinio pobūdžio naujovių diegimas. Techniniu priskyrimu naujovės išsiryškina pasirodžius naujai produkcijai, su ženkliai aukštesnėmis techninėmis-ekonominėmis ir eksploatacinėmis charakteristikomis. Technologiniu požiūriu inovacija pasireiškia produkcijos gamyboje, panaudojant daugeliu šiuolaikiškesnius, palyginus su esančiais, technologinius procesus, leidžiančius sumažinti gamybinių operacijų darbų apimties poreikį ir mažinti gamybines išlaidas. Organizaciniu požiūriu inovacija analizuotina organizacinių struktūrų leidžiančių nustatyti optimalų balansą su išorės aplinka ir racionalių veiklos organizavimo variantų, leidžiančių sumažinti išlaidas, parengimu. Inovacija vadybiniu aspektu, teiktina valdymo kaitos projektų, sudarančių galimybę pasiekti atitinkamą ekonominį arba socialinį efektą požiūriu.

Apibendrinant analizuotą medžiagą teigtina, kad verslo vystymą diegiant inovacijas lemia šios prielaidos:

• pokyčio inicijavimas įveikiant tradiciškumo įprotį;
• verslo vystymas trumpalaikėje, vidutinės ir ilgalaikės trukmės perspektyvoje;
• kooperacijos stiprinimas įvairinant veiklas.

Vienareikšmiškai teigti, kad tik inovacijos tiesiogiai lemia verslo vystymą negalima. Verslo vystymas siekiant ekonominio efektyvumo įtakoja inovacijų diegimo reikmę, kita vertus inovacijų diegimas sąlygoja verslo vystymą ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje bei didina konkurencingumą ir skatina poreikį kooperacijai.

3. Empirinio tyrimų rezultatai

Empirinis, atvejo tyrimas vykdytas įgyvendinant projektą „Žemės ūkio verslininkų vadybinių ir technologinių kompetencijų tobulinimas“, kur straipsnio autorius buvo vienas šio projekto vykdytojų. Šis projektas skirtas ūkininkų, naudojančių ES paramos lėšas, mokymams. Mokymuose tematika, „Ūkinės veiklos planavimas ir finansavimo galimybės“, savanorystės pagrindais dalyvavo 191 ūkininkas iš Kauno, Kelmės, Kėdainių, Klaipėdos, Lazdijų, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Šilalės, Šilutės, Tauragės ir Telšių rajonų bei Rietavo savivaldybės. Mokymuose dalyvavo keturi smulkaus ir 187 vidutinio žemės ūkio verslo atstovai.

Empirinio tyrimo tikslas – atskleisti ryšį tarp ES naudojamos paramos, kaip investicijų diegiant naujoves ir žemės ūkio verslo vystymo. Empirinis tyrimo struktūrą sudaro:

• ūkininkų orientacijos, tradiciškumo ribotumo įveikos pokyčiui nuo esamo kaip įprasto link būsimo kaip daromo (1 pav.) vertinimas;
• perspektyvų (3 pav.), naudojant ES paramos galimybes, kaip investicijas žemės ūkio verslo vystymui, vertinimas;
• kooperacijos reikmės ir galimybių vertinimas.

Empiriniam tyrimui atlikti naudotas ryšio diagnostikos metodas, kai kiekvienas ūkininkas pristatinėdamas ES naudojamą paramą žemės ūkio verslo vystymui, atsakinėjo į šiuos klausimus:

• įprasta, kad žemės ūkis susijęs su pirmine, žaliavų gavybos veikla. Ar perspektyvoje numatote imtis perdirbamosios veiklos?;
• su kuriuo žemės ūkio verslo vystymo laikotarpiu (trumpalaikiu, vidutinės trukmės, ilgalaikiu) ir į ką investuojama ES parama;
• ką galite vienas ir ko vienas negalite vystant žemės ūkio verslą.

Empirinio tyrimo duomenys pateikiami lentelėje.

Tyrimas parodė, kad tiek smulkūs, tiek vidutiniai ūkiai savo verslo vystymą sieja su tradiciniu žemės ūkiu – žaliavų gavybos verslu. Tik 2,1 proc. smulkių ūkininkų, vystant verslą orientuojasi ir perspektyvoje numato investicijas į veiklų įvairinimą perdirbant žaliavas į gaminį.

ES paramos fondų lėšos naudojamos investuojant į ūkio atnaujinimą bei ūkininkavimo ekonominio efektyvumo didinimą. Šiuo požiūriu inovacijos orientuotos į naujos technikos ir įrengimų įsigijimą bei ūkio infrastruktūros gerinimą. Ūkio finansinis pajamingumas siejamas su gamybos pajėgumų ir žaliavų gamybos kiekybinių rodiklių didinimu.

Nors didžioji dauguma ūkininkų suvokia inovacijų naudą didinant ūkio konkurencingumą ir pelningumą, tačiau į inovacijas savo ūkyje žiūri labai atsargiai, nerizikuodami ir neskubėdami investuoti į inovacijas susijusias su ilgalaikėmis perspektyvomis. Tam, kad diegti inovacijas savo ūkyje, ūkininkams reikalingas patikimumas, išbandyta praktika ir ekonominiais rodikliais įvertinta inovacijų efektyvumo patikra. Todėl inovacijų diegimo smulkiame ir vidutiniame žemės ūkio versle galimybės priklauso ne tik nuo mokslinės-techninės pažangos bei naujos technikos, technologijų ir naujų valdymo modelių, tačiau ir nuo inovacijų diegimo eksperimentinių bandymų praktikos ir pritaikymo ekonominio efektyvumo vertinimo.

4. Išvados

1.Teoriniai tyrimai parodė, kad investicijos inovacijoms neturi tiesioginės priklausomybės ryšio su verslo vystymu. Teoriniu požiūriu inovacijų diegimas versle turi poveikį ekonominio efektyvumo didinimui bei konkurencingumo stiprinimui. Tačiau praktiniu požiūriu verslo vystymą diegiant inovacijas lemia pokyčio inicijavimas įveikiant tradiciškumo įprotį, verslo strateginis planavimas trumpalaikėje, vidutinės ir ilgalaikės trukmės perspektyvoje bei kooperacijos stiprinimas įvairinant veiklas.

2. Empirinis atvejo tyrimas parodė, kad smulkaus ir vidutinio žemės ūkio verslo ūkininkai, vystant žemės ūkio verslą, neskuba diegti naujovių, investuoja į tas inovacijas, kurios susijusios su gamybinių pajėgumų didinimu, technikos ir materialinės bazės atnaujinimu bei žemės dirbimo ir priežiūros technologijų, lemiančių ekonominį efektą, taikymą. Lėtas inovacijų diegimas žemės ūkyje susijęs su tuo, kad vyrauja tradicinis įprotis ir ūkininkai nelinkę rizikuoti, kol neturi aiškios ir patikimos praktikos.

3. Inovacijų diegimo žemės ūkyje galimybės vystant žemės ūkio verslą, sietinos su kooperacijos ir bendradarbiavimo stiprinimu bei partneryste mokslo, žemės ūkio verslo ir žemės ūkio konsultavimo subjektų. Tam reikėtų, kad naujausi mokslo-technikos pasiekimai būtų tikrinami eksperimentiškai lokaliai ir parengta aiški inovacijų adaptacijos technologija bei ekonominio, ne tik trumpalaikio bet ir ilgalaikio atsiperkamumo sisteminė-kompleksinė vertinimo metodika.

Literatūra

• Audretsch, David B., “Entrepreneurship Capital and Economic Growth,” Oxford Review of Economic Policy, 2007, vol. 23, no, 1, pp. 63–78.
• Bigliardi, Barbara; Alberto Ivo Dormio, “An Empirical Investigation of Innovation Determinants in Food Machinery Enterprises,” European Journal of Innovation Management, 2009, vol. 12, no. 2, pp. 223–242.
• Busse, Christian; Carl Marcus Wallenburg, “Innovation Management of Logistics Service Providers: Foundations, Review, and Research Agenda,” International Journal of Physical Distribution & Logistics Management, 2011, vol. 41, no. 2, pp. 187–218.
• Caetano, Mauro, “Logistic Innovation Management: An Overview at the Top Technology Innovation Management Literature,” International Journal of Research in Business and Technology, 2014, vol. 4, no. 2, pp. 413–427.
• Drucker, Peter F., Innovation and Entrepreneurship: Practice and Principles, New York: Harper & Row, 1985.
• Europos Komisija, Žalioji knyga, Briuselis, 2011 [žiūrėta 2017 m. gegužės 6 d.].
• Galavan, Robert; John Murray, Costas Markides (eds.), Strategy, Innovation, and Change: Challenges for Management, Oxford: Oxford University Press, 2008.
• Gargasas, Audrius; Julius Ramanauskas, Jadvyga Ramanauskienė, “Activity Expedience of Agricultural Product Processing Cooperatives,” Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development, 2008, vol. 14, no. 3, pp. 22–28.
• Khristenko, Viktor Borisovich; Andrei G. Reus, Aleksandr Prokofievich Zinchenko, Methodological School Management, London: Bloomsbury Publishing, 2014.
• Kooperacija ir bendradarbiavimas: geroji patirtis, Vilnius: Lietuvos žemės ūkio ministerija, 2015.
• Kriščiukaitienė, Irena; Virginija Namiotko, Aistė Galnaitytė, Artūras Lakis, Žemės ūkio gamybos procesų valdymas, taikant integruotas informacines sistemas, Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2015.
• Kulviecas, Povilas, Inovacinis procesas: esmė, struktūra, cikliškumas, Vilnius: Lietuvos vadybos akademija, 1991.
• Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programa, Valstybės žinios, 2013. nr. 29-1406.
• Lydeka, Zigmas, „Verslumas ir verslininkystės sėkmė“, Ekonomika, 2000, nr. 52, p. 51–61.
• Melnikas, Borisas; Artūras Jakubavičius, Rolandas Strazdas, Inovacijų vadyba, Vilnius: Technika, 2003.
• Senge, Peter, The Fifth Discipline: The Art and Practice of the Learning Organization, New York: Doubleday Currency, 1990.
• Асаул, Анатолий Николаевич, Организация предпринимательской деятельности, Санкт-Петербург: АНО ИПЭВ, 2009.
• Брайан, Твисс, Управление научно-техническими нововведениями, Москва: Экономика, 1989.
• Валента, Франтишек, Управление инновациями, Москва: Прогресс, 1985.
• Кизим, Анатолий Александрович; Ольга Алексеевна Сивушкина, «Инновации как ключевой вектор развития логистических процессов», Теория и практика общественного развития, 2013, № 1 [žiūrėta 2017 m. gegužės 6 d.].
• Масааки, Имаи, Кайдзен: ключ к успеху японских компаний, перевод Татьяна Ю. Гутман, Москва: Альпина Бизнес Букс, 2004.
• Рыкалина, Ольга, «Теоретико-методические основы логистики инноваций», Логистика, 2011, № 1, с. 39–41 [žiūrėta 2017 m. gegužės 5 d.].
• Санто, Борис, Инновация как средство экономического развития, Москва: Прогресс, 1990.
• Сафронов, И. В., «Понятия «инновация» и «инновационная деятельность»: сущность и содержание», Вопросы современной науки и практики, 2008, т. 1, № 4 (14), с. 217–226.
• Шумпетер, Йозеф, Теория экономического развития, Москва: Прогресс, 1982.