Straipsnis Teisės akto galiojimo sustabdymas: Lietuvos atvejis

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamos Konstitucijos nuostatos, numatančios įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymą. Analizuojama, ar teisėkūros subjektai gali panaikinti, papildyti ar pakeisti įstatymą ir kitą teisės aktą, kurio galiojimas pagal Konstituciją sustabdytas. Pateikiama Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina. Kritiškai vertinamos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos, leidžiančios Konstituciniam Teismui spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną tais atvejais, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra panaikinami, o dėl jų atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, o kiti Konstitucijos 106 straipsnyje numatyti subjektai.

Pagrindiniai žodžiai: Konstitucija, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymo konstitucinė doktrina, negaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų tyrimas jų atitikties Konstitucijai požiūriu.

Įvadas

Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymo institutas Lietuvos teisės mokslinėje literatūroje iki šiol beveik nenagrinėtas, apie jį tik trumpai užsimenama, kai analizuojama bendra Konstitucinio Teismo kompetencija Žr. Egidijus Kūris, Elena Masnevaitė, „Konstitucinis Teismas“, p. 86; Juozas Žilys, „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas“, p. 750. . Išsamiau nagrinėtas Respublikos Prezidento dekreto sustabdymo atvejis Žr. Toma Birmontienė, „Konstitucinė Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto doktrina“, p. 125–128. . Straipsnyje atskleidžiamas nurodyto teisės instituto turinys, parodoma, kaip formavosi oficiali teisės aktų galiojimo sustabdymo konstitucinė doktrina. Kritiškai vertinamos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos, leidžiančios Konstituciniam Teismui spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną tais atvejais, kai ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas yra panaikinami, o dėl jų atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje numatyti subjektai. Keliamas klausimas, ar nurodytos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Mokslinio tyrimo tikslas – išnagrinėti įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymo instituto turinį, šio teisės instituto sampratą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, atskleisti probleminius instituto aspektus. Tyrimo objektas – Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normų, numatančių įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymą, analizė, taip pat šį teisės institutą aiškinančių Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų tyrimas. Tyrimo aktualumą lemia ne tik tai, kad šis klausimas mokslinėje teisės literatūroje iki šiol beveik nenagrinėtas, – yra teorinis ir praktinis poreikis išsamiau atskleisti šio konstitucinio instituto paskirtį ir esmę, išsiaiškinti atitinkamo teisinio santykio subjektų teises ir pareigas, apibrėžti jų įgyvendinimo sąlygas.

Atliekant tyrimą buvo taikomi teisės aktų analizės, atvejo analizės, apibendrinimo metodai.

1. Teisės akto galiojimo sustabdymo konstituciniai pagrindai

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1991 metais ėmėsi veiksmų atkurti socialinį teisingumą, taip pat ir nuosavybės santykiuose. 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Žr. Lietuvos aidas, 1992. . Jo esmė – atkurti, kiek tai įmanoma, sovietų valdžios pažeistas savininkų teises. Nors buvo numatyta ne absoliuti, o tik ribota restitucija, tačiau ir ji buvo skausminga, nes reikėjo derinti tikrųjų savininkų, praradusių nuosavybę dėl nacionalizacijos, ir tų asmenų, kuriems nacionalizuota žemė, namai, butai ir kitas turtas buvo perduoti naudotis, teises bei interesus. Žemės, namų, butų tikrųjų savininkų ir jiems iki nacionalizacijos priklausiusių žemės, namų, butų nuomininkų interesai nesutapo. Įstatymo akcentas – pirmiausia turi būti atkurtos tikrųjų savininkų teisės.

1992 m. rudenį įvykusius Seimo rinkimus laimi „kairieji“. Naujoji Seimo dauguma pradėjo keisti įstatymą „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pakeitimų esmė – ginti ne tik buvusių savininkų, bet ir asmenų, kuriems nusavinta nuosavybė buvo perduota okupacinės valdžios sprendimais, interesus. Įstatymas keičiamas daug kartų, naikinami anksčiau priimti valstybės institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismai užversti nuosavybės bylomis, visuomenė supriešinta.

1996 m. rinkimus į Seimą laimi „dešinieji“. Nutarta iš esmės pakeisti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Tačiau jo nėra, jį parengti reikia laiko. Kartu nenorima, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų pagal tuo metu galiojusį įstatymą, nes jis, naujosios Seimo daugumos nuomone, yra socialiai neteisingas, kelia visuomenėje įtampą, neleidžia atkurti tikrųjų savininkų teisių.

Seimas 1996 m. gruodžio 23 d. priima „Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinąjį įstatymą“. Įstatymas trumpas, bet jo nuostatos grėsmingos: įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „laikinai, iki bus priimtas naujas įstatymas, sustabdomas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas; pagal įstatymo 2 straipsnį šio įstatymo galiojimo laikui: 1) sustabdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, taip pat žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atkurtos piliečių nuosavybės teisės, bei butų grąžintinuose savininkams namuose privatizavimo klausimų sprendimas visose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose, organizacijose; 2) atidedamas civilinių bylų, susijusių su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taikymu, nagrinėjimas visuose Lietuvos Respublikos teismuose pagal asmenų ieškinius, skundus, pareiškimus, apeliacinius, kasacinius skundus bei kasacinius teikimus; 3) atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taikymu, vykdymas.

Respublikos Prezidentas 1997 m. sausio 2 d. dekretu Žr. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. sausio 2 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, 1997. nurodytą įstatymą grąžino Seimui pakartotinai svarstyti. Respublikos Prezidentui nekilo abejonių dėl to, ar Seimas apskritai gali sustabdyti įstatymo galiojimą. Respublikos Prezidento atstovas, pristatydamas Respublikos Prezidento veto Seime, teigė:

Aš norėčiau pasakyti, kad Respublikos Prezidentas neprieštarauja tam, kad būtų sustabdytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas. Prezidentas savo dekretu pasiūlė panaikinti įstatymo 2 straipsnio 2, 3 punktus, kuriuose yra kalbama apie teismuose bylų nagrinėjimo sustabdymą, taip pat apie įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymą. Manytume, kad be šitų dviejų punktų įstatymas būtų taikomas lygiai taip pat, kaip jis taikomas ir su šiais punktais, tiktai jis atrodytų kur kas korektiškiau teisine prasme. Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos, Lietuvos Respublikos Seimo neeilinė sesija, 1997 m. sausio 16 d. 6 (26), 7 (27) posėdžiai, p. 27.

Spustelėjus išskleisti...

Seimas 1997 m. sausio 16 d. balsavo dėl grąžinto įstatymo ir atmetė Respublikos Prezidento veto Žr. ten pat, p. 30. . Seimo narių grupė kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1997 m. sausio 16 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Konstituciją.

Ištyręs šį kreipimąsi Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 1997. , kuriame konstatavo, kad Konstitucijoje numatyti tik du atvejai, kai teisės akto (taigi ir įstatymo) galiojimas gali būti sustabdytas: pirma, pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“; antra, Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, kad esant ypatingoms sąlygoms – įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – gali būti laikinai apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai galėtų būti padaroma sustabdant atitinkamų įstatymų normų galiojimą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitų įstatymo galiojimo sustabdymo atvejų Konstitucija nenumato.

Vertindamas ginčijamo įstatymo nuostatas, kuriomis atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymas, Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymais galima įtvirtinti įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo atidėjimo pagrindus, tačiau teisę spręsti sprendimų vykdymo ar vykdymo atidėjimo klausimus turi tik teismas atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Pateikus tokius argumentus, buvo galima tikėtis, kad Konstitucinis Teismas pripažins įstatymą, kuriuo buvo sustabdytas Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą galiojimo įstatymas, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas pasirinko kitokį sprendimą: atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Žr. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997. , kuriame buvo nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios ankstesnio įstatymo galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad:

Pagal Konstitucijos 105 straipsnio pirmąją dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąją dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, todėl šioje byloje Konstitucinis Teismas nesprendžia netekusio galios ginčijamo įstatymo konstitucingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 23 d. sprendimas, 1997.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad jis remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio ketvirtąja dalimi, kurioje nustatyta, jog „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, 1993. . Vadovaudamasis šia nuostata, Konstitucinis Teismas nusprendė pradėtą teiseną byloje nutraukti.

Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas labai svarbus, nes jame pirmą kartą suformuota įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimo sustabdymo oficiali konstitucinė doktrina. Kita vertus, nurodytas sprendimas nepriskirtinas geriausiems Konstitucijos aiškinimo pavyzdžiams, nes jame pakartota Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 25 d. sprendime Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 25 d. sprendimas nėra oficialiai paskelbtas, jį galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje. suformuota teisiškai ydinga doktrina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir nesprendžia netekusio galios ginčijamo įstatymo konstitucingumo. Tuomet į Konstitucinį Teismą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prašydamas ištirti, ar Muitų tarifų įstatymui neprieštarauja Vyriausybės 1993 m. liepos 9 d. nutarimu patvirtintos muitų mokėjimo tvarkos nuostatos. Nors į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas, Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti nurodytą prašymą, motyvuodamas tuo, kad

pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti, taip pat Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas kompetentingas nagrinėti tik bylas dėl galiojančių minėtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.

Spustelėjus išskleisti...

Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė 1994 m. gegužės 16 d. panaikino ginčijamą Vyriausybės nutarimą, Konstitucinis Teismas nusprendė atsisakyti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą.

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 25 d. priėmė dar vieną sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą dėl negaliojančio teisės akto atitikties Konstitucijai, nors dėl to į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismas. Joniškio rajono apylinkės teismas prašė ištirti, ar Vyriausybės 1992 m. spalio 19 d. nutarimo „Dėl žemės ūkio bendrovių atsiskaitymo su pajininkais tvarkos ir sąlygų“ 9 punktas neprieštarauja Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsniui. Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti Joniškio rajono apylinkės teismo prašymą, nes Vyriausybė 1995 m. sausio 11 d. panaikino ginčijamą nutarimą, todėl „pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio ketvirtąją dalį prašymas Konstituciniame Teisme negali būti nagrinėjamas“ Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas taip pat nėra oficialiai paskelbtas, jį galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje. . Taip Konstitucinis Teismas įtvirtino savo tą pačią dieną vos prieš kelias valandas priimtame sprendime suformuotą oficialią konstitucinę doktriną, kad Konstitucinis Teismas tiria tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime pakartodamas savo anksčiau suformuluotą doktriną, kad jis nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, kad jis nesprendžia netekusio galios ginčijamo įstatymo konstitucingumo, neištaisė savo 1995 m. sausio 25 d. sprendime padarytos Konstitucijos 105 straipsnio pirmosios dalies aiškinimo klaidos. Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgaliojimus aiškinant taip, kaip tai padarė Konstitucinis Teismas, buvo nepaisyta Konstitucijos vientisumo principo, inter alia buvo ignoruotos Konstitucijos 105 straipsnio pirmosios dalies nuostatų sąsajos su 110 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad

teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos 105 straipsnio pirmosios dalies samprata atėmė iš teismų teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl negaliojančio įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai, nors būtent negaliojantis įstatymas ar kitas teisės aktas turėjo būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje. Taip buvo sudarytos prielaidos teismams konkrečioje byloje taikyti galimai antikonstitucinius aktus ir taip pažeisti asmenų teises ir teisėtus interesus. Aiškinant Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus Konstitucinio Teismo įgaliojimus, buvo nepaisyta labai svarbios Konstitucijos aiškinimo taisyklės – nei vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta kokia nors kita Konstitucijos nuostata Konstitucijos aiškinimas, oficialios konstitucinės doktrinos formavimas nėra vienkartinis aktas, Konstitucija aiškinama „byla po bylos“ plėtojant konstitucinę doktriną. Doktrina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, buvo suformuota Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, kai Konstitucinis Teismas žengė pirmuosius žingsnius aiškindamas Konstituciją. Nagrinėjamu atveju Konstituciniam Teismui nepavyko išvengti klaidos. Tačiau pastebėjęs, kad nurodyta doktrina trukdo teismams vykdyti teisingumą, sudaro prielaidas teismų nagrinėjamose bylose taikyti galimai Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, Konstitucinis Teismas iš esmės pakoregavo savo ankstesnę doktriną, konstatuodamas, kad pagal Konstituciją negali būti tokių įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Vyriausybės priimtų aktų, Respublikos Prezidento priimtų aktų, kurių atitikties Konstitucijai negalėtų tirti Konstitucinis Teismas. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2003.) .

Konstitucinis Teismas ilgainiui atsisakė nuostatos, kad jis tiria tik galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Šiuo metu oficiali konstitucinė doktrina yra visiškai kitokia: Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne tik galiojantys, bet ir negaliojantys įstatymai ir kiti teisės aktai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas, 2000. , taip pat ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie yra priimti, oficialiai paskelbti, nepriklausomai nuo to, kokia yra šių aktų taikymo pradžios data Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2002. . Jeigu dėl negaliojančio įstatymo ar kito teisės akto į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti teismo prašymą, negali nutraukti pradėtos teisenos Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas, 2002. , o kai kreipiasi kiti subjektai, pvz., Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Seimo narių grupė, – Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi įgaliojimus spręsti, ar nutraukti pradėtą teiseną, ar jos nenutraukti Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas, 2000. .

2. Ar teisėkūros subjektas turi teisę panaikinti teisės aktą, kurio galiojimas sustabdytas?

Minėta, kad Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, jog „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“. Ar toks įstatymo, kito teisės akto galiojimo sustabdymas reiškia, kad tol, kol įstatymas ar kitas teisės aktas sustabdytas, teisėkūros subjektas jo atžvilgiu negali atlikti jokių teisėkūros veiksmų? Pavyzdžiui, negali jo panaikinti. Tai ne tik teorinis, bet ir praktinis klausimas.

Su šiuo klausimu Konstitucinis Teismas susidūrė, kai nagrinėjo vadinamojo „Vijūnėlės dvaro“ bylą. Druskininkų centre, kurortinėje zonoje, sudegusio valčių nuomos punkto vietoje, 2013 metais pradėtas statyti beveik 600 kv. metrų gyvenamasis namas, vietos gyventojų pramintas „Vijūnėlės dvaru“. Statybai reikalingus leidimus davė Druskininkų savivaldybė ir vietos žemėtvarkininkai. Gindama viešąjį interesą 2014 metais Generalinė prokuratūra kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, siekdama panaikinti visus su statybomis šioje teritorijoje susijusius dokumentus. Apylinkės teismas atmetė prokuratūros prašymą. Prieš pat apylinkės teismo sprendimo priėmimą Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimu¹ panaikino savo ankstesnio nutarimo (Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“²) XVI skyrių, kuris reglamentavo kurortų apsaugos zonas. Respublikos Prezidentė 2016 m. kovo 17 d. dekretu³ kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas, kuriuo buvo panaikintas Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo skyrius, reglamentavęs kurortų apsaugos zonas, neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį šis Respublikos Prezidentės teikimas Konstituciniam Teismui sustabdė Vyriausybės nutarimo galiojimą⁴. Konstituciniam Teismui dar neišnagrinėjus šio ginčo Vyriausybė 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu⁵ panaikino savo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą, kuriuo ji buvo panaikinusi savo ankstesnio nutarimo, t. y. Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrių, kuris reglamentavo kurortų apsaugos zonas.

Nutarimą „Vijūnėlės dvaro“ byloje Konstitucinis Teismas priėmė 2016 m. liepos 8 d⁶. Kai kurie valstybės pareigūnai, teikę Konstituciniam Teismui paaiškinimus dėl jo nagrinėjamos bylos, kėlė mintį, kad po to, kai teisės akto galiojimas sustabdytas, teisėkūros subjektai jo atžvilgiu negali atlikti jokių veiksmų tol, kol Konstitucinis Teismas neišspręs, ar sustabdytas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškė, kad po to, kai Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti Respublikos Prezidentės prašymą ir Vyriausybės nutarimo galiojimas buvo sustabdytas, Vyriausybė esą negalėjo priimti nutarimo, kuriuo panaikino savo anksčiau priimtą ginčijamą nutarimą, kurio galiojimas buvo sustabdytas. Vyriausybė turėjo sulaukti Konstitucinio Teismo sprendimo, ar jos nutarimas atitinka Konstituciją, ir tik po to galėjo jį pripažinti netekusiu galios.

Valstybės pareigūnai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimu Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, 2008. , kuriame yra tokia nuostata: kol nebus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl Respublikos Prezidento dekreto, kurio galiojimas sustabdytas, atitikties Konstitucijai, Respublikos Prezidentas tuo metu negali pakeisti, papildyti ar panaikinti sustabdyto teisinio reguliavimo. Ar šį nuostata atspindi oficialią konstitucinę doktriną? Pažvelkime į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimo kontekstą.

Seimas 2007 m. spalio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymą Žr. Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2007. . Respublikos Prezidentas 2007 m. spalio 31 d. dekretu Žr. Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekretas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo gražinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, 2007. grąžino įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas 2007 m. lapkričio 8 d. posėdyje svarstė Respublikos Prezidento dekretą ir nusprendė grąžintą įstatymą laikyti nepriimtu Žr. Lietuvos Respublikos Seimo VII (rudens) sesijos rytinio posėdžio protokolas, 2007. . Kartu Seimas nutarė „pasiaiškinti“ santykius su Respublikos Prezidentu dėl jo dekreto: Seimas 2007 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Žr. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekreto nr. 1K-1143 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai“, 2008. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekretas (jo 2 straipsnis), kuriuo jis grąžino Seimui pakartotinai svarstyti įstatymą, ir kurį Seimas, kaip minėta, nutarė laikyti nepriimtu, neprieštarauja Konstitucijai.

Išnagrinėjęs šį Seimo prašymą, Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 8 d. sprendime konstatavo, kad Respublikos Prezidento dekretas jau sukėlė teisinius padarinius – Seimas 2007 m. lapkričio 8 d. nusprendė Respublikos Prezidento Seimui pakartotinai svarstyti grąžintą įstatymą laikyti nepriimtu. Tai, kad Konstitucinis Teismas priima nagrinėti Seimo 2007 m. gruodžio 21 d. prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 31 d. dekretas (jo 2 straipsnis) atitinka Konstituciją, ir tai, kad Seimo prašymo priėmimas sustabdo minėto Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnio galiojimą, nepanaikina ir nepakeičia minėtų jau įvykusių teisinių padarinių. Konstitucinis Teismas nurodo, kad:

tol, kol nebus priimtas atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnio atitikties Konstitucijai (galimai – ir įstatymams) ir apie tai nebus oficialiai paskelbta, Seimas negali atšaukti ar kitaip pakeisti savo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo laikyti Seimui pakartotinai svarstyti grąžintą įstatymą nepriimtu. Savo ruožtu Respublikos Prezidentas tuo metu negali pakeisti, papildyti ar panaikinti sustabdyto teisinio reguliavimo (išskirta – aut.).

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimo nuostata – kol nebus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai, Respublikos Prezidentas tuo metu negali pakeisti, papildyti ar panaikinti sustabdyto teisinio reguliavimo – buvo susijusi tik su to meto konkrečia teisine situacija: Konstitucinis Teismas neleido Seimui atšaukti savo sprendimo laikyti įstatymą nepriimtu, o Respublikos Prezidentui neleido atšaukti savo dekreto dėl įstatymo grąžinimo Seimui pakartotinai svarstyti, nes Seimas jau apsvarstė dekretą ir, kaip minėta, nutarė laikyti įstatymą nepriimtu. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarime „Vijūnėlės dvaro“ byloje nerasime nuorodos į minėtą Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 8 d. sprendimą ir į cituotą sprendimo nuostatą. Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas laikosi požiūrio, jog minėta 2008 m. sausio 8 d. sprendimo nuostata nėra oficiali konstitucinė doktrina.

Konstitucinis Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutarime, priimtame „Vijūnėlės dvaro“ byloje, konstatavo, kad Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštarauja Vyriausybės darbo reglamento 96 punktas. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo, kokia tvarka buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, nurodė padarytus pažeidimus, konstatavo, kad Vyriausybė nesilaikė nustatytos nutarimų priėmimo tvarkos. Atrodytų, kad atlikus tokį tyrimą Konstitucinis Teismas nutars, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai. Bet buvo pasirinktas kitoks sprendimas. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybei pačiai kilo abejonių dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo teisėtumo, todėl ji, siekdama išsklaidyti tokias abejones, kaip minėta, 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu panaikino ginčijamą Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą. Kadangi ginčijamas teisės aktas yra pašalintas iš teisės sistemos, jo atitikties Konstitucijai ir įstatymams tyrimas pagal priėmimo tvarką, Konstitucinio Teismo nuomone, būtų savitikslis. Konstitucinis Teismas nutarė nutraukti bylos dalį dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.

Tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Vyriausybė galėjo panaikinti savo nutarimą, kurio galiojimas buvo sustabdytas pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį (Respublikos Prezidento kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai sustabdo Vyriausybės nutarimo galiojimą), reiškia, kad Konstitucinis Teismas suformavo oficialią konstitucinę doktriną: Konstitucija nedraudžia teisėkūros subjektams panaikinti, pakeisti ar papildyti savo išleistų įstatymų ir kitų teisės aktų, kurių galiojimas sustabdytas pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį.

Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimas nutraukti bylos dalį dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo atitikties Konstitucijai, leidžia kelti kelis teorinius ir praktinius klausimus.

Pirma, ką Konstitucinis Teismas darytų, jeigu Vilniaus apygardos teismas, kuris apeliacine tvarka nagrinės bylą, nutartų, kad byloje turi būti taikomas Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu nr. 343 patvirtintų Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrius, kuris reglamentavo kurortų apsaugos zonas, ir kurį Vyriausybė panaikino ginčijamu 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimu? Jeigu Vilniaus apygardos teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, ar Konstitucinis Teismas galėtų tirti nurodyto teisės akto atitiktį Konstitucijai, kurio tyrimą 2016 m. liepos 8 d. nutarimu nutraukė, nes jis buvo panaikintas? Manytina, kad ne tik galėtų, bet ir turėtų, nes, kaip minėta, jeigu dėl negaliojančio įstatymo ar kito teisės akto į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismas, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti teismo prašymą, negali nutraukti pradėtos teisenos. Tad kodėl reikėjo nutraukti bylos dalį dėl ginčijamo teisės akto, jeigu ateityje gali tekti tirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai? Gal Konstitucinis Teismas nurodytoje byloje tiesiog užkibo ant jam Vyriausybės pasiūlyto jauko: mes, Vyriausybė, panaikiname ginčijamą nutarimą, o Jūs, gerbiamasis Konstitucinis Teisme, nutraukite pradėtą teiseną. Vyriausybės, kuri byloje buvo suinteresuotas asmuo, atstovo paaiškinimuose Konstituciniam Teismui rašoma, kad Vyriausybė panaikino ginčijamą nutarimą, o tai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnių, yra pakankamas pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą konstitucinės justicijos bylą. Konstitucinis Teismas pasielgė būtent taip, kaip pasiūlė Vyriausybės atstovas: nutraukė bylos dalį dėl ginčijamo teisės akto atitikties Konstitucijai, nors bylos nagrinėjimas teismuose, kaip minėta, dar nėra pasibaigęs ir neaišku, ar teismui nekils abejonių, ar ginčijamas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Taip formuojama ydinga praktika, kuri leidžia institucijai, išleidusiai ginčijamą teisės aktą (nagrinėjamu atveju – Vyriausybei) išvengti bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme.

Yra pagrindas teigti, kad Konstitucinis Teismas šioje byloje galėjo tirti ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai ir pagal priėmimo tvarką, ir pagal turinį. Ne tik todėl, kad ginčijamas nutarimas yra susijęs su teisme vis dar nagrinėjama konkrečia byla, bet ir todėl, kad Konstitucinis Teismas turėjo galimybę plėtoti savo anksčiau suformuotą konstitucinę doktriną, jog teisėkūros subjektas – šiuo atveju Vyriausybė – leisdamas teisės aktus privalo laikytis nustatytos tvarkos, negali jos pažeisti, o nustatytos tvarkos pažeidimas yra pagrindas pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Kita vertus, jeigu Konstitucinis Teismas būtų nutaręs tirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai pagal turinį, jis būtų galėjęs išsamiau atskleisti Konstitucijos 54 straipsnio, įtvirtinančio gamtos apsaugą, turinį, taip pat plėtoti anksčiau suformuluotą doktriną apie tai, kokie gamtos apsaugos santykiai turi būti reguliuojami įstatymais, o kokie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais.

Į klausimą, kodėl Konstitucinis Teismas netyrė ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai, niekas, net ir pats Konstitucinis Teismas, neatsakys, nes pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 53 straipsnio 3 dalį „nei Konstitucinio Teismo teisėjai, nei posėdyje dalyvavęs tarnautojas neturi teisės paskelbti nei nuomonių, pareikštų pasitarimų kambaryje, nei kaip kas balsavo“. Dar sunkiau suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas, prieš konstatuodamas, kad jis nutraukia bylos dalį dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai, nes ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra panaikintas, faktiškai ištyrė ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai pagal jo priėmimo tvarką ir savo sprendime expressis verbis konstatavo, kad priimdama ginčijamą nutarimą Vyriausybė nesilaikė nustatytos nutarimų priėmimo tvarkos, padarė esminių pažeidimų. Taigi, realiai konstatuojama, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai, o po to bylos dalis dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo nutraukiama. Gal Konstitucinis Teismas nenorėjo aštrinti situacijos ir dėl to priėmė kompromisinį sprendimą, kuriuo visi byloje dalyvavę asmenys liko patenkinti: Vyriausybė patenkinta, nes Konstitucinis Teismas nepripažino, kad jos nutarimas prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidentė gavo atsakymą, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas faktiškai prieštarauja Konstitucijai, nors tai Konstitucinio Teismo sprendime nėra tiesiogiai konstatuota.