Konstitucinis Teismas ir anksčiau yra priėmęs sprendimų, kuriuose laikomasi panašaus tyrimo būdo: išnagrinėjamos ginčijamo teisės akto priėmimo aplinkybės, konstatuojama, kad buvo nesilaikoma nustatytos jo priėmimo tvarkos, nurodomi padaryti esminiai pažeidimai, o po to, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio 4 dalies nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas pradėtai teisenai nutrūkti, priimamas sprendimas teiseną nutraukti. Tokiai praktikai nenorėtume pritarti vien dėl to, kad ji sudaro prielaidas manyti, jog Konstitucinis Teismas dėl kažkokių tik jam žinomų aplinkybių kartais vengia tiesiogiai konstatuoti, kad ginčijamas teisės aktas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai (to nenurodo savo nutarimo rezoliucinėje dalyje), nors, atlikęs tyrimą, tokį prieštaravimą faktiškai konstatuoja sprendimo motyvuojamoje dalyje.
Antras probleminis klausimas: Konstitucinis Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“. Atskleisdamas nurodytos nuostatos turinį, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas, 2013. .