Straipsnis Teisinis kriminalinis bajorų ir Vilniaus miestiečių santykių aspektas XVIII a. (Vilniaus pavieto pilies teismo duomenimis)

Santrauka. Straipsnyje analizuojama XVIII a. Vilniaus bajorų ir miestiečių teisinė erdvė remiantis Vilniaus pavieto pilies teismo šaltinių duomenimis, akcentuojamas teisinis kriminalinis aspektas. Siekiama išsiaiškinti, kaip miestiečių kontaktai ir konfliktai su bajorais atsispindėjo bajoriškos institucijos, t. y. pilies teismo, dokumentuose. Nors miestiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje turėjo nemažą įtaką, XVIII a. bajorų luomas siekė įtvirtinti savo galią mieste, ir tai aiškėja iš teismo knygų informacijos.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, XVIII amžius, miestiečiai, bajorai, Vilnius, konfliktai, teisė, nusikaltimai, pilies teismas.

Įvadas

XVIII a. Vilniaus miesto ir jo savivaldos institucijų gyvenimas neatsiejamas nuo bajoriškų institucijų (pvz., seimelių, pilies ir žemės teismų) veiklos. Istoriografijoje teigiama, kad XVIII a. Vilnius patyrė tam tikrą bajorijos antplūdį ir tai keitė jo portretą. Bajorijos ir miestiečių luomo gyvenimo bei veiklos erdvės nuolatos persidengdavo ir šie konfliktai bei kontaktai atsispindėdavo teismų medžiagoje. Būdama privilegijuota, ekonomiškai stipri ir socialiai aktyvi bajorija didino savo įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) sostinėje. Kiek tai jai pavyko – atsakyti gali tik specialūs tyrinėjimai, bet kuriuo atveju reikia gilintis į miesto socialinės raidos problematiką. Į istorinę apyvartą būtina įtraukti kuo daugiau naujų šaltinių, visų pirma istoriografijoje dar mažai panaudotą teismų medžiagą. Šiame straipsnyje siekiama į miestą pažvelgti per bajorų luomo teisminių dokumentų prizmę.

Socialinių santykių tema XVIII a. Vilniuje lietuvių istoriografijoje jau yra tirta. Smulkesnius konfliktus tarp miestiečių ir bajorų paminėjo Juozas Jurginis Vilniaus miesto istorijos sintezėje Žr. Juozas Jurginis, Vytautas Merkys, Adolfas Tautavičius, Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, p. 179–180. , Vilniaus seimelio sprendimus, susijusius su Vilniaus problemomis, analizavo Robertas Jurgaitis Žr. Robertas Jurgaitis, „Vilniaus miesto problemos Vilniaus seimelyje XVIII a.“, 1998. , nemažai informacijos apie Vilniaus miestiečių ir bajorų santykius galima rasti Liudo Glemžos miestų reformoms skirtuose darbuose Žr. Liudas Glemža, „Instrukcijos LDK miestų deputatams į apygardų suvažiavimus“, 2001; „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos požiūris į miestų problemą Ketverių metų seimo laikais (1788–1792)“, 2001; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789–1792 metais, 2010; „Socialinių grupių susidūrimai LDK miestuose“, 2001; „Vaidai miestuose ir miesteliuose: kova už savivaldą 1791–1792 metais“, 2004. , kurie turbūt yra svarbiausieji šia tema lietuvių istoriografijoje. Vertingos informacijos yra ir šio autoriaus straipsnyje apie policijos aparato kūrimą bei funkcionavimą LDK Žr. Liudas Glemža, „Vilniaus pilies įgula XVIII amžiaus antrojoje pusėje“, 2009. . Tačiau šie darbai apima visų pirma amžiaus antrą pusę ir Ketverių metų seimo laikotarpį, o ankstesniems laikams skiriama ne itin daug dėmesio, kita vertus, teisinis kriminalinis aspektas juose nėra pagrindinis, o ir bajorų teismų dokumentai panaudoti nedažnai.

Pasirodė ir darbų, kuriuose nagrinėti bajorų bei miestiečių konfliktai Vilniaus erdvėje Žr. Domininkas Burba, „Nusikaltimai ir bausmės Vilniaus pilininko jurisdikoje XVIII amžiaus antrojoje pusėje“, 2007; „Vilniaus kapitulos dvasininkai konfliktų dėl statybų ir pastatų priežiūros Vilniuje XVIII a. pabaigoje [metu], 2007; „Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinių rūmų gyventojų socialinis portretas 1766–1799 m.“, 2007; David Frick (oprac.), Wilnianie: żywoty siedemnastowieczne, 2008. , bet konkrečiai bajorų ir miestiečių santykių juose nebuvo tirta.

Apie analogiškas šiam tyrimui problemas XVII a. rašė Davidas Frickas, paskelbęs daug dokumentų apie Vilniaus miesto visuomenės santykius Žr. 1792 01 19 karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio raštas, l. 843–844v. , visgi įvadinis jo tekstas Žr. David Frick, „Wstęp”, 2008. tinka daugiau tik palyginimui.

Vertinant tarptautinę šios temos istoriografiją, iškyla keletas labai svarbių problemų. Apie miestiečių ir bajorų santykius pasirodė daug svarbių darbų, tačiau tekstų, kuriuose pagrindinis šaltinis būtų teismų dokumentai, nėra daug. Lenkijos istoriko Maurycy’aus Horno darbe apie Raudonosios Rusios, tuo metu priklausiusios Lenkijai, miestuose vykusius socialinius konfliktus ir klasių kovą viena dalis yra skirta miestiečių santykiams su bajorais XVII a. Žr. Maurycy Horn, Walka klasowa i konflikty społeczne w miastach Rusi Czerwonej w latach 1600–1647 na tle stosunków gospodarczych, 1972. , tačiau daugelis vertinimų šiame darbe šiandien kelia abejonių. Vakarų Europos, ypač Vokietijos, Nyderlandų istoriografija yra gana plačiai tyrusi miestiečių ir bajorų santykių temą naujaisiais amžiais Žr. Johan Albers, “Geboorte en Geld. Adel in Gelderland, Utrecht en Holland tijdens de eerste helft van de 18de eeuw”, 1987; Luuc Kooijmans, “Patriciaat en aristocratisering in Holland tijdens de 17de en 18de eeuw”, 1987; Andrea Puhringer, „Adel in der Stadt: Frankfurt am Main und die hessischen Residenzstädte (16.–18. Jahrhundert)“, 2010; René Schiller, „Edelleute müssen Güther haben, Bürgen müssen die Elle gebrauchen“, 1998; Marcus Weidner, Landadel in Münster, 1600–1760: Stadtverfassung, Standesbehauptung und Fürstenhof, 2000. . Galima konstatuoti, kad Vilnius, kaip ir kiti LDK miestai, su tam tikromis išlygomis gyveno pagal vakarietišką modelį, juose egzistavo analogiškos bajorijos (taip pat dvasininkijos) bei miesto institucijos. Konkurencija ir konfliktai, taip pat bendradarbiavimas tarp dviejų mieste gyvenusių luomų buvo kasdieniniai reiškiniai ir šie procesai tiriami įvairių šalių istoriografijoje. Tačiau bene didžiausi skirtumai nuo LDK situacijos yra tie, kad Vakarų Europoje miestiečių luomas naujaisiais amžiais iš principo buvo stipresnis ir jo konfliktai su aristokratija vyko skirtinguose kontekstuose. Be to, XVIII a. iki Ketverių metų seimo miestiečių aristokratizavimosi, kaip ir atvirkštinio proceso – bajorų sumiestėtėjimo reiškinių, faktiškai neaptinkama. Sudėtinga lyginti ir todėl, kad Vakarų miestuose egzistavusi vadinamoji Magdeburgo teisė veikė skirtingai, skirtingai ji veikė ir Abiejų Tautų Respublikoje bei LDK, tad būtini ir miesto teisės, ir jos funkcionavimo tyrimai, kurių dar trūksta.

Straipsnyje remiamasi vienu iš geriausiai išlikusių šaltinių – Vilniaus pavieto pilies teismo knygomis. Tai visų pirma aktų bei protokolų knygos – skundai, sprendimai, vaznių (generolų) reliaciniai kvitai (obdukcijos), procesų anotacijos, įtariamųjų bei liudytojų apklausos bei kiti dokumentai. Tiriant nusikaltimą ir nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, ši informacija – pagrindinė. Sodrioje ir klišių gausioje skundų bei teismo sprendimų kalboje visgi galima aptikti konkrečių duomenų. Apklausos suteikia daugiau galimybių įsigilinti į žmogaus motyvus bei jo socialines jausenas. Žinoma, yra nemažai šiai temai svarbių ir naudingų šaltinių – tai Vilniaus pavieto žemės teismo, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo, Iždo Tribunolo, Vilniaus miesto magistrato, jurisdikų teismų dokumentai, taip pat miestiečių bei bajorų santykius fiksuojantys naratyviniai, visų pirma korespondencijos bei memuaristikos, periodinės spaudos šaltiniai, tačiau jie gali būti naudojami daugiau kaip pagalbiniai, kadangi pagrindinė informacija visgi yra pilies teismų bylose.

Suprantama, kiekvienos bylos turinys ir esmė yra unikalūs, bet sukaupus tam tikros medžiagos, įmanomos atsargios įžvalgos.

Taigi šio straipsnio tikslas – remiantis Vilniaus pavieto pilies teismo dokumentais atskleisti bajorų ir miestiečių santykių problematiką Vilniuje XVIII amžiuje. Keliami uždaviniai: nustatyti, kaip miestiečiai figūravo Vilniaus pavieto pilies knygose; aiškintis, kokia teismo dokumentuose minimų miestiečių socialinė padėtis, kokią vietą jie užėmė savo luomo hierarchijoje, kokie kaltinimai vyravo ir kurie būdavo retesni bylose, nagrinėjančiose bajorų ir miestiečių santykius. Šių klausimų aptarimas suteiks galimybę parodyti dviejų luomų santykių kaitą ir tendencijas, nustatyti pagrindines konfliktų priežastis ir jų sprendimo būdus. Daugiau dėmesio bus skiriama konfliktams, o ne kasdieniniam bendravimui, kadangi apie juos yra daugiau teismų šaltinių ir jie geriau atskleidžia luomų santykius. Šiame darbe nebus akcentuojami įvairių konfesijų dvasininkų (vyskupo, kapitulos, kunigų bei vienuolynų) konfliktai su miestiečiais, nebent juose dalyvautų ir bajorai pasauliečiai.

Miestiečiai, kurių veikla nagrinėjama tekste, tai ne tik Vilniaus magistrato jurisdikcijoje buvę asmenys, bet ir privačių didikų bei Bažnyčios ar valstybės institucijų valdų miestuose – jurisdikų – gyventojai bei visi kiti asmenys, teismo dokumentuose įvardyti kaip miestiečiai. Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma kartais sunku atskirti, kurie asmenys priklausė miesto jurisdikcijai, o kurie buvo pavaldūs jurisdikų vadovybei, informacija apie tai teismų dokumentuose gana nekonkreti. Kai kada pagal įvardijimus lenkų kalba galima atskirti, kurie miestiečiai priklauso magistrato jurisdikcijai: szlachetny, uczciwy (priklausantys magistrato jurisdikcijai) arba slawetny (nepriklausantys jai), bet ir jie kartais įvairuoja. Juolab kad minėtieji slawetny nebūtinai reiškė jurisdikų gyventojus; taip kartais būdavo vadinami netgi ne miestiečiai. Kita vertus, jurisdikų miestiečiai – visuomenės grupė, apie kurią trūksta istorinių žinių, nors jų įtaka miesto raidai buvo akivaizdi, todėl šiuos Vilniaus gyventojus reikėtų įtraukti į tyrimo objektą.

Straipsnio chronologija apima 1717–1795 metus. Šiaurės karo pabaigoje, po Nebyliojo seimo, LDK visuomenė nebepatyrė didelių ekonominių ir demografinių kataklizmų, tad laikotarpį iki valstybės pabaigos galima laikyti daugmaž vientisa, nors ir permaininga epocha.

Straipsnio tyrimo erdvė – Vilniaus miestas ir priemiesčiai (Antakalnis, Lukiškės, Šnipiškės ir pan.). Į straipsnio tyrimo objektą neįtraukiami nusikaltimai, vykę už Vilniaus miesto ribų, bei ginčai dėl nuosavybės ne Vilniaus teritorijoje, nors jose dalyvaudavo ir bajorai, ir miestiečiai.

Miestiečių figūravimo pilies teismo bylose dažnis ir bendrosios tendencijos

Be abejo, svarbu nustatyti šaltinio reprezentatyvumo lygį. Trečiasis Lietuvos Statutas ir kiti to meto teisiniai dokumentai nenumatė, kad kitų luomų atstovams būtų draudžiama kreiptis į bajorijos institucijas – tokias kaip Vilniaus pilies teismas. Lygiai taip pat jie galėjo būti kaltinamaisiais bajorų bylose. Tad miestiečių luomo paminėjimų įvairaus pobūdžio teismo knygose pasitaikydavo nuolatos, beveik kiekvienais metais, tiesa, skyrėsi jų dažnumas.

Kartais bajorai savo vardu teisme skųsdavosi dėl globojamų miestiečių, pvz., 1727 m. kilo Vilniaus miestiečio Kazimiero Ringevičiaus (Kazimierz Ryngiewicz) konfliktas dėl skolų ir nelegalaus įkalinimo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo kordegardijoje (sargybinėje patalpoje) su Jonu Kybartu; į teismą kaip ieškovas kreipėsi Vitebsko pavieto statybininkas Antanas Zankovičius (Antoni Zankowicz) ir atstovavo miestiečio interesams Žr. 1727 10 04 Vitebsko pavieto statybininko Antano Zankovičiaus skundas prieš Joną Kybartą ir jo pagalbininkus, l. 518–519v. . Tačiau tokių bylų reta, dažniausiai į bajoriškus teismus miestiečiai kreipdavosi tiesiogiai be jokių tarpininkų iš bajorų luomo.

Nustatyti miestiečių dalyvavimo pilies teismo bylose tendencijas gana sudėtinga. Visų pirma gausu bylų, kuriose miestiečiai tik paminėti. Kita vertus, vargu ar aktualu šiame tyrime fiksuoti nekonfliktines situacijas (pvz., žemės sklypų ar namų pardavimus) arba pilies teisme nagrinėtas miestiečių bylas su dvasininkais, žydais bei tarpusavio ginčus.

Reikėtų panagrinėti medžiagos apie Vilniaus miestiečius XVIII a. santykį su bylomis, kuriose dalyvaudavo kiti luomai, pilies teismo medžiagoje. Atlikta svarbiausio ir turtingiausio šaltinio – aktų knygų – statistikos analizė: miestiečių paminėjimo dažnis lygintas su tų metų bylų skaičiumi. Analizė rodo, kad bajorai dėl miestiečių nusikaltimų skundėsi dažniau nei miestiečiai dėl bajorų, bet santykis ne itin akivaizdus. Rastos 87 bylos, kuriose bajorai kaltino miestiečius, ir 68, kuriose miestiečiai kaltino bajorus (1 pav.).

Tokį santykį galėjo lemti teismo kompetencija. Skundai dėl dažnesnių miestiečių smurtinių ir nesmurtinių nusikaltimų ir teisminiai ginčai dėl nuosavybės neįrodo, kad miestiečiai spausdavo bajorų luomą Vilniuje. Greičiausiai bajorams buvo tiesiog paprasčiau teikti skundus bajorijos institucijai – pilies teismui.

Pastebima tendencija – amžiaus pradžioje, Šiaurės karo metu ir pirmais metais po jo Vilniaus pavieto pilies teismo knygose aptinkama gana daug informacijos apie miestiečius. Neramumams šalyje pasibaigus, tendencijos keičiasi, paminėjimų sumažėja. Netgi bajorijos nusikalstamumo pakilimo laikotarpiu – XVIII a. 5–6-uoju dešimtmečiu – miestiečių ir bajorų konfliktų skaičius neviršijo ankstesnių ar vėlesnių duomenų. Iki XVIII a. 9-ojo dešimtmečio vidurio pilies teismo knygose randama sąlyginai mažai bylų, susijusių su miestiečiais, vėliau šis skaičius pastebimai išauga. Atsakymas, kodėl egzistavo šios tendencijos, kol kas gali būti tik hipotetinis. Galbūt, valstybę užklupus nelaimėms, du luomai siekė artimiau bendradarbiauti, tačiau karui ir badui pasibaigus, jie vėl ėmė gyventi daugiau ar mažiau atskirą gyvenimą, ir tai atsispindėjo teismų bylose. Prasidėjus permainoms valstybėje miestiečių luomas įgijo daugiau teisių, tad tokių bylų skaičiaus padidėjimas amžiaus pabaigoje nestebina. Kita vertus, pastebėta, kad tais metais akivaizdžiai išaugo bylų pilies teisme skaičius, tad galbūt tai tik atspindėjo bendras tendencijas.

Tiriant Vilniaus pavieto pilies knygas aiškėja, kad didžiausią dalį bylų, kuriose dalyvaudavo miestiečiai ir bajorai, sudarė smurtinės bylos, tačiau santykis taip pat labai nedidelis. Rasti 84 kaltinimai smurtiniais ir 79 nesmurtiniais nusikaltimais bei teisminiai ginčai dėl nuosavybės (skaičiai nesutampa su anksčiau pateiktais bylų skaičiais, nes vienoje byloje galėdavo egzistuoti keli kaltinimai, pvz., sumušimas, nelegalus įkalinimas, skolos) (2 pav.)

Paradoksalu, bet bajorai dažniau kaltindavo miestiečius dėl nesmurtinių nusikaltimų, o miestiečiai bajorus, atvirkščiai, – dėl smurtinių.

Nagrinėjant pilies teismo einamųjų reikalų ir dekretų protokolus aiškėja, kad konfliktų metu į apklausas saugant pilies sargybai patekdavo bajorai, taip pat valstiečiai, miesto bajorų tarnai, žydai ir kiti. Rastos ir kelios miestiečių apklausos, pvz., 1739 m. (ginklininko(?)) Mykolo ir Onos Paškevskių (Michał ir Anna Paszkiewscy) apklausose dėl vogtų daiktų Žr. 1739 03 06 miestietės Onos Paškevskos apklausa, l. 67v–68. bei Jono Mikolos (Jan Mikoła) apklausoje taip pat dėl pavogtų daiktų ir nusikaltėlio Saliamono Zeiferto (Solomon Zeyfert) priglaudimo Žr. 1739 12 12 miestiečio Jono Mikolos apklausa, l. 47. jie buvo apklausiami kaip liudytojai. Taigi jiems buvo taikomos tos pačios normos kaip ir kitų luomų atstovams. Tokių miestiečių apklausų pavyzdžių yra, bet nedaug. Be minėtųjų, kol kas surastos tik trys miestiečių apklausos. Matyt, atgabenti į teismą su sargyba ir apklausti miestietį buvo kur kas sudėtingiau nei, pvz., žydą, valstietį, o gal netgi žemesnio statuso bajorą.

Kita vertus, galima svarstyti, ar toks gana dažnas miestiečių paminėjimas bajorų institucijos bylose nebuvo nulemtas miesto savivaldos teismų kompetencijos ir galios lygio. Aišku, didelė dalis XVIII a. Vilniaus miesto teismų dokumentų žuvo, tačiau išlikusiųjų platesnė ir gilesnė analizė duotų aiškesnį atsakymą dėl miesto teismų reikšmės. Tenka konstatuoti, kad miestiečių ir bajorų bylos nebuvo vyraujančios Vilniaus pavieto pilies teismo dokumentuose, tačiau Vilniaus teritorijoje užfiksuotų šio teismo bylų kontekste jos gana svarbios. Ypač smurtiniai, kriminaliniai konfliktai tarp bajorų ir miestiečių sudarydavo gana nemažą dalį skundų dėl nusikaltimų Vilniuje.

Miestiečių – bajorijos bylų dalyvių – statusas

Bajorų ir miestiečių luomo kontaktai ir konfliktai atsispindėjo Vilniaus pavieto pilies teismo knygose, tą akivaizdžiai rodo ankstesniame skyriuje atlikta kiekybinė bylų analizė. Pasitaikydavo ir tokių bylų, kai bajorai skųsdavosi kartu su miestiečiais arba būdavo kaltinami dėl bendrai įvykdytų nusikaltimų ar teisinių nusižengimų.

Pvz., 1743 m. byloje minėta, jog netoli Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios buvo sklypas, kuriame bajoras Jonas Mackevičius augino daržoves. Jis buvo nutiesęs vandentiekį nuo Vingrių šaltinių, kad galėtų laistyti daržus. Vilniaus miestietis Jonas Malachovskis (Jan Małachowski) ir jam pritaręs bajorijos atstovas Vilniaus pavieto papilininkis Felicijonas Sežputovskis (Felicjan Sierzputowski) užgrobė minėtus sklypus Žr. 1743 03 17 Jono Mackevičiaus skundas prieš Vilniaus papilininkį Felicijoną Sežputovskį ir miestietį Joną Malachovskį, l. 456–457v. .

Bajorų konfliktai su vaitu, magistratu kildavo nuolat. Pilies teismo aktų knygose aptikta 31 byla, kurioje miesto elito atstovai kreipėsi kaip ieškovai. Tai leidžia spėti, kad į bajorišką teismą kreipdavosi procentiškai dažniau aukštesnio statuso miestiečiai, lygiai taip pat jie buvo ir dažniau kaltinami. Matyt, ekonomiškai pajėgesnių ir aukštesnę vietą savo luomo hierarchijoje turinčių miestiečių bei bajorų interesai susikirsdavo dažniau. Paradoksalu, bet bylų tarp miestiečių, kurie nepriklausė miesto elito nariams, ir bajorų vykdavo ne itin daug, nors pastaroji grupė buvo gana gausi ir naudojosi savo privilegijomis. Retesni buvo ir konfliktai su jurisdikų miestiečiais, kurių teisės buvo labiau suvaržytos.

Bylų duomenys leidžia atsekti miestiečių socialinį statusą hierarchiniu principu. Skundų „herojais“ kartais tapdavo vaitas bei magistratas. 1738 m. Vilniuje netikėtai mirė miestietis Juozapas Jackevičius. Vaitas Aleksandras Vargulovskis Stefanovičius (Aleksander Wargułowski Stefanowicz), anot Vilniaus pijorų kolegijos studentų Jono Dersniako (Jan Dersniak) ir Juozapo Zavišos (Jozef Zawisza) skundo, išdrįso, „nekreipdamas dėmesio į bajorišką kraują ir garbingas gimines, kurių atstovai studijuoja toje mokykloje, apkaltinti juos miestiečio [Juozapo Jackevičiaus] nužudymu“. Studentai teigė, kad paminėtam asmeniui, kaip jų buto nuomotojo tarnui, jie įkirto keliasdešimt rykščių už studentų vardo negerbimą, bet jis mirė ne nuo to, o nuo paralyžiaus ar apopleksijos. Tačiau vaitas įsakė juos suimti, todėl jie ir kreipėsi į teismą Žr. 1738 01 18 Vilniaus pijorų akademijos studentų Jono Dersniako ir Juozapo Zavišos skundas prieš Vilniaus vaitą Aleksandrą Vargulovskį Stefanovičių, l. 138–143v. .

Tarėjai, burmistrai, suolininkai taip pat kaltindavo bajorus arba tapdavo jų kaltinimo objektais. Žinomas Vilniaus tarėjo Pranciškaus Pšemeneckio (Franciszek Przemeniecki) nužudymas 1787 m. dėl apiplėšimo, kurio įvykdymu kaltintas bajoras Jonas Chodakovskis (Jan Chodakowski). Kaltinamasis buvo apsistojęs pas minėtą miestietį Aušros priemiestyje. Bajoras, anot liudytojų, nužudė miegantį miestietį, nudaužė medinių ir geležinių durų spynas, pasiėmė pinigus (suma nenurodyta) ir pabėgo Žr. 1787 05 17 vaznių Stepono Severino (Stefan Seweryn) ir Benedikto Dombrovskio (Benedykt Dąmbrowski) reliacinis kvitas, l. 746–747v. .

Bajorai kaltino ir miesto elito atstovus. Antai 1751 m. Vilniaus miesto burmistras Jonas Kybartas buvo skundžiamas bajoro Konstantino Snarskio (Konstanty Snarski) dėl to, kad atsakovas nesilaikė sutarties sąlygų. 1750 m. jie buvo susitarę dėl 100 timpų atlyginimo už prekybos sandorį Kaune, kur vyko minėtas bajoras su druskos kroviniu. Tačiau burmistras neatsižvelgė į pasikeitusias kai kurias aplinkybes ir įvykusias nelaimes (J. Kybartas keitė sandorio sąlygas, K. Snarskis buvo sumuštas ir apiplėštas karčemoje) ir į Vilnių grįžusiam bajorui nesumokėjo žadėto atlygio bei ėmė reikalauti kompensacijos, grasino pistoletu Žr. 1751 08 06 Konstantino Snarskio skundas prieš Vilniaus burmistrą Joną Kybartą, l. 1330–1330v. .

Kaip jau minėta, pasitaikė bylų, kuriose magistrato jurisdikcijai priklausę miestiečiai kaltino bajorus pažeidus jų teises, kėsinantis į jų gyvybę ir turtą, nereti buvo ir bajorų kaltinimai šio sluoksnio miestiečiams.

1726 m. Vilniaus pilies įgulos rotmistras Pranciškus Mackevičius buvo kaltintas finansinėmis aferomis, parašų klastojimu, turto prievartavimu iš Vilniaus miestiečių sutuoktinių Frydricho Vilhelmo ir Kristinos Jesterų (Frydrich Wilhelm i Krystyna Jesterowie) Žr. 1726 06 13 Vilniaus miestiečių sutuoktinių Frydricho Vilhelmo ir Kristinos Jesterų skundas prieš sutuoktinius Vilniaus pilies (įgulos) rotmistrą Pranciškų ir Agnietę Mackevičius, Martyną Pavličių bei kitus asmenis, l. 791–792v; 1726 07 01 vaznio Juozapo Jurgio Nececkio (Jozef Jerzy Nieciecki) reliacinis kvitas, l. 785–785v. . 1771 m. dėl Paškevičių mūrinio namo užpuolimo skundėsi miestietis ir pirklys Konstantinas Šelepienis (Konstany Szelepien): jį, „ramiai gyvenusį 12 metų savo name“, užpuolė Trakų pilies teisėjas Juozapas Jelenskis (Jozef Jeleński) su pagalbininkais bei kareiviais ir išvijo, smurtavo prieš savininką ir jo šeimyną, pagrobė nemažai turto Žr. 1771 08 01 vaznio Motiejaus Cidziko reliacinis kvitas, l. 294–294v. . 1781 m. Vilniaus arkidiakono Jurgio Palubinskio (Jerzy Pałubiński) liokajus bajoras Jonas Heidenreichas (Jan Heydenreych / Heyderecht) kreipėsi į teismą, kaltindamas batsiuvių cecho meistrus Jokūbą Pacevičių (Jakob Pacewicz) ir Joną Leonovičių (Jan Leonowicz) bei kitus miestiečius sumušus jo žmoną Daratą ir atėmus patinas, angliškos odos gabalą bei kitką Žr. 1781 09 28 vaznio Pranciškaus Oranovskio (Franciszek Oranowski) reliacinis kvitas, l. 1247–1247v. . 1785 m. dėl smurto Antakalnyje ir sužeidimo palašu (ilgu kardu) bajorą Simoną Volskį kaltino Vilniaus miestietis Kristupas Tomaševičius (Krzysztof Tomaszewicz) Žr. 1785 11 11 vaznio Tomo Klimavičiaus reliacinis kvitas, l. 1835–1835v. .

Pasitaikydavo bajorų kaltinimų ir jurisdikų miestiečiams. 1775 m. Bistryčios seniūnas Jokūbas Stetkevičius (Jakob Stetkiewicz) protestavo prieš Ignotą Leščinskį (Ignacy Leszczyński), pilininko jurisdikos vaitą Mykolą Pancevičių (Michał Pancewicz), šios jurisdikos miestietį batsiuvį Mykolą Šidlovskį (Michał Szydłowski), pilies įgulos sargybinį Joną Žukovskį (Jan Żukowski) ir kitus. Skunde teigiama, kad jie užpuolė bajorą pilininko jurisdikoje ir atėmė kardą Žr. 1775 07 30 vaznio Antano Milevskio (Antoni Milewski) reliacinis kvitas, l. 341–341v. . Į pilies teismą kreipdavosi ir bajorus kaltinę jurisdikų miestiečiai. 1786 m. Šnipiškių jurisdikos miestietis Steponas Šerkovskis (Stefan Szerkowski) skundė Kazimierą Višomerskį (Kazimierz Wiszomirski) bei Vilniaus pavieto rotmistrą Joną Bžezinskį (Jan Brzeziński) dėl to, kad šie jį, einantį per Žaliąjį tiltą, sumušė – sužeidė lazdomis ir palašais Žr. 1786 05 10 vaznio Adomo Pulovičiaus reliacinis kvitas, l. 880–880v. .

Taigi buitinės kriminalinės dramos buvo dažnos, tačiau vargu ar jos buvo luomų kova.

Bylos ir konfliktų specifika

Bylų spektras buvo labai platus. Visų pirma tai – kriminaliniai ir ekonominiai-finansiniai konfliktai.

Apie smurtinius nusikaltimus medžiagos išties daug. Jie sudaro gana didelį kiekį su miestiečiais susijusių bylų, rastų pilies teismo knygose. Buvo pareikšti kaltinimai dėl smurto prieš asmenį, jo gyvybę, sveikatą ir laisvę (nužudymai, sumušimai, neteisėti įkalinimai) bei nuosavybę (plėšimai, namų užpuolimai) Žr. Domininkas Burba, Bajorijos kriminaliniai nusikaltimai ir bausmės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a., p. 10–15. .

Kriminalinėse bylose yra daug skundų dėl smurto (nužudymų, sumušimų) nesiekiant atimti nuosavybės. Šie nusikaltimai tiek bajorų, tiek miestiečių skunduose buvo minimi dažniausiai. Miestiečių konfliktai su bajorais kartais pasibaigdavo mirtimi, pvz., 1744 m. Vilniaus miestiečiai Jonas ir Anastazija Horodničiai (Jan i Anastasia Horodniczowie) skundėsi, kad vienoje iš Vilniaus gatvių moters tėvą Joną Mykolą Kirilovičių (Jan Michał Kiryłowicz) peršovė ir mirtinai sužeidė kardu bajoras Jonas Vasilevskis (Jan Wasilewski) Žr. 1744 03 05 vaznio Mykolo Ziabkos (Michał Ziabka) reliacinis kvitas, l. 106–107v. . Visgi bylos, kuriose bajorai buvo kaltinami miestiečių nužudymu, nebuvo dažnos (žinomi tik keli atvejai), o bajorų skundų dėl miestiečių įvykdytų nužudymų nerasta. Tiesa, žinoma, kad 1742 m. Vilniaus pavieto stovyklininkas Vladislovas Petrusevičius kaltino miestietį Grigalių Naplošycą (Gregorz Naploszyc), kad šis iš savo namo Rotušės aikštėje lango nušovė V. Petrusevičiaus Giedraičių Šlageriškių valdų valstietį Matą Viteikį, pravarde Charevičius Žr. 1742 01 03 vaznio Juozapo Jono Sasino (Jozef Jan Sasin) reliacinis kvitas, l. 1330–1330v. .

Gana dažni buvo abipusiai kaltinimai vienokio ar kitokio lygio smurtu: 1728 m. Vilniaus miestiečiai Mikalojus ir Marijona Chudzinovičiai (Mikołaj i Mariana Chudzinowiczowie) skundė bajorus Muraškas. Pasak ieškovų, Jokūbas Muraška Pranciškonų kapinėse sumušė kūdikio besilaukiančią miestietę Žr. 1728 12 07 Vilniaus miestiečių Mikalojaus ir Marijonos Chudzinovičių skundas prieš Mykolą Murašką, l. 542–543v. . 1726 m. dėl miestiečių kailiadirbio Antano Staškevičiaus, odininko Jurgio Hornatkevičiaus (Jerzy Hornatkiewicz) bei kitų smurto prieš jo tarną bajorą Kazimierą Bescinskį (Kazimierz Beściński) į pilies teismą kreipėsi Inturkės seniūnas Pranciškus Tyzenhauzas. Teismo pareigūno apžiūros akte rašoma, kad kaltinamieji jį sumušė ir sužeidė kardais Žr. 1726 07 01 vaznio Juozapo Jurgio Nececkio (Jozef Jerzy Nieciecki) reliacinis kvitas, l. 785–785v. .

Nereti bajorų ar miestiečių kaltinimai dėl neteisėto įkalinimo. Tai antras pagal dažnį kaltinimas smurtiniu nusikaltimu tiek bajorų, tiek miestiečių bylose. 1717 m. bajorė Marijona Juškevičiūtė (Mariana Juszkiewiczowna) protestavo prieš Vilniaus miestiečius Simoną Turčynovskį (Symon Turczynowski) bei Juozapą Soroką (Jozef Soroka) su žmona. Minėti asmenys pralaimėjo bylą prieš ieškovę LDK Vyriausiajame Tribunole, tačiau, „suradę kažkokią neteisingą priežastį“, atvedė ją į pilies teismą, antrą kartą įkalino pilies kalėjime, o vėliau atidavė į Tribunolo kordegardiją Žr. 1717 m. Marijonos Juškevičiūtės skundas prieš Vilniaus miestiečius Simoną Turčynovskį ir Juozapą Soroką, l. 157–157v. . 1738 m. miestiečiai Tomas ir Ignotas Kononovičiai (Tomasz i Ignacy Kononowiczowie) skundė bajorus Mykolą, Stanislovą ir Mikalojų Glinskius, esą šie nakčia užpuolė jų namą, smurtavo, o vėliau juos abu „niekuo nekaltus“ liepė suimti pilies sargybai, kuri juos įkalino pilies kalėjime Žr. 1738 11 06 Vilniaus miestiečių Tomo ir Ignoto Kononovičių skundas prieš Mykolą, Stanislovą ir Mikalojų Glinskius, l. 1709–1710v. .

Miestiečiai ir bajorai skundė vieni kitus ir dėl namų užpuolimo. Tai trečias pagal kiekį kaltinimas smurtiniu nusikaltimu bajorų ir miestiečių bylose. 1728 m. buvo užpultas LDK instigatoriaus Juozapo Krulikovskio (Jozef Krolikowski) mūrinis namas Mėsinių gatvėje. Dėl šio nusikaltimo kaltinti Vilniaus amatininkai: zamšininkai Kristianas Šveneris (Kristian Szwenner), Mykolas Neileris (Michał Neiller), staliai Erazmas Talgetas (Erasmus Talgiet), Frankas Jokūbas Felilas (Frank Jakob Felil), Johanas Vulfas (Johan Wulf), raižytojas Andresas (Andres) bei kiti miestiečiai. Ginkluoti špagomis, kurių „kaltinamiesiems, kaip amatininkams ir paprasto luomo žmonėms, negalima ir uždrausta su savimi nešioti“, jie nakčia pirmą kartą 23.00, o antrą kartą prieš patį vidurnaktį užpuolė namą: išdaužė ir iškapojo duris, langus, įsiveržė į vidų, sužeidė ten gyvenusius žydus, išgąsdino jų žmonas (kai kurios laukėsi) ir mažus vaikus Žr. 1728 03 16 vaznio Jurgio Namovičiaus reliacinis kvitas, l. 657; 1728 03 17 LDK instigatoriaus Juozapo Krulikovskio skundas prieš Vilniaus amatininkus Kristianą Švenerį, Mykolą Neilerį, Erazmą Talgetą, Franką Jokūbą Felilą, raižytoją Andresą ir kitus, l. 101–102v. . 1741 m. Vilniaus tarėjas Bernardas ir jo giminaičiai Liudvikas, Kajetonas bei Kotryna Lorečiai (Bernardy, Ludwik, Kajetan, Katarzyna Lorettowie) skundė bajorus brolius Martyną ir Grigalių Nonevičius (Marcin i Hrehory Noniewiczowie), esą jie kartu su „įvairios kondicijos žmonėmis“ dieną apie 16.00 su pagalbininkais užpuolė miestiečiams priklausiusį namą už Rūdininkų vartų, smurtavo prieš ten gyvenusius bajorus [sic!] Žr. 1741 11 15 Vilniaus tarėjo Bernardo ir jo giminaičių Liudviko, Kajetono ir Kotrynos Lorečių skundas prieš brolius Martyną ir Grigalių Nonevičius, l. 1003–1004.; 1741 11 15 vaznio Antano Chodzkos (Antoni Chodzko) reliacinis kvitas, l. 1004–1004v. .

Miestiečiai bei bajorai skųsdavosi ir dėl plėšimo. Antai 1722 m. karininko Venediero (Wenedyer) tarnas bajoras Konstantinas Rogožinskis (Konstanty Rogożyński) buvo sumuštas ir apiplėštas (atimtas kardas) miestiečio pirklio ir kromininko Juozapo Jachimovičiaus (Jozef Jachymowicz) bei jo pagalbininkų Žr. 1727 10 04 Vitebsko pavieto statybininko Antano Zankovičiaus skundas prieš Joną Kybartą ir jo pagalbininkus, l. 518–519v. . Miestiečiai itin retai skųsdavo bajorus dėl plėšimo. Jau minėtas tarėjo Pranciškaus Pšemeneckio nužudymas dėl pasipelnymo, tačiau kitų tokių kaltinimų rasta labai mažai.

Pasitaikydavo ir abipusių kaltinimų smurtu, plėšimu, neteisėtu įkalinimu. 1717 m. miestietis pirklys Steponas Olaskevičius (Stefan Olaskiewicz) byloje minėjo, kad Rotušės aikštėje jį užpuolė, sumušė ir siekė pagrobti kontušą įkaušęs bajoras Antanas Zagorskis (Antoni Zagorski) Žr. 1717 03 27 Vaznio Stepono Filipovičiaus (Stefan Filipowicz) reliacinis kvitas, l. 769. . Į šį kaltinimą A. Zagorskis atsakė skundu, esą konflikte dėl pagrobto arklio miestiečiai Steponas Olaskevičius, tarėjas (būsimas vaitas) Aleksandras Vargulovskis Stefanovičius, Simonas Staškevičius (Szymon Staszkiewicz), kromininkas Tomas Ježnė (Tomasz Jazne), „besityčiodami iš bajoriškos garbės ir kraujo, tironiškai ir nemielaširdingai plokščiomis kardų pusėmis ir kas kuo galėjo sumušė“, o vėliau jį – „kilmingą bajorą, turintį nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus paviete, uždarė į privatų kalėjimą“ savo namuose Rotušės aikštėje. Vėliau atidavė į pilies įgulos kordegardiją ir kalino ten dvi savaites Žr. 1717 04 10 Antano Zagorskio skundas prieš Vilniaus miestietį Steponą Olaškevičių, tarėją Aleksandrą Vargulovskį, Simoną Staškevičių bei Tomą Ježnę, l. 851–852v. .

Jau minėta, kad ne visos bylos pavietų teismų knygose buvo smurtinės. Vagystės buvo minimos retai: antai 1725 m. miestietis auksakalys Gabrielius Kšyžanovskis (Gabriel Krzyzanowski) skundė bajorą Podleckį (Podlecki), esą šis pavogė jo dramblio kaulu papuoštą skrynelę su brangenybėmis Žr. 1725 03 16 miestiečio auksakalio Gabrieliaus Kšyžanovskio skundas prieš Podleckį, l. 438–438v. .

Didelę dalį straipsnyje tiriamų bylų sudarė ekonominiai, finansiniai bajorų ir miestiečių ginčai.

Konfliktų priežastimi tapdavo ir skolos, pvz., 1723 m. Pinsko pavieto iždininkienė Konstancija Ordienė (Konstancja Ordzina) skundė Vilniaus miestietį Stanislovą Stefanovičių (Stanisław Stefanowicz) dėl to, kad šis dar 1710 m. pasiskolinęs 300 talerių bei maisto produktų jų negrąžino Žr. 1723 07 03 Pinsko pavieto iždininkienės Konstancijos Ordienės (Konstancja Ordzina) skundas prieš Vilniaus miestietį Stanislovą Stefanovičių, l. 1139a–1140v. . Dėl bajoro Mykolo Antano Kačiarovskio Volko (Michał Antoni Kaczarowski Wolk) negrąžintos 1 000 auksinų skolos į pilies teismą kreipėsi Vilniaus miestietis pirklys Silvestras Hromovičius (Sylwester Hromowicz) Žr. 1721 04 10 Vaznio Stepono Filipovičiaus reliacinis kvitas, l. 195–195v. . Tokio pobūdžio bylų nedaug, pilies teisme miestiečių skundų dėl skolų akivaizdžiai mažiau nei bajorų skundų dėl miestiečių skolų.