Straipsnis Europos Sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos

Integracijos idėja – visų ES būdingų elementų jungtis, todėl šiam susivienijimui būdingai įvairiakilmių elementų sintezei apibūdinti integracijos organizacijos koncepcija tiktų labiausiai. Nei supranacionalumas, nei sui generiškumas nėra tokios sintetinančios jungties pagrindas, tai tik šios jungties išvestinės. Ir į ES teisę turime pirmiausia žvelgti kaip į integracijos teisę, tai – esminė šios teisinės tvarkos charakteristika. Integracinės organizacijos esmė ir specifika ypač atsiskleidžia per jos sąveiką su ją sudarančiomis valstybėmis. Tokios sąveikos atskleidimas – vienas iš ES teisinio kvalifikavimo uždavinių.

ES ir nacionalinių valstybių integracinio ryšių tinklo esmė – savita susijusių autonomiškų sistemų sąveika, o ne vienos sistemos pajungimas kitai (tiksliau, vienos sistemos pavertimas kitos sistemos posisteme). Harmoningas sistemų veikimas grindžiamas ne hierarchiniais, bet prasminiais veikimo sričių paskirstymo ryšiais. Sistemų sąsaja, jų kryptingas veikimas nepaneigia jų autonomiškumo. ES suvoktina kaip kartu su valstybėmis narėmis ta pačia kryptimi veikianti bendra organizacinė struktūra, kuriai, siekiant sutelkti bendras jėgas, valstybės patikėjo tam tikrų sričių tvarkymą. Šios sritys tvarkomos tiesiogiai, ES normos tiesiogiai veikia ne tik valstybes, bet ir asmenis. Ir tai, kad ES patikėtose srityse europiniam teisiniam reguliavimui teikiama pirmenybė, – savaime suprantamas dalykas. Kitaip pats tų sričių bendro tvarkymo patikėjimas ES būtų beprasmis.

Tokioje sąveikoje tiek ES, tiek valstybėms narėms tenka savitas vaidmuo. Tinkamas jo atlikimas laiduoja sistemų pusiausvyrą, darnų veikimą. ES ir valstybių narių sąveikos mechanizmas originalus, jį analizuojant atskleidžiama gerokai daugiau aspektų, nei vertinant primityvaus pobūdžio vertikalios hierarchijos santykius.

ES kol kas tik vienas tokio tipo darinys pasaulyje. Vienas iš Europos šalių atsakymų globalizacijos iššūkiui. Tai – pripažintas traukos centras. Jo traukos jėgą lemia ES integracinio modelio prestižas pasaulyje, europinė teisinė ir politinė kultūra. ES pasaulinė įtaka neatsiejama ir nuo jos sampratos ją sudarančiose valstybėse narėse, nuo viešosios nuomonės, nuo integracijos proceso tolesnės sėkmės. Europos konstrukcija nagrinėtina kaip regioninė integracija (organizuota mini globalizacija), apsiribojanti dvidešimt septyniomis narėmis šiandien, politiniu požiūriu Sąjungos raida suvokiama kaip tam tikrų galių tarp valstybių, regionų ir bendrijos harmonizavimo ir perskirstymo procesas Žr. Alain Buzelay, « LʼEurope à la recherche de son identité », p. 261. .

Išvados

Nors ES raidos unikalumas, raidos dinamizmas, nuolatiniai iššūkiai integracijai verčia būti atsargius, keletą išvadų galima formuluoti (kartu pripažįstant jų preliminarumą ir tolesnių reiškinio tyrimų būtinumą):

1. Europos Sąjungos, nors ir atsiradusios pagal tarptautinius susitarimus, organizacijos ir veiklos vertinimas pagal įprastinės tarptautinės organizacijos kriterijų visumą yra aiškiai per siauras ir nepakankamas. Kita vertus, nėra pagrindo jos laikyti valstybiniu dariniu. Pripažinus, kad ES peržengia įprastinės tarptautinės organizacijos ir valstybinio darinio ribas, tinkamiausia ją įvardyti kaip regiono integracijos organizaciją.

2. Integracijos idėja užtikrina visų ES būdingų elementų jungtį, todėl šio susivienijimo įvairiakilmių elementų sintezei apibūdinti integracijos organizacijos koncepcija tiktų labiausiai. Būtent per integraciją ir reiškiasi tiek ES tarpvyriausybiškumas, tiek supranacionalumas, tiek kiti tyrime analizuoti aspektai. Tik integracijos idėja gali būti sisteminės jungties stuburas, minėti tarpvyriausybiškumo, supranacionalumo ar kitokie aspektai tėra tik tos jungties išvestinės. Todėl minėti elementai, nepaisant jų reikšmingumo, negali būti formuojamos kategorijos pagrindas.

3. Integracinės organizacijos esmė ir specifika ypač atsiskleidžia per jos sąveiką su ją sudarančiomis valstybėmis. Tokios sąveikos atskleidimas – vienas iš ES teisinio kvalifikavimo uždavinių. ES nepaneigė valstybių, jų veikimo, o jį sustiprino ir papildė; ES ir valstybės sąveikai būdingi funkciniai, bet ne hierarchiniai santykiai.

4. Į ES teisę turime pirmiausia žvelgti kaip į integracijos teisę, tai – esminė šios teisinės tvarkos charakteristika, lemianti kitus jos požymius (tiesioginį veikimą ir taikymą, pirmenybę ir t. t.).

Literatūra

• 2009/11/03, PL. ÚS 29/09: Treaty of Lisbon II [žiūrėta 2011 m. rugpjūčio 25 d.].
• Akehurst, Michael; Peter Malanczuk, Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas, iš anglų kalbos vertė Audrius Paksas, Vilnius: Eugrimas, 2000.
• Beaud, Olivier, « Fédéralisme et souveraineté, notes pour une théorie constitutionnelle de la fédération », Revue du droit public et de la science politique, 1998.
• Beaud, Olivier, « Le projet de la Constitution européenne sous lʼangle du droit constitutionnel » | Annuaire de droit européen, vol. 1, Bruxelles: Bruylant, 2005.
• Birmontienė, Toma; Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys, Lietuvos konstitucinė teisė, 2 leidimas, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002.
• Blumann, Claude; Louis Dubouis, Droit institutionnel de lʼUnion européenne, Paris: Litec, 2007.
• Burdeau, Georges; Francis Hamon, Michel Troper, Droit constitutionnel, 29e éd., Paris: LGDJ, 2005.
• Buzelay, Alain, « LʼEurope à la recherche de son identité » | Jean Charpentier, La France, lʼEurope, le Monde : mélanges en lʼhonneur de Jean Charpentier, Paris: Éditions A. Pedone, 2008.
• Chagnollaud, Dominique, Droit constitutionnel contemporain, tome 1, 4e édition, Paris: Armand Colin, 2005.
• Chopin, Thierry, « Après Lisbonne? », Commentaire, 2008, vol. 31, n^o 121.
• Constantinesco, Léontin-Jean, « La nature juridique des Communautés », Annales de faculté de droit de Liège, 1979, p. 154−192.
• Décision 2004-505 DC, du 19 novembre 2004, Journal officiel du 24 novembre 2004.
• Document de réflexion de la CJUE sur certains aspects de lʼadhésion de lʼUnion européenne à la Convention EDH, Revue trimestrielle de droit européen, 2011, vol. 47, n^o 1.
• Dubouis, Louis, « La nature de lʼUnion européenne » | Gérard Cohen-Jonathan, Jacqueline Dutheil de la Rochère (dir.), Constitution européenne, démocratie et droits de l’homme, Bruxelles: Bruylant, Éditions Némésis, 2003, p. 81−123.
• Dutheil de La Rochère, Jacqueline, « Fédéralisation de l’Europe? Le problème de clarification entre l’Union et les États » | Olivier Beaud, Arnaud Lechevalier, Ingolf Pernice, Sylvie Strudel (dir.), L’Europe en voie de Constitution : pour un bilan critique des travaux de la Convention, Bruxelles: Bruylant, 2004.
• Dutheil de la Rochère, Jacqueline, Ouverture, Constitution européenne, démocratie et droits de l’homme, Bruxelles: Bruylant, Éditions Némésis, 2003.
• Esmein, Adhémar, Éléments de droit constitutionnel français et comparé, 5e éd., Paris: Librairie de la Société du Recueil D-B Sirey et du Journal du Palais, 1909.
• Feuer, Guy, « Un droit pour le développement » | Jean Charpentier, La France, lʼEurope, le Monde : mélanges en lʼhonneur de Jean Charpentier, Paris: Éditions A. Pedone, 2008.
• Gaudin, Hélène, « La primauté et la nature de lʼUnion européenne: entre dire et ne pas dire, vrai ou faux statu quo? », Annuaire de droit européen, 2006, vol. 4, p. 255–271.
• Hay, Peter, Federalism and Supranational Organizations, Urbana, London: University of Illinois Press, 1966.
• Heyman, Jeremy, « De la citoyenneté de lʼUnion comme révélateur de la nature de lʼUnion européenne (à propos de lʼarrêt Rottmann) », Europe: actualité du droit communautaire, 2010, vol. 20, n^o 6, p. 5–8.
• Jacqué, Jean-Paul, « Le nouveau discours de la méthode », Revue trimestrielle de droit européen, 2011, n^o 2, p. 269–272.
• Jacqué, Jean-Paul, Droit institutionnel de lʼUnion européenne, 6e éd., Paris: Dalloz, 2010.
• Klossa, Guillaume; Stéphane Rozès, « L’identité à l’épreuve de l’Europe », Commentaire, 2008, vol. 31, n^o 121, p. 235−243.
• Leben, Charles, « A propos de la nature juridique des Communautés européennes », Droits, 1991, n^o 14, p. 187−224.
• Lejeune, Yves, « Lʼidée contemporaine de confédération en Europe: quelques enseignements tirés de lʼexpérience de lʼUnion européenne » | Commission européenne pour la démocratie par le droit, Le concept contemporain de confédération, Strasbourg: Éditions du Conseil de lʼEurope, 1995.
• Mouton, Jean-Denis, « Réflexions sur la nature de lʼUnion européenne à partir de lʼarrêt Rottmann (CJUE, 2 mars 2010, aff.C-135/08) », Revue générale de droit international public, 2010, vol. 114, n^o 2, p. 257−280.
• Oeter, Stefan, “Federalism and Democracy” | Armin von Bogdandy, Jürgen Bast (eds.), Principles of European Constitutional Law, 2nd ed., Oxford: Hart Publishing, Munich: Verlag CH Beck, 2010.
• Pernice, Ingolf, “Multilevel Constitutionalism in the European Union,” European Law Review, 2002, vol. 27, no. 5.
• Quermonne, Jean-Louis, « Conclusions générales » | Gérard Cohen-Jonathan, Jacqueline Dutheil de la Rochère (dir.), Constitution européenne, démocratie et droits de lʼhomme, Bruxelles: Bruylant, Éditions Némésis, 2003.
• Rideau, Joël, « Introduction : Quinze Etats membres en quête dʼUnion » | Joël Rideau (dir.), Les Etats membres de lʼUnion européenne: adaptations, mutations, résistances, Paris: L.G.D.J., 1997.
• Römeris, Mykolas, Valstybės formos ir konstituciniai režimai: unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai, įvadą parašė Mindaugas Maksimaitis, pabaigą parašė Egidijus Jarašiūnas, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2008.
• Rosas, Allan, “The European Union as a Federative Association” | Durham European Law Institute: European Law Lectures, Durham: University of Durham, 2003.
• Rosas, Allan; Lorna Armati, EU Constitutional Law: An Introduction, Oxford and Portland, Oregon: Hart Publishing, 2010.
• Rousseau, Charles, Traité de droit international public, tome 2, Paris: Sirey, 1974.
• Saulnier-Cassia, Emmanuelle, « Jurisprudences nationales intéressant de droit de lʼUnion européenne (2010–2011) », Revue trimestrielle de droit européen, 2011, n^o 2.
• Sprendimas byloje 26/64 Van Gend en Loos [1963] ECR 1.
• Sprendimas byloje 6/64 Flaminio Costa prieš ENEL [1964] ECR 585.
• Vadapalas, Vilenas; Marija Anciuvienė, Irmantas Jarukaitis, Daiva Stepanienė, Skirgailė Žaltauskaitė-Žalimienė, Saulius Lukas Kalėda, Saulius Katuoka, Danutė Jočienė, Lyra Vysockienė, Zenonas Petrauskas, Dainius Žalimas, Mindaugas Civilka, Irmantas Norkus, Elvina Morkytė, Europos Sąjungos teisė ir Lietuva, Vilnius: Justitia, 2002.
• Vasconcelos, Alvaro de, « Lʼunion européenne parmi les grandes puissances », Commentaire, Hiver 2008–2009, vol. 31, n^o 124.
• Vila, Jean-Baptiste, « La sortie dʼun État membre dans le Traité sur lʼUnion européenne : dʼun mécanisme utopique à un protée juridique », Revue trimestrielle de droit européen. 2011, n^o 2.
• Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo nutarimas, Konstitucinė jurisprudencija, 2009, t. 15, nr. 3, p. 173.
• Wisscher, Paul de, La Communauté européenne du charbon et de l’acier et les États membres, Centre italien d’études juridiques, Congrès international d’études sur la Communauté européenne du charbon et de l’acier, Milan: Giuffre, 1957.

The Issues of the Legal Definition of the European Union

Summary. The present article analyses the issues of the legal definition of the European Union. It has been noticed a while ago that the EU has outgrown the “gown” of a typical international organization and that it has acquired some features specific to a State-like entity. It is no coincidence that some authors accentuate that the EU is a specific, unconventional international organization, some – that it is an entity, very similar to a State (an incomplete federation, a post-modern State), others, not being satisfied with the traditional distinction between an international organization and a State, are trying to develop the third category, calling the EU sui generis organization or supranational organization. The arguments concerning the EU model of integration continue even after the Treaty of Lisbon entered into force. Not being able to fit this legal phenomenon into the usual typological scheme we need to consider the development of a new theory enabling to define the new phenomenon. The definition of this kind of category meets several obstacles: it is a unique legal phenomenon, it is constantly changing and, furthermore, the hybrid nature of the Union induces to qualify the EU following either the criteria of international or of national constitutional law while elaborating the above-mentioned synthetic category. Almost six decades of development of the EU allow claiming that the EU is firstly a community of the integration of the European countries, and it has proven its vitality. The idea of integration is the junction of all the elements specific to the EU. Therefore, the conception of the organization of integration would be the most appropriate to describe the synthesis of different elements of the EU. The recognition of the EU as a supranational or as a sui generis organization does not constitute the basis of this synthesizing junction. These are only the derivatives of the junction. We should firstly consider EU law as integration law. That is the essential quality of this legal entity. The essence and uniqueness of this integrating organization is especially reflected by the interaction between the Organization and the States that constitute it. The qualification of the above-mentioned interaction is one of the tasks of the legal definition of the EU.

Keywords: European Union, international organization, state-like entities, organization of regional integration.