Straipsnis Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargumentai

Santrauka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kai kuriuose 2006–2007 m. aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; teismų precedentai yra teisės šaltiniai; jų privalomumas yra ir vertikalus, ir horizontalus. Straipsnyje pristatoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota teismo precedento doktrina ir kontrargumentuojama kai kuriems įsigalėjusiems teisinio mąstymo stereotipams, kuriems ši doktrina prieštarauja ir kuriuos, tikėtina, laipsniškai padės įveikti, būtent, kad: pozityvioji teisė, ypač postmodernioje visuomenėje, yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad teisėkūros subjektai turi turėti demokratinį legitimumą mažoritarine šios sąvokos prasme (kurio stokoja nerenkami teismai); „tikroji“ pozityvioji teisė yra būtent tokia, kokią ją suvokė atitinkamas teisėkūros subjektas; teismo precedentas kaip teisės šaltinis nebūdingas Lietuvos teisės tradicijai. Argumentuojama, jog precedentas, kaip teisės šaltinis, ne konkuruoja su įstatymu ir jį pakeičia, o su juo koegzistuoja ir jį papildo. Parodoma, kaip oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo toliau plėtojama (palyginti su „pirminiu“ jos variantu) ir kaip ji gali būti plėtojama ateityje.

Pagrindiniai žodžiai: konstitucinė teisė, teismo precedentas, oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai.

Įvadas

Viena iš gausių teisės sistemų tipologijų yra jų skirstymas į monolitines ir pliuralistines Žr. Samuel Krislov, “The Concept of Families of Law,” 1985. . Ši tipologija – ne tiek teisinė dogmatinė, kiek sociologinė. Čia monolitinėmis vadinamos tokios teisės sistemos, kuriose siekiama kuo didesnės teisėkūros centralizacijos, turinčios užtikrinti kuo didesnį teisės neprieštaringumą, nuoseklumą; manoma, kad tai įmanoma tik teisės sistemą traktuojant ne tik kaip hierarchinę (nes teisės hierarchijos idėja iš esmės būdinga visoms teisės sampratoms, išskyrus kai kurias radikaliausias teisinio realizmo bei kritinių teisės studijų atmainas, teigiančias teisės „netvarkingumą“), bet ir kaip tokią, kurioje „ne teisėkūros subjektai“ neturi ir negali koreguoti kompetentingų teisėkūros subjektų nustatytos teisės, o pati teisėkūra suvokiama kaip politinių valdžių (įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios) funkcija. Žinoma, ir tokių teisės sistemų neprieštaringumas („monolitiškumas“) tėra siekiamybė, niekuomet neįgyvendinama absoliučiu pavidalu; įvairių nesuderinamumų gali būti kiekvienoje teisės sistemoje, nes net labiausiai centralizuota teisėkūra neapdrausta nuo nevienodo kuriamos teisės turinio suvokimo ar net klaidų, ką jau kalbėti apie įvairius kitus veiksnius, lemiančius teisinio reguliavimo vidinius nesuderinamumus ir spragas. O pliuralistinėmis šioje tipologijoje vadinamos tokios teisės sistemos, kuriose politinės valdžios neturi teisėkūros monopolio: su jų legislatyviniais sprendimais konkuruoja ir juos neretai įveikia teisė, sukuriama teismams taikant tų valdžių sukurtą pozityviąją teisę, t. y. teismų praktika. Tiesa, vadinimas „pliuralistinėmis“ nevisiškai atspindi tokių sistemų pobūdį, nes teismų praktika paprastai nebūna linkusi ypač pabrėžti savo konkurencijos su politinių valdžių sukurta pozityviąja teise, tačiau pats tokios konkurencijos faktas gali būti laikomas pakankamu tokio pavadinimo pateisinimu.

Lietuvos teisės literatūroje būta tam tikrų, tiesa, gana vangių, svarstymų, kaip tipologizuoti Lietuvos teisės sistemą, tačiau šis dalykas nebuvo gvildenamas monolitiškumo–pliuralizmo skalės kontekste. O šiandien kelti tokį klausimą jau, matyt, per vėlu, nes teismų kuriama teisė kaip teisės šaltinis yra fait accompli ne tik Lietuvoje, bet ir daugumoje kitų Vakarų teisės tradicijos kraštų, taigi teisės sistemų skirstymas į monolitines ir pliuralistines (išskyrus kelias negausias išimtis) šiandien jau nebėra toks aktualus kaip anksčiau. Nors teismo precedentas ilgą laiką buvo apibūdinamas kaip teisės šaltinis, būdingas pirmiausia bendrosios teisės tradicijai ir nebūdingas (ar gerokai mažiau būdingas) romanų-germanų teisės sistemoms, negalima nepastebėti (tai pažymi daugelis autorių), kad maždaug nuo XX a. vidurio išryškėjo šių dviejų tradicijų suartėjimo tendencija, kurios vienas iš požymių – norminio akto (įstatymo plačiąja prasme) lyginamojo svorio padidėjimas anglosaksų šalyse ir laipsniškas teismo precedento reikšmės išaugimas kontinentinės tradicijos kraštuose. Tą tendenciją stiprina ir supranacionalinių teismų (Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir kt.) jurisprudencija. Šiuo atžvilgiu Lietuvos teisės raida visiškai atitinka šią tendenciją.

Lietuvoje teismo precedento kaip teisės šaltinio „statusas“ buvo „aprobuotas“ oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje (atitinkami Konstitucinio Teismo aktai nurodomi infra, aprašant doktriną). Vis dėlto kartais abejojama, ar oficialioji konstitucinė doktrina nenuėjo per toli ir ar teismo precedento pripažinimas teisės šaltiniu nėra žingsnis keičiant Lietuvos teisės tradiciją iš vadinamosios kontinentinės į vadinamąją anglosaksų Žr. Vytautas Nekrošius, „Kai kurie civilinio proceso teisės klausimai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje“, 2007; Egidijus Šileikis, „Penkiolika Konstitucijos metų ir Konstitucinio Teismo naujadarai“, 2007. . Šios abejonės negalima atsainiai atmesti vien kaip esą nulemtos minėtos teisės tradicijų suartėjimo tendencijos nežinojimo, nes toks klausimo kėlimas verčia aiškintis pačią teismo precedento esmę. Be to, esama konstitucinė teismo precedento doktrina, suformuluota sprendžiant atitinkamose konstitucinės justicijos bylose iškeltus klausimus, nėra ir negali būti baigtinė (nes konstitucinės doktrinos formavimas yra nesibaigiantis vyksmas). Kaip Konstitucijos aiškinimo rezultatas ir teisėkūros bei teisės taikymo gairė ji pati kelia naujų klausimų ar net iššūkių Lietuvos teisės sistemai. Kai kurie iš jų yra susiję su tam tikrų profesinėje teisinėje sąmonėje įsitvirtinusių stereotipų (pabrėžtina: grynai profesinių stereotipų, o ne tų, kuriuos bandoma piršti ir dirbtinai palaikyti kaip nekvestionuojamas aksiomas ir kurių primygtinį kartojimą viešojoje erdvėje provokuoja tam tikri teismų, Konstitucinio Teismo taip pat, sprendimai, pažeidžiantys kieno nors interesus), tokių inertiškų, kad jų įsigalėjimo beveik nemažina tai, jog jų nepatvirtina deskriptyviai fiksuojami faktai, įveikimu. Šiame straipsnyje pristatoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota teismo precedento doktrina ir aptariami kai kurie teisinio mąstymo stereotipai (tiksliau, metodologinės nuostatos, kuriomis jie grindžiami), kuriems ši doktrina prieštarauja ir kuriuos ji, tikėtina, laipsniškai padės įveikti.

1. Doktrina (I)

Pirmąkart oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo suformuluota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. . Tame nutarime suformuluotos doktrinos nuostatos buvo pakartotos ir išplėtotos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas. , 2006 m. rugpjūčio 8 d. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas. ir 2006 m. lapkričio 21 d. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas. sprendimuose, bei (ypač) 2007 m. spalio 24 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas. . Iki „tiesioginio“ šios doktrinos suformulavimo eita beveik trylika konstitucinės justicijos veikimo Lietuvoje metų. Šiame kontekste dera paminėti, kad teismo precedento doktrinos užuomazgų konstitucinėje jurisprudencijoje buvo ir ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose, kaip antai 2001 m. liepos 12 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. , kuriame pabrėžiamas jurisprudencijos (taigi ir konstitucinės jurisprudencijos) tęstinumo imperatyvas Iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo šis imperatyvas buvo pakartotas (nors nedaug plėtotas) dar šešiuose Konstitucinio Teismo aktuose: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime, 2003 m. gegužės 30 d. nutarime, 2004 m. vasario 13 d. sprendime, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, 2006 m. kovo 14 d. sprendime. , arba 2003 m. gegužės 30 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas. , kuriame pirmąkart buvo eksplicitiškai įtvirtinta, jog paties Konstitucinio Teismo aktai yra teisės šaltiniai Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime ši nuostata neplėtojama; tai daroma Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime ir 2007 m. spalio 24 d. nutarime. . Teismo precedento instituto įtvirtinimui reikšminga buvo ir dar 1998 m. suformuota ir ligi šiol „nedeklaruota“ kaip pakitusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sverida“ ir kt. (bylos nr. 3K-122/98). bei kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų (Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso) nuostatos, eksplicitiškai orientavusios į būtinumą vadovautis esamais teismo precedentais, nors pati precedento sąvoka juose nebuvo vartojama Žr. Rytis Jokubauskas, „Teisminio precedento privalomumo problema Lietuvos teisinėje sistemoje“, 2007. . Tačiau nei minėta Aukščiausiojo Teismo praktika, nei juo labiau įstatymų nuostatos (kaip ordinarinės teisės šaltinių) nereiškė ir negalėjo būti laikomos tokiu teismo precedento kaip teisės šaltinio „aprobavimu“, kuris prilygtų šio instituto konstitucionalizavimui.

Glaustai pasakytina, kad svarbiausios Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluotos oficialios konstitucinės teismo precedento doktrinos nuostatos yra šios. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga. Todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų, kurie tų kategorijų bylose turi precedento reikšmę. Aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos teismams, nes teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Teismo precedento kaip teisės šaltinio reikšmės išryškinimas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje sietinas su kelių konstitucinių principų interpretavimu, būtent – teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principų. Maksima, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai Pirmąkart įtvirtinta Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. , buvo pakylėta iki konstitucinio imperatyvo lygmens. Ši maksima taikytina ir tais atvejais, kai taikomas įstatymas, ir tais, kai ad hoc užpildoma teisinio reguliavimo spraga (legislatyvinė omisija) Pažodžiui tokio teksto nėra nė viename Konstitucinio Teismo akte, todėl ši nuostata, kuri yra išvestinė iš kitų – eksplicitinių – formuluočių [plg. inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. ir 2008 m. vasario 1 d. sprendimus], gali būti laikomas diskutuotina (kol Konstitucinis Teismas jos nėra tiesiogiai įtvirtinęs). .

Aptariamojoje doktrinoje precedentas teisės šaltinių sistemoje įkurdinamas kaip visavertis teisės šaltinių šeimos narys, o ne kaip vargšą giminaitį, kurio, jei nori, galima neįsileisti į namus. Tiesa, doktrinoje nėra eksplicitiškai paminėtas stare decisis principas, bet net ir nevartojant šios sąvokos teismo sprendimas laikomas ne vien teisės taikymo aktu, bet autoritetingu teisės šaltiniu, įpareigojančiu, taigi susaistančiu, ne tik kitus analogiškas bylas nagrinėsiančius teismus, bet ir patį precedento kūrėją (kol aukštesnės instancijos teismas nepriėmė sprendimo, paneigiančio tą sukurtą precedentą). Taigi teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliu, tiek horizontaliu aspektu. Jei priimtume kaip neginčijamą kai kurių teisės teorijų postulatą, kad teisės šaltinius privalu skirstyti į pirminius (arba privalomuosius) ir antrinius (arba fakultatyvinius), tai Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime teismo precedentas buvo tarsi perkeltas iš antrinių šaltinių klasės į pirminių šaltinių klasę. Tačiau vargu ar šiuo atveju kalbėjimas apie antrinius ar pirminius teisės šaltinius apskritai turi didesnę prasmę, nes taikytiną teisę apibrėžia šaltinių visuma – ir Konstitucija, ir įstatymai (bei kiti norminiai aktai), ir precedentai, ir (rečiau) papročiai, ir tarptautinės sutartys, ir kt., o pats precedentas nėra priešpriešinamas įstatymui, bet jį papildo (detalesnį šio aspekto aptarimą žr. infra, antrojo stereotipo kontekste).

Itin pabrėžtina, kad nurodytas doktrinos maksimas dėl teismo precedento privalomumo Konstitucinis Teismas pritaikė ir savo sukurtiems doktrininiams precedentams bei teisinėms pozicijoms atitinkamose bylose. Pasaulyje nedaug rasime tokios save suvaržančios pozicijos analogų; kur kas dažniau (tačiau ne visada atvirai) laikomasi nuostatos, jog stare decisis susaisto visus teismus, išskyrus aukščiausiosios instancijos teismą (tai nereiškia, jog precedentų keitimas apskritai nemotyvuojamas).

2. Stereotipai

Bent dalis teisininkų bendruomenės teismo precedento reikšmės pabrėžimą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suprato kaip jo iškėlimą virš įstatymo (norminio akto) ar net suabsoliutinimą, kuris kai kam atrodo nepriimtinas. Tokia reakcija gali būti (ir kartais yra) aiškinama praktiniais sunkumais, susijusiais su teismo precedentų fiksavimu, paskelbimu, sisteminimu ir pan.; šioje srityje būklė išties nėra patenkinama ir reikia rimtų postūmių. Kita vertus, minėta reakcija gali būti siejama su keliais inertiškais stereotipais, kuriems prieštarauja oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina. Čia aptariami trys tokie stereotipai; du pirmieji yra normatyvinio, o trečiasis deskriptyvinio pobūdžio.

1. Manoma, kad pozityvioji teisė yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad tai juo labiau pasakytina apie modernią ir ypač postmodernią visuomenę, kurioje socialiniai santykiai tampa vis sudėtingesni ir jų reguliavimas reikalauja itin įmantrios socialinės inžinerijos. Šioje paradigmoje postmodernios visuomenės teisėkūra negali būti stichiška, neorganizuota, saviveiklinė, „savavališka“, antraip sukurta pozityvioji teisė nebus teisinga ir veiksminga. Lietuvoje nemažai akademinių publikacijų skirta teisėkūros planingumui, moksliniam pagrįstumui, teisės aktų koncepcijų reikšmei pagrįsti. O jei kalbama ne apie „šiaip“ postmodernią, bet apie postmodernią demokratinę valstybę, tai tikima, jog ta „moksliškai pagrįsta“ ir „planinga“ teisėkūra gali būti tik tokia, kai teisėkūros subjektas turi demokratinį legitimumą, kuris traktuojamas kaip atitiktis demokratiniams atstovavimo ar bent atskaitingumo imperatyvams. Šiuos imperatyvus, be abejo, atitinka įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios, teisėkūra yra šių valdžių institucijų funkcija. Tuo tarpu teisminė valdžia niekam neatstovauja ir nėra atskaitinga įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai (idant būtų nepriklausoma nuo politinės įtakos), taigi nerenkami ir niekam neatskaitingi stokoja demokratinio legitimumo. Todėl teismai esą turi apsiriboti jiems Konstitucijoje expressis verbis nustatyta funkcija vykdyti teisingumą – ne kurti teisę, o taikyti esamą teisę nenukrypstant nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių nubrėžtų gairių. Esą neleistina, kad teisminė valdžia, užuot buvusi įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių partnerė (tai nebūtinai reiškia „valios vykdytoja“), imtų su jomis konkuruoti teisėkūroje – demokratinių politinių sprendimų priėmimo domene.

Šios principinės nuostatos gerbtinos kaip mažoritarinio demokratinio valdymo postulatai. Vis dėlto jomis grindžiamas stereotipas sunkiai susitaiko su ta realybe, kurią įvardija ir įprasmina plačiai vartojama teisėjų kuriamos teisės (judge-made law) sąvoka, apimanti teismo precedentus. Tokia teisėjų kuriama teisė čia suvokiama kaip anomalija – teisės sistemos perviršis. Klausiama: negi (ir kuo remiantis) demokratinėje valstybėje toleruotina tai, kad teisėjai ne vien taiko „esamą“ teisę, bet ir (prisidengdami teisės aiškinimu) ją kuria? Į šį klausimą atsakoma taip: teisėjai, iš teisės taikytojų virtę jos kūrėjais, uzurpavę ne savo funkciją ir prisiėmę galias, kurių demokratinė sistema jiems nepatikėjo, virsta „juristokratija“, „juodosios mantijos aristokratija“ ir įgyvendina „teisėjų diktatūrą“ (tokie epitetai paplitę net senų nepriklausomo teismo ir teisėjų kuriamos teisės tradicijų kraštuose, o provincialiame ir, deja, itin politizuotame lietuviškame kritiniame viešajame diskurse apsiribojama primityvesne frazeologija).

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiuo stereotipu iš esmės nesivadovaujama tose teorinėse publikacijose, kuriose bandoma įtikinti, jog „teisė“ netapatintina vien su pozityviąja teise, kurią įprasmina įstatymo (plačiąja prasme) kategorija, ir yra kažkokia „fundamentalesnė“ Toks apibūdinimas, žinoma, yra ydingas kalbos požiūriu, nes žodis „fundamentalus“ (kaip ir „elementarus“, „optimalus“) negali būti laipsniuojamas. vertybė, egzistuojanti „iki“ ir „virš“ pozityviosios teisės, todėl itin svarbu, kad įstatymas būtų „teisinis“ ir atitiktų tą „iki“ ir „virš“ pozityviosios teisės esančią teisę (kurios turinį išaiškina, atrodo, „mokslinė teisinė doktrina“, kuria kažkodėl reikia tikėti). Tačiau šis požiūris iš esmės neperžengia grynai akademinio diskurso ribų, kadangi vadovautis tokiomis nuostatomis teismų praktikoje iš esmės neįmanoma dėl to, kad teismai, pagrįsdami sprendimą bet kokioje byloje, turi aiškiai identifikuoti taikomą pozityviąją teisę, o ne kokią nors subjektyvią teisės „sampratą“.

Kontrargumentuojant šiam stereotipui konstatuotina, pirma, demokratijos samprata neapsiriboja vien mažoritarine demokratija, bet apima ir konstitucinę demokratiją Žr. Egidijus Kūris, “Constitutional Law in a Constitutional Democracy: A View from the Constitutional Court of Lithuania,” 2007. , taigi ir demokratinį legitimumą turinčios valdžios samprata neapsiriboja vien politinėmis valdžiomis, bet apima ir teisminę valdžią, politinių valdžių formuojamą profesiniu pagrindu Plg. Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimus, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimus. . Antra, daugelis raginimų „planingai“, „moksliškai“, juo labiau „centralizuotai“ organizuoti teisėkūrą taip ir lieka wishful thinking, o iš tikrųjų teisėkūra vyksta nepaisant ne tik tų gerų norų, bet ir įvairių teisėkūros proceso tobulinimo koncepcijų bei metmenų, kurių per porą dešimtmečių Lietuvoje buvo parengtas visas pluoštas. Šiuo atveju koreguoti minėtą stereotipinę normatyvinę nuostatą verčia deskriptyvus konstatavimas. Taip pat galima nurodyti tą aplinkybę, kad išaugusi įstatymo reikšmė savaime nepanaikina tokių teisės šaltinių kaip tradicijos, papročiai ar sutartys, nepaneigia ir autoritetingųjų nuomonių netiesioginio reguliacinio vaidmens, taigi teisėkūra net postmodernioje visuomenėje būna ne tik organizuota, bet ir stichiška, ne tik planinga, bet ir neplaninga. Kodėl tarp „neplaningai“ atsirandančių teisės šaltinių negali deramos vietos užimti teismų precedentai? Jokių svarių argumentų, kodėl taip negalėtų ar neturėtų būti, nepateikiama. Beje, jeigu svarbiu teisės šaltiniu pripažįstami bendrieji teisės principai (tokiai sampratai lietuviškoje teisės literatūroje nėra oponuojama), tai jie nėra sukurti įstatymų leidėjo, o kyla iš teismų jurisprudencijos, kuri pati tampa pozityviąja teise. Teisėjų kuriama teisė yra faktas, kurį reikia pripažinti, net jei jis netelpa į iš anksto susikurtą teorinę schemą.

M. Twainui priskiriamas posakis „Get the facts first and then you can distort them as you like“ („Pirma pateikite faktus, o tada galite juos iškraipyti kaip jums patinka“). Pirmojo stereotipo gyvybingumą lemia nenoras pripažinti ne tiek patį teisėjų kuriamos teisės faktą, kiek tai, kad tą faktą nulemiančių veiksnių negalima pašalinti institucinių manipuliacijų būdu, pvz., „įpareigojant“ teismus „vien“ taikyti teisę.

2. Manoma, kad teisė (pozityvioji teisė) ne tik yra tai, ką nustatė atitinkamas teisėkūros subjektas (institucija, pareigūnas), bet ir yra tokia, kokią ją suvokė tas subjektas. Net teisės dalykų vadovėliuose (ir profesiniame teisiniame diskurse apskritai) dominuoja prezumpcija, kad nustatyto ir galiojančio teisinio reguliavimo turinį lemia to teisėkūros subjekto valia ir sąmonė: teisės nuostatoms prasmę suteikia būtent jų kūrėjas – teisėkūros, bet ne teisės taikymo subjektas. Visi kiti, neišskiriant nė teismų, yra tik teisės taikytojai, todėl jų sprendimai tėra taikomų tos „pirminės“, „tikrosios“ teisės nuostatų atspindys. Tas atspindys gali būti adekvatus, mažiau adekvatus ar net visai neadekvatus; taigi teisės taikymas visuomet rizikuoja nukrypti nuo „tikrosios teisės“. O kas gali išaiškinti, kokia ta „tikroji“ teisė, kuri turi būti taikoma ir ar apskritai ji turi būti taikoma tam tikroje faktinėje situacijoje? Didžiausias autoritetas čia tegali būti pats teisėkūros subjektas, taigi aukščiausia teisės aiškinimo forma laikytinas vadinamasis autentiškas aiškinimas. Tuo tarpu teismo pateikiamas teisės aiškinimas turi būti subordinuotas tai „tikrajai“ teisei.

Šį stereotipą iliustruosiu papasakodamas, ką man yra pasakęs vienas precedentų kaip teisės šaltinių atžvilgiu kritiškai nusiteikęs advokatas. Pasak jo, tai, kad teismo precedentai pripažįstami teisės šaltiniais ir teismai privalo jais vadovautis, sudaro prielaidas teismams nevykdyti teisingumo, nes nors bylos šaliai atstovaujantis advokatas „remiasi įstatymu“, teismas to aiškinimo nepriima, jeigu jis neatitinka esamo precedento. Aišku, šiuo atveju kalbėta apie precedentą, nepalankų tam advokatui ir jo klientui, bet būtent dėl to, kad teismas linkęs vadovautis būtent juo, advokatui beveik neįmanoma įtikinti teismo savosios įstatymo interpretacijos teisingumu. Taigi „precedentas neleidžia įgyvendinti įstatymo“ ir įvykdyti teisingumo pagal teisę.

Kontrargumentuojant šiam stereotipui pirmiausia pažymėtina ta nepaneigiama aplinkybė, kad teisėkūroje, ypač kolektyvinėje, tam tikros nuostatos dažnai nėra vienodai suprantamos net jas kuriant. Kai kurioms iš jų randamos kompromisinės formuluotės, paliekant ateičiai išsiaiškinti jų turinį, ir toks kelias kartais būna vienintelis įmanomas, jei norima apskritai „ką nors“ nustatyti. Galimos ir klaidos, nuo kurių neapdraustas joks teisėkūros subjektas. Jis taip pat neapdraustas nuo tokio savo teisinės kūrybos rezultato, kai „nustatytas“ teisinis reguliavimas yra prieštaringas arba toks neaiškus, kad tą teisę taikantis subjektas turi ne tiek „rasti“ teisinio teksto prasmę, kiek ją į jį „įdėti“. Konstatuotina ir tai, kad, vertinant kiekybiškai, autentiškas aiškinimas (ypač įstatymų) yra itin retas reiškinys (ne tik Lietuvoje), o laikui bėgant pasikeitus atitinkamoje teisėkūros institucijoje pareigas užimantiems asmenims apskritai tampa tik nominaliai autentišku.

Grįžtant prie minėto advokato pozicijos pasakytina, kad įstatymas, ta „pirminė“ teisė, kol nėra taikomas, tėra negyvas dokumentas, išmargintas raidėmis ir skyrybos ženklais. Veiksmingu, taigi realiu, reguliatoriumi įstatymas tampa tik jį taikant, o būtina taikymo sąlyga yra jo aiškinimas. Taigi įstatymas, kurį esą turės taikyti teismas, „gyvena“ toks, kaip jis yra suprantamas jį taikančių institucijų, pirmiausia pačių teismų, kurių žodis teisiniuose ginčuose yra paskutinis. Todėl bylos šalies (advokato) bandymas aiškinti įstatymą nesivadovaujant jau esamais precedentais neturėtų būti vaisingas: tai, kad teismas, taikydamas teisę, privalo vadovautis jau esamais precedentais, kurie grindžiami jau suformuluota atitinkamų nuostatų turinio samprata, ne paneigia įstatymo reikšmę, bet siekia užtikrinti vienodą jo aiškinimą ir taikymą ir bent kiek sumažinti subjektyvių veiksnių įtaką taikant teisę, taigi yra įrankis, leidžiantis įveikti pavienių teisėjų aktyvizmą. Apibendrinant pasakytina, kad precedentas, kaip teisės šaltinis, ne pakeičia įstatymą, o su juo koegzistuoja ir jį papildo, materializuoja, vaizdžiai tariant, įkvepia jam gyvybę. Teismo precedentas turėtų įgauti savarankišką reikšmę ir tapti „autonominiu“ teisės šaltiniu tik lacunae legis, legislatyvinės omisijos ir pan. atvejais, kai teisinio ginčo neįmanoma išspręsti įstatymo pagrindu.

3. Minėta, kad kartais išsakoma abejonių, ar teismo precedento pripažinimas teisės šaltiniu nereiškia laipsniško Lietuvos teisės tradicijos keitimo. Vienas autorius atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose įtvirtintą precedento (kaip teisės šaltinio) sąvoką net prilygina „revoliucijai“ Vytautas Nekrošius, „Kai kurie civilinio proceso teisės klausimai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje“, p. 77. . Taigi trečiasis iš aptariamų stereotipų yra tas, kad teismo precedentas kaip teisės šaltinis nebūdingas Lietuvos teisės tradicijai. Kita vertus, dėl to, kad teismo precedentas savaime nėra vertintinas neigiamai, šį stereotipą galima laikyti ne normatyvinio, o deskriptyvinio pobūdžio stereotipu.

Šis stereotipas grindžiamas nuostata, jog teisės tradiciją lemia iš esmės vien teisės šaltinių rūšys ir jų lyginamasis svoris teisės šaltinių sistemoje, t. y. dominuojanti teisės forma. Tačiau teisės tradicijos sąvoka yra kur kas platesnė, ji apima visumą įvairioms nacionalinėms teisės sistemoms bendrų požymių, užtikrinančių tų sistemų kokybines charakteristikas, stabilumą, išliekamumą ir tęstinumą (perimamumą laike). Teisės forma – neabejotinai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, nulemiantis teisės sistemos priskyrimą tam tikrai tradicijai; tai, ar tarp teisės šaltinių dominuoja teismo precedentas, ar įstatymas (norminis aktas), ar paprotys, ar kuris nors kitas teisės šaltinis, savaime nelaikytina vieninteliu tradicijos skiriamuoju bruožu. Kita vertus, teisės tradicija tikrai neatitiktų savo pavadinimo, jei būtų kažkas taip netvirta, kad jos pamatus gali suvirpinti vieno iš jos elementų reikšmės pabrėžimas Konstitucinio Teismo aktuose.

3. Doktrina (II)

Minėta, kad konstitucinės doktrinos formavimas yra nesibaigiantis vyksmas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs jos laipsnišką formavimą „byla po bylos“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimai. ir fragmentiškumą, jei atitinkamai konstitucinei problemai skirtų bylų nėra daug Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas ir 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. spalio 24 d. sprendimai. . Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluota teismo precedento doktrina taip pat turėjo būti plėtojama ir turės būti plėtojama ateityje. Kai kada nuo vieno Konstitucinio Teismo akto, kuriame padėti doktrinos pagrindai, iki kito, kuriame ji esmingai išplėtojama, praeina ne vieneri metai. Tačiau šiuo atveju poreikis vystyti teismo precedento doktriną atsirado (relevantiškoje byloje, kurioje pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas iškėlė būtent teismo precedentų privalomumą civilinėse bylose įtvirtinančio teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas. ) netrukus po to, kai ji pirmąkart buvo gana plačiai išdėstyta minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime Tiesą sakant, kitas pareiškėjas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas dėl panašaus dalyko kreipėsi dar anksčiau, tačiau tas prašymas nebuvo priimtas nagrinėti. . Galima daryti prielaidą (tačiau tik prielaidą!), kad toks neilgas laikas aiškintinas ir (bet, žinoma, ne tik) tuo, kad dėl anksčiau aptartų stereotipų bent dalis teisininkų, kaip minėta, esamą teismo precedento doktriną suprato kaip jo iškėlimą virš įstatymo ar net suabsoliutinimą.

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina buvo plėtojama pabrėžiant tai, kad šiam teisės šaltiniui negalima teikti per daug reikšmės, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Dar kartą pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Tame nutarime Konstitucinis Teismas pateikė „pavyzdinį“ precedentų konkurencijos sprendimo taisyklių sąrašą: 1) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (t. y. svarbi reikšmė tenka teismo precedentų hierarchijai); 2) reikia atsižvelgti į teismo precedento sukūrimo laiką; 3) reikia atsižvelgti į tai, ar atitinkamas teismo precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; 4) reikia atsižvelgti į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; 5) reikia atsižvelgti į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); 6) reikia atsižvelgti į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; 7) reikia atsižvelgti į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą.

Šis sąrašas anaiptol nėra baigtinis ir, jei bus relevantiškų bylų, galės ir greičiausiai turės būti papildomas. Juo labiau, kad be to, ką konstatavo Konstitucinis Teismas, mokslinėje literatūroje nurodoma ir daugiau taisyklių, kuriomis siūloma vadovautis spendžiant precedentų konkurenciją ir kuriomis esama Konstitucinio Teismo doktrina gali būti papildoma, pvz., nuostata, kad seni precedentai, nepatvirtinti naujais, laikomi „silpnesniais“, arba nuostata, kad teismo sprendimo precedentinė galia silpnesnė, kai jis kritikuojamas teisės moksle Žr. Dalia Mikelėnienė, Valentinas Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, p. 215. . Neatmestina, kad tokiomis taisyklėmis teismų praktikoje gali būti pasiremta dar prieš Konstituciniam Teismui jas konstitucionalizuojant (jei tai apskritai įvyks).

Teismo precedento kaip teisės šaltinio neabsoliutumo kontekste ypač svarbu tai, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama galimybė juos keisti, kai tai objektyviai būtina, konstituciškai pateisinama. Tas objektyvus būtinumas ir konstitucinis pateisinimas siejamas su dviem sąlygomis: 1) būtinumu labiau užtikrinti, apsaugoti, apginti tam tikras vertybes; 2) būtinumu motyvuoti nesivadovavimą esamu precedentu ir naujo precedento sukūrimą. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat buvo keli doktrininių precedentų keitimo atvejai; bene žinomiausi yra asmenų lygiateisiškumo principo išplėtimas juridiniams asmenims Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. ir 1996 m. vasario 28 d. nutarimai. bei non bis in idem principo interpretavimas, jį išvedus iš nuostatos, anksčiau sietos pirmiausia su baudžiamojo proceso santykiais Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. gegužės 7 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai. . Negalima tvirtinti, kad kiekvienu atveju pakako motyvacijos, kodėl keičiamas doktrininis precedentas, tačiau šie keitimai buvo dar prieš aptariamosios doktrinos įtvirtinimą. Tuo tarpu po to, kai teismo precedento doktrina buvo oficialiai įtvirtinta konstitucinėje jurisprudencijoje, tais atvejais, kai tam tikras precedentas, nepaisant išorinio teisinių situacijų panašumo, laikomas netinkamu atitinkamam konstituciniam ginčui spręsti, Konstitucinio Teismo aktuose tapo įprasta išryškinti ir pabrėžti, kuo naujoji teisinė situacija, kurioje kilo atitinkamas konstitucinis ginčas, skiriasi nuo ankstesnėje byloje, kurioje buvo sukurtas tam tikras precedentas, analizuotos teisinės situacijos Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. ir 2008 m. kovo 15 d. nutarimai. .

Teismo precedento kaip teisės šaltinio neabsoliutumą lemia ir tai, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti įstatymą ir pakoreguoti jam „ne(į)tinkančią“ teismų praktiką, atspindinčią ir išreiškiančią tai, kaip atitinkamo įstatymo nuostatas supranta jas taikantys teismai. Tačiau reikia turėti galvoje, kad naujasis (pakeistas) įstatymas, kurį esą turės taikyti teismas, taip pat „gyvens“ būtent toks, kaip jį supras jį taikantys teismai, jo (o galbūt jo spragų) pagrindu kuriantys naujus precedentus. Tai pasakytina ir apie konstitucinę jurisprudenciją – ji taip pat gali būti įveikiama darant atitinkamas Konstitucijos pataisas.

4. Vietoj išvadų

1.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. ir vėlesniuosiuose aktuose, aiškindamas inter alia konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principus, yra suformulavęs oficialią konstitucinę teismo precedento doktriną, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; teismų precedentai yra teisės šaltiniai.

1.1. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Teismo precedentas konstitucionalizuotas kaip teisės šaltinis tiek vertikaliu, tiek horizontaliu aspektu: esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ir žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus.