1.2. Pagal oficialią konstitucinę doktriną teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, o toks teismų praktikos koregavimas visais atvejais turi būti aiškiai ir racionaliai argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose.
1.3. Oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl teismo precedento privalomumo taikytinos ir paties Konstitucinio Teismo sukurtiems doktrininiams precedentams bei teisinėms pozicijoms atitinkamose bylose.
2. Teismo precedento reikšmės pabrėžimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje dalies teisinės bendruomenės buvo suprastas kaip jo iškėlimas virš norminio akto ar net suabsoliutinimas. Tokia reakcija sietina ir su keliais inertiškais teisinio mąstymo stereotipais, kuriems ši doktrina prieštarauja.
2.1. Stereotipui, kad pozityvioji teisė, ypač postmodernioje visuomenėje, yra iš esmės tikslingo, kryptingo teisėkūros proceso rezultatas ir kad teisėkūros subjektai turi turėti demokratinį legitimumą mažoritarine šios sąvokos prasme (kurio stokoja teismai), kontrargumentuojama, kad demokratinį legitimumą turinčios valdžios samprata neapsiriboja vien politinėmis valdžiomis, bet apima ir teisminę valdžią, politinių valdžių formuojamą profesiniu pagrindu, taip pat kad teisėkūra ir postmodernioje visuomenėje būna ne tik organizuota, bet ir stichiška, ne tik planinga, bet ir neplaninga. Todėl nėra jokių svarių argumentų, kodėl tarp „neplaningai“ atsirandančių teisės šaltinių negali deramos vietos užimti teismų precedentai.