Straipsnis XVIII a. II pusės Vilniaus vargonadarių mokyklos vargonų prospektai

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami XVIII a. II pusės Vilniaus vargonadarių mokyklos vargonų prospektai, aktualizuojamas šios mokyklos savarankiškumo klausimas. Vilniaus mokyklos meistrų darbų originalumas grindžiamas vargonų prospekto architektūrine dalimi. Publikacijoje aptariama Vilniaus mokyklos kilmė, sąsajos ir panašumai su Karaliaučiaus mokykla, nagrinėjama prospektų evoliucija ir pateikiamos įvairios jų modifikacijos. Taip pat tęsiama Vilniaus barokinių vargonų klaidingos autorystės, priskiriant juos Karaliaučiaus meistrui A. G. Casparini, problema (rekonstruojamas Vilniaus Arkikatedros vargonų prospekto autentiškas veidas – N. Jantzono vargonų Budslavo bažnyčioje analogas).

Pagrindiniai žodžiai: vargonai, vargonų prospektai, Vilniaus vargonų mokykla, Karaliaučiaus ir Vilniaus vargonų meistrai (Johann Josua Mosengel, Georg Sigismund Caspari, Adam Gottlob Casparini, Arendt Gerhardt Zelle, Johann Christoph Ungefug, Nicolaus Jantzon, Johann Friedrich Scheel, Ludwik Klimowicz).

Ilgą laiką XVIII a. Vilniaus vargonadariai istoriografijoje buvo menkai težinomi, vargonų tyrinėtojai jiems priskirdavo tik mažuosius instrumentus, o didžiuosius laikė Karaliaučiaus meistrų darbais. Didžiąją Lietuvos barokinių vargonų dalį sudarė nedideli pozityvai, todėl lietuviški instrumentai laikyti provincialiais, originalumo stokojančiais ir Rytprūsių meistrų darbus kartojančiais kūriniais. Tačiau XVIII a. Vilniuje būta stipraus vargonų meistrų branduolio, sukūrusio didelių Vakarų Europos lygio instrumentų. Tai – meistrų Arendto Gerhardto Zelle’s, Joachimo Friedricho Scheelio, Ludwiko Klimowicziaus, Nicolauso Jantzono kūriniai.

Nors Lietuvoje išlikusių barokinių vargonų autorystę nustatyti sudėtinga dėl tiesioginių archyvinių šaltinių stokos, taip pat dėl instrumentų būklės (laikui bėgant daugelis vargonų buvo perdaryti: išliko tik atskirų registrų vamzdžiai, dumplės, meniniai prospektai), tačiau pastarųjų metų tyrimai po truputį atskleidžia tikruosius vargonų autorius, o dalis vargonų priskiriama kuriai nors mokyklai.

Kadangi į Rytų Europą vargonadarių amato tradicijos dažniausiai sklido iš Rytprūsių (ypač Karaliaučiaus), Vilniaus meistrų darbus neretai priskirdavo Karaliaučiaus amatininkams. Tačiau būta ir priešingų faktų, pavyzdžiui, meistro Johanno Christopho Ungefugo (Jan Ungefug, Ungefugt, Ungefungt ~1725–1788 Žr. Werner Renkiewicz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, S. 338. ) atvejis. 1742–1750 m. J. Ch. Ungefugas minimas kaip meistro Arendto Gerhardto Zelle’s dirbtuvių Vilniuje pameistrys Žr. Janca, Jan, Rankraštis, Tübingen (dalis medžiagos paskelbta Olesen Ole internetiniame tinklalapyje apie Danijos vargonus: Ole Olesen, ”Johann Christoph Ungefug (o. 1725–1788)”, 2003). . Vėliau išvyko į Rytų Prūsiją, įsikūrė Elko mieste (Mozūrijoje) Dabar Lenkija, Ełk, vokiškai – Lyck. , 1750 m. gavo Lenkijos, o 1763 m. – Prūsijos Karaliaus vargonų meistro privilegiją Žr. Marcin Zgliński, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, s. 83. . Pas J. Ch. Ungefugą 1762–1769 m. mokėsi vienas žymiausių XVIII–XIX a. lenkų kilmės Žr. Jerzy Gołos, Polskie organy i muzyka organowa, s. 53. Danielius Wroblewsky’s gimė Lischowene (dab. Lisowskiej Woli), netoli Elko. Danijos D. Wroblewsky’s vargonus taip pat statė Norvegijoje. vargonų meistrų Danielius Wroblewsky’s Žr. Ole Olesen, ”Daniel Wroblewskys lærekontrakt 1762”, 2003; ”Daniel Wroblewsky – Attest fra pastor I. Pastenaci 1769”, 2003. (Wróblewski, Wrobel, 1744–1818). Tai patvirtina svarbų A. G. Zelle’s vaidmenį Vilniaus vargonų mokyklos istorijoje ir kartu svarų, nors ir netiesioginį, įnašą į Lenkijos (Mozūrijos regiono) vargonų kultūrą, o gal ir į Danijos.

Tyrinėjant XVIII a. II pusės Lietuvos vargonų istoriją ir istoriografiją Toliau pateikiama dalis dažnai cituojamos literatūros, kurioje Vilniaus meistrų darbai priskirti Karaliaučiaus meistrui A. G. Casparini: Rimantas Gučas, „Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonai“, 2000; Göran Grahn, Andrew McCrea, “Towards a History of Organ-Building in the Baltic States,” p. 32; Jerzy Gołos, „Casperiana Polonica”, p. 1091; Polskie organy i muzyka organowa, s. 347; Michał Brensztejn, „Casparini”, s. 207; Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 124–125; Jan Galicz, „O organach w Wilnie”, 1861; Marian Morelowski, „Snycerz Gędowski, mistrz Casparini i organy grupy wileńskiej XVIII w.”, s. 309–317; Rob Kruijt, “Organs of the Casparini-Dynasty,” 1999. matyti, kad Vilniaus meistrų autoritetui iškilti trukdė sąsajos su Karaliaučiaus mokykla, panašūs darbai, pavyzdžiui, į 1776 m. Vilniaus Šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčioje Karaliaučiaus meistro Adamo Gottlobo Casparini pastatytus vargonus Žr. Šių vargonų prospekto kompozicija laikoma Karaliaučiaus vėlyvojo baroko vargonų etalonu. Juo remiantis XIX a. II pusėje buvo perdaryti kelių Vilniaus bažnyčių vargonų prospektai. . Tačiau ne tiek A. G. Casparini ir Vilniaus meistrų kūrinių panašumai, kiek tikriausiai Šv. Dvasios bažnyčios vargonų priekyje, tarp medžio ornamentų, specialiai išskobta meistro Casparini pavardė suteikė pagrindą įvairiems teiginiams ir hipotezėms. Ši pavardė vargonų tyrinėtojams tapo žinomiausia ir įtikinamiausia.

Toliau aptarsime keletą hipotezių, klaidingai Vilniaus meistrų darbų autorystę suteikiančių A. G. Casparini. Kadangi, kaip jau minėjau, A. G. Casparini vargonų Vilniuje kompozicija turi daug panašumų su vilniečių meistrų darbais Tyrinėjant vargonų prospektus reikėtų atkreipti dėmesį, jog baroko epochoje vargonų prospekto struktūra atspindėjo meistro kūrybos stilių ir instrumento dydį, buvo tarsi meistro „vizitinė kortelė“; klasicizme, priešingai, – vargonų prospekto kompozicija labiau priklausė nuo bažnyčios interjerą kūrusio architekto ir nereprezentavo vargonų meistro, neatspindėjo instrumento. , todėl ilgą laiką šiam meistrui buvo priskiriami ir Vilniaus Arkikatedros bei Šv. Jonų bažnyčios didieji vargonai 1765–1766 m. pastatyti Polocko Jėzuitų bažnyčioje, 1837–1839 m. pervežti į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią, vėliau keletą kartų padidinti ir rekonstruoti. , taip pat Vilniaus bernardinų, Evangelikų liuteronų, kartais Tytuvėnų, Troškūnų, Budslavo, Rožanystoko ir dar keleto Lietuvos bažnyčių vargonai. Vilniaus vargonų mokyklos įkūrėjas meistras A. G. Zelle amato mokėsi Karaliaučiuje. Jo ir mokinių darbuose atsispindėjo Rytprūsių vargonų tradicijos. Matyt, todėl vilniečių darbai ilgainiui buvo priskirti Karaliaučiaus meistrams, o didžiausieji instrumentai – A. G. Casparini. Vilniaus Arkikatedros ir Šv. Jonų bažnyčios vargonai pastarojo darbu tikriausiai laikyti todėl, kad XIX a. perstatinėjant instrumentus abu prospektai buvo padidinti ir modifikuoti pagal Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje esantį pavyzdį Vargonų prospektų dydį ir iš dalies kompoziciją diktavo instrumentai, todėl pastariesiems augant didėjo ir prospektai. .

Šiandien Vilniaus Arkikatedroje stovinčių vargonų prospekte galima įžvelgti originalo ir dviejų rekonstrukcijų elementus. Šie vargonai apie 1780–1785 m. pastatyti Vilniaus Augustinų bažnyčioje, į Arkikatedrą perkelti 1857 m., vėliau keletą kartų padidinti (paaukštinti ir paplatinti). Apie Arkikatedros ir Šv. Jonų bažnyčios vargonų prospektus rašę menotyrininkai M. Morelowskis (1938–1939 m.) ir E. Smulikowska (1989 m.) įtvirtino skaudžias klaidas Šių menotyrininkų tyrimai rėmėsi tik vizualiu vargonų panašumu, neatliekant gilesnių tyrimų, akivaizdžiai atskleidžiančių originalo ir vėlesnių praplėtimų ribas. Gana dažnai suklaidina su baroku sugretintas neobarokas, o išvados daromos tik žiūrint į nuotrauką arba objektą iš atstumo. Šiame straipsnyje pateikiamų tyrimų rezultatai remiasi ne tik vizualiu panašumu, tačiau ir natūros tyrimais. , trukdžiusias atskleisti Vilniaus vargonų meistrų mokyklos savarankiškumą. E. Smulikowskos knygoje teigiama, kad Vilniaus Arkikatedros vargonus pastatė meistras Dominykas Adamas Casparini Iš tikrųjų kalbama apie Adamą Gottlobą Casparini (žr. Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 229). , o XIX a. iš esmės modifikuotas XVIII a. prospektas pateikiamas kaip vientisas rokoko kūrinys, papuoštas penkių figūrų skulptūrine grupe Nors autorė užsimena, kad vargonai perkelti iš Augustinų bažnyčios, tačiau prospekte neįžvelgia vėlesnių rekonstrukcijų bei klaidingai įvardija skulptūrinės grupės ikonografiją. Šv. Ceciliją ir smuikuojantį angelą menotyrininkė palaiko šv. Augustinu (tikriausiai susiedama su Augustinų bažnyčia) ir šv. Grigaliumi (žr. Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 229). . Prigimtinę šių vargonų vietą Augustinų bažnyčioje ribojo ankštas vargonų choro plotis ir aukštis, todėl papildomos skulptūros atsirado tik po kelių XIX a. rekonstrukcijų Nors šiuo metu Vilniaus Augustinų bažnyčia uždaryta, o jos tūris padalytas keliomis gelžbetoninėmis perdangomis, tačiau, išmatavus beveik nepažeistą vargonų chorą (XX a. pradžioje rekonstruotas pagal buvusį XVIII a.) ir virš jo buvusį tūrį, paaiškėjo, kad skulptūros ant vargonų prospekto šoninių bokštų viršaus negalėjo tilpti. (1 pav.).

Iš pradžių šis prospektas buvo daug mažesnis ir galėjo turėti tik Karaliaus Dovydo skulptūrą Iš arti patyrinėjus skulptūras matyti, kad Karalius Dovydas yra sukurtas anksčiau už likusias. Dovydo, keturių viršutinių skulptūrų ir centrinio angeliuko stilistika yra trijų skirtingų laikotarpių. . Rekonstravus prospektą, išvystame Vilniaus vargonų meistro N. Jantzono 1783 m. (2 pav.) datuojamų Budslavo bernardinų bažnyčios vargonų prospekto analogą Žr. MAB RS, f. 18, b. 181, l. 38. . Patyrinėjus abiejų instrumentų dispozicijas, atsiveria neginčijami instrumentų panašumai, leidžiantys Vilniaus Augustinų bažnyčios vargonus priskirti N. Jantzonui Kadangi šiame straipsnyje vargonai nagrinėjami menotyriniu požiūriu, instrumentai plačiau neanalizuojami. .

Gerokai keblesnė Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonų prospekto autentiškos išvaizdos rekonstrukcija. Rekonstruotąjį prospektą galima laikyti Vilniaus vargonų mokyklos etalonu, nors iki šiol istoriografijoje šie vargonai taip pat laikyti A. G. Casparini darbu Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios didžiųjų vargonų prospekto rekonstrukcija buvo analizuota ankstesnėje publikacijoje, tad šiame straipsnyje ši tema nebus nagrinėjama. Apie Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonų prospekto ir instrumento rekonstrukciją bei autorystės klausimą plačiau: Girėnas Povilionis, „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonų statybos mokyklos meistrų vargonų prospektai: kompiliuota ar originalu?“, 2004. . Minėtame veikale E. Smulikowska meistrui A. G. Casparini priskiria ir A. G. Zelle’s vargonus Vilniaus liuteronų bažnyčioje Žr. Ewa Smulikowska, Prospekty organowe w dawnej Polsce, s. 193, 218. (nors pastarieji tik po 1888 m. rekonstrukcijos tapo dideliais vargonais Autentiškąją prospekto dalį sudarė penki centriniai laukeliai (trys bokštai ir dvi plotmės). Vargonai sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu, išliko tik kelios archyvinės nuotraukos. ).

Vilniaus meistrų darbus A. G. Casparini pirmasis priskyrė J. Galiczius savo straipsniuose dar 1861 m. Žr. Jan Galicz, „O organach w Wilnie”, 1861. , vėliau jo teoriją įtvirtino ir papildė M. Morelowskis Žr. Marian Morelowski, „Snycerz Gędowski, mistrz Casparini i organy grupy wileńskiej XVIII w.”, 1938–1939. , J. Gołosas, E. Smulikowska ir daugelis kitų autorių. Kadangi M. Morelowskio ir E. Smulikowskos straipsniuose tiek Vilniaus Arkikatedros, tiek Šv. Jonų, tiek liuteronų bažnyčių vargonų prospektų analizėms pasirinktos ne autentiškos, o dabartinės, t. y. jau modifikuotos, formos (padarytos XIX a. rekonstrukcijų metu pagal Vilniaus dominikonų bažnyčios vargonų pavyzdį), tad pateiktieji jų panašumai į Karaliaučiaus meistrų darbus yra labai įtikinami. Šiame straipsnyje siekiama ištaisyti besikartojančias klaidas, iš užmaršties prikelti Lietuvos meistrų vardus ir pristatyti juos savarankiškos Vilniaus vargonadarių mokyklos kontekste. Atkūrus Vilniaus Šv. Jonų, Arkikatedros ir liuteronų bažnyčių vargonų prospektų autentišką išvaizdą, išvydus originalius Vilniaus meistrų darbus, toliau galima nagrinėti Vilniaus mokyklos ypatumus.

Vilniaus mokyklos prospektų kompozicija neatsitiktinai yra Karaliaučiaus vargonų mokyklos tradicijų tąsa, nes vilnietiškos mokyklos įkūrėjas meistras A. G. Zelle buvo Karaliaučiaus meistro Georgo Sigismundo Caspari (Caspar) (1693–1741 Žr. Werner Renkiewicz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, S. 338. ) mokinys, o pastarasis – Karaliaučiaus vargonų meistro Johanno Josua Mosengelio (1663–1731) žentas. Tiek G. S. Caspari, tiek J. J. Mosengelis mokėsi pas meistrą Johanną Tobiasą Gottfriedą Trostą Žr. Felix Friedrich, Der Orgelbauer Heinrich Gottfried Trost: Leben-Werk-Leistung, S. 16–17. , vėliau abu tapo privilegijuotais Karaliaučiaus rūmų meistrais Prieš atvykdamas į Karaliaučių J. J. Mosengelis buvo privilegijuotas Hanoverio kunigaikščio vargonų meistras (Churfürstlicher Hannoverscher Privilegirter Orgelbauer) (žr. Johann Andreas Silbermann, Marc Schaefer, Das Silbermann-Archiv: der handschriftliche Nachlass des Orgelmachers Johann Andreas Silbermann (1712–1783), S. 176; Gustav Fock, Arp Schnitger und seine Schule: ein Beitrag zur Geschichte des Orgelbaues im Nord- und Ostseeküstengebiet, S. 172). , o A. G. Casparini buvo Heinricho Gottfriedo Trosto Johanno Tobiaso Gottfriedo sūnaus. mokinys. G. S. Caspari mirus, A. G. Zelle jau turėjo solidžią vargonų meistro patirtį ir kvalifikaciją, todėl 1742 m. siekė atsilaisvinusios Karaliaučiaus rūmų meistro pareigybės. Tačiau jį lydėjo nesėkmė – šią vietą užėmė G. S. Caspari sūnėnas A. G. Casparini. Nors A. G. Zelle turėjo solidesnę amato patirtį nei vos 27-erių A. G. Casparini, tačiau čia tikriausiai lėmė žymiosios vargonadirbių giminės įtaka, nes pralaimėjimo atveju A. G. Casparini būtų tekę darbo ieškotis kitur. Netekęs paskutinės galimybės įsikurti Karaliaučiuje, nuo 1742 m. A. G. Zelle visam laikui apsistojo Vilniuje Vilniuje A. G. Zelle minimas nuo 1737 m. (žr. Mindaugas Paknys, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, p. 58). .

XVIII a. I pusėje Vilniuje nebuvo kvalifikuotų vargonų meistrų, todėl A. G. Zelle atėjo į beveik laisvą nišą. Čia jis išugdė visą Vilniaus vargonų mokyklos meistrų kartą: J. Ch. Ungefugą, sūnus Michaelį ir Paulių Gerardą, žentą N. Jantzoną Apie Vilniaus meistrus ir jų instrumentų ypatumus plačiau: Girėnas Povilionis, „Lietuvos barokinių vargonų vieta Europos vargonų kontekste, Istorinis naratyvas: problemos ir tyrinėjimai“, 2003. . Nors, remdamiesi istorinėmis žiniomis, galime teigti, kad A. G. Zelle’s profesinė kvalifikacija buvo aukšta (turėjo meistro vardą – vok. Werkmeister), tačiau mažai težinoma apie jo sukurtus vargonus, o iš Lietuvoje išlikusių XVIII a. vidurio instrumentų sunku kuriuos nors priskirti jo rankai, išskyrus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios instrumento fragmentus, dabar esančius Šv. Jurgio bažnyčios vargonų viduje Šv. Kazimiero bažnyčioje A. G. Zelle vargonus pastatė apie 1740 m., XIX a. viduryje šie vargonai perkelti į Šv. Jurgio bažnyčią (žr. Jan Galicz, „O organach w Wilnie”, s. 132). 1938 m. instrumentą iš pagrindų perdarė Vilniaus meistras Wacławas Biernackis, palikęs vos kelias dešimtis istorinio instrumento vamzdžių. . Nuodugniau patyrinėjus pastarųjų vargonų dar 1861 m. buvusią dispoziciją paaiškėja, kad abiejų manualų dispozicijos yra skirtingų tipų, o antrojo labai primena su Karaliaučiaus mokykla susietų meistrų – Matthias’o Obucho Katznase bažnyčios (Rytų Prūsija) vargonų dispozicija (apie 1720 m.) (žr. Werner Renkiewicz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, S. 217). (minimas 1690–1726), G. S. Caspari Aizputes (Hasenpoth) bažnyčios (dab. Latvija) vargonų dispozicija (1737 m.) (Alvio Melbardžio informacija). (1693–1731), Jono Wisteniaus Linköpingo baroko vargonų mokyklos įkūrėjas. (1700–1777) – vargonų stilistiką Åtvid (1751 m.), Älvestad bažnyčių vargonų dispozicijos (žr. Einar Erici, R. Axel Unnerbäck, Orgelinventarium: bevarade klassiska kyrkorglar i Sverige, s. 390, 392). . Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios vargonų prospekto kompozicija ir drožiniai yra vėlesni nei 1740 m., o vargonų viršuje esantis kartušas su herbu tiksliai atkartoja kiek aukščiau vargonų, virš galinio bažnyčios lango, išpieštą herbą. Taigi tikėtina, kad į bažnyčią buvo perkeltas tik A. G. Zelle’s instrumentas (be prospekto), kuris tapo kito instrumento antruoju manualu.

Nors Vilniuje žinomi vos keli nedideli A. G. Zelle’s darbo instrumentai, tačiau jo mokėti nemaži mokesčiai valstybei leidžia manyti, kad meistras sukūrė nemažai vargonų, kurių dauguma buvo skirti provincijos ir LDK miestų bažnyčioms. Galbūt remiantis Seinų bazilikos vargonų prospekto panašumais į Karaliaučiaus ir Vilniaus mokyklų darbus, šiuos vargonus (datuojamus apie 1760 m.) būtų galima hipotetiškai priskirti A. G. Zelle’s autorystei?

Tiksliai įvardyti A. G. Zelle’s vargonų prospektų ypatumus trukdo per menkos žinios (žinomi jo darbai neišliko, išskyrus kelias Vilniaus liuteronų bažnyčios vargonų nuotraukas), kadangi panaši prospektų kompozicija tarp Vilniaus meistrų buvo gana reta, o ir išlikusių vargonų autorystė dar nenustatyta. Panašios kompozicijos prospektai žinomi Vilniaus Kalvarijų, Geranainių, Naugarduko Visų Šventųjų, iš dalies Drujos bernardinų bažnyčiose.

Taigi nors A. G. Zelle galima vadinti Vilniaus mokyklos įkūrėju, tačiau brandžiausiais ir stilistiškai išskirtiniais šios mokyklos pavyzdžiais reikėtų laikyti jo mokinių ir vėlesnių sekėjų darbus. Kadangi kol kas nemažos dalies Vilniaus mokyklai priskiriamų vargonų tiksli autorystė nėra žinoma, o darbai yra labai panašūs, tad išskirti kiekvieno meistro vargonų prospekto bruožus neįmanoma. Objektyviausia būtų sudaryti Vilniaus mokyklos vargonų prospektų tipologiją Šiame straipsnyje visų Vilniaus vargonų mokyklos meistrų prospektai analizuojami kaip visuma meistrų atskirai neišskiriant. Vilniaus mokyklos meistrai: Arendtas Gerhardtas, Michaelis ir Paulius Gerhardas Zelle, Johannas Christophas Ungefugas (iš dalies), Nicolausas ir Friedrichas Jantzonai, Joachimas Friedrichas Scheelis, Ludwikas Klimowiczius, Juozapas Wojciulewiczius ir keletas mažiau žinomų meistrų. .

Siekiant sužinoti Vilniaus mokyklos prospektų kompozicijos kilmę, analogų reikėtų paieškoti Karaliaučiaus krašte. Lietuvos meistrų vargonų prospektuose būdingiausias simetriškai sudvejintas tridalis kompozicinis elementas (pusapvalis daugiabriaunis bokštas ir jį šonuose juosiantys tiesūs laukeliai, 3 pav.). Šis tridalis elementas yra netiesiogiai perimtas iš J. J. Mosengelio darbų (pvz., Almenhauseno Žr. Adolf Boetticher, Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreußen, H. 2, S. 12. (XVIII a. pr.) bažnyčios, Karaliaučiaus katedros (1721 m. Žr. Peter Williams, The European Organ 1480–1850, p. 280, 293. ) ir kt. vargonai Tarp J. J. Mosengelio darbų yra ir Hamburgo mokyklos tipo prospektų (nuotrauka iš Werner Renkiewicz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, S. xv). ). Tokį elementą taip pat naudojo vargonų meistras Andreas Hildebrandtas (minimas 1709–1755) Gdansko Šv. Jono bažnyčios pedalų dalies vargonų prospekte Vargonų nuotraukos ir piešiniai iš Werner Renkiewicz, Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, S. 202, B. 51. . Sudvejinto tridalio elemento kompozicija taip pat pastebima nežinomų Rytprūsių meistrų Tilžės reformatų bažnyčios (XVIII a. vid.) vargonų Žr. Adolf Boetticher, Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreußen, H. 5, S. 147. ir Šv. Lipkos bazilikos vargonų pozityvo (pristatyto 1751 m.) prospektuose. Vėliau, XVIII a. II pusėje, tridalį elementą Karaliaučiuje dažnai naudojo A. G. Casparini, J. Preuss ir kt. Tačiau, skirtingai nuo prūsiškų vargonų, vilniečių meistrų darbuose šios sudvejintos kompozicijos centre visada įterpiamas trečias, žemesnis, bokštelis (dažniausiai dvibriaunis, rečiau gaubtas, žr. 3 pav.). Pirmąkart tokia struktūra aptikta G. S. Caspari sukurtame Tuo metu pas jį jau dirbo A. G. Zelle. Karaliaučiaus Neurosgärter (1737 m. Žr. Adolf Boetticher, Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreußen, H. 2, S. 243. ) bažnyčios vargonų pozityve Aptinkamas tik vienuose G. S. Caspari vargonuose. Dalis kitų jo prospektų galėjo būti analogiški, tačiau neišliko. (vok. Rückpositiv). Galbūt į Vilniaus vargonų prospektų kompoziciją reikėtų pažvelgti ir kitu kampu, evoliucijos priežasčių paieškoti Lietuvoje.

Daugiau nei 90 nuošimčių Lietuvoje išlikusių vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus vargonų prospektų kompozicijų pagrindą sudaro du aukšti bokštai. Tokios dvibokštės kompozicijos kilmė gali būti susijusi su Vilniaus vėlyvojo baroko bažnyčių architektūra. Tarp bažnyčių bokštų esanti žemesnė centrinė fasado dalis iškilusiu fasadu paslepia šlaitinį stogą. Panaši dviejų aukštų šoninių ir žemesnės centrinės dalies kompozicija būdinga ir vėlyvojo baroko Vilniaus bažnyčių altorių kompozicijoms. Dvibokštėse bažnyčiose pagrindiniame fasade dažniausiai yra tik vienas centrinis langas, pro kurį į bažnyčią patenka saulės spinduliai, o virš didžiojo altoriaus esantis langas praleidžia saulės šviesą. Siekiant neužstoti šviesos, prospekto kompoziciją reikėjo formuoti abipus lango, o ne ties jo centru. Taip buvo suformuota dvibokštė struktūra su žemesne centrine dalimi ir jos viduryje įkomponuotu mažu bokšteliu. Skirtingai nuo didelių vėlyvojo baroko mūrinių bažnyčių, mažose Lietuvos medinėse bažnyčiose dėl žemo vargonų choro aukščio neužstoti galinio lango beveik neįmanoma. Gal todėl virš žemos vargonų prospekto centrinės dalies labai dažnai įkomponuota spinduliuojanti Apvaizdos akis. Skirtingai nuo Vilniaus, Karaliaučiaus krašto bažnyčių ir nedidelių vargonų prospektų architektūroje vyrauja vienabokštė kompozicija.

Kaip Vilniuje vėlyvajame baroke ištobulinta dvibokštė bažnyčių architektūra tapo šio laikotarpio Vilniaus mokyklos įvaizdžiu, taip ir vargonų prospektai Lietuvoje evoliucionavo ir virto savarankišku Vilniaus vėlyvojo baroko vargonų mokyklos tipu. Lietuvoje šio tipo kompozicija platėjo ar siaurėjo pagal instrumentų dydį, esamą vietą ir kt. Žemaitijoje šią kompoziciją meistrai naudojo net iki XIX a. antrojo dešimtmečio, o kartais net ilgiau. Pagal prospektų dydį galima išskirti net dešimt Vilniaus mokyklos meistrų grupei priskiriamų skirtingų vargonų prospektų kompozicijų (žr. 3 pav.). Vienų kompozicijų vargonų žinoma tik po vieną, du egzempliorius, kitų – po kelias dešimtis.

Įsigilinus į Lietuvos vėlyvojo baroko vargonų tipologiją, įvairių modifikacijų prospektų gausą, galima daryti išvadą, kad nors Vilniaus mokyklos meistrų darbuose pastebima Karaliaučiaus mokyklos bruožų tąsa, tačiau Vilniaus meistrų ir jų sekėjų sukurtas nemažas originalių vargonų kiekis rodo didelę lietuviškos vargonadarių mokyklos reikšmę ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Literatūra ir šaltiniai

• Boetticher, Adolf, Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreußen, H. 2, Königsberg: Teichert, 1898.
• Boetticher, Adolf, Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreußen, H. 5, Königsberg: Teichert, 1895.
• Brensztejn, Michał, „Casparini” | Władysław Konopczyński (oprac.), Polski Słownik Biograficzny, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 1937, t. 3, s. 207.
• Erici, Einar; R. Axel Unnerbäck, Orgelinventarium: bevarade klassiska kyrkorglar i Sverige, Stockholm: Proprius, 1988.
• Fock, Gustav, Arp Schnitger und seine Schule: ein Beitrag zur Geschichte des Orgelbaues im Nord- und Ostseeküstengebiet, Kassel: Bärenreiter, 1974.
• Friedrich, Felix, Der Orgelbauer Heinrich Gottfried Trost: Leben-Werk-Leistung, Leipzig: Deutscher Verlag für Musik, 1989.
• Galicz, Jan, „O organach w Wilnie”, Ruch muzyczny, 1861, nr 8–9, s. 117–122.
• Gołos, Jerzy, „Casperiana Polonica”, Ars Organi, 1967, vol. 30, pp. 1090–1092.
• Gołos, Jerzy, Polskie organy i muzyka organowa, Warszawa: Pax, 1972.
• Grahn, Göran; Andrew McCrea, “Towards a History of Organ-Building in the Baltic States,” The Organ Yearbook, 1996, vol. 26, pp. 1–32.
• Gučas, Rimantas, „Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonai“ | ISO Congress: Balticum 2000, Vilnius, 2000.
• Janca, Jan, Rankraštis, Tübingen.
• Kruijt, Rob, “Organs of the Casparini-Dynasty,” Fortunecity.com, 1999.
• MAB RS, f. 18, b. 181, l. 38.
• Morelowski, Marian, „Snycerz Gędowski, mistrz Casparini i organy grupy wileńskiej XVIII w.” | Prace i materiały sprawozdawcze sekcje Historii Sztuki towarzystwa przyjaciół nauk w Wilnie, Vilnius, 1938–1939, t. 3, s. 309–317.
• Olesen, Ole, ”Daniel Wroblewsky – Attest fra pastor I. Pastenaci 1769”, Kulturhotel.dk, 2003.
• Olesen, Ole, ”Daniel Wroblewskys lærekontrakt 1762”, Kulturhotel.dk, 2003.
• Olesen, Ole, ”Johann Christoph Ungefug (o. 1725–1788)”, Kulturhotel.dk, 2003.
• Paknys, Mindaugas, „Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, Menotyra, 2001, t. 23, nr. 2, p. 52–61.
• Povilionis, Girėnas, „Lietuvos barokinių vargonų vieta Europos vargonų kontekste, Istorinis naratyvas: problemos ir tyrinėjimai“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2003, t. 30, p. 63–86.
• Povilionis, Girėnas, „XVIII a. antros pusės Vilniaus vargonų statybos mokyklos meistrų vargonų prospektai: kompiliuota ar originalu?“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2004, t. 35, p. 153–166.
• Renkiewicz, Werner; Jan Janca, Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreußen 1633 bis 1944, Bd. 1, Würzburg: Verlag Weidlich, 1984.
• Silbermann, Johann Andreas; Marc Schaefer, Das Silbermann-Archiv: der handschriftliche Nachlass des Orgelmachers Johann Andreas Silbermann (1712–1783), Winterthur (Schweiz): Amadeus, 1994.
• Smulikowska, Ewa, Prospekty organowe w dawnej Polsce, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1989.
• Williams, Peter, The European Organ 1480–1850, London: Batsford, 1966.
• Zgliński, Marcin, „Budownictwo organowe na terenie dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego do około 1850 roku w świetle najnowszych badań”, Muzyka, 2003, t. 3, nr 48, s. 65–98.

Organ Cases by the Vilnius Organ Building School in the 2nd Half of the 18th C.

Summary. In the 2nd half of the 18th c. a number of organ builders lived and worked in Vilnius. Though most of them were comers from German-speaking countries, Vilnius became their domicile, and here they established organ workshops. The organ building evolved influenced both by traditions of comer-masters and local artistic tendencies. So there formed a specific organ style of Lithuania, which today is called Vilnius Organ Building School of the 18th c. In the article, the organ cases by Vilnius Organ Building School of the 18th c. are discussed and the question of independence of this organ building school is brought up-to-date. The architectural part of organ cases shows an unconventionality of Vilnius Organ Building masters. The history of Vilnius School is traced. The analogies of works by the organ builders Arendt Gerhardt Zelle, Johann Christoph Ungefug, Nicolaus Jantzon, Johann Friedrich Scheel, Ludwik Klimowicz to the organs by masters of the Königsberg organ building school (Johann Josua Mosengel, Georg Sigismund Caspari, Adam Gottlob Casparini) are fixed. Also, the article continues solving the problem of Vilnius baroque organs erroneously assigned to Königsberg organ builder A. G. Casparini (the opposite opinion is based on the authentic look of the Vilnius Cathedral organ case in the 18th c., which is analogous to the organ case made by N. Jantzon in the the Budslav church). An evolution of organ cases by Lithuanian organ builders is discussed also. The article presents ten archetypes of organ cases made by Vilnius Organ Building School of the 18th c.

Keywords: organ, organ cases, Vilnius Organ Building School, organ builders in Königsberg and Vilnius (Johann Josua Mosengel, Georg Sigismund Caspari, Adam Gottlob Casparini, Arendt Gerhardt Zelle, Johann Christoph Ungefug, Nicolaus Jantzon, Johann Friedrich Scheel, Ludwik Klimowicz).