Straipsnis Pilietinės visuomenės tyrimo teorinės perspektyvos

Daug vertingos informacijos teikia ir duomenys apie NVO pajamų struktūrą. Įdomu tai, kad tik Vakarų Europoje ir Izraelyje viešojo finansavimo apimtys aplenkė NVO pajamas už suteiktas paslaugas ir iš narių mokesčio, istoriškai pirmąjį NVO pajamų šaltinį, kuris tebėra svarbiausias visose kitose šalyse ir regionuose. Privačios lėšos vidutiniškai sudaro dešimtadalį NVO pajamų. Tačiau jos labai svyruoja: nuo kuklių 2,5 proc. Japonijoje iki 20,5 proc. Vidurio Europoje. Vis dėlto procentinis pasiskirstymas gali sudaryti klaidingą įspūdį: šioje vietoje verta pridurti pastabą, kad, žvelgiant į absoliučius skaičius, Japonijoje privati parama 1995 metais siekė 6734 milijonus JAV dolerių, o Vidurio Europoje minėtieji 20,5 proc. sudarė 5564 milijonus JAV dolerių Žr. Lester M. Salamon, Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, p. 480. .

Atsižvelgus į savanorių darbą (savanorių indėlis įtraukiamas į „privačios paramos“ kintamąjį; žr. 7 lentelę), NVO pajamų struktūra kinta: Vakarų Europoje, Japonijoje, Australijoje privačių lėšų proporcija išauga ketveriopai, JAV ir Vidurio Europoje – maždaug dvigubai.

Kita puiki sociologinės pilietinės visuomenės paradigma pateikia „socialinio kapitalo“ sampratą. Įtakingiausias jos autorius yra R. D. Putnam, kurio knygos Žr. Robert D. Putnam, Bowling Alone: The Collapse Sand Revival of American Community, 2000. laikomos epochos veikalais, prilygintinais Tocqueville knygoms. Šis autorius iš istorinės perspektyvos žvelgia į partijų, bažnyčių, visuomeninių organizacijų, profsąjungų narystės ir veiklos tendencijas, į kolektyvinės veiklos sampratą ir populiarumą, aiškinasi, kas jai daro teigiamą ir neigiamą įtaką, ir fiksuoja, kokią įtaką socialinės pažintys ir draugystė turi švietimui ir vaikų gerovei, asmens saugumui ir maloniai kaimynystei, ekonominei gerovei, sveikatai ir pasitenkinimui gyvenimu, demokratijai. Gretindamas autonomiškai surinktus statistikos ir viešosios nuomonės apklausų duomenis, jis randa svarbių sąsajų, leidžiančių pagrįsti įžvalgą, kad socialinis kapitalas teikia ypatingos naudos individams ir bendruomenėms. Socialinis kapitalas – tai ryšiai tarp žmonių: socialiniai tinklai ir iš jų kylančios abipusiškumo (angl. reciprocity) normos bei pasitikėjimas ir patikimumas. Kitaip tariant, tai galima vadinti ir „pilietinėmis dorybėmis“. Skirtumas tas, kad socialinis kapitalas atkreipia dėmesį į tai, jog pilietinės dorybės yra ypač veiksmingos, kai jos apsuptos tankaus abipusių socialinių santykių tinklo. Visuomenė, kurioje daug dorų, bet izoliuotų asmenų, teturi mažai socialinio kapitalo. Socialinis kapitalas tuo pat metu yra ir privati gėrybė, ir viešoji gėrybė. Kai kurios investicijos į socialinį kapitalą atitenka pašaliečiams, o kai kurios patenkina tiesioginius investuojančio asmens interesus.

Pavyzdžiui, Rotary ar Lions klubai telkia vietinę energiją ir surenka lėšų stipendijoms ar kovai su ligomis, bet tuo pačiu metu savo nariams teikia draugystės ir verslo kontaktus, kurie praverčia jiems asmeniškai. Visuomenė, kurioje paplitęs pasitikėjimas, yra efektyvesnė negu nepasitikėjimo persmelkta visuomenė – panašiai kaip pinigai efektyvesni negu tiesioginiai mainai (barteris). Jei nereikia iš naujo nustatinėti kiekvienos sąveikos taisyklių, tuomet daugiau dėmesio galima skirti veiklos plėtrai. Socialinį kapitalą, kaip ir bet kurią kitą kapitalo rūšį, galima panaudoti piktam: teigiamos jo pasekmės (abipusė parama, bendradarbiavimas, pasitikėjimas, institucijų efektyvumas) gali reikšti ir sektantiškumą, etnocentrizmą, korupciją. Sociologai (Mark Granovetter) išskiria dvi socialinio kapitalo atmainas: „tiesiantį tiltus“ (angl. bridging, inclusive) ir „sukaustantį“ (angl. bonding, exclusive). Grandinėmis sukaustančio kapitalo pavyzdžiai – etninės brolijos, bažnytinės moterų grupelės, kantri (angl. country) klubai. Šios bendruomenės stiprina grupės vidaus ryšius, išskirtinę tapatybę, homogeniškumą. Tiltus tiesiančiojo kapitalo pavydžiai – judėjimai dėl pilietinių teisių, jaunimo organizacijos, ekumeniniai religiniai sąjūdžiai. Šiose organizacijose orientuojamasi į išorę, vienijami socialiai įvairūs žmonės.

R. Putnam sukūrė socialinio kapitalo indeksą, kuris pagal penkis matmenis iš viso apima keturiolika rodiklių (žr. 8 lentelę).

Sociologinės pilietinės visuomenės interpretacijos nėra tokios vienakryptės ir vienbalsiai remiančios bet kokias pilietinės visuomenės apraiškas ir iniciatyvas kaip kad yra politologų atveju. Darbo rinkoje savanorystė probleminė: mokesčiai ir lengvatos NVO labui nėra palankūs laisvosios rinkos dvasiai, ir jie nebūtinai didina socialinę gerovę. Socialinis kapitalas, kaip ir kiekvienas kitas realiai egzistuojantis objektas, turi savo šešėlį, tamsiąją pusę: bendruomeninės tradicijos ir vertybės gali riboti laisvę ir skatinti netoleranciją, socialinis kapitalas gali didinti socialinę stratifikaciją, stiprindamas ryšius su į save panašiais asmenimis, mažindamas individualių galimybių įvairovę ir pan. Sociologinės pilietinės visuomenės plėtros rekomendacijos daug mažiau efektingos, jos nuosaikesnės ir aptakesnės. Jos akcentuoja poreikį lavinti, šviesti gyventojus, darbo vietas daryti palankesnes socialinei veiklai, skatinti kaimynų bendravimą, socialinį religijų atsivėrimą, aktyvų poilsį (pirmiausia TV žiūrėjimo sąskaita), dalyvavimą kultūrinėje veikloje. Vis dėlto ne mažiau svarbiu pilietinę visuomenę sąlygojančiu veiksniu ir jos raiškos arena sociologai taip pat laiko valstybę, vyriausybę, politiką. Sociologai sako, kad reikia skatinti gyventojų dalyvavimą viešajame gyvenime, viešojoje sferoje. Pradėti reikėtų nuo politinių kampanijų reformos: mažinti finansinio kapitalo įtaką rinkimams, valstybės valdymui, savivaldai ir didinti socialinio kapitalo reikšmę. Kadangi laikas visuomenėje yra pasiskirstęs vienodžiau negu pinigai, pirmenybę reikėtų teikti tokiam dalyvavimui, kuriam asmuo skiria savo laiko, o ne pinigų. Valdžią reikia kuo labiau decentralizuoti, valdžios institucijas daryti lankstesnes ir prieinamesnes piliečiams. R. D. Putnam vaizdžiai sako, kad tokiu pačiu pagrindu, kaip modernios valstybės, priimdamos kokią nors veiklos programą, reikalauja įvertinti jos įtaką aplinkai (angl. environmental impact statement), reikėtų įvesti ir valstybės reikalaujamą politinių bei ekonominių projektų įtakos socialiniam kapitalui vertinimą (angl. social capital impact statement) Žr. Robert D. Putnam, Bowling Alone: The Collapse Sand Revival of American Community, p. 413. .

4. Viešojo administravimo paradigma

Viešojo administravimo paradigmoje domimasi konkrečiomis teisinėmis ir techninėmis pilietinės visuomenės raiškos galimybėmis ir variantais. Teisiniai dokumentai laikomi nevyriausybinių organizacijų veiklos ir jos vertinimo pagrindu. Viešojo administravimo sferoje tikroji pilietinės visuomenės diagnostika vyksta konkrečių valdžios institucijų ir NVO ryšių stebėjimo ir analizės pagrindu. Vartojamas vadybinis NVO apibrėžimas ir požiūris į jas. Jos apibūdinamos vadovaujantis trejetu kriterijų:

1. atsakomybės už vykdomą veiklą – jos telkia piliečius į asociacijas, skatina prisiimti asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę už savo, savo aplinkos bei visuomenės reikalus;
2. veiklos efektyvumo – jos mažesnėmis nei valdžios institucijos sąnaudomis spendžia problemas ir teikia kvalifikuotas paslaugas;
3. atstovavimo, tarpininkavimo – jos atstovauja savo narių ir visuomenės grupių interesams, daro įtaką valdžios sprendimams Žr. Arūnas Kučikas, „Didieji lūkesčiai“, p. 6–7. .

Pagrindinis viešojo administravimo specialistų keliamas klausimas – kaip ir kodėl tradicinės valdžios institucijos turėtų arba galėtų dalytis atsakomybę ir funkcijas su piliečių iniciatyvomis, kad būtų pasiekta visuomenei reikalingo socialinio saugumo ir gerovės bei teikiamų paslaugų geriausios kokybės.

Žvelgiant vadybininko žvilgsniu, ir valdžios institucijos, ir NVO visuomenėje turi tą pačią paskirtį – užtikrinti ir sudaryti galimybę gauti paslaugas, atitinkančias bendruomenės poreikius. Tačiau net ir esant tokius principus suvokiančioms, įsisąmoninusioms ir propaguojančioms valdžios institucijoms bei NVO, išlieka svarbių klausimų, į kuriuos ieškoma veiksmingų, pragmatiškų, praktinių viešojo administravimo priemonėmis pasiekiamų atsakymų ir sprendimų:

1. Kaip apibrėžti funkciją, kurią atliks NVO?
2. Kaip pasiekti, kad NVO, atliekanti jai patikėtą funkciją, nuolat rūpintųsi geros praktikos plėtra?
3. Kaip objektyviai paskirstyti lėšas NVO projektams?
4. Kaip užtikrinti NVO veiklos tęstinumą konkurencinėje NVO kovoje?
5. Kaip patikrinti NVO funkcijų atlikimo rezultatyvumą ir efektyvumą?
6. Kaip plėtoti įvairių valdymo institucijų bendradarbiavimą, valstybės ar savivaldybių funkcijoms atlikti pasitelkiant NVO?

Viešojo administravimo specialistai siūlo spręsti šiuos klausimus kuriant formalizuotas valdžios institucijų ir NVO bendravimo ir bendradarbiavimo struktūras, grindžiamas dviem esminiais subsidiarumo ir partnerystės principais.

Subsidiarumo principas reiškia, kad teisingesnio skirtingos galios struktūrų atsakomybės ir funkcijų paskirstymo galima pasiekti pirmenybę teikiant individui bei jam artimiems socialiniams dariniams (šeimai, bendruomenei, savivaldybei) didesnių ir galingesnių darinių atžvilgiu. Paprasčiau tariant, visi klausimai, kuriuos gali išspręsti atskiras individas ar individų grupė, turi būti palikti jų atsakomybei.

Antras svarbus viešojo administravimo siekis – valdžios institucijų ir NVO socialinės partnerystės prielaidų sukūrimas ir plėtra – tai būtų bendravimą ir bendradarbiavimą užtikrinančios struktūros, pagrįstos aiškiais principais ir abipusiais įsipareigojimais, aiškiai apibrėžtos mainų, konsultavimosi ir finansinės paramos teikimo procedūrų. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad toks bendradarbiavimas gali turėti daugybę formų ir kiekvienu atveju turi būti derinamasi prie konkrečių aplinkybių, tačiau išskirtini keli orientyrai – bendradarbiavimas kuo daugiau turi remtis šalių pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir lankstumo principais Žr. Arūnas Augustinaitis, „Nevyriausybinių organizacijų (NVO) panaudojimas valstybės ar savivaldybės funkcijoms įgyvendinti“, 2001. . Viešojo administravimo specialistai, pasitikėjimo problemą svarstyti lyg palikdami sociologams, o lygiateisiškumo – politologų kompetencijai, išskirtinį dėmesį skiria lankstumui, nes šiuo atveju kalbama apie bendradarbiavimą, į kurio sferą kiekvienas partneris atsineša savo finansus bei kitus išteklius ir jų panaudojimo taisykles bei tradicijas.

Atskirai vertėtų paminėti CIVICUS (Pasaulinis aljansas piliečių dalyvavimui stiprinti, būstinė Pietų Afrikoje, Newtown) Žr. CIVICUS, 2003. programos iniciatyvą sukurti pilietinės visuomenės indeksą ir pagal atskirų šalių atvejų studijas sudaryti pasaulinį pilietinės visuomenės tankio žemėlapį. Kaip įvardija patys projekto iniciatoriai ir organizatoriai, tai yra tyrimo ir veiklos projektas, kurio tikslas nustatyti pilietinės visuomenės būklę įvairiuose pasaulio kraštuose, sukurti duomenų bazę ir paskatinti pilietinės visuomenės ugdymo iniciatyvas. Tai originali ir moksliniams darbams nelabai būdinga formuluotė – šiuo projektu aiškiai siekiama daryti įtaką esamai situacijai ir ją keisti pageidaujama kryptimi. Būtent šis taikomasis elementas yra esminis viešojo administravimo paradigmos elementas. Šiame indekse žvelgiama į keturis pilietinės visuomenės matmenis: 1) kokia yra struktūra, kiek yra nevyriausybinių organizacijų, kiek jos veiklios, kieno interesams atstovaujama; 2) kokia yra socialinė, ekonominė, politinė, kultūrinė ir teisinė pilietinės visuomenės aplinka, kokie įstatymai, kokios tradicijos; 3) kokios vertybės siejamos su pilietine visuomene, kokias vertybes skatina pati pilietinė visuomenė; ir 4) kokia pilietinės visuomenės įtaka sprendimų priėmimo procese, kiek efektyvi pilietinė veikla. Pastarasis aspektas irgi yra savitas viešojo administravimo paradigmos įnašas į pilietinės visuomenės studijas. Domėtis, kokią įtaką ir kaip atskiros struktūros daro visuomenės gyvenime – tai pirmasis žingsnis, strategijų, didinančių tokios pageidaujamos įtakos apimtis ir diapazoną, link. O būtent tokį strategijų kūrimo ir įgyvendinimo uždavinį sau kelia viešojo administravimo specialistai, skirtingai negu vien žinojimo plėtra besirūpinantys filosofai, politologai ar sociologai.

Išvados

Įvairių teorijų apžvalga leidžia teigti, kad pilietinė visuomenė yra svarbi mokslinė sąvoka ir daugialypis socialinis reiškinys. Filosofinė etinė ir kultūrologinė paradigma akcentuoja asmenybės reikšmę pilietinių iniciatyvų sklaidoje, taip pat suabsoliutina valstybės veiksnį. Pilietinis sąmoningumas, atsakingumas tapatinamas su išsilavinimu, plačiai suvokiamu civilizuotumu. O į visuomeninių santvarkų įvairovę ir kaitą žvelgiama rezervuotai ir reliatyviai. Politologinės teorijos domisi siauresniu pilietinės visuomenės aspektu – jos raiška ir pilnatve demokratinėje valstybėje. Čia kertinė yra interesų grupių sąvoka, daug dėmesio skiriama viešajai nuomonei ir viešajam diskursui. Pastaruoju metu plačiai analizuojama korupcijos tema, kuri yra lyg išvestinė (ar realus atspindys) šalyje veikiančių pilietinių vertybių. Sociologinė perspektyva į pilietinę visuomenę žvelgia kompleksiškai ir ją interpretuoja siejant su įvairiais politiniais, ekonominiais ir socialiniais reiškiniais. Svarbiomis sąvokomis čia tampa savanorystė, filantropija, pasitikėjimas ir pan. Viešojo administravimo teorijos plačiai remiasi aukščiau minimų teorijų įžvalgomis ir siekia joms suteikti praktinį pagreitį, atpažinti taikomuosius, vadybiniam išmanymui imlius elementus, sukurti ir pagrįsti realistiškas strategijas, kaip plėtoti pilietinę visuomenę, kurią viešojo administravimo specialistai suvokia kaip vienareikšmiškai svarbų, teigiamą ir teisinėmis bei vadybinėmis priemonėmis įmanomą išpuoselėti reiškinį.

Literatūra

• Arato, Andrew; Jean Cohen, Civil Society and Political Theory, Cambridge: The MIT Press, 1992.
• Aristotelis, „Nikomacho etika“ | Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990, p. 61–273.
• Augustinaitis, Arūnas, „Nevyriausybinių organizacijų (NVO) panaudojimas valstybės ar savivaldybės funkcijoms įgyvendinti“ | Arūnas Kučikas, Vytenė Pivoraitė (sud.), Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2001, p. 31–55.
• Berglund, Sten; Frank H. Aarebrot, Henri Vogt, Georgi Karasimeonov, Challenges to Democracy: Eastern Europe Ten Years after the Collapse of Communism, Cheltenham, Northampton: Edward Elgar, 2001.
• CIVICUS, 2003.
• Dobryninas, Aleksandras; Vladas Gaidys, Boguslavas Gruževskis, Arūnas Poviliūnas, Vytautas Skapcevičius, Marius Povilas Šaulauskas, Saulius Žukas, Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998, Vilnius: Garnelis, 2000.
• Karatnycky, Adrian; Alexander Motyl, Charles Graybow (eds.), Nations in Transit 1998, New Brunswick, London: Transaction Publishers, 1999.
• Kučikas, Arūnas, „Didieji lūkesčiai“ | Arūnas Kučikas, Vytenė Pivoraitė (sud.), Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2001.
• Locke, John, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Mintis, 1992.
• Poviliūnas, Arūnas, „Pilietinė visuomenė“ | Jolanta Rimkutė (sud.), Žmogaus socialinė raida, Vilnius: Homo liber, 2001.
• Putnam, Robert D., Bowling Alone: The Collapse Sand Revival of American Community, N.Y., London, Toronto, Sydney, Singapore: Simon & Schuster, 2000.
• Putnam, Robert D.; Robert Leonardi, Raffaella Y. Nanetti, Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje, iš anglų kalbos vertė Jūratė Novagrockienė, Ainė Ramonaitė, Vilnius: Margi raštai, 2001.
• Salamon, Lester M.; Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, Baltimore (MD): The Johns Hopkins Center for Civil Society Studies, 1999.
• Transparency International Deutschland e.V., 2003.

Theoretical Approaches in Civil Society Research

Summary. The overview of various theories allows us to conclude that civil society is an important scientific concept and a multi-layered phenomenon. Philosophical ethical and cultural paradigm stresses the importance of the personality in civil society initiatives, also it takes the role of the State as an absolute factor. Civic consciousness and responsibility when linked to education, is broadly understood as civility. Variety of social systems and their change is interpreted with reservation and in relative terms. Political scientists are interested in a more narrow aspect of civil society – into its manifestation and development under conditions of the democratic State. For them the basic is concept of interest groups is essential therefore public opinion and public discourse are in the focus of the research. Recently topic of corruption, interpreted as a reflection of the civic values functional in the given society, became very popular among the researchers. Sociologists view civil society as a political, social and economic complex. High importance is attributed to such concepts as volunteerism, philanthropy, trust, etc. Specialists of public administration base their insights on the background defined by the above-described theories and try to confer them practical meaning, recognize applicable elements, apt to managerial knowledge, create realistic strategies how to foster civil society that is considered to be an important, positive phenomenon that could be improved by the legal and managerial instruments.

Keywords: civil society, public goods, interest groups, volunteerism, administration.