Straipsnis Kantas ir transcendentalinis Deleuze’o empirizmas

Transcendentalinė sugebėjimo forma yra neatskiriama nuo jo atskirto, aukštesnio ir transcendentalinio pratimo. Transcendentalinis, sako Deleuze’as, dar nereiškia, kad savybė kreipiasi į anapusinio pasaulio objektus, bet, priešingai, kad ji suvokia juos būtent tame pasaulyje ir suteikia pasauliui. Transcendentalinis pratimas neturi būti išvestas iš empirinio pratimo, nes jis aprėpia tai, ko negali suvokti sveikas protas. Deleuze’as mano, kad, priešingai Kanto įsitikinimui, jis negali būti indukuotas iš įprastų empirinių formų, kurios pasireiškia kaip sveiko proto sąlygos. Nepaisant to, kad šiandien sugebėjimų doktrina yra diskredituota, sugebėjimų doktriną Deleuze’as mano esant būtina filosofinės sistemos dalimi. Sugebėjimų doktrina, jo manymu, yra diskredituota tik todėl, kad neatpažintas šis tikrasis transcendentalinis empirizmas, tuščiai siekiant išvesti transcendentaliją iš empirijos. Kas nauja ištinka proto savybes Deleuze’o transcendentaliniame empirizme? Kiekvienas sugebėjimas patiria trejopą prievartą: prievartą, kuri priverčia atlikti pratimą, prievartą suprasti tai, ką ji viena gali suprasti, tačiau kas yra nesuvokiama (žvelgiant iš empirinių pratimų perspektyvos). Todėl galutinė galia turi tris slenksčius. Kiekvienas sugebėjimas atranda savo unikalią aistrą – kitais žodžiais tariant, savo radikalią skirtį ir savo amžinąją kartotę, kas gali būti suvokiama ir nesuvokiama tuo pačiu metu. Tai liečia ne tik atmintį ir mintį, bet ir vaizduotę.

Tačiau Deleuze’as tęsia (tiksliau, provokuoja) tyrimą keldamas klausimus: Ar yra imaginandum, ar phantasteon riba, kurios neįmanoma įsivaizduoti? Tas pats klausimas tinka kalbai: Ar yra loquendum – kas būtų ir kalba, ir tyla tuo pačiu metu? Likusiems galimiems sugebėjimams, kurie surastų vietą šioje doktrinoje, taip pat galiotų tokie pat klausimai. Deleuze’as akivaizdžiai praplečia Kanto sugebėjimų triadą (intelektas, protas, vaizduotė). Jis klausia, kaip galimas vitališkumas, kurio transcendentalinis objektas įtrauktų siaubingumą, kaip galimas socialumas, kurio transcendentalinis objektas įtrauktų anarchiją? Jo įsitikinimu, tas pats klausimas galiotų net tiems sugebėjimams, kurie tik bus surasti ir kurių egzistavimas net neįtariamas, nes niekas negali būti pasakyta iš anksto, niekas negali nuspėti tyrimo baigties. Deleuze’o manymu, gali paaiškėti, kad kai kurie gerai žinomi sugebėjimai pasirodys neturį savo ribos, jokio verbalinio būdvardžio, nes iki šiol jie patiriami tik kaip sveiko proto forma. Tačiau Deleuze’as numato, kad gali išaiškėti naujos savybės, kurias iki tol slopino sveiko proto formos. Transcendentalinis empirizmas yra vienintelis būdas išvengti transcendentalijų išvedimo iš empirinių prielaidų. Jis rašo:

Mes nesiekiame čia apibrėžti tokios sugebėjimų doktrinos. Mes tik siekiame nužymėti jos galimybės prigimtį. Susiduriame ne su dievais, o su demonais, ženklų nešėjais: šuolio, intervalo, intensyvumo ir momento galiomis, kurios padengia skirtį kitomis skirtimis. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 144.

Spustelėjus išskleisti...

Deleuze’as įžvelgia įtampą tarp juslumo ir vaizduotės, tarp vaizduotės ir atminties, tarp atminties ir minties, nes kiekvienas atskiras sugebėjimas perduoda vienas kitam prievartą, kuri veda jį iki jo paties ribos, kiekvieną sykį tai yra laisva skirties forma, kuri pažadina sugebėjimą, ir pažadina kaip skirtis skirtyje. Todėl, jo manymu, opozicija, panašumas, tapatumas ir netgi analogija yra tik šios skirties apraiškų produkuotos pasekmės, o ne skirties sąlygos. Kiekvienas sugebėjimas, taip pat ir mintis, patiria tik nevalingus nuotykius: nevalingos operacijos yra įkūnytos empirijoje. Tarp sugebėjimų susiklosto tam tikros ryšių serijos, tačiau jos nesusivienija „Aš mąstau“ subjektyvioje vienybėje. Deleuze’o manymu, tai priverstiniai ir sutrūkinėję ryšiai, kurie perveria išsiskaidžiusios asmenybės fragmentus ir sudaro sutrūkinėjusio Aš ribas. Deleuze’as pripažįsta, kad transcendentalinė sugebėjimų raiška yra iš tiesų paradoksali operacija, priešinga sveiko proto raiškai. Todėl harmonija tarp sugebėjimų gali pasireikšti tik kaip disonansinė harmonija, nes kiekvienas sugebėjimas perduoda kitam sugebėjimui savo prievartą, kai kitas sugebėjimas pasitinka su savo skirtimi ir atsišakojimu. Deleuze’o teigimu, Kantas buvo pirmasis, kuris parodė šios disonansinės harmonijos veikimą, atskleisdamas santykius tarp vaizduotės ir minties, pasitelkdamas didingumo sąvoką Žr. Gilles Deleuze, Difference and Repetition, p. 146. . Kita vertus, Deleuze’as mano, kad yra kažkas, kas persiduoda iš vieno sugebėjimo kitam, tačiau tai nėra sveikas protas, o tai, kas patiria metamorfozę. Yra kai kurios idėjos, kurios pereina per visus sugebėjimus, bet nėra nė vienos jų objektas. Kas tas „kažkas“? Deleuze’as neatsako: jis suformuluoja intrigą.

Deleuze’o prasmės teorija: transcendentalinė logika versus formalioji logika

Savo įžvalgą, kad Kantas išveda tris transcendentalines sintezes iš atitinkamų psichologinių sintezių ir todėl tampa tarsi „nepakankamai transcendentalus“, Deleuze’as pakartoja ir kitoje knygoje Prasmės logika (Logique du sens, 1969). Tačiau tokia pat „nepakankamai transcendentali“, Deleuze’o akimis žiūrint, esanti ir fenomenologija. Deleuze’ui akivaizdu, kad Edmundas Husserlis neišvengiąs psichologinių sintezių, kai pradeda išvedinėti įgimtą ir transcendentalinį „matymą“ (voir) iš perceptyvios „regos“ (vision perceptive) Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 119. . Sartre’as sutapatino Kantą ir Husserlį, svarstydamas solipsizmo įveikos galimybę, ir priėjo prie išvados, kad abu jie neperžengė monologizmo ribos. Deleuze’as irgi sutapatina Kantą ir Husserlį, bet jau iš kitos perspektyvos: kvestionuodamas jų abiejų negebėjimą peržengti sveiko proto ribos.

Kaip suderinti – retoriškai klausia Deleuze’as – loginį principą, pasak kurio klaidingas sakinys turi prasmę (taip, kad prasmė, kaip tiesos sąlyga, yra neutrali tiek tiesai, tiek melui) su ne mažiau apibrėžtu transcendentaliuoju principu, pagal kurį sakinys visada turi tiesos dimensiją, bent jau jos dalį ar atmainą, kurios nusipelno ir kuri priklauso jam neatsiejamai nuo jo prasmės? Žr. ten pat, p. 117. .

Sugrįžęs prie Husserlio Idėjų, Deleuze’as, pastebi, kad Husserlis atveria prasmę kaip veiksmo (suvokimo) noemą arba tai, kas yra išreikšta sakiniu. Sekdamas stoikais fenomenologijos redukcijos būdu jis atskleidęs prasmės beaistriškumą išraiškoje. Noema ne tik nuo pat pradžių aprėpia savyje tezės ir modalumo dublikatą, išreikštą sakinyje (suvoktą, prisimintą, įsivaizduojamą), bet ir turi visiškai ir nuo sąmonės turinio, ir nuo realių fizinių daiktų savybių nepriklausomų branduolių. Šiame noematinės prasmės branduolyje iškyla, Deleuze’o, sekančio Eugenu Finku ir Pauliu Ricoueru, žodžiais tariant, „kažkoks aukštesnis transcendentalinis centras“, išreiškiantis santykį tarp pačios prasmės ir jos realaus objekto. Taip transcendentaliai susisieja santykis ir realybė.

Tačiau Deleuze’as mano, kad šis transcendentalumas tesanti tik gudri Husserlio apgaulė. Husserlis, jo akimis žiūrint, nenutolsta nuo Kanto, nes neišvengia filosofijos negebėjimo nutraukti ryšių su sveiku protu ir visuotinai priimta prasme (sens commune), kuri atsakinga už objekto tapatumą, ir nuo sveikos nuovokos (bon sens), atsakingos už bet kurio begalinį bet kurio objekto identifikavimosi procesą. Husserlis apmąstąs genezę kaip atributą, o atributas suvokiamas kaip predikatas, o ne kaip veiksmažodis. Tuo tarpu Deleuze’ui atrodo svarbus būtent veiksmažodis, nes jis atskleidžia ne sąvoką, o įvykį. Įvykis (événement) – viena pamatinių jau paties Deleuze’o prasmės koncepcijos sąvokų Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 117. .

Deleuze’as sugrįžta prie Sartre’o 1937 metais išsakytos beasmeninio transcendentalinio lauko, neturinčio nei sintetinės asmenybės sąmonės, nei subjektyvaus savitapatumo formų, idėjos. Sartre’as teigė, kad subjektas visada konstituojasi. Deleuze’o akimis žiūrint, ši Sartre’o beasmenio (impersonnel) ir iki-asmeninio (pré-personnel) transcendentalaus lauko, gaminančio Aš ir Ego, idėja labai svarbi. Tačiau Sartre’ui nepavykę eiti toliau todėl, kad šį transcendentalinį lauką jis apibrėžęs kaip vis dar sąmonės lauką, susijusį su intencionalumu ir grynosiomis retencijomis. Deleuze’as pripažįsta, kad Husserlis, į transcendentalinius laukus įtraukęs individualizacijos laukus, individualias sistemas monadas ir Aš požiūrį, labiau priartėja prie Leibnico ir nutolsta nuo Kanto, kuris rėmėsi Aš forma Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 121. .

Tačiau Deleuze’as užduoda fenomenologų sukonstruotam transcendentaliniam laukui testuojantį klausimą: ar nereiškia, kad šis ir ne-individualus, ir ne-asmeninis, ir ne-bendras, ir ne-universalus laukas yra kažkas, kas neturi dugno, formos nei skirties, kad jis – šizofreniška bedugnė? Nesuradęs patvirtinančio atsakymo, Deleuze’as konstruoja savąją transcendentalinio lauko versiją, paremtą jo eksperimentinėje filosofijoje svarbiu singuliarumo konceptu. Deleuze’as peržengia transcendentalinės filosofijos lauko ribas ir savo koncepciją kildina iš psichologijos bei biologijos tyrimų, suformuluotų prancūzų Gilberto Simendono (1924–1989) knygoje Individas ir psicho-biologinė genezė (L‘Individu et sa genèse psysico-biologique, 1964). Simendonas buvo labiau žinomas kaip antrosios savo disertacijos dalies Apie techninių objektų egzistavimo būdą (Du mode d‘existence des objets technique, 1958) autorius. Deleuze’o pastebėta knyga Individas ir psicho-biologinė genezė sudaro Simendono daktarinės disertacijos pirmąją dalį. Ji nebuvo plačiai skaitoma, kol ją pastebėjo Deleuze’as. Vėliau ją ėmė komentuoti ir interpretuoti Bruno Latour’as bei Bernardas Stiegleris Žr. Bernard Stiegler, Technics and Time, 1: The Fault of Epinetheus, p. 2. . Deleuze’as tvirtina, kad šioje knygoje pirmą sykį yra nuodugniai apmąstyta ne-asmeninių ir iki-individualių singuliarumų teorija. Kadangi joje išplėtota gyvo individualumo ir sąmoningo subjekto genezės galimybė, tai, Deleuze’o akimis žiūrint, čia yra pateikiama nauja transcendentalumo koncepcija. Deleuze’as pasitelkia penkias Simendono atskleistas ypatybes, kuriomis būtų galima aprašyti transcendentalinį lauką.

Deleuze’as mano, kad į tikrąjį transcendentalumo lauką išeinama tik tada, kai postuluojamas pasaulis, kuriame knibžda anoniminiai, nomadiniai, beasmeniai ir iki-individualūs singuliarumai Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 125. . Pirmiausia šie singuliarumai-įvykiai (singularités-événements) atitinka heterogenines serijas, funkcionuojančias sistemoje, kuri nėra nei stabili, nei nestabili, o veikiau „metastabili“ (métastable). Ši sistema disponuojanti potencialia energija, kuri esanti grynojo įvykio energija. Kita vertus, šie singuliarumai yra pajėgūs automatiškai iš naujo susijungti. Šis procesas yra visada kintantis ir priklauso nuo paradoksalių elementų, kurie perbėga per serijas ir priverčia jas rezonuoti, sujungdami singuliarius taškus į vieną atsitiktinį tašką, o visus išspinduliavimus, visus metimus – į vieną metimą. Trečia, singuliarumai arba potencialai klajoja paviršiumi. Viskas vyksta tik kristalo paviršiuje, kurio augimas yra galimas tik jo briaunose. Deleuze’as ne sykį kartoja mintį, kad „giliausia – tai oda“. Ketvirta, Deleuze’as sako, kad paviršius ir yra prasmės radimosi vieta. Ženklai liekantys beprasmiai, kol jie išeina į paviršiaus organizaciją, užtikrinančią dviejų serijų rezonansą. Toks įvykių-singuliarumų prasmės pasaulis yra neutralus, nes jis dar plūduriuoja virš tų išmatavimų, pagal kuriuos vėliau bus suorganizuotas tam, kad įgautų signifikaciją, manifestaciją ir denotaciją, lygiai kaip jis plūduriuoja virš savo potencialios energijos aktualizacijos, virš būsimų įvykių, kurie gali būti tiek vidiniai, tiek ir išoriniai, tiek kolektyviniai, tiek ir individualūs, priklausomai nuo kontakto paviršiaus, ribos paviršiaus neutralumo, panaikinančio atstumus ir garantuojančio abiejų pusių neatskiriamumą. Todėl šis prasmės pasaulis, sako Deleuze’as, turi probleminį statusą: singuliarumai pasiskirsto savo pačių lauke ir atsiranda šalia lauke kaip topologiniai įvykiai, kuriems netinkamas joks išmatavimas.

Matome, kaip toli Deleuze’as paslinko pačią transcendentalumo sąvokos prasmę nuo to, kaip apie transcendentalumą kalbėjo Kantas. Deleuze’as tai pripažįsta, pastebėdamas, kad transcendentalinis laukas (le champ transcendantal) nesusijęs su Kanto nužymėta asmens Aš forma ar sintetine apercepcijos vienybe. Kantas palikęs nuošalyje genezės ir konstitucijos sąvokas, o apsiribojęs tik transcendentalinių sąlygų sfera Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 128. .

Bedugnė (Sans-fond) versus transcendentalinis idealas

Kantas Grynojo proto kritikoje skirsnyje „Apie transcendentalinį idealą (prototypon transcendentale)“, svarstydamas, kaip galimas grynojo proto idealas, pastebi, kad šį idealą mes paprastai mąstome tik kaip visų galimų predikatų apskritai visumą, tačiau, išsamiau ištyrę, matome, kad ši idėja pašalina aibę predikatų ir kad ji apsivalo iki pat virtimo a priori visiškai apibrėžta sąvoka ir tampa vieninio objekto, kuris visiškai apibrėžtas tik idėja, sąvoka. Išsamus apibrėžimas mūsų prote remiasi transcendentaliniu substratu, apimančiu tarsi visą medžiagos, iš kurios gali būti paimti visi galimi daiktų predikatai, atsargą, ir šis substratas yra ne kas kita, kaip visos realybės (omnitudo realitatis) idėja. Apibrėžiant kurios nors atskiros esybės sąvoką, vienas iš visų galimų predikatų, būtent tas, kuris besąlygiškai būdingas būčiai, yra jos apibrėžime. „Vadinasi, – rašo Kantas, –

išsamaus apibrėžimo, būtinai būdingo viskam, kas egzistuoja, pagrindą sudaro transcendentalinis idealas, kuris yra aukščiausia ir visiška visko, kas egzistuoja, galimybės materiali sąlyga, prie kurios turi būti grąžinamas bet koks mąstymas apie objektus apskritai jų turinio požiūriu. Be to, tai yra ir vienintelis tikras idealas, prieinamas žmogaus protui, nes tik šiuo vieninteliu atveju pati savaime bendroji daikto sąvoka išsamiai apibrėžiama ja pačia ir pažįstama kaip atskirybės vaizdinys. Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, p. 413–414.

Spustelėjus išskleisti...

Deleuze’as cituoja paskutinįjį čia minėtos Kanto frazės sakinį, pavadindamas šią Kanto mintį geriausiu didaktiniu tradicinės metafizikos pavyzdžiu (le plus bel exposé). Iš jos jis padaro išvadą, kad universalumas yra niekas kita, kaip mintinės komunikacijos tarp aukščiausiojo individualumo ir baigtinių individualumų forma: mintis, visada universali mintis, sugrįžta į individualumą Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 129. .

Deleuze’as įžvelgia bendrumą tarp Kanto metafizikos ir fenomenologijos, kaip transcendentalinės filosofijos, nes kiekviena iš jų priverčia mus rinktis tarp dviejų alternatyvų: arba nediferencijuotas pagrindas, bepamatiškumas, beformė nebūtis, bedugnė be skirčių ir savybių, arba aukščiausia individuali Būtis ir neišpasakytai personifikuota Forma. Be šios Būties ir be šios Formos mūsų laukia tik chaosas. Metafizika ir transcendentalinė filosofija panašios tuo, kad jos mąsto tik apie neapibrėžiamus singuliarumus, kurie jau slypi aukščiausiame Ego ir aukščiausiame Aš. Todėl metafizika postuluoja aukščiausiąjį Ego kaip tai, kas dalinai ir pilnutinai charakterizuoja Būtį, remdamasis Būties sąvoka, ir todėl turi visą pirminės realybės pilnatvę. Faktiškai tokia Būtis, sako Deleuze’as, būtinai turi būti individuali, nes nustumia į nebūties bedugnę bet kurį realybės neišreiškiantį predikatą ar savybę, o baigtinės individualybės turinčios apaugti predikatais, išreikšiančiais tik baigtines realybes. O transcendentalinė filosofija pasirenkanti baigtinę sintetinę minties formą, o ne begalinę analitinę individualybės būtį. Deleuze’as mano, kad šiomis natūraliomis nuorodomis į žmogų ji nepastebimai pasiūlo Žmogaus-Dievo pakaitalą. Aš tampa lygiavertis vaizdiniui, kaip individualumas buvo lygiavertis Būčiai. Bet abiem atvejais atsirandanti alternatyva tarp nediferencijuoto bepamatiškumo ir sukaustytų singuliarumų. Taip Deleuze’as mato susipriešinant nonsensą ir prasmę, kai prasmė tampa pirmaprade ir susimaišiusi su predikatais, kurie apibrėžia galutinę aukščiausiojo subjekto formalią konstituciją. Šiam prasmės pirmapradiškumui jau nesvarbu, ar kalbama apie dieviškąją prasmę, kurią pamiršo žmogus, ar apie žmogiškąją prasmę, susvetimėjusią Dieve.

Tačiau šioje, Deleuze’o akimis žiūrint, atsivėrusioje alternatyvoje tarp aukščiausios būties ar Aš formos bei bedugnės pats Deleuze’as renkasi bedugnę.

Deleuze’as įžvelgia filosofijos netikėtumą tada, kai ji priverčia kalbėti bedugnę ir įspėja mistinę jos aršumo, beformiškumo ir aklumo kalbą, kaip kad darė Bome, Schellingas, Schopenhaueris, ankstyvasis Nietzsche. Tačiau iškylanti problema „Kas kalba filosofijoje?“ arba „Kas yra filosofinio diskurso subjektas“? Ar subjektas gali būti pati bedugnė? Deleuze’as mano, kad net privertus beformį pagrindą ir nediferencijuotą bedugnę kalbėti svaigulio ir pykčio kalba, net ir tada neįveikiama transcendentalinės filosofijos ir metafizikos iškelta alternatyva: asmenybės ir individualumo neįmanoma įžvelgti. Deleuze’o akimis žiūrint, Nietzsche’s atradimas prasideda tada, kai jis išsivaduoja iš Schopenhauerio ir Wagnerio apžavų ir ištiria beasmeninių ir iki-individualių singuliarumų pasaulį – pasaulį, kurį vėliau pavadino dionisiškuoju, arba valios galiai pasauliu – laisvos ir nesusaistytos energijos pasauliu. Deleuze’as sako, kad yra nomadiniai singuliarumai, neuždaryti sustingusiame begalinės Būties individualume nei stabiliuose baigtinio subjekto ribose. Jis rašo:

Yra kažkas (quelque chose), kas yra nei individualu, nei asmeniška, bet singuliaru, kas, skirtingai nuo nediferencijuotos bedugnės, peršoka nuo vieno singuliarumo prie kito ir tarsi meta žaidimo kauliukus, darydamas vieną ir tą patį metimą. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 130.

Spustelėjus išskleisti...

Tai ir esanti dionisiškoji prasmę gaminanti mašina (machine dionysiaque), kur nonsensas ir prasmė jau ne paprasčiausiai supriešinami vienas kitam, o veikiau yra šalia prezentuoti (co-présents) naujojo diskurso viduje. Naujasis diskursas (nouveau discours) daugiau nėra apibrėžtas tam tikra forma, bet ir nėra beformiškumo diskursas, tai veikiau grynas beformiškumas (l‘informel pur). Deleuze’as klausia: Kas yra tokios filosofijos subjektas? Atsako: subjekto nelieka, tokiu subjektu negalįs būti nei žmogus, nei Dievas, ir jokiu būdu – ne žmogus Dievo vietoje. Subjektu čia tampa laisvas, anoniminis ir nomadinis singuliarumas, perbėgantis tiek per žmogų, tiek ir per augalus ir gyvūnus, nepriklausomas nuo materijos individualumo ir asmenybės formų. „Antžmogis“ (Surhomme) ir reiškia tik tai, kad tai yra aukščiausias visa to, kas egzistuoja, tipas (de tout ce qui est). Deleuze’as pripažįsta, kad tai yra keistas diskursas, kurį turi atitikti atnaujinta filosofija, traktuojanti prasmę ne kaip predikatą ar savybę, o kaip įvykį (événement).

Deleuze’as pastebi, jog Nietzsche atradęs naujus gelmės atradimo kelius, naujai nušvietęs gelmę, išgirdęs tūkstančius jos balsų ir visus privertęs kalbėti. Deleuze’as sako, kad Nietzsche’s nebaugino rizika įkristi į šią gelmę, kurią jis surado ir apie kurią, kaip niekas kitas, pranešė kitiems. Deleuze’o žodžiais tariant, Nietzsche žuvo labai savitai – sugrįždamas į bedugnę, kurią pats atgaivino ir atkapstė. Tiksliau, tai buvusi kvazi-žūtis, nes, anot Deleuze’o, liga ir mirtis yra įvykiai, kurie paklūsta dvigubam kauzalumui: kūnų, daiktų išsidėstymo bei skysčių kauzalumui, taip pat ir kvazi-priežasčių, veikiančių bekūnio paviršiaus organizaciją ir dezorganizaciją. Atrodytų, jog Nietzsche išprotėjo ir mirė nuo paralyžiaus – nuo kūniškojo sifilitinio mišinio. Tačiau, Deleuze’o įsitikinimu, judėjimas, po kurio sekė šis įvykis, kvazi-priežasčių santykis, įkvepiantis darbą, kartu įkvepiantis gyvenimą, neturi nieko bendra su bendruoju paralyžiumi, akių migrena ir vėmimais, nuo kurių jis kentėjo, išskyrus tai, kad jie suteikė gyvenimui ir darbui naują kauzalumą, o būtent amžinosios tiesos statusą, nepriklausomą nuo jos kūniškų įsikūnijimų. Deleuze’ui atrodo, kad čia svarbu yra kūrinio stilius, o ne mišinys kūne. „Santykis su kūriniu ir liga yra susietas šiuo dvigubu kauzalumu“ Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 132. .

Taip Deleuze’as, pasitelkdamas Nietzsche’ę ir teigdamas, jog universali mintis visada sugrįžta į individualumą, iš tiesų naujai perinterpretavo Kantą.

Sielos negalios ir gelmės–paviršiaus takoskyra

Kodėl Deleuze’as prieštarauja Kanto minties vaizdinio sampratai? Deleuze’as laikosi priešingo požiūrio nei Kantas į mąstymo ir sveikos prigimties santykį. Pasak Deleuze’o, negalima laikyti, kad mąstymas yra natūralaus sugebėjimo pasireiškimas ir kad šis sugebėjimas išreiškia gerą prigimtį ir gerą valią. Jo manymu, „kiekvienas“ labai gerai žino, kad faktiškai žmonės mąsto retai ir kad dažniau tai daro šoko paveikti, o ne susižavėjimo, kurį suteikia mąstymo skonis Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, What is Philosophy?, p. 132. .

Atrodytų, kad transcendentalinio empirizmo principus Deleuze’as perima ne tik iš Nietzsche’s, bet ir iš Antonino Artaud Antoninas Marie Josephas Artaud (1896–1948) – prancūzų teatro režisierius ir teoretikas, pagarsėjęs ne tik dėl radikalių teorinių įžvalgų bei ambicingo metafizinio teatro projekto, bet ir dėl pačios savo asmenybės, tiksliau, asmenybės sutrikimo. 1901 m. Artaud, būdamas penkerių metų, turėjo vizijų, primenančių meningito požymius. Paauglystėje kentėjo nuo neuralgijos bei depresijos, o 1914 m. jis patyrė pirmuosius mistiškus kliedėjimus. 1916 m., pastebėjus ryškesnius simptomus (agresiją, baimę), Artaud buvo diagnozuotas somnambulizmas. Vaistai tapo vienintele priemone ligonio kančioms palengvinti. Dar vėliau Artaud buvo nustatyta ypatinga šizofrenijos forma – parafrenija. Didelę savo gyvenimo dalį praleidęs psichiatrinėse klinikose ir prieglaudose – Villejuif, Sotteville-les-Rouen, Ville-Evrard, galiausiai (1943–1946) Rodeze, kur buvo taikoma elektros šoko terapija, – Artaud yra dažnai lyginamas su kitu garsiu „bepročiu“ Friedrichu Nietzche. „Kaip ir Nietzsche, Artaud simbolizuoja išprotėjusį genijų, visą gyvenimą paskui save vilkusį beprotybės ženklą“, tvirtina psichoanalizės istorikė Elisabeth Roudinesco (Roudinesco, 2004). Vis dėlto skirtingai nei Nietzsche, Artaud sugebėjo išlikti produktyvus iki pat savo gyvenimo pabaigos. Be to, kūrybinis Artaud talentas pasižymėjo ne tik produktyvumu, bet ir įvairiapusiškumu. Jis buvo žinomas ne tik kaip Žiaurumo teatro (Théâtre de la Cruauté) įkūrėjas, bet ir kaip teatro ir kultūros kritikas, rašęs teatro ir kino kritikos bei teorijos temomis, poetas (1923 m. pasirodė pirmasis Artaud poezijos rinkinys Dangaus trik-trak (Tric-trac du ciel), taip pat kūrė pjeses bei kino scenarijus, pats vaidino ne tik teatre, bet ir kine, piešė (Artaud piešinius galima išvysti paskutinėje knygoje 50 piešinių nužudyti magijai (50 Dessins pour assassiner la magie, išleista 2004 m.). Paskutinis Artaud viešas pasirodymas įvyko 1947 m. Tai buvo jo parengta radijo laida Gana Dievo nuosprendžių (Pour en finir avec le jugement de Dieu) (žr. Kristina Karvelytė, Posūkis nuo kalbos link vaizdo postmoderniojoje filosofijoje, p. 67). . Deleuze’ui buvo svarbu, kad Artaud dogmatiniam minties vaizdiniui priešpriešino mintį be vaizdinio. Deleuze’o požiūriu, jis sunaikina šį Kanto įtvirtintą dogmatinį vaizdinį, aprašydamas kitokios patirties – savo šizofreniško mąstymo patirties – galimybę. Artaud sakė, kad jo problema nebuvo nukreipti mintį ar tobulinti minties išraišką, ar surasti metodą, kaip patobulinti savo eilėraščius, bet problema buvo sugebėti ką nors mąstyti apskritai. Čia, anot Deleuze’o, ir prasideda transcendentalinis empirizmas.

Priešpriešindamas, jo manymu, Artaud inicijuotą transcendentalinį empirizmą Kanto transcendentaliniam idealizmui, Deleuze’as rėmėsi Kanto veikalais Grynojo proto kritika bei Sprendimo galios kritika, tačiau nepastebėjo sielos negalių bei ligų analizės jo Antropologijoje pragmatiniu požiūriu.

Deleuze’o „kūno be organų“ koncepto genezė, atliepianti Artaud savo sąmonės būsenų ir kūno jausenų refleksijos patirtį, savaip patęsia Kanto pragmatinėje antropologijoje pradėtą tyrimą. Kantas pragmatinėje antropologijoje integralia žmogaus pažinimo dalimi laikė ir jo sielos negalių bei sielos ligų pažinimą. Skirtumas tik tas, kad Deleuze’as sielos negalių bei ligų atvertą pasaulį laikė integralia pažinimo dalimi, Kantas – pažinimo trukdžiais. Kantas pragmatinėje antropologijoje gebėjimo pažinti trukdžius t. y. pamišimą suskirstė į padriką, metodišką ir sisteminį. Jis išskyrė keturias pamišimo atmainas. Padrikas pamišimas yra idiotizmas (amentia) – t. y. negebėjimas savo vaizdiniams suteikti rišlumą. Metodiškas pamišimas yra proto aptemimas (dementia), kai dėl klaidingai kuriančios vaizduotės susidaryti savieji vaizdiniai laikomi suvokimais Žr. Immanuel Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, p. 123. . Metodiškas, bet fragmentiškas yra išprotėjimas (insania), kai vaizduotė, veikdama panašiai kaip intelektas, žaidžia, susiedama nesuderinamus dalykus, ir „dumia akis“, kad ši sąsaja yra visuotinė ir joje glūdi tų daiktų vaizdiniai. Sisteminiu pamišimu Kantas įvardija beprotystę (vesania) kaip sutrikusio proto ligą, kai žmogus peršoka visas patyrimo pakopas ir vaikosi principų, kurie gali būti iškelti aukščiau už patyrimo kriterijų ir tariasi suvokiąs tai, kas nesuvokiama Žr. ten pat, p. 124. .

Sunku pasakyti, kuriam pamišimo tipui Kantas priskirtų Artaud atvejį. Artaud neeksperimentuoja: dažna jo būsena jau net nėra „arti pamišimo“, o pats pamišimas. Artaud šizofrenija nėra jo paties pasirinkimas, o liga Žr. Évelyne Grossman, « Biographie », p. 25. . Artaud tiesiog pajėgia savaip reflektuoti šią patirtį. Deleuze’as knygoje Skirtis ir kartotė, oponuodamas Platono–Descartes’o–Kanto suformuotam sveiko proto postulatais grindžiamam minties vaizdiniui, pasitelkia šios patirties refleksiją. Anot Deleuze’o, Artaud patirtis atskleidė, kad sveiku protu grindžiamas minties vaizdinys neaprėpia visos galimos mąstymo patirties. Artaud atskleidęs, kad egzistuoja acefalizmas mintyje, amnezija atmintyje, afazija kalboje ir agnozija juslume. Artaud žinojęs, kad mąstymas nėra įgimtas, kad jis turi būti įdiegtas į mintį. Todėl mąstyti ir reiškia kurti – jokios kitos kūrybos neegzistuoja Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, What is Philosophy?, p. 147. . Vėliau šią Artaud įžvalgą Deleuze’as toliau plėtos savo kino filosofijoje. Deleuze’o teigimu, Eizensteinas ir Artaud abu pastebėjo, kad būtent kine mintis susiduria tiesiogiai su savo pačios negalimybe, bet tai suteikia aukščiausią galią jos gimimui. Šioje koncepcijoje mintis daugiau nesusiduria su represija, pasąmone, svajone, seksualumu ar mirtimi, kaip manė ekspresionistai (lygiai kaip ir siurrealistai), o būtent visos šios apibrėžtys susiduria su mintimi kaip aukštesne „problema“, arba įsijungia į neapibrėžtą ir neišreiškiamą santykį Žr. Gilles Deleuze, Cinéma 2 : l’Image-temps, p. 161. . Tiesa, apibendrina Deleuze’as, kad blogas kinas (ir kartais geras) apriboja save žiūrovui įteigta svajonės būkle, arba – tas buvo dažnai analizuojama – įsivaizduojamu dalyvavimu. Tačiau kino esmė – kas nėra filmų dauguma – laiko mintį savo aukštesniu tikslu, „nieko kita tik mintį ir jos funkcionavimą (rien d‘autre que la pensée et son fonctionnement)“ Gilles Deleuze, Cinéma 1 : l’Image-mouvement, p. 219. .

Knygoje Prasmės logika skyriuje Šizofrenikas ir maža mergaitė Deleuze’as, pasiremdamas Artaud patirtimi, suformuluoja „kūno be organų“ (corps sans organes) konceptą. Vėliau „kūno be organų“ konceptą Deleuze’as ir Guattari toliau plėtos knygoje Anti Edipas. Kapitalizmas ir šizofrenija, pasitelkdami ir cituodami kito šizofreniko, gebėjusio aprašyti savo patirtis, teisėjo Danielio Paulo Schreberio tekstus Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia, 1983; Daniel Paul Schreber, Memoirs of My Nervous Illness, 2000. Daniel Paul Schreber – vokiečių kilmės teisėjas, kuris susirgo psichine liga sulaukęs keturiasdešimt dvejų ir sirgo likusius dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus. 1903-aisiais, sulaukęs 61, jis išleido knygą Prisiminimai apie psichinę ligą (Denkwürdigkeiten eines Nervenkranken). Jo tekstus cituoja Freudas, Jungas, Deleuze’as. . Deleuze’as grįžta prie Artaud patirties, bandant versti Lewiso Carrollo knygas Alisa stebuklų šalyje bei Alisa veidrodžio karalystėje. Deleuze’as pastebi, kad Artaud vertime galima atpažinti Carrollo tekstą tik iš pirmų dviejų eilučių. Tačiau toliau prasideda slydimas į tam tikrą kūrybinį kolapsą, perkeliantis mus į visiškai kitą pasaulį ir kitą kalbą – šizofrenijos kalbą. Artaud pats viename iš laiškų prisipažįsta, kad jam sunkiai sekasi išversti Carrolo parašytą personažo Taukšlio eilėraštuką Lankšliaują bukai pietspirgiai / Sau grąžtėsi ant pieplatės; / Greit rainelaiši šluotpūkai, / Šmųlydę čiukai švilpčiaublės (Lewis Carroll, Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, vertė J. Vaičiūnaitė, p. 88). , kad verčiant atskirus fragmentus pasidarė nuobodu. Pasirodo, jis niekada jo ir nemėgęs, jam jis dvelkia infantilizmu.

Aš iš tiesų nemėgstu paviršiaus eilėraščių ar kalbų, nuo kurių dvelkia laimingu nerūpestingumu ir intelektualine sėkme, tarsi intelektas remtųsi anusu, praradęs sielą ir širdį,

Spustelėjus išskleisti...

rašė Artaud Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 103. .

Artaud sutinka, kad galima išrasti savąją grynąją kalbą be gramatinės prasmės, tačiau ta prasmė turi turėti savo pačios vertę, ji turi kilti iš kančios (d‘affre). Alisos stebuklų šalyje autorių Artaud įtaria siekiant intelektualizmu apsisaugoti nuo kitų kančios ir išsilaisvinti nuo kančios gimdos būties (l‘etre utérin de la souffrance). Carrolo intlektualizmas Artaud atsiduoda fekalijomis. Tai esąs sotaus žmogaus darbas.

Deleuze’as Artaud refleksijoje pastebi ir akcentuoja paviršiaus (surface) ir gelmės (profondeur) perskyrą: Artaud nemėgstąs paviršiaus kalbų (les langages de surface). Kodėl? Todėl, kad paviršiaus kalbos nepastebi realių problemų kalbos gilumoje – šizofreniškų kančios, mirties ir gyvenimo klausimų. Šizofrenikams išnyksta daiktų paviršius, sako Deleuze’as, jisai suskyla. Nebelieka jokios ribos tarp daiktų ir sakinių, nes daiktai nebeturi paviršiaus. Kūnas tampa gelme kaip degeneruojančiu matmeniu, susiurbiančiu į save visus daiktus: viskas yra kūnas ir viskas tampa kūniškumu. Medis, kolona, gėlė ar nendrė – viskas užauga kūno viduje, rašo Deleuze’as. Mūsų kūnas perveria kitus kūnus ir koegzistuoja su jo dalimis. Deleuze’as įžvelgia, jog šizofreniški kūnai įgyja tris aspektus: jie tampa kūnais-rėtimis (corp-passoire), sutrupėjusiais kūnais (corps morcelé), išskaidytais kūnais (corps-dissocié) Žr. Gilles Deleuze, Logique du sens, p. 106. . Šizofrenikui suyra paviršiai, todėl žodžiai praranda savo prasmes: kiekvienas žodis yra fiziškas ir veikia kūną. Deleuze’as rašo, kad šizofreniko mąstysenoje žodžiai praradę prasmę, suskyla į gabalus. Todėl žodis daugiau nebeišreiškia daiktų tvarkos atributų. Šizofrenikai ne iš naujo atranda prasmes, bet suardo žodžius. Viskas vysta gelmėje, atsiranda žodžiai-kvėpavimai, žodžiai-spazmai, kur raidžių, skiemenų ir fonetinės reikšmės pakeičiamos išskirtinai toninėmis reikšmėmis, kurių neįmanoma užrašyti ir kurias atitinka naujas šizofreniško kūno išmatavimas – organizmas be dalių, funkcionuojantis tik dėl įkvėpimo-iškvėpimo, išgaravimo ir pratekėjimo. Tai ir esąs Artaud išrastas „kūnas be organų“ (corps sans organes), sako Deleuze’as. Šis suaugęs su Deleuze’o vardu kūno be organų konceptas iš esmės buvo išsakytas taip pat Artaud reflektuojamos šizofreniškos patirties:

Nėra burnos, nėra liežuvio, nėra dantų, nėra gerklės, nėra virškinamojo trakto, nėra skrandžio, nėra pilvo, nėra išeinamosios angos – aš turiu atstatyti tą žmogų, kuriuo esu Gilles Deleuze, La philosophie critique de Kant, p. 108.

Spustelėjus išskleisti...

(Kūnas be organų sudarytas tik iš kaulų ir kraujo).

Deleuze’as pastebi, kad šizofreniškas žodis susidvejina: jis apima žodį-kančią ir žodį-veiksmą. Šie du žodžiai atitinka kūno dvejopumą – padalintą kūną ir kūną be organų. Jie nurodo į du teatrus – siaubo teatrą ir žiaurumo teatrą, taip pat į du nonsenso tipus – pasyvųjį ir aktyvųjį. Pirmasis yra žodis, netekęs prasmės, suyrantis į fonetinius elementus, ir toninių elementų nonsensas, formuojantis nedalomą, bet beprasmišką žodį. Viskas čia vyksta žemiau paviršiaus ir prasmės lygmens. Šizofreniškoje kalboje išnyksta žymimoji ir žyminčiosios serijos. Nonsensas daugiau paviršiuje nebesukuria prasmės. Jis įtraukia į save ir praryja visą prasmę. Neatsitiktinai, sako Deleuze’as, Artaud formuluoja, kad būtis, kuri yra nonsensas, turi dantis. Fizikiniai kūnai ir tariami žodžiai vienu metu pasidalija ir susijungia bekūniška riba. Ši riba ir yra prasmė, viena vertus, kaip gryna žodžių raiška, kita vertus, kaip loginis daiktų atributas. Niekas neapsaugo sakinių nuo pasinėrimo į kūnus. Deleuze’as oponuoja klinikiniams-psichiatriniams bandymams interpretuoti Carrollo sukurtą Alisos pasaulį kaip šizofrenišką pasakojimą. Jo nuomone, Carrollas ir Artaud negali susitikti, nes vienas veikia paviršiaus, kitas – gelmės plotmėje. Ar sveikasis variantas, šiuo atveju logikos paradoksų meistras Carrollas, gali jaustis pranašesnis šizofreniko Artaud pasaulio atžvilgiu? Tik ne Deleuze’o eksperimentinėje filosofijoje. Deleuze’as rašo:

Mes neatiduotume nei vienos Antonino Artaud eilutės už visą Carrollą. Artaud – vienintelis, kuris pasiekė visišką gelmę literatūroje, kuris atrado gyvą kūną ir šiurpinančią šio kūno kalbą – iškentėjo, kaip jis pats sako. Jis atsekė infra-prasmę, vis dar šiandien nežinomą. Gilles Deleuze, La philosophie critique de Kant, p. 3.

Spustelėjus išskleisti...

Atrodytų, kad Artaud nuo Kanto skiria ne tik egzistencinės patirties bei mąstymo krypties begundė. Kantas būtų pagyręs Artaud už bandymą aprašyti savo sąmonės būsenas, nes Antropologijoje pragmatiniu požiūriu jis rašė, jog

mėginimas pasitelkus fizines priemones stebėti patį save tokios būsenos, kuri artima pamišimui ir kuri sąmoningai sukeliama siekiant geriau suprasti nevalingas būsenas, – toks mėginimas gana protingas, nes siekia ištirti reiškinių priežastis. Immanuel Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, p. 125.

Spustelėjus išskleisti...

Deleuze’as ne tiek gilinasi į reiškinių priežastis, kiek kelia klausimą „kaip visa tai veikia?“ Deleuze’as priešpriešina savąjį transcendentalinį empirizmą Kanto transcendentaliniam idealizmui, tačiau lieka atviras klausimas, adresuojamas pačiam Deleuze’ui: ar ši jo atrasta bei išrasta šizofrenišką patirtį gaminanti mašina gali išsemti visą transcendentalinį lauką ir visiškai išstumti iš jo sveiko proto ir sveikos nuovokos alternatyvą? Ar būtina ją išstumti, nepažeidžiant paties transcendentalinio lauko daugeriopų rizominių jungčių ir įvairiausių mašinų (rašymo, celibato, karo ir t. t.) veikimo taisyklių?