Straipsnis Lietuvos vyriausiasis tribunolas XX amžiuje

Vyriausiojo Tribunolo 1928 m. gegužės 11 d. nutarime buvo suformuluota po 1926 m. perversmo valstybei buvusi politiškai aktuali, bet susilaukusi nevienareikšmiškų visuomenės vertinimų nuostata apie tai, jog dėl kurių nors priežasčių nustojus veikti tam tikrai konstitucinei institucijai (buvo kalbama apie 1927 m. balandyje Vyriausybės paleistą ir Konstitucijos nustatytais terminais nesušauktą Seimą), jos vykdyta valstybei būtina funkcija dėl to neišnykstanti, pasikeičiantis tiktai tos funkcijos vykdytojas, ji tik pereinanti kitai atitinkamo lygmens institucijai. Pažymėtina ir kita to paties nutarimo tezė, iš esmės pripažįstanti galimybę revoliucijos ar perversmo dėka susiformavusiai vyriausybei dekretuoti laikiną konstituciją – „konstitucinį provizoriumą“ Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 109–124. .

Tarp svarbesnių 1925 m. vasario 4–10 d. Vyriausiojo Tribunolo nutarimo eksministro J. Purickio ir kitų byloje Žr. ten pat, p. 17–28. tezių – teisę aiškinti įstatymus turi tik teismas, o ne Seimas; teismas jam pavestą valdžią vykdo nepriklausomai; Seimo nuomonė, išreikšta ne įstatymo forma, teismui nėra privaloma; teismo sprendimą panaikinti gali tik teismas. Kylant neaiškumams dėl 1922 m. Konstitucijoje konkrečiai neaptartos veikiančios teismų sistemos, Vyriausiajam Tribunolui teko aiškinti, jog joje minimas „Aukščiausiasis teismas dabar mūsų valstybėje yra Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas“.

Sutvirtinant teisėjų nepriklausomumo principą, 1929 m. kovo 22 d. pasisakyta prieš galimybę eiti teisėjo pareigas kitokiu nei įstatymo nustatytu pagrindu, taip pat netekusiam Lietuvos pilietybės asmeniui Žr. Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 146. .

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo pavedusi teismui spręsti administracijos įsakymų teisėtumą, sykiu nurodydama, kad teismų organizaciją, kompetenciją ir jurisdikciją turintis nustatyti įstatymas, todėl, galiojant teismų įstatymams, nenurodantiems administracijos įsakymų apskundimo tvarkos, pasak Tribunolo 1923 m. vasario 1 d. ir gegužės 23 d. sprendimų, teismas savo nuožiūra negalintis imtis tiesiogiai jam nepavestos funkcijos Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, nr. 4, p. 46–47. .

Rūpinantis teismų darbo kokybe ir teisėtumu, Vyriausiojo Tribunolo teisiamajai kolegijai 1929 m. balandžio 30 d. teko panaikinti Kauno apygardos Teismo sprendimą, padarytą teisiamajame posėdyje dalyvaujant apygardos teismo nariui ir pakviestiems taikos teisėjui bei teismo tardytojui, ir nurodyti, jog net ir įstatymui leidžiant juos kviesti, teisiamoji kolegija galinti būti papildoma tik vienu asmeniu Žr. Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 150. . Tribunolo Visuotiniame susirinkime 1926 m. sausio 22 d. aptarti kai kurie teismų darbo trūkumai rengiant bylas teismui – procesinių dokumentų trūkumai, klaidos skiriant proceso dalyvius, kiti proceso pažeidimai, ir teismų darbuotojai įpareigoti laikytis nustatytos tvarkos Žr. ten pat, p. 42. .

Nemaža Tribunolas užsiėmė aiškindamas karo įstatymus – Ypatingus valstybės apsaugos įstatus, ypač jų veikimą laiko bei teritorijos atžvilgiu, karo lauko teismų taikymą, kai kurias nusikaltimų rūšis Žr. 1919–1929 Kariuomenės teismas, p. 80–91. . Skyrium imant, net keletą kartų (1927 m. rugpjūčio 2 ir 9 d., rugsėjo 19 d.) Tribunolui teko pasisakyti dėl karo stovio, Respublikos prezidento aktu įvesto 1926 m. gruodžio 20 d. ir nepateikto, kaip reikalavo tuomet galiojusi Konstitucija, Seimui jo tvirtinti, veikimo – pasak Tribunolo, juridinę reikšmę turintis karo stovio įvedimo momentas, o ne pranešimas apie tai Seimui; nepranešimas Seimui šiuo atveju nemenkinantis Prezidento akto galios; Konstitucija nenumatanti, kad Prezidento aktas savaime nustotų galios Žr. ten pat, p. 88–90. .

Vyriausiojo Tribunolo praktikoje buvo aiškinami teisės klausimai, susiję su teisės šaltiniais, galiojusiais skirtingose valstybės teritorijos dalyse, prisidėdami prie problemų, kylančių iš to meto Lietuvos teisei būdingo partikuliarumo, vienodo sprendimo. Svarbiausieji Vyriausiojo Tribunolo išaiškinimai, liečiantys Lietuvos Užnemunėje galiojusių civilinės teisės šaltinių – Civilinio 1825 m. statuto, Vedybų 1836 m. statuto, Napoleono kodekso, Hipotekos įstatymo, Prekybos kodekso ir 1860 m. gegužės 24 d. įstatymo (vadinamųjų „Tarnų samdymo ir šeimininkų bei tarnautojų tarpusavio taisyklių“) – nuostatus, buvo surinkti, susisteminti ir paskelbti leidinyje „Vyriausiojo Tribunolo Suvalkijos įstatymų paaiškinimai (tezės)“ (1932).

Kilus teismuose nesusipratimams taikant Klaipėdos kašto Konvencijos 1 priedėlio 21 straipsnio, teigiančio, jog Lietuvos, tarp jų ir Klaipėdos teritorijos, teismų sprendimai būsiantys vykdomi visoje Lietuvos, įskaitant ir Klaipėdą, teritorijoje Žr. Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, 1924. , Tribunolo bendras susirinkimas pakomentavo ir patvirtino šią nuostatą Žr. Lietuvos Tarybos teisininkų komisijos 1918 05 28 raštas Tarybos Prezidiumui, l. 29–40. . 1924 m. balandžio 9 d. bendrame susirinkime svarstytas Klaipėdos krašto Direktorijos įstatymo sumanymas dėl advokatų praktikos sąlygų, numatantis teisę vesti bylas Klaipėdos krašto teismuose tik advokatams klaipėdiečiams. Krašto atstovams Tribunole projektui pritarus, likusioji to meto dauguma – keturi Tribunolo nariai – pasisakė prieš Lietuvos advokatūros skaldymą: Lietuvos advokatai turintys teisę vesti bylas Klaipėdos teismuose be papildomų egzaminų, lygiai kaip Klaipėdos advokatai Lietuvos teismuose Žr. ten pat, l. 10–11. .

Gausūs Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai ir teisiamųjų kolegijų sprendimai įnešė didžiulį indėlį į Lietuvos teisės raidą.

Nuolat naudojama Tribunolo praktikos paskleidimo priemonė buvo Lietuvos teisininkų draugijos 1922–1940 m. leistas teisės mokslo ir praktikos žurnalas „Teisė“, kuriame publikuota medžiaga su nuolatine rubrika „Vyriausiojo Tribunolo praktika“. Jau pirmajame žurnalo numeryje paskelbti aštuoni visuotinių susirinkimų nutarimai bei sprendimai konkrečiose bylose, spaudai parengti paties Tribunolo pirmininko A. Kriščiukaičio Žr. Antanas Kriščiukaitis, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, p. 47–50. .

Nesant nustatyto privalomo jos viešo skelbimo, pastangos šioje srityje nebuvusios pakankamai efektyvios Žr. Voldemaras Bumblys, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, p. 142. . Tik 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo 95 straipsnis nurodė, jog Vyriausiojo Tribunolo Visuotinio susirinkimo teisės klausimų aiškinimai, siekiant, kad tie dalykai „galėtų būti teismų vienodai sprendžiami“, skelbiami teisingumo ministro nustatyta tvarka. Nuo tada jo visuotinių susirinkimų nutarimai ir baudžiamųjų bei civilinių kasacinių bylų sprendimai jau nuolat skelbti to paties žurnalo „Teisė“ priedo forma sąsiuviniais, pavadintais „Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai“. Išleidus dvidešimt tris tokius rinkinius Žr. Vyriausiojo Tribunolo 1933–1938 metų visuotinių susirinkimų nutarimų rodyklė, p. 3. , 1939 m. šie priedai visuotinių susirinkimų nutarimams, baudžiamųjų ir civilinių bylų sprendimams imti leisti atskirais pavadinimais. Pagaliau 1939 m. gruodžio 16 d. paskelbus teisingumo ministro pasirašytą Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo teisės klausimų aiškinimams skelbti tvarką Žr. Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo teisės klausimų aiškinimams skelbti tvarka, 1939. , praktika skelbti šio žurnalo priede Vyriausiojo Tribunolo nutarimų ir sprendimų medžiagą buvo oficialiai įteisinta. Nustatyta, jog skelbiami yra aukščiausiosios teisminės instancijos Visuotinio susirinkimo teisės klausimų aiškinimai, taip pat, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkui susitarus su jo skyrių pirmininkais, – skyrių sprendimai, kuriais „išaiškinama tikroji įstatymų prasmė“.

Iki 1940 m. „Teisės“ prieduose paskelbta arti penkių tūkstančių Vyriausiojo Tribunolo dokumentų, tarp jų daugiau nei 450 visuotinių susirinkimų nutarimų, daugiau nei pusantro tūkstančio sprendimų baudžiamosiose ir apie 2800 sprendimų civilinėse kasacinėse bylose. Visa tai sudarė apie pusę visų Tribunolo nutarimų ir sprendimų Žr. Armanas Andriulis, „Lietuvos valstybės teisinės sistemos formavimo (1918.II.16–1940. VI.15) bruožai“, p. xxiv. .

Realią reikšmę, kurią Vyriausiojo Tribunolo veikla teikė teismų praktikai, atspindėjo gausūs neoficialūs Vyriausiojo Tribunolo nutarimų ir sprendimų rinkiniai, privačia iniciatyva ir pastangomis sudaryti veiklesnių teisininkų – praktikos arba mokslo atstovų. Išleistas čia nekart cituotas „Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle“ (1933). Pažymėtina dešimties sąsiuvinių serija, pavadinta „Vyriausiojo Tribunolo civilinių kasacinių bylų sprendimų rinkiniu“, apimanti beveik du tūkstančius Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų civilinių kasacinių bylų sprendimų (1929–1935). Sąrašą tęsia „Vyriausiojo Tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys“ (1932), „Vyriausiojo Tribunolo 1928–1929 metų baudžiamųjų bylų sprendimų rinkinys su dalykine rodykle 1924–1929 metų rinkiniui“ (1933), „Vyriausiojo Tribunolo 1928–1929 metų baudžiamųjų bylų sprendimų rinkinys su dalykine rodykle 1924–1929 metų rinkiniui“ (1933) etc.

Surinkta ir susisteminta Vyriausiojo Tribunolo sprendimų atitinkamais klausimais medžiaga taip pat tapo neabejotinu įvairių teisės šaltinių neoficialių rinkinių ar recepuotų svetimos kilmės kodeksų, taip pat neoficialių vertimų į lietuvių kalbą privalumu. Šia prasme pažymėtini leidiniai „Civiliniai įstatymai (X t. 1 d.)“ (1933); „Zakony graždanskije (Sv. zak. t. X č.1)“ (1934); „Civilinio proceso įstatymas“ (1931); „Civilinės teisenos įstatymas“ (1938); „Baudžiamasis statutas“ (1934); „Baudžiamojo proceso įstatymas“ (1933) ir t. t., taip pat teminiai teisės rinkiniai „Butų nuomos miestuose įstatymas“ (1928), „Įstatymas apie testamentus“ (1931); „Vekselių įstatai“ (1931); „Žyminio mokesčio įstatymas“ (1935); „Įstatymas apie testamentus“ (1931; „Butų nuomos miestuose įstatymas“ (1928) ir kt.

Šią ir dar kitą čia nepaminėtą medžiagą surinko ir spaudai rengė J. Abramavičius, S. Bieliackinas, J. Byla, Č. Butkys, S. Fridmanas, V. Fridšteinas, M. Kavolis, G. Kiseniškis, B. Kolevzonas, Z. Kolodnas, V. Požėla, K. Šalkauskis, Z. Toliušis, L. Veržbavičius, J. Viskanta ir kai kurie kiti.

Didele dalimi Vyriausiojo Tribunolo veiklos rezultatas, kad Lietuvos teismams nepriklausomybės laikais buvo pavykę tapti patikima, labai kvalifikuota ir moralia konstitucine institucija, pasižymėjusia ypač „aukštu teisės ir teisingumo pajautimu, sąžiningumu ir pareigingumu“, tuo, kad „visuomenėj jau buvo išnykus net mintis, jog teismą būtų galima papirkti ar kitaip paveikti teisenos įstatymų nenumatytu keliu“ Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu: II, p. 113. .

Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo istorija nutrūko, kai, nepalikdama vietos buvusiems teismams, primestoji 1940 m. sovietinė konstitucija Lietuvos teritorijoje nustatė svetimą teismų sistemą. Kurį laiką nominaliai dar funkcionavęs, sumažėjęs iki dviejų teisėjų (L. Ciplijausko ir S. Baltūsio Žr. Alfredas Vilbikas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), p. 295. ) Vyriausiasis Tribunolas sovietinės Liaudies komisarų tarybos 1940 m. rugsėjo 26 d. nutarimu buvo oficialiai panaikintas Žr. Dėl Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių Rūmų panaikinimo, 1940. , tų pat metų spalio 16 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku „Dėl LTSR Aukščiausiojo teismo veikimo laikinųjų nuostatų“ Žr. Dėl LTSR Aukščiausiojo teismo veikimo laikinųjų nuostatų, 1940. kai kurios jo neišspręstos bylos perduotos sovietiniam LTSR Aukščiausiajam teismui, įpareigojant jas peržiūrėti, taikant tuo metu dar nepanaikintus materialinius ir procesinius įstatymus, kiek jie neprieštarauja sovietinėms konstitucijoms ir įstatymams, bei vykdyti kitus Vyriausiojo Tribunolo „veikmenis“.

4. Epilogas

Prasidėjus karui, nutraukusiam sovietinę okupaciją, susiformavusi Laikinoji Lietuvos Vyriausybė deklaravo šalies nepriklausomybę ir paskelbė atstatanti nepriklausomos Lietuvos įstatymus ir buvusius teismus, o jos teisingumo ministro M. Mackevičiaus įsakymu dirbusiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos teismų darbuotojams nurodyta grįžti į darbo vietas Žr. Teisingumo ministro įsakymas nr. 4, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 28, l. 45. . 1941 m. liepos 4 d. Tribunolo pirmininkas L. Ciplijauskas gavo jo įsakymą „atstatyti bolševikų valdžios sulikviduotąjį Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą ir pradėti darbą“ Įsakymas nr. 11, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 28, l. 76. .

Be L. Ciplijausko, atkuriamame Vyriausiajame Tribunole Civilinio skyriaus (sykiu ir Apeliacinių Rūmų Civilinio skyriaus) pirmininko pareigas ėmė eiti J. Gudauskis, vieninteliu teisėju – S. Baltūsis Žr. Alfredas Vilbikas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), p. 110, 295, 344. . Laikinai įsikūręs Kauno apygardos teismo patalpose (jo paties patalpos buvo užimtos vokiečių kariuomenės), Tribunolas traktuotas kasacijos ir įstatymų aiškinimo instancija, prižiūrinčia ir visos Lietuvos teismų darbą Žr. Žinios apie Lietuvos teismus, Teisingumo ministro 1941 m. liepos 9 d. raštas, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 29, l. 39. .

Tai tebuvo labai trumpalaikio darbo pradžia: nors 1942 m. vasario 14 d. jau pradėję funkcionuoti Lietuvos teismai okupantų oficialiai buvo sankcionuoti („leista pradėti“ faktiškai jau daugiau nei pusmetį vykdytą jų veiklą), Vyriausiojo Tribunolo, taip pat spėjusio išnagrinėti „visą eilę bylų“ Petras Stravinskas, „Lietuvos teismų teisinė padėtis vokiečių okupacijos metu“, p. 4. , šis leidimas nepalietė tiesiai nurodžius, kad pastarasis „savo darbo nepradeda“ Potvarkis dėl laikinojo krašto teisminių įstaigų teisingumo darbo vykdymo Lietuvos generalinėje srityje, p. 193–194; Petras Stravinskas, „Lietuvos teismų teisinė padėtis vokiečių okupacijos metu“, p. 4. . Jo vietą mėginta užpildyti aukščiausiu likusiu krašto teismu Apeliaciniais Rūmais Žr. Saliamonas Baltūsis, „Lietuvos teismai“, p. 32. , tiksliau – specialiai sudarytu Apeliacinių Rūmų Ypatinguoju skyriumi Žr. Mindaugas Maksimaitis, „Iš Lietuvos teismų istorijos: Apeliaciniai Rūmai (1933–1944)“, 2014. .

Institucijos viduramžius menančiu pavadinimu XX a. Lietuvos teismų sistemoje neliko.

Išvados

1.Ištisą tarpukario laikotarpį teismų sistemos viršūnę sudarė skubos tvarka 1918 m. įteisintas Vyriausiasis Tribunolas, kurio organizacija ir veikla, atsižvelgiant į gyvenimo keliamus reikalavimus, vėliau buvo keletą kartų įstatymų keliu tobulinama.

2. Tai, kad Vyriausiojo Tribunolo veikla apėmė ne tik bendrosios kompetencijos, bet ir dėl politinių aplinkybių žymų svorį valstybėje įgavusius karinius teismus, sudarė palankias sąlygas ta veikla ne tik užtikrinti teisingą bylų išsprendimą, bet ir siekti vienodo teisės suvokimo ir taikymo visoje valstybės teritorijoje, visuose teismuose.

Literatūra

• 1919–1929 Kariuomenės teismas, Kaunas: Kariuomenės teismas, 1929.
• Andriulis, Armanas, „Lietuvos valstybės teisinės sistemos formavimo (1918.II.16–1940. VI.15) bruožai“ | Vytautas Andriulis, Remigijus Mockevičius, Vida Valeckaitė (sud.), Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), Vilnius: Teisės institutas, 1996.
• Apžvalga: III. Administracinio teismo įstatymo projektas, Teisė, 1938, nr. 44.
• Aukščiausiojo teismo Karinės kasacijos skyriaus projekto medžiaga, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 89–95.
• Baltūsis, Saliamonas, „Lietuvos teismai“, Sėja, 1974, nr. 1–2.
• Byla, Jurgis (red.), Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai, „Teisės“ priedas.
• Byla, Jurgis (sud.), Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, Kaunas: Karvelio ir Rinkevičiaus knygynas, 1933.
• Byla, Jurgis, „Lietuvos teismo dvidešimties metų sukaktis“, Teisė, 1938, nr. 44.
• Byla, Jurgis, „Lietuvos teismo dvidešimtmečio sukaktis“, Teisė, 1938, nr. 44.
• Byla, Jurgis, „Teisimas nusik. darbų prieš valstybės saugumą“, Teisė, 1935, nr. 29.
• Bylų eiga Vyriausiajame Tribunole 1939 metais, Teisė, 1940, nr. 50.
• Bumblys, Voldemaras, „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininkas“, Jurisprudencija, 2008, t. 112, nr. 10, p. 32–42.
• Bumblys, Voldemaras, Lietuvos teisinė kultūra ir Antano Kriščiukaičio indėlis, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01 S), Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
• Burkevičius, Vilhelmas, „Klaipėdos krašto vyriausiasis teismas 1920–1933 m.“, Teisė, 1933, nr. 24.
• Darbo pajamų mokesčio įstatymas, Vyriausybės žinios, 1932, nr. 388-2668.
• Dėl LTSR Aukščiausiojo teismo veikimo laikinųjų nuostatų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios, 1940, nr. 1.
• Dėl Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių Rūmų panaikinimo, Lietuvos TSR Vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys, 1940, nr. 3.
• Diržys, Antanas, „Teisingumas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1940 metais“, Naujoji viltis, 1978, nr. 11.
• Dvareckas, Stanislavas, „Bendroji Lietuvos teismų raidos 1918–1940 metais charakteristika“, Teisė, 1993, nr. 26.
• Eidintas, Alfonsas; Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Įsakymas nr. 11, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 28, l. 76.
• Įsakymas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 67-601.
• Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 5-55.
• Kavolis, Martynas, „Ką sako teismo bylų statistika“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 143.
• Klimas, Petras, Iš mano atsiminimų, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990.
• Kriščiukaitis, Antanas (sud.), Lietuvos teismas 1918–1928, Kaunas: Teisingumo ministerija, 1930.
• Kriščiukaitis, Antanas, „Bylų eiga Lietuvos teismuose 1921–1925 m.“, Teisė, 1926, nr. 9.
• Kriščiukaitis, Antanas, „Vyriausiojo Tribunolo praktika“, Teisė, 1922, nr. 1; 1922, nr. 4.
• Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 2/3-26.
• Laikinieji Armijos teismo įstatai, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 10-130.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 151-1078; 160-1140; 1926, nr. 238-1543.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 68-607.
• Laikinosios Vyriausybės įsakymai, Lietuvos aidas, 1918, nr. 156.
• Laikinųjų Armijos teismo įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1928, nr. 273-1768.
• Leonas, Petras, „Dėl vieno įstatymų aiškinimo“ | Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai, t. 2, kn. 2, Kaunas, 1925.
• Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 483, ap. 7, b. 18; f. 923, ap. 1, b. 755, t. 2; f. 1014, ap. 1, b. 32; f. 1556, ap. 3, b. 16; R-1549, ap. 1, b. 28, 29.
• Lietuvos ir Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, I priedėlis, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 169-1186.
• Lietuvos Valstybės Konstitucija, Vyriausybės žinios, 1922, nr. 100-799.
• Mačys, Vladas, „Teisingumo ministerijos 1921 metų darbuotės apžvalga“, Teisė, 1922, nr. 2, p. 23–40.
• Maksimaitis, Mindaugas, „Iš Lietuvos teismų istorijos: Apeliaciniai Rūmai (1933–1944)“, Jurisprudencija, 2014, t. 21, nr. 1, p. 25–43.
• Maksimaitis, Mindaugas, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918–1933)“, Jurisprudencija, 2013, t. 20, nr. 3, p. 375–390.
• Mieželis, Vladas, „Kasacinė instancija kariniams teismams“, Teisė, 1936, nr. 33.
• Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu: II, Metmenys, 1960, nr. 3.
• Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, l. 18–19.
• Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 2/3-27.
• Potvarkis dėl laikinojo krašto teisminių įstaigų teisingumo darbo vykdymo Lietuvos generalinėje srityje, Teisininkų kalendorius 1943 metams, Kaunas: LTD [be m.].
• Pulko teismo įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 427-2943.
• Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1931, nr. 369-2520.
• Römeris, Mykolas, Dienoraštis: 1921 m. sausio 13-oji – lapkričio 7-oji, sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys, iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, Vilnius: Versus aureus, 2012.
• Sąmajauskas, Kazys, „Lietuviškasis teismas“, Teisė, 1934, nr. 25.
• Steigiamojo seimo darbai, 228 pos., 1922 07 21.
• Stravinskas, Petras, „Lietuvos teismų teisinė padėtis vokiečių okupacijos metu“, Teisininkų žinios, 1954, nr. 8.
• Susirinkimų ir pramogų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1932, nr. 393-2688.
• Teisingumo ministerijos etatai, Vyriausybės žinios, 1938, nr. 617-4365.
• Teisingumo ministerijos etatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 422-2917.
• Teisingumo ministerijos įsakymas nr. 108, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 8.
• Teisingumo ministro įsakymas nr. 4, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 28, l. 45.
• Teismų santvarkos įstatymas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 419-2900.
• Teismų santvarkos įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1939, nr. 645-4706.
• Teismų sutvarkymo įstatymas: projektas, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16, l. 1–17.
• Toliušis, Zigmas, „Lietuvos teismų darbuotojai (statistikos medžiaga)“, Teisė, 1922, nr. 2.
• Toliušis, Zigmas, Lietuvos teismų sutvarkymas, antroji pataisytoji ir padidintoji laida, Kaunas: Varpas, 1926.
• Valstybės Tarybos 1933 01 17, 03 23, 06 10 ir kt. raštai ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 755, t. 2, l. 314, 470, 519 ir kt.
• Vietos savivaldybės įstatymas, Vyriausybės žinios, 1931, nr. 356-2419.
• Vilbikas, Alfredas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), Šiauliai: Sapnų sala, 2009.
• Viskanta, Jurgis (sud.), Civilinio proceso įstatymas su pridedamaisiais įstatymais, vyr. tribunolo išaiškinimais ir dalykine rodykle-žodynėliu, Kaunas: „Literatūros“ knygynas, 1931.
• Vyriausiojo Tribunolo 1933–1938 metų visuotinių susirinkimų nutarimų rodyklė, Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1933.
• Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo teisės klausimų aiškinimams skelbti tvarka, Vyriausybės žinios, 1939, nr. 683/5082.
• Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, pradedant 1933 mt. rugsėjo 15 d.
• Vyriausios socialinio draudimo valdybos įstatymas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 412-2838.
• Žemės tvarkymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1925, nr. 200-1348.
• Žinios apie Lietuvos teismus, Teisingumo ministro 1941 m. liepos 9 d. raštas, LCVA, f. R-1549, ap. 1, b. 29, l. 39.
• Свод законов Российской империи, т. 16, ч. 1, Петроград, 1914.

The High Tribunal of Lithuania in the 20th Century

Summary. The article describes the history of practice and organization of the High Tribunal, the highest judiciary unit, called according to the tradition of Middle Ages grand principality of Lithuania. It was found in December, 1918 and functioned under this name till the Soviet occupation. In the beginning, the organization and functioning of the Tribunal was arranged under the so-called Temporary Act of Judiciary Practice and Organization of 1918, which later on was substituted by the new Judiciary Act of 1933. The latter act divided the history of the institution mentioned above into two periods. The former act described the High Tribunal as an appeal instance for the cases tried in the courts of the middle unit (district courts). The later appendices of this act also delegated the limited cassation towards some cases tried by general competence courts and military courts. However, since a great amount of cases did not reach the Tribunal, the possibilities of law interpretation function were not fully benefited. According to the second Judiciary Act, the High Tribunal was released from the appeal function, which was referred to the newly established judiciary unit, therefore, the High Tribunal turned into the court of appeal for the cases tried by the general competence courts, military competence courts and the courts of Klaipėda region. There were developed and regulated the possibilities of law interpretation and application equalization as well as setting the distribution of cases and some functions of administrative court. It remained the trial of cases brought against the President of the Republic and the members of government for high treason and malfeasance as the first instance. The article describes the structure, practice organization and statistical data on practice load analyzing the complaints against the decisions of the lower courts as well as the practice on law interpretation of the Tribunal, which was regarded as one of the most important functions of the Tribunal.

Keywords: judiciary, judiciary history, Lithuanian courts, the High Tribunal.