Straipsnis Iš XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorijos: deputato Virgilijaus Čepaičio byla ir Seimo nario Vytauto Petkevičiaus valdžios kritika laikraštyje „Opo…

Santrauka. Pasirėmus gausia dokumentine medžiaga, straipsnio pirmoje dalyje išsamiai aptariama vieno iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) lyderių – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (1990–1992) deputato Virgilijaus Čepaičio išskirtinio dėmesio visuomenėje sulaukusi byla, kurioje jis viešai buvo apkaltintas sąmoningai bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos specialiąja tarnyba – KGB. Antroje straipsnyje dalyje išskirtinis dėmesys skiriamas visuomenėje prieštaringai vertinamo buvusio LPS Iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo nario (1992–1996) Vytauto Petkevičiaus išdėstytai viešai valdžios kritikai jo įkurtame laikraštyje Opozicija. Straipsnio pabaigoje pateikiamas aprašytos V. Čepaičio ir V. Petkevičiaus veiklos bendras įvertinimas.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (LR AT), Lietuvos Respublikos Seimas (LRS), prezidentas, KGB, agentas, valdžia, partija, opozicija.

Įvadas

Daugiau kaip du dešimtmečius gyvuojanti dabartinė nepriklausoma Lietuva išgyveno nemažai sukrėtimų, susijusių su šalies parlamentarizmu. Tokiose istorijose pagrindiniais herojais dažnai būdavo patys parlamentarai. Viena tokių istorijų yra susijusi su vadinamojo agento „Juozo“ byla, sulaukusi neregėto dėmesio Lietuvoje. Laikraštis Respublika pirmą kartą prabilo apie agentą „Juozą“ 1991 m. kovo mėn., kai buvo pranešta, kad „niekad netikėję oficialia VSK [Valstybės saugumo komiteto – M. T.] informacija, perverbavom itin kruopščiai užsimaskavusį šios įstaigos agentą (slapyvardis – „Juozas“), kuris nuo šiol mums reguliariai teiks pačią naujausią informaciją. Taigi – „Juozas“!¹ (beje, vyriausybė spalio 12 d. priėmė nutarimą, pagal kurį visi KGB darbuotojai ir informatoriai privalėjo atsistatydinti iki 1992 m. sausio 1 d.)². Nors visuomenei buvo smalsu sužinoti, kas iš tiesų yra agentas „Juozas“, Respublika kurį laiką delsė apie tai paskelbti ir vylėsi, kad apie tai praneš ir pateiks paaiškinimus asmuo, kuris įvardytas nurodytu agentu. Taip neatsitikus, lapkričio 14 d. kitas laikraštis Mažoji Lietuva rėžė tiesiai šviesiai: agentas „Juozas“ – Virgilijus Čepaitis³, LPS Seimo Tarybos atsakingasis sekretorius, Kovo 11-osios akto signataras, LR AT deputatas, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas, Sąjūdžio deputatų klubo, vėliau – Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, Kovo 11 laikraščio vyriausiasis redaktorius, Nepriklausomybės partijos pirmininkas, artimas LR AT prezidiumo pirmininko Vytauto Landsbergio politinis patarėjas ir bendražygis, Lietuvos aido redakcinės kolegijos narys!

1991 m. pabaigoje Lietuvos visuomenę nustebino buvęs LPS Iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, garsus rašytojas Vytautas Petkevičius, su savo bendraminčiais pradėjęs leisti laikraštį Opozicija. V. Petkevičius taip įsijautė į opozicionieriaus vaidmenį, kad net 1992 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) išrinktas į LRS ir toliau aktyviai bendradarbiavo Opozicijoje, ir kas daugumai pasirodė netikėta – netrukus pradėjo aštriai kritikuoti absoliučią daugumą Seime turinčios minėtos partijos lyderius ir vykdomą politiką. Tokie V. Petkevičiaus veiksmai sulaukė prieštaringo visuomenės vertinimo.

Kadangi istoriografijoje minėtų asmenybių nurodyta veikla nėra atskirai aptarta, nuspręsta parengti straipsnį, kurio tikslas – išanalizuoti deputato V. Čepaičio bylą ir parlamentaro V. Petkevičiaus veiksmus aptariamuoju laikotarpiu ir juos įvertinti. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: atskleisti V. Čepaičio veiksmus iškilus į viešumą agento „Juozo“ bylai; bendrais bruožais aptarus V. Petkevičiaus santykius su kitais LPS vadovybės nariais, išryškinti šios asmenybės kritikos valdžios atžvilgiu specifiką jo įsteigtame laikraštyje Opozicija.

Straipsnis parengtas remiantis gausia dokumentine medžiaga, iš kurios savo svarba išsiskiria to meto spauda (nagrinėjamo laikotarpio laikraščiai Respublika, Mažoji Lietuva, Komjaunimo tiesa, Lietuvos aidas, Tiesa, Atgimimas, Opozicija), V. Čepaičio ir aktyvaus Sąjūdžio dalyvio Romo Gudaičio atsiminimai¹, vieno iš Sąjūdžio lyderių Romualdo Ozolo ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus dienoraščiai². Šie šaltiniai padėjo atskleisti temą išryškinant pasirinktas išnagrinėti V. Čepaičio ir V. Petkevičiaus istorijos detales ir praturtinti negausius naujausiųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo istorijos tyrimus.

Agento „Juozo“ byla

Kaip nurodyta įvade, 1991 m. spaudoje paviešinta dokumentinė medžiaga bylojo, kad V. Čepaitis beveik dešimtmetį bendradarbiavo su KGB ir pateikdavo šiai institucijai informaciją apie rusų ir lietuvių disidentus, tarp jų – Aleksandrą Štromą ir Tomą Venclovą. V. Čepaitis 1956 m. LSSR Rašytojų sąjungos buvo išsiųstas į Maskvos literatūros institutą studijuoti grožinės literatūros vertimo. Taigi pagrindinį dėmesį jis ėmė skirti tekstų vertimams (dar būdamas studentu jis išvertė grasiąją A. A. Milno knygelę vaikams „Mikė Pūkuotukas“), kartkartėmis pats mėgino imtis plunksnos, „deja, nelabai sėkmingai“¹. Be to, studijuojant Nikitos Chruščiovo metais jam iš arti teko matyti visuomenės pakilimą, protestus prieš valdžią ir santvarką bei vėlesnį susidorojimą su tų protestų dalyviais. Čepaitis pažinojo kai kuriuos Rusijos, vėliau Lenkijos, Lietuvos disidentus², todėl daug žinojo apie jų slaptą disidentinę veiklą. A. Štromui jau tuomet V. Čepaitis pasirodė labai skeptiškos natūros žmogumi: jis nekentė sovietų valdžios ir puikiausiai suprato jos antžmogišką, antitautinę prigimtį. Tačiau Čepaitis niekino disidentus, iš jų šaipėsi, laikė juos „kvailais romantikais ar bolševikinės prigimties žmonėmis“. Tačiau tuomet A. Štromas neįtarė Čepaitį turint kokius nors ryšius su KGB³. Tomui Venclovai nepasirodė, kad anuometinis Čepaitis galėjęs būti sovietų agentu. Čepaitis jam pirmiausia iš kitų išsiskyrė savo „persūdytu“ skepticizmu. Todėl T. Venclova buvo labai nustebęs, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Čepaitis, kuris anksčiau atrodė laikėsi liberalių pažiūrų, „toli pasistūmėjo į dešinę. […], visiškai neteko humoro jausmo, labai būdingo vaikystėje“⁴. Pats T. Venclova nebuvo toks kategoriškas buvusio savo bičiulio atžvilgiu:

Čepaičio naudai galėčiau pasakyti tiek, kad tuose [agentūriniuose – M. T.] pranešimuose, kuriuos spaudoje skaičiau, iš esmės nėra kriminalo – nepasakyta nieko, kas galėtų žmonėms būti tikrai žalinga. Manyčiau, Čepaitis su saugumu bandė „žaisti“ ir gal net tarėsi vedžiojęs jį už nosies. Bet išmintingi disidentai į tokius žaidimus niekuomet neįsivelia, nes jie visada pralošiami.⁵

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų prasidėjus tautiniam atgimimui V. Čepaitis ėmė keistis ir stačia galva metėsi į pertvarkos įvykius. Palaipsniui tapo vienu iš Sąjūdžio lyderių. Pats V. Čepaitis nurodo, kad į šį judėjimą įsitraukė atsitiktinai: „Būčiau, ko gero, tą renginį [LPS steigiamąjį susirinkimą – M. T.] praleidęs, jei ne vienas pažįstamas, kuris užsuko pakeliui į Mokslų Akademiją, taigi nuėjome kartu“¹. V. Čepaičiui nežinoma, kas jį pasiūlė į kuriamo LPS iniciatyvinę grupę, spėjama, kad įtakos turėjo dalyvavimas paminklosauginėje veikloje². Jis laikėsi nuomonės, kad jeigu likimas lėmė patekti į iniciatyvinę grupę, nepaisant jokių nuogąstavimų, turįs atlikti darbą, kurį pajėgs. Pasinerta į Sąjūdžio veiklą ilgam į šalį atidėjus literatūrinius vertimus³. Nors V. Čepaitis savo vaidmens Sąjūdyje nesureikšmino (jo supratimu, visus svarbiausius sprendimus priimdavo LPS Seimas ir Seimo taryba⁴), faktinė medžiaga leidžia teigti, kad Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus pareigos nebuvo jau tokios simbolinės. Realiai jis buvo Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio dešinioji ranka. Taigi šie abu politikai kelerius metus veikė drauge ir pagrįstai Čepaitis buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“, „pilkąja eminencija“, be kurio negalėjo būti sprendžiami svarbiausi Sąjūdžio, o 1990–1992 m. ir LR AT reikalai.

Palaipsniui atsiskleidė V. Čepaičio radikalumas („jis žygiavo radikaliausių dešiniųjų pasiūlymų priekyje“¹), ypač kovojant su buvusiais komunistais (išgarsėjo kaip griežtas antikomunistas²), rengiant desovietizacijos įstatymą. Jo esmė – buvusios komunistinės nomenklatūros, taip pat ir KGB, atstovai bent penkerius metus negalėjo užimti vadovaujančių pareigų Lietuvos valstybės valdymo organuose. V. Čepaitis buvo vienas iš tų Sąjūdžio narių, kurie siekė demaskuoti asmenis (tarp jų LR AT narius), bendradarbiavusius su KGB. Užtektų paminėti buvusios premjerės Kazimieros Prunskienės bylą (vadinamoji „Šatrijos“ byla), kai buvusiai premjerei buvo mesti kaltinimai dėl bendradarbiavimo su sovietų saugumu.

Panašias radikalias nuostatas skelbė ir V. Čepaičio bei jo šalininkų 1991 m. pradžioje įkurta Nepriklausomybės partija. Šios partijos pagrindą sudarė Sąjūdžio dalis, o V. Čepaitis ėjo šios politinės jėgos pirmininko pareigas. Partijos programoje įrašytas punktas, draudžiantis priimti į partiją buvusius Lietuvos komunistų partijos narius. Buvusieji komunistai galėjo būti tik rėmėjai. Partijos suvažiavime priimtoje rezoliucijoje dėl komunistinių organizacijų siūlyta paleisti visas komunistines organizacijas, paskelbti jų veiklą nusikalstama, nė vienas buvęs komunistas negali dirbti vadovaujamo darbo. (Pats Čepaitis sovietmečiu nepriklausė LKP. Jo paties teigimu, vertėjui buvo kur kas paprasčiau. Aišku, jeigu nepretendavai užimti kokį nors postą Rašytojų sąjungos hierarchijoje¹.) Taigi Nepriklausomybės partija su Čepaičiu priešakyje, kaip taikliai pažymėjo A. Štromas, prisidėjo prie tautos skaldymo: įkurdamas partiją, Čepaitis iš esmės pareiškė, kad tik jis ir jo partija yra tikrosios Lietuvos nepriklausomybės šalininkai, o kiti arba pasirengę pernelyg lengvai atsisakyti nepriklausomybės, arba netgi siekia palikti Lietuvą SSRS sudėtyje. Jis bandė vos ne visus partinius urmu užrašyti į kolaborantus ir nepriklausomos Lietuvos priešus. Pasak A. Štromo, tokia savo veikla Čepaitis

trukdė jiems visiems vienodai brangios nepriklausomybės pagrindu susiburti į vienalytį organizmą, kurio viduje be įtarimo kolaboravimu, sovietizavimu ir tautos išdavyste galėtų kurtis ir vystytis įvairios politinės partijos ir ideologinės srovės.²

Spustelėjus išskleisti...

Savo rankose sutelkęs dideles galias V. Čepaitis aplinkiniams darėsi sunkiai beatpažįstamas. R. Ozolas, dažnai bendravęs su Čepaičiu, 1989 m. savo dienoraštyje keliose vietose pažymėjo: „Čepaičio stalinizmas ryškėja ne dienom, o valandom“¹, „didybės kupinas Čepaitis“². 1990 m. pradžioje dienoraštyje nurodyta, kad V. Landsbergis ir V. Čepaitis „sudarę nemirtingą sąjungą“³. 1991 m. pradžioje pažymėtas itin svarbus Čepaičio vaidmuo verčiant Kazimieros Prunskienės vyriausybę⁴, „Čepaičiui jau suteikta teisė išeiti į eterį bet kada ir su bet kokiu pareiškimu, taip pat bet kokį sustabdyti“⁵. Svarbiausia, kad Čepaičio šefas V. Landsbergis buvo labai panašus į savo pavaldinį: „jis turi aiškių diktatoriaus polinkių“⁶, „Landsbergis dar kartą pademonstravo savo neapykantą, klastą ir melą“⁷,

Landsbergis yra mažas didelis diktatorius, ir jeigu jis įsigalės, Lietuvai bus prastai. Deja, Parlamento centras negali rasti adekvačių pasipriešinimo formų, nes Landsbergis veikia iš vidaus, fiziškai perimdamas valdymą.⁸

Spustelėjus išskleisti...

Landsbergio ir Čepaičio tandemas kelerius metus veikė aktyviai, o svarbiausia, be didelių trukdžių.

Padėtis ėmė keistis iškilus į viešumą agento „Juozo“ istorijai. Sklido kalbos, kad LR AT pirmininkas apie Čepaičio ryšius su sovietų saugumu buvo informuotas 1991 m. pradžioje¹; apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie parlamentarai². Nepaisant to, V. Landsbergis apie tai neinformavo atitinkamų institucijų ir siekė apsaugoti savo artimą bendražygį nuo galimų nemalonumų. Suvokta, kad paviešinus informaciją ir įrodžius jos pagrįstumą reikštų, kad tuometinis AT pirmininkas turės atsisveikinti su savo ištikimu bendraminčiu, o ultradešiniosios jėgos (jų vienas pagrindinių vadų buvo V. Čepaitis) neteks svarbaus politinio lošėjo. Todėl net ir spaudai paviešinus informaciją, V. Landsbergis neskubėjo smerkti Čepaičio, kol pagaliau spaudos konferencijoje pareiškė, kad, pasitvirtinus faktams, įtariamasis turėtų atsistatydinti iš savo pareigų, bet reikia kaltinimus įrodyti, taip pat sukurti bendrą procedūrą šiems klausimams spręsti³. AT deputatas Kazimieras Antanavičius, reaguodamas į susidariusią situaciją, dar skandalo pradžioje atviru laišku kreipėsi į kolegas, prašydamas ir kviesdamas vardan Sąjūdžio praeities, Lietuvos ateities KGB agentams patiems palikti garbingas deputatų vietas, o AT neatidėliotinai imtis spręsti KGB agentūros ir KGB pastato tvarkingo perėmimo klausimus⁴.

V. Čepaitis, dalyvaudamas televizijos laidoje „Panorama“, savo bendradarbiavimo su sovietų saugumu nei paneigė, nei pripažino. Įtariamasis net kreipėsi į prokuratūrą. Nelaukiant kol teisėjai patvirtins ar paneigs V. Čepaičiui mestus įtarimus, Respublikos laikraštyje (įdomu tai, kad visi dokumentai į redakciją pateko iš LR AT deputatų, kurie negalėjo ilgiau taikstytis su dvilype V. Čepaičio pozicija¹) buvo išspausdinti du ranka rašyti tekstai: literato V. Čepaičio sveikinimas bičiuliams ir draugo „Juozo“ ataskaita KGB. Iš abiejų tekstų matyti, kad juos rašė tas pats asmuo². Kai AT nariai pranešė, kad, paskelbus V. Čepaitį bendradarbiavus su KGB, bus mestas šešėlis visai Sąjūdžio frakcijai ir parlamentui, į tai sureagavęs įtariamasis V. Čepaitis apie savo veiksmus prabilo iš AT tribūnos. Kalbėtojas nurodė, kad šiomis dienomis jis jaučiasi lygiai taip, kaip ir prieš trisdešimt metų, kai jį tardė ir reikalavo prisipažinti KGB. Dėl jam mestų kaltinimų V. Čepaitis teigė: „juodosios jėgos stengiasi sukelti krizę parlamente ir vyriausybėje, jo demaskavimas – tai tos pačios KGB darbas, ir tikslą jau pasiekė“. Savo pareiškime, adresuotam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui, įtariamasis reikalavo suformuoti jam kaltinimą, ištirti, iš kur laikraščiai Mažoji Lietuva ir Respublika gavo tokius faktus, ir juos pateikusiems iškelti baudžiamąsias bylas. Taip pat artimiausiu metu V. Čepaitis ketino kreiptis į prokuratūrą, prašydamas iškelti bylą laikraščiams Mažoji Lietuva ir Respublika dėl garbės ir orumo įžeidimo. O savo kalbą V. Čepaitis baigė žodžiais: „Ne, aš nebuvau KGB agentas“³.

Dar įdomiau: kitą dieną V. Čepaitis AT komisijai prisipažino rašęs skundus į KGB (pagarsintas ir slaptas posėdis, kuriame V. Čepaitis pateikė savo paaiškinimus¹). Tokie V. Čepaičio poelgiai sulaukė labai prieštaringų vertinimų². Deputatams nutarus, kad V. Čepaitis negali pristatyti desovietizacijos įstatymo³, jo ryšius su KGB ėmė tirti speciali komisija. Pagaliau gruodžio 10 d. komisija KGB veiklai Lietuvoje tirti (pirmininkas Balys Gajauskas) pateikė išvadas, kurios skelbė, kad V. Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su KGB⁴. Tokios pozicijos laikėsi visi komisijos nariai. Liberalų frakcija jau tą pačią dieną pasiūlė priimti nutarimą, kuriame būtų siūloma V. Čepaičiui atsistatydinti, t. y. atsisakyti deputato mandato. Dauguma deputatų balsavimo metu palaikė tokį siūlymą (AT salėje buvo 93 deputatai, balsavo 58: 41 – už, 3 – prieš, 14 – susilaikė; 35 deputatai liko nuošalyje)⁵. Gruodžio 12 d. Čepaitis per televiziją padarė pareiškimą, kuriuo atmetė jam mestus kaltinimus ir pateikė savo versiją, kodėl jis buvęs priverstas duoti saugumui paaiškinimus apie daugelį savo pažįstamų. Jis paneigė komisijos KGB veiklai tirti išvadas, sakydamas, kad ji neturėjusi ekspertizės išvadų, o Liberalų frakcijos siūlymą įvardijo kaip neteisinį. Į tai reaguodamas R. Ozolas pagrįstai V. Čepaičio užimtą poziciją vertino negatyviai:

Jo niekingumas begalinis. O įžūlumas kelia norą fiziškai veikti. Niekas dar taip nekovojo dėl valdžios. Kartu niekas jos dar taip nediskreditavo.⁶

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų V. Čepaitis siekė toliau likti LR AT deputatu ir pabaigti rengti kai kuriuos įstatymus (tarp jų ir desovietizacijos įstatymą; pagal kitą jo rengiamą įstatymą deputatams ir vyriausybės nariams turėjo būti uždrausta užsiimti komercine veikla ir jie privalėtų deklaruoti savo pajamas). AT komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti pirmininkas Balys Gajauskas savo komentare nurodė, kad komisijos priimta išvada dėl V. Čepaičio teisinga, nes komisija rėmėsi prokuratūros išvadomis. Esą V. Čepaitis pats prisipažino, kad susitikinėjo konspiraciniame bute. Iš pradžių jis neigė, kad parašas „Juozas“ rašytas jo ranka, bet vėliau prisipažino pridurdamas, jog tai jo antrasis vardas. O kagėbistas taip pat patvirtina, kad agentas „Juozas“ – V. Čepaitis. B. Gajausko nuomone, V. Čepaičio pasiteisinimai nėra įtikinantys: pranešimai KGB rašyti jo ranka ir jo mašinėle; jis teigia, kad nėra grafologinės išvados, tačiau pripažįsta, kad rašė pranešimus. Ar tai buvo pranešimai, ar ataskaitos, neturi reikšmės. Vis tiek yra faktas, jog tai buvo susijęs su KGB. Jei duodavo parodymus, tai ir yra bendradarbiavimas. Ar V. Čepaičio veiksmai padarė žalą konkretiems asmenims ir Lietuvos valstybei? Atsakydamas į šį klausimą B. Gajauskas nurodė, jog kiekvienas, kuris ką nors praneša, padaro nusikaltimą, t. y. bendradarbiauja su KGB, nusikalstama organizacija, kuri daro ir darė žalą Lietuvai¹. Kitą dieną išstodamas per televiziją V. Čepaičio teiginius atmetė LR AT prezidiumo pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, Čepaičio vakarykščius paaiškinimus pavadindamas „provokacija“. Visuomenėje tokia diskusija aiškumo neįnešė. Paties Čepaičio prašymu prokurorai nusprendė jo bylą tirti toliau. Prokuratūra turėjo nustatyti – ar pakenkė Čepaitis sovietų saugumui suteikta informacija konkretiems žmonėms ir Lietuvos valstybei?².

Tačiau agento „Juozo“ bylos tyrimas užtruko. Kurį laiką situacija nesikeitė net ir 1992 m. kovo 26 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paskelbus sprendimą dėl V. Čepaičio sąmoningo bendradarbiavimo su KGB. Nors sprendimas galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas, tačiau KGB bendradarbio V. Čepaičio istorija tuo nesibaigė. Remiantis įstatymu „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“, AT turėjo Marijampolės rinkiminėje apygardoje skelbti papildomą balsavimą, kurio metu rinkėjai galėjo pareikšti savo nuomonę: pasitiki šiuo savo išrinktu deputatu V. Čepaičiu ar ne¹.

Balandžio 7 d. AT priėmė nutarimus Dėl LR AT deputato V. J. Čepaičio mandato patikrinimo (vardiniu balsavimu už šį nutarimą balsavo ir deputatai rašytojai S. Kašauskas, S. Šaltenis, R. Gudaitis ir V. Jasukaitytė; be grupės deputatų, balsuodamas dėl šio nutarimo susilaikė K. Saja ir G. V. Iešmantas²) ir Dėl LR AT deputato V. J. Čepaičio įgaliojimų sustabdymo. Abu aktus³ pasirašė AT pirmininkas V. Landsbergis.

Tačiau situacija pagaliau paaiškėjo tik po mėnesio, kai lemiamą smūgį Čepaičiui sudavė jo rinkėjai – gegužės 9 d. Marijampolėje susidomėjimą savo deputatu V. Čepaičiu parodė vos per 12 proc. rinkėjų. Nors balsavimo išvakarėse spaudoje buvo pranešta, kad „Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės rajono taryba deputato V. Čepaičio veiklai Aukščiausiojoje Taryboje pritaria“, balsavimo dieną beveik po lygiai balsų balsavo „už“ ir „prieš“ deputato V. Čepaičio mandato patikrinimą¹. Po tokios rinkėjų pareikštos valios V. Čepaitis buvo priverstas palikti AT ir pasitraukti iš politinio šalies gyvenimo. Tai reiškė šio veikėjo kaip politiko mirtį, kartu agento „Juozo“ bylos kulminacija sukompromitavo V. Čepaičio vadovaujamą Nepriklausomybės partiją, kuri skandalo metu atsidūrė ant skilimo ribos² (į viešumą iškilus agento „Juozo“ bylai, šios partijos atstovai ėmė reikalauti, kad V. Čepaitis pasitrauktų iš partijos³; vertindamas pirmininką partijos suvažiavimas suskilo į dvi dalis: iš 311 užpildžiusių balsavimo biuletenius 74 Nepriklausomybės partijos nariai pasisakė už tai, kad šios partijos tarybos pirmininko įgaliojimai būtų nepatvirtinti, o 229 išreiškė nuomonę, kad šie įgaliojimai V. Čepaičiui būtų patvirtinti⁴). Marijampolėje rinkėjams nubalsavus kitaip, nei tikėjosi Čepaitis, jis turėjo atsistatydinti iš Nepriklausomybės pirmininko pareigų⁵; pasitvirtino šios partijos vicepirmininko Gintaro Songailos žodžiai: „Jei pasitvirtintų faktas, kad V. Čepaitis buvo KGB agentas, labai pakenktų NP [Nepriklausomybės partijos – M. T.] autoritetui“⁶. V. Čepaičiui nebuvo kitos išeities, kaip tik užsiimti kita veikla, be kita ko, ir vėlesniu laikotarpiu parašyti gausiai dokumentuotą knygą apie Sąjūdį⁷. Krinta į akis tai, kad rimtoje studijoje įvykiai baigiasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir kad joje nieko nepasakyta apie agento „Juozo“ dramą… Belieka pridurti, kad V. Čepaitis agento „Juozo“ skandalo metu nepasielgė taip, kaip jo mėgstamas herojus Mikė Pūkuotukas, apie kurį dar prieš skandalą jis labai palankiai atsiliepė spaudoje:

Jo [Mikės Pūkuotuko – M. T.] optimizmas, gyvenimo išmintis ir sugebėjimas šaltakraujiškai reaguoti į katastrofas ir kebliausias situacijas turėtų būti pavyzdys kiekvienam politikui šiais laikais, kai aplink tiek daug Nulėpausių, savanaudžių Paršelių ir kvailai filosofuojančių Pelėdų.⁸

Spustelėjus išskleisti...

Baigiant V. Čepaičio bylą, negalima nuošalyje palikti jo priešininko Vito Tomkaus, vyriausiojo Respublikos redaktoriaus, daug prisidėjusio prie agento „Juozo“ demaskavimo, istorijos. Paradoksalu, tačiau jau 1992 m. žiemą spaudoje buvo paviešinta dokumentinė medžiaga, susijusi su I Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (atsisakė Seimo tarybos nario įgaliojimų 1990 m. vasario 2 d.) nario, minėto spaudos veikėjo Vito Tomkaus ryšiais su KGB!¹. Taigi V. Tomkaus paviešinta medžiaga dėl V. Čepaičio sugrįžo jam pačiam bumerangu. B. Gajausko vadovaujama komisija, užuot ėmusi tirti naują bylą, tą daryti atsisakė, nes V. Tomkus nebuvo valstybinės įstaigos darbuotojas (Komisija turėjo įgaliojimus pateikti išvadas tik apie deputatų ir valstybės pareigūnų bendradarbiavimą)². Naujų dokumentų apie minėto asmens ryšius su svetimų valstybių specialiomis tarnybomis pasirodymas tik dar labiau pagilino demokratinių tradicijų stokojančios Lietuvos visuomenės nestabilumą, paaiškėjo, kad tautinio atgimimo laikotarpiu KGB pavyko infiltruoti savo žmones į Lietuvos gyventojų didžiausią autoritetą – Sąjūdį.

Vytauto Petkevičiaus valdžios kritika laikraštyje Opozicija

Rašytojo V. Petkevičiaus veikla LPS vertinama prieštaringai. Romualdas Ozolas labai palankiai atsiliepė apie V. Petkevičiaus viešą išstojimą Vilniuje 1988 m. birželio 24 d. per Komunistų partijos delegatų palydas į SSKP XIX sąjunginę konferenciją Maskvoje:

Visus pralenkė Vytautas Petkevičius – griausmingas, teisingas, drąsus ir ryžtingas. Jis vykusiai paaiškino ir nacionalinės trispalvės buvimą čia, aikštėje, ir tautinio himno susigrąžinimo būtinumą. Jo tvirtos figūros ir ryžtingais mostais palydimos kalbėsenos dėka viskas, ką jis sakė, atrodė paprasta ir reikalinga. Žmonės jį priėmė – jis buvo visiems žinomas ir kaip rašytojas, ir kaip partinės nomenklatūros demaskuotojas savo plačiai nuskambėjusiose apybraižose apie „baubus“.¹

Spustelėjus išskleisti...

Atgimimo pradžioje V. Petkevičius buvo labai vertinamas kitų sąjūdiečių. Rašytojas Romas Gudaitis V. Petkevičių laikė iš rašytojų geriausiai pasikausčiusiu gamtos apsaugos klausimais¹, V. Čepaitis apie Petkevičių sakė, kad jis yra „vienas populiariausių ir turintis griausmingą balsą“ (jam net pasiūlyta vesti mitingą)². Kita vertus, V. Petkevičius buvo konfliktinė asmenybė, ypač nuo Sąjūdžio veiklos pradžios nemėgusi šio judėjimo lyderio V. Landsbergio³. R. Ozolas 1988 m. rugpjūčio mėn. savo dienoraštyje aprašė tokį epizodą:

Petkevičius paprašė [R. Ozolo – M. T.] palydėt – išgersią kavos. Visą kelią šnekėjo, kad jaunieji švancai vaizduoja padarę revoliuciją, nors tai jis per visą stagnacijos metą laikęs spaudimą. Aš, tu iš straipsnių žinomi. O kas jie, ką jie padarė, dabar tokius mandrus vaizduodami? […]. Aš klausiaus jo šnekėjimo, vis labiau jausdamas, kad lyderiavimo klausimas jam vis dėlto labai aktualus ir kad jo nepasitenkinimas Landsbergiu remiasi būtent tuo! Landsbergis Gedai pasakė: paklausk Petkevičiaus, ar jis kalbės. O Petkevičius sėdi greta. Kaip supyko! Kad ir atsiprašinėjo Landsbergis, neatleido Petkevičius, kalbėt atsisakė ir keliskart priminė, kol ėjom. Prie namų aš atsisveikinau, neužėjau: ne draugystės, o išsiliejimo reikėjo.⁴

Spustelėjus išskleisti...

R. Gudaitis nurodo, kad dėl kilusio lyderystės konflikto, akcentuojant grėsmę Sąjūdžio vienybei, Algimanto Čekuolio pasiūlymu V. Landsbergis tapo Sąjūdžio Tarybos pirmininku.

Vienas pretendentas [V. Petkevičius – M. T.], rašytojas, garsiai trenkė durimis, dabar rašo paskvilius, kad „Sąjūdį įkūrė KGB“… Labai gerai padarėme, kad ir mes, rašytojai, nepalaikėme šių kliedesių autoriaus, įžvelgėme pavojų sukompromituoti nepriklausomybę.¹

Spustelėjus išskleisti...

V. Landsbergio iškėlimas Sąjūdžio lyderiu buvo skaudus smūgis V. Petkevičiui, kuris savo emocijų neslėpė ir, pasitaikius progai, stengėsi įgelti savo oponentui. Savo ruožtu atvira kritika (neapykanta) Sąjūdžio lyderiui ir jo aplinkai sulaukdavo daug priešininkų².

Nors V. Petkevičius neišvengdavo konflikto su kitais sąjūdiečiais (R. Ozolo dienoraštyje nurodyta, kad viename LPS posėdyje Petkevičius susipliekė su Skuču.

Tas apkaltino Skučą kursčius liaudį „debošams“. Skučas neleido anam šnekėt ir Petkevičius išėjo. Mes liepėm Skučui atsiprašyti, Petkevičius sugrįžo, bet nesusitaikė¹),

Spustelėjus išskleisti...

tačiau lemiamas konfliktas tarp V. Petkevičiaus ir Sąjūdžio Seimo tarybos kilo 1988 m. rudenį. Priežastis – lapkričio 17–18 d. LSSR AT tarp Sąjūdžio ir LKP CK kilę nesutarimai, kai minėta valdžios institucija nesiryžo pasekti Estijos pavyzdžiu ir paskelbti LSSR konstitucijos pataisas, didinančias Lietuvos suverenumą. Posėdyje dalyvavusi Sąjūdžio Seimo taryba ne tik paliko AT posėdžių salę, bet savo poziciją išreiškė vieša akcija – nuspręsta nustatytą dieną dešimčiai minučių visoje Lietuvoje sustabdyti transporto eismą. Tai sužinojęs V. Petkevičius nesutiko su Sąjūdžio tarybos tokia griežta nuomone dėl ryžtingų veiksmų prieš valdžią ir siekė ją pakeisti. To nepavykus padaryti (jį atsargiai palaikė tik keli rašytojai ir akademikai), V. Petkevičius, apkaltinęs tarybą tautos skaldymu, su trenksmu paliko Seimo tarybos posėdį². Nesutarimai tarp Petkevičiaus ir Sąjūdžio Seimo tarybos paaštrėjo po kelių dienų, kai minėtas rašytojas ketino televizijos laidoje pasmerkti Sąjūdį. Iš pradžių V. Petkevičius, kuris laikėsi pozicijos, kad Sąjūdis privalo vykdyti LKP pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko politiką, o Sąjūdžio tarybai laikantis kitos nuomonės, kuriam laikui pasitraukė iš Sąjūdžio atostogų – „rašyti romano“. Į tai reaguodama Sąjūdžio Seimo taryba lapkričio 21 d. savo posėdyje sustabdė tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimus iki kitos sesijos³. Po keturių dienų V. Petkevičius atvyko į Seimo tarybos posėdį, nešinas pareiškimu, kuriame jis kaltino Sąjūdžio vadovybę radikalizmu ir konfrontacija su valdžia. Tik V. Petkevičiui kartu su kitais pasirašius Sąjūdžio Seimo tarybos priimtą „Moralinės vienybės deklaraciją“, kuriam laikui abi pusės surado kompromisą, kartu buvo atšauktas šio sąjūdiečio įgaliojimų sustabdymas (tame posėdyje V. Petkevičius, renkant Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininką (juo išrinktas V. Landsbergis), jau nedalyvavo)⁴. Tačiau gruodžio mėn. viduryje V. Petkevičius išstojo per televiziją, palaikydamas LKP CK poziciją ir atsiribodamas nuo Sąjūdžio Seimo tarybos⁵. R. Ozolo teigimu, V. Petkevičius kalbėjo

taip negražiai, viskas nukrypo į neprincipinių reikalų lygį, išėjo kaltinimas teisinantis, užtat pasirodymas tapo tikrai tik paikiojimu, todėl ėjo daugybė raštelių su paniekinamais klausimais ir pasiūlymais. Nuo pusės Petkevičius suprato, kad prakišo, sugniužo.⁶

Spustelėjus išskleisti...

V. Kubilius savo dienoraštyje išreiškė didelį pasipiktiną tokiu buvusio sąjūdiečio poelgiu:

V. Petkevičiaus karjeros pabaiga. Išlindo visa pokario psichologija: enkavedisto nuožmumas, neapykantos, išgalvoti kaltinimai. Pralaimėjusio įtūžis ir spjaudymasis. Pakirto ne tik savo, visuomenininko, bet ir rašytojo karjerą.¹

Spustelėjus išskleisti...

Taip pasielgęs V. Petkevičius labai save sukompromitavo ir atskyrė nuo Sąjūdžio daugumos. Todėl Sąjūdis neparėmė V. Petkevičiaus, kai šis kandidatavo į laisvą LSSR AT deputato vietą Šiaulių Gubernijos rinkimų apygardoje (rašytoją rėmė LKP CK): atskilęs nuo Sąjūdžio kandidatas surinko tik 24,8 proc. rinkėjų balsų, o jo priešininkas, Sąjūdžio remtas atstovas Kęstutis Krikščiūnas, – 42 proc.².