Straipsnis Iš XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorijos: deputato Virgilijaus Čepaičio byla ir Seimo nario Vytauto Petkevičiaus valdžios kritika laikraštyje „Opo…

Nepaisant to, V. Petkevičius jautėsi teisus ir 1989 m. pavasarį, duodamas interviu spaudai, skundėsi, kad

vienybės mums labiausiai trūko ir trūksta. […]. O dabar Sąjūdis. Toks gražus, šventas dalykas. Dar beveik nieko reikšmingesnio nepasiekta, o kiek jame purtymosi, drabstymosi, portfelių dalybų…

Spustelėjus išskleisti...

Esą jeigu Sąjūdis toliau neigs kritiką, viešumą ir nuomonių pliuralizmą, nebus galima nieko gero tikėtis (šie žodžiai buvo taikyti atskiriems Sąjūdžio žmonėms, kurie nebuvo įvardyti) Žr. „Atgailos amžiai: pokalbis su rašytoju Vytautu Petkevičiumi“, p. 4. . Laikui bėgant V. Petkevičius ir toliau išliko didelis kritikas Sąjūdžio, kuris 1990 m. triuškinamai laimėjo rinkimus į LR AT ir šioje valdžios institucijoje 1990–1992 m. turėjo svariausią vaidmenį. V. Petkevičius tuo laikotarpiu kritikavo ne tik Sąjūdį, bet ir LR AT. Be to, V. Petkevičius priklausė Lietuvos ateities forumui (LAF) ir buvo vienas iš LAF iniciatorių ir dokumentų rengėjų. LAF siekė tapti Lietuvos opozicijos grandimi. V. Petkevičiaus teigimu, „dabar opozicija reikalinga, nes tarp valdžios ir visuomenės didėja vakuumas“, LR AT „virto sarkofagu, o daugeliui sąjūdiečių Sąjūdis – kiniečių raštu“. Esą Lietuvos valdžia stipri tiek, kiek silpna ją kontroliuojanti opozicija. LAF dalyvavo ir įvairių judėjimų, partijų (LDDP, soc. demokratų, liberalų, pramonininkų, žemdirbių, intelektualų (įėjo ir keli rašytojai, tarp jų – Vidmantė Jasukaitytė, Irena Kostkevičiūtė, Saulius Šaltenis, Alfonsas Maldonis Žr. Ramunė Sakalauskaitė, „Atstumtųjų ar donkichotų sambūris“, p. 1. ) atstovai, kurie savo veikla siekė būti opozicija nesutarimų skaldomam Sąjūdžiui. Neperdėdamas Vytautas Petkevičius piktinosi, jog praėjus trejiems metams nuo Sąjūdžio įkūrimo, Lietuva yra labai susiskaldžiusi į „išrinktuosius ir prakeiktuosius, į turinčius teisę mylėti savo Tėvynę ir pasmerktuosius amžinai atgailai“ Vytautas Petkevičius, „Demokratai, kur jūs?“, p. 2. . Ieškodamas išeities iš susidariusios situacijos V. Petkevičius su savo šalininkais 1991 m. pabaigoje pradėjo leisti laikraštį Opozicija (paantraštėje nurodyta, kad leidinį leidžia „Rašytojas Vytautas Petkevičius ir Co“), kurio svarbiausias tikslas – būti opozicija tuometinei valdžiai.

V. Petkevičiaus leidžiamas laikraštis (visuomenėje vertinamas prieštaringai Žr. Vidmantas Valiušaitis, „Vytauto Petkevičiaus „opozicija“, p. 3; Virginijus Gaivenis, „Apie šautuvą, ambiciją ir „opoziciją“, p. 4. , dėl jo kas kartą iškildavo papildomų rūpesčių Žr. Vytautas Petkevičius, „Demokratai, kur jūs?“, p. 4. ) pirmiausia išsiskyrė valdžioje esančių dešiniųjų su LR AT prezidiumo pirmininku V. Landsbergiu priešakyje aštria kritika. V. Petkevičius labai negatyviai atsiliepdavo apie savo bendravardį. Kadaise abu Vytautai drauge veikę Sąjūdžio judėjime, palaipsniui tapo aršūs priešininkai, ir tokia padėtis išliko iki V. Petkevičiaus mirties. Itin nedraugiškų santykių toną atspindi 1992 m. pradžioje spaudoje V. Petkevičiaus V. Landsbergiui adresuotas atviras laiškas, kurio pradžioje pažymėta:

Negaliu Tamstos apšaukti ir gerbiamuoju, nes per daug su savo parankiniais ir kitokio plauko pataikūnais Tu iškraipei ir suteršei mano biografiją, atnešdamas mūsų šeimos nariams neužpelnytą skausmą ir nelaimes.

Nenoriu Tamstos pavadinti draugu, kadangi visomis tiesomis ir neteisybėmis skverbdamasis į valdžią, Tamsta praradai bet kokį saiką ir savo propagandos aparatu sutrypei ir apšmeižei visus bent kiek veiklesnius ir žmonių pasitikėjimą turėjusius tikruosius Sąjūdžio kūrėjus, priartinęs prie savęs įvairaus plauko persivertėlius ir KGB agentus.

Neapsiverčia liežuvis pavadinti bičiuliu, kadangi Tamsta Sąjūdį, visos tautos savastį ir jos šventų lūkesčių reiškėją, pavertei tik Tau vienam paklusnia neaiškių pastumdėlių organizacija, nieko bendro neturinčia su kažkada mūsų tautą vienijusiais tikrosios demokratijos principais. […]. Vytautas Petkevičius, „Atviras laiškas V. Landsbergiui“, p. 2.

Spustelėjus išskleisti...

Dovanok, bet aš negaliu Tavęs pavadinti nei Prezidentui, nei Jūsų Ekscelencija, kadangi Tu politinėje veikloje jau seniai savo asmenį sutapatinai su tokiais gatvės triukšmadariais, kaip Terleckas [Lietuvos laisvės lygos lyderis – M. T.], ir bet kokį žmogiškąjį orumą praradusiais veikėjais, kaip V. Čepaitis. Tačiau nežiūrint visų aukščiau išvardytų bėdų, atmesdamas visas ambicijas ir nuoskaudas, aš vis dar bandau kreiptis į Tave, kaip žmogų ir kataliką: Vytautai, nejaugi Tavyje neliko nieko švento, išskyrus Tavo nepasotinamą valdžios troškimą? Nejau Tu iš tikro užmiršai viešas savo priesaikas ir Sąjūdžio programą, kurią mes kūrėme kartu ir šventai pasižadėjome būti jai ištikimi? Vytautas Petkevičius, „Atviras laiškas V. Landsbergiui“, p. 2.

Spustelėjus išskleisti...

Laiške autorius nurodė septynis punktus, kuriuos, pasak jo, buvo pažadėjęs įgyvendinti Sąjūdis, tačiau to nebuvo padaryta. Laiško autorius V. Landsbergiui pasiūlė „kaip galima greičiau užbaigti tas visas neostalinistines nesąmones ir vardan naujos, atgimusios Lietuvos sugrįžti prie Pirmojo Sąjūdžio idėjų“ Ten pat. . V. Petkevičius dėl šalyje susidariusios sudėtingos situacijos didžiausią kaltę suvertė AT pirmininkui V. Landsbergiui.

Rašytojas neketino sustoti ir Opozicijoje toliau aštriai kritikavo valdžią. Antai 1992 m. pradžioje jis Sąjūdžio aktyvistą, Lietuvos nepriklausomybės Kovo 11-osios signatarą, tuometinį ministro pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą pavadino aktyviu KGB darbuotoju, specialiai infiltruotu į Sąjūdį. Z. Vaišvila spaudoje pareikalavo, kad V. Petkevičius paneigtų šią informaciją Žr. Zigmas Vaišvila, „Pareiškimas“, p. 1. . Pastarasis pripažino, kad tai teigdamas pasinaudojo laikraštyje Respublika išspausdintais dokumentais, tačiau neatkreipė dėmesio į gale padarytą prierašą: „Laukiame B. Gajausko vadovaujamos komisijos KGB veiklai tirti išvadų“, todėl minėtą informaciją paneigė Žr. Vytautas Petkevičius, „Paneigimas“, p. 1. . Laikraštyje Opozicija gausu straipsnių Žr. Vytautas Petkevičius, „Išblėsęs mitas“, p. 1–2; „Trintukas“, p. 4; „Bumerangas“, p. 7. , kuriuose V. Petkevičius šaržo forma ar atvirai labai neigiamai aprašė daugelį sąjūdiečių ir kitų Lietuvos politikų, rašytojų, aktyviai veikusių tautinio atgimimo metais. Dėl to kai kurie rašytojai buvo šokiruoti ir iš esmės pakeitė požiūrį į V. Petkevičių. Vienas tokių – literatūrologas ir Sąjūdžio aktyvistas Albertas Zalatorius, V. Petkevičių ilgai gerbęs kaip tiesų ir atvirą žmogų. Tačiau jis įsitikino, kad „prarastas populiarumas ir užgauta ambicija nustelbė anuos bruožus“. Opozicijoje V. Petkevičius iš pradžių A. Zalatorių priskyrė prie „talentingų žodžių meistrų“, bet vėliau, Zalatoriaus teigimu, „išpylė tokią prasimanymų, užgauliojimų ir įtūžio laviną, kad nors į teismą duok“. A. Zalatorius pažėrė keletą klausimų: iš kur V. Petkevičius ištraukė, kad Zalatorius dešimt metų pavėlavo į Sąjūdį, jeigu jis buvo išrinktas į pirmąją Sąjūdžio Vilniaus tarybą ir pirmąjį Seimą; kad buvo III Sąjūdžio tribūnas, jeigu po III suvažiavimo jis nedalyvavo Sąjūdžio veikloje ir niekur nekalbėjo jo vardu; kad tyčiojosi iš S. Nėries kapo, jeigu apie tai net nepagalvojo; kad veržėsi į Rašytojų sąjungos vadovus, jeigu buvo visai priešingai? Ir t. t. A. Zalatorius manė, kad V. Petkevičių buvo apėmęs kažkoks apakimas arba matymas to, ką įpykusiam norisi matyti. Viltasi, kad jam

dar sugrįš blaivumas ir jis suras jėgų viešai atsiprašyti. Jeigu nesuras, tai gal bent tyliai gėdysis. „Iš kur žodžio gyvybė“, p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Šie žodžiai nebuvo išgirsti.

Nepasikeitė V. Petkevičius ir tada, kai jis kaip LDDP atstovas 1992 m. rudenį pateko į Lietuvos Respublikos Seimą. Nors naujajame parlamente LDDP turėjo absoliučią daugumą, V. Petkevičius užėmė Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pareigas, t. y. dirbo pozicijoje, ir toliau bendradarbiavo Opozicijoje. Tik nuo 1993 m. pradžios minėto laikraščio pavadinimo paantraštėje vietoje užrašo „Rašytojas Vytautas Petkevičius ir C“ atsirado užrašas „Nepartinis kritinės minties laikraštis“. Be tiesioginio parlamentinio darbo, rašytojas savo kritinius straipsnius toliau spausdino minėtame leidinyje. Įdomiausia tai, kad jo straipsniuose šalia išlikusios kritikos V. Landsbergiui ir jo šalininkams palaipsniui atsirado kritika ir valdžioje esančiai partijai – LDDP (ji 1992 m. triuškinančiai laimėjo Seimo rinkimus), kurios frakcijos narys buvo pats V. Petkevičius! Jis atvirai kritikavo šios partijos vadovybę (pvz., vieną iš partijos lyderių Gediminą Kirkilą Žr. Vytautas Petkevičius, „Nebylusis mauras“, p. 1–2; „Renegatui G. Kirkilui“, p. 1. ), partijos nesilaikymą programinių nuostatų („mūsų partija vis labiau dešinėja, nors ir deklaruoja, jog atstovauja darbo žmonėms“ Vytautas Petkevičius, „Opozicija – ne griovėja“, p. 1. ) ir pan. Pagaliau 1993 m. rudenį V. Petkevičius atsisprendė skirtis su LDDP, nes, jo teigimu, „valdžion patekę žmonės jau nebe tie, ir „valdančioji“ partija taip pat nebe ta“ Vytautas Petkevičius, „Mažas prisipažinimas“, p. 1. (tai viešai pareiškęs V. Petkevičius kadencijos Seime laikotarpiu vis tiek liko LDDP nariu). Kartu pažerta daug ir aštrios kritikos valdančiajai partijai Žr. Vytautas Petkevičius, „Mažas prisipažinimas, 2: kas yra kirkilinizmas ir kaip su juo kovoti“, p. 1–4. ir atskiriems jos nariams (dėl tokių veiksmų ne kartą jam teko aiškintis partijos vadovybei Žr. Vytautas Petkevičius, „Malonės prašymas“, p. 3. ). Viskas baigėsi tuo, jog V. Petkevičius 1996 m. kovo mėn. pasitraukė iš LDDP frakcijos Seime, o frakcijai adresuotą pareiškimą paskelbė spaudoje Žr. Vytautas Petkevičius, „Mažas prisipažinimas, 2: kas yra kirkilinizmas ir kaip su juo kovoti“, p. 1. . Maža to, 1996 m. Opozicijoje paskelbtų kelių straipsnių cikle pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į buvusio LDDP lyderio, tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko kritiką Žr. Vytautas Petkevičius, „Prezidento divertismentas: 1. Rajecko uvertiūra“, p. 2. . V. Petkevičius be skrupulų rašė:

Viena iš didžiausių dabartinio Prezidento nelaimių, kad jis per daug patiklus ir nemoka pasirinkti jam reikalingų ar tinkamų žmonių. Iš daugelio įvairiems postams jam parinktų ar patartų kandidatų jis visada sustodavo prie pačių blogiausių – tik todėl, kad kažkada juos pažinojo. Be to, jis labai nemėgsta tiesių, atvirų ir savo nuomonę turinčių pavaldinių, o reiklesnė kritika jam tučtuojau susuka žandus… Ten pat, p. 1–2; „Prezidento divertismentas, 2: Lino Linkevičiaus arija“, p. 1–4.

Spustelėjus išskleisti...

V. Petkevičiaus straipsniuose gausu panašių vertinimų. Paradoksas, tačiau V. Petkevičius kadaise veikė kartu su V. Landsbergiu (Sąjūdžio laikai), o vėliau ir A. Brazausku! (tuo metu Lietuvos gyventojai buvo susiskaldę ir simpatizavo tik vienam iš minėtų politikų). Tačiau V. Petkevičius bene pirmasis viešai išdrįso aštriai ir atvirai kritikuoti V. Landsbergį ir A. Brazauską. Toks jau V. Petkevičiaus stilius (anot G. Kirkilo, V. Petkevičius – „ypatinga asmenybė. Nei jo sudrausminsi, nei sustabdysi, nei į rėmus įstatysi“ Gediminas Kirkilas, „Mauras ir kūrybinė inteligentija“, p. 1. ), ir šiai asmenybei nebuvo jokio tabu viešai išsakant dažnai priešingą nei daugumos nuomonę (dėl to sulaukta daug kritikų, priešų). V. Petkevičiaus nevaržė jokie autoritetai. Tokią rašytojo poziciją galima vertinti teigiamai. Kita vertus, ne viską, ką parašė V. Petkevičius, reikia priimti už gryną tiesą. Tai ypač pasakytina apie jo vėlesniu laikotarpiu parašytas knygas, tarp kurių daugiausia dėmesio (dažnai prieštaringo) sulaukė knyga Durnių laivas. Dėl joje pateiktos informacijos apie V. Landsbergio tėvą V. Petkevičius ir V. Landsbergis teisme bylinėjosi kelerius metus (teisinis procesas vyko net po rašytojo mirties; jam teisme atstovavo jo vaikai). Kazys Saja, perskaitęs V. Petkevičiaus Durnių laivą, prisiminė „tą išprotėjusį, savuoju mėšlu besidrabstantį primatą“. Esą žvėris siautėjo nepakęsdamas nelaisvės, o

ko dabar siautėja Petkevičius – laisvas žmogus laisvoj ir demokratinėj valstybėj? Kad ne tie žmonės jam tą laisvę iškovojo? Kad Lietuvos piliečiai neperdavė Petkevičiui valstybės vairo? Kazys Saja, Skudurėlių takas: prisiminimai (apmatams), pamąstymai (ataudams), p. 175–176.

Spustelėjus išskleisti...

K. Saja buvo labai pasipiktinęs Durnių laivu:

Iš Petkevičiaus knygos sužinojau, kad buvau sifilitikas, kad mėginau žudytis, nepatenkintas butu, kuriame iki šiol gyvenu, ir, žinoma, buvau KGB agentas… „Durnių laivas“ skirtas durniems, naiviems skaitytojams – gal kas ir patikės, kas ten rašoma. […]. O gal „kolegą“ Petkevičių man derėtų užjausti […]? Juk žmogaus sielos narvu gali tapti taip apsunkęs jo kūnas nuo alkoholio, praeities nuodėmės ar marazmo pažeista smegeninė. Kazys Saja, Skudurėlių takas: prisiminimai (apmatams), pamąstymai (ataudams), p. 175–176.

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų šioje knygoje gausu pagiežos ir su realybe prasilenkiančių faktų, tačiau tai nereiškia, kad V. Petkevičiaus kūrinys nevertas tyrėjų dėmesio (daugelį aprašomų veikėjų knygos autorius puikiai pažinojo, su jais aktyviai veikė Sąjūdyje ir kitose srityse). Ateis laikas ir jo tikrąją vertę nustatys profesionalūs istorikai. Baigiant apie V. Petkevičių belieka pridurti, kad ši asmenybė išliko nenuorama iki savo gyvenimo pabaigos. Pasitraukęs iš LDDP, jis stengėsi ir toliau būti aktyviu politiniu žaidėju: priklausė Lietuvos liaudies sąjungai „Už teisingą Lietuvą“, buvo politinės partijos „Frontas“ narys (kaip šios partijos narys nesėkmingai kandidatavo į šalies Seimą). Taigi V. Petkevičius turėjo politinių ambicijų ir politika jam nebuvo svetimas veiklos baras, tačiau šalies rinkėjai turėjo kitą nuomonę ir V. Petkevičių paliko didžiosios politikos užribyje.

Išvados

1.Virgilijaus Čepaičio sąmoningas bendradarbiavimas su sovietų saugumu KGB, kategoriškas savo kaltės neigimas vadinamojoje draugo „Juozo“ byloje, šio politiko parodyta didelė nepagarba savo rinkėjams, siekiant bet kuria kaina išlikti demokratiškai išrinktoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, ne tik pakenkė jo kaip deputato ir Nepriklausomybės partijos pirmininko autoritetui, bet kartu jį eliminavo iš šalies politinio gyvenimo.

2. Vytauto Petkevičiaus, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos vieno iš lyderių ir Lietuvos Respublikos Seimo (1992–1996) nario, įkurtame laikraštyje Opozicija išdėstyta aštri kritika valdžioje įsitvirtinusiems buvusiems jo bendražygiams – Sąjūdžio vadovybės nariams, įskaitant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį (1990–1992), leidžia kalbėti apie šio politiko didelį nusivylimą Sąjūdžio vadovais (čia prisidėjo ir V. Petkevičiaus užgautos asmeninės politinės ambicijos, ir neapykanta V. Landsbergiui dėl konkurencijos siekiant vadovauti Sąjūdžiui), o jam pačiam esant Seimo nariu – ir Lietuvos demokratinės darbo partijos vadovybe, įskaitant buvusį tos partijos lyderį ir šalies prezidentą Algirdą Brazauską, ir apskritai to meto šalies politiniu gyvenimu.

Literatūra

• „Ar reikės tarptautinės ekspertizės?“, Respublika, 1991, lapkričio 19, p. 1.
• AT komisijos pirmininko KGB veiklai Lietuvoje tirti Balio Gajausko komentaras, Lietuvos aidas, 1991, gruodžio 18, p. 3.
• „Atgailos amžiai: pokalbis su rašytoju Vytautu Petkevičiumi“, Tiesa, 1989, kovo 18, p. 4.
• Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardinio balsavimo rezultatai, „Dėl Lietuvos Respublikos AT deputato V. J. Čepaičio mandato patikrinimo“ 1992 04 07, Lietuvos aidas, 1992, balandžio 17, p. 3.
• Čepaitė, Zita, „Čepaičio vardan“, Atgimimas, 1992, nr. 3, sausio 15–23, p. 2.
• Čepaitis, Virgilijus, „Ne, aš nebuvau KGB agentas“, Lietuvos aidas, 1991, lapkričio 20, p. 2.
• Čepaitis, Virgilijus, „Neturiu teisės atsistatydinti“, 1991 12 12 perskaityta TV, Lietuvos aidas, 1991, gruodžio 18, p. 3.
• Čepaitis, Virgilijus, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, Vilnius: Tvermė, 2007.
• Čeponis, Vytautas, „NP Kauno skyriaus tarybos pirmininkas: Nepriklausomybės partijos Kauno skyriaus tarybos pareiškimas“, Lietuvos aidas, 1991, lapkričio 20, p. 2.
• „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato V. J. Čepaičio mandato patikrinimo“, Lietuvos aidas, balandžio 9, p. 4.
• „Dėmesio: „Juozas“!, Respublika, 1991, kovo 2, p. 2.
• „Draugo Juozo“ byla“, Lietuvos rytas, 1992, kovo 5, p. 5.
• Gaivenis, Virginijus, „Apie šautuvą, ambiciją ir „opoziciją“, Lietuvos aidas, 1991, sausio 15, p. 4.
• Girnius, Kęstutis, „Ledkalnio viršūnė“, Atgimimas, 1991, nr. 48, lapkričio 21–28, p. 3.
• Grinevičiūtė, Rūta, „Jei Virgilijus Čepaitis bendradarbiavo su KGB, jis turi atsistatydinti“, Lietuvos rytas, 1991, lapkričio 16, p. 1.
• Grinevičiūtė, Rūta, „Politinis bendražygis pasitraukia į šešėlį“, Lietuvos rytas, 1992, gegužės 12, p. 1.
• Grinevičiūtė, Rūta, „Virgilijus Čepaitis – buvo, yra ir lieka?..“, Lietuvos rytas, 1991, lapkričio 19, p. 1.
• Gudaitis, Ramutis, „Tautos giesmei mūsų balso reikėjo: atsiminimai apie Sąjūdį“ | Romas Gudaitis, Antanas Rybelis, Angonita Rupšytė (sud.), Sąjūdis ateina iš toli: Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos narių kalbos, atsiminimai, apmąstymai, Vilnius: Margi raštai, 2008.
• „Iš kur žodžio gyvybė“, Lietuvos aidas, 1992, lapkričio 12, p. 9.
• „Išklausyk, „Juozai“!, Respublika, 1991, lapkričio 21, p. 4.
• „Juozas“ informuoja“, Respublika, 1991, kovo 27, p. 1.
• Kirkilas, Gediminas, „Mauras ir kūrybinė inteligentija“, Opozicija, 1993, nr. 6, p. 1.
• Kubilius, Vytautas, „Iš 1989 m. gruodžio 19 d. Vytauto Kubiliaus dienoraščio“ | Vytautas Kubilius, Dienoraščiai 1978–2004, Vilnius, 2007, p. 121–122.
• Kubilius, Vytautas, Dienoraščiai 1978–2004, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
• Kvedarienė, Aldona, „Skamba įtempta styga“, Respublika, 1991, lapkričio 27, p. 2.
• Kvedarienė, Aldona; Virginijus Gaivenis, „Šešėliai išnyksta vidudienį“, Respublika, 1991, lapkričio 20, p. 2.
• LA inf., „Nepriklausomybės partijoje“, Lietuvos aidas, 1992, gegužės 28, p. 4.
• LA inf., „Tomas“, Lietuvos aidas, 1992, vasario 20, p. 3.
• LA inf., „V. Petkevičius atsiprašė Z. Vaišvilos“, Lietuvos aidas, 1992, balandžio 23, p. 4.
• Makoveckas, Viktoras, „Neprisipažįsta: „Juozo“ pėdsakais“, Mažoji Lietuva, 1991, lapkričio 21, p. 1, 3.
• Makoveckas, Viktoras; Rytas Staselis, „Agentas“, Mažoji Lietuva, 1991, lapkričio 14, p. 1, 4–5.
• „Neišduokime priesaikos: Lietuvos AT deputato K. Antanavičiaus laiškas kolegoms“, Respublika, 1991, lapkričio 26, p. 1.
• NP narių, palikusių III neeilinį partijos suvažiavimą, pareiškimas, Lietuvos aidas, 1992, sausio 21, p. 15.
• Ozolas, Romualdas, „Iš Sąjūdžio kronikos: delegatų palydos“ | Romas Gudaitis, Antanas Rybelis, Angonita Rupšytė (sud.), Sąjūdis ateina iš toli: Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos narių kalbos, atsiminimai, apmąstymai, Vilnius: Margi raštai, 2008, p. 384.
• Ozolas, Romualdas, Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
• Ozolas, Romualdas, Žvaigždės blėsta auštant: sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai, Vilnius: Vaga, 2007.
• Petkevičius, Vytautas, „Atviras laiškas V. Landsbergiui“, Opozicija, 1992, nr. 2, p. 2.
• Petkevičius, Vytautas, „Bumerangas“, Opozicija, 1992, nr. 38, p. 7.
• Petkevičius, Vytautas, „Demokratai, kur jūs?“, Tiesa, 1991, nr. 88, gegužės 8, p. 2.
• Petkevičius, Vytautas, „Išblėsęs mitas“, Opozicija, 1992, nr. 21, p. 1–2.
• Petkevičius, Vytautas, „LDDP Seimo frakcijos valdybai“, Opozicija, 1996, nr. 16, p. 1.
• Petkevičius, Vytautas, „Malonės prašymas“, Opozicija, 1993, nr. 38, p. 3.
• Petkevičius, Vytautas, „Mažas prisipažinimas, 2: kas yra kirkilinizmas ir kaip su juo kovoti“, Opozicija, 1993, nr. 28, p. 1, 4.
• Petkevičius, Vytautas, „Mažas prisipažinimas“, Opozicija, 1993, nr. 27, p. 1.
• Petkevičius, Vytautas, „Nebylusis mauras“, Opozicija, 1993, nr. 5, p. 1–2.
• Petkevičius, Vytautas, „Opozicija – ne griovėja“, Opozicija, 1993, nr. 3, p. 1.
• Petkevičius, Vytautas, „Paneigimas“, Opozicija, 1992, nr. 16, p. 1.
• Petkevičius, Vytautas, „Prezidento divertismentas, 2: Lino Linkevičiaus arija“, Opozicija, 1996, nr. 17, p. 1, 4 ir kt.
• Petkevičius, Vytautas, „Prezidento divertismentas: 1. Rajecko uvertiūra“, Opozicija, 1996, nr. 15, p. 1–2.
• Petkevičius, Vytautas, „Prierašas“, Opozicija, 1992, nr. 3, p. 2.
• Petkevičius, Vytautas, „Renegatui G. Kirkilui“, Opozicija, 1996, nr. 16, p. 1.
• Petkevičius, Vytautas, „Trintukas“, Opozicija, 1992, nr. 36, p. 4.
• Respublikos inf., „Juozas“ informuoja: Išvykdamas į Maskvą „Juozas“ paliko dar vieną informaciją“, Respublika, 1991, balandžio 24, p. 2.
• Respublikos inf., „Juozas“ informuoja: keletas klausimų itin kruopščiai užsimaskavusiam, bet jau mums pažįstamam Valstybinio saugumo komiteto agentui „Juozui“, Respublika, 1991, kovo 9, p. 2.
• Respublikos vadovybė, „Užuojauta gandonešiams“, Respublika, lapkričio 20, p. 1.
• Saja, Kazys, Skudurėlių takas: prisiminimai (apmatams), pamąstymai (ataudams), Vilnius: Petro ofsetas, 2011.
• Sakalauskaitė, Ramunė, „Atstumtųjų ar donkichotų sambūris“, Respublika, 1991, balandžio 16, p. 1.
• Sakalauskaitė, Ramunė, „Juozas“ taranuoja Sąjūdį“, Respublika, 1991, lapkričio 26, p. 4.
• „Slaptas posėdis, kurio perpasakoti deputatams nerekomenduojama“, Respublika, 1991, lapkričio 26, p. 4.
• Songaila, Gintaras, „Nepriklausomybės partijos suvažiavimas“, Lietuvos aidas, 1992, sausio 21, p. 15.
• „Stagnacijos laikais Jus citavom…“: kun X laiškas rašytojui V. Petkevičiui“, Opozicija, 1992, nr. 3, p. 2.
• Susigėdusi Respublikos vadovybė, „Juozas“ mirė… tegyvuoja Čepaitis!“, Respublika, 1991, gruodžio 11, p. 1.
• Svirbutavičiūtė, Aldona, „Ilgai brandinta idėja“, Lietuvos rytas, 1990, spalio 23, p. 1.
• Svirbutavičiūtė, Aldona, „Miko Pūkuotuko išminties – visiems politikams!“, Lietuvos rytas, 1991, vasario 28, p. 1, 3.
• Svirbutavičiūtė, Aldona, „Troškulio numalšinimas, arba kaip deputatas V. Čepaitis paliko Parlamento salę“, Tiesa, 1992, nr. 68, balandžio 8, p. 1.
• Telksnys, Feliksas, „Juozo“ bylos atomazga: V. Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su KGB“, Lietuvos rytas, 1992, kovo 27, p. 1, 3.
• „Ultimatumas KGB agentui“, Respublika, 1991, lapkričio 12, p. 1.
• Vaišvila, Zigmas, „Pareiškimas“, Opozicija, 1992, nr. 16, p. 1.
• Valatka, Rimvydas, „Viskas eina į gera?“, Lietuvos rytas, 1991, lapkričio 19, p. 3.
• Valiušaitis, Vidmantas, „Vytauto Petkevičiaus „opozicija“, Lietuvos aidas, 1991, gruodžio 21, p. 3.
• „Voratinklis Tomas nr. 34012“, Lietuvos aidas, 1992, vasario 19, p. 3.
• Žukas, Algimantas, „AT pataria draugui atsistatydinti“, Respublika, 1991, gruodžio 11, p. 2.

From the History of Twentieth-Century Parliamentarianism in Lithuania: The Case of the Deputy Virgilijus Čepaitis and Vytautas Petkevičius’ Criticism of the Authorities in the Newspaper Opozicija

Summary. The paper deals with the controversial case of Virgilijus Čepaitis, a member of the Lithuanian Reform Movement (Sąjūdis) and a deputy of the Supreme Council of the Republic of Lithuania from 1990 to 1992. He was accused of cooperating with the KGB and the trial process was referred to as the “case of Comrade Juozas.” The paper also analyses the reasons and forms of the criticism targeted at the Lithuanian authorities by Vytautas Petkevičius, one of the leaders of the Sąjūdis and the deputy of the the Seimas of the Republic of Lithuania, in his newspaper Opozicija (Opposition). By analyzing the lawsuit of Čepaitis and the actions of the deputy Petkevičius the author of the paper seeks to make an assessment of their issues. The main goals of the paper are the following: (1) to reveal actions of Čepaitis after his case became public, (2) to clarify the relationships between Petkevičius and other members of Sąjūdis, and (3) to show the content of Petkevičius’ criticism of the Lithuanian authorities in his newspaper Opozicija. The analyses of both cases show that, firstly, Čepaitis collaborated with the KGB consciously. His strict denial of his ties with the Soviet security organization demonstrated his disrespect of his voters and diminished his authority among Lithuanians. It was the main reason why he was eliminated from Lithuanian political life. Secondly, tight criticism of his former colleagues from the Sąjūdis (without distinguishing Vytautas Landsbergis, the chairman of the Supreme Council of the Republic of Lithuania) voiced by Petkevičius reveals his frustration with the leaders of the Sąjūdis. The main reason for such an attitude was provoked by the unsuccessful competition with Landsbergis for the post of the leader of the Sąjūdis. Moreover, Petkevičius was displeased with his colleagues from the Lithuanian Democratic Labor Party and the political situation in Lithuania in general.

Keywords: Lithuanian Reform Movement (Sąjūdis), the Supreme Council of the Republic of Lithuania, the Seimas of the Republic of Lithuania, President, KGB, Agent, Authority, Political Party, Opozicija.