Studija Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos ekonomikoje: gairės Lietuvai

Santrauka. Ekonominė ir demografinė situacija Europoje pastaruoju metu paskatino aktyvų domėjimąsi lyčių lygybės klausimais. Formuojant ir diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją, tapo svarbu nustatyti lygių galimybių problemas bei lyčių nelygybės padarinius – įtaką valstybės ekonomikai. Straipsnyje valstybės ekonominės bei demografinės politikos įgyvendinimo pavyzdžiu pasirenkamas Švedijos lyčių lygių galimybių modelis, kurio sėkmingas taikymas, kuriant gerovės valstybę, teigiamai atsiliepia tiek makroekonominiams, tiek demografiniams šalies rodikliams.

Pagrindiniai žodžiai: Švedijos lyčių lygių galimybių modelis, lyčių lygybė, lyčių aspekto integravimo strategija, dviejų šeimos maitintojų modelis, 3R metodas, asimetrija lyčių lygybės atžvilgiu.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. ES lyčių aspekto integravimo strategija ir jos ribotumas6
3. 2. Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos gerovės valstybėje15
1. 2.1. Švedijos valstybės biudžeto išlaidų struktūros pokyčiai ir „moterų sandoris su valstybe“15
2. 2.2. Moters profesinės karjeros ir šeimos vaidmenų derinimo modelis Europos šalyse ir Švedijos lyčių lygybės modelio raida23
3. 2.3. Demografinės problemos ir Švedijos dviejų maitintojų modelis33
4. 2.4. Lyčių lygybės reikšmė makroekonomikai44
5. 2.5. Lyčių lygybės požiūrio integravimas į Švedijos savivaldos institucijas46
6. 2.6. Švediškas 3R metodas50
4. 3. Lyčių lygių galimybių modelio diegimo Lietuvoje prielaidos53
5. Išvados62
6. Literatūra67
7. The Model of Equal Opportunities in the Economy of Sweden – Guidelines for Lithuania68

Įvadas

Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias, skatinant socialinį ir ekonominį teisingumą bei moterų lygybę. Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame užimtumo srityje dominuoja vyrai ir yra ribojamas visateisis moterų dalyvavimas ekonomikoje, yra nesėkmingas. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims, siekiančioms ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes ir lyčių lygybės perspektyvas.

Dabartinė Europos demografinė situacija, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu bei gyventojų senėjimu, išryškino lyčių santykių ir šeimyninio gyvenimo įtaką ekonomikos augimui. Remiantis tyrimais, šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės, pritaikant šiuolaikinius moterų lygių teisių reikalavimus ir įsipareigojimus, iškilo rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas, ilgesniu laikotarpiu vedantis ir prie ekonomikos augimo sulėtėjimo.

Europoje mažėjantis gimstamumas reiškia, kad moterys dėl įvairių aplinkybių nenori gimdyti vaikų. Viena iš pagrindinių priežasčių – moters atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Kol vaikas „pastatomas ant kojų“, moteris būna beviltiškai atsilikusi nuo vyro, ir pašalinti šį atsilikimą, atotrūkį moteriai yra labai sudėtinga. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimo būdą visuomenėje, ji nenori būti atsilikusi namų šeimininkė.

Švedijoje ši situacija buvo labai gerai suprasta: prieita prie paradoksalios išvados, kurią parodė lyčių lygybės tyrimai, kad siekiant padidinti gimstamumą ir vaikų skaičiaus augimą švedų šeimose reikia sudaryti visas sąlygas moteriai siekti profesinės karjeros ir lygiagrečiai vykdyti motinos misiją.

Kaip parodė Šiaurės šalių patirtis, lyčių lygybės principo pažeidimas – vienas iš ženklaus gimstamumo mažėjimo struktūrinių veiksnių. Švedijoje buvo pereita prie modernaus šeimos tipo – dviejų maitintojų modelio, kas turėjo didžiulę reikšmę teigiamiems gimstamumo pokyčiams, kuriems didelę įtaką daro tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sąlygos sudarytos tėvams derinti profesinę veiklą su šeimos rūpybos ekonomika. Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystės socialinio draudimo modelis yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje, tuo pat metu jų motinas išlaikant darbo vietose.

Švedijos ekspertai ir politikai seniai pripažino, kad demografiniai procesai yra susiję ne tik su darbo rinka. Buvo įžvelgtas įdomus provokuojantis faktas, kad ekonominių (darbo) išteklių pasiūla priklauso nuo moterų nemokamo darbo šeimoje, ir lyčių lygybės principo įgyvendinimas turi didžiulę reikšmę makroekonomikos rodikliams bei ekonomikos augimui.

Švedų mokslininkai kelia klausimą, kokią įtaką demografiniai procesai turi makroekonomikai.

Tyrimų rezultatai rodo, kad lyčių lygybės problemų sprendimas, skatinant moterų profesinę veiklą ir karjeros siekimą, derinant tai su šeimos ir motinos funkcijomis, didina gimstamumą, mažina išlaikytinių skaičių, daro teigiamą įtaką žmogiškųjų išteklių kokybei ir darbo potencialui. Taip pat moterų užimtumo didėjimas įneša svarų indėlį siekiant spartaus ir darnaus ekonomikos augimo, gerų makroekonomikos rodiklių.

Lyčių lygybės (gender mainstreaming) aspekto integravimas Europos Sąjungos šalyse yra vienas iš fundamentinių metodų lyčių lygybei pasiekti. Atsižvelgiant į lygių galimybių diegimą ekonomikos atžvilgiu, Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija, todėl Švedijos patirtis šioje srityje yra labai įdomi teoriniu ir praktiniu požiūriu bei aktuali Lietuvai.

1. ES lyčių aspekto integravimo strategija ir jos ribotumas

Jau kelis dešimtmečius ES institucijos ypatingą dėmesį skiria lyčių lygybės problemoms. 1995 m. Europos Taryboje buvo sudaryta darbo grupė lyčių aspekto integravimo strategijai rengti. Šios darbo grupės užduotis buvo parengti lyčių aspekto integravimo į ES politiką strategijos koncepciją.

Lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming) Lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming) – tai politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir vertinimas tokiu būdu, kad lyčių lygybės perspektyva būtų įtraukta į visas politikos sritis, visus lygmenis, visuose etapuose, visų veikėjų, paprastai dalyvaujančių politinėje veikloje (pagal Lyčių aspekto integravimo specialistų darbo grupės (EG-S-MS), kurią sudarė Europos Taryba 1995 metais, pranešimą). – tai valstybės politika per moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo prizmę, tai lyčių aspekto integravimas į valstybės socialinę-ekonominę politiką.

Lyčių aspekto integravimo strategija traktuojama kaip visiškai nauja fundamentinė kryptis, jos įgyvendinimas yra gana lėtas ir sudėtingas procesas, kurio pagrindinės prielaidos yra šios:

• pirma, lyčių aspekto integravimo strategijos atramos taškas yra patirties ir žinių, t. y. informacijos apie lyčių lygybę, kaupimas, duomenų banko kūrimas;
• antra, lyčių aspekto integravimo strategija yra susijusi su valstybės politika, kas reiškia, kad ji turi didelę įtaką šalies socialinei ir ekonominei plėtrai.

Šiame dokumente pabrėžiama, kad lyčių aspekto integravimo strategija atspindi ir specifinius bruožus: ji atsižvelgia į abiejų lyčių specifinius poreikius, interesus, vertybių sistemą. Tačiau lyčių biologiniai skirtumai neturi būti socialinio ir ekonominio vyrų ir moterų statuso pagrindu, veiksniu.

Įvairiais istorijos vystymosi etapais įvairiose visuomenėse negalima aiškinti vyrų ir moterų vaidmenų vien fiziologija. Kitaip tariant, socialinių vaidmenų įvairovė yra kur kas platesnė nei fiziologiniai lyčių skirtumai. Lyties (gender) samprata pabrėžia, kad moterų ir vyrų vaidmenys visuomenėje konstruojami bei formuojami atsižvelgiant į socialines aplinkybes. Todėl lyčių lygybės (genderinio) požiūrio šalininkai mano, kad remiantis šiais socialiniais vaidmenimis galima teisingiau paskirstyti išteklius ir pajamas, teises bei pareigas ir pan., t. y. pasiekti tikrą darną ir žmogaus teisių nepažeidžiamumą.

Lyčių lygybės aspektas yra bet kokios planuojamos veiklos, įstatymų, strategijų ir programų visose srityse ir visais lygmenimis vertinimas atsižvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams.

Remiantis šiuo aspektu, moterų ir vyrų interesai ir patirtis tampa esminiu kriterijumi kuriant bendrą koncepciją, įgyvendinant, kontroliuojant ir vertinant bendras veiklos kryptis bei programas visose politikos, ekonomikos ir visuomeninėse srityse. Siekiama, kad sprendimai būtų vienodai naudingi abiem lytims.

Lyčių lygybės įgyvendinimas yra socialinio teisingumo nuostata, būtina lygiateisiškumo ir stabilaus žmogaus vystymosi sąlyga Jungtinių Tautų vystymo programos apibrėžimas. .

Moterų ir vyrų lygybė Švedijoje suvokiama kaip lyčių lygybės politika, daranti įtaką visiems ūkio sektoriams ir visuomenės sritims. Todėl kiekviena ministerija Švedijoje yra atsakinga už analizę, tyrimus, pasiūlymų teikimą atitinkamoje veiklos srityje, atkakliai siekiant moterų ir vyrų lygybės.

Lyčių lygybės politikos tikslai Švedijos lyčių aspekto strategijoje suprantami kaip:

• lygus valdžios, įtakos bei ekonominės galios pasidalijimas tarp moterų ir vyrų; lygios galimybės moterims ir vyrams įgyti ekonominį savarankiškumą;
• lygios sąlygos ir galimybės moterims ir vyrams siekiant pradėti savo verslą, gerinti tarnybinę padėtį ir darbo sąlygas bei siekti karjeros;
• lygios galimybės mergaitėms ir berniukams, moterims ir vyrams siekiant išsilavinimo, realizuojant savo potencialą – tenkinant asmenines ambicijas ir interesus, atskleidžiant savo talentą ir sugebėjimus;
• tolygus pareigų paskirstymas tarp moterų ir vyrų namų ūkių ekonomikoje bei auginant vaikus;
• laisvė nuo smurto ir prievartos prieš lytį.

Švedijos pramonės, darbo ir susisiekimo ministerijos įstatuose yra teigiama, kad lyčių lygybė suvokiama kaip moterų ir vyrų lygios teisės, pareigos ir galimybės imtis veiklos, suteikiančios ekonominį savarankiškumą, rūpintis namų ūkiu ir vaikais, dalyvauti politikoje, įvairioje politinėje ir visuomeninėje veikloje Žr. Švedijos pramonės, darbo ir susisiekimo ministerijos įstatai, 2004. .

Įgyvendinant Lyčių aspekto integravimo strategiją, kyla daugelis problemų, susijusių su neadekvačiu jos suvokimu, netikslia metodologija, procedūromis, instrumentais ir priemonėmis, taip pat politinės valios stoka. Pagrindinės problemos yra šios:

– Neadekvatus lyčių aspekto integravimo koncepcijos suvokimas reiškia, kad ši strategija kartais gali būti traktuojama kaip nauja strategija, kuri pakeičia jau esamą, vadinamąją „specifinę“ lyčių lygybės politiką. Todėl kai kurioms vyriausybėms tai gali būti pretekstas nustoti vykdyti buvusias specifines, tikslines priemones lyčių lygybės klausimais. Tačiau lyčių aspekto integravimo strategija reiškia, kad specifinė lyčių lygybės politika turi būti taip pat tęsiama, t. y. fragmentiška lyčių lygybės politika, kuri buvo taikoma tam tikrose srityse, neturi dingti Žr. ES lyčių aspekto integravimo strategija, 2003. . Nereikia atsisakyti tradicinių priemonių, kurios buvo taikomos anksčiau.

– Klaidingas lyčių lygybės traktavimas. Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys privalo turėti vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvauti visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų visavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

Lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip įteisintos įstatymais (de jure) lygios galimybės, lygios teisės bei jų vienodas traktavimas visose privataus ir viešojo gyvenimo srityse. Šiuo metu pripažinta, kad įteisinta įstatymais lygybė (de jure) savaime dar anaiptol nereiškia realios lygybės (de facto). Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų funkcijos, veikla yra labai skirtingos – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos. Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų daryti neigiamos įtakos moterų ir vyrų gyvenimo sąlygoms, neturėtų diskriminuojančio poveikio, bet skatintų lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą Žr. Mary Daly, The Gender Division of Welfare: The Impact of the British and German Welfare States, 2000. .

Lyčių lygybė – ne tas pats, kas antidiskriminacija. Tai ne tik de jure lygybė, reiškianti, kad lyčių nelygybė įstatymais yra pašalinta. Lygybė privalo būti skatinama teigiamais veiksmais, priemonėmis, diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją. Tikslas – lygybė, kaip pozityvi teisė, arba lygybė de facto, gerbianti moterų ir vyrų teisę į įvairovę, skirtingumą, bet taip pat nustatanti, kad moterys ir vyrai yra laisvi individai. Lyčių aspekto integravimo strategija apima lyčių pjūvį ir neapsiriboja moterų klausimais. Ši strategija reikalauja atsižvelgti į moterų ir vyrų santykius, o ne skirstyti funkcijas pagal lytį Žr. ES lyčių aspekto integravimo strategija, 2003. .

– Šalyje egzistuojantis fragmentiškas, o ne sisteminis požiūris į lyčių lygybės aspektą. Anksčiau lyčių lygybės klausimai buvo sprendžiami vienintelės lyčių lygybės institucijos, atsakingos už visą lyčių lygybės politiką, o šiuo metu kiekviena sritis turi turėti savo lyčių lygybės ekspertus. Taigi ši „mainstreaming“ strategija turi būti įgyvendinama visose srityse, o ne kokioje nors vienoje konkrečioje srityje. Lyčių aspekto integravimo strategija yra novatoriškas lyčių lygybės perspektyvos integravimo metodas, kuris apima glaudų atskirų struktūrinių padalinių bendradarbiavimą, taip pat gali apimti politinių procesų reorganizavimą, naujų visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą. Kitaip tariant, lyčių aspekto integravimo strategija reiškia procedūrinius pokyčius, tokius kaip požiūrio į politikos formavimą pakeitimą, organizacinės kultūros pokyčius ir naujas bendradarbiavimo bei konsultacijų formas.

– Lyčių lygybės matavimo ir vertinimo problema, ji atsiranda įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją. Adekvačių rodiklių ir matavimo metodų stoka gali apsunkinti lyčių aspekto integravimo strategijos diegimą. Lyčių aspekto integravimo strategijai parengti reikia ne tik naujų rodiklių, bet taip pat ir pritaikyti jau esamus, peržiūrėti statistinius duomenis ir įtraukti naujus lyčių rodiklius. Pavyzdžiui, šiuo metu plačiai žinomi: lyčių lygybės (genderinės) plėtros indeksas (Gender-Related Development Index – GDI) įtraukia lyčių nelygybės aspektus į žmogiškųjų išteklių plėtros indeksą (Human Development Index – HDI); lyčių lygybės socialinės plėtros indeksas (Gender Empowerment Measure – GEM), kuris matuoja moterų sprendimų priėmimų įtaką ekonomikai ir politikai; Gender-Specific Percentages in Ministerial Positions – moterų, turinčių ministerijų vadovaujančiuosius postus, dalis, kuri apibūdina moterų dalyvavimą priimant politinius sprendimus; Gender-Specific Economic Participation Rate – moterų ekonominio aktyvumo rodiklis, kuris rodo moterų dalyvavimo ekonomikoje mastą Žr. Human Development Index and the Status of Women, 2005. .

– Profesionalumo ir kompetencijos stoka. Tradiciškai suvokiamo lyčių lygybės proceso dalyviai yra lyčių lygybės ekspertai. Įgyvendinant lyčių aspekto integravimo strategiją, lyčių lygybės klausimai apima visus institucijos padalinius. Todėl gali trūkti profesionalų, turinčių pakankamų žinių ir kompetencijos, gebančių formuoti lyčių aspekto integravimo politiką, ypač kai priimant sprendimus dalyvauja tiek mažai moterų. Todėl, siekiant, kad lyčių aspekto integravimo strategija būtų sėkmingai įgyvendinta praktikoje, turi būti organizuotas mokymo procesas, rengiami lyčių lygybės specialistai.

– Deklaratyviai grindžiama lygių galimybių įgyvendinimo strategija. Grėsmė, kad vyriausybės gali priimti sprendimą, jog lygybė turi būti integruota į visas politikos sritis, tačiau daugiau nieko ir nedaryti, arba tik dirbtinai remti lyčių aspekto integravimo strategijos iniciatyvas. Lyčių aspekto integravimas yra labai madinga strategija, tačiau ji negali egzistuoti pati sau. Tikslas – realiai įgyvendinti lyčių lygybę. Lyčių aspekto integravimo strategijai įgyvendinti reikia politikų valios ir tvirto sutarimo siekiant pašalinti ne tik egzistuojančią moterų ir vyrų nelygybę, bet ir jos priežastis. Tai apima ir politinę valią, nukreiptą į būtinų finansinių ir žmogiškųjų išteklių liberalizavimą. Kadangi lyčių aspekto integravimo strategija apima įprastines politikos sritis ir veikėjus, būtina numatyti finansinius išteklius ir įgyvendinančias institucijas, ir tai turi atsispindėti valstybės biudžete. Neskiriant pakankamai lėšų lyčių aspekto integravimo strategijai, gerų rezultatų sunku pasiekti ir tai gali diskredituoti ją, kaip strategiją, siekiant lyčių lygybės Žr. ES lyčių aspekto integravimo strategija, 2003. .

Lyčių aspekto strategijos įgyvendinimą įvairiose šalyse lemia ideologiniai, instituciniai, politiniai ir teisiniai veiksniai. Istorinis lyčių darbo pasidalijimas, susiklostę vyriškumo ir moteriškumo stereotipai yra pagrindinės beveik visose šalyse minimos lyčių aspekto integravimo politikos problemos Žr. Jolanta Reingardienė, Lyčių lygybės strategija ir užimtumo politika Europos Sąjungoje, 2004. .

Vertinant ES lyčių aspekto integravimo strategiją, nekyla jokių abejonių apie šio dokumento svarbą ir aktualumą. Tokio pobūdžio strategiją turi būti siekiama įgyvendinti ir Lietuvoje. Turint omenyje šios strategijos diegimą ekonomikoje, akivaizdu, kad ši strategija apsiriboja praktiškai tik darbo ir užimtumo bei darbo užmokesčio, socialinių paslaugų sritimis. O šiuolaikiniai lyčių lygybės (genderiniai) tyrimai sparčiai veržiasi ir į kitas sritis, pavyzdžiui, demografijos procesus, makroekonomikos politiką.

Su lyčių lygybės diskriminacija susietų problemų ekonomikoje sprendimas negali apsiriboti tik mikroekonomikos sritimi. Asimetrija lyčių lygybės atžvilgiu, iškraipymai pasireiškia ir makroekonomikos lygmeniu, todėl lyčių lygybės problemų sprendimai turi būti adekvatūs ir priimami makroekonomikos atžvilgiu.

Taikydami lyčių lygybės įgyvendinimo analizę makroekonominės politikos srityje, tyrinėtojai paneigia neoklasikinės „mainstreaming“ teorijos požiūrį, anot kurio, makroekonominė politika (ekonomikos augimas, valstybės biudžeto, mokesčių, pinigų, užsienio prekybos ir investicijų politika) yra neutrali lyčių lygybės požiūriu Žr. Ona Gražina Rakauskienė, „Genderinė asimetrija Lietuvos makroekonomikoje“, 2005. .

Šiuo atžvilgiu Švedijos lygių galimybių modelis yra kur kas toliau pažengęs negu „gender mainstreaming“ strategija, todėl Švedijos patirtis šioje srityje labai įdomi teoriniu bei praktiniu požiūriu ir yra aktuali Lietuvai.

Kokios gi Švedijos lygių galimybių modelio nuostatos yra patrauklios Lietuvai?

2. Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos gerovės valstybėje

2.1. Švedijos valstybės biudžeto išlaidų struktūros pokyčiai ir „moterų sandoris su valstybe“

Per pastaruosius du dešimtmečius Švedijoje valstybės gerovės koncepcija buvo nukreipta į socialinę politiką dažniausiai krizių ir pereinamuoju laikotarpiais Žr. Antoinette Hetzler, “The Swedish Model and the Role of Gender,” 2005. Antoinette Hetzler – Lundo universiteto (Švedija) Sociologijos katedros profesorė. . Nepaisant diskusijų apie gerovės valstybės krizę ir apie nacionalinių valstybių sunykimą globalizacijos procese, skandinaviškas gerovės valstybės modelis vis dėlto išlaikė įvaizdį griežtos nacionalinės valstybės, gebančios parodyti tvirtą atsparumą išorės grėsmei Žr. Paul Pierson, “The New Politics of Welfare State,” 1996; Martin Rhodes, “Globalization and West European Welfare States: A Critical Review Of Recent Debates,” 1996; Gøsta Esping-Andersen, Welfare States in Transition: National Adaptations in Global Economies, 1996; Stefan Svallfors, Peter Taylor-Gooby (eds.), The End of the Welfare State? Responses to State Retrenchment, 1999; Francis Castles, Deborah Mitchel, “Worlds of Welfare and Families of Nations,” 1993. . Šis modelis rėmėsi visiško užimtumo koncepcija, visapusiška socialinės srities (plačiąja prasme) plėtra ir toliau buvo plėtojamas remiantis aktyvia valstybės kontrole ir priežiūra rinkos ekonomikoje Žr. Gøsta Esping-Andersen, The Three Worlds of Welfare Capitalism, 1990; Social Foundations of Postindustrial Economies, 1999; Gösta Esping-Andersen, Walter Korpi, “From Poor Relief to Institutional Welfare States: The Development of Scandinavian Social Policy,” 1987; Korpi & Palme, 1998; Paul Pierson, “The New Politics of Welfare State,” 1996; Stephens, 1996. .

Gerovės valstybėje, ypač skandinaviško modelio, pagrindinis dėmesys praktiškai skiriamas pajamų perskirstymui ir socialinės politikos įgyvendinimui siekiant švelninti padarinius klasinei visuomenei. Žr. Björn Gustafsson, Hannu Uuistalo, “Income Distribution and Redistribution during Two Decades: Experiences from Finland and Sweden,” 1990; Anders Björklund, Johan Fritzell, Inkomstfördelningens utveckling: bilaga 8 till långtidsutredningen, 1992. Diskusijos apie neišvengiamą valstybės intervenciją į rinkos politiką vyko kartu akcentuojant ir šeimos vaidmenį, nukreiptą nuo ekonominių išteklių paskirstymo prie gyvenimo sąlygų ir galimybių sulyginimo per socialinių paslaugų teikimo prizmę Žr. Hobson, 1990; Lister, 1994; Mary Daly, The Gender Division of Welfare: The Impact of the British and German Welfare States, 2000. . Švedijoje plėtojant gerovės valstybės modelį didelį susirūpinimą kėlė dar viena problema – moters užimtumo darbo rinkoje ir namų ūkio ekonomikoje vaidmenų derinimas Žr. Yvonne Hirdman, From Possibility to Problem? Gender Conflict in the Welfare State – the Swedish Model, 1994. .

Švedijos mokslinių tyrimų pripažinta vienareikšmė išvada – modelis, kuriame vyrai dominuoja užimtumo srityje ir yra ribojamas lygiateisiškas moterų dalyvavimas ekonomikoje, buvo nesėkmingas.

Vienas iš tradicinių būdų ir rodiklių, vertinant valstybės gerovės plėtrą – šalies bendro nacionalinio produkto (BNP) dalies, tenkančios valstybės biudžeto išlaidoms, nustatymas. Švedijos atveju akivaizdžiai matyti, kad viešojo sektoriaus lyginamasis svoris per 90 metų padidėjo 7 kartus – nuo 10 proc. BNP 1900 metais iki daugiau kaip 70 proc. 1990 metais Žr. Rolf Ohlsson, Generationsräkenskaper – den offentliga sectorn ur ett ekonomisk-demografiskt perspektiv, 1997. . Išsamesnė valstybės indėlio analizė rodo, kad šis valstybės išlaidų ir drauge pajamų padidėjimas XX amžiuje įvyko dėl perėjimo nuo visiems vienodų išmokėjimų prie labiau diferencijuotų atskiroms socialinėms grupėms Tai gali pasirodyti paradoksalu, nes Švedijos gerovės valstybės modelio apibrėžimas yra paremtas visapusiška rūpyba, nustatyta socialine baze, nesusijusia su skurdo lygiu ir valstybės mokesčiais. Tačiau visapusiška rūpyba buvo plečiama įvairių kategorijų požiūriu. Pavyzdžiui, vaikų pašalpos buvo teikiamos visiems namų ūkiams, turintiems vaikų, nepriklausomai nuo gyvenimo lygio. Šeimos, neturinčios nepilnamečių vaikų, neturėjo šios privilegijos. .

Švedijos vyriausybės moterų ir vyrų ekonominės galios ir ekonominių išteklių tyrimuose šalies gerovės augimo ryšys su valstybės biudžeto išlaidomis buvo apibūdinamas naudojant R. Ohlssono socialinę tipologiją. Siekiant užfiksuoti Švedijos gerovės augimą ir pokyčius, R. Ohlssonas taikė valstybės biudžeto išlaidų skirstymą pagal keturias skirtingas sritis, kurias sudarė:

• lėšos, skiriamos „naktinio sargo“ funkcijoms atlikti (bendros viešosios valstybės teikiamos paslaugos, gynyba, socialinė apsauga ir išlaidos teisės sistemai);
• socialinės išmokos pagal gyventojų amžiaus grupes (išlaidos motinystės ir tėvystės pašalpoms, pašalpos vaikams, išlaidos vaikų darželiams, auklėjimui, švietimui, paramai studijuojantiesiems aukštosiose mokyklose, senatvės pensijos ir pagyvenusių žmonių globa);
• socialinės rizikos draudimas (draudimo išlaidos nedarbingumo ir ligos atveju, kompensacijos dirbantiesiems, invalidumo pensijos ir nedarbo draudimas, išmokos darbo biržose ir sveikatos priežiūra);
• parama socialiai remtiniems asmenims (išlaidos sunkiai sergantiems, kompensacijos žmonėms, turintiems fizinę ir psichinę negalią, pagalba šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, priedai aprūpinant būstu, socialinė pagalba, taip pat pagalbiniai pensijų priedai, pagalba užsieniečiams ir pabėgėliams).

Viešųjų išlaidų pokyčiai pagal R. Ohlssono kategorijas 1920–1990 metais rodo, kad naktinio sargo funkcijos sumažėjo 3 kartus per šį laikotarpį (1 lentelė), tuo tarpu socialinės išmokos padidėjo 1,5 karto. Rizikos draudimo išlaidos išaugo 3 kartus. Parama socialiai remtiniems teikiama nuolat.

Taigi ypač svarbu tai, kad Švedijoje nuolat didėjo išlaidos socialinei apsaugai, o išlaidų dalis pagrindinėms valstybės paslaugoms („naktinio sargo“ funkcija) mažėjo. Vietoj to išaugo gyvenimo ciklo išlaidos (pagal amžių) tam tikroms amžiaus grupėms, kas gali būti laikoma perskirstomosiomis išlaidomis. Viešojo bendro finansavimo sistemoje taip pat padidėjo draudimo išlaidų dalis. Šios dvi sritys – socialinės išmokos ir padidėjęs rizikos draudimas – gali būti traktuojamos kaip Švedijos gerovės rodikliai ir yra ypač svarbios skirstant lyčių vaidmenis socialinio aprūpinimo sistemoje.

Analizuojant gyvenimo ciklo socialines išmokas, socialinės rizikos draudimą bei paramą socialiai remtiniems – pagal amžiaus grupes gaunamas išmokas per tam tikrą laikotarpį – buvo nustatyta, kad Švedijos socialinio aprūpinimo sistemoje didžiausia išlaidų dalis tenka vyresnio amžiaus žmonėms, t. y. daugiau lėšų skiriama pensijoms, senų žmonių priežiūrai, sveikatos apsaugai nei mokykloms, paramai vaikams bei dienos globos įstaigoms, tačiau būtent jaunų žmonių, dalyvaujančių darbo rinkoje, lėšų poreikis yra pats didžiausias.

Be to, nors ir vyrai 1920 metais disponavo daugiau kaip 35 proc. valstybinių išlaidų, 1990-aisiais šios išlaidos sumažėjo iki 10 proc. (didžioji jų dalis buvo skiriama senatvės pensijoms). Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, ir iš to išplaukia, kad išlaidos, išleistos visuotinėms pensijoms, buvo didesnės moterims nei vyrams.

Viešojo sektoriaus plėtra ir iš to kylančios Švedijos ekonomikos valstybės funkcijos padidino tiek Švedijos gerovės valstybės populiarumą, tiek priklausomybę nuo valstybinio socialinio draudimo. Kai išlaidos buvo padidintos, persiorientavus nuo didžiosios išlaidų dalies jaunoms šeimoms, turinčioms vaikų, prie vyresnių piliečių ir pradėjusių dirbti asmenų, valstybinis socialinis draudimas tapo integruota kiekvieno asmens gyvenimo dalimi. Daugelis specialiai sukurtų programų, taip pat socialinių išmokų sistema pagal amžiaus grupes įdiegta stiprinant socialinių teisių plėtros koncepciją ir pilietybės koncepciją.

Anita Nyberg (1997 m.) šį Švedijos valstybės gerovės augimą apibūdina kaip rezultatą, atsižvelgiant į skirtingus padarinius vyrams ir moterims. A. Nyberg teigia, kad vyrai tapo gamyklų darbininkais, o moterys – namų šeimininkėmis. Yvonne Hirdman (1994 m.) apibūdina perėjimą į gerovės valstybę, aprašydama perėjimą nuo namų šeimininkės I kontrakto (1920 m.) – pasižyminčio ribota visų pirma netekėjusių moterų integracijos galimybe, – prie namų šeimininkės II kontrakto (1940 ir 1950 m.). Skandinavijos lyčių tyrimo specialistai teigia, kad Skandinavijos moterys perėjo nuo priklausomybės savo vyrams (I kontraktas) prie priklausomybės gerovės valstybei (II kontraktas) Žr. Helga Hernes, Welfare State and Women Power, 1987; Kari Waerness, “The Rationality of Caring,” 1990. . Šiuo gerovės valstybės plėtros laikotarpiu moterų skaičius politikoje lyčių konfliktą suformulavo kaip šeimos politikos klausimą valstybės lygiu. Švedijos gerovės modelis dažnai užsienio tyrinėtojų traktuojamas kaip modelis, kuris buvo sėkmingiausias skatinant socialinį teisingumą ir moterų lygybę Žr. Mary Daly, The Gender Division of Welfare: The Impact of the British and German Welfare States, 2000; Simon Duncan, “The Diverse Worlds of European Patriarchy,” 1996; Jane Lewis, “Introduction: Women, Work, Family and Social Policies in Europe,” 1993; Diane Sainsbury, Gendering Welfare States, 1994; Gender, Equality and Welfare States, 1996. .

Y. Hirdman tai apibūdina kaip moterų, namų šeimininkių, „sandorio“ nutraukimą (1930 m.) tam, kad „būtų galima sudaryti lygybės sutartį“ su valstybe (1970 m.). Tačiau ji vis dėlto turėjo omenyje, kad šis „lygybės kontraktas“ palaikys lyčių hierarchiją ir nustatys naujas segregacijos formas. Švedijos komitetas ekonominei galiai ir ekonominiams ištekliams tarp moterų ir vyrų paskirstyti (EPER – economic power and economic resources) teigia, kad Skandinavijos tyrinėtojai moteris taip pat buvo apibūdinę kaip „žemesniuosius partnerius“ Švedijos gerovės valstybėje. Moterys į gerovės valstybę integruojamos tik tuo atveju, jei jos elgiasi kaip vyrai Žr. K. Anette Borschorst, Birte Siim, “Women and the Advanced Welfare State – a New Kind of Patriarchal Power?,” 1987. .