Studija Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos ekonomikoje: gairės Lietuvai

Moterų poziciją augančioje Švedijos gerovės valstybėje galima apibūdinti kaip formuojančią sandorio su valstybe tipą. Gerovės valstybė sustiprino moterų poziciją, kurdama prielaidas, reikalingas moterims siekiant ekonominės nepriklausomybės nuo vyrų. Socialinių ir ekonominių teisių tobulinimas taip pat pakeitė socialinių mokesčių statusą, atvėrė galimybes bei lyčių lygybės perspektyvas.

Tuo pačiu metu, kai Švedija plėtojo moterų darbo rinką, stiprindama viešąjį sektorių (švietimą, sveikatos apsaugą, dienos globos įstaigas), taip pat buvo kreipiamas didžiulis dėmesys ir į tipišką vyrų elgsenos būdą bei vyrų laiko naudojimą. Tiek rizikos draudimas, tiek socialinės išmokos rėmėsi mokamu darbu ir yra teigiama, kad būtent jis prisidėjo prie nedeklaruojamo mokamo darbo, palyginti su nemokamu, prioriteto suvokimo Švedijoje. Tai dar labiau patvirtino perskirstomosios sistemos svarbiausią savybę, kuri rėmėsi mokamu visišku užimtumu. Kadangi tiek mokamas darbas, tiek visiškas užimtumas dažniausiai buvo darbininkų sritis, moterys daugiausia buvo užimtos nemokamu darbu šeimos rūpybos ekonomikoje, o rinkoje joms tekdavo tik dalinis užimtumas. Taip pat jų darbas, palyginti su jų kolegų vyrų, einančių analogiškas pareigas, buvo vertinamas neobjektyviai Žr. Ann Shola Orloff, “Gender and the Social Rights of Citizenship: The Comparative Analysis of Gender Relations and Welfare States,” 1993; Diane Sainsbury, Gender, Equality and Welfare States, 1996. .

Ši populiari koncepcija kritikuota Anitos Nyberg straipsnyje (2001 m.). Antai, lygindama 1975 m. ir 1994 m. disponuojamų pajamų ir pajamų iš darbo užmokesčio atskiriems šeimos asmenims duomenis, autorė sugebėjo atskirti darbo užmokestį ir pajamas, gautas iš perskirstomosios sistemos, ir išanalizuoti moterų ir vyrų individualių pajamų diferenciaciją. A. Nyberg taip pat kėlė klausimą, kiek Švedijos gerovės valstybė yra pajėgi šiuos skirtumus sumažinti. Autorė parodė, kad nors moterų darbo užmokestis visų tipų namų ūkiuose Namų ūkio kategorijos yra: vieniši suaugusieji/pilnamečiai, neturintys vaikų; vieniši pilnamečiai, auginantys vaikus; poros, auginančios vaikus; poros, neturinčios vaikų. yra mažesnis nei vyrų, tačiau 1994 m. jis tapo tolygesnis nei 1975 m. Ekspertė teigė, kad švediškas socialinių išlaidų modelis kartu su mokesčių sistema, mažėjančiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumais didina moterų ekonominę nepriklausomybę ir plėtoja galimybes sukurti bei išlaikyti savarankišką, apsirūpinusį pragyvenimo lėšomis namų ūkį.

2.2. Moters profesinės karjeros ir šeimos vaidmenų derinimo modelis Europos šalyse ir Švedijos lyčių lygybės modelio raida

Europos Sąjungos šalyse lyčių lygybės įgyvendinimas atskleidė socialinius-ekonominius bei nacionalinius skirtumus ir laimėjimus, siekiant įgyvendinti lygias galimybes.

– Šiaurės šalyse ir daugelyje naujųjų ES šalių moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo didėjimo tempai bei užimtumo rodikliai yra geri, išsimokslinimo lygis taip pat sąlyginai aukštas, didžioji dalis vyrų ir moterų užimti visą darbo dieną. Pagrindinė lyčių lygybės problema šių šalių užimtumo srityje – didelė profesinė – horizontalioji ir vertikalioji – lyčių segregacija darbo rinkoje.

Šiaurės šalyse daugiausia moterų dirba viešajame sektoriuje, t. y. švietimo, sveikatos, socialinio darbo srityse. Moterų integraciją į darbo rinką šiose šalyse paspartino valstybės dėmesys viešosioms vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugoms. Valstybė, plėtodama šių socialinių grupių priežiūros infrastruktūrą, vaidina svarbų vaidmenį siekiant palengvinti profesinių ir šeimos vaidmenų suderinamumą, svarstydama vaikų priežiūros išmokų, steigiamų priežiūros centrų, patrauklaus apmokestinimo, valstybinio švietimo finansavimo klausimus. Tiksliausiai šių šalių lyčių kontraktas apibrėžiamas kaip dviejų šeimos maitintojų modelis (dual-breadwinner model) – dviejų darbo užmokesčių modelis – moters ir vyro Šių modelių tipologija sudaryta remiantis 2000 m. 12 ES šalių ekspertų nacionalinėmis ataskaitomis ir išvadomis, kurios pateiktos knygoje: Ute Behning, Amparo Serrano Pascual (eds.), Gender Mainstreaming In the European Employment Strategy, 2001. . Pagrindinės šių šalių lyčių problemos susijusios su istoriškai susiklosčiusia didžiausia atsakomybe, priskiriama moterims už namų ruošos darbus, ir egzistuojančia darbo rinkoje lyčių segregacija Žr. Jolanta Reingardienė, Lyčių lygybės strategija ir užimtumo politika Europos Sąjungoje, 2004. .

– Kontinentinėse Europos šalyse (Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge) ir Jungtinėje Karalystėje moterų, dirbančių visą darbo dieną, dalis užimtumo srityje yra mažesnė nei vyrų, taigi jos dominuoja dalinio užimtumo sektoriuje. Šiose šalyse vyrauja vyro – šeimos maitintojo ir žmonos, dirbančios ne visą darbo dieną bei prižiūrinčios namus, modelis (male-breadwinner/female-part-time-employed-and-homemaker model). Nors šis modelis yra dominuojantis, moterų pasirinkimas dirbti ne visą darbo dieną ne visada yra savanoriškas. Viešosios vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugos šiose šalyse nėra taip gerai išplėtotos kaip Šiaurės šalyse, be to, prioritetinė atsakomybė už namų ruošą tenka moteriai. Tokiomis aplinkybėmis moterims, auginančioms mažus vaikus, dalinis užimtumas tampa vienintele alternatyva. Reikėtų paminėti ir tai, kad tokiose šalyse kaip Olandija, Vokietija ir Austrija darbuotojų socialinė apsauga dalinio užimtumo sistemoje yra gana gera, palyginti su Jungtine Karalyste, kurioje sąlygos netenkina daugumos dirbančiųjų.

– Pietų Europos šalyse – Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje – dalinis užimtumas yra daug mažiau paplitęs nei kitose šalyse, o moterų užimtumo ir ekonominio aktyvumo lygis yra žemesnis nei vyrų. Daugiausia užimtų moterų dirba visą darbo dieną. Šiose šalyse šeima yra gerovės sistemos atrama ir pirminis globos šaltinis. Lyčių darbo pasidalijimas į viešą – vyrišką ir privačią – moterišką sferas yra akivaizdesnis nei kitose šalyse. Lyčių kontraktas šiose šalyse išgyvena pereinamąjį laikotarpį: iš vis dar dominuojančio vyro – šeimos maitintojo, žmonos – namų šeimininkės (male-breadwinner/female-homemaker) transformuojasi į dviejų šeimos maitintojų modelį (jis tampa ypač patrauklus jaunesnės kartos šeimoms). Be to, didėjantis moterų užimtumas ir nepakankamas valstybės dėmesys institucinei vaikų priežiūrai tiesiogiai lemia vis mažėjantį gimstamumo lygį šiose šalyse (išskyrus Prancūziją, kurioje viešosios vaikų priežiūros paslaugos yra labiau prieinamos nei kaimyninėse Pietų šalyse).

Nepaisant šių skirtumų ir jų galimo poveikio įgyvendinant nacionalines lyčių aspekto integravimo strategijas, visoms šioms šalims būdingos ir tam tikros bendros moters diskriminavimo problemos, kaip antai darbo rinkos segregacija ar lyčių vaidmenų pasidalijimas šeimoje. Darbo sąlygų skirtumai ar moterų pasiskirstymas dalinio užimtumo sistemoje taip pat priklauso nuo jų išsimokslinimo, darbo patirties, nuolatinio mokymosi galimybių ir šeiminės padėties Žr. Jolanta Reingardienė, Lyčių lygybės strategija ir užimtumo politika Europos Sąjungoje, 2004. .

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė. XIX a. pradžioje Švedijoje daugiau gyveno kaimiečių. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet nemažai jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisės ir buities klausimus.

XIX a. viduryje įvyko kardinalių visuomenės gyvenimo permainų – pamažu imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną. 1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose, parduotuvėse, kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teisė būti pilnametėms, o ne tik vyrams). 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę, o 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio buvo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė.

Šeštajame dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai plėtotis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms, reikėjo plėtoti negamybinį, viešąjį sektorių.

Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė – dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė „Tariamoji moterų emancipacija“ („Kvinnors villkorliga frigivning“), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena – bendražmogiška pareiga: ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos Myrdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.

Moterų politinės sąjungos ėmė daryti spaudimą savo partijoms, kurios staiga susidomėjo šiais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo pergalę – Riksdagas panaikino „santuokos bausmę“ – įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.

Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Valstybinis sektorius sparčiai plėtojosi. Tai leido vis daugiau moterų pradėti dirbti. Jų reikalavimu buvo sukurtas platus vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas Žr. Marina Kulčinskaja, Švedija: mitai ir tikrovė, 2002. .

2000–2001 m. Švedijos tyrimų duomenys rodo, kad sumažėjo moterų laiko sąnaudos nemokamam darbui: namų ruošos darbams per savaitę jos skiria 28 val., o vyrų laiko sąnaudų namų rūpyboje rodikliai smarkiai nepakito – išliko maždaug 20 val./sav. Moterų padėtį darbo rinkoje pagerino aktyvesnis valstybinių dienos globos įstaigų steigimas bei palankių sąlygų dirbti visą darbo dieną sudarymas. Tai rodo pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai didėjanti vaikų skaičiaus procentinė dalis tiek vaikų darželiuose, tiek popamokiniuose vaikų globos centruose (1–6 metų vaikų procentinė dalis darželiuose per 30 metų nuo 12 proc. išaugo net iki 83 proc., šitaip buvo „išlaisvinta“ daugybė namų rūpyboje užimtų moterų). Pastaruoju metu apie 80 proc. Švedijos moterų dirba visą darbo dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. 69 proc. visų 16–64 metų moterų turi gerai mokamą darbą Žr. Švedijos institutas. .

Tėvystės atostogos. 1990 m. priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti vaiką namuose bent jau iki tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo įstatymo numatytos teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo motinos. Tada vyriausybė tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio“ Žr. Marina Kulčinskaja, Švedija: mitai ir tikrovė, 2002. .

Pastaruoju metu Švedijoje gimus kūdikiui, tėvai turi teisę į iš viso 15 mėnesių mokamas atostogas, kurias gali pasidalyti tarpusavyje ir išnaudoti bet kuriuo metu iki vaiko aštuntojo gimtadienio. Vienas mėnuo yra skirtas specialiai tėvui. Šis mėnuo prarandamas, jeigu tėvas jo neišnaudoja. Iki vaiko 16 gimtadienio tėvai taip pat gauna neapmokestinamas vaiko pašalpas, kurios yra visiems vienodos. Vaikai, kurie toliau tęsia mokslą, turi teisę į studijų pašalpas. Savivaldybės rūpinasi vaikų dienos priežiūra ir veikla po pamokų už subsidijuojamas lėšas Žr. Švedijos institutas. .

Švedų mokslininkų vertinimu, vis dėlto moterims tėvystės atostogų sistema buvo didžiulė parama. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl moterys Švedijoje šiandien gali suderinti darbą su šeima. Iš tiesų moterys šiais laikais, prieš pagalvodamos apie vaikus, visų pirma yra linkusios susirasti sau tinkamą ir gerai mokamą darbą. Švedijos moterys pirmagimį gimdo jau pakankamai subrendusios – vidutiniškai 29 metų (vyrai 31 metų).

Patirtis parodė, kad Švedijos tėvystės socialinio draudimo modelis vis dėlto yra veiksmingas politinis įrankis vyriausybėms, norinčioms padidinti naujų piliečių skaičių valstybėje ir tuo pat metu išlaikyti jų motinas darbo vietose. Šis modelis susilaukė didelio dėmesio tokiose šalyse kaip Ispanija ir Italija, šiose valstybėse buvo taikomas kitoks modelis ir gimimų atitinkamai mažėjo Žr. Kristina Hultman, “Mothers, Fathers and Gender Equality in Sweden,” 2005. Kristina Hultman – žurnalistė ir laikraščio redaktorė, su pertraukomis dirbusi Švedijos vyriausybės įstaigos konsultante lyčių lygybės ir feminizmo klausimais. Šiuo metu Švedijos moterų rašytojų komiteto pirmininkė. .

Švedijos vaikai, nors ir gimsta vėlai, bet jie vis dėlto gimsta. Jei dabartinė tendencija išsilaikys (gimimų skaičius krito iki rekordinio lygio 1990-aisiais), prognozuojama, kad Švedijos moterys 2010 metais pagimdys vidutiniškai 1,8 vaiko.

Taigi švedai, spręsdami gimstamumo mažėjimo problemą, priėjo prie paradoksalios išvados ir parodė, kad siekiant didinti gimstamumą reikia sudaryti visas sąlygas moterims dirbti ir siekti profesinės karjeros.

Įprasta, kad tėvai gerokai rečiau palieka darbą dėl tėvystės atostogų. Vyrų tėvystės atostogos sudaro apie 15 proc. visos dėl tėvystės ar motinystės atostogų paliekamo darbo sumos – tai skaičius, gerokai viršijantis „tarptautinius standartus“, tačiau nedaug paveikiantis intensyviai dirbančias jaunas švedes, turinčias suderinti profesinę veiklą ir namų ūkio ruošą.

Ir netgi kai vyrų tėvystės atostogų dalis kiekvienais metais pamažu didėjo – ypač po to, kai 1990 metais buvo priimtas nutarimas išleisti tėvus mėnesiui tėvystės atostogų – tiek feministų, tiek premjero akimis, pokyčiai vyko gerokai per lėtai.

Kad būtų galima pagreitinti procesą, pirmasis „tėvo mėnuo“, įdiegtas socialinių reikalų ministro – vyro, kuris tapo „lyčių lygybės čempionu“, buvo padvigubintas. Šiuo metu Švedijoje diskutuojama, ar tai pakankama, ar laikas įvesti dar griežtesnes priemones siekiant įtikinti vyrus likti namuose. Kitas pasiūlymas, kuris dar labiau padidino paramą, yra tėvystės atostogų dalijimas į tris lygias dalis, remiantis Islandijos modeliu. Viena dalis – motinai, kita – tėvui, o likusios atostogos dalijamos taip, kad tėvai galėtų atgauti jėgas. Neseniai Švedijos pramonės konfederacija taip pat buvo tarp daugelio galingų organizacijų, pareiškusių, jog remia šį modelį, kuris socialdemokratinėmis taisyklėmis besivadovaujančioje šalyje paprastai reiškia nuostatą, kad šis pasiūlymas vyriausybės politikoje gali būti realiai įgyvendintas.

Švedijos socialinių reikalų ministrai taip pat turėjo susitaikyti su tuo faktu, kad Švedija jau nėra pirmaujanti šalis rūpinantis lyčių lygybe ir tėvystės atostogomis. Islandija ją aplenkė – šios šalies gimstamumo rodikliais Europoje didžiausi Žr. Kristina Hultman, “Mothers, Fathers and Gender Equality in Sweden,” 2005. . Iš kitų valstybių ji išsiskiria palyginti didele jaunimo procentine dalimi (47 proc.) tarp visų gyventojų Žr. EUROSTAT, gyventojų statistika. .

2.3. Demografinės problemos ir Švedijos dviejų maitintojų modelis

Šalies ekonominė ir demografinių procesų plėtra yra glaudžiai susijusi. Demografinė raida priklauso nuo šalies socialinio-ekonominio plėtros lygio, tempų, tolygumo. Savo ruožtu demografinių procesų pokyčiai daro didelę įtaką visuomenės socialinei-ekonominei plėtrai.

Kaip ir daugelis išsivysčiusių pramoninių valstybių, Švedija vis dar pasižymi mažu gimstamumu. Didžiausias gyventojų skaičiaus augimas šalyje buvo užfiksuotas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, pokario laikotarpiu – 1960 bei 1970 metų pabaigoje (tūkstančiui gyventojų teko 9,3 moterų ir 9,7 vyrų gimimai). Vėliau šie rodikliai buvo smarkiai veikiami suaktyvėjusios darbo jėgos ir politinių pabėgėlių imigracijos. Nuo 1995 m. gyventojų augimas vėl sumažėjo ne tik dėl sumažėjusių imigrantų, bet ir dėl nedidelio gimstamumo. Nuo 2002 m. gimstamumo rodikliai ir vėl buvo didesni už mirtingumo (2003 m. pabaigoje tūkstančiui gyventojų buvo apskaičiuota gimę 3,4 moteriškos ir 4,4 vyriškos lyties kūdikių).

Statistiniais duomenimis, Švedijoje vyrų buvo daugiau nei moterų – aštuntajame dešimtmetyje 1000 moterų teko 1024 vyrai (žr. 1 pav.). Tai iš dalies galima paaiškinti visados didesniu vyriškos lyties gimstamumu. O pastaraisiais metais vyrų mirtingumas yra mažesnis nei moterų (žr. 2 pav.). Tačiau šiuo metu tendencija pasikeitė, ir 2003 m. Švedijoje 50,46 proc. visų šalies gyventojų sudarė moterys, 49,54 proc. – vyrai (1990 m. – 50,6 proc. moterų, 49,4 proc. vyrų; 1980 m. – 50,47 proc. moterų, 49,53 proc. vyrų).

2002 metų statistiniais duomenimis, Švedijoje netgi 28 proc. (1,3 mln.) porų, gyvenančių kartu, neturėjo vaikų. Vaikus auginančių šeimų buvo vos 956 tūkst. iš 4,6 mln. visų šeimų.

Švedijoje mažas gimstamumas rodo, kad moterys nenori gimdyti vaikų. To priežastis – jos atitrūkimas nuo gyvenimo mažo vaiko priežiūros laikotarpiu, atsilikimas profesinėje veikloje, kvalifikacijos praradimas. Todėl šiuolaikinėje rinkoje moteris dažnai pasirenka profesinę karjerą ir visavertį gyvenimą visuomenėje.

Palyginti 1970–2003 m. statistinius duomenis pagal amžiaus grupes, bevaikių moterų procentinė dalis tiek 25, tiek 30 metų grupėje per pastarąjį trisdešimtmetį padidėjo apie 2 kartus, o vyresnio amžiaus grupėse šie pokyčiai yra tolygesni (svyruoja nuo 14 proc. iki 20 proc.).

Dabartinė Europos demografinė situacija, pasižyminti žemu gimstamumo lygiu ir sparčiu gyventojų senėjimu, išryškino lyčių lygybės santykių ir šeimyninio gyvenimo įtaką ekonomikos augimui. Remiantis tyrimais, šalims, kurioms nepavyko reorganizuoti visuomenės taikant šiuolaikinius moterų lygių teisių reikalavimus ir įsipareigojimus, iškilo rizika, kad sustos gyventojų skaičiaus augimas ir prasidės gyventojų senėjimo procesas, po ilgesnio laiko vedantis ir prie ekonomikos augimo sulėtėjimo Žr. Lena Sommestad, “Gender Equality – A Key to Our Future?,” 2001. Lena Sommestad yra Upsalos universiteto ekonomikos istorijos profesorė ir Švedijos ateities studijų instituto Stokholme direktorė. Pagrindinės jos tyrimų sritys yra lyčių (genderinė) istorija, valstybės socialinio aprūpinimo sistemos istorija ir ekonominė demografija. . Ši nuostata nepaprastai aktuali ir Lietuvai, juolab kad Lietuvoje prie šių neigiamų demografinių tendencijų prisideda dar ir aktyvios emigracijos problema.

Lyčių lygybė paprastai suprantama kaip politinių ir socialinių teisių problema. Švedijoje lyčių lygybės problemos taip pat buvo glaudžiai susijusios su ilgalaikiais ekonominiais bei socialiniais sunkumais. Švedijos lyčių lygybės politika remiasi tvirtomis pronatalistų (pronatalistai – priemonių, skatinančių gimstamumo didėjimą, šalininkai) tradicijomis ir socialine politika. Demografinė tema jau tapo tradicinė šių dienų Europos diskusijose apie mažėjančius gimstamumo rodiklius ir gyventojų senėjimo procesą ir verčia atkreipti dar didesnį dėmesį į Švedijos patyrimą.

Švedijos gerovės ekonomika remiasi „dviejų maitintojų“ (dual-breadwinnwer) modeliu. Kitaip tariant, Švedija pasirinko nepriklausomą lyčių atžvilgiu socialinės politikos koncepciją. Išskyrus aplinkybes, tiesiogiai susijusias su vaikų gimdymu, ištekėjusios moterys Švedijoje yra socialiai apsaugotos tokiais pačiais darbo, mokesčių ir socialinės apsaugos įstatymais, kaip ir vyrai. Jokios teisės nėra nukreiptos į moteris kaip į žmonas pagal jų pareigas. Valstybė taiko atskirą apmokestinimą, teikia nemenką socialinę paramą ir priežiūrą ikimokyklinio amžiaus vaikams, vykdo plačias tėvystės atostogų programas, skiria tėvystės pašalpas, kuriomis ištekėjusios moterys skatinamos siekti profesinės karjeros ir išsilaikyti gerai mokamo darbo vietoje.

Švedijos dviejų maitintojų modelis smarkiai skiriasi nuo dominuojančio Europos gerovės valstybės socialinės politikos modelio, kuris orientuotas į vieną (vyrą) maitintoją. Švediško modelio atsiradimą lėmė savita nacionalinė patirtis, kuriai būdinga vėlyva industrializacija, plačiai paplitęs skurdas ir dramatiški demografiniai sunkumai: pirmiausia – visuotinė emigracija, toliau – mažėjantis suminis gimstamumas. Ne taip, kaip daugelis turtingų Europos visuomenių, Švedija ilgą laiką buvo labai priklausoma nuo moterų darbo. Moterims tenkantis didelis krūvis atsiliepė gimstamumo rodikliams, o tai paskatino požiūrį, kad reikalinga valstybės intervencija, siekiant paremti vaikus auginančias šeimas. Švedijos socialinė politika seniai pripažino moterų, kaip motinų ir maitintojų, dvigubą vaidmenį.

Demografinė ir ekonominė Švedijos lyčių lygybės patirtis šiandien yra ypač svarbi, nes Europa susidūrė su mažėjančio gimstamumo ir visuomenės senėjimo problemomis. Europos moterys šiomis dienomis ne tik mažiau negu ankstesniais dešimtmečiais gimdo, bet taip pat blogėja ir santuokų rodikliai, sparčiai daugėja vienišų motinų, didėja vaikų skurdas. Švedų mokslininkai teigia, kad šalis tapo tradicinio Europos vyro maitintojo šeimos modelio krizės liudininke.

Šie dramatiški pokyčiai Europos demografinėje ir šeimos struktūroje yra pagrindinė Europos problema. Problemiškas visuomenės senėjimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip akstinas imtis radikalių lyčių lygybės pokyčių. Kad galėtų pasinaudoti visuomenės problemomis remiant demokratinę, į moteris orientuotą politiką, lyčių lygybės specialistai turės nugalėti tradicinio demografinio požiūrio argumentus ir ugdyti naują, pažangų diskursą šioms problemoms spręsti.

Daugelyje šalių santykiai tarp profeministų ir pronatalistų tradiciškai buvo konfliktiški. Feministai daugiausia dėmesio skyrė moterų poreikiams ir teisėms, o demografinė politika buvo nukreipta į kūdikių gimimo skaičių šalyje. Be to, demografinė politika Europoje dažnai buvo glaudžiai susijusi su nacionaline ir militaristine politika. Prancūzija – tipiškas pavyzdys: šioje šalyje demografinės problemos tapo didžiausiu prioritetu XIX amžiaus pabaigoje.

Svarbi patirtis, kurios galima pasisemti iš Švedijos, yra suvokimas, kad gimstamumo didinimas neturi konfrontuoti su lyčių lygybe. Moterys Švedijoje, kaip ir jų bendramintės kitose Europos šalyse, atsisakė pripažinti gimdymą kaip socialinę pareigą, skirtą tik moterims, ir joms pasisekė panaudoti pronatalistinius argumentus. Šis savitas švediškas į moteris orientuotas demografinis požiūris atsirado 1930 metais, kai Gunarui ir Alvai Myrdalams, gerai žinomiems švedų socialdemokratų politikams ir socialinių mokslų krypties mokslininkams, pasisekė iškelti demografinį klausimą kaip prioritetą radikalioje socialinių reformų politikoje. Švedijos gimstamumo rodikliai dramatiškai sumažėjo, ir A. Myrdal įtikino, kad Švedijai reikia didinti vaikų skaičių ir gimstamumą tam, kad būtų neutralizuotas gyventojų senėjimas. Jie taip pat teigė, kad vis dėlto pronatalistų politika turi remtis demokratiniu ir feministiniu pagrindu. Svarbiausia yra tai, kad geresni gimstamumo rodikliai turėtų būti lydimi moterų pasirinkimo laisvės (pvz., galimybė naudotis kontracepcijos priemonėmis) ir demografinė politika turi pripažinti dirbančias motinas kaip „realųjį socialinį reiškinį“. Šis sugebėjimas suderinti pronatalizmą ir profeminizmą padeda suvokti Švedijos lygybės politikos sėkmę. Vėliau, pokario laikotarpiu, ekonominiai ir demografiniai argumentai Švedijoje vėl buvo naudojami sprendžiant klausimus socialinių paslaugų, tokių kaip vaikų rūpyba, naudai – siekiant paremti moteris, kaip dvigubo vaidmens atlikėjas.

Pagrindinė visuomenės senėjimo proceso priežastis yra ta, kad daugelyje Europos šalių gimstamumo rodikliai yra gerokai mažesni už būtinus gyventojų reprodukcijos procesui. Tik viena šalis Europos Sąjungoje, nepatirsianti gyventojų senėjimo problemų, yra Airija, čia gimstamumo rodikliai sumažėjo tik visai neseniai. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, gyventojų senėjimo procesas yra vienas iš sparčiausių.

Švedų mokslininkai kelia klausimą, kokią įtaką demografiniai procesai turi makroekonomikai. Yra žinoma, kad gyventojų struktūra pagal amžių turi esminį poveikį šalies makroekonomikai. Ypač svarbi yra amžiaus struktūros pokyčių įtaka ekonomikos augimui. Mokslinių tyrinėjimų rezultatai rodo, kad didelis išlaikytinių – vaikų ir pagyvenusių žmonių – skaičius turi neigiamos įtakos ekonomikos augimui, o darbingo amžiaus žmonių, ypač 50–64 metų amžiaus grupių, dominavimas, daro teigiamą poveikį ekonomikai. Iš to išplaukia, kad Europos visuomenės senėjimas ateinančiais dešimtmečiais turės rimtos įtakos ekonominei plėtrai, kelis ateinančius dešimtmečius numatomas lėtas arba netgi neigiamas ekonomikos augimas.