Dviguba pilietybė – liberalizmo ideologijos sugrįžimas į pilietybės sąvoką. Jei nyksta nacionalinių valstybių suverenitetas, jei valstybė vis mažiau turi galių reikalauti, kad asmuo, naudodamasis valstybės pripažįstamomis teisėmis, vykdytų grįžtamąsias pareigas valstybei, tai turi nykti ir teisinis pilietybės turinys. Stambiosios verslo kompanijos nesuinteresuotos vadovautis tokia teise, kuri reikalauja atitinkamų pareigų ir taip mažina korporacijų pelną ir valdžią. Teisių ir pareigų pusiausvyra grindžiama pilietybė tada turi būti nepriimtina kaip nacionalinės valstybės bandymas riboti globalų žmonių judėjimą ir trukdyti jiems visur gerai jaustis. Ji būtų kliūtis bastūnui naujoje teritorijoje visapusiškai naudotis tuo valstybės gėriu, kuriuo naudojasi jos piliečiai, sukultūrinę, „sužmoginę“ tą teritoriją mokėdami mokesčius ir vykdydami kitokias pareigas. Todėl vadovaujantis ne piliečių interesais reikia atsisakyti tradiciškai suprantamos pilietybės (teisinio požiūrio į pilietybę), versti ją iš teisinės kategorijos į mažai ką praktiškai reiškiančią psichologinę kategoriją, kuri laikui bėgant turi iš viso pasitraukti iš politinio, teisinio leksikono, nes su globalizacija rengiasi ateiti „pasaulio pilietis“ su visomis tomis pasekmėmis, kuriomis pasižymėjo ir sovietų „internacionalizmas“, bandęs „demokratiniais“ lozungais terminologiškai maskuoti imperinę politiką.
Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – tai dar vienas liberalizmo ideologijos bandymas išlaisvinti asmenį leidžiant jam eksploatuoti valstybę be pareigos jai. O panaikinus pareigas, kaip minėta, asmuo jau gali būti ne tik dviejų, bet ir „n“ valstybių piliečiu. Tačiau jeigu valstybė leidžia asmeniui naudotis jos gėriu be grįžtamųjų pareigų, tai ji leidžia jam išnaudoti toje valstybėje gyvenančius savo piliečius be tų piliečių sutikimo. Piliečių lygiateisiškumo principo atsisakanti valstybė nustoja būti demokratinė.