Studija Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę

Vykdomoji valdžia patikėta karaliui, kuris ją įgyvendina per savo paties skiriamus ministrus. Karaliaus valdžia buvo apibūdinta kaip nedaloma ir paveldima, tačiau kartu paklūstanti įstatymams. Užimdamas sostą karalius privalėjo prisiekti tautai ir įstatymui. Paties karaliaus aktai įgaudavo galią tik patvirtinti atitinkamo ministro. Reikšmingas karaliaus įgaliojimas – atidedamojo veto teisė įstatymo leidybos susirinkimo priimtiems įstatymams (išskyrus įstatymus dėl mokesčių). Konstitucijoje „Prancūzijos karalius“ virsta „prancūzų karaliumi“ siekiant parodyti, „kad valdžia kyla iš žmonių, bet ne iš žemės“ Bernard Chantebout, Droit constitutionnel et science politique, p. 133. .

Teismai pagal Konstituciją buvo nepriklausomi nuo kitų valdžių. Teisėjus renka gyventojai tam tikram terminui ir jie negalėjo būti atleisti kitaip, kaip už padarytą pareiginį nusikaltimą, jei tai nustatė teismas. Specialiai Konstitucijoje buvo pažymėta, kad teismas negali kištis į įstatymų leidžiamąją veiklą.

Gegužės 3 d. Konstitucijos V straipsnis „Valdymas arba viešųjų valdžių paskirtis“ fiksavo, kad

lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios ir šio įstatymo valia sudarys visiems laikams, tai yra: Įstatymų leidžiamoji valdžia Seime, aukščiausioji vykdomojo valdžia karaliuje bei Sargyboje ir teisminė valdžia šiam tikslui įkurtose ar įkursimose jurisdikcijose Eligijus Raila (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, p. 21. .

Spustelėjus išskleisti...

Įstatymų leidžiamoji valdžia patikėta Seimui, kurį turėjo sudaryti Atstovų rūmai ir Senatorių rūmai, vadovaujami karaliaus.

Atstovų rūmai kaip tautos visavaldystės atspindys ir reiškėjas bus įstatymdavystės šventovė Eligijus Raila (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, p. 22.

Spustelėjus išskleisti...

– skelbė VI straipsnis. Atstovų rūmai turėjo svarstyti projektus dėl bendrųjų teisių, t. y. konstitucinių, civilinių, kriminalinių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo. Pagal Konstituciją pasiūlymai dėl šių klausimų, sosto pateikti apsvarstyti vaivadijoms, žemėms ir pavietams ir sugrįžtantys instrukcijomis į rūmus, turėjo būti sprendžiami pirmiausia. Taip pat atstovų rūmuose pirmumo tvarka turėjo būti svarstomi Seimo nutarimai dėl laikinų rinkliavų, monetos vertės, valstybės paskolų ir kt. Konstitucija pabrėžė atstovų rūmų viršenybę tiek Senatorių rūmų, tiek karaliaus atžvilgiu.

Vykdomoji valdžia patikėta karaliui ir Įstatymų sargybai. Konstitucija skelbė sosto paveldėjimo principą. Toks dėmesys karaliaus institucijai – tiek pagarba tradicijai, tiek noras ją modernizuoti. Jis nieko bendra neturi su absoliutizmo siekiu.

Šiuo aspektu ši Konstitucija lygiavosi į Anglijos prieš šimtmetį įvestą santvarką. Alfredas Bumblauskas, „Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuva“, p. 320.

Spustelėjus išskleisti...

Karaliaus asmens neliečiamybės principas buvo derinamas su nuostata, kad visi aktai, kuriuos jis priima, turi būti vieno iš ministrų (Įstatymų sargybos narių) kontrasignuoti.

Įstatymų sargybos institutu buvo įteisinta kabinetinė valdymo sistema. Ministrai buvo atsakingi seimui (jei jų darbas įvertintas neigiamai 2/3 balsų dauguma, karalius privalėjo ministrą atšaukti ir jo vietoj skirti naują). Teisės pažeidimo atvejais ministrai galėjo būti patraukti atsakomybėn Seimo teisme.

Konstitucijos VIII straipsnis iš esmės paliko nepakeistą luominę teismų sistemą, tik vietoj žemių, miestų ir pakamarės teismų numatyti vaivadijų teismai (kaip pirmos instancijos), suvienodinti žemvaldžių teismai. Apeliacinė instancija buvo tribunolai, atskiri Didžiajai Lenkijai, Mažajai Lenkijai ir Lietuvai. Numatyti atskiri teismai miestiečiams.

Pirmosiose konstitucijose įtvirtinto valdžių padalijimo principo svarbą patvirtino tolesnė demokratinių valstybių konstitucinė praktika. Valdžių padalijimas tapo viena konstitucionalizmo aksiomų, kurių reikia laikytis organizuojant ir įgyvendinant valstybės valdžią.

9. Asmens teisės apsaugos klausimai pirmosiose konstitucijose

Iš pradžių JAV Konstitucijos tekste asmens teisių ir laisvių katalogo nebuvo. Pasirinktas Konstitucijos – tik valdžios organizaciją apibrėžiančio akto – modelis. Toks Filadelfijos konvento pasirinkimas tenkino ne visus Konstitucijos kūrėjus ar valstijas.

Net penkios valstijos, ratifikuodamos naująją Konstituciją, tai darė tik su išlyga, jog nedelsiant bus padarytos jos pataisos, įtvirtinančios žmogaus teises ir laisves. Tad 1791 m. pirmosios dešimt pataisų įsigaliojo ir tapo Jungtinių Valstijų Konstitucijos dalimi. Gediminas Mesonis, „Jungtinių Valstijų Konstitucija“, p. 49.

Spustelėjus išskleisti...

Šios pataisos – garsusis Bill of Rights (Teisių bilis). Jis įtvirtino žodžio, sąžinės, taikių susirinkimų laisvę (I pataisa), asmens teisę turėti ir nešioti šaunamąjį ginklą (II pat.), draudimą be šeimininko sutikimo įkurdinti kareivius privačiuose namuose (II pat.), teisę į asmens, būsto, dokumentų ir turto neliečiamybę, apsaugą nuo nepagrįstų kratų ir areštų (IV pat.), procesines garantijas (prisiekusiųjų teismo galimybė, draudimą liudyti prieš save, riboti asmens laisvę, turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo ir t. t.) (V pat.), kaltinamojo teisę į greitą ir viešą teismą, teisę susipažinti su kaltinimu ir t. t. (VI pat.), kad ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės bylos gali būti nagrinėjamos prisiekusiųjų teismo (VII pat.), draudimą reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas, skirti žiaurias, neįprastas bausmes (VIII pat.); nustatė, jog nenurodytos konstitucijoje teisės nepaneigia kitų teisių ir laisvių (IX pat.), apibrėžė federacijos ir valstijų įgaliojimus, nurodant, kad federacijai neperduotos teisės lieka valstijoms ir jų žmonėms (X pat.). Žmogaus teises plėtė vėlesnės Konstitucijos pataisos ir praktika.

Taigi XVIII a. JAV konstitucinėje sistemoje įtvirtintos tik klasikinės teisės (iš esmės įvairios laisvės, garantijos nuo kriminalinio persekiojimo ir nuosavybės apsauga). Tačiau šių nuostatų svarba ypatinga – tai asmens prioriteto santykyje su valstybe išraiška, tolesnės asmens teisių apsaugos pagrindas. Įsimintina Hamiltono pastaba: konstitucija pati yra „visiems ketinimams ir tikslams teisių bilis“ Richard S. Kay, “American Constitutionalism,” p. 21. .

Nacionalinio susirinkimo 1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija tapo 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos įvadu. Deklaracija įtvirtino prigimtines žmogaus teises ir laisves, piliečio ir valstybės santykius, konstitucinės santvarkos principus bei tautos suvereniteto idėją. Deklaracijoje skelbiamas klasikiniu pavyzdžiu tapęs konstitucinių teisių katalogas: nuo asmens laisvės iki nuosavybės teisės. Tokios šio akto nuostatos kaip kad kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas yra ribojamas tik tiek, kiek būtina užtikrinti kitų visuomenės narių naudojimąsi tomis pačiomis teisėmis, kad šios ribos gali būti nustatytos tik įstatymu arba kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatytais atvejais aiškiai siekiant visuomenės naudos ir su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta, gyvos iki šiol.

Prancūzijos 1791 m. Konstitucijos kūrėjai netapatino Deklaracijos nuostatų su konstitucinių teisių garantijomis. Jos buvo skelbiamos I skirsnyje „Pagrindinės nuostatos, kurias garantuoja Konstitucija“. Tai buvo piliečių teisė eiti pareigas, teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė baudžiamajam įstatymui. Konstitucija garantavo kaip prigimtines ir pilietines teises kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų teises, buvo skelbiama? nuosavybės neliečiamumo garantija. Svarbi garantija buvo I skirsnio „Pagrindinės nuostatos, kurias garantuoja Konstitucija“ 3 pastraipoje išdėstyta nuostata:

Įstatymų leidžiamoji valdžia negali priimti įstatymų, kurie kėsintųsi ar kliudytų įgyvendinti prigimtines ir pilietines teises, įtvirtintas šiame skirsnyje ir garantuotas Konstitucijos […]. Les Constitutions de la France de la Révolution à la IVe République, p. 6.

Spustelėjus išskleisti...

Lenkijos ir Lietuvos valstybės Valdymo įstatyme (kaip rodo pats jo pavadinimas) žmogaus teisių apsaugos klausimai – išvestinis dalykas. Galima kalbėti tik apie jų įtvirtinimo embrioninę stadiją. Viena vertus, skelbiamos reikšmingos asmens teisės, kita vertus, jos skelbiamos padrikai, tekstas prieštaringas, jo nuostatos atspindi luominį požiūrį. Antai I straipsnyje skelbiama ir viešpataujanti religija, ir kartu suteikiama tikėjimo ramybė ir valdymo globa visiems žmonėms, kokios tikybos jie būtų, ir garantuojama visų apeigų ir tikėjimo laisvė. Bajorų luomui patvirtinamos visos teisės, laisvės ir pirmenybės privačiame ir viešajame gyvenime, visi bajorai pripažįstami lygiaverčiais, vienodai naudojasi bajorų luomui skirtomis teisėmis ir privilegijomis, „o pirmiausia asmens saugumo, asmens laisvės ir žemės bei kilnojamojo turo nuosavybės teisėmis taip, kaip jos nuo amžių kiekvienam tarnavo […]“ Eligijus Raila (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, p. 17. . Bajorų asmens saugumas ir bet kokia teisėtai priklausanti nuosavybė gerbiam, tausojama ir stiprinama. Miestiečiams, pripažinus įstatymą „Mūsų kareliškieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“ Konstitucijos dalimi, pripažįstama laisvė, paveldima nuosavybė, teisė rinkti ir būti išrinktais į miestų pareigybes, asmens neliečiamumas, teisė į teisingumą, numatytos plačios galimybės nobilituotis ir t. t. Pagal IV straipsnį valstiečiai buvo paimti įstatymo ir krašto globon. Šis straipsnis numatė asmens laisvę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti šalyje arba pasitraukusiems iš šalies ir ketinantiems į ją grįžti.

10. Konstitucijų peržiūros galimybės

JAV 1787 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas Konstitucijos prioritetas (taip pat federacijos įstatymų), palygini su valstijų įstatymais. Buvo numatyta sudėtinga Konstitucijos pataisų procedūra. Konstitucijos V straipsnyje nustatyta, kad Kongresas, jeigu du trečdaliai abejų rūmų narių nutars esant reikalinga, gali siūlyti konstitucijos pataisas arba prašant dviem trečdaliams valstijų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų gali sušaukti konventą pataisoms siūlyti. Abiem atvejais tokios pataisos įsigalios kaip šios Konstitucijos dalis, jeigu jas ratifikuoja trijų ketvirtadalių valstijų įstatymų leidžiamieji susirinkimai arba trijų ketvirtadalių valstijų konventai – pagal tai, kokią ratifikavimo formą pasiūlys kongresas. Be to, buvo nustatyta, kad jokia pataisa, kuri gali būti priimta iki 1808 m., neturi būti kokiu nors būdu susijusi su pirmojo straipsnio devinto skyriaus pirmu ir ketvirtu punktais. Taip pat numatyta, kad nė vien valstija be savo sutikimo negali netekti lygaus atstovavimo senate.

Tokiu reguliavimu padėti pagrindai konstitucinio reguliavimo stabilumui. Žinoma, analizuojant šias nuostatas pastebima, kad sudėtinga keitimo tvarka – tik viena stabilumo prielaidų. Ne mažiau svarbus veiksnys tai, kad JAV Konstitucijoje įtvirtinta

demokratinė santvarka atitiko socialinės evoliucijos liniją, nebuvo dirbtinė ir socialinio bendravimo dalyvių sąmonėje buvo harmoningai suderinta su jų gyvenamąja tikrenybe bei šios tikrenybės sąvokomis, – ir ši valdžios konstrukcija, sykį įgyvendinta, tvirtai laikėsi ir jokių pasikėsinimų jai sugriauti ir jos principų logikai pasipriešinti nebuvo Mykolas Römeris, Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2: Konstitucinės institucijos, t. 1: Suverenitetas, p. 196−197. .

Spustelėjus išskleisti...

Tautos ir politinio elito konstitucinė kultūra (pagarbus požiūris į konstituciją) taip pat išmintinga JAV Aukščiausiojo Teismo konstitucijos aiškinimo politika per daugiau nei du konstitucijos gyvavimo šimtmečius laidavo konstitucinio teksto stabilumą.

Gegužės 3 d. Konstitucijos preambulėje buvo įtvirtinta, kad ši Konstitucija skelbiama šventa ir neliečiam, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Konstitucijos VI straipsnyje buvo fiksuota, kad siekiant užkirsti kelią šiurkštiems ir dažniems tautos konstitucijos keitimams ir pripažįstant būtinybę ją tobulinti patyrus, kokių ji turės pasekmių visų gerovei, numatoma konstituciją peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkeri metai. Tokį konstitucinį Seimą norima padaryti ekstraordinariniu pagal jam skiriamą įstatymą.

JAV Konstitucijos stabilumo teisinės garantijos pasirodė pakankamos, bet minėtą Valdymo įstatymą galėtume vertinti tik hipotetiškai, nes jis galiojo per trumpai.

Prancūzijos 1791 m. Konstitucijos VII skyrius nustatė Konstitucijos nuostatų peržiūrėjimo tvarką. Jo 1 straipsnyje fiksuota, kad tautai priklauso neatimama teisė keisti savo konstituciją. Konstitucijos nuostatų peržiūra galima, kai paeiliui trys legislatūros pareikš vienodą siūlymą dėl kokio nors straipsnio pataisų. Nustatyta, kad artimiausioji ir dar viena legislatūros negalės siūlyti keisti jokio straipsnio. Ketvirtoji legislatūra, papildyta 249 nariais, išrinktais departamentuose, dvigubu nei įprastu narių skaičiumi, sudarys Pataisų susirinkimą… Sąlygų sąrašą galėtume tęsti. VII skyriaus 1–8 straipsnių nuostatos prancūzų teisinėje literatūroje įvardijamos kaip įtvirtinusios „nepajudinamą“ konstituciją. Tačiau kaip ir kalbant apie Gegužės 3 d. Konstituciją, „nepajudinamumas“ tik hipotetinis, laiko ir patirties neišbandytas.

11. Pirmųjų konstitucijų reikšmė bei paveldas

Ką reiškė pirmosios konstitucijos?

Pirmąsyk įtvirtintas konstitucionalizmas. Valdžios ribojimo konstitucija koncepcija tampa realybe. Pradėtas naujos visuomenės gyvenimo tvarkymo etapas, pasiūlyti pirmi konstitucinio reguliavimo modeliai. Pripažintas valdžių padalijimo modelio universalumas įtvirtinant konstitucinę demokratiją. Pasirodė, kad konstitucija tinkama tiek respublikinei, tiek monarchinei santvarkai. Paaiškėjo ir žmogaus teisių instituto reikšmingumas.

Be dalykų, svarbių tuo laikotarpiu, konstituciniuose tekstuose rasime į perspektyvą nukreiptų nuostatų. Nuostatų, kurių tikroji prasmė išryškėjo tik ilgainiui. Antai būsimą konstitucinę kontrolę pranašauja JAV Konstitucijos VI straipsnio nuostata, kad ši konstitucija yra aukščiausioji šalies teisė, Valdymo įstatymo preambulės teiginys, kad „šią konstituciją turi atitikti kiti dabartinio Seimo išleisiami įstatymai“, Prancūzijos Konstitucijos I skirsnio nuostata, kad įstatymų leidžiamoji valdžia negali priimti įstatymų, kurie kėsintųsi ar kliudytų įgyvendinti prigimtines ir pilietines teises, įtvirtintas šiame skirsnyje ir garantuotas Konstitucijos. Reikės ilgai laukti, kol į konstitucijų tekstus bus įrašomos panašios kaip 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos VI skirsnio nuostatos:

Prancūzų tauta atsisako bet kokio užkariaujamojo karo ir niekada nepanaudos savo pajėgų prieš jokios tautos laisvę. Les Constitutions de la France de la Révolution à la IVe République, p. 46−47.

Spustelėjus išskleisti...

Net apie Lietuvos ir Lenkijos Konstituciją galima teigti:

Iš karto galiu pasakyti, kad Gegužės 3 d. Konstitucija pakeitė arba norėjo pakeisti mūsų visuomenę. Joje buvo įtvirtinta ne tik esminė valstybės valdymo reforma, bet ir pakloti pamatai pilietinėms Lietuvos ir Lenkijos visuomenėms. Alvydas Nikžentaitis, „Gegužės 3 dienos Konstitucijos istorinė reikšmė“, p. 63.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucijose atsispindi tautos kuriamoji dvasia. Tiesa, jos mastai kiek skiriasi. Amerikiečiams reikia įtvirtinti naują valstybinio gyvenimo būvį, prancūzai sprendė feodalizmo šalinimo problemas, o Lenkijos ir Lietuvos politinei tautai rūpėjo valstybės išsaugojimas…. Tačiau visi renkasi konstitucinį kelią.

Žinoma, šių aktų nereikėtų idealizuoti. Turime matyti, kad pagal Gegužės 3 d. Konstituciją Lenkijos ir Lietuvos valstybė ir toliau liko bajorų valstybe. Luominį jos pobūdį liudija straipsniai, skirti bajorams žemvaldžiams, miestams ir miestiečiams, valstiečiams. Be luomiškumo reikia matyti ir „religijų lygiateisiškumo trūkumą, nors ir sušvelnintą individualios religijos laisvės garantavimu“ Egidijus Šileikis, „1791 metų Valdymo įstatymas Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistemoje“, p. 114. .

JAV Konstitucija, nepaisant visų jai skirtų pagyrimų, neišsprendė vergovės panaikinimo klausimo. Šiuo atveju pažangios idėjos nusileido tuometinio kolonijų gyvenimo realijoms ir grupiniams interesams.

Prancūzijos 1791 m. Konstitucijos vertintojai „pabrėžia Konstitucijos techninius trūkumus, kurie bendri visoms ribotoms monarchijoms“ Maurice Duverger, Le système politique français, p. 35. . Reguliavimas ne gelbėjo, o kliudė spręsti kilusius nesutarimus. 1792 m. rugpjūčio 10 d. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas suspendavo Liudviko VII įgaliojimus, o susirinkęs Konventas priėmė sprendimą dėl karalystės panaikinimo ir paskelbė vieningą ir nedalomą respubliką (1792 m. rugsėjo 22 ir 25 d. dekretai) Žr. Jean Giquel, Jean-Eric Giquel, Droit constitutionnel et institutions politiques, p. 418. .

Konstitucijų likimai skirtingi. Ne kartą minėjome JAV Konstitucijos ilgaamžį gyvavimą ir „trumpalaikes“ Prancūzijos (galiojo tik iki 1792 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo sustabdyta karaliaus valdžia) bei Lenkijos ir Lietuvos valstybių konstitucijas (galiojo tik 14 mėnesių, iki 1792 m. liepos 23 d., kai karalius Stanislovas Augustas prisijungė prie Targovicos konfederacijos).

Žinoma, vien jau rašytinės konstitucijos, kaip aukščiausios galios akto, ribojančio valstybės valdžią, priėmimas savaime buvo didžiausia sėkmė. Tačiau dar didesnė sėkmė, jei konstitucinė tvarka išlaiko laiko išbandymus. JAV Konstitucija mums iki šiol svarbi kaip galiojanti teisė: tiek konstitucinės nuostatos, tiek jų aiškinimo ir taikymo praktika ir toliau tiesiogiai daro įtaka konstitucinėms sistemoms.

JAV Konstitucija – „tėvų-kūrėjų“ kompromiso, visiškai atitinkančio konstitucionalizmo dvasią, rezultatas. Konstitucija įtvirtina valstybės organizaciją, sukurtą derinant stiprios federacijos ir valstijų savarankiškumo siekius. Reikšmingas ir Konstitucijoje įtvirtinto griežto valdžių padalijimo modelio, stabdžių ir atsvarų užtikrinimo pavyzdys. E. Laboulaye, vertindamas JAV Konstituciją ir XIX a. konstitucinę praktiką, rašė:

Amerikiečių Konstitucija visiškai nedemagogiška. Joje yra teisinės priemonės pajausti tautos valią, ją išgryninti ir nuraminti aistras ir ši valia, taisyklingai pareikšta, laikoma absoliučia valdymo taisykle. Édouard Laboulaye, De la Constitution américaine et de l’utilité de son étude, p. 11.

Spustelėjus išskleisti...

Aleksiui de Tocqueville’iui JAV Konstitucija ypatingas įstatymų sąvadas, kuris, išreikšdamas visos tautos valią, įpareigoja jo laikytis tiek valdžią, tiek piliečius.

Jungtinėse Valstijose konstitucija turi tokią pat galią ir įstatymų leidėjams, ir paprastiems piliečiams. Taigi ji yra pagrindinis įstatymas ir negalėtų būti įstatymu keičiama. Vadinasi, teisinga, kad teismai pirmiausia turi laikytis konstitucijos, o ne visų kitų įstatymų. Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, p. 113.

Spustelėjus išskleisti...

JAV Konstitucijos taikymas, JAV Aukščiausiojo Teismo Konstitucijos aiškinimo praktika („gyvosios“ Konstitucijos idėja), konstitucinės justicijos įtvirtinimas – ne mažiau svarbūs konstitucionalizmo įtvirtinimo aspektai. Konstitucija – ne tiek tekstas, kiek valstybinio gyvenimo praktika. Jei sakoma, kad „Jungtinės Valstijos turi stiprią konstituciją“, mes girdime metaforą“ Frank I. Michelman, “Constitutional Authorship,” p. 65. . Tai daugiareikšmė metafora, išreiškianti amerikinės konstitucinės sistemos pripažinimą. Visais minėtais aspektais JAV Konstitucija itin patraukli, tapusi sektinu pavyzdžiu kitų šalių konstitucijų projektuotojams.

Beje, vien sekimas geru pavyzdžiu dar negarantuoja sėkmės. XIX a. A. de Tocqueville’is rašė:

Norėdami sukurti federaciją, meksikiečiai beveik ištisai nukopijavo savo kaimynų Amerikos anglų federalinę konstituciją. Bet į savo kraštą perkeldami įstatymo raidę, jie nesugebėjo drauge perkelti tam įstatymui gyvybę įkvepiančios dvasios. Tad matome, kaip amžinai užsikerta jų dvigubos valdžios mechanizmas. Ir Sąjungos, ir atskirų valstijų valdžia kasdien peržengia konstitucijos nubrėžtus joms rėmus ir vis įsiskverbia į viena kitos įtakos sferas. Dar ir dabar Meksika čia ritasi į anarchiją, čia griebiasi karinio despotizmo, čia iš karinio despotizmo vėl nusirita į anarchiją.

Spustelėjus išskleisti...

Prancūzijos revoliucijos įnašas į konstitucinę raidą nepamatuojamas. Jau 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnyje išdėstyta konstitucijos koncepcija:

Visuomenė, kurioje teisės negarantuotos ir kurioje nėra valdžių padalijimo, neturi konstitucijos.

Spustelėjus išskleisti...

Daugelis koncepcijų „nukalta“ jos metais (ko verta vien Sieyèso steigiamosios ir įsteigtosios valdžios skyrimo koncepcija). Galima sakyti, kad Prancūzijos 1791 m. Konstitucija išsiskyrė „įnašu į konstitucinės teisės teoriją“ Jörg Gerkrath, L’émergence d’un droit constitutionnel pour L’Europe : modes de formation et sources d’inspiration de la constitution des communautés et de l’Union européenne, p. 44. . Tas įnašas tiek tiesioginis, tiek per vėlesnes Prancūzijos konstitucijas ar tarpinius šaltinius (ieškant šios įtakos reikėtų analizuoti Prancūzijos konstitucijų kaitos kelią, nagrinėti Lotynų Amerikos ar kitų Europos šalių pagrindinius aktus ir t. t.).

Konstitucinių procesų tyrinėtojai pastebi, kad Prancūzijos revoliucijos konstitucinė teisė turi būti visiems, kurie studijuoja viešąją teisę, tuo, kas yra romėnų teisė studijuojantiesiems civilinę teisę. Kiekviena civilizacija remiasi romėnų teise, kiekvienas šiuolaikinių tautų politinis karkasas randa pradžią prancūzų revoliucijos dokumentuose, mintyse, dramoje. Tų laikų Prancūzijos konstitucijos – viešosios teisės „gramatika“. Gal tai kiek ir per siauras požiūris. Nuo 1789 m. Deklaracijos per konstitucijas reikia vesti kelią į didžiąją privatinės teisės transformaciją, kurią įkūnijo Prancūzijos civilinis kodeksas.

Lenkijos ir Lietuvos konstitucijos poveikis lokalesnis (labiau regioninis), ji svarbesnė kaip istorinis pavyzdys.

Vėlesnės kartos Gegužės 3-iosios Konstituciją vertino kaip turinčią veikiau simbolinę nei praktinę reikšmę. Norman Davies, Dievo žaislas: Lenkijos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m., p. 569.

Spustelėjus išskleisti...

Tai buvo tautos valios gyventi laisvėje paminklas, nuolatinis priekaištas pasidalijusiems šalį valstybėms. Pasitraukę į emigraciją šios konstitucijos kūrėjai H. Kołłątaj, I. Potocki, F. S. Dmochowski 1793 m. darbų rinkinyje O ustanowienu i upadku Konstitucji 3 Maja (Apie Gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimą ir žlugimą) rašė, kad

Lenkija Seimo konstituciniais įstatymais parodė, kad pagal tikrąją apšvietą, protingą teisėkūrą, žmogaus teisių suvokimą ir pagarbą joms prilygsta pažangiausioms Europos tautoms. Juliusz Bardach, Bogusław Leśnodorski, Michał Pietrzak, Historia ustroju i prawa polskiego, s. 318.

Spustelėjus išskleisti...

Žinoma, šis aktas savo įtaka konstituciniam procesui gerokai nusileidžia pirmųjų JAV ar Prancūzijos konstitucijų įtakai, tačiau jo reikšmė bent jau regiono konstitucinei raidai neabejotina. Šių dienų požiūriu Gegužės 3-iosios Konstitucijos „autentiškai norminei substancijai“ galima priskirti konstitucingumo garantijas, konstitucinės monarchijos užuomazgas, parlamentarizmo (atstovavimo tautai, laisvojo mandato, daugumo principo) normas, miestiečių teisių įtvirtinimą ir teritorinės (ne luominės) miestų savivaldos sukūrimą Žr. Egidijus Šileikis, „1791 metų Valdymo įstatymas Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistemoje“, p. 114. .

Tiek pačios konstitucijos, tiek minėtų kategorijų įtaka jaučiama lenkų mokslinėje mintyje, XX a. konstitucinėje kūryboje. Lietuvoje dėl istorinių realijų kone iki XXI a. ji buvo atsidūrusi tyrimų nuošalyje, nors ir žinoma. Antai A. Janulaitis dar XX a. pradžioje rašydamas apie 1791 m. Konstitucijos laikus teigė, jog tuomet „bandyta prisiartinti prie dabartinio parlamentarizmo; ypač šiuo žvilgsniu daug yra padariusi 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir ją papildę įstatymai […]“ Augustinas Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, p. 195. . Atkuriant istorinę atmintį būtina rasti vietą ir 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės Konstitucijai.

Išvados

XVIII a. pabaigoje priimtos pirmosios rašytinės konstitucijos (JAV 1787 m., Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir Prancūzijos – 1791 m.) žymi konstitucionalizmo eros pradžią. Tai vadinamojo pirmojo konstitucijų raidos etapo (bangos) konstitucijos, padėjusios pamatus tolesniam konstitucionalizmo įtvirtinimui pasaulyje. Galima teigti, kad:

• nors pirmosiose konstitucijose įtvirtintų reguliavimo modelių įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai skirtinga, tačiau nuo pat XVIII a. pabaigos konstitucijų esmės samprata liko ta pati: valdžios ribojimas konstitucija, aukščiausios galios teisės aktu, siekiant apsaugoti asmens teises; jos aukščiausiu teisiniu lygiu įtvirtino demokratijos ir asmens laisvės standartus, pradėjo procesą, kuris per du šimtmečius apėmė visą pasaulį;
• pirmieji konstituciniai aktai neatsirado iš nieko, pasiruošimas jau buvo, tam tikros valdžios ribojimo tradicijos, elito teisinės sąmonės lygis ir visuomeninių lūžių metu konstitucijos idėja pasirodė esanti vaisinga siekiant procesams suteikti kryptingus teisinius rėmus;
• pirmosios rašytinės konstitucijos įtvirtino valdžios organizaciją ir asmens teises, t. y. pasiūlė minimalų konstitucinį reguliavimą, be kurio konstitucija negali vadintis konstitucija, koncepciją;
• iš karto pasiūlyti keli konstituciniai modeliai patvirtino taisyklę, kad vieno visiems tinkamo konstitucinio modelio negali būti, kad konstitucinės sistemos turi atitikti šalies socialinius poreikius, kultūrą;
• visos šios konstitucijos, nepaisant jų individualumo, yra vienos istorinės epochos kūriniai (įvardijamos kaip pirmoji konstitucionalizmo įtvirtinimo banga);
• pirmosiose konstitucijose pasiūlyti konstitucijų kūrimo technikos standartai (itin bendros nuostatos, formuluojamos kaip principai), struktūra, sudėtingos keitimo taisyklės, siekiant laiduoti šių aktų stabilumą.

Literatūra

• Aubert, Jean-François, La constitution, son contenu, son usage, recueil des travaux présentés au 125e Congrès des juristes suisses, Basel: Helbing & Lichtenhahn, 1991.
• Banaszak, Bogusław, Prawo konstytucyjne, 3 wydanie, Warszawa: Wydawnictwo C. H. Beck, 2004.
• Bardach, Juliusz, „1791 metų gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“ | Anna Gogut, Jerzy Kugler (red.), Konstytucja 3 maja 1791 = 1791 gegužės 3-osios Konstitucija = The Constitution of May 3, 1791, Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2001.
• Bardach, Juliusz; Bogusław Leśnodorski, Michał Pietrzak, Historia ustroju i prawa polskiego, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1993.
• Bastid, Paul, L’idée de Constitution, Paris: Economica, 1985.
• Beaud, Olivier, « L’histoire du concept de Constitution en France : de la Constitution politique à la Constitution comme statut juridique de l’Etat », Jus politicum, 2009, n^o 3 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 21 d.].
• Bumblauskas, Alfredas, „Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuva“, Konstitucinė jurisprudencija, 2006, nr. 1, p. 318–322.
• Bumblauskas, Alfredas, „Konstytucja 3 maja a amnezja historyczna Litwy i Polski” | Adam Jankiewicz (red.), Lex est Rex in Polonia et in Lithuania: tradycje prawnoustrojowe Rzeczpospolitej – doświadczenie i dziedzictwo, Warszawa: Wydawnictwo Trybunału Konstytucyjnego, 2008.
• Chantebout, Bernard, Droit constitutionnel et science politique, 10 e édition, Paris: Armand Colin, 1991.
• Davies, Norman, Dievo žaislas: Lenkijos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1998.
• Delouche, Frédéric; Jacques Aldebert, Johan Bender, M. Jan Krzysztof Bielecki, Jiri Grusa, Scipione Guarraccino, Ignace Masson, Kenneth Milne, Foula Pispiringou, Juan Antonio Sanchez y Garcia Saùco, Antonio Simoes Rodrigues, Ben W. M. Smulders, Dieter Tiemann, Robert Unwin, Jan Kieniewicz, Europos istorija, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, Ramutė Ramunienė, Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 255.
• Dreyfus, François-Georges, Le temps des révolutions, Paris: Larousse, 1968.
• Duverger, Maurice, Le système politique français, 20e édition, Paris: PUF, 1990.
• Esmein, Adhemar, Konstitucinės teisės principai (prancūzų ir palyginamieji), t. 1, d. 1, Kaunas: Teisininkų draugijos leidinys, 1932.
• Esmein, Adhemar, Précis élémentaire de l‘histoire du droit français de 1789 à 1811 : Révolution, Consulat, Empire, Paris: Librairie de la société du recueil J.-B. Sirey, 1911.
• Gerkrath, Jörg, L’émergence d’un droit constitutionnel pour L’Europe : modes de formation et sources d’inspiration de la constitution des communautés et de l’Union européenne, Bruxelles: Éditions de l’Université de Bruxelles, 1997.
• Giquel, Jean; Jean-Eric Giquel, Droit constitutionnel et institutions politiques, 21e édition, Paris: Montchrestien, 2007.
• Häberle, Peter, Europäische Rechtskultur, Baden-Baden: Nomos, 1994.
• Häberle, Peter, „Verfassungsentwicklungen in Osteuropa – aus der Sicht der Rechtsphilosophie und der Verfassungslehre“, Archiv des öffentlichen Rechts, 1992, Bd. 117, H. 2, S. 169–211.
• Janulaitis, Augustinas, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, Vilnius: Bajevskio spaustuvė, 1916.
• Jarašiūnas, Egidijus, „Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis?“, Jurisprudencija, 2009, t. 118, nr. 4, p. 21–46.
• Jarašiūnas, Egidijus, „Nuo pirmosios iki naujausių konstitucijų: keletas minčių apie konstitucinio reguliavimo raidą“ | Toma Birmontienė, Ona Buišienė, Egidijus Jarašiūnas, Gediminas Mesonis, Viktorija Staugaitytė, Milda Vainiutė, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys, Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005, p. 9–32.
• Jarašiūnas, Egidijus; Gediminas Mesonis (sud.), Užsienio šalių konstitucijos, antrasis leidimas, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004.
• Jučas, Mečislovas, „Gegužės 3 d. Konstitucijai“ | Eligijus Raila (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 7–10.
• Kay, Richard S., “American Constitutionalism” | Larry Alexander (ed.), Constitutionalism: Philosophical Foundations, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, pp. 16–63.
• Kūris, Egidijus, „Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija“ | Viktoras Rinkevičius (sud.), Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas: Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 9–40.
• Lauvaux, Philippe, « Existe-t-il un modèle constitutionnel européen? », Droits, 1991, n^o 14, p. 49–60.
• La continuité constitutionnelle en France depuis 1789, journées d’études des 16–17 mars 1989, Paris-Aix-Marseille: Economica-PUAM, 1990.
• Laboulaye, Édouard, De la Constitution américaine et de l’utilité de son étude, Paris: Imprimerie de Hennuyer et C., 1850.
• Les Constitutions de France depuis 1789, présentation par Jacques Godechot, Paris: Garnier-Flammarion, 1970.
• Les Constitutions de la France de la Révolution à la IVe République, textes présentés par Ferdinand Mélin-Soucramanien, Paris: Dalloz, 2009.
• Ludwikowski, Rett R.; William F. Fox, The Beginning of the Constitutional Era: A Bicentennial Comparative Analysis of the First Modern Constitutions, Washington: The Catholic University of America Press, 1993.
• Maurois, Andre, Histoire des États-Unis, 1492–1946, Paris: Éditions Albin Michel, 1947.
• Mesonis, Gediminas, „Jungtinių Valstijų Konstitucija“ | Toma Birmontienė, Ona Buišienė, Egidijus Jarašiūnas, Gediminas Mesonis, Viktorija Staugaitytė, Milda Vainiutė, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys, Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005, p. 33–51.
• Michelman, Frank I., “Constitutional Authorship” | Larry Alexander (ed.), Constitutionalism: Philosophical Foundations, Cambridge: Cambridge University Press, 1998, pp. 64–98.
• Nikžentaitis, Alvydas, „Gegužės 3 dienos Konstitucijos istorinė reikšmė“ | Sigutė Pagirienė (sud.), 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos ir trečiųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybių įstojimo į Europos Sąjungą metinių iškilmingo minėjimo ir konferencijos medžiaga, Vilnius: Valstybės žinios, 2007.
• Pactet, Pierre; Ferdinand Mélin-Soucramanien, Droit constitutionnel, 27e édition 1 jour septembre 2008, Paris: Éditions Dalloz, 2008.
• Quermonne, Jean-Louis, Les régimes politiques occidentaux, 3e édition revue et complétée, Paris: Édition du Seuil, 1994.
• Raila, Eligijus (sud.), 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
• Ravdas, Pantelis A., « Inflation constitutionnelle et constitutions laconiques: l’étendue de la question » | Giuliano Amato, Guy Braibant, Evangelos Venizelos (eds.), European Public Law Series = Bibliothèque de droit public européen, vol. 29: The Constitutional Revision in Today’s Europe = La révision constitutionnelle dans l’Europe d’aujourd’hui, London: Esperia Publications Ltd, 2002.
• Rials, Stéphane, « Constitutionnalisme, souveraineté et représentation » | La continuité constitutionnelle en France depuis 1789, journées d’études des 16–17 mars 1989, Paris-Aix-Marseille: Economica-PUAM, 1990.
• Römeris, Mykolas, Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2: Konstitucinės institucijos, t. 1: Suverenitetas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1939.
• Stačiokas, Stasys, „Europos konstitucijų eros pradžia Lietuvoje“ | Sigutė Pagirienė (sud.), 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos ir trečiųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybių įstojimo į Europos Sąjungą metinių iškilmingo minėjimo ir konferencijos medžiaga, Vilnius: Valstybės žinios, 2007.
• Šileikis, Egidijus, „1791 metų Valdymo įstatymas Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistemoje“ | Sigutė Pagirienė (sud.), 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos ir trečiųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybių įstojimo į Europos Sąjungą metinių iškilmingo minėjimo ir konferencijos medžiaga, Vilnius: Valstybės žinios, 2007.
• Tocqueville, Alexis de, Apie demokratiją Amerikoje, iš prancūzų kalbos vertė Valdas Petrauskas, Vilnius: Amžius, 1996.
• Vincent, Brigitte, « Le poids inégal du passé dans les régimes constitutionnels d’Europe centrale et orientale », Revue d’études politiques et constitututionnelles est-européennes, 2006, numéro spécial : Les systèmes post-communistes – approches comparatives, p. 97–121.
• Vrabie, Genoveva, « La révision de la constitution roumaine-impératif accepté » | Giuliano Amato, Guy Braibant, Evangelos Venizelos (eds.), European Public Law Series = Bibliothèque de droit public européen, vol. 29: The Constitutional Revision in Today’s Europe = La révision constitutionnelle dans l’Europe d’aujourd’hui, London: Esperia Publications Ltd, 2002.
• Wandycz, Piotr S., Laisvės kaina: Vidurio ir Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties, iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis, Vilnius: Baltos lankos, 1997.

About the First Constitutions and Their Significance

Summary. In this article the author analyzes the first written constitutions adopted at the end of the eighteenth century (the Constitution of the United States of 1787, the Constitution of Polish – Lithuanian State and the Constitution of France of 1791). These constitutional acts mark the beginning of the era of constitutionalism. These are the constitutions of the first phase (‘wave’) of constitutional development, which laid the foundations for the further establishment of constitutionalism in the world. The history of the first modern constitutions confirms that the nations adopt constitutions in order to protect individuals from possible abuses of state power. The essence of constitutional regulation is the restriction of this power. The three countries differ in many ways, but all had certain tradition of the restriction of powers. The first modern constitutions established the separation of powers and protected classical individual rights. They have become an example for the authors of later constitutions. These constitutions propose legal standards for constitutional development. Each of these constitutions is an original system of principles and norms.

The purpose of the author of the present article is to expose the legal regulation of the first constitutions, their common and individual attributes, to reveal the essence of each constitutional system. The fate of these constitutions is different. The Constitution of the United States of 1787 is still valid and has a direct influence on the development of constitutionalism in the world for two centuries; the Polish – Lithuanian Constitution of 1791 as well as the French Constitution of 1791, on the contrary, were short-acting and their influence on modern constitutional processes is indirect—they remain as a historical example and in this way may influence the subsequent constitutional regulation. The author of the article makes several conclusions. Firstly, a comparison between the first constitutional acts and modern constitutions shows that since the eighteenth century the conception of a constitution remains—a constitution is still understood as an act of the supreme power of the state, which limits government powers and protects individual rights. Secondly, the first constitutions established the standards of democracy and personal freedoms and, furthermore, began the process of constitutional expansionism. These constitutions proposed the constitutional regulatory minimum, without which a constitution cannot be called a constitution.

Keywords: written constitution, development of constitutional regulation, restriction of state power, separation of powers, human rights.