Net ir būdamas dekanu ir, vadinasi, praktiškai turėdamas didesnę pasirinkimo galimybę, ilgametis praktikas P. Leonas pats sutiko užimti Teisės enciklopedijos, o netrukus dar ir Teisės filosofijos istorijos katedras: pakviestiesiems kratantis teorinio filosofinio pobūdžio disciplinų, jas pasiėmė sau. Vėliau jis prisimins, kaip tai buvo sunku, reikalavo didžiulių valios pastangų ir intelektualinės įtampos. Dėstymą komplikavo tai, kad lietuvių kalba tai buvo naujas dalykas, jam neturėta ne tik literatūros, bet ir atitinkamos terminijos. Rengtis paskaitoms beveik kasdien tekdavę keltis 2–3 val. nakties Žr. Petras Leonas, Mano pergyvenimai: 1914–1919, p. 414; Mano atsiminimai ir pergyvenimai, d. 7, p. 25, 41. , bet pastangos nenuėjo veltui: studentams jis imponavo žiniomis, dėstomojo dalyko išmanymu, universitete jis buvo laikomas nepamainomu teisės teoretiku. Jo paskaitos nebuvusios įmantrios, jis nepretendavo į iškalbos viršūnes, kaip lektorius netgi buvęs sausokas, bet kalbėjęs aiškiai ir suprantamai, jaunimą traukė nuoseklus, gyvais pavyzdžiais iliustruojamas pasakojimas Žr. Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis, p. 71; Jurgis Gliauda, „Žiburiams tebežiburiuojant“, p. 19. .
Rūpindamasis studentų intelektualine branda, P. Leonas savo lėšomis įsteigė geriausių studentų rašto darbų premijavimo fondą Žr. Teisių fakulteto tarybos posėdžių protokolai, b. 224, l. 136, 141. .
Kasmet perrenkamas į fakulteto dekano pareigas, P. Leonas darbavosi iki 1933 metų. Visuomet buvo teisingas, mokėdavo susivaldyti, gerbti kito žmogaus įsitikinimus, studentų prasižengimus stengdavosi pašalinti pats, nekeldamas reikalo viešumon Žr. Antanas Tamošaitis, „Petras Leonas (1864.XI.16–1938.V.12)“, p. xvii–xviii. .