Straipsnis Etikos ir politikos santykis Han Feizi ir Machiavellio filosofinėse koncepcijose: lyginamoji analizė

Santrauka. Straipsnis skirtas etikos ir politikos santykio Han Feizi ir Machiavellio filosofinėse koncepcijose lyginamajai analizei. Jame glaustai aptariami šių mąstytojų politinės filosofijos koncepcijų savitumai, išryškinami jų teorijų panašumai ir skirtumai. Ypatingas dėmesys tekste skiriamas etinių jų teorijų aspektų analizei. Atsiribodamas nuo daugybės filosofinėje literatūroje aptinkamų neigiamų legizmo pradininko ir Machiavellio politinių idėjų vertinimo, straipsnio autorius, remdamasis autentiškų tekstų lyginamąja analize, siekia parodyti, kad abu mąstytojai sukūrė daug sudėtingesnes teorijas nei paprastai manoma. Ir, svarbiausia, priešingai plačiai paplitusiems vulgariems požiūriams, jie visiškai neatmetė etikos svarbos. Tiek Han Feizi, tiek ir N. Machiavellis vadovaujasi utilitarine etika ir laikosi požiūrio, kad geras tikslas pateisina visas priemones.

Pagrindiniai žodžiai: komparatyvistinė filosofija, politinė filosofija, Niccolò Machiavelli, Han Feizi, etika, politika, lyginamoji analizė.

Todėl straipsnyje autorius sąmoningai pagrindinį dėmesį sutelkia į kontroversiškiausią abiejų mąstytojų politinės filosofijos lyginamosios analizės aspektą: moralės vietą abiejų mąstytojų teorijose. Jau nuo Han dinastijos laikų Han Feizi, paneigusiam konfucianizmui būdingą etinės problematikos politikoje sureikšminimą, yra klijuojama amoralaus mąstytojo etiketė. Tame nėra nieko nuostabaus, kadangi jo politinės filosofijoje aptinkamos etinės idėjos akivaizdžiai nedera su konfucianistiniais ar daoistiniais idealais, kurie vyrauja senovės Kinijoje ir po jų iškilimo dar kelis tūkstantmečius. Dėl šios priežasties tik moderniuoju laikotarpiu Han Feizi teorijos susilaukė teigiamų įvertinimų. Kita vertus, turint omenyje „totalitaristinį“ kai kurių Han Feizi idėjų turinį, neturėtų stebinti faktas, kad pozityviausiai Han Feizi darbai buvo vertinami Mao Zedongo valdymo laikotarpiu. Maoistai Han Feizi ir legizmo politinę filosofiją aiškina kaip savotišką protomaoizmą arba, kitaip tariant, kaip maoizmo idėjinę ištaką. Nemažiau sudėtingos teorinės savo politinės filosofijos moralinių aspektų recepcijos, netgi aršios dar amžininkų kritikos susilaukė ir N. Machiavellis, kuris bemaž iki nūdienos neretai tradiciškai yra traktuojamas kaip „blogio mokytojas“.

Straipsnyje plėtojamas komparatyvistinės filosofijos problemų laukas skyla į keturias dalis. Pirmiausia siekdamas ištirti moralės ir politikos santykį abiejų mąstytojų politinės filosofijos koncepcijose, stengiuosi glaustai aptarti tas metafizines ir metodologines prielaidas, kuriomis savo gyvenamuoju laikotarpiu rėmėsi šie mąstytojai. Todėl nemažiau svarbu teisingai suvokti abiejų mąstytojų darbuose pateikiamą žmogaus sampratą, kadangi kaip tik pastaroji formuoja ir visuomenės valdymo technologijas, kurias savo darbuose pateikia šie teoretikai. Atitinkamas visuomenės valdymo technologijų parinkimas nulemia ir tai, kokių moralės standartų bus laikomasi. Todėl tekste glaustai aptariami kai kurie svarbesni su Han Feizi ir N. Machiavellio darbų konceptualių nuostatų interpretacijomis susiję sunkumai. Antroje dalyje išskleidžiamos abiejų mąstytojų metafizinės prielaidos. Remiantis jų lyginamąja analize parodoma, kad abu mąstytojai laikėsi metafizinių prielaidų, kurias tik su tam tikromis išlygomis galime pavadinti „moderniomis“ jų gyvenamoms epochoms. Trečioje dalyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į abiejų mąstytojų darbuose aptinkamos individo sampratos aptarimą, kuris parodo, kad abu mąstytojai vadovavosi utilitarine žmogaus samprata, o tai savo ruožtu nulėmė savitą etinės problematikos traktuotę jų politinės filosofijos koncepcijose. Ketvirtoje dalyje kritiškai lyginamuoju požiūriu gvildenamas abiejų mąstytojų darbuose pateikiamas politikos ir etikos ryšys. Iš atliktos komparatyvistinės analizės plaukia principinė išvada, kad abiejų mąstytojų siūlomos valdymo priemonės yra nulemtos tikslo – abiejų nuomone, „gero tikslo“ – kurį minėti mąstytojai išsikelia.

Interpretavimo sunkumai

Ko gero, problemiškiausias Han Feizi filosofijos aspektas yra jos tekstų autentiškumo problema. Kuriuos Han Feizi vardui priskiriamus skyrius parašė pats Han Feizi, o kuriuos parašė kiti? Siekdami paaiškinti tariamą ar esamą Han Feizi politinės teorijos nenuoseklumą, kai kuriuos skyrius tyrinėtojai paskelbdavo neautentiškais. Tačiau ši procedūra nebėra taip plačiai naudojama pastaraisiais dešimtmečiais ir tyrinėtojai vis dažniau integruoja visas Han Feizi priskiriamas mintis. Kaip tik dėl minėtojo Han Feizi darbų nevienareikšmiškumo šio mąstytojo darbai ir politinės filosofijos idėjos susilaukė skirtingų aiškinimų.

Pastaruoju metu tariamą ar esamą kai kurių Han Feizi raštų nenuoseklumą autoriai yra linkę aiškinti pasitelkę P. Goldino iškeltą hipotezę, kad tariamus tekstologinius prieštaravimus pabrėžiantys tyrinėtojai neatsižvelgia į tai, kad visus skyrius – išskyrus galbūt Įtikinėjimo sunkumus – vienija viena ir ta pati valdovo ir ministrų principinio antagonizmo problema. P. Goldinas pagrįstai mano, kad daug prasmingiau būtų remtis prielaida, jog menamas skyrių prieštaringumas kyla iš to, kad kiekviename skyriuje Han Feizi kreipiasi į konkrečią auditoriją Žr. Paul R. Goldin, “Introduction,” p. 13. . Argumentai, atitinkama terminija, pasirinktas probleminis laukas priklauso nuo to, į ką kreipiasi Han Feizi.

N. Machiavellio politinės filosofijos interpretacijos mus dominančių problemų aspektu yra taip pat prieštaringos: nuo respublikinius idealus ginančio mąstytojo iki amoralaus oportunisto. N. Machiavellio minties tyrimus galima suskirstyti pagal tris juose naudojamas interpretacines strategijas. Pirmoji iš jų priklauso pilietinio humanizmo srovei. Šie, su „Kembridžo mokykla“ siejamos interpretacinės strategijos adeptai laikosi požiūrio, kad N. Machiavellis, drauge su tokiais mąstytojais, kaip Leonardo Bruni, Coluccio Salutati, Poggio Praciolini, Lorenzo Valla, priklausė Italijos renesanso laikų pilietinio humanizmo minties tradicijai, kuriai rūpėjo vivere civile problemos. Šią interpretacinę strategiją tyrinėjimuose naudoja J. Pocockas Žr. John Greville Agard Pocock, The Machiavellian Moment: Florentine Political Thought and the Atlantic Republican Tradition. , Q. Skinneris Žr. Quentin Skinner, “Machiavelli’s Discorsi and the Pre-Humanist Origins of Republican Ideas.” , H. Baronas Žr. Hans Baron, The Crisis of the Early Italian Renaissance: Civic Humanism and Liberty in an Age of Classicism and Tyranny. , M. Viroli Žr. Maurizio Viroli, Machiavelli; Machiavelli’s God. ir kt. Antroji interpretacinė strategija analizuoja etinį N. Machiavellio darbų pjūvį. Ši interpretacinė strategija N. Machiavelliui paprastai būna nepalankiausia. Būtent su šia intepretacine strategija siejamas italų mąstytojui priskiriamas „blogio mokytojo“ titulas. Nors paskutiniaisiais amžiais ši strategija yra taikoma vis rečiau, vis dėlto ją naudojo netgi ir XX amžiaus mąstytojai, tokie kaip L. Straussas Žr. Leo Strauss, Thoughts on Machiavelli. , H. Mansfieldas Žr. Harvey C. Mansfield, Machiavelli’s Virtue. , M. Hulliungas Žr. Mark Hulliung, Citizen Machiavelli. , B. Croce Žr. Benedetto Croce, Elementi di politica. ar I. Berlinas Žr. Isaiah Berlin, Against the Current: Essays in the History of Ideas. . Trečioji interpretacinė strategija paremta N. Machiavellio kaip politikos mokslo atstovo (ar net pradininko) įvaizdžiu. Remiantis ja N. Machiavellis yra lyginamas su kitais renesanso laikų mokslo ir meno milžinais N. Koperniku, G. Galilei, Leonardo da Vinci. Pabrėžiamas N. Machiavellio „moksliškumas“: empirizmas, antiesencializmas, realizmas bei politinių dėsnių paieška. Šiai minties srovei priklauso J. Femia Žr. Joseph V. Femia, Machiavelli Revisited. , E. Cassireris Žr. Ernest Cassirer, The Myth of the State. , L. Olschki Žr. Leonardo S. Olschki, Machiavelli the Scientist. ir kt.

Interpretacijų prieštaringumą taip pat galime paaiškinti tuo (būtent tuo ir remiasi P. Goldino hipotezė), kad abiejų autorių darbų retorika prilygsta įtikinėjimo technikai. Retorika Han Feizi ir N. Machiavellio politinėje filosofijoje vaidina trilypį vaidmenį:

• ji yra metodas, kuriuo mąstytojai naudojasi siekdami perteikti savo politinę teoriją;
• ji yra kritikos objektas, leidžiantis iškreipti tiesą ir suklaidinti valdovą;
• ji yra politinis įrankis, kurio įvaldymas yra būtinas bet kuriam politinių aspiracijų turinčiam intelektualui.

N. Machiavellio šis jo darbų aspektas nėra toks problemiškas kaip Han Feizi atveju. Pastarasis autorius dažnai savo politinėje filosofijoje pabrėžia ministrų ir kitų politinių veikėjų bandymą suklaidinti valdovą iškalbingumu ir gražbylyste. Dėl šios priežasties Han Feizi iškelia pragmatistinę tiesos sampratą, kuri pabrėžia žodžių funkcionalumą, o ne jų iškalbingumą. Dialektika vyrauja tik tuose kraštuose, kur valdymas yra prastas – mano Han Feizi Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 207. . Jei valdžios aparatas gerai sustyguotas, tuomet dialektika tampa nebereikalinga. Negatyvus požiūris į retoriką Han Feizi darbuose yra artimai susijęs su informacijos kanalų atblokavimo problema.

Han Feizi prilygina idealų valdovą Dao, kadangi jis yra anapus politinio proceso; valdovas nulemia politinę realybę, tačiau politinė tikrovė nenulemia valdovo Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 30–31. . Kita vertus, pavaldiniai gali nuolatos mėginti paveikti valdovą, todėl šis turi jiems neparodyti savo nuomonės ir emocijų. Han Feizi teigimu, valdovas mato yang pasitelkdamas yin, jis yra slypintis tamsoje, nepažinus, bet pažįstantis viską Žr. ten pat, p. 52. . Siekdamas viską sužinoti valdovas turi atblokuoti visus informacijos kanalus. Han Feizi suvokia, kad valdžia yra artimai susijusi su žiniomis; kas valdo informaciją – tas valdo valstybę. Dėl šios priežasties autorius teigia, jog labai svarbu užtikrinti informacijos kanalų įvairovę ir vis lyginti tą informaciją, kuri pasiekia valdovo ausis Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 249–250. . Kita vertus, informacija jokiais būdais, anot mąstytojo, negali keliauti priešinga puse, t. y. valdovas neturi kitiems parodyti savo emocijų, preferencijų ir nuomonės vienu ar kitu klausimu Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 260. . Priešingu atveju – valdiniai žinos, kaip įsiteikti valdovui ir tokiu būdu galės jį kontroliuoti. Būtent tokio pobūdžio techniką Han Feizi ir siūlo savo Įtikinėjimo sunkumuose.

Viename kontroversiškiausių Han Feizi korpuso skyrių Įtikinėjimo sunkumuose Han Feizi, priešingai nei kituose, siekia pateikti retorikos įrankius, kurie padėtų įtikinti valdovą. Kontrastas tarp to, kaip Han Feizi apibūdina „klastinguosius ministrus“ ir apsisaugojimo nuo jų būdus kituose skyriuose, ir retorikos įrankių, skirtų valdovą siekiantiems įtikinti asmenims, išdėstymo minėtajame skyriuje Han Feizi darbų tyrinėtojams sukėlė daug sunkumų. Šį kontrastą galima būtų paaiškinti paprasčiausiai teigiant, kad minėtą skyrių parašė ne Han Feizi. Tačiau siekiant suprasti šiuos skirtumus, ko gero, daug prasmingesnė yra minėtoji P. Goldino prielaida, kad Han Feizi darbų turinys priklauso nuo numanomos auditorijos. Dėl to Įtikinėjimo sunkumuose dėmesio centre yra ne valdovas ir jo galios padidinimas, bet ministras. Kita vertus, siekiant suprasti šį kontrastą, labai vaisinga yra M. Hunterio įžvalga, kad minėtas skyrius yra susijęs su Han Feizi skyriuje Vienatvės frustracija pabrėžiama ištikimo junzi frustracija, kurią jis patiria mėgindamas įtikinti valdovą, apsuptą minėtų „klastingųjų ministrų“ Michael Hunter, “The Difficulty with ‘The Difficulties of Persuasion’ (‘Shuinan’ 說難),” p. 188–189. . Šia prasme retorikos menas nėra blogas, nes jis tampa pravartus ir tiems, kurie nori gero valdovui ir valstybei. Panašaus požiūrio, pastebi M. Hunteris, laikėsi ir kiti senovės kinų ir senovės graikų mąstytojai Žr. ten pat, p. 183–186. .

Renesanso laikais retorikos menas buvo neatsiejamas nuo politikos. Geras pilietis, norintis įtikinti savo bendrapiliečius, turėjo sugebėti tai padaryti žodžiais. N. Machiavellio darbuose labai dažnai naudojama retorika. Dėl šios priežasties kai kurie tyrinėtojai bandė teigti, kad N. Machiavellis savo darbais siekia pateikti ne mokslinį politinių reiškinių vaizdinį, o tam tikrą propagandą, kuria siekiama paveikti skaitytoją ir paskatinti jį veikti. J. Femia sukritikavo tokį požiūrį teigdamas, kad retorikos naudojimas buvo neatsiejamas nuo renesanso mokslo. Retoriką savo darbuose naudojo ir G. Galilei’us, bet tai nereiškia, kad Galilei’us nebuvo mokslininkas Žr. Joseph V. Femia, Machiavelli Revisited. Cardiff: University of Wales Press, 2004, p. 46–47. . Mokslas humanistiniu laikotarpiu rutuliojosi lygiagrečiai su menu, o neoplatonistinė Visatos samprata, kuri pabrėžė visatos grožį, be jokios abejonės, formavo ir estetinį mokslinių tekstų pobūdį. Be to, reikėtų nepamiršti, kad humanistai savąjį stilių priešpriešino sausam scholastiniam stiliui.

Atkreipdami dėmesį į retorikos problemą N. Machiavellio darbuose, anot J. Femia’os, mes galime išvengti tam tikrų interpretacinių sunkumų. Galbūt tą N. Machiavellio recepcijų įvairovę ir prieštaringumą lėmė būtent italų mąstytojo darbuose naudojama retorika Žr. ten pat, p. 11. . Norintiems N. Machiavellio darbuose įžvelgti krikščioniškumą ar transcendenciją, tai padaryti pavyks, kadangi juose netrūksta tokių sąvokų kaip „Dievas“, „nuodėmė“ ar net Fortuna. Kita vertus, kaip pastebi J. Femia, tokios sąvokos yra labiau mąstytojo naudojami tropai, nukreipti į numanomą skaitytoją – renesanso laikų krikščionį Žr. ten pat, p. 41. . Be to, N. Machiavellis darbuose taip pat atkreipia dėmesį į patarėjo tykančius pavojus bei „įtikinėjimo sunkumus“ Niccolò Machiavelli, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, p. 388. . Dėl šios priežasties, skaitant N. Machiavellio tekstą, reikėtų nepamiršti, kad šis autorius siekia pateikti savąją „modernistinę“ politinę teoriją naudodamas retorinę techniką, kuria norima ne akademinio tikslumo, o įtaigumo.

Metafizinės prielaidos

Nors N. Machiavellis dažnai yra laikomas modernios politinės minties pradininku, daug sunkiau modernumą sutaikyti su kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpiu. Modernumas yra dažnai siejamas su įvairių gyvenimo sričių racionalizacija ir imanentizmu. Kaip tik panašus procesas vyko kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpiu, kai kariavimas ir administravimas buvo pamažu vis labiau racionalizuojami. Racionaliausia iš visų to laikotarpių minties srovių, ko gero, buvo legistų politinė mintis. Neatsitiktinai Qin valstybės sėkmė yra siejama su Qin valstybėje gyvenusio reformatoriaus Shang Yang įvestomis reformomis. Dėl istorinių šaltinių ribotumo vis dar tebesiginčijama, kokią realią reikšmę Qin valstybei padarė Shang Yang reformos, tačiau yra sutariama, kad biurokratizacija ir centralizacija, kurios reikšmę pabrėžia ir Han Feizi, buvo viena pagrindinių Qin valstybės sėkmės priežasčių.

Han Feizi savo darbuose iškelia empirinio pažinimo pranašumą bet kokio kito pažinimo atžvilgiu Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 175. . Be to, Han Feizi atmeta bet kokią transcendenciją, „vaiduoklių pasirodymą“ traktuodamas kaip sunkumų (ligų, bado) sukeltą prietarą Žr. ten pat, p. 185. . Han Feizi įvairius reiškinius yra linkęs aiškinti materialistiškai. Be to, Han Feizi, lygiai kaip ir N. Machiavellis, pabrėžia valdymo dėsnių paiešką savo darbuose Žr. ten pat, p. 102. . Kinų mąstytojas bando pateikti įvairias valstybę sužlugdančias priežastis. Nepaisant to, Han Feizi suvokia, kad įvairūs kintamieji gali sustiprinti arba susilpninti valdžią sužlugdančių reiškinių poveikį Žr. ten pat, p. 134–41. . Be to, dėka jam būdingo istorizmo Han Feizi atmeta universalaus valdymo dėsnio paieškas Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 327–328. . Valdžia, šio mąstytojo požiūriu, turi prisitaikyti prie sociokultūrinių savo epochos aplinkybių. Būtent valdžios gebėjimas spręsti savo meto problemas Han Feizi teorijoje yra pateikiamas kaip valdžios kvazilegitimacija Žr. ten pat, p. 275–276. .

Dar gerokai iki N. Machiavellio renesanso politinis mąstymas politiką suvokė kaip galios žaidimą ir viduramžiškas mąstymas, kuris politiką traktavo kaip tam tikrą mikrokosmą (Dangaus karalystės atspindį), buvo sugriautas. N. Machiavellio darbai, kaip pastebi J. Femia, tėra realybės veidrodis, jis nebandė pakeisti politinės realybės, jis mėgino ją atvaizduoti Žr. Joseph V. Femia, Machiavelli Revisited, p. 21–22. . Žavėjimasis pasaulietinėmis vertybėmis ir senove buvo būdingas renesanso laikų humanistiniam mąstymui. Renesanso mąstymas metė iššūkį statiškam pasaulio supratimui, jis teikė pirmenybę atviro pasaulio vaizdiniui, pasaulio, kupino prieštaravimų ir nepasiduodančio susisteminimui. Atmetę statišką pasaulio vaizdinį, implicitišką scholastiniame ir aristoteliniame mąstyme, renesanso žmonės siekė pažinti pasaulį empiriškai.

N. Machiavellio minčiai būdingas empirinis angažuotumas ir antiidealizmas. N. Machiavellis idealizmą politinėje teorijoje atmeta kaip absurdišką ir net pavojingą reiškinį Žr. Niccolò Machiavelli, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, p. 76. . Atsisakydamas idealistinių politinių konstrukcijų N. Machiavellis iš istorinių pavyzdžių siekia ekstrapoliuoti valdžios įgijimo (kunigaikštystės atveju) arba konstravimo (respublikos atveju) ir išlaikymo dėsnius Žr. Niccolò Machiavelli, Valdovas, p. 18–22. . Šia prasme jis implicitiškai laikosi D. Hume’o postuluotos skirties tarp „yra“ ir „turėtų būti“. Dėl šios priežasties teisus yra J. Femia, kuris laiko N. Machiavellį empiristu. Būtent todėl XIX amžiuje įsigalėjęs empirizmas ir pozityvizmas leido daug pozityviau pažvelgti į N. Machiavellio palikimą.

Žmogaus samprata

Abu mąstytojai laikosi utilitarinės žmogaus sampratos. Individas iš prigimties vengia skausmo ir siekia pelno. Han Feizi atveju visa politinė teorija yra atremta būtent į šitokią žmogaus sampratą Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 118. . Valdžios technologijų parinkimas ir valdymo aparato konstrukcija yra nulemtos būtent šių dviejų žmogui būdingų polinkių: vengti skausmo ir siekti pelno. Tokia žmogaus samprata nulemia ir apdovanojimų bei bausmių svarbą valdant individus.

Kartais teigiama, kad Han Feizi laikosi „blogo žmogaus“ sampratos, kad individas jo teorijoje yra pateikiamas kaip blogas iš prigimties. Dažnai ši teorija remiasi tuo, kad neva tokią žmogaus sampratą jis perėmė iš Xunzi, kadangi pastarasis tarsi buvęs jo mokytojas. Bet ar tikrai Han Feizi laikėsi tokio požiūrio į žmogaus prigimtį? Kaip teigia japonų tyrinėtojas M. Sato, ankstyvosios kinų minties tyrimų baruose yra susidariusi nuomonė, kad Han Feizi politinė teorija yra pagrįsta Xunzi idėjomis Žr. Masayuki Sato, “Did Xunzi’s Theory of Human Nature Provide the Foundation for the Political Thought of Han Fei?” p. 147. .

Kita vertus, nepaisant to, kad Han Feizi buvo Xunzi mokinys, tyrinėtojai (išskyrus kelias išimtis) sutaria, kad Han Feizi idėjos gerokai skiriasi nuo Xunzi minties. Kaip tik Sima Qiano darbais remiasi tie, kurie teigia, kad Han Feizi ir Li Si buvo Xunzi mokiniai. Dėl šios priežasties, anot M. Sato, susidarė tokia padėtis, kad Xunzi ir Han Feizi santykiai yra aiškinami tautologiniu argumentu: jų minčių panašumai yra aiškinami tuo, kad Han Feizi neva buvo Xunzi mokinys, o Sima Qiano teiginys, kad Han Feizi buvo Xunzi mokinys, yra verifikuojamas remiantis Han Feizi ir Xunzi idėjų panašumu Žr. ten pat, p. 148. .

M. Sato yra linkęs nepritarti tokiai interpretacijai. Kaip teigia M. Sato, ištyrę Han Feizi darbuose pateikiamą individo sampratą, galime daryti tokias išvadas: pirma, žmonės turi nekintančią prigimtį; antra, didžioji dalis žmonių iš prigimties siekia pelno ir vengia žalos; trečia, nors ir nedaug, bet yra išminčiaus savybėmis pasižyminčių individų, kurių netraukia pelnas. Tyrinėtojo nuomone, pirmas ir trečias punktai yra nesuderinami su Xunzi teorija, o antrasis punktas yra būdingas kariaujančių kunigaikštysčių periodo minčiai Žr. ten pat, p. 159. . Pastaruosius kelis dešimtmečius vis daugiau tyrinėtojų teigia, kad Han Feizi nesuteikė jokio moralinio atspalvio žmogaus prigimčiai ir vietoje to teigė, kad žmonių elgesį lemia jų sociopolitinė aplinka.

Han Feizi laikosi žinojimo sociologijai būdingo požiūrio, kad individo moralę nulemia socioekonominiai faktoriai. Kaip teigia Han Feizi, senovėje žmonėms nereikėjo arti žemės, kadangi jų buvo mažai ir jie prasimaitino iš to, ką rasdavo; moterims nereikėjo austi, kadangi apsirengimui pakako gyvūnų kailių. Dėl šios priežasties, nors nereikėjo sunkiai dirbti, visiems užteko visko. Kadangi žmonių buvo mažai ir visko užteko, jie niekada nesipešdavo. Todėl nereikėjo nei apdovanojimų, nei bausmių, nes žmonės patys save valdė. Kita vertus, pastebi Han Feizi, šiandien žmonių yra daug, o išteklių liko mažiau. Dėl šios priežasties žmonės turi sunkiai dirbti ir varganai gyventi. Kadangi žmonių yra daug, o išteklių yra mažai, žmonės pešasi taip stipriai, kad jiems nuraminti nebepakanka nei apdovanojimų, nei bausmių Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 276–277. .

Kaip pastebi mąstytojas, badmečiu žmonės nebepamaitina net savo ką tik gimusio broliuko, o pertekliaus metais yra pamaitinami net ir nepažįstami atėjūnai. Taip yra dėl to, anot Han Feizi, kad pertekliaus ir stygiaus laikotarpiu pasikeičia žmonių jausmai. Mąstytojo teigimu, senovėje žmonės menkai vertino gėrybes, bet ne todėl, kad jie buvo geranoriški, o todėl, kad jų nestigo. Kita vertus, pastebi Han Feizi, šiandien žmonės pešasi ir plėšia, bet ne todėl, kad jie yra piktavaliai, o dėl gėrybių stygiaus Žr. ten pat, p. 277–278. . Dėl šios priežasties, anot mąstytojo, išminčius, atsižvelgdamas į stygių ir perteklių, atitinkamai valdo žmones. Han Feizi nuomone, tai paaiškina, kodėl lengvos bausmės nebūtinai kyla iš geranoriškumo, o griežtos nuobaudos iš žiaurumo: bausmės praktika priklauso nuo epochos papročių. Mąstytojo manymu, laikui keičiantis keičiasi aplinkybės, o keičiantis aplinkybėms keičiasi ir valdymo priemonės Žr. ten pat, p. 278. .

Viename iš skyrių Han Feizi išvardija šešis pavojingus kelius, kuriais valdovui nerekomenduojama eiti: „įpjauti stygą“ (modifikuoti įstatus ir įstatymus); daryti pokyčius anapus stygos (laužyti įstatus ir įstatymus); pelnytis iš žmonėms sukeliamo pavojaus; džiaugtis nelaimėmis; kelti pavojų žmonėms; nebendrauti artimai su mylimaisiais ir nelaikyti neapkenčiamųjų atstu. Kaip teigia filosofas, jei valdovas nepaisys šių pavojų ir leis jiems rastis, tuomet žmonės nebesidžiaugs gyvenimu ir nebežiūrės rimtai į mirtį. Jei žmonės nebesidžiaugia gyvenimu, žmonių viešpats bus negerbiamas; jei žmonės nerimtai traktuoja mirtį, tuomet įsakymai nebus vykdomi Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 261–262. .

Kitaip sakant, Han Feizi atkreipia dėmesį į tai, kad subjekcija yra sėkminga tik tuo atveju, kai valdiniai bijo prarasti tai, ką turi, o jie bijo prarasti tai, ką turi, tik tuo atveju, jei džiaugiasi tuo, ką turi. „Lai paskliautė pasišvenčia išminčiai ir talentams bei būdo bei išvaizdos gerinimui, teigia Han Feizi, ir lai jie stengiasi laikytis nuostatų ir nurodymų, kad jų judėjimo atveju, valdovas triumfuotų, o jų rimtyje valdovas jaustųsi saugus“ Ten pat, p. 262. . Valdant pasaulį, pastebi mąstytojas, reikia pasirūpinti, kad žmonės džiaugtųsi gyvenimu ir darytų gera bei pernelyg bijotų mirties, kad imtųsi blogio Žr. ten pat. .

Han Feizi pabrėžia, kad išmintingas valdovas turi pasirūpinti apdovanojimais, idant tokiu būdu paskatintų gerus darbus, bei bausmėmis, kad atgrasytų nuo blogų. Han Feizi siūlo padidinti nusikaltimų kaštus, kad nusikaltimai taptų nebepelningi. Godus plėšikas, pastebi autorius, neina plėšti, nes plėšdamas jis jaučiasi nesaugus Žr. ten pat, p. 265. . Kita vertus, mąstytojo nuomone, valdovas neturėtų prieštarauti žmonių prigimčiai, nes jis rizikuoja prarasti valdžią. Kaip pastebi Han Feizi, jei suvernenas tikisi pelno iš to, ką reikėtų drausti, ir draudžia tai, kas yra pelninga, net jei jis būtų antžmogis, jis negalės priversti vykdyti savo nurodymų. Jei jis gerbs kaltus ir pažemins nusipelniusius, net jei jis būtų Yao, jis negalės įvesti politinės tvarkos. Kaip teigia Han Feizi, vartų atvėrimas neleidžiant žmonėms pro juos eiti, pelno pažadas neleidžiant žmonėms jo siekti, yra suirutės priežastis Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 64. .

N. Machiavellis taip pat laikėsi utilitarinės individo sampratos, tik jo teorijoje ši mintis nėra taip išplėtota. Kita vertus, N. Machiavellio žmogaus prigimties samprata yra pesimistinė ir daug panašesnė į Xunzi nei į Han Feizi. Nepaisant to, žmogaus elgesį, lygiai kaip ir Han Feizi teorijoje, formuoja tie patys malonumo troškimo ir skausmo vengimo motyvai. N. Machiavellis siūlo valdžiai į šiuos motyvus rimtai atsižvelgti ir jais remiantis valdyti individus.

Kaip teigia mąstytojas,

[…] respublikos kūrėjas ir jos įstatymų leidėjas iš anksto turi tarti, jog visi žmonės yra piktavaliai ir pasirengę kiekviena palankia proga duoti valią savo piktai prigimčiai. Jeigu jie kurį laiką slepia savo piktumą, tai taip esti dėl kokių nors slaptų priežasčių […]. Niccolò Machiavelli, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, p. 107.

Spustelėjus išskleisti...

N. Machiavellio nuomone, žmonės gerai elgiasi tik reikalo verčiami, o kai gali laisvai pasirinkti, jie daro bloga. Blogą prigimtį, anot autoriaus, reikia tramdyti įstatymais Žr. ten pat. . Kitoje vietoje N. Machiavellis vėlgi teigia, kad žmonės yra „nedėkingi, nepastovūs, veidmainiai ir sukti, bailūs pavojaus akimirką ir savanaudiški“, todėl jie valdovui yra geri tik tol, kol tai jiems yra naudinga Žr. Niccolò Machiavelli, Valdovas, p. 82. .

Kita vertus, N. Machiavellis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis žmonių savanaudiškumas gali turėti labai neigiamų padarinių valstybei. N. Machiavellio nuomone, kai individai nustoja kovoti reikalo verčiami, jie ima kovoti kaip garbėtroškos. Autoriaus manymu, dėl to kalta žmogaus prigimtis. Išteklių ribotumas yra neišvengiamas ekonominis faktas, tačiau žmonių troškimai yra neriboti. Dėl šios priežasties, anot N. Machiavellio, žmonės pradeda kariauti; tokiu būdu viena šalis pražūva, kita iškyla Žr. Niccolò Machiavelli, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, p. 171. .

Etikos ir politikos santykis

Nei kiek neabejotina, kad tokia abiejų mąstytojų žmogaus prigimties samprata nulėmė ir etikos bei politikos santykio traktuotę, pateikiamą abiejų mąstytojų teorijose. Kalbant apie moralės vietą Han Feizi legizme, reikėtų išskirti du jo minties sandus, – negatyvų ir pozityvų – kurie nulemia Han Feizi moralės sampratos specifiką. Pirma, Han Feizi žmogaus samprata nulemia ir jo požiūrį į moralės ir politikos santykį. Moralės panaudojimas politikoje yra kritikuojamas, nes individai iš prigimties elgiasi savanaudiškai, todėl daug adekvačiau, mąstytojo nuomone, valdyti pasitelkiant bausmes ir apdovanojimus, nei tikėtis, jog valdiniai elgsis moraliai. Antra vertus, Han Feizi nėra amoralistas, veikiau, jis vadovaujasi utilitarine etika. Svarbiausias tikslas, kurį iškelia mąstytojas, – paskliautės suvienijimas ir tvarkos įvedimas. Moralė, anot jo, prieštarauja šiam tikslui.

Han Feizi kritikuoja tuos, kurie siūlo su valdiniais elgtis humaniškai. Mąstytojo manymu, norint valdyti meilės nepakanka. Kritikuodamas doro, humaniško, valdinius mylinčio valdovo įvaizdį Han Feizi implicitiškai ir eksplicitiškai kritikuoja moizmą ir konfucionizmą. Meilės ir gailestingumo kritika Han Feizi darbuose yra dvilypė. Viena vertus, anot mąstytojo, daug efektyviau valdyti žmones bausmėmis ir apdovanojimais, kadangi toks valdymas daug labiau atitinka žmogaus prigimtį. Kita vertus, – ir čia Han Feizi kritikuoja konfucionizmą jo paties „teritorijoje“ – mąstytojo teigimu, net ir vaikų bei tėvų santykiai yra paremti „išskaičiavimu“, net ir motinos meilė negali suvaldyti nepaklusnaus sūnaus.

Baimė, anot Han Feizi, daug geriau suvaldo žmones nei gerumas ar labdara. Šalį valdantis išminčius vykdo tokią politiką, kuri neišvengiamai verčia gerai elgtis, tačiau jis pasikliauja geru elgesiu ne iš meilės. Han Feizi nuomone, pasikliauti geru elgesiu iš meilės yra pavojinga, daug saugiau pasikliauti geru elgesiu, kai jis yra nulemtas įstatymo ir dėl to neišvengiamas Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. I, p. 121. . Han Feizi nuomone, tvarka ir stiprybė kyla iš įstatymo; silpnumas ir netvarka kyla iš įstatymo iškraipymų. Jei valdovas supranta šį principą, tuomet turi sutvarkyti apdovanojimus ir bausmes ir nemėginti su pavaldiniais elgtis humaniškai. Rangas ir pajamos įgyjamos už nuopelnus; papeikimas ir bausmė – už nusikaltimus. Jei ministras tai suvokia, tuomet jis dės pastangas eidamas pareigas, netgi rizikuos gyvybe, tačiau niekada nemanys esąs ištikimas valdovui. Tokiu būdu, teigia Han Feizi, kai valdovas yra gerai įvaldęs nežmoniškumą, o ministras neištikimybę, tuomet galima valdyti paskliautę Žr. Wên-Kuei Liao, The Complete Works of Han Fei Tzu, Vol. II, p. 117. . Kitaip sakant, apdovanojimų ir bausmių sistema užtikrina, kad naudos sau siekiantys ministrai ištikimai tarnaus valdovui, net kai jis su jais elgiasi nežmoniškai.

Kita vertus, anot mąstytojo, meilė negali garantuoti tokios tvarkos, kokią užtikrina bausmių ir apdovanojimų metodas. Kaip pastebi Han Feizi, viršininko ir pavaldinio santykiai neturi tos šilumos, kuri yra būdinga tėvo ir sūnaus santykiams, todėl valdovo, kuris mėgina valdyti elgdamasis kilniai, santykiai su pavaldiniu turės spragų. Be to, anot mąstytojo, kai tėvams gimsta berniukas, jie džiaugiasi ir vienas kitą sveikina, kai gimsta mergaitės, jie menkiau jomis rūpinasi. Kodėl berniukais džiaugiamasi, o mergaitėmis mažiau rūpinamasi? Mąstytojo nuomone, taip yra dėl to, kad tėvai atsižvelgia į naudą ateityje ir apskaičiuoja kaštus. Dėl šios priežasties, kadangi net ir tėvų elgesys su vaikais paremtas išskaičiavimu, tie santykiai, kuriems nebūdinga tėviška meilė, turėtų dar labiau remtis išskaičiavimu Žr. ten pat, p. 239. .

Kai niekas nemato, pastebi mąstytojas, tuomet net ir doriausieji gali susigundyti ką nors pavogti. Kita vertus, jei visi apie tai sužinos, tuomet net ir didžiausias vagis bijos vogti Žr. ten pat, p. 240–241. . Kitaip sakant, Han Feizi manymu, geras ir blogas elgesys priklauso nuo paskatų. Kaip teigia Han Feizi, motina savo vaikus myli daug labiau nei tėvas, tačiau tėvo nurodymų vaikai klauso daug labiau. Pareigūnai žmonių nemyli, tačiau jų nurodymų žmonės klauso daug daugiau nei tėvų. Han Feizi nuomone, tėvų meilė vaikams neduoda jokios naudos šiuo atžvilgiu, o pareigūnų jėga, kuria jie verčia laikytis savo nurodymų, yra daug efektyvesnė nukreipiant žmonių elgesį pageidaujama linkme. Tėvų, kurie myli savo vaikus, rūpinasi jais ir dėl jų stengiasi, vaikai nepaiso, tačiau pareigūno, kuris nemyli žmonių ir jie jam nerūpi ir kuris verčia juos dirbti ir mirti, žmonės klauso Žr. ten pat, p. 241. .

Han Feizi pašiepia konfucionistų ir moistų siūlymą kliautis dorybe valdant. Kaip pastebi mąstytojas, konfucionistai ir moistai šlovina senovės karalius už jų nešališką meilę, dėl kurios žmonės juos mylėjo kaip tėvus. Mąstytojo teigimu, šie intelektualai giria minėtuosius karalius, nes senovėje karaliai liedavo ašaras, kai kam nors buvo skiriama mirties bausmė Žr. ten pat, p. 280. . Han Feizi nuomone, kadangi net ir sūnūs su tėvais nesutaria, o žmogaus prigimtis yra tokia, kad tėvų ir vaikų santykiai yra šilčiausi, todėl valstybė jokiu būdu negali remtis meile tarp valdovo ir valdinių. Jei net ir vaikai sukelia bėdų savo tėvams, kurie juos myli, tai kaip to nepadarys valdiniai, kurie valdovui paklūsta vien tik iš meilės. Han Feizi teigimu, senovės karaliai rėmėsi ne raudomis, o įstatymu ir tik jo dėka palaikė tvarką Žr. ten pat, p. 281. .

Be to, teigia Han Feizi, žmonės tvirtai paklūsta valdžiai, bet retai įvertina dorybę Žr. ten pat. . Kaip pavyzdį autorius pateikia Konfucijaus pavyzdį. Pastarasis išminčius savo dorybe garsėjo visoje padangtėje, tačiau teturėjo tik septyniasdešimt sekėjų ir iš jų visų, anot Han Feizi, tik pats Konfucijus buvo doras. Kita vertus, Lu kunigaikštis Ai, kuris valdė valstybę ir „sėdėjo veidu į pietus“, nebuvo doras, tačiau jo valdžiai pakluso visos padangtės gyventojai. Konfucijus tikrai negerbė kunigaikščio Ai dorybės, bet Konfucijus buvo priverstas paklusti jo valdžiai Žr. ten pat, p. 281–282. .

Han Feizi pateikia neklaužados berniuko pavyzdį. Jo tėvai ant jo pyksta, bet jis vis tiek elgiasi nedorai. Kaimo gyventojai jį bara, tačiau jis nepasikeičia. Jį moko meistrai, tačiau jis nesikeičia. Kita vertus, kai apygardos teisėjas išsiunčia karius, kad šie surastų tuos, kurie laužo įstatymus, tuomet berniukas išsigąsta ir pakeičia savo elgesį. Taip yra dėl to, anot mąstytojo, kad žmones iš prigimties išlepina meilė, bet jie yra paklusnūs valdžiai Žr. ten pat, p. 282–283. .

Kita vertus, Han Feizi moralaus valdovo įvaizdžio ir moralės politikoje kritika turi ir pozityvų aspektą. Mąstytojo manymu, pasikliovimas dorybe ir gerumu yra galiausiai žalingas patiems valdiniams, kadangi tik suvienytoje paskliautėje žmonės gali gyventi ramiai ir klestėti. Pastarojo požiūrio, daugelio tyrinėtojų manymu, laikėsi visi kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpio mąstytojai. Y. Pinesas, tyrinėdamas minėtojo periodo politinę mintį, pasitelkia Liu Zehua sąvoką „monarchizmas“ (wangquanzhuyi), kuria šis tyrinėtojas apibūdina viso to laikotarpio politinę mintį Žr. Yuri Pines, Envisioning Eternal Empire: Chinese Political Thought of the Warring States Era, p. 14. .