Straipsnis Darbdavio materialinės atsakomybės problemos darbo teisėje

Paminėtinas dar vienas darbdavio materialinės atsakomybės aspektas. Bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus numato CK 6.263 straipsnis. Jame numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti už žalą atsakingas asmuo. CK 6.264 straipsnis yra specialioji norma, kurioje numatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbo (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal minėtą straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, dirbantys pagal sutartį. Taigi darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, tretiesiems asmenims – tik tada jis įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (tokio dydžio, kiek atlygino žalos). Tai patvirtina ir teismų praktika Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-682/2001 m. . Pateiktinas dar vienas pavyzdys. Bendrovės akcininkas sudarė sutartį su audito įmone dėl įmonės veiklos patikrinimo. Bendrovės direktorius vengė pateikti dokumentus, todėl auditoriai negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų grąžinti akcininkų sumokėtą avansą už audito paslaugas. Akcininkas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti solidariai iš bendrovės ir jos direktoriaus patirtą žalą (avanso sumą ir kt. išlaidas). Teismas nustatė, kad nutraukus audito sutartį ir ieškovui negrąžinus avanso jam buvo padaryta nuostolių, kuriuos privalo atlyginti bendrovė. Ieškinys direktoriaus atžvilgiu atmestinas, nes nuostolius, atsiradusius dėl įmonės darbuotojų kaltės, privalo atlyginti darbdavys Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-703/2002 m. . Taikant aptariamojo straipsnio nuostatas remiantis teisės analogija paminėtina, kad jeigu žala padaryta dėl nusikaltimo, už kurį žalą padaręs asmuo yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir teismo nuosprendžiu yra patenkintas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, tai toks teismo sprendimas turėtų būti pakankamas pagrindas, kad darbdaviui nekiltų pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių pareigas, kaltės Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-205/1999 m. . Būtina turėti omenyje, kad darbuotojų materialinė atsakomybė darbdaviui yra dviejų rūšių: visiška ir ribota, todėl ribotos atsakomybės atveju darbdavys gali ir neišieškoti visos atlygintos žalos, atsiradusios dėl darbuotojo kaltės.

2.4. Darbdavio materialinė atsakomybė, kai darbuotojui padaroma neturtinė žala

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai“ Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992. . Šioje dalyje aiškiai nurodoma, kokiu teisės aktu turi būti reguliuojamas žalos atlyginimas. Nustatant būtent teisinę reguliavimo formą siekiama sukurti teisines prielaidas asmens, kuris patyrė žalą, teisėms ir jo teisėtiems interesams užtikrinti. Remiantis tuo konstatuotina, kad moralinės žalos atlyginimo nuostatos turi būti įgyvendinamos įstatymuose Žr. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui“, 1997 m. sausio 20 d., 1997. . Pagal Darbo kodekso 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Šio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita žala, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Darbo sutarties šalių pareiga atlyginti neturtinę žalą iki Darbo kodekso priėmimo teisės aktuose nebuvo numatyta ir dėl to negalėjo būti įgyvendinama, nors pasitaikė atvejų, kai šalys reikalavo atlyginti neturtinę žalą. Tai patvirtina ir teismų praktika. Byloje dėl moralinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą atmetė. Byloje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalota ieškovo sveikata, įvyko 1999 m. rugpjūčio 6 d. Nelaimingo atsitikimo metu galiojusio CK 42 skirsnio 498–510 straipsniai, reglamentuojantys žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nenumatė, kad sužalojus fizinį asmenį atsakingas už žalą asmuo turėtų atlyginti nukentėjusiajam ne tik turtinę, bet ir neturtinę (moralinę) žalą Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-723/2002 m. . Šiuo atveju taikyti įstatymo analogiją teismai neturėjo pagrindo, nes 71 straipsnis nustatė moralinės žalos atlyginimą už tikrovės neatitinkančių žinių, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskelbimą Žr. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, 1964 m. liepos 7 d., 1994. .

Kitoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis CK. Civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. Šį principą atspindi CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Šios taisyklės taikymą, sprendžiant deliktinės civilinės atsakomybės klausimus, konkretizuoja CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis. Ši norma nustato, kad žala, padaryta neteisėtais veiksmais, atliktais iki CK įsigaliojimo, pagal minėtą kodeksą atlyginama tuo atveju, jei ji atsirado ir nukentėjęs asmuo dėl jos atlyginimo kreipėsi jau galiojant CK. Be to, šioje normoje pažymėta, kad net ir minėtu atveju žala neatlyginama, jei neteisėti veiksmai, sukėlę žalą, jų padarymo metu nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Šio principo esmė ta, kad asmeniui, turtui padaryta bet kokia žala – turtinė ar neturtinė – turi būti visiškai atlyginta. Visiško žalos atlyginimo principas yra konstitucinis principas (Konstitucijos 30 str.), todėl turi būti įgyvendintas priimant specialias teisės normas, kurios reguliuoja deliktinės atsakomybės rūšis. Žalos, padarytos sveikatai 2000 m. balandžio 8 d., atlyginimą nustatė 1964 m. CK 498 straipsnis. Šios normos nuostatos nenumatė moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo galimybės. Deliktinė atsakomybė pasižymi tuo, kad ji atsiranda teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl jei šią atsakomybę nustatančiose normose moralinės žalos atlyginimas nėra nustatytas, tai vadovaujantis bendrais principais negalima įpareigoti atlyginti žalą kitaip, nei nustato įstatymas (Konstitucijos 30 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė 1964 m. CK 498 straipsnį ir nepriteisė ieškovui moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo, nes žalos padarymo dieną šios žalos rūšies atlyginimą reguliuojančios teisės normos nenumatė moralinės žalos atlyginimo galimybės Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-723/2002 m. . Iš pateiktos teisės aktų bei teismų praktikos analizės konstatuotina išvada, kad įsigaliojus CK darbdavio padaryta moralinė žala darbuotojui dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo turėtų būti atlyginama nepaisant to, kad naujasis Darbo kodeksas galioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Tačiau įsigaliojus Darbo kodeksui darbuotojai turės teisę į moralinės žalos atlyginimą ir kitais atvejais (pvz., dėl neteisėto atleidimo). Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, turtinę jo padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Paminėtina, kad Rusijos Federacijos darbo kodekso 237 straipsnyje numatyta, kad darbo sutarties šalys turi teisę sudarydamos darbo sutartį susitarti dėl moralinės žalos atlyginimo dydžio Žr. Трудовой кодекс российской федерации, 2001. .

Išvados

2002 m. priimtame Darbo kodekse sistematizuojamas materialinės atsakomybės institutas darbo teisėje smulkiai reglamentuojant ne tik darbuotojų, bet ir darbdavių materialinės atsakomybės atvejus. Įstatymo lygmeniu nustatomos sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti, išskiriami darbdavio materialinės atsakomybės atvejai.

Įsigaliojus Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui, žalos darbuotojo sveikatai arba mirties atveju sprendžiama galima darbdavio nemokumo problema. Žalos atlyginimo mechanizmas tampa daug paprastesnis ir greitesnis. Be to, draudimu siekiama sumažinti ir atlygintinos žalos neigiamus padarinius darbdavio, kaip atsakingo už žalą asmens, turtinei padėčiai. Kita vertus, žalą įvertinant pagal įstatyme nurodytą formulę kyla problemų įgyvendinant visiškos žalos atlyginimo principą. Pažymėtina, kad skirtingoms ekonominės veiklos sritims vis dar nenustatytos diferencijuotos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos. Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas galioja nuo 2002 m. sausio 1 d., Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo nuostatos ir toliau taikomos bei yra aktualios. Kyla problemų dėl žalos atlyginimo iš valstybės lėšų, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo.

Darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo. Darbdavio materialinės atsakomybės atvejus, kai kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo arba kitų asmenų turtiniai interesai, galima suskirstyti į 2 grupes, kai taikomos darbo įstatymų ir CK normos. Darbo įstatymuose ginami darbuotojo turtiniai interesai neteisėto atleidimo bei su darbo santykiais susijusių darbuotojų pajamų nesumokėjimo laiku atvejais. Garantines išmokas, garantines priemokas bei kompensacines išmokas darbuotojams nuo turtinės žalos atlyginimo atvejų galima atskirti pagal tai, ar darbdavio veika buvo teisėta ar neteisėta, nes įstatymų numatytais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos ir nesant jo kaltės. Pažymėtina, kad darbdavys, atlyginęs žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbo pareigas, kaltės, pasinaudodamas regreso teise, gali ir neišsiieškoti visos atlygintos žalos iš kaltojo darbuotojo, nes darbuotojams atitinkamais atvejais taikoma ribota materialinė atsakomybė. Įsigaliojus naujajam CK darbdavio padaryta moralinė žala darbuotojui dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo turėtų būti atlyginama nepaisant to, kad naujasis Darbo kodeksas galioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Tačiau įsigaliojus Darbo kodeksui darbuotojai turės teisę į moralinės žalos atlyginimą ir kitais atvejais (pvz., dėl neteisėto atleidimo).

Literatūra

• Dambrauskas, Antanas; Vytautas Nekrašas, Ipolitas Nekrošius, Darbo teisė, Vilnius: Mintis, 1990.
• Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui“, 1997 m. sausio 20 d., Valstybės žinios, 1997, nr. 7-130.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-1352/2000 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-177/1999 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-205/1999 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-54/2002 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-682/2001 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-703/2002 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-723/2002 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-723/2002 m.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla nr. 3K-3-865/2001 m., Teismų praktika, 2002, nr. 17.
• Lietuvos Respublikos atostogų įstatymas, Valstybės žinios, 1992, nr. 2-18.
• Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, 1964 m. liepos 7 d., Vilnius: Teisingumo ministerijos leidykla, 1994.
• Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 64-2569.
• Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas, Valstybės žinios, 1991, nr. 36-973.
• Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Valstybės žinios, 2000, nr. 95-2968.
• Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, Valstybės žinios, 1996, nr. 20-521.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.
• Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Valstybės žinios, 1999, nr. 110-3207.
• Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas, Valstybės žinios, 1997, nr. 67-1656.
• Lietuvos teismų praktika: apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai, nutartys: civilinė teisė ir civilinis procesas, 1991 m. sausio 17 d. – 2000 m. birželio 16 d., 3-asis papildytas leidimas, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2000.
• Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas, 1972 m. birželio 1 d., Vilnius: Teisingumo ministerijos leidykla, 1989, nr. VII-526.
• Mikelėnas, Valentinas, Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai, Vilnius: Justitia, 1995.
• Nekrašas, Vytautas, „Materialinės atsakomybės subjektai“, Teisė, 1999, t. 33, nr. 1.
• Prapiestis, Jonas (sud.), Namų advokatas, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.
• Tiažkijus, Viktoras; Ramūnas Petravičius, Gintautas Bužinskas, Darbo teisė, Vilnius: Justitia, 1999.
• Киселев, Игорь Яковлевич, Зарубежное трудовое право, Москва: Норма, 1998.
• Трудовой кодекс российской федерации, 30 декабря 2001 года, N 197-ФЗ, АКДИ Экономика и жизнь [žiūrėta 2002 m. lapkričio 18 d.].

The Problems of the Employer’s Material Responsibility in Labor Law

Summary. The problems of the Employer’s material Liability in Labor Law are shortly discussed in this article. The general terms of material Liability in Labor Law, peculiarities of applying the laws of material Liability in practice are indicated. The separate cases of Employer’s material Liability are provided. The article is prepared under comparative method of study, analyzing the new Labor Code of Republic of Lithuania, issued in 2002. The questions of Employer’s material Liability are not analyzed in law doctrine enough. They also seemed to be actual in practice. The rulings of Juridical Board of Civil Cases Department of Supreme Court of the Republic of Lithuania dealing with Employer’s material Liability are provided. There are made conclusions at the end of the article, revealing problems of employer’s material Liability arising in practice.

The main aspect of the article is to observe institute of Employer’s Liability methodically and to discuss the problems. Hereby, Employer’s Liability shall be incurred due to a violation of law during which Employer causes damage to Employee through non-performance of work duties or by performing them unsatisfactorily. Liability shall be incurred when all the following conditions are present: 1) damage has been caused; 2) damage has been caused through illegal activity; 3) there is a causal relationship between an illegal activity and damage; 4) the offender is guilty; 5) the offender and the victim were in a labor relationship during the violation of law; 6) the resulting damage relates to work activities. The employer’s liability shall be incurred where: 1) an employee is injured or dies or contracts an occupational disease unless he was covered by social insurance against accidents at work and occupational diseases; 2) damage is caused by damage to, destruction or loss of the employee’s property; 3) property interests of the employee and other persons are violated; 4) an employee sustains non-property damage.

There was determined that in some cases Employer’s Liability is regulated by labor law rules (i.e. breach of rules on the termination of an Employment Contract), in some cases by civil law rules (i.e. an employee sustains non-property damage). It should be mentioned that social insurance against accidents at work and occupational diseases is obligatory in Lithuania. In that case arises contradiction with main principal of liability that where damage is deliberate full damage must be compensated for. Another special case is that Employer shall compensate damage caused by the Employee to third persons when the employer acquires by the right of recourse due to the compensation of damage caused by an employee. Hereby, it could be situation that Employer will fail to recourse the compensation, because an employee must compensate all damage caused but not in excess of the amount of his three average monthly wages, with the exception of cases specified in Labor Code. One more interesting aspect – there is no judicial practice regarding cases of non-property damage in Lithuania.

Keywords: employer, material responsibility, labor law.