Straipsnis Demokratija ir teisė tapatumo požiūriu

Santrauka. Vakaruose ir Lietuvoje aiškėjantys demokratijos kriziniai, arba kitaip vadinami tapatybės praradimo, reiškiniai kelia klausimą, kaip šie procesai siejasi su teise. Jei daugelis autorių (Patrick J. Buchanan, M. Castells, John Naisbitt ir kt.) mano, kad Vakarų demokratijos krizė yra iš tikrųjų vykstantis procesas, tai jis kartu turėtų reikšti ir teisės krizę, nes demokratija ir teisė – vientisas procesas. Vakarų teisės tradicijos krizę JAV teisininkas H. Bermanas įrodinėja teisės neapibrėžtumu, fragmentiškumu, subjektyvumu, „visuotine panieka įstatymui“, teismų sprendimų nenuspėjamumu, orientacija į momentinę, dažnai korporacinę, naudą… Tai sietina su faktu, kad Vakaruose ir Lietuvoje persiorientuojant nuo bendrojo gėrio prie korporacinio, atitinkamai vyksta kontrabandinis grįžimas ir prie tą tendenciją ideologiškai sankcionuojančio teisinio pozityvizmo, tik ne prie tradicinio, o prie moderniškesnės jo formos – „teisinio realizmo“, kuris teisės šaltinį iš įstatymų leidėjo valios linkęs perkelti į teisėjų valią ir taip patobulinti valdžių padalijimo koncepciją praplečiant teismų kompetenciją. Stambiojo verslo korporacijos kartais labiau suinteresuotos „paveikti“ teismus, negu įstatymų leidėjus, nes teismai yra arčiau kasdienių reikalų įvairovės, o jų sprendimai galutiniai ir neskundžiami. Todėl „teismų teisėkūra“ ima konkuruoti su įstatymų leidėjo teisėkūra ar net ją savo įsakmumu gožti. Neturint aiškiai formuluojamos ir visuotinai pripažįstamos turiningosios teisės sampratos teisinėje praktikoje kyla idėjinė sumaištis, kuri kėsinasi į visuomenės teisinę sąmonę ir į jos objektą: tampa neaišku, ką reikia žinoti, kad šiomis sąlygomis diplomuotas teisininkas galėtų prognozuoti teismų sprendimus ir laikyti save kvalifikuotu specialistu.

Pagrindiniai žodžiai: demokratijos raida, demokratijos tapatumo krizė, teisės krizė, teisinis nihilizmas, Konstitucinio Teismo kompetencijos ribos, išplėstinis įstatymų teksto aiškinimas, teisinė sąmonė ir jos objekto turinys.

Demokratija – tartum sielis: niekada neskęsta, bet kojos, po galais, amžinai šlapios. White, 1944.

Spustelėjus išskleisti...

Demokratijos raida reikalauja plėtoti sociologiją kaip savo tapatybės nuolatinio tikslinimo instrumentą. Demokratijos realios būsenos, išsiplėtojimo laipsnio nustatymas, jos plėtros pagrindinių tendencijų ir perspektyvų užčiuopimas konkrečioje šalyje visada yra politikos ir teisės sociologijos reikalas. Sociologija – metodas nuolatinio pasitikrinimo, kuo tapo idealios tikrovės projekto įgyvendinimas istoriškai konkrečioje socialinėje erdvėje. Pasitikrinimas, ar demokratijai įgyvendinti sukurtos institucijos, teisės aktai iš tiesų veikia pagal demokratijai keliamus tikslus ir kokiu mastu šios priemonės tuos tikslus pasiekia?

Taip daroma todėl, kad būtų laiku reaguojama į kylančias problemas, kad pats procesas neištrūktų iš suinteresuotos kontrolės, būtų kvalifikuotai valdomas, atsižvelgiant į istoriškai besikeičiančius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Apie demokratijos buvimo ar nebuvimo, jos išsiplėtojimo laipsnį konkrečioje šalyje gali spręsti tik tos šalies žmonės, tiesiogiai patiriantys valstybinės ir apskritai socialinės veiklos padarinius ir juos vertinantys savo teisių įgyvendinimo požiūriu. Nors šios nuomonės gali būti vertinamos kritiškai, vis dėlto jas neigti, vadinti „nekompetentingomis“, „populistinėmis“ – tai kėsintis į patį demokratijos pažinimo kriterijų, kvestionuoti tą socialinę, psichologinę bazę, iš kurios demokratija atsiranda, kurios naudai veikia ir kurios atžvilgiu ji gali būti suprantama kaip prasmingas reiškinys. Jei atsiranda kitas, už žmonių socialinę savijautą svarbesnis kriterijus demokratijos išsiplėtojimo laipsniui pamatuoti, tai tokią politinę sistemą galima vadinti bet kaip, tik ne demokratine.

Tai padeda suprasti, kodėl Vakaruose tiek daug dėmesio skiriama teisės ir apskritai šiuolaikinės valstybės ir visuomenės raidos sociologijai. Totalitariniai režimai neplėtojo sociologijos, nes jie kalbėjo ne apie realią, o apie formalią arba virtualią demokratiją: demokratiją tapatino su formaliais kriterijais – visuotiniais rinkimais, parlamento, konstitucijos, teismų buvimu ir kitais formaliais dalykais, bet vengė kalbėti, kiek egzistuojant tokioms institucijoms pilietis iš tikrųjų gali jaustis saugus nuo valdžios ir kitų subjektų savivalės, kiek jis gali įgyvendinti savo pagrindines teises remdamasis šiomis valstybės institucijomis.

Jei demokratija sutaptų su savo institucijomis, tai nebūtų demokratijos problemos. Lietuva šiandien iš esmės yra sukūrusi visus demokratiniam valdymui reikalingus institutus. Kai kas juos ir yra linkęs tapatinti su pačia demokratija. Tai lengviausias, bet kartu ir nerezultatyviausias užsiėmimas. Demokratinius institutus, kaip rodo praktika, gali sukurti ir karinės jėgos persvara besinaudojanti JAV administracija Irake. Bet ar ši jėga galės ten sukurti savarankiškai funkcionuoti pajėgiančią demokratinę santvarką? Demokratija – tai daugiau negu konstitucija, negu reguliariai vykstant laisviems rinkimams besikeičianti valstybinė valdžia, negu nepriklausomų teismų sistema ir kitos demokratijai būtinos institucijos. Be šių institucijų, suprantama, nėra demokratijos, bet demokratija nėra ir formali tų institucijų sistema. Priešingu atveju būtų nesuprantama, kodėl sukūrus demokratinius institutus dauguma Lietuvos žmonių nebelaiko Lietuvos demokratine valstybe. 2005 m. tik 7 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų manė, kad „Lietuva valdoma demokratiškai“ Žr. Rūta Žiliukaitė, Ainė Ramonaitė, Laima Nevinskaitė, Vida Beresnevičiūtė, Inga Vinogradnaitė, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, p. 256. . Kodėl reikėtų įžvelgti korupcijoje „grėsmę demokratijai“, jei korupcija formaliai neatšaukia ir nepanaikina jokio demokratijai reikalingo valstybės instituto ar demokratiškai priimto įstatymo?

Žmogaus teisės – demokratijos tapatumo kriterijus. Tikrasis visų politinių režimų, taip pat ir demokratijos išsiplėtojimo, pakankamumo kriterijus – žmogaus teisės, jų apsaugos ir įgyvendinimo laipsnis. Tai, kad demokratija iš principo tinkamesnė valstybės valdymo forma už totalitarinį režimą, dar nereiškia, kad demokratija visais atvejais patikimiau garantuoja žmogaus teises negu totalitarinis režimas. Kai kurias žmogaus teises, pirmiausia teises į gyvybę, sveikatą, kartais gali daug patikimiau garantuoti totalitarinis režimas negu demokratija, nes totalitariniai režimai ryžtingiau vykdo teisės pažeidimų prevenciją (vykdo totalinį savo piliečių, taip pat ir kriminalinių nusikaltėlių, sekimą), nusikaltimams užkardyti ir išaiškinti taiko veiksmingesnes priemones (teisėtas nusikaltimų išaiškinimo priemones taiko kartu su neteisėtomis). To pavyzdys gali būti kad ir padėtis šiuolaikiniame Irake. Amerikiečiams karine jėga nuvertus „diktatorių“ ir „demokratiškai“ išrinkus valdžią, gyventi Irake pasidarė dešimtimis kartų pavojingiau negu buvusio totalitarinio režimo sąlygomis; demokratinėje Lietuvoje, panaikinus totalitarinį sovietų režimą, žmonių nesaugumas nuo kriminalinės agresijos išaugo kelis kartus, o išaiškinamų nusikaltimų vidutiniškai sumažėjo 40–42 procentais.

Demokratija, šalindama totalitarinių režimų žmogaus teisėms kėlusias grėsmes, kuria naujas. Jos pirmiausia siejasi su plačiai suprantama asmens laisve, valstybės bejėgiškumu kontroliuoti padėtį, rinkos fundamentalizmu, bedarbyste, narkomanija, valdininkų korupcija ir kitais reiškiniais. Apibendrintai galima sakyti, kad pagrindiniu naujų, demokratijos suponuojamų grėsmių žmogaus teisėms šaltiniu dabar galima laikyti ir pačias žmogaus teises, ypač individualistiškai suvokiamas, nes pagrindiniu tų teisių pažeidėju dabar tampa ne valstybė, o tas pats išlaisvintas individas, besinaudojantis tomis pačiomis žmogaus teisėmis. Būtent šis vidinis žmogaus teisių prieštaringumas sudaro šių grėsmių ypatingumą ir principinį neįveikiamumą: neįmanoma veiksmingai kovoti su žmogaus teisių pažeidėjais nesikėsinant į tas pačias žmogaus teises. Tai naujai įrodinėja pastarųjų metų JAV ir kitų Vakarų šalių kovos su terorizmu praktika, tam tikru mastu virstanti kova ir su žmogaus teisėmis.

Demokratijos problemą inspiruoja ir faktas, kad žmogaus teisių samprata nemažu laipsniu yra pažeista individualizmo ideologijos, t. y. praradusi aiškų ryšį su pareiga ir dėl to susipainiojusi tarp teisės ir privilegijos, tarp pareigos ir prievolės. Pareigos čia neretai traktuojamos ne kaip būtina žmogaus teisių riba, ne kaip asmens socializavimo priemonė, o kaip asmenį žlugdanti prievarta, kaip jo laisvės neigimas. Štai vienas iš Frankfurto socialinės mokyklos atstovų Č. Raichas, kurį būtų galima priskirti prie šios krypties radikalų, visas asmeniui numatomas pareigas, net ir mokyklines, linkęs aiškinti kaip prievartą asmeniui:

Egzaminas ir testas yra prievartos formos. Gimnastikos įrankiai yra prievartos forma vaikui, besikuklinančiam dėl savo kūno. Privalomas pamokų lankymas, privalomos papildomos užduotys – vis tai naujos prievartavimo formos. Патрик Джозеф Бьюкенен, Смерть Запада, с. 117.

Spustelėjus išskleisti...

Vokietijoje mes šiandien teises iškeliame aukščiau už pareigas, – rašo vokiečių teisininkas H. Schmidtas, apibendrindamas žmogaus teisių sampratos būklę Vokietijoje – Kiekvienas individas atsakomybės mokomas itin retai, todėl pareigos menkai tesuvokiamos. Švietimo sistema […] pernelyg vienpusiškai orientuota į pagrindines teises, o apie pagrindines pareigas beveik neužsimenama. Hans Küng, Helmut Schmidt (sud.), Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė: dvi deklaracijos, p. 78.

Spustelėjus išskleisti...

Pareigos tapatinimas su gryna prievarta arba jos atskyrimas nuo teisės iškreipia ne tik socialinę, humanistinę pareigos prasmę, bet ir pačią laisvę, nes laisvė, atsidūrusi šalia pareigos, atsiduria ir šalia visuomenės; tai daro ją mistišką, nepažinią, o socialiniu požiūriu destruktyvią.

Žmogaus teisių sampratos neapibrėžtumas – ne tik teorinė problema; jis neišvengiamai turi virsti ir demokratinių institutų kompetencijos neapibrėžtumu. Ir tai suprantama: jei nežinome, kaip suprasti žmogaus teises, į kurias atsižvelgdama demokratija nuolat „tikrina“ savo tapatybę, tai iš kur galime žinoti, kokios demokratijos mums reikia, kuria linkme ją plėtoti ir kaip atskirti autentiškąją demokratiją nuo už jos institutų besislapstančių jos antipodų?

Vakarų demokratijos tapatumo būsena

Kita vertus, atpažinti Lietuvos politinės sistemos demokratiškumo išsiplėtojimo laipsnį neįmanoma neatsižvelgiant į tą bendrąją demokratijos būseną, kuri šiandien būdinga JAV ir Vakarų Europos demokratijoms, į kurias orientuojasi Lietuvos politinės sistemos kūryba ir savo pažangą šioje srityje siekia matuoti priartėjimo prie Vakarų „liberaliosios demokratijos“ mastu. Bet žinodami, kad einame į Vakarus, ar žinome, kur eina Vakarai? Kiek pati Vakarų politinė sistema, kaip nūdienos Lietuvos politinės traukos jėga, išlieka tapatinga pati sau? Gal Lietuva veržiasi į tas pozicijas, kurias jos draugai jau apleido arba bent ruošiasi apleisti?

Šis klausimas nėra retorinis. Tose šalyse, kurios jau ne vieną dešimtmetį, o kai kurie autoriai mano – ir ne vieną šimtmetį gyvena liberaliosios demokratijos sąlygomis, pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie demokratijos, teisinės valstybės „krizę“ arba ta būsena kartais įvardijama atsargesniais ir mažiau aliarmuojančiais „erozijos“ ar „politinio pasitikėjimo praradimo“ terminais. Pavyzdžiui, Amerikoje visuomenės požiūris į demokratiškai išrinktą valdžią per pastaruosius tris dešimtmečius, amerikiečių sociologo F. Zakarijos nuomone, pasikeitęs diametraliai priešingai – iš pozityvaus į negatyvųjį, nors tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose vykęs nepaprastai spartus ekonomikos augimas ir socialinis stabilumas. Esą „su Amerikos demokratija atsitiko kažkas rimto“ Закария Фарид, Будущее свободы: нелибералная демократия в США и за их пределами, с. 174. . Kitas amerikiečių sociologas Č. Kapchenas teigia, kad „pastaraisiais dešimtmečiais Amerikos demokratija pradėjo rodyti aiškius tempo praradimo požymius, pastebimas tam tikras demokratijos „nuovargis“, 10–15 procentų sumažėjo JAV piliečių domėjimasis šalies politiniu gyvenimu, išnyko trečdalis pilietinių infrastruktūrų, ką tik vyravę visuomenėje politiniai socialiniai institutai pergyvena savo nuopuolį Žr. Чарльз А. Капхен, Закат Америки: уже скоро, с. 550–551. . Kai kurie autoriai net ima abejoti pačios demokratijos buvimo Amerikoje faktu. Italas europarlamentaras D. Kėza teigia, kad JAV pastangos kurti „demokratinį Iraką“ yra JAV bandymas eksportuoti į Iraką „prekę“, kurios pati Amerika neturi Žr. Джульетто Кьеза, Война империй. Восток – Запад: раздел сфер влияния, с. 150. . Yra autorių, kurie šiuolaikinę Vakarų visuomenę linkę vadinti net „postdemokratine“ Проект Россия, с. 306. .

Ispanų sociologas M. Castellsas, remdamasis Amerikoje ir Vakarų Europoje atliktų daugelio sociologinių tyrimų duomenimis, irgi teigia, kad „demokratiją – tokią, kokią ją įsivaizdavome praėjusį šimtmetį – ištiko krizė“ Manuel Castells, Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė, kultūra, d. 2: Tapatumo galia, p. 981. . Kartu jis nurodo daugelį kitų Vakaruose žinomų sociologų: Mincą (1993), Petersoną (1993), Katznelsoną (1996), Ginsburgą (1994), Weisbergą (1996), Calderoną (2003), Inglehartą (2003), kurie daro tą pačią išvadą. Jie mano, kad

Politinė demokratija – tokia, kokia ji figūravo liberalų XVIII a. revoliucijų vizijose ir kokia forma ji pasklido po pasaulį XX amžiuje – dabar tapo tuščiu kevalu… demokratija išaugo iš tų savo „formų“, kaip antai slapto visuotinio balsavimo ar piliečių laisvių. Naujomis institucinės, kultūrinės bei technologinės demokratijos veikimo sąlygomis esama partinė sistema bei dabartinis konkurencinės politikos režimas paseno ir todėl nebetinka būti politinio atstovavimo tinklaveikos visuomenės mechanizmu. Nors dauguma žmonių neįžvelgia jokios alternatyvos demokratijai kaip valdymo formai, tačiau vis daugiau piliečių pradeda manyti, kad demokratija nepadeda jiems susidoroti su kasdieninio gyvenimo sunkumais […] Žmonės tai žino, jaučia, tačiau jų kolektyvinėje atmintyje taip pat gajus prisiminimas, kad labai svarbu neleisti tironams užimti mažėjančios demokratinės politikos erdvės. Ten pat, p. 981.

Spustelėjus išskleisti...

Tą pačią tendenciją tik jau Lietuvos sąlygomis 2005 m. buvo priverstas pripažinti (nors ir nedrąsiai) ir Lietuvos Prezidentas V. Adamkus savo metiniame pranešime: „dauguma Lietuvos žmonių nesieja demokratijos su gyvenimo gerove“. Šiuo požiūriu itin reikšminga yra grupės Lietuvos autorių parengta monografija „Neatrasta galia“, kurioje remiantis Lietuvoje atliktų plačių sociologinių tyrimų analize padaryta keletas svarbių išvadų. Pirmiausia teigiama, kad

nusivylimas keliolika metų trunkančiu demokratijos eksperimentu Lietuvoje peraugo į nusivylimą pačia demokratija ir skatina žmones pritarti alternatyvioms valdymo formoms… […] „stipraus lyderio“ idėją palaiko beveik pusė Lietuvos gyventojų Rūta Žiliukaitė, Ainė Ramonaitė, Laima Nevinskaitė, Vida Beresnevičiūtė, Inga Vinogradnaitė, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, p. 258, 260. .

Spustelėjus išskleisti...

Konstatuodamos, kad daugelis Lietuvos žmonių pritaria abstrakčiam demokratijos idealui, kartu pažymi, kad šis pritarimas „nebūtinai reiškia paramą dabartinei valdymo sistemai, kadangi beveik pusė Lietuvos piliečių įsitikinę, kad Lietuvoje demokratijos nėra“ Ten pat, p. 260. . Svarbi tyrėjų išvada ir apie tai, kaip dauguma Lietuvos žmonių supranta pačią demokratiją: ją

sieja ne su rinkimais ir partijomis, o su žodžio laisve, atsakinga ir teisinga valdžia, lygybe prieš įstatymus ir žmogaus teisių gerbimu. Kaip tik visų šių savybių, išskyrus pirmąją, jų manymu, ir trūksta dabartinei Lietuvos politinei sistemai […].

Spustelėjus išskleisti...

Pagrindine priežastimi, kodėl pusė Lietuvos žmonių netiki gyvenantys demokratinėje valstybėje, autorės laiko „teisinės valstybės nebuvimą ir žmogaus teisių negerbimą […]“ Rūta Žiliukaitė, Ainė Ramonaitė, Laima Nevinskaitė, Vida Beresnevičiūtė, Inga Vinogradnaitė, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis, p. 260. . Visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ 2006 m. lapkričio 14 d. išplatintame pareiškime jau visai kategoriškai teigiama, kad

Lietuvos demokratija išgyvena didelę krizę […] Nors oficialiai deklaruojama ištikimybė pamatiniams demokratijos principams ir vertybėms, daugelis šalies politinio gyvenimo ypatumų, pirmiausia […] verslo ir politikos suaugimas į vieną darinį verčia manyti, kad šalyje nejučia įsitvirtino fasadinė „valdoma demokratija“ – vakarietiškos liberaliosios demokratijos imitacija. Lietuvoje susidariusi demokratijos krizė reiškia tai, kad šalies piliečiai faktiškai yra išstumti iš politinio gyvenimo ir neturi jokių galimybių daryti įtaką visų lygių valdžios priimamiems sprendimams […]. Baltijos kelias, 2007.

Spustelėjus išskleisti...

Tą pačią mintį pakartojo Lietuvos Prezidentas V. Adamkus savo 2007 m. balandžio 19 d. metiniame pranešime:

pastarieji metai mums visiems skaudžiai patvirtino šią tiesą – bendrų tikslų, socialinės partnerystės, tikėjimo valstybe ir pasitikėjimo bendrapiliečiais stoka, pilietinis ir politinis susvetimėjimas privedė Lietuvą prie valstybės tapatybės krizės.

Spustelėjus išskleisti...

Jei auga nepasitikėjimas demokratijos vertybėmis, jei smunka jų patrauklumas, tai ar tokią vertybinę orientaciją prarandantys asmenys pasiruošę ginti tradicines demokratijos vertybes taip, kaip savo vertybes pasiruošę ginti musulmonai (sprogdintojai mirtininkai)? P. Biukenenas cituoja anglų istoriką Dž. Fraundą, rašiusį:

Jeigu dešimt žmonių kuo nors tiki ir už tai pasiruošę paaukoti savo gyvybę, o kiti dvidešimt už savo vertybes pasiruošę tik balsuoti, tai tie dešimt būtinai rašys įstatymus dvidešimčiai. Патрик Джозеф Бьюкенен, Смерть Запада, с. 169.

Spustelėjus išskleisti...

Krizinių reiškinių Vakarų demokratijoje pripažinimas verčia suklusti naująsias Europos valstybes, taip pat ir Lietuvą, tvirtai apsisprendusias šia linkme orientuoti savo valstybinį, visuomeninį gyvenimą. Tai skatina mus savarankiškai permąstyti šį procesą, jo priežastis, aiškintis, ką reiškia šiuolaikinė „demokratijos krizė“? Ar čia kalbama apie demokratijos apskritai krizę, ar tik apie atstovaujamosios demokratijos krizę, kiek ši valdymo sistema išlieka pajėgi palaikyti turėtą žmogaus teisių apsaugos lygmenį globalizacijos ir informacinių technologijų plėtros sąlygomis?

Šiame ribotos apimties straipsnyje nėra galimybės plačiau aptarti keliamus klausimus. Čia bandysime įžvelgti tik kai kurias sąsajas tarp aiškėjančios demokratijos krizės ir šiuolaikinės teisės būsenos, jei demokratija ir teisė iš tiesų – vientisas procesas?

Ar demokratijos krizė turi būti lydima ir teisės krizės?

Pripažinti demokratijos krizę – tai pirmiausia pripažinti, kad demokratinės institucijos tampa nebeadekvačios demokratijai keliamiems tikslams: jos veikia ne visos visuomenės interesais arba veikia taip, kad nepajėgia garantuoti realios žmogaus teisių apsaugos. Demokratijos ir teisės sąryšio būtinybė pasireiškia tuo, kad demokratijos tikslai įtvirtinti ne kur nors kitur, o teisės aktuose, pirmiausia Konstitucijoje: „Valstybės įstaigos tarnauja žmonėms“ (5 str.). Be to, pačios valstybės įstaigos kuriamos remiantis įstatymais, tos įstaigos veikia ir jų kompetencija nustatoma irgi pagal įstatymus. Teisė ir demokratija santykiauja kaip forma su savo turiniu. Vadinasi, kad įstatymuose įtvirtinti demokratijos tikslai būtų iškreipiami arba jie pasidarytų nebepasiekiami, valstybės institucijos ir dauguma piliečių turi vienokiu ar kitokiu mastu veikti ne pagal teisės jiems nustatomą paskirtį ir kompetenciją. Kitaip sakant, kad įvyktų demokratijos krizė, pirma turi įvykti teisės krizė – pirmiausia turime susidurti su vienokio ar kitokio masto teisiniu nihilizmu, kad atsirastų praktinis demokratijos nihilizmas. Teisės krizę lengviau užčiuopti negu demokratijos, nes demokratija priklauso vadinamajam „abstrakčiam objektui“. Neatsitiktinai minėtos knygos „Neatrasta galia“ autorės kaip vieną iš pagrindinių demokratijos krizės Lietuvoje priežasčių, kaip minėta, nurodo nepakankamą teisinės valstybės, t. y. teisės viešpatavimo įgyvendinimo, lygį. Jei sutiksime su tokia išvada, tai turėsime pripažinti, kad svarbiausias valstybinio socialinio gyvenimo sritis valdo ne tik teisė, bet ir šalia jos esantys veiksniai. Todėl demokratijos krizė gali būti įrodyta tik tiek, kiek gali būti įrodyta teisės krizė.

H. Bermanas apie Vakarų teisės tradicijos krizę. Jei demokratijos krizės pagrindinis įrodymas turi būti išvedamas iš teisės krizės, tai tokio įrodymo paieškos padeda naujai atrasti ir naujai suvokti JAV teisininko H. Bermano pateiktą Vakarų teisės tradicijos įvertinimą. Šis teisės filosofas teigia, kad Vakarai atsidūrė

pavyzdžio neturinčios teisinių vertybių ir teisinės minties krizės centre, kai abejojama visa mūsų teisės tradicija. Nauja šiandien tai, kad iškyla pavojus teisės tradicijai kaip visumai, o ne tik atskiriems jos elementams ar aspektams… Teisė tampa vis fragmentiškesnė, vis subjektiškesnė; ji vis labiau orientuojama ne į moralę, o į naudą, vis labiau nukreipta į konkrečius padarinius, o ne į nuoseklumą ar tęstinumą […] Beveik visoms Vakarų tautoms šiuo metu yra iškilusi teisinio cinizmo grėsmė, kurios galimas padarinys – visų gyventojų klasių panieka įstatymui. Harold Joseph Berman, Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, p. 56, 64. Panašiai padėtį linkęs vertinti ir šveicarų teisininkas H. Huberas savo veikale „Teisės nuopuolis ir teisinės valstybės krizė“. Žr. Hans Huber, „Niedergang des Rechts und Krise des Rechtsstaates“, 1971.

Spustelėjus išskleisti...

O „panieka įstatymui“ – ar tai ne kitais žodžiais įvardyta panieka demokratijai, žmogaus teisėms, kiek jos įtvirtintos tuo pačiu įstatymu.

Nors H. Bermanas ir nebando tiesiogiai susieti Vakarų teisės tradicijos krizės su demokratijos krize į vientisą procesą (taip susilpnina savo išvadų socialinę reikšmę), bet tai už jį „atlieka“ pati teisės ir demokratijos neatskiriamumo logika. Tiesa, pats H. Bermanas mano, kad Vakarų teisės tradicijos krizę galima tik intuityviai suvokti, bet negalima jos įrodyti racionaliais argumentais. Bet šioje „racionalių argumentų“ paieškoje H. Bermanui į pagalbą, manau, gali ateiti, kad ir pastarųjų metų ir dienų Jungtinių Amerikos Valstijų ir su jomis pasukusių kai kurių Europos valstybių užsienio politika, iš kurios galima spręsti apie praktinį požiūrį į demokratines vertybes. Užsienio politika visada yra „vidaus politikos tęsinys“, todėl nepagarba tarptautinei teisei yra tam tikras įrodymas, kad pagarbos teisei „pertekliaus“ nėra ir tų šalių nacionalinėje teisėje. Kovą su tariamu ar realiu terorizmu jos siekia pateisinti nepagarba tarptautinei teisei, nacionalinių valstybių (kariniu požiūriu silpnesnių) suverenitetui, visuotinai pripažintam visų teisės subjektų lygiateisiškumui Ne veltui ironizuojama: JAV ir jų sąjungininkai užpuolė Iraką dėl to, kad Irako prezidentas Sadamas Huseinas „turėjo masinio naikinimo ginklų“, o pakorė S. Huseiną, kad jis tokių ginklų neturėjo (Petrosian). .

Ignoruojant žmogaus teisių universalumą ir visų teisės subjektų lygiateisiškumą siekiama suverenias valstybes skirstyti į „teisingas“ ir „problemiškas“, kvestionuoti „problemiškų valstybių“ teisę būti tarptautinės teisės subjektu, bombarduojant žudyti niekuo nekaltus „problemiškų“ valstybių gyventojus, politinės padėties Irake destabilizavimu iš naujo sukelti nesibaigiančias religinių grupuočių tarpusavio žudynes, manant, kad amerikiečių ir kai kurių europiečių teisės į gyvybę, sveikatą, nuosavybę yra svarbesnės negu tokios pat irakiečių teisės. Branduolinį ginklą leidžiama susikurti Izraeliui, leidžiama jį kurti Indijai, Pakistanui, jau nekalbant apie pačias JAV ir Vakarų šalis, bet neleidžiama jo susikurti kitoms šalims, kad joms galėtų diktuoti jėgos persvarą turinčiosios. Masinio ginklo neplatinimo sutartį, apimančią tik tokio ginklo gamybos produktų, medžiagų ir technologijų perdavinėjimą, norima išplėsti taip, kad ji galėtų neigti pačių tautų teisę kurtis jų saugumą užtikrinančias priemones, kai tokius apribojimus siekia nustatyti šalys, jau turinčios tokias pat saugumo priemones ir taip pažeidusios jėgų pusiausvyrą savo naudai ir įgijusios „teisę mokyti“ kitus. Vienos šalys, toliau ginkluodamosi ir tobulindamos ginkluotę, reikalauja iš kitų valstybių nusiginklavimo arba nesiginklavimo politikos. Irano argumentą, kad jis sustabdys urano sodrinimą, jei tą patį padarys ir Vakarai, žiniasklaidos komentatoriai 2007 02 20 pavadino „įžūliu reikalavimu“. Jei lygiateisiškumas, kai jo tarptautiniuose santykiuose reikalauja silpnoji pusė, tampa ne teisės principu, o „įžūlumu“, tai reiškia, kad kėsinamasi ne į atskirą tarptautinės teisės straipsnį, o į tarptautinę teisę apskritai. Teisės subjektų nelygiateisiškumas, kuris ką tik buvo smerkiamas demokratinės teisės vardu ir požiūriu, tarsi vėl virsta „naujosios teisės“ ir naujojo „padorumo“ principu. Kokia teise remiantis vienos valstybės gali uždrausti kitoms valstybėms plėtoti savo nacionalinį mokslą ir techniką? Matyt, tik stipriojo teise. Bandymas monopolizuoti mokslo ir technikos pažangą – irgi naujas šių dienų reiškinys, liudijantis apie pretenzijas į hegemoniją ir sunkius ateities konfliktus.

Lietuva, paskui amerikiečius pasiuntusi savo karius į Iraką „sunaikinti S. Huseino masinio naikinimo ginklo“, irgi dalyvauja šioje tarptautinės teisės ignoravimo akcijoje, solidarizuojasi su socialine tvarka, kuriama ne teisės, o jėgos. Šiuo veiksmu Lietuvos politinis elitas de facto paskelbė Irakui karą Lietuvos vardu neatsiklausęs tautos ir nepaisydamas Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkto, suteikiančio Prezidentui teisę priimti „sprendimus dėl gynybos“ tik „ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenitetui ar teritorijos vientisumui“ atvejais. Konstitucija draudžia Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms dalyvauti agresyviame kare. Šis Konstitucijos nihilizmas negali būti pridengiamas Lietuvos dalyvavimu karinėje NATO organizacijoje, nes Irake kariauja ne NATO, o tik kai kurios NATO organizacijai priklausančios valstybės, be to, be Saugumo Tarybos pritarimo. Lietuvių tauta, pati ką tik ištrūkusi iš prievartos ir neteisingumo gniaužtų ir ištrūkusi būtent teisės, o ne jėgos viršenybės dėka, skuba stoti ne teisės, o jėgos pusėn, tarsi užmiršusi, kad mažosios tautos gali išlikti laisvos ir nepriklausomos tik tol, kol tarptautiniuose santykiuose vyraus ne jėgos, o teisės viršenybė.

Pasaulis atrodo ryžtasi lyg ir iš naujo suabejoti tais civilizuotumo ir teisės laimėjimais, kurių jis buvo pasiekęs po Antrojo pasaulinio karo. Ir galbūt suprantama kodėl: jau užaugo trečia amerikiečių ir europiečių karta, kuri apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo žiaurumus žino tik iš senų ir retai kada atverčiamų knygų (filmai, primenantys to karo žiaurumus, jau seniai išnyko iš televizijų ir kino ekranų). O praradus istorinę atmintį, kodėl nepradėjus visko iš naujo?

Vienokiu ar kitokiu mastu atsisakant lygiateisiškumo kaip vieno svarbiausio teisės principo, teisė iš tiesų turi neišvengiamai tapti fragmentiška ir subjektyvi. Ji turi būti vėl tapatinama su įstatymu, kuriamu jėgos persvarą turinčios valios, kuri kiekvienu momentu gali varijuoti pagal grupinės naudos valdomą situaciją. Keliant į pirmą vietą ne teisę, o įstatymą, būtinai turi slopti kalbos apie teisę ir teisingumą, nes teisingumas įstatymui nėra privalomas tokiu pat mastu kaip teisei. Teisinė praktika tada vėl turi grįžti prie pozityvistinės teisės sampratos. Šis grįžimas, manyčiau, ir yra vienas iš pagrindinių Vakarų teisės tradicijos ir demokratijos apskritai krizę liudijančių įrodymų ir kartu primenantis tos krizės permanentiškumą ir neįveikiamumą. Pozityvistinės teisės sampratos sugrįžimą liudija ir pastarieji Vokietijos, Italijos ir Lietuvos teismų priimti sprendimai: iš lietuvių motinų, pagimdžiusių Vokietijoje ir Italijoje vaikus, bet vėliau nutraukusių santuoką su tų šalių piliečiais ir sugrįžusių į Lietuvą, atimami kūdikiai ir atiduodami jų Italijoje ir Vokietijoje likusiems sutuoktiniams, iš esmės traktuojant pilietybę kaip valstybės nuosavybę į vaikus, gimusius Vokietijoje ir Italijoje. Tai gali būti vienas iš liudijimų, į kokią gilią žmoniškumo krizę juda Vakarų teisės tradicija, vėl grįžtanti prie teisinio pozityvizmo.

Demokratijos tikslų neapibrėžtumas – iš žmogaus teisių neapibrėžtumo. Pozityvistinės teisės sampratos sugrąžinimas į teisinę praktiką faktiškai yra kontrabandinis tiek Vakaruose, tiek ir Lietuvoje. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ ir „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“ bei Lietuvos Konstitucija (18 str.), įtvirtindamos žmogaus teisių prigimtiškumą, kartu įtvirtina ir nepozityvistinę teisės sampratą. Tai įrodo ir konstitucinių teismų praktika, kai ne kiekvienas įstatymas laikomas adekvačia teisės išraiškos forma. Čia sakoma, kad įstatymas nekuria teisės, kad jis tik išreiškia teisę, ir jei jai priešingas, tai neturi įpareigojančios galios. Teisė yra veiksnys, nubrėžiantis norminių tekstų aiškinimo ribas. Bet jei teisė neaiškiai suvokiama, arba jei jos išvis „nėra“, o yra tik įstatymas, kurio aiškinimo ribas dažnai nubrėžia ir įnoringas „socialinis tikslingumas“, bergždžias reikalas reikalauti, kad teismai, aiškindami konstitucijų ar įstatymų tekstus, vadovautųsi kokiu nors bent visuomenės daugumai vienodai suprantamu ir reikšmingu kriterijumi.

Ši „teisės praradimo“ tendencija ima ryškėti ir Lietuvos teisinėje sistemoje, kai vengiama aiškiai pasakyti, kokia teisės samprata remiasi mūsų įstatymų leidėjas ir teismai ir ar iš viso tai sistemai reikalinga teisės samprata. Žmogaus teisės skelbiamos tai absoliučiomis, tai santykinėmis, tai universaliomis, tai lokaliomis, nei vienu, nei kitu atveju nepateikiant šio skirtumo teisinių argumentų. Žmogaus teisėms siekiama suteikti tokią prasmę, kokios reikalauja besikeičianti ir skelbėjui naudinga situacija. Kai reikia bombarduoti Irako miestus, tai irakiečių žmogaus teisės – santykinės ir lokalios, kai reikia ginti amerikiečių teises – jos absoliučios ir universalios. Jėgos persvarą turinčio žmogaus teisės tada būtinai turi tapti didesne vertybe negu tokios jėgos neturinčio ar mažiau turinčio. Dvigubų standartų politikos sąlygomis žmogaus teisės nustoja būti universaliomis vertybėmis, kurios vienodai saistytų visus tuos, kurie tas vertybes bent žodžiu išpažįsta. Jei krizė ištinka žmogaus teisių universalumą, tai kaip išvengti demokratijos apskritai krizės? Kiek turi perspektyvos plėsti savo geografiją pasaulyje „Vakarų liberalioji demokratija“, kvestionuojanti žmogaus teisių universalumą? Ar labai patraukti atrodė lietuviams krikščionybė, nešama plėšikaujančio kryžiuočių ordino? Kaip siekti šiuolaikinėje globalioje erdvėje santarvės ir bendradarbiavimo, jei žmogaus teisės vertybiškai diferencijuojamos ir pagal tų teisių subjekto tautinę ar valstybinę priklausomybę?