Studija Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos

Visos teisinės doktrinos parašytos konkrečių žmonių – teisininkų, kuriems būdinga tam tikra vertybių sistema, teisingumo suvokimas, teisės ir teismo veiklos samprata, žmogiškoji ir teisinė patirtis. Todėl doktrina gali atsirasti tik tuomet, kai Teismo sudėtis (bent jos dauguma) pripažįsta vienos ar kitos doktrinos formulavimo būtinumą, laiko tokį darbą prasmingu.

2006 m. (manau, ir kiek anksčiau) Konstitucinis Teismas buvo subrendęs tokiai doktrinai. Žinoma, galėtume spėlioti, gal kitokia teismo sudėtis apskritai nebūtų formulavusi šios doktrinos ar ją formuluodama būtų pabrėžusi kiek kitokius aspektus. Šiuo atveju svarbiau kitkas: kai yra prielaidos, anksčiau ar vėliau galima tikėtis postūmio.

Oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų doktrina reiškia siekimą apsaugoti jau konsoliduotą jurisprudencinę konstituciją nuo vidinių grėsmių. Konstitucinio Teismo galios slypi Konstitucijos interpretavime. Tačiau konstitucinį tekstą aiškina žmonės ir interpretacijos korekcijų galimybė ne tik užtikrina konstitucijos gyvybingumą, bet ir gali kelti grėsmes tolesnei jos raidai. Jurisprudencijos korekcijos ne visada gali reikšti pažangą.

Konsoliduotos sistemos apsauga susijusi ir teisinio saugumo principo užtikrinimu. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad teisinis saugumas, kaip teisinės valstybės principo elementas, reiškia ir tai, kad „turi būti užtikrintas jurisprudencijos tęstinumas“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2001. . Šis reikalavimas privalomas ir pačiam Teismui.

Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškas bylas, vadovaujasi ankstesnėse bylose suformuluota doktrina, atskleidžiančia konstitucijos turinį. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai“, 2003.

Spustelėjus išskleisti...

Vėliau ši doktrinos nuostata iki 2006 m. kovo 28 d. pakartota ne kartą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus. .

Konstitucijos interpretavimo koregavimo ribas būtina apibrėžti, kad ir esami, ir būsimi Konstitucinio Teismo teisėjai matytų savo laisvės ribas. Aišku, tai, ką nustatė vienos epochos teisėjai, nereiškia, kad vėliau kiti šios doktrinos negalės koreguoti. Tačiau toks koregavimas bus galimas tik atsižvelgus į jau užfiksuotas oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų taisykles.

Teisinio reguliavimo, teisinės praktikos, teisinės sąmonės pokyčiai atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje – plika akimi pastebimi. Tiesa, įvairiose srityse pasikeitimų laipsnis yra nevienodas. Tyrinėtojai pastebi, kad Konstitucinis Teismas per keliolika aktyvios veiklos metų įtvirtindamas konstitucijos, nuolat taikomos aukščiausiosios teisės – svarbiausio teisiškumo mato, sampratą, neabejotinai nutolo nuo bendro teisinės sąmonės ir teisinės praktikos konteksto. Senosios mokyklos „mokiniams“ išplėtota konstitucinė jurisprudencija nelengvai suprantama (todėl nereikėtų stebėtis ir jų kritiniu požiūriu). Todėl suprantamas naujos teisės kūrėjų siekis ją apsaugoti ne tik nuo išorinių, bet, kaip minėta, ir nuo vidinių grėsmių Konstitucinio Teismo pirmininko (2002–2008 m.) E. Kūrio požiūris: „Svarbiausia statant šį didžiulį pastatą – konstitucinę jurisprudenciją – negriauti pamatų“ (Vaidotas Beniušis, „E. Kūris: primityvi politika manęs nedomina“, 2008). . Juk užtenka per keletą metų Teismą papildyti „teisiniais dinozaurais“ ar kitokiais „teisiniais revanšistais“, ir gali tikėtis, kad taip puoselėta ir nelengvai plėtota konstitucinė sistema bus jeigu ne sugriauta, tai esmingai susilpninta. Teismai apskritai linkę saugoti konsoliduotas jurisprudencines sistemas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas – jokia išimtis.

Konstitucinis Teismas, formuluodamas koregavimo doktriną, pasirinko pačią neutraliausią terminiją. Oficialios konstitucinės doktrinos pakeitimui pasirinkta kukli „koregavimo“ kategorija, kuri reiškia taisymą, patikslinimą. Teismui tikrai niekas nekliudė oficialios konstitucinės doktrinos pokyčius vadinti tiesiog „keitimu“. Šią kategoriją lengviau sieti su teisėjų valia. Konstitucinis Teismas, dėl šiai institucijai apskritai būdingo racionalaus atsargumo, vartojama sąvoka nenorėjo akcentuoti keitimo, todėl pasirinktas tarptautinis žodis „koregavimas“, reiškiantis ir taisymą, ir patikslinimą. Koregavimo rezultatus turime vadinti korekcijomis. Tinkamas terminų parinkimas irgi svarbus ne vienu aspektu.

6. Koks oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų vertinimas prasmingas?

Pirma mintis: taisomos klaidos, vadinasi, anksčiau teismas padarė klaidą Teisine tematika rašantieji žurnalistai dažnai kartoja klausimą: Ar Konstitucinis Teismas nesuklydo? (Tokio klausimo pavyzdys: Lina Pečeliūnienė, „Politinius gaisrus padeda gesinti ir Konstitucinis Teismas“, 2007). . Teisėjai anaiptol nėra neklystantys žmonės – todėl klaidos neišvengiamos. Ir jeigu klaida padaryta, ją būtina ištaisyti. Bet „klaidų“ Šiuo klausimu siūlau skaityti: Gediminas Mesonis, „Konstitucinio Teismo „klaidų“ beieškant“, 2007. samprata konstitucinėje teisėje ne tokia jau paprasta.

Konstitucinis reguliavimas prasmingas tiek dabarties, tiek ir ilgalaikės perspektyvos požiūriu. Konstituciją galima nagrinėti tiek kaip tam tikru metu galiojančią teisę, tiek ir kaip tam tikro laikotarpio ar epochos teisę. Iš čia – statinio ir dinaminio požiūrių į konstitucinę sistemą galimybė. Oficialus konstitucijos aiškintojas neturi išleisti iš akių abiejų minėtų aspektų. Neužtenka, kad sprendimas būtų nepriekaištingas teisės dabarties požiūriu. Pusiausvyros tarp dabarties ir ateities perspektyvos užtikrinimas – itin svarbus dalykas.

Tik iš pirmo žvilgsnio Konstitucijos interpretavimo korekcijas galima sieti su pastebėtų klaidų taisymu. Ir toks teiginys paprastai aiškinamas taip: jei teismas koreguoja savo paties sukurtą doktriną, tai tokiu veiksmu jis pripažįsta, kad ankstesnėje jurisprudencijoje Konstitucija buvo aiškinta ne visai tinkamai.

Tai vienpusis požiūris. Konstitucinės jurisprudencijos „klaidų“ įvardijimas yra beprasmiškas priimant sprendimą veikiančios teisės sistemos požiūriu. Juk konstitucinio teismo interpretacijos ir suteikia galutinį pavidalą galiojančiai konstitucinei teisei. Išaiškintos konstitucijos privalo paisyti valstybės institucijos, pareigūnai, teismai, fiziniai ir juridiniai asmenys. Privalomai aukščiausiai norminei tikrovei vertinti „klaidos“ (taip pat „neklaidingumo“) kategorija apskritai netaikytina. Tiesiog tokia yra konstitucijos nuostatų samprata, saistanti teisės subjektus.

Tačiau istoriniu požiūriu vertinant konstitucinės kontrolės instituto raidą būtina atsižvelgti į oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo faktus. Būtent korekcijos ir parodo, kaip kartais nelengva apčiuopti teisės raidos kryptį. Tokie retrospektyviniai jurisprudencijos tyrimai prasmingi. Konstitucinis teismas iš galimų interpretavimo variantų ne visada pasirenka patį perspektyviausią ilgalaikės perspektyvos požiūriu. Aiškinant Konstituciją neužtenka matyti vien teisės dabartį. Konstitucija, kaip ilgalaikė teisė pagal savo prigimtį, kelia papildomus reikalavimus savo interpretavimui. Dviejų aspektų matymas yra dar vienas bruožas, skiriantis konstitucinę interpretaciją nuo ordinarinės teisės interpretacijos. O paaiškėjus, kad sprendimas buvo kiek vienpusiškas, būtina atkurti konstitucinės dabarties ir ateities pusiausvyrą. Tai daroma koreguojant oficialią konstitucinę doktriną.

7. Šiek tiek apie oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo sąlygas

Minėta, kad tęstinumas – pagrindinė jurisprudencinės teisės raidos taisyklė. Jurisprudencijos koregavimas – tik išimtis. Todėl teismai, formuluodami korekcijų priimtinumo kriterijus, tikisi, kad jų taikymas neleis atsirasti atsitiktiniams, savavališkiems nukrypimams. Nustatant oficialios konstitucinės doktrinos korekcijas pateisinančias sąlygas bandoma užkirsti kelią tokiai teisinei kūrybai, kurios rezultatas būtų konstitucinę sistemą ardanti anomalija. Tokios sąlygos yra konstitucinės sistemos savisaugos priemonė.

Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo sąlygų nustatymas – reakcija į galimas grėsmes. Konstitucinio Teismo teisėjai negali nejausti pačios jurisprudencinės teisės prigimtyje glūdinčios grėsmės. Laiku pakeista konstitucinės sistemos plėtotės kryptis, jurisprudenciniai „zigzagai“ – grėsmė teisiniam nuoseklumui ir saugumui. Tokiais veiksmais galima sumenkinti ir pačios konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės tvarko, autoritetą.

Modernių konstitucijų kūrėjams teisės sistemoje rūpi užtikrinti konstitucijos viršenybę. Todėl konstitucijoje įtvirtinama konstitucinė kontrolė. Konstitucinių teismų teisėjams rūpi apsaugoti išplėtotą jurisprudencinę sistemą. Todėl formuluojama jurisprudencijos korekcijų doktrina.

Korekcijų doktrina – apsauga nuo teismo vidinės savivalės. Apsauga nuo norinčių iš naujo perrašyti tai, kas jau buvo suformuluota ankstesnėje jurisprudencijoje, kitaip aiškinti tai, kas jau buvo išaiškinta anksčiau. Tik kitų teisėjų. Korekcijų doktrina traktuojama kaip užkarda arogantiškiems teiginiams apie visišką teisėjų laisvę teikti kokią tik nori prasmę konstitucinėms nuostatoms.

Todėl ir reikalinga korekcijų doktrina, pripažįstanti korekcijų galimybę, bet laikantis paties teismo suformuluotų sąlygų. Teismas, nubrėžęs koregavimo sąlygas, pats privalo jų laikytis. Kitaip doktrina beprasmė.

Tie koregavimo barjerai ar kriterijai brėžiami įvairiomis teisinėmis technikomis. Svarbiausia, kad visais atvejais pabrėžiamas objektyvus korekcijos būtinumas, svarba nustatyti jos teisinį pagrįstumą. M. Fromontas analizuodamas konstitucinę kontrolę Vokietijoje nurodo, kad Federalinis Konstitucinis Teismas gali modifikuoti savo jurisprudenciją tik išdėstęs argumentus, pateisinančius tokį pakeitimą Žr. Michel Fromont, « Les revirements de jurisprudence de la Cour fédérale d’Allemagne », p. 110 (M. Fromont remiasi Reinhold Zippelius, Thomas Würtenberger, Deutsches Staatsrecht, S. 61). .

Teismo sprendimas visados turi būti motyvuotas. Konstitucinės justicijos institucijų sprendimų motyvavimo laipsnis apskritai ypač didelis Žr. Wanda Mastor, « Essai sur la motivation des décisions de justice : pour une lecture simplifiée des décisions des Cours constitutionnelles », p. 40. . Galima teigti, kad jurisprudencijos koregavimui pagrįsti būtina nustatyti dar griežtesnius reikalavimus, suformuluoti svarbiausius jų kriterijus.

Taip, pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis Teismas numatė nemažai kriterijų, kurie jam leidžia nustatyti siekiamo pakeitimo kainos ir teikiamų pranašumų pusiausvyrą. Thierry Di Manno, « Les revirements de jurisprudence du juge constitutionnel », p. 103.

Spustelėjus išskleisti...

Senoji ir naujoji jurisprudencijos turi būti kruopščiai įvertintos laikantis šių reikalavimų. Išvada dėl jurisprudencijos pakeitimo galima tik pasvėrus visus interesus, atlikus jo visų pranašumų ir nepageidaujamų padarinių suvestinę, ir tik tuo atveju, kai argumentai už keitimą akivaizdžiai nusveria.

Panašius argumentus dėstė ir Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas A. Barakas. Jo nuomone, naujo precedento sukūrimas kelia pareigą patikrinti, ar teisingesnės taisyklės pranašumai viršys žalą, kilusią dėl žlugusių lūkesčių. Teisėjų pasirinkimas turi būti racionalus ir tik tuo atveju, kai privalumai aiškiai nusvers žalą, rinktis naujovę. Pusiausvyros ar neaiškumo atveju prioritetas teikiamas stabilumui Žr. Аарон Барак, Судейское усмотрение, p. 348. .

8. Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo paskatų klausimas

Kas skatina teisėjus koreguoti ankstesnę jurisprudencijos kryptį? Kodėl jie keičia konkrečių konstitucinių nuostatų aiškinimą? Ir ar tokios korekcijos – netikėtos, ar jas galima numatyti?

Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo paskatų šaltinis vienas – socialinė tikrovė: pasikeitęs bendras visuomenės būvis, pakitę santykiai, kitas teisinės sąmonės lygis. Kas lemia teisėjų apsisprendimą koreguoti ankstesnį teismo požiūrį? Tai itin sudėtinga, iš esmės netyrinėta problema. Todėl aptarsime tik vieną kitą tokių paskatų kelią.

Taigi, kas gali versti teisėjus koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą.

Pirmiausia – koregavimo paskata gali atsklisti „iš viršaus“. Tai Konstitucijos pataisos. Šiuo atveju oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo Konstitucinio Teismo teisėjus verčia imtis išvestinis steigiamosios valdžios sprendimas.

Galimi ir iš kitur sklindantys postūmiai. Tai kelių teisinių erdvių, darančių įtaką nacionalinių konstitucinių teisėjų apsisprendimui, poveikis.

Pirmoji tokia erdvė – Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Jeigu pasikeitė kokios nors šio teismo taikomos konvencijoje (analogiškos teisės įtvirtintos ir Europos šalių konstitucijose) fiksuotos pagrindinės teisės samprata, jei ji papildyta naujais elementais ar nustatyta nauja šios teisės ir kitų teisių pusiausvyra, didelė tikimybė, kad ir konstituciniai teismai koreguos ankstesnę jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, pagarba europiniams žmogaus teisių standartams skatina nacionalinius konstitucinius teismus neatsilikti.

Bendrijų Teisingumo Teismas – dar vienas naujų teisinių sprendimų šaltinis. Nacionalinės ir Europos Sąjungos teisių sandūroje neišvengta abipusio poveikio. Nacionaliniai konstituciniai teismai nelinkę konfliktuoti ir dažniausiai savo doktriną formuoja atsižvelgdami į Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Taip šios novacijos persikelia į nacionalinę teisinę erdvę ir kartais virsta oficialios konstitucinės doktrinos korekcijomis.

Kitų šalių (ypač Europos) konstitucinės jurisprudencijos poveikis taip pat gali lemti nacionalinės jurisprudencijos pokyčius. Lietuvos konstitucinė sistema – europinės teisinės civilizacijos reiškinys. Todėl suprantamas noras žengti su visais koja kojon, perimti kitų šalių konstitucinės justicijos patirtį. Europos konstituciniame pasaulyje neretos „grandininės reakcijos“, kai kokią nors, tarkime, VFR ar Italijos konstitucinės jurisprudencijos, naujovę perima kitų šalių konstituciniai teismai, kartais ir koreguodami savo ankstesnę jurisprudenciją.

Ir kitų nacionalinių teismų sprendimai, įtikinantys konstitucinį teismą, gali būti postūmis keisti konstitucinę jurisprudenciją.

Pagaliau neturime pamiršti ir mokslinės doktrinos poveikio. Teisinės minties erdvėje sklindančios naujos idėjos kartais atkeliauja kaip paskata koreguoti ankstesnius teismo sprendimus.

Doktrinas kuria žmonės. Lietuvos konstitucinėje sistemoje, ypač kol nebuvo teisėjo atskirosios nuomonės instituto, sunku nustatyti konkrečių siūlymų autorius. Galima tik spėlioti. Konstitucinių teismų teisėjai neretai yra ir teisės mokslininkai. Jų rašinių analizė irgi gali padėti atrasti vidines naujo požiūrio ištakas.

Impulsai savaime nereiškia oficialios konstitucinės doktrinos pokyčių. Korekcija konkretus impulsas virs tik tuomet, kai teismas pasiruošęs į jį reaguoti. Tokį pasiruošimą lemia teisėjų (kiekvieno atskirai ir jų visumos) teisinės pažiūros, gyvenimo patirtis, teisinė praktika.

9. Konstitucijos nuostatų interpretavimo koregavimas pasikeitus Konstitucijos tekstui

Iš pirmo žvilgsnio – tai mažiausiai problemiškas klausimas. Bent teoriniu požiūriu. Konstitucijos tekstas keičiamas dažniausiai vienu tikslu – pakeisti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Priešingu atveju pati konstitucijos pataisų operacija beprasmė, nebent siekta vien suvienodinti ar sumoderninti terminiją.

Ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime oficialios konstitucinės doktrinos koregavimą pirmiausia sieja su Konstitucijos pataisomis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria pakeičiama kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurias aiškinant buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, Teismas gali konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu).

Prisimintina, kad konstitucinės normos ir principai sudaro darnią sistemą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad negalima Konstitucijos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors konstitucinės nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Taip būtų iškreipta viso Konstitucinio Teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.

Atsižvelgdamas į ką tik išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas padarė dar vieną svarbią išvadą: oficiali konstitucinė doktrina gali būti pakoreguota ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa, kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurią aiškinant tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nepakeista. Tokiais atvejais Konstitucinis Teismas gali konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punkto 4 papunktį. .

10. Doktrinos nuostatų suderinimas ar jų koregavimas?

Sugretinus atskiras pradinio (beje, kartais ir vėlesnio) Konstitucinio Teismo veiklos etapo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir jas vertinant atsietai gali pasirodyti, kad jos tą patį dalyką aiškina skirtingai ir todėl laikytinos konkuruojančiomis. Ką daryti? Ir ar šiuo atveju reikia imtis koreguoti oficialią konstitucinę doktriną?

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad oficiali konstitucinė doktrina yra formuojama laipsniškai ir nuosekliai, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose atskleistus tos doktrinos elementus papildant naujais. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėta, kad dėl to apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (t. y. ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrinos nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrinos konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punkto 5 papunktį. .

Todėl tokia (tikra ar tariama) oficialių konstitucinių doktrinos nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant ir naujose bylose plėtojant Konstitucijos nuostatų sampratą, randant racionalų jų suderinimą. Tokio suderinimo nereikėtų laikyti tikru oficialios konstitucinės doktrinos koregavimu.

11. Kas gali koreguoti oficialią konstitucinę doktriną?

Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo klausimas, kaip ir kiekvienas kitas konstitucinės teisės teorijos ar praktikos klausimas, gali būti mokslinių, publicistinių ar kitokių svarstymų objektas. Apie galimas korekcijas gali diskutuoti ir valstybės veikėjai Tokio svarstymo pavyzdys galėtų būti 2009 m. pradžioje Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narių diskusijos dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tikintis, kad Konstitucinis Teismas, praėjus dešimčiai metų ir pasikeitus geopolitinei, ekonominei ir socialinei padėčiai, naujai išaiškins oficialias konstitucines doktrinos nuostatas dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose (žr. Raimonda Ramelienė, „Tapatybė peržengia abėcėlės raides“, 2009). . Tačiau kiekvienu tokiu atveju, kad ir kas keltų panašų klausimą, turime prisiminti, jog vienintelis oficialus Konstitucijos aiškintojas, kurio jurisprudencijoje suformuluota konstitucinių normų ir principų samprata įpareigoja visus teisės subjektus (tiek valstybės institucijas, pareigūnus, tiek fizinius ir juridinius asmenis, taip pat teismus) yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Taigi jam vieninteliam priklauso ir oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo monopolis. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota, kad

toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punkto 3 papunktis. .

Spustelėjus išskleisti...

12. Pagal kokius kriterijus vertinamas oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo būtinumas?

Pirmiausia Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė bendrus reikalavimus jurisprudencijos koregavimui, kuris galimas tik tais atvejais, kai:

1. tai yra neišvengimai, objektyviai būtina,
2. konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama.

Jeigu šių aplinkybių nėra – joks oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas negalimas. Kitokie veiksniai (Teismas juos įvardijo „atsitiktiniais (teisės atžvilgiu) veiksniais“) negali lemti tokių korekcijų.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimą gali lemti tik tokios aplinkybės kaip:

• būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus,
• būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,
• poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija,
• būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto būti pašalintas iš teisės sistemos.

Konstitucinio Teismo išdėstytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, tačiau išvardyti pavyzdžiai leidžia suprasti, kokios rūšies tokios aplinkybės pateisintų oficialios konstitucinės doktrinos korekcijas.

Konstitucinis Teismas, siekdamas kuo tiksliau apibrėžti aplinkybes, kurios pateisintų korekcijas, kartu nurodė ir kokie oficialios konstitucinės doktrinos koregavimai yra negalimi ir konstituciškai neleistini. Tai būtų atvejai:

• kai yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema,
• paneigiamas vertybių suderinamumas,
• sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos,
• paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata,
• sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos,
• pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Taigi Teismas tokiais oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo vertinimo kriterijais tarsi apsaugojo doktriną iš dviejų pusių (tiek fiksuodamas, kada pagal Konstituciją galimas koregavimas, tiek kada jis neleistinas).

Dar viena Konstitucinėje jurisprudencijoje numatyta pareiga Teismui: kiekvienas tokios oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo atvejis turi būti deramai, t. y. aiškiai ir racionaliai, argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.

Atrodo, galima teigti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas pasirinko gana originalų būdą apibrėžti oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų galimumą: pirmiausia jis nustatė bendrus reikalavimus koregavimui (t. y. būtinumą išsiaiškinti, ar koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, konstituciškai pagrindžiamas ir pateisinamas), tada suformulavo kriterijų sistemą, pagal kurią galima spręsti, ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas yra galimas, ar ne.

13. Ar Teismo sudėties pasikeitimas pateisina oficialios konstitucinės doktrinos koregavimą?

Lietuviškoje konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, jog oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai veiksniai. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.

Atkreipkite dėmesį į žodį „vien“. Jis reiškia, kad Teismo sudėties pasikeitimas negali lemti oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo. Suprantama, kad Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas – ne parlamento sudėties pasikeitimas po rinkimų. O tokie politiniai pasikeitimai visados reiškia ir politikos vektorių kaitą. Svarbu, kad būtų laikomasi konstitucijos, o kokia politika (liberali, socialdemokratinė, konservatyvi ar kitokia) bus vykdoma, lems parlamentinė dauguma. Tačiau Konstitucinio Teismo sudėties pokyčių negalima lyginti su politinės institucijos sudėties pokyčiais. Teisėjai jokių politinių programų nevykdo. Kokios sudėties Teismas bebūtų, jam tenka viena misija – užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Teismo sudėties pokyčiai neturi daryti įtakos konstitucinės kontrolės įgyvendinimui. Kitaip Konstitucinis Teismas būtų ne teisminė, o politinė institucija.

Žinoma, kartais Teismo sudėties pasikeitimas susijęs su nauja teismine filosofija, nauju teisiniu požiūriu. Tai daro įtaką ir jurisprudencijai. Bet ir šiuo atveju turime suprasti, kad ne formalūs teismo sudėties pokyčiai, bet konstitucines permainas skatinančios teisės sampratos įsitvirtinimas lems oficialios konstitucinės doktrinos koregavimą.

Teisinėje literatūroje minima, kokią įtaką konstitucinės jurisprudencijos novacijoms turėjo teismų pirmininkų pažiūros. Žinomiausi pavyzdžiai – J. Marshallas, E. Warrenas, L. Sólyomas ar A. Barakas. Be jokios abejonės, konstitucinių teismų pirmininkai – ne prezidentai ar politinių jėgų lyderiai ir jokių savo programų jie nevykdo. Kiekvienu atveju lemia tik pirmininko autoritetas, jo sugebėjimas įtikinti teisėjus.