Studija Ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija ir bendra tautos gerovė: Konstitucijos 46 straipsnio jurisprudencinis komentaras

Santrauka. Studijoje, stengiantis išlaikyti Konstitucinio Teismo aktų „stilistiką“, konstruojama nuosekli Konstitucijos 46 straipsnio doktrina; tai daroma remiantis vien šios doktrinos fragmentais, „išbarstytais“ įvairiuose 1993–2005 m. priimtuose Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos įtvirtina Lietuvos ūkio pagrindus (privačios nuosavybės teisę, asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą), tokį valstybinį ūkinės veiklos reguliavimą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, draudimą monopolizuoti gamybą ir rinką, sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugą, vartotojo interesų gynimą. Čia pateikiama Konstitucijos 46 straipsnio (visų jo nuostatų) doktrina kaip vientisas tekstas nebuvo išdėstyta nė viename Konstitucinio Teismo akte. Pateiktas tekstas yra ir Konstitucijos 46 straipsnio jurisprudencinis komentaras, besiskiriantis nuo kitų specialiojoje literatūroje pateikiamų komentarų, kuriuose šis Konstitucijos straipsnis komentuojamas dideliu mastu atsietai nuo konstitucinės jurisprudencijos. Studijoje nurodomi ir kai kurie veiksniai, kurie galėtų lemti ir Konstitucijos 46 straipsnio doktrinos dinamiką būsimose konstitucinės justicijos bylose.

Pagrindiniai žodžiai: Konstitucinis Teismas, konstitucinė jurisprudencija, privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, ūkinės veiklos reguliavimas, bendra tautos gerovė, monopolizavimas, sąžininga konkurencija, vartotojo interesai.

Turinys

1. Įžanga3
2. Konstitucijos 46 straipsnio atskirų dalių nuostatų sisteminiai ryšiai11
3. Privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis)14
4. Visuomenei naudingos ūkinės pastangos ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis)18
5. Bendra tautos gerovė (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)20
6. Draudimas monopolizuoti gamybą bei rinką ir sąžiningos konkurencijos laisvė (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis)29
7. Vartotojo interesai (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis)36
8. Pabaiga37
9. Literatūra39
10. The Individual Freedom of Economic Activity, Fair Competition, and General Welfare of the Nation: A Jurisprudential Commentary of Article 46 of the Constitution40

Įžanga

1.Konstitucinė justicija nėra vien ginčų dėl konstitucingumo išsprendimas, o konstitucinės justicijos bylos rezultatas yra ne tik autoritetingas, Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas formalus sprendimas (holding), ar toje byloje ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai Tai supaprastinta formuluotė. Iš tikrųjų konstitucinės justicijos bylų įvairovė (Lietuvoje) yra kur kas didesnė ir apima bylas pagal prašymus ištirti: 1) konstitucinių įstatymų atitiktį Konstitucijai; 2) įstatymų atitiktį Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; 3) Seimo priimtų poįstatyminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; 4) Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; 5) Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; taip pat bylas pagal paklausimus pateikti išvadą: 1) ar per Respublikos Prezidento ir Seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Specifinėmis konstitucinės justicijos bylomis laikytinos bylos pagal prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą; formaliai tai yra tos pačios bylos, kurioje priimtas nutarimas aiškinamas „tąsa“, o sprendimas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo yra neatsiejamas nuo šio nutarimo (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo išaiškinimo“, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. nutarimo išaiškinimo“, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinimo“, 2005). , bet ir atitinkamų konstitucinių motyvų, kuriais grindžiamas šis sprendimas, komunikavimas „adresatui“ (pirmiausia teisėkūros subjektams, bet taip pat ir visuomenei apskritai). Tad konstitucinės justicijos bylose negali nebūti generuojama oficiali konstitucinė doktrina Žodžiai „konstitucinė doktrina“ čia vartojami ir daugiskaita, ir vienaskaita ir reiškia atitinkamai arba atskirų Konstitucijos nuostatų išaiškinimus, arba jų visumą. , kurioje pateikiama relevantiškų Konstitucijos nuostatų samprata (formuluojama kaip ratio, rečiau – kaip dicta). Jeigu konstitucinės justicijos funkcijos apsiribotų vien minėtų formalių klausimų (ginčų dėl teisės aktų konstitucingumo per se) sprendimu, konstitucinė justicija būtų nukreipta tik į praeitį, bet ne į ateitį: jau įgyvendinti legislatyviniai sprendimai būtų verifikuojami jų konstitucingumo požiūriu, bet būsimų legislatyvinių inovacijų orientyrai nebūtų nubrėžiami Apie Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinės dalies orientavimąsi į praeitį (retrospektyvumą) vis-à-vis jų motyvuojamosios dalies orientavimąsi į ateitį (prospektyvumą) žr. Egidijus Kūris, “The Constitutional Court and Interpretation of the Constitution,” 2003. . Tokių orientyrų identifikavimas oficialioje konstitucinėje doktrinoje nėra tik jurisdikcinė intervencija į teisėkūrą – jis yra ir Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais tam tikri teisės aktai pripažįstami prieštaraujančiais arba neprieštaraujančiais Konstitucijai, pagrįstumo, įtikinamumo, taigi ir legitimumo, būtina prielaida. Žinia, kad vienas iš reikalavimų, kuriuos teismų (konstituciniai teismai čia jokia išimtis) sprendimams kelia ir profesinė teisinė bendruomenė, ir bręstanti pilietinė visuomenė apskritai, yra jų įtikinamumas. Kalbant apie Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, šio įtikinamumo (ir legitimumo) būtina sąlyga yra nuoseklus sprendimų motyvavimas, konstitucinis argumentavimas, eksplicitiškas pagrindimas Konstitucijos nuostatomis, kitaip tariant, relevantiškos (nagrinėjamos konstitucinės bylos atžvilgiu) konstitucinės doktrinos išdėstymas. Atsisakius tokio motyvavimo arba jį sutraukus iki minimumo, būtų rizikuojama keliais aspektais. Pirma, pats sprendimas galėtų atrodyti priimtas ad hoc, taigi voliuntaristinis, padiktuotas konkrečios bylos aplinkybių, beje, galbūt ne tik teisinių, bet ir ekstrateisinių. Tai anaiptol nereiškia, jog šis sprendimas ir būtų priimtas ad hoc, juo labiau kad jis būtų teisiškai nemotyvuotas, tačiau net paviršutinis, klaidingas įspūdis savaime galėtų lemti, kad bent dalis visuomenės atitinkamą sprendimą traktuos kaip nelegitimų. Antroji rizika, tiesiogiai išplaukianti iš pirmosios, yra ta, jog galėtų būti pasėta abejonė, kad panašias bylas sprendžiant ateityje gali būti priimti ir kitokie („alternatyvūs“) sprendimai, taigi kad tos pačios Konstitucijos nuostatos gali tapti pagrindu konkuruojančiai jurisprudencijai tuo pačiu klausimu. Šitaip būtų nukrypta nuo pamatinio principo „panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai“, taigi eventualiai ir nuo konstitucinio asmenų lygybės teismui reikalavimo. Aišku, abejonė – toli gražu ne įrodymas, bet erdvę spekuliacijoms ji gali atverti, ir vienintelis būdas, kuriuo tą erdvę būtų įmanoma sumažinti, būtų tos pačios motyvacijos, kuria buvo grindžiamas šias abejones pasėjęs Teismo sprendimas, išplėtojimas (tegu ir pavėluotas) būsimose konstitucinės justicijos bylose (nebūtinai „panašiose“), kuriose priimti sprendimai, grindžiami tomis pačiomis Konstitucijos nuostatomis, orientuotų į pasikartojančią, save atkuriančią teismų praktiką. Trečioji rizika susijusi su paties Konstitucinio Teismo „vidinio dezorientavimosi“ galimybe: konstitucinio argumentavimo „taupumas“ galėtų lemti, kad „nutylėtuosius“ ankstesnių sprendimų motyvus neadekvačiai reinterpretuos ne tik kiti teismai arba teisėkūros proceso dalyviai, bet ir būsimos, pasikeitusios paties Konstitucinio Teismo sudėtys. Tai tik sustiprintų pagundą jau suformuluotas doktrinas „pamiršti“ politinio proceso dalyviams, įvairiems komentatoriams, žiniasklaidai, o svarbiausia – akademijai. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinės jurisprudencijos apimtis nuolat auga, tad jos išmanymas reikalauja vis gilesnių studijų, didesnių pastangų, tačiau Lietuvos konstitucinės teisės dėstymas universitetuose ir komentavimas specialiojoje literatūroje vis dar išlieka (nepaisant pozityvių poslinkių, susijusių su konstitucinės teisės paradigmos transformacija Požiūrį į konstitucinės teisės paradigmos transformaciją (Lietuvoje, iš dalies ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse) plačiau esu išdėstęs: Egidijus Kūris, „Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma“, 2003; „Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis“, 2004; “Rulings of the Constitutional Court of Lithuania as Sources of Law,” 2004; «О стабильности конституции, источниках конституционного права и мнимом всемогуществе конституционных судов», 2004; „Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos teisės iššūkiai“, 2004. ) dideliu mastu orientuotas ne į jurisprudenciją, bet į žemesnės galios teisės aktus, „detalizuojančius“ ir „konkretinančius“ Konstitucijos nuostatas, nors, kaip tampa aišku vėliau, šie aktai taip pat nėra neabejotini jų atitikties Konstitucijai požiūriu.

2. Konstitucinės jurisprudencijos, kaip visumos, gilus išmanymas (ne tik „žinojimas“, bet ir jos teiginių vidinių sąsajų bei raidos tendencijų suvokimas) yra būtina bet kurios konstitucinės justicijos bylos sprendimo kokybės prielaida, taigi ir imperatyvas Konstitucinio Teismo (kurio sudėtis periodiškai keičiasi) teisėjams. Gerai žinoma (ne tik iš Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriuose šis teiginys kartojamas kaip aksioma), kad Konstitucijos vientisumo principas neleidžia nė vienos Konstitucijos nuostatos aiškinti taip, kad būtų paneigta arba ignoruojama kuri nors kita Konstitucijos nuostata. Todėl oficialiai aiškinant tas Konstitucijos nuostatas, kurias pareiškėjai savo prašymuose nurodo kaip, jų manymu, pažeistas ginčijamu teisiniu reguliavimu, neretai yra atskleidžiamas ir kitų Konstitucijos nuostatų, kurių prasminės sąsajos su pareiškėjo nurodytosiomis turi reikšmės sprendžiant atitinkamą konstitucinės justicijos bylą, turinys. Pasitaiko, kad Konstitucinis Teismas tam tikroje byloje nusprendžia, jog būtent pareiškėjo nurodytos (kaip tariamai pažeistos) Konstitucijos nuostatos ginčijamu teisiniu reguliavimu iš tikrųjų nėra pažeistos, tačiau Teismas čia pat fiksuoja kitų Konstitucijos nuostatų pažeidimą (kurio pareiškėjas galbūt neįžvelgė).

Viena iš konstitucinės doktrinos nuoseklaus plėtojimo sąlygų – jos generavimas ankstesnės doktrinos pagrindu, remiantis konstitucinėje jurisprudencijoje jau įtvirtintais postulatais. Kita proga esu minėjęs, kad posakis, kuriuo apibūdinama bendroji teisė, esą ši „auga kaip koralas“, visiškai gali būti pritaikytas konstitucinei teisei, kuri irgi „auga“, vieniems jurisprudencijos „sluoksniams“ (doktrininiams teiginiams) uždengiant kitus Žr. Egidijus Kūris, “The Constitutional Court and Interpretation of the Constitution,” p. 216. . Konstitucinio Teismo sprendimų įtikinamumo ir legitimumo požiūriu svarbu, kad naujieji „sluoksniai“ ne paneigtų ankstesniuosius, o būtų jų „tąsa“. Neatsitiktinai Konstitucinis Teismas savo nutarimuose dažnai daro nuorodas į savo ankstesnę jurisprudenciją (tai, beje, tarsi atleidžia nuo būtinumo įrodinėti jau įrodytus teiginius).

3. Konstitucinė jurisprudencija vystosi netolygiai, fragmentiškai, t. y. Konstitucinio Teismo formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos, kaip visumos, kryptingumas ir apimtis priklauso nuo to, kokia konstitucinė „tematika“ pareiškėjams kelia daugiausia abejonių Šį požiūrį esu plačiau išdėstęs ir pagrindęs konstitucinės jurisprudencijos pavydžiais: Egidijus Kūris, „Konstitucija ir jos aiškinimas“, 1999; «Некоторые вопросы конституционно допустимых ограничений права собственности в практике Конституционного суда Литовской Республики», 2001. . Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje bene plačiausiai išaiškintos konstitucinės nuostatos, skirtos kai kurioms žmogaus ir piliečio teisėms, asmenų lygybės principui, nuosavybės institutui, valstybės valdžių kompetencijų santykiui, kai kurių valstybės (pirmiausia valstybės valdžios) pareigūnų statusui, teisėkūros procedūroms; šiuo atžvilgiu galima įžvelgti panašumų su daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, maždaug tuo pačiu metu sukūrusių konstitucinės kontrolės institucijas, patirtimi. Kita vertus, kai kuriais klausimais Lietuvos konstitucinė jurisprudencija yra kur kas išsamesnė (pvz., mokesčiai, apkaltos institutas) arba siauresnė (pvz., politinių partijų veikla, nuostatos dėl užsienio politikos formavimo ir vykdymo), negu minėtų valstybių konstitucinė jurisprudencija; tokius skirtumus lemia ne tik ir ne tiek konstitucinių teismų kompetencijos ypatumai (nors, žinoma, ir jie negali neturėti reikšmės), bet pirmiausia pareiškėjų prašymų (paklausimų, skundų ir t. t.), kuriais kreipiamasi į konstitucinius teismus, turinys.

Fragmentiškas oficialios konstitucinės doktrinos formavimas visada susijęs su rizika, kad gali kilti atskirose bylose (neretai laiko atžvilgiu viena nuo kitos „nutolusių“ keletu ar net keliolika metų) generuojamų šios doktrinos elementų suderinamumo problemų: jie gali būti prieštaringi ir formuluočių požiūriu, ir (tai didesnė problema) teisinio turinio požiūriu. Todėl toks „platesnės“ konstitucinės doktrinos generavimas, kai jos atskiri fragmentai yra „inventorizuojami“ ir „apibendrinami“ tam tikrame Konstitucinio Teismo akte, ne tik padeda „išlyginti“ teksto netapatumus (neišvengiamai atsirandančius besikeičiančioms Teismo sudėtims per ilgą laiką konstruojant doktriną bylose, kuriose reikia atskleisti skirtingus tų pačių Konstitucijos nuostatų aspektus), bet ir atlieka kitą svarbią funkciją – padeda pamatus „panašiems“ sprendimams kitose bylose Bene ryškiausi pavyzdžiai – nuosavybės doktrina (su į ją inkorporuotomis restitucijos ir eminent domain doktrinomis), ankstesnių doktrinos fragmentų pagrindu nuosekliai išdėstyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto, 15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d. redakcija)“, 2003; konstitucinių įstatymų doktrina, išdėstyta (taip pat ankstesnių doktrinos fragmentų pagrindu) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2003; ir teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) bei valstybės tarnybos doktrinos, išdėstytos (ankstesnių šių doktrinų fragmentų pagrindu) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, 2004. . Tokios „apibendrintos“ oficialios konstitucinės doktrinos turi potencijos atlikti ir „paskutiniojo precedento“ funkciją (žinoma, darant išlygą, kad kontinentinėje teisės tradicijoje konstitucinė jurisprudencija vis dėlto nėra precedentų teisė).

4. Paradoksalu, tačiau daugelis Konstitucijos IV skirsnio „Tautos ūkis ir darbas“ nuostatų (46–54 straipsniai) kol kas priskirtinos prie tų, kurių oficiali konstitucinė doktrina yra santykinai neišplėtota; čia išimtis yra tik Konstitucijos 48 ir 52 straipsniai (nuostatos, skirtos, atitinkamai, teisei į darbą bei verslą ir teisei į pensiją bei socialinę paramą). Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors ne vienoje konstitucinės justicijos byloje buvo keliamas klausimas dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijos 46 straipsniui (juo didesniu ar mažesniu mastu remiamasi daugiau kaip dvidešimtyje Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų), šio straipsnio doktrina nė viename Konstitucinio Teismo nutarime nėra išdėstyta išsamiai. Kita vertus, atskiri Konstitucijos 46 straipsnio doktrinos fragmentai leidžia juos pabandyti sujungti į vieną visumą; nors susiformavę dažnai „nepanašiose“ bylose, jie nėra nesuderinami.

5. Šioje studijoje bandoma konstruoti Konstitucijos 46 straipsnio doktriną remiantis vien jau esančiais jos fragmentais (neretai pasikartojančiais, bet kartu ir „pratęsiančiais“ vienas kitą), išdėstytais įvairiuose Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose, priimtuose 1993–2005 m. Šiuo atžvilgiu pateikiamame tekste nėra beveik nieko „nauja“ (nebent būtų kvestionuojamas kai kurių ankstesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose tiesiogiai nesuformuluotų teiginių kildinimas iš pačios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos). Kita vertus, čia pateikiama doktrina, kaip vientisas tekstas, nebuvo išdėstyta nė viename Konstitucinio Teismo akte; neatmestina, kad anksčiau ar vėliau kurios nors konstitucinės justicijos bylos logika to nepareikalaus Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo bylų, kuriose pareiškėjai kėlė teisės aktų atitikties Konstitucijos 46 straipsniui (ar jo atskiroms dalims) klausimą, tačiau Konstitucinis Teismas susilaikė nuo platesnės Konstitucijos 46 straipsnio doktrinos formavimo. Šiuo požiūriu galima įžvelgti ir paralelių, ir esminių skirtumų tarp konstitucinės justicijos bylų, nagrinėtų Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, kai buvo tik formuojami šios doktrinos patys pirmieji fragmentai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994; ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994) ir pastarojo meto konstitucinės justicijos bylų, kurias nagrinėjant šiame straipsnyje išdėstyta doktrina buvo iš esmės suformuota, nors nė viename Konstitucinio Teismo baigiamajame akte nebuvo išdėstyta kaip vientisas tekstas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo nr. 1236 „Dėl Licencijuojamos telekomunikacijų veiklos rūšių sąrašo, Telekomunikacijų veiklos licencijavimo sąlygų ir taisyklių patvirtinimo 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktui (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 9 straipsnio 2 ir 4 dalims (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 10 straipsnio 1 daliai (1998 m. birželio 9 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalims (2000 m. kovo 16 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims (1999 m. kovo 23 d. redakcija)“, 2004; ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 27 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2005). Tačiau kalbant apie šias vėliausias konstitucinė justicijos bylas pažymėtina, kad sprendimai jose taip pat grindžiami ta pačia Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų samprata, kuri išdėstyta šioje studijoje. (studijoje stengtasi išlaikyti Konstitucinio Teismo aktų „stilistiką“ Dėl šios priežasties, bet taip pat ir studijos apimties sumetimais apsiribojama tokiu teisinių argumentų išdėstymu, kai nutylimas kontekstas, kuriame atitinkami argumentai buvo suformuluoti (apie jį geriausiu atveju galima spręsti tik iš Konstitucinio Teismo nutarimų pavadinimų, bet tai būtų labai paviršutiniai sprendimai). Platesnė Konstitucijos 46 straipsnio doktrinos analizė, matyt, turėtų neignoruoti ir to, kokio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiriant buvo išsakyti vieni ar kiti argumentai, t. y. kokiems santykiams reguliuoti buvo skirti ginčijami teisės aktai ir kokį reguliavimą jie įtvirtino, taip pat ar atitinkamas teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu, ar neprieštaraujančiu Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu turėtų reikšmės, pvz., tai, kad vienose bylose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai (ir kiti teisės aktai), reguliuojantys telekomunikacijų rinkos pertvarkymą, kitose – naftos įmonių reorganizavimą, dar kiti įstatymai buvo skirti alkoholio kontrolės priemonėms. ).

Šis tekstas gali būti vertinamas ir kaip Konstitucijos 46 straipsnio jurisprudencinis komentaras, iš esmės besiskiriantis nuo kitų (nors negausių) specialiojoje literatūroje pateikiamų komentarų, kuriuose minėtas Konstitucijos straipsnis komentuojamas dideliu mastu atsietai nuo per daugiau kaip dešimtmetį sukauptos konstitucinės jurisprudencijos Žr., pvz., Karolis Jovaišas (sud.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras, 2000. . Šiame kontekste pažymėtina, kad net santykinai didelės apimties konstitucinės teisės veikaluose (neišskiriant nė vadovėlių, naudojamų universitetinėse studijose) šis itin svarbus Konstitucijos straipsnis, kuriame apibrėžti Lietuvos ūkio pagrindai ir išdėstytos kitos pamatinės nuostatos, dažniausiai apeinamas Žr., pvz., Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Lietuvos konstitucinės teisės įvadas, 2001; Toma Birmontienė, Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Mindaugas Maksimaitis, Gediminas Mesonis, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys, Lietuvos konstitucinė teisė, 2002; Egidijus Šileikis, Alternatyvi konstitucinė teisė, 2003. .

Konstitucijos 46 straipsnio atskirų dalių nuostatų sisteminiai ryšiai

6. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:

Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.

Spustelėjus išskleisti...

7. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2003. ). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004. ), kad jose įtvirtinti principai yra tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2003. ). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus kurią nors vieną Konstitucijos 46 straipsnio dalį pažeidžiamos ir kitos šio straipsnio dalys arba sudaromos prielaidos jas pažeisti (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004. ). Antai įstatymu arba poįstatyminiu teisės aktu pažeidus Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, pažeidžiama ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis arba yra sudaromos prielaidos ją pažeisti (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2003. ).

Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“, 2001. ). Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos susietai ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia yra skirtos privačios nuosavybės šalies ūkyje įtvirtinimui bei stiprinimui (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos“, 1998.) . Jeigu teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“, 2000. ).

Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nė viena iš Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų teisių nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“, 2000. ).

Privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis)

8.Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą: tautos ūkio pagrindas yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002. ). Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva – yra tarpusavyje susijusios; asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos negalima atsieti nuo privačios nuosavybės teisės. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimuose Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1995; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002. konstatavo, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002. konstatavo ir tai, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. spalio 6 d. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos“, 1998; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999. nutarimuose konstatavo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo skiriamas būtent privačiai nuosavybei – vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis.

Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1996; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004. ). Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004. ).

9. Minėta, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos susietai ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Paprastai Konstitucinis Teismas nurodo savo ankstesnius baigiamuosius aktus, kuriais remiasi, tačiau kai kurie teiginiai (įvairiomis tekstinėmis formomis) yra kartoti taip dažnai, kad identifikuoti atskirus nutarimus (ar kitus baigiamuosius aktus) vargu ar tikslinga. , kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir ūkio subjektų netrukdomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad asmens ūkinės veiklos laisvė yra neatsiejama nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo. Ūkio subjektų lygiateisiškumas būtų pažeidžiamas, jeigu inter alia vienas tos pačios ūkinės veiklos dalyvių turėtų teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos tai ūkinei veiklai; kartu būtų pažeidžiama ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1995. ).

10. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1995; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl šio nutarimo 3.1.17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams“, 2002. ). Tačiau nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 bei 9.3 straipsnių, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1995. ).

Visuomenei naudingos ūkinės pastangos ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis)

11. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, yra įtvirtinta valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kartu – ir viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos“, 1998. ).

Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1997. ). Minėta Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė.

12. Kita vertus, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą“, nes valstybė turi galimybę pasirinkti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1997. ). Valstybės pasirinkimas, kurias visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą remti, taip pat kokiomis formomis jas remti, negali nepriklausyti nuo valstybės materialinių ir organizacinių galimybių, kitų veiksnių; remiant visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą būtina paisyti Konstitucijos principų ir normų, inter alia konstitucinio socialinės darnos imperatyvo. Kartu pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ suponuoja ne tik valstybės teisę, atsižvelgiant į valstybės galimybes, kitus veiksnius, remti tam tikras visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, bet ir valstybės priedermę, atsižvelgiant į valstybės galimybes, kitus veiksnius, pozityviais sprendimais ir veiksmais remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Ši nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais netrukdyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Bet kokie valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimai ar veiksmai, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms, turi būti tvirtai pagrindžiami atitinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų žalingumu visuomenei; priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kartu – ir nuo kitose Konstitucijos 46 straipsnio dalyse įtvirtintų reikalavimų.

Bendra tautos gerovė (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)

13. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra tiesiogiai susijusi su šio straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri, kaip minėta, nėra absoliuti), įvairiais atžvilgiais paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą; Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1999; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“, 2000; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl šio nutarimo 3.1.17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams“, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2003; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2004. ).