Straipsnis Tradicinių estetinių kodų mutacijos šiuolaikinėse (psicho)terapinėse praktikose

Tokiu būdu estetinio suvokimo skalė išplečiama (o gal redukuojama) iki socioideloginio dizaino praktikų. Gražu (metafizine ir metapsichologine prasmėmis) gali būti tai, kas sukuria lankstų, mobilų, adaptuotą psichosocialinį tapatumą, tiksliau sakant, tapatumo įvaizdį.

Svarbiau tampa ne sukurti kūrinį, paklūstantį tam tikriems estetiniams kanonams, kiek kuriant ir išreiškiant save generuoti įvairias būsenas ir saviidentifikacijos būdus. Tam puikiai pasitarnauja estetizuotos (psicho)terapijos praktikos, kurios gerokai paplovė „kanonų“ veikimo pamatus, meno kūrinio, kūrybos ir net psichopatologijos sampratas dažnai redukuodamos iki mikroideologinių intensyvumų lygmens, kuriame kūrybos ir kūrybiškumo sąvokos reikalauja kontekstinės socioideologinės analizės. Taigi nors minėtomis praktikomis kuriami „marginaliosios estetikos“ objektai nevisiškai sutampa su „tradicinės estetikos“ objektais ir pastarųjų funkcijomis, tačiau postmoderniosios kultūros kontekste jie gali funkcionuoti kaip tam tikros kontekstinės estetikos dalis. Žinoma, tai aktualu tiems diskursams, kurie yra susiję su meno praktikomis ir jų teorinio apmąstymo problematika.

Išvados

Taigi tradicinės estetikos suvokiami meno kūriniai, kaip jau buvo minėta, priklauso tam tikrų taisyklių ir kanonų visumai (kontekstui), kuriems sąmoningai paklūstama arba ne, taip generuojant specifinius (anti-)estetinius pranešimus. Todėl tradicinės estetikos objektus dažnai vadiname kūriniais, o tokių transcendentiškai suvokiamų objektų gamybą – kūryba. O šiuolaikinių socioideologinių (psicho)terapinių praktikų kontekste ne tik „kūrybos“ sąvoka, bet ir psichosocialinio tapatumo samprata tampa kur kas problemiškesnė. Autonomiška estetikos visata eklektizuojama, atomizuojama, išskaidoma socialinėse, mikroideologinėse (psicho)terapinėse interakcijose. Kita vertus, pati makrosocialinė ir makroideologinė būtis įgauna naujų „alterestetinių“ aspektų, perauga į kokybiškai naujus psichosocialinio dizaino lygmenis transformuodama pati save ir, žinoma, neatpažįstamai keisdama estetinių kodų pavidalus ir funkcijas.

Literatūra

• Bourriaud, Nicolas, Esthétique relationnelle, Dijon-Quetigny: Les presses du réel, 2001.
• Edwards, David, Art Therapy, London: Sage Publications, 2004.
• Jameson, Frederic, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė, Vilnius: ALK, 2002.
• Lapinas, Olegas, „Postmodernistinės tendencijos psichoterapijoje: neurolingvistinė ir pozityvioji psichoterapija“ | Rimantas Kočiūnas (sud.), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas, Vilnius: Via recta, 1999.
• Malchiodi, Cathy A., Handbook of Art Therapy, New York, London: Guilford Press, 2003.
• McNiff, Shaun, Art as Medicine: Creating a Therapy of the Imagination, Boston, London: Shambhala Publications, 1992.
• Perls, Frederick, Gestalt Therapy Verbatim, Utah: Real People Press, 1969.
• Winnicott, Donald, “Transitional Objects and Transitional Phenomena,” International Journal of Psycho-Analysis, 1953, vol. 34, pp. 89–97.
• Копытин, Александр Иванович (ред.), Арт-терапия в эпоху постмодерна, Санкт-Петербург: Семантика-С, Речь, 2002.
• Морено, Якоб Леви, Социометрия: экспериментальный метод и наука об обществе, пер. с англ. А. Боковикова, Москва: Луч, 2001.

The Mutations of Traditional Aesthetic Concepts in the Contemporary Practices of (Psycho)Therapy

Summary. The article considers the crucial transformation of traditional aesthetic concepts in contemporary (psycho) therapy practices. As the rule, these practices come across the ambivalence and eclecticism of traditional functional concepts of beauty or autonomy. On the background of that ambivalence and eclecticism, the aesthetic concepts are seen in a new light. In that light, the contemporary forms of art therapy and some kinds of psychotherapy move into the field of socio-ideological problems.

Keywords: aesthetic concepts, postmodernism, discursive eclecticism, art therapy, psychopathology.