Straipsnis Lietuviškos teisinės romanistikos pradžia ir jos pionierius Antanas Tamošaitis

Santrauka. Remiantis archyviniais dokumentais, normine ir kita oficialia medžiaga, taip pat to meto spauda, straipsnyje nušviečiama lietuviškos teisinės romanistikos pradžia. Nuo pat lietuviškųjų universitetinių teisės studijų 1922 m. pradžios romėnų teisės dėstymui skirtas išskirtinis dėmesys. Tačiau, neturint specialistų, pirmaisiais romėnų teisės dėstytojais teko pasitelkti nespecialistus ir net ne lietuvių tautybės asmenis, taip ir nesugebėjusius įnešti svaresnio įnašo į šio dalyko dėstymą, juolab į mokslinius teisinės romanistikos tyrimus. Lūžis akademinėse romėnų teisės studijose Lietuvos universitete įvyko ir lietuviškos teisinės romanistikos pagrindai buvo padėti ketvirtajame dešimtmetyje, ir didžiausi nuopelnai čia priklauso A. Tamošaičiui.

Pagrindiniai žodžiai: teisinė romanistika, romėnų teisės dėstymas, Antanas Tamošaitis.

Įvadas

Romėnų tūkstantmetės teisinės kūrybos rezultatai Viduramžiais, praėjus šimtmečiams, iš naujo atrasti ir atgaivinti, padarė milžinišką poveikį daugelio šalių ir regionų teisės sistemoms. Taip pat ir universitetinės teisės studijos, išsirutuliojusios XI a. būtent iš romėnų teisės, iki pat XX a. išsaugojo susiformavusią tradiciją ja remtis, ruošiant teisininkus, pripažįstant ją viena svarbiausių studijuojamų mokslo disciplinų. Neatsitiktinai, rengiantis pradėti teisės studijas po Pirmojo pasaulinio karo atkuriamoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ir jas ryžusis pradėti steigiamame lietuviškame universitete, iškart buvo susirūpinta romėnų teisės dėstymu. Ir susidurta su išties sudėtingomis problemomis, kurių sprendimo paieškos pareikalavo ištiso dešimtmečio.

Svariausią indėlį į sėkmingą šios akademinės problemos Lietuvoje sprendimą, taip pat į lietuviškos teisinės romanistikos formavimąsi apskritai, įnešė neilgą, bet labai ryškų gyvenimo kelią nuėjęs kuklus ir darbštus savo Tėvynės patriotas Antanas Tamošaitis.

Sunki lietuviškos teisinės romanistikos pradžia bei jai savo jėgas ir talentą aukoję žmonės mūsų literatūroje iki šiol nėra tyrinėti ir įvertinti. Šio straipsnio autoriai užsibrėžę tikslą bent kiek užpildyti esamą spragą.

1. Pirmieji lietuviškos teisinės romanistikos žingsniai

Susirūpinusi jaunimo švietimu, Lietuvos Taryboje 1918 m. vasaros pradžioje sudaryta Universiteto komisija jau tų pat metų birželio 8 d. okupacinei vokiečių administracijai įteikė memorandumą kadaise caro vyriausybės uždaryto Vilniaus universiteto atnaujinimo reikalu, nurodydama ketinanti būsimajame jo Teisių fakultete laikinai, kol pavyks sukurti savą nacionalinę teisę, dėstyti iki karo didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje galiojusios rusų teisės dalykus ir, „kaip ir visur“, remtis romėnų teise Žr. Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917–1918, p. 253, 285. . Nors karo ir griežtomis okupacijos sąlygomis šiems užmojams tuokart nebuvo lemta įsikūnyti, bet vokiečiams karą pralaimint ir sutikus leisti pačiai Tarybai organizuoti valdžią, jau tų pat metų pabaigoje galimybės tapo kur kas realesnės.

Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtame Vilniaus universiteto statute Žr. Vilniaus universiteto statutas, 1918. numatomame Socialinių mokslų fakultete, turėjusiame, be kitų specialistų, rengti ir teisininkus, net ir ekonominiais sumetimais atsisakius teisės enciklopedijos bei teisės filosofijos katedrų, nes esą, tuomečio premjero A. Voldemaro žodžiais, nereikalinga nė viena katedra, „be kurios galima apsieiti“, o studentai turintys užsiiminėti „ne teoriniais dalykais, bet konkrečiais faktais“ Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917–1918, p. 433. , dėl „Rymo teisės“ katedros reikalingumo nesuabejota.

Tiesa, įgyvendinti lietuviško Vilniaus universiteto idėją ir tuokart sutrukdė agresyvių kaimynų nulemta greita sostinės netektis.

Reikšmė, anuomet teikta romėnų teisei, eilinį kartą buvo parodyta visuomenės iniciatyva Kaune 1920 m. įsteigtų Aukštųjų kursų Teisių skyriuje pirmojo semestro klausytojams numatytame mokslo plane, kuriame romėnų teisei skirta daugiau laiko nei bet kuriam kitam dėstomajam dalykui – net šešios savaitinės valandos Žr. Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922, II.16−1924.VI.15, p. 101. . Pirmuoju romėnų teisės lektoriumi kursuose sutiko būti darbavęsis Lietuvoje valstybės gynėjo padėjėju ir netrukus nuo Lietuvos vokiečių išrinktas Steigiamojo Seimo nariu O. Biuchleris (Oskar Büchler), „Lietuviškosios enciklopedijos“ apibūdintas kaip Karaliaučiaus ir Berlyno universitetų auklėtinis.

Okupavus sostinę svetimiesiems, minėtojo Vilniaus universiteto statuto pagrindu atidarius 1922 m. Lietuvos universitetą, jo Socialinių mokslų fakultete, pasak fakulteto dekano A. Voldemaro pasirašyto informacinio pranešimo spaudoje Žr. Lietuvos universitetas, Lietuva, 1922. , tarp šešių teisinio-ekonominio profilio katedrų buvo numatyta Romėnų teisės katedra, o mokslo plane šio fakulteto Teisių skyriuje, be kitų, planuota dėstyti du atskirus romėnų teisės kursus – istorijos bei sistemos. Tiesa, nei Vilniaus universiteto statute, nei minėtoje informacijoje apie jau įsteigtą Lietuvos universitetą įvardytos katedros tų metų pavasarį dar nebuvo įsteigtos ir net nekomplektuota profesūra, tad čia, kaip ir daugumą kitų disciplinų, romėnų teisę dėstyti kol kas nepradėta.

Romėnų teisės istorijos ir sistemos katedra Žr. Steigiamojo Seimo darbai, p. 74. , numatytoji parengtame Lietuvos universiteto statuto projekte ketintame steigti Teisių fakultete, Steigiamojo Seimo 1922 m. kovo 24 d. priimtame Statute Žr. Universiteto statutas, 1922. buvo pervardinta į Romėnų teisės istorijos ir dogmos katedrą.

Pagal 1922 m. rugsėjo 9 d. Teisių fakulteto tarybos priimtą ir lapkričio 26 d. šiek tiek patikslintą mokslo planą Žr. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto reguliavimas ir mokslo planas, p. 6. , tarp fakulteto studentams nustatytų šešiolikos privalomų dalykų antruoju buvo įrašytas platus romėnų teisės istorijos ir dogmos kursas, kuriam skirta po keturias savaitines valandas I–IV semestrų studentams, be to, II–IV semestruose šio dalyko numatytas dar ir seminaras.

Pirmąją kurso dalį sudariusioji romėnų teisės istorija detaliai nagrinėjo respublikos laikotarpio viešąją teisę bei senąją ius civile, po to – imperijos laikotarpio viešąją teisę bei romėnų teisės šaltinių istoriją. Antrąją kurso dalį – romėnų teisės dogmą – sudarė bendroji dalis (objektyvioji teisė, asmenys, daiktai ir jų rūšys, juridiniai faktai, teisių gynimas) ir daiktinės teisės (valdymas, nuosavybė, iura in re aliena) Žr. Aleksandras Jaščenka, Romėnų teisė: istorija ir dogma, 1930. .

Penkių savaitinių valandų privalomą romėnų teisės istorijos kursą 1923 m. gruodžio 16 d. priimtas mokslo planas numatė ir naujai Teisių fakultete įsteigto Ekonominio skyriaus I–II semestrų studentams Žr. Teisių fakulteto apyskaita 1922−1924 mokslo metams, p. 218. . Fakulteto tarybai nusistačius studentams teisininkams ir ekonomistams pirmuosius du semestrus bendrai dėstyti visiškai tuos pačius dalykus Žr. Teisių fakulteto tarybos (toliau – TFT) posėdžių protokolai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 631, ap. 1, b. 222, lap. 76. , romėnų teisės istorijos kursas iš pradžių buvo skaitomas išsyk abiejų skyrių klausytojams, nors reikalavimai jiems buvo keliami skirtingi: Taryba nusistatė, jog šį kursą išklausę Ekonominio skyriaus klausytojai turėjo būti egzaminuojami „kaip ekonomistai“ Ten pat, lap. 49. , o sumaniusieji iš jo pereiti į Teisių skyrių egzaminą privalėjo laikyti iš naujo Žr. ten pat, b. 224, lap. 31. , tuo tarpu Teisės skyriaus studentams, atvirkščiai, panorusiems pereiti į ekonominį skyrių jau išlaikytas romėnų teisės egzaminas buvo užskaitomas.

Pateiktieji faktai rodo išskirtinį dėmesį, anuomet rodytą akademinėms romėnų teisės studijoms, teisės specialistų rengimui teiktą gilaus šios istorinės teisės pažinimo reikšmę. Tačiau kelyje į keltų uždavinių įgyvendinimą stovėjo sudėtinga, sunkiai sprendžiama specialistų, pajėgsiančių nešti užsibrėžtą naštą, problema.

Apskritai Teisių fakulteto mokslo personalo komplektavimas buvo susijęs su dideliais rūpesčiais ir sunkumais, nes beatsikuriančioje valstybėje, prabėgus devyniasdešimčiai metų nuo vienintelio joje universiteto uždarymo, nebuvo tam tinkamai pasirengusių žmonių. Naujai atėjęs į fakultetą personalas, aiškiai stokodamas specialaus mokslinio-pedagoginio pasirengimo ir už pečių teturėdamas tik savo paties studentišką patyrimą ir didesnius ar mažesnius praktinio darbo įgūdžius, natūraliai kratėsi teorinio filosofinio pobūdžio disciplinų dėstymo. Aiškesnis pretendentas buvo tik į Teisės istorijos katedrą – visuomenei jau žinomas savo potraukiu istorijai Vyriausiojo tribunolo narys Augustinas Janulaitis. Palyginti nesunkiai pavyko išspręsti teisės enciklopedijos ir teisės filosofijos istorijos kursų dėstymo problemą, geranoriškai sutikus jo imtis pirmajam fakulteto dekanui Petrui Leonui, nors taip pat teturinčiam daugelio metų darbo teismuose bei advokatūroje patyrimą. O štai specifinių žinių reikalaujanti romanisto problema pasirodė esanti ypač sunkiai sprendžiama. Pirmaisiais romėnų teisės dėstytojais tapo netikri šios disciplinos specialistai, be to, dar ir ne lietuvių tautybės asmenys. Dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl to, kad kitataučiai dėstytojai nemokėjo ar silpnai mokėjo bendrinę lietuvių kalbą, apčiuopiamesnio indėlio į šio dalyko dėstymą, juolab į mokslinius romėnų teisės istorijos ir dogmos tyrimus jie neįnešė.

Pirmuoju romėnų teisės dėstytoju Lietuvos universitete docento pareigoms buvo pakviestas O. Biuchleris Žr. Teisių fakulteto sekretoriaus 1922 09 13 raštas rektoriui, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 95, lap. 4. , šį kursą jau skaitęs Aukštuosiuose kursuose. Bet jis, atrodo, buvo nusitaikęs į praktiškesnę sferą – į prekybinę teisę.

Neturint savų specialistų romėnų teisei dėstyti, į Lietuvos universitetą pakviestas ir ordinariniu profesoriumi fakulteto Tarybos išrinktas, 1922 m. spalyje atvyko vengras, Budapešto universiteto privatdocentas, 41 metų amžiaus daktaras E. Baloghas (Elemer Balogh) Žr. Teisių fakulteto dekano 1922 10 21 raštas rektoriui, ten pat, b. 41, lap. 29. , savo tėvynėje jau paskelbęs keletą romėnų, civilinės, prekybinės ir tarptautinės teisės darbų Žr. Vaclovas Biržiška (sud.), Lietuviškoji enciklopedija, t. 2, p. 883. . Lietuvos universitete jis I semestro studentams ėmė skaityti romėnų teisės istoriją ir III semestro – dogmą Žr. Ištrauka iš TFT protokolų knygos, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 41, lap. 45. . Pirmuosius dvejus darbo Lietuvoje mokslo metus paskaitas jam leista skaityti vokiečių kalba. Iš tiesų lietuviškai romėnų teisės istoriją jis pradėjo skaityti 1924 m. rudenį, o nuo 1925 m. rudens lietuvių kalba skaitė jau ir dogmą Žr. E. Baloghos ir P. Leono 1924 06 30 ir 1925 11 20 sutartys, ten pat, lap. 55, 62. . Skaitė, kaip prisimena buvę klausytojai, „tokiu blogu, matyt, vengrišku, akcentu, kad kitų kursų studentai ateidavo jo pasiklausyti, kaip į pramogą“ Petras Stravinskas, Raštai ir credo, kn. 2: Atsiminimai ir pasaulėžvalga, p. 88. .

E. Baloghui atvykus, O. Biuchleris ėmė dėstyti prekybinę teisę, nors kurį laiką dar talkino ir svečiui – dėstė romėnų teisės istoriją ekonomistams Žr. Leonardas Dargis, „Ekonomikos skyrius ir fakultetas“, p. 568. . Bet, atsiradus reikalui, 1925 m. O. Biuchleriui pavesta skaityti Klaipėdos krašto teisę Žr. TFT posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 222, lap. 42. Paaiškėjus, jog O. Biuchleris nepatenkinamai atlieka pareigas ir neturi akademinio diplomo, 1926 m. jis pašalintas iš universiteto mokslo personalo (TFT posėdžių protokolai, ten pat, lap. 62, 81; b. 223, lap. 11–12, 19. , tad visas romėnų teisės krūvis perkeltas ant E. Balogho pečių.

Su E. Balogho darbu Lietuvos universitete buvo susijęs ir lietuviškos teisinės romanistikos atsiradimas, nes anksčiau tai nebuvo įmanoma jau vien dėl to, kad neturėta savo tautinės teisinės kalbos: LDK teisės šaltiniai buvo skelbiami ir teisiniai santykiai tvarkomi kanceliarine slavų kalba, Vilniaus universitete studijos vyko lotyniškai arba lenkiškai, juolab į valdžios įstaigas lietuvių kalbos neįsileido svetimieji, XVIII a. pabaigoje pasidaliję Lietuvos teritoriją. Lietuviška teisinė terminija ir kalba tebuvo pradėjusi formuotis sykiu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu, 1918 metais.

Tiesa, Lietuvoje E. Baloghas tepaskelbė vienintelę nedidelę (27 puslapių apimties) romėnų privatinės teisės mokslinę studiją apie delspinigių (publikacijoje vadintų „pralaikėjimo palūkanomis“) prigimtį, jų skirtumą nuo nuostolių, atsiradusių laiku negrąžinus skolos, atlyginimo, jų panašumus ir skirtumus nuo sutartinių palūkanų romėnų teisėje Žr. Elemer Balogh, „Teisinė pralaikėjimo palūkanų prigimtis“, 1925/1928. . „Pralaikėjimo palūkanos“, pasak E. Balogho, sudarančios tą įstatymu numatytų palūkanų rūšį, kurią skolininkas privalo mokėti nuo to laiko, kai pradeda vėluoti grąžinti skolą Žr. ten pat, p. 6. . Priskirdamas šias palūkanas prie ypatingos įstatymu numatytų palūkanų rūšies, autorius nurodo, kad jų sąvoka buvusi išplėtota romėnų teisės iudicie bonae fidei sprendimuose.

Pažymėtina, jog pagrindines savo darbo idėjas E. Baloghas grindė ne tik romėnų teisės šaltiniais (ištraukomis iš Digestų ir Institucijų) bei žymių vokiečių ir italų romanistų mintimis, bet ir, svarbiausia, gausiais tuo metu galiojusiais Europos valstybių civiliniais įstatymais (Vokietijos BGB, Prancūzijos Code civile, Italijos Codice civile de regno d’Italia, Austrijos BGB, Rusijos civilinių įstatymų sąvadu, Rumunijos civiliniais įstatymais, Latvijos, Estijos ir Kuršo privatine teise, Šveicarijos 1911 m. prievolių teise), tuo parodydamas neabejotiną romėnų teisės įtaką kontinentinei teisei bei pabrėždamas būtiną kiekvieno romėnų teisės tyrimo sąsają su galiojančiąja teise. E. Balogho straipsnis vertingas dėl lyginamojo tyrimo metodo ir ypač pateikiamos nepaprastai turtingos bibliografijos, neabejotinai labai reikalingos jaunos Lietuvos valstybės teisės mokslininkams.

Beje, tame pačiame Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbų tome buvo išspausdinta suomių filologo ir istoriko H. Gummeruso (Herman Gummerus), senovės Romos ekonomikos specialisto, paskaita „Piniginio ūkio kilimas senovės Romoje“ Žr. Herman Gummerus, „Piniginis ūkio kilimas senovės Romoje“, 1925/28. , 1926 m. perskaityta Lietuvos universitete ir į lietuvių kalbą išversta P. Juknevičiaus. Nedaug bendra su teise turinti paskaitos medžiaga skaitytojams padėjo suvokti Romos imperijos ūkio vystymosi peripetijas.

Minėtus E. Balogho ir H. Gummeruso darbus reikėtų laikyti pirmaisiais žinių apie romėnų teisę lietuvių kalba šaltiniais. Nors abu šie darbai savo apimtimi ganėtinai kuklūs, bet negalima nevertinti to, kad jie paskelbti pirmajame Teisių fakulteto gyvavimo dešimtmetyje, kai trūko pedagoginio personalo, nebuvo išsamiai parengtos romėnų teisės istorijos ir dogmos kurso programos. Ir dar nuostabu, kad šie straipsniai atkreipė Lietuvos teisininkų dėmesį į formalią reikšmę praradusią, bet kaip sudėtinę veikiančios teisės sistemos dalį tebegaliojančią romėnų teisę, kuria Vakaruose turėjo remtis net dogmatinis teisės mokslas, interpretuodamas galiojančią teisę tikrajai jos institutų prasmei išaiškinti. Pirmieji teisinės romanistikos straipsniai paskatino ir Lietuvoje imtis šio nelengvo, bet labai reikalingo darbo, romėnų teisė netikėtai ėmė virsti sparčiai augančio teisininkų susidomėjimo objektu.

Jau 1928 m. Lietuvos teisininkų draugijos žurnale „Teisė“ pasirodė D. Geco straipsnis „Romėnų teisės orientalizacija“ Žr. Dovydas Gecas, „Romėnų teisės orientalizacija“, 1928. Platesnei visuomenei nedaug težinomas teisininkas ir filosofas D. Gecas, be šio darbo, „Teisėje“ 1929 m. paskelbė straipsnį „Apie civilinio proceso supratimą“, 1931 m. – „Senasis įstatymas (Biblija), kaip teisės paminklas“ ir kt. , skirtas Rytų teisės įtakai romėnų teisei, vertingas savo sisteminiu, pagrįstu istoriniu teisės nagrinėjimo metodu, požiūriu į antikinio laikmečio kultūros sudėtinę dalį – teisę. Netrukus vienas po kito pasirodė dar ir M. Finkelšteino, V. Stankevičiaus, P. Stravinsko, V. Fridšteino daugiau ar mažiau teisinės romanistikos problematiką lietę darbai Žr. M. Finkelšteinas, „Uzufruktas (ususfructus)“, 1931; Vladimiras Stankevičius, „Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai“, 1932; Petras Stravinskas, „Res incorporales, kaip skolos išieškojimo objektai“, 1934; Viktoras Fridšteinas, „Procesorinis ieškinys istorijoj, teorijoj ir praktikoj“, 1936; „Locus regit actus (Civ. teis. įst. 707 str.)“, 1936. .

Grįžtant prie pedagoginės prof. E. Balogho veiklos Lietuvos universitete reikia pasakyti, jog ji nebuvo ilgalaikė: nesugebėjęs pasireikšti kaip geras dėstytojas, netrukus jis dar ir susikompromitavo netinkamu savo elgesiu Žr. Kaltinimas disciplinėj byloje prieš prof. Balogh’ą, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 223, lap. 24. . Universiteto sutartis su juo, nepateisinusiu dėtų vilčių, nuo 1928 m. rugsėjo 1 d. buvo nutraukta Žr. TFT posėdžių protokolai, ten pat, b. 224, lap. 12, 22. , romėnų teisę vokiečių kalba laikinai sutikus dėstyti teisininkui tarptautininkui prof. A. Jaščenkai Žr. Ten pat, lap. 14; A. Jaščenkos trumpas curriculum vitae, ten pat, b. 270, lap. 32. .

Ir pagaliau, šiam laikinumui ėmus skaičiuoti jau antruosius metus, romanisto problemą Teisių fakulteto tarybai pavyko sėkmingai išspręsti 1930 m. kovo 2 d. docentu į vakuojančią vietą Romėnų teisės istorijos ir dogmos katedroje nuo rugsėjo 1 d. išrinkus Jurbarke dirbusį advokatą A. Tamošaitį Žr. TFT posėdžių protokolai, ten pat, b. 224, lap. 74–75. .

2. Antano Tamošaičio kelias į romanistiką

Antanas Tamošaitis – Lietuvos universiteto Teisių fakulteto auklėtinis. Baigė jį 1925 m., būdamas jau palyginti brandaus amžiaus – sulaukęs 31 metų. Gimusiam 1894 m. Raseinių apskrityje, jam sutrukdė treji jaunystėje (1913–1915) kunigų seminarijoje praleisti metai, po to, Pirmojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu – mokytojo darbas įvairiose pradinėse mokyklose ir dalyvavimas partizaninėje kovoje bermontiados laikotarpiu. Išrinktas pagal Valstiečių sąjungos sąrašą į Steigiamąjį Seimą, be aktyvaus darbo jame (jam patikėtos Švietimo komisijos sekretoriaus pareigos) ir, kilus 1920 m. rudenį lenkų agresijai, įsiliejimo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, rodydamas nepaprastą darbštumą ir valią, sugebėjo 1921 m. eksternu išlaikyti egzaminus brandos atestatui gauti ir tų pat metų rudenį pradėti teisės studijas Aukštuosiuose kursuose. Vėliau jas pratęsė ir, svarbiausia, nustatytu laiku užbaigė Lietuvos universitete.

Nepaisant to, kad studijas nuolat teko derinti su pedagoginiu darbu Kauno gimnazijose, puikiai užsirekomendavęs fakulteto Tarybos 1925 m. birželio 2 d. nutarimu A. Tamošaitis buvo paliktas prie Teisės filosofijos katedros ir pasiųstas į užsienį ruoštis profesūrai Žr. Ten pat, b. 222, lap. 61. .

Faktas, kad perspektyvus fakulteto absolventas paliekamas prie katedros, kurioje darbavosi jau garbaus amžiaus (tuo metu – 61 metus) sulaukęs P. Leonas, bylote bylojo, jog A. Tamošaitis fakultete tuomet vertintas kaip potencialus P. Leono dėstomų disciplinų perėmėjas.

Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, jis išvyko į Vakarų Europą, iškėlęs sau maksimalistinius tikslus ne tiktai kuo giliau išstudijuoti pasirinktą mokslo sritį, bet ir susipažinti su garsiosiomis to meto teisės mokyklomis ir asmeniškai su jų lyderiais bei gauti iš jų „pasižadėjimų ateičiai“, jam jau sugrįžus dirbti į Lietuvą; be to, jis pats sau įsipareigojo „pramokti“ bent dvi Vakarų Europos kalbas, kuo visapusiškiau susipažinti su kraštų, kuriuose jam teks būti, bendrąja kultūra, net užsimojo užpildyti, jo paties manymu, jaučiamas savo inteligentiškumo spragas Žr. A. Tamošaičio 1928 04 10 laiškas dekanui P. Leonui, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 5. .

A. Tamošaičiui nusišypsojo laimė: pasitaikė galimybė asmeniškai susipažinti ir bendrauti su iškiliausiais XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos teisės teoretikais. Du pirmuosius semestrus A. Tamošaitis darbavosi Vienoje, vadovaujamas vieno žymiausių teisės pozityvizmo atstovų, normatyvizmo ir „grynosios teisės“ teorijos kūrėjo H. Kelzeno (Hans Kelsen). Vėliau, persikėlęs į Prancūziją, kurį laiką dirbo Paryžiuje, po to Tuluzoje susipažino su institucionalizmo pradininku M. Horiju (Maurice Hauriou) ir sužinojo „daug nauja iš jo lūpų“; Bordo universitete padirbėjo pas garsųjį solidarizmo šalininką L. Diugi (Leon Duguit). Visą tą laiką jis atsidėjęs studijavo kitų žymiausių teisės teoretikų darbus Žr. A. Tamošaičio 1928 04 10 laiškas dekanui P. Leonui, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 6–7. ir parašė provizorinį Rytų ir klasikinės senovės teisės filosofijos kursą, kurį, sugrįžęs į Lietuvą ir išmėginęs praktiškai, ketino po metų pateikti spaudai Žr. ten pat, lap. 8. .

Patiriamomis, darbuojantis užsienyje, mokslinėmis naujienomis A. Tamošaitis dosniai dalijosi su Lietuvos teisine visuomene, žurnale „Teisė“ paskelbdamas straipsnius „Austrijos konstitucijos teismas“ (1926, nr. 9), „Keletas minčių iš naujosios vokiečių teisės filosofijos literatūros“ (1926, nr. 10), „Teisių mokslų dėstymas Prancūzijoje“, „Šis tas iš prancūzų bibliografijos“ (1927, nr. 11).

Mokslinę komandiruotę A. Tamošaitis užbaigė Berlyne ir pasirengimą profesūrai vainikavo studija „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje“ Žr. A. Tamošaičio trumpas curriculum vitae, ten pat, lap. 17. . Ji tapo jo daktaro disertacijos pagrindu.

„Dirbau kiek pajėgiau ir, man rodos, ne be rezultatų“, savo išvyką į užsienį apibendrino pats A. Tamošaitis Žr. A. Tamošaičio 1928 04 10 laiškas dekanui P. Leonui, lap. 8. . Sugrįžęs į Lietuvą, jis nedelsdamas Teisių fakultete sėkmingai išlaikė daktaro egzaminą ir, 1928 m. gegužės 16 d. apgynęs disertaciją, tapo teisių daktaru Žr. TFT posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 224, lap. 12; A. Tamošaičio trumpas curriculum vitae, lap. 17. . Iškart po to, gegužės 28 d. fakulteto Taryba išrinko A. Tamošaitį docentu ir pavedė jam dėstyti teisės enciklopediją su seminaru ir teisės filosofijos seminarą Žr. TFT posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 224, lap. 12. . Viskas regėjosi dėsninga ir gražu. Bet… darbo universitete A. Tamošaitis tuokart nepradėjo, oficialiai pasiteisindamas, jo paties žodžiais tariant, „sumanytomis fakulteto reformomis“ A. Tamošaičio trumpas curriculum vitae, lap. 17. .

Šis paaiškinimas, švelniai tariant, skambėjo neįtikinamai. Iš tiesų, siekdama fakulteto struktūrą labiau pritaikyti prie neseniai jo sudėtyje įkurto Ekonominio skyriaus reikmių, tam įsteigiant naujų ekonominio profilio katedrų, sykiu, taupumo sumetimais, nedidinant bendro jų skaičiaus, fakulteto Taryba jau 1927 m. buvo sumaniusi stambinti kai kurias esamas teisinio profilio katedras. Buvo numatyta į vieną katedrą sujungti ir Teisės enciklopedijos bei Teisės filosofijos katedras, juolab kad jos abi buvo to paties P. Leono. Reikalui įstrigus aukštosiose sferose, pastarasis klausimas fakulteto Taryboje pakartotinai keltas 1928 m. gegužės 28 d. Žr. TFT posėdžių protokolai, LCVA, f. 631, ap. 1, b. 223, lap. 75; b. 224, lap. 14. – tą pačią dieną, kai sprendėsi A. Tamošaičio reikalai. Nepaisant to, kad pats fakultetas, nutardamas A. Tamošaitį pas save įdarbinti, problemos tarsi neįžiūrėjo, o ir reforma praktiškai iš vietos pajudėjo dar tik po poros metų – 1930-aisiais, universitetui suteikiant Vytauto Didžiojo vardą ir priimant naują jo statutą. Tuo metu A. Tamošaičio laiške P. Leonui pareikštos frazės, jog jis, būdamas įsitikinęs, kad „įgytas žinias ir patyrimą galėsiu atiduoti savo kraštui dirbdamas ir kitokį darbą“, nors tokio darbo „tuo tarpu dar nenumatau“, kad nenorįs fakultetui „pirštis“ A. Tamošaičio 1928 04 10 laiškas dekanui P. Leonui, lap. 8–9. , žadina mintį jį ėmus baimintis, kad jo atėjimas į fakultetą nebūtų suprastas noru išstumti dabar jau priartėjusį prie 65 metų amžiaus visų gerbiamą ir dar pakankamai darbingą profesorių P. Leoną, juolab kad ir jis pats apie garbųjį veteraną, pasiaukojusį Universitetui iš „meilės jaunuomenei, kuriai jis norėjo perduoti savo žinias ir patyrimą ir įkvėpti gilius Tiesos, Gėrio ir Grožio jausmus“, turėjo kuo geriausią nuomonę Žr. Antanas Tamošaitis, „Petro Leono sociologijos bruožai“, p. xviii. .

Esama duomenų, kad ir dekanas P. Leonas siūlęs A. Tamošaičiui (o gal jo prašęs) užimti tuomet jau atsirandančią vakansiją Romėnų teisės katedroje, bet šis, specialiai rengęsis atsidėti teisės enciklopedijai ir filosofijai, tuomet dar nelaikė savęs pakankamai pasikausčiusiu teisinei romanistikai, todėl kvietimo (ar prašymo) nepriėmęs Žr. P. Leono 1930 02 18 laiškas A. Tamošaičiui, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 10. .

Daugelį metų rimtai rengęsis akademinei veiklai, praktiniam darbui A. Tamošaitis pasirinko prisiekusiojo advokato padėjėjo pareigas, o netrukus pats tapo advokatu savo gimtosiose apylinkėse – Jurbarke, kurio pradinėje mokykloje vokiečių okupacijos metais buvo pradėjęs mokytojo karjerą ir dirbęs, kol okupacinė administracija neištrėmė jo iš čia už slaptą draudžiamą veiklą.

Nors darbas advokatūroje sekėsi, tai rodo jau 1933 m. jo pelnyta išskirtinė teisė vesti bylas Vyriausiajame tribunole, darbštuolis A. Tamošaitis vien šia veikla nesitenkino. Laisvu laiku jis ėmėsi didžiulio darbo – iš prancūzų kalbos ėmė versti stambų tritomį P. F. Žiraro (Paul Frédéric Girard) darbą „Romėnų teisė“ (lietuvių kalba išleistą vertimą sudarė beveik pusantro tūkstančio puslapių), laikydamas jį „puikiu veikalu“, padėjusiu pagrindus jo meilei šiai senajai teisei Žr. A. Tamošaičio 1930 02 24 laiškas P. Leonui, ten pat, lap. 11. . Prie susidomėjimo romėnų teise A. Tamošaitį objektyviai turėjo pastūmėti ir jo studijuota vokiečių istorinė teisės mokykla bei jos kūrėjų rodytas dėmesys šios „užrašytos išminties“ recepcijai ir virsmui anuomet dar susiskaldžiusioje Vokietijoje bendravokišku teisės šaltiniu, bendrąja teise (gemeines Recht). Neatsitiktinį dėmesį romėnų teisei rodė paties A. Tamošaičio studija-disertacija apie šią mokyklą Žr. Antanas Tamošaitis, Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoj: istorizmo reakcija prieš racionalizmą XIX šimtmečio pradžioje, 1929. . Yra pagrindo manyti, kad imtis šio darbo jį taip pat galėjęs paskatinti minėtasis neseniai nuskambėjęs, bet tuokart gana netikėtai jį užklupęs P. Leono pasiūlymas, kurio anuomet buvo atsisakęs.

Žinia apie A. Tamošaičio dirbamą P. F. Žiraro veikalo vertimo darbą nebuvo paslaptis ir Teisių fakultetui: su fakultetu buvo tartasi dėl jo išleidimo.

Tad visai natūralu, kad 1930 m. pradžioje A. Tamošaitis gavo P. Leono laišką, kuriame buvo informuotas apie beatsirandantį pretendentą (konkrečiai laiške neįvardytą, tik apibūdintą Maskvoje baigusiu teisę ir Freiburge gavusiu daktaro laipsnį) Kaune dėstyti romėnų teisę, bet fakulteto teikiamą pirmenybę Tamošaičiui ir todėl kviečiamą pakartotinai Žr. P. Leono 1930 02 18 laiškas A. Tamošaičiui, lap. 10. . Šįkart A. Tamošaitis pasiūlymą priėmė, jo paties žodžiais tariant, „su malonumu“, sykiu pareikšdamas, jog nors advokato praktika jam sekasi, bet „mokslo darbas visada labiau vilioja“ A. Tamošaičio 1930 02 24 laiškas dekanui P. Leonui, lap. 11. .

Teigiama, kad įtakos šiam A. Tamošaičio apsisprendimui turėjęs V. Biržiška Žr. „Sovietų agresijos auka“, p. 3. .