Straipsnis Lietuviškos teisinės romanistikos pradžia ir jos pionierius Antanas Tamošaitis

3. Antanas Tamošaitis – teisininkas romanistas

Pagal universitete nusistovėjusią tradiciją, savo pedagoginę veiklą jame A. Tamošaitis pradėjo viešąja paskaita, kuriai pasirinko temą „Svetimų teisių įtaka romėnų teisei“ ir universitete skaitė 1930 m. spalio 21 d. Paskaita savo turiniu buvo gimininga jau minėtam D. Geco straipsniui „Romėnų teisės orientalizacija“, tačiau, skirtingai nei šiame straipsnyje, kuriame taikytas istorinis romėnų teisės tyrimo metodas ir, sekant daugeliu teisės tyrinėtojų, stengtasi romėnų teisę įsprausti į senovės kultūros istorijos rėmus, A. Tamošaitis neabsoliutino šio metodo, nes „juo remiantis padarytos išvados nepatenkina kritiškai nusiteikusio žmogaus proto“. Prelegento manymu, „nauji atradimai suteikė daug naujos medžiagos, kuri leidžia plačiai vartoti lyginamąjį teisės metodą“, kuris „daug racionališkiau ir tiksliau išaiškina tūlus romėnų teisės institutus“ Antanas Tamošaitis, „Svetimų teisių įtaka romėnų teisei“, p. 56. .

A. Tamošaičio atėjimas į universitetą 1930 m. sutapo su Vytauto Didžiojo vardo jam suteikimu ir su naujo Vytauto Didžiojo universiteto statuto Žr. Vytauto Didžiojo universiteto statutas, 1930. įsigaliojimu. Pagal šį, jo katedra pervadinta – sugrįžta prie kadaise buvusio romėnų teisės istorijos ir sistemos pavadinimo. Tad A. Tamošaitis buvo patvirtintas šios katedros privatdocentu, pavedant docento pareigas, o nuo 1936 m. sausio 1 d. jis skiriamas tos pačios katedros docentu Žr. A. Tamošaičio tarnybos lapas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 75–76. .

A. Tamošaitis iš karto paniro į naują darbą, pradžioje dar mėgindamas jį derinti su advokato veikla, bet, 1935 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus prieš porą metų priimto Teismų santvarkos įstatymo nuostatui, draudusiam tokį derinimą, A. Tamošaitis kartu su dar trimis fakulteto kolegomis pirmenybę atidavė akademiniam darbui, oficialiai pareiškęs apie pasitraukimą iš advokatūros Žr. Teisingumo ministro 1935 09 23 įsakymas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 281, saug. vien. 159, lap. 4. .

Kaip ir anksčiau į kiekvieną darbą, į naują veiklą A. Tamošaitis žiūrėjo labai rimtai, greitai į ją įsitraukė ir pamėgo. Mylėjo jis ir studentus, nuolat stengėsi pastebėti gabiuosius, ateityje gebėsiančius pakeisti esamą profesūrą Žr. Petras Stravinskas, „Mūsų neužmirštamieji“, p. 50. . Studentai apie šį savo dėstytoją savo ruožtu atsiliepdavo itin palankiai ir šiltai:

Palyginamai dar jaunas, stambus, jo akys atviros ir plačiai susitinka su studento akimis. Jis kėlė malonų seno pažįstamo susitikimo jausmą. Kiek padirbėjus su juo susidarydavo šiltas prieraišumo pojūtis. Savo baritonu, kuriame buvo galima užčiuopti gero dainuojančio balso pajėgumą, jis draugiškai, ne oficialiai, ištardavo žodį „kolega“. Atrodo, jis labai džiaugiasi, kad auditorija domisi jo dėstomu dalyku. Jurgis Gliauda, „Žiburiams tebežiburiuojant“, p. 22.

Spustelėjus išskleisti...

Vaisingiausiais A. Tamošaičio pedagoginio-mokslinio darbo metais reikėtų laikyti 1931–1937 m. Būtent per šiuos jo darbo universitete metus pasirodė minėtasis P. F. Žiraro vertimo tritomis, 1931/1932 m. m. jo parengta labai išsami, apimanti beveik visus Romos valdžios institutus, funkcionavusius atskirais Romos valstybės raidos laikotarpiais, sudaryta romėnų teisės istorijos kurso programa, nemažai, be to, dėmesio skirianti romėnų teisės paplitimui Vakarų šalyse bei jos sąsajoms su ten egzistavusiomis įvairiomis teisės mokyklomis. Taip pat žurnale „Teisė“ publikuota keletas jo plunksnai priklausančių originalių romanistinių straipsnių.

1935 m. pabaigoje „Teisėje“ pasirodė A. Tamošaičio straipsnis „Liudytojų vaidmuo ir jų kvalifikacijos senojoje romėnų ius civile“ Žr. Antanas Tamošaitis, „Liudytojų vaidmuo ir jų kvalifikacijos senojoje romėnų ius civile“, 1935. . Laikydamas liudytojus „teismo akimis ir ausimis“, autorius parodė, kad senojoje romėnų teisėje liudytojai atliko ir teisėjų, ir net teismo antstolių vaidmenį, todėl jų procesinė padėtis nelabai skyrėsi nuo teisėjų procesinės padėties. Be to, visi senosios Romėnų teisės pripažinti civiliniai teisiniai aktai (mancipatio, nexum, coemptio, confarreatio, testamentum) būdavo sudaromi dalyvaujant liudytojams, todėl jie tapdavo būtinu paties akto elementu, be kurio aktas nesukurdavo jokių teisinių padarinių. Suprantama, išskirtinis liudytojų vaidmuo reikalavo iš jų ir tam tikrų savybių – teisingumo, drąsos, moralinio autoriteto etc, kurias straipsnyje ėmėsi aptarti A. Tamošaitis.

Tuo laikotarpiu romanistikoje pasireiškė sensacija, sukelta viename Kairo antikvariate atsitiktinai aptikus svarbius žymaus II a. romėnų teisininko Gajaus veikalo Institutiones fragmentus. Susidomėjęs radiniu, A. Tamošaitis „Teisėje“ 1936 m. paskelbė straipsnį „Naujas atradimas romėnų teisėje“ Žr. Antanas Tamošaitis, „Naujas atradimas romėnų teisėje“, 1936. , nušviečiantį Gajaus fragmentų suradimo aplinkybes, pateikė jų teksto vertimą į lietuvių kalbą bei komentarą, reikšdamas viltį, kad daugelį naujai surastos medžiagos pagrindu dar nepadarytų išvadų teksią padaryti ateityje, kartu su jomis tikėdamasis paskelbti dokumento tekstą taip pat ir originalo kalba. Deja, laiko šiam tikslui įgyvendinti jam nebeužteko.

Įdomus savo turiniu tais pat metais paskelbtas A. Tamošaičio straipsnis „Romos imperatoriaus Augusto kadukiniai įstatymai“. Jis apžvelgė dviejų įstatymų, išleistų pirmaisiais principato metais – Lex Julia de maritandis ordinibus ir Lex Papia Poppaea – atsiradimo priežastis (kilusi grėsmė romėnų tautos išlikimui, kai dėl romėnams sėkmingų karų suklestėjus gyvenimo prabangai smuko dorovė, suvešėjo santuokinė neištikimybė, ištvirkavimas, šeiminiai santykiai išsigimė, sutuoktiniai stengėsi neturėti vaikų, o tai privedė prie itin akivaizdaus gimstamumo sumažėjimo), jų pagrindines nuostatas – įstatymai nustatė gausius paveldėjimo teisės suvaržymus bevaikiams ir nesusituokusiems. Visa, ką tokie asmenys pagal minimus įstatymus neteko teisės paveldėti, caducus ([lot.] likęs be įpėdinių, išmarinis turtas), atitekdavo kitiems testamente numatytiems paveldėtojams arba iždui, todėl šiuos įstatymus romėnų teisės šaltiniai ir vėlesnieji romanistai vadina kadukiniais.

Autorius atkreipė dėmesį į tai, kad kadukinių įstatymų išleidimas buvęs gana sudėtingas, nes romėnų visuomenė, kuriai „gydyti“ jie buvę skirti, juos vertindama pernelyg varžančiais, tam labai priešinosi, o vėliau „visus savo gabumus panaudojo tiems įstatymams apeiti“ Antanas Tamošaitis, „Romos imperatoriaus Augusto kadukiniai įstatymai“, p. 267. . Bėgant metamas šie įstatymai iš lėto laipsniškai imti švelninti ir pagaliau VI a. jų apskritai atsisakyta. Aptariami įstatymai ne tik neišgelbėję romėnų tautos nuo žūties, bet dar jai ir pakenkė ta prasme, kad nuo seno „labai gerbianti įstatymus tauta“, išmokusi juos apeiti, „nukirto tą šaką, ant kurios ji pati laikėsi“ Ten pat, p. 268. .

A. Tamošaitis prieina išvadą, kad vien radikalūs, bet tautos nusistatymo neatitinkantys įstatymai nepadedantys pasiekti jų leidėjo užsibrėžtų tikslų.

Tais pačiais metais pasirodė dar vienas A. Tamošaičio straipsnis – „Humaniškumo principo įsigalėjimas romėnų šeimos teisėje“, šįsyk skirtas romėnų šeimos santykių teisinio reguliavimo genezei bei humanizavimui Žr. Antanas Tamošaitis, „Humaniškumo principo įsigalėjimas romėnų šeimos teisėje“, p. 357. . Remiamasi postulatu, kad teisė laikytina humaniška, tik jei ji vertina žmogaus asmenybę, kad teisė esanti tuo tinkamesnė, kuo daugiau jos dėsniai yra grindžiami humaniškumu. Analizuodamas romėnų šeimos teisės nuostatus, ribojančius „galingųjų apetitus tam, kad būtų aprūpinti ir silpnesniųjų (šiuo atveju žmonos ir vaikų – aut.) interesai“ Ten pat, p. 358. , autorius parodo, kaip nuo seniausiųjų Romos laikų iki Justiniano kodifikacijos kito kai kurie šeimos teisės institutai šeiminių santykių reguliavimo liberalizavimo kryptimi. Lygiagrečiai su paterfamilias teisių ribojimu bei pareigų nustatymu, vyko tiek žmonos, tiek vaikų teisių, ypač turtinių santykių srityje, pripažinimo procesas. Tvirtas humaniškumo principo šeimos santykiuose įsigalėjimas, „nugalėjęs ir suhumanizavęs barbarus, užkariavusius Romą“ Ten pat, p. 42. , tapęs labai svarbiu žmonijos kultūros veiksniu ir lėmęs amžiną romėnų teisės gyvenimą.

Paskutinis mums šiandien žinomas A. Tamošaičio spausdintas darbas – tai informacija apie tarptautiniame civilinės teisės kongrese, vykusiame 1937 m. liepą Paryžiuje, profesoriaus Demogue skaitytą pranešimą „Fiducija moderniojoje teisėje“ Žr. Antanas Tamošaitis, „Fiducija modernioje teisėje“, 1937. . Šis straipsnis yra daugiau informatyvaus pobūdžio, nekeliantis sau kokių nors ypatingų tikslų ir uždavinių.

Ganėtinai įvairi A. Tamošaičio straipsnių tematika rodė, kad mokslinių romanistinių jo interesų ratas buvo platus. Šie straipsniai duoda pagrindą teigti, jog A. Tamošaičio įsiliejimas į akademinį gyvenimą faktiškai sutapo su lietuviškosios teisinės romanistikos pradžia, nes iki jo buvusi romėnų teisės profesūra atitinkamos mokslinės produkcijos lietuvių kalba nedaug tebuvo palikusi.

A. Tamošaičio įsitikinimu, romėnų teisei teisės moksle apskritai privalanti būti skirta garbinga ir savarankiška vieta Žr. Antanas Tamošaitis, „Svetimų teisių įtaka romėnų teisei“, p. 62. .

∗∗∗​

Likęs A. Tamošaičio gyvenimo tarpsnis jau mažiau tesiejamas su moksline veikla. Atėjęs į universitetą, jis neužsiskendė vien tik akademinėje veikloje. Kviečiamas jis dalyvavo žinovu bendradarbiu Valstybės tarybos veikloje, buvo paskirtas 1936 m. joje sudarytos komisijos lietuviško civilinio kodekso projektui rengti nariu ir tiesiogiai dalyvavo rengiant jo dalį, skirtą prievolių teisei Žr. Petras Stravinskas, „Kaip ruošėme Lietuvos civilinį kodeksą“, p. 15. . Jam buvo pavesta ginti Lietuvos interesus Hagos tribunole ginče su Estija.

Pagaliau, prasidėjus tautininkų autoritarinio režimo liberalizavimui, nuo 1939 m. kovo 27 d. A. Tamošaitis tampa koalicinių J. Černiaus, po to A. Merkio vyriausybių teisingumo ministru. Bet ir tapęs Vyriausybės nariu, ryšių su universitetu nenutraukė ir, vildamasis, jog naujos jo pareigos netrukdys eiti profesoriaus pareigas, išreiškė Teisių fakulteto dekanui ir savo pasiryžimą eiti universitete antraeiles pareigas Žr. A. Tamošaičio 1939 03 29 pareiškimas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 64, 65. . Sykiu su Teisių fakulteto personalu ir studentija nuo 1940 m. sausio 1 d. A. Tamošaitis perkeliamas į Vilniaus universitetą.

Sovietams okupuojant Lietuvą ir A. Merkio Vyriausybei kritus, A. Tamošaičio prašymu, nuo 1940 m. birželio 17 d. jo darbas fakultete vėl laikomas pirmaeilėmis pareigomis Žr. Teisės fakulteto dekano raštas rektoriui; Rektoriaus 1940 06 24 aktas, LCVA, f. R-856, ap. 2, b. 902, lap. 82, 85. . Tačiau neilgam. Atostogaujantis Kačerginėje, liepos 12 d. jis NKVD areštuojamas ir tais pat metais tragiškai nukankintas žuvo kalėjime Žr. Birutė Burauskaitė (sud.), Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939−1941, p. 673. , tapdamas viena pirmųjų raudonojo teroro aukų Lietuvoje.

Likimas, atseikėdamas vos 46 metus amžiaus, A. Tamošaičiui nebuvo dosnus. Gyvybės siūlas atėjūno nutrauktas pačioje brandoje. Neabejotina, kad Lietuvai, o ir mokslui, jis dar būtų daug gera nuveikęs.

Išvados

1.Nuo pat lietuviškųjų universitetinių teisės studijų pradžios romėnų teisės reikšmė jose niekada ir niekam abejonių nekėlė, buvo pripažįstamas visapusiškų šios istorinės teisės žinių teisės specialistams reikalingumas, todėl akademinėms romėnų teisės studijoms visuomet rodytas didžiulis dėmesys.

2. Komplektuojant Lietuvos universiteto profesūrą, pradžioje teko tenkintis specialistais praktikais, todėl specifinių žinių reikalaujanti romanisto problema pasirodė ypač sunkiai sprendžiama. Pirmaisiais romėnų teisės dėstytojais teko pasitelkti ne specialistus ir net ne lietuvių tautybės asmenis, taip ir nesugebėjusius įnešti svaresnio įnašo į šio dalyko dėstymą, juolab į mokslinius teisinės romanistikos tyrimus.

3. Lūžis akademinėse romėnų teisės studijose Lietuvos universitete įvyko ir lietuviškos teisinės romanistikos pagrindai buvo padėti ketvirtajame dešimtmetyje, ir didžiausi nuopelnai čia priklauso A. Tamošaičiui.

Literatūra

• Balogh, Elemer, „Teisinė pralaikėjimo palūkanų prigimtis“, Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai, t. 2, 1925/1928.
• Biržiška, Vaclovas (sud.), Lietuviškoji enciklopedija, t. 2, Kaunas: Spaudos fondas, 1934.
• Burauskaitė, Birutė (sud.), Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939−1941, Vilnius: Represijų Lietuvoje tyrimo centras, 1992.
• Dargis, Leonardas, „Ekonomikos skyrius ir fakultetas“ | Pranas Čepėnas (sud.), Lietuvos universitetas 1579−1803−1922, Chicago: Lietuvių profesorių draugija Amerikoje, 1972.
• Eidintas, Alfonsas; Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Finkelšteinas, M., „Uzufruktas (ususfructus)“, Teisė, 1931, nr. 19.
• Fridšteinas, Viktoras, „Locus regit actus (Civ. teis. įst. 707 str.)“, Teisė, 1936, nr. 35.
• Fridšteinas, Viktoras, „Procesorinis ieškinys istorijoj, teorijoj ir praktikoj“, Teisė, 1936, nr. 33.
• Gecas, Dovydas, „Romėnų teisės orientalizacija“, Teisė, 1928, nr. 13.
• Gliauda, Jurgis, „Žiburiams tebežiburiuojant“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27−28.
• Gummerus, Herman, „Piniginis ūkio kilimas senovės Romoje“, Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai, t. 2, 1925/28.
• Jaščenka, Aleksandras, Romėnų teisė: istorija ir dogma, 1929/30 mokslo metais prof. Jaščenkos skaitytų paskaitų konspektyvinis kursas, I−IV, rankraštis, Kaunas, 1930.
• Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 631, ap. 1, b. 222, 223, 224; f. 631, ap. 3, b. 41, 95, 270; f. R-856, ap. 2, b. 902.
• Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 281, saug. vien. 159.
• Lietuvos universitetas, Lietuva, 1922, nr. 58, priedas prie 1922 m. nr. 58.
• Lietuvos universiteto Teisių fakulteto reguliavimas ir mokslo planas, Kaunas, 1923.
• Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922, II.16−1924.VI.15, Kaunas, 1925.
• „Sovietų agresijos auka“, Teisininkų žinios, 1953, nr. 4.
• Stankevičius, Vladimiras, „Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai“, Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai, 1932, t. 6.
• Steigiamojo seimo darbai, 150 pos., 1921 12 14.
• Stravinskas, Petras, „Kaip ruošėme Lietuvos civilinį kodeksą“, Teisininkų žinios, 1958, nr. 25−26.
• Stravinskas, Petras, „Mūsų neužmirštamieji“, Teisininkų žinios, 1965, nr. 27−28.
• Stravinskas, Petras, „Res incorporales, kaip skolos išieškojimo objektai“, Teisė, 1934, nr. 27.
• Stravinskas, Petras, Raštai ir credo, kn. 2: Atsiminimai ir pasaulėžvalga, Chicago: V. Šimkus, 1982.
• Tamošaitis, Antanas, „Austrijos konstitucijos teismas“ Teisė, 1926, nr. 9.
• Tamošaitis, Antanas, „Fiducija modernioje teisėje“, Teisė, 1937, nr. 40.
• Tamošaitis, Antanas, „Humaniškumo principo įsigalėjimas romėnų šeimos teisėje“, Teisė, 1936, nr. 36.
• Tamošaitis, Antanas, „Keletas minčių iš naujosios vokiečių teisės filosofijos literatūros“, Teisė, 1926, nr. 10.
• Tamošaitis, Antanas, „Liudytojų vaidmuo ir jų kvalifikacijos senojoje romėnų ius civile“, Teisė, 1935, nr. 32.
• Tamošaitis, Antanas, „Naujas atradimas romėnų teisėje“, Teisė, 1936, nr. 33.
• Tamošaitis, Antanas, „Petro Leono sociologijos bruožai“ | Petras Leonas, Sociologijos paskaitos, fotogr. leid., Vilnius: Pozicija, 1955.
• Tamošaitis, Antanas, „Romos imperatoriaus Augusto kadukiniai įstatymai“, Teisė, 1936, nr. 35.
• Tamošaitis, Antanas, „Svetimų teisių įtaka romėnų teisei“, Teisė, 1930, nr. 18.
• Tamošaitis, Antanas, „Šis tas iš prancūzų bibliografijos“, Teisė, 1927, nr. 11.
• Tamošaitis, Antanas, „Teisių mokslų dėstymas Prancūzijoje“, Teisė, 1927, nr. 11.
• Tamošaitis, Antanas, Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoj: istorizmo reakcija prieš racionalizmą XIX šimtmečio pradžioje, Kaunas: Spindulys, 1929.
• Teisių fakulteto apyskaita 1922−1924 mokslo metams | Teisių fakulteto darbai, kn. 1, Kaunas, 1924.
• Universiteto statutas, Vyriausybės žinios, 1922, nr. 86-738.
• Vilniaus universiteto statutas, Laikinosios Vyriausybės žinių papildymas, [1918], nr. 1-3a.
• Vytauto Didžiojo universiteto statutas, Vyriausybės žinios, 1930, nr. 330-2267.

The Beginning of Lithuanian Roman Legal System Research and Its Pioneer Antanas Tamošaitis

Summary. Based on archival documents, regulatory and other official materials, as well as the press of that time, the article attempts to shed some light on the complex beginning of Lithuanian Roman legal system research. Since the beginning of the University law degree in 1922, the Roman law courses (then divided into history and dogma, the system) were taught with an exclusive focus. However, while assembling the faculty of professors at the Lithuanian university, in the beginning they had to content mainly with practitioners, therefore it was particularly difficult to solve the problem of the Roman legal system researcher that required very specific knowledge.

The first Roman law professors that were available were foreigners and the first specialist of this discipline in 1922–1928 became a professor at the Budapest University, dr. E. Balogh. Unfortunately, having been unable to become a good lecturer and having published only one article on Roman law in Lithuanian, he had to withdraw from the position. The most substantial contribution to the successful solution of this academic problem in Lithuania as well as to the formation of Lithuanian Roman legal studies in general was made by A. Tamošaitis, who had a short but a very distinct life. After graduating from the Faculty of Law at the University of Lithuania in 1925, A. Tamošaitis was sent abroad to prepare for a professorship. He worked in Vienna under the guidance of the famous H. Kelsen, later in Paris, in Toulouse (here he met and established contacts with Mr. Hauriou), in Bordeaux (where he worked with L. Duguit). A. Tamošaitis completed his scientific mission in Berlin that was crowned with the study of “Historical Law School in Germany,” which later served as a basis for his doctoral dissertation, completed in Lithuania in 1928. The turning point in academic studies of Roman law at the University of Lithuania took place and the basis for the Lithuanian Roman legal studies was made in the fourth decade, and that happened when A. Tamošaitis joined the academic life.

The most fertile years in A. Tamošaitis’ pedagogical-academic career were in 1931–1937. It was during these years of work at the University that several of his original articles (“The role of witnesses and their qualifications in the old Roman ius civile,” “The Roman emperor Augustus caduca legislation,” “The entrenchment of the principle of humanity in Roman family law,” and others) were published, as well as the Lithuanian translation of the three-volume P. F. Girard’s “Roman Law” appeared. A. Tamošaitis was not only involved in academic activities. Recognized as a statesman and a diplomat, he was invited to assist the state in its most important missions. When Lithuania was occupied by the Soviet Union, he was arrested by the NKVD in 1940, July 12, and in the same year he died in prison where he was tortured to death.

Keywords: Roman Law in Lithuania, teaching of Roman Law, Antanas Tamošaitis.