Straipsnis Sinestetas – įasmenintoji sinestezija

Tokiame kontekste iliustratyvus kanoninis sinestetų sąrašas, kuriuo remiasi dažnas sinestezijos problematikai skirtas tekstas, ima atrodyti kiek kitaip. Tai sinestezijos raiškos plotmių ir principinės jų hierarchijos problema. Tokiame sinestetų kanone pirmiausia sustatomi kompozitoriai ir tapytojai bei keli rašytojai, dažniausiai nutylint filosofus (Roland’ą Barthes’ą, Maurice’ą Merleau-Ponty), ir visiškai pamirštant teologus, viduramžių ar dabarties mistikus (Thomasą Mertoną), pagaliau netgi nepagalvojant apie galimybę ryškiems sinestetams būti kitose srityse (pvz., matematikos, juo labiau kad skaičių ir kitų grafemų sinestezija, išvysta pozityviojo mokslo, taip pat yra užantspauduota antropologinės kiekybės antspaudu). Antropologinė sinesteto aprėptis gal ir nepanaikintų šio hierarchinio determinizmo – sinestezija dėl tam tikrų priežasčių sureikšminama tik humanitariniuose moksluose, kuriuose dar veikia instituciniai pripažinimo ir atmetimo mechanizmai, įtvirtinantys ir šį, tarsi nekintamą, sinestetų kanoną. Tačiau sinesteto samprata leistų tas hierarchijas grįsti neginčijama fundamentalia, nors ir netolygiai pasiskirsčiusia žmogaus kokybe, kuri turi galios stipriai formuoti savitą žmogaus būtį.

Ypatingas patirties būdas, atsirandantis tikrovės ir netikėto pojūčių derinio sankirtoje, padaro tam tikru būdu matomą pačios tikrovės klodą, tarsi užpojūtinį slėpinį. Jamie’s Wardas pastebi apie galimą sinestetų mistifikavimą praeities, o ir dabarties kultūrose, kuriose, anot Jeano Gebserio, visada išlieka gyvas maginės sąmonės sluoksnis. Tiesioginė sinestezinė patirtis meno kūriniuose pasirodo jau institucionalizuota (kaip pripažinti, nusistovėję, daugiau ar mažiau suvokimui neprieštaraujantys formos, spalvos ar garso vartojimo būdai). Iki tol ji yra tik keista patirtis, per patiriantįjį individą besiveržianti į tarppatirtinę agorą. Čia ir išnyra esminis sinestezinės komunikacijos paradoksas – ši pojūčių dermė atveria ir neša ypatingą žinią apie tikrovę, tačiau pasirodo kaip neperduodamas, neišverčiamas pranešimas. Diskretūs pojūčiai yra aprūpinti tiesiomis komunikacijos magistralėmis, patirties medžiagiškumo kodas nebeskaitomas iškart imantis prasmės gliaudymo, o sinestezinės patirties žinia esti iš neskaidrios medžiagos.

Sinestezinis pranešimas nėra skaidrus. Sinestezinė metafora sušvelnina sinestezinės patirties atšiaurumą ir svetimumą. Benny’is Shanonas teigia, jog sinestetas bendruomenėje gali būti apgaubiamas įvairiais redukavimo ratais: nuo pozityvaus išskirtinumo iki negatyvaus atskyrimo. Metafora yra institucija ir galia. Bendruomeninėje komunikacijoje cirkuliuoja suinstitucinti dalykai. Vadinasi, sinestezija, pasirodydama meno plotmėje ir prisiėmusi jos sąlyginumo šydą, tampa įtraukiama ir susaistoma žmonių bendrabūvyje. Immanuelis Kantas pastebi, jog tik bendruomenėje menas gali būti patiriamas kaip menas, t. y. menas iš esmės socialus. O sinestezija, ypač koncentruotu sinesteto atveju, yra bendruomenės užribis ir gali būti patiriama padedant sąlyginiams meno būdams.

Paulis Hertzas skiria sinesteziją kaip biologinę sinesteto savybę ir sinesteziją kaip meninių projektų principą ir padaro sunkiai įmanomą ar itin retą menininko sinesteto galimybę. Tačiau tikrieji sinestetai menininkai, netgi pasiduodami tam tikroms sinestezinio principo bangoms ir gyvenamojo meto sąlygotoms kryptims, konvencionaliomis meno medijų formomis pridengia autentišką sinestezinę patirtį, leisdami ją priimti ir naudoti kitiems, nuo kurių suvokimo sinestezija juos stipriai skiria. Konvencionaliosios meno formos yra kanalai, kuriais iš suvokimo užribio į universalų jo lauką gali pertekėti autentiška sinestezinė patirtis. Sinestetai (pvz., Carol Steen, Davidas Hockney ir kt.), dažnai naudojasi šia apylanka ir sinestezinę kilmę galima atsekti tik iš paties sinesteto savirefleksyvių tekstų. Meno medijos kartais užgožia sinestezijos reljefiškumą.

Tačiau kita sinestezinio patyrimo ir meno medijų sąauga gali pateikti neįprastų, keistų reginių. Autonominės sinestezijos struktūros persišviečia pro meno medijų paviršius. Šie įgauna specifinį sinestezinį spindesį. Sinestetai kaip percepcijos ir asmens savipatyrimo vienovė šio tarppojūtinio reiškinio įsiveržimą išlygina, įtraukia, paversdami sklandžia kasdienės patirties ir veiksmo tąsa.

Taigi sinestezija nėra iš anksto priskirta vien menui – čia ji prasiskverbia iš žmogaus tikrovės kaip bet kuri kita patirtis. Sinestetai, jei kalbėsime apie jų meninę raišką XX a. pradžioje, nenaudojo savo sinestezinių galių struktūruotai pažindami jas pagal mokslinius modelius. Taigi sinestezija nėra iš anksto priskirta vien menui – čia ji prasiskverbia iš žmogaus tikrovės kaip bet kuri kita patirtis. Sinestezijos prigimties modelius atstojo idealizuotos pojūčių vienovės projektai. Pastarieji taip pat galėjo tarnauti sinestetams kaip tinkama konvencija perteikiant savąjį patyrimą. Tada itin paplito tokie sintetiniai-meniniai pojūčių vienovės modeliai, kurie nebuvo iš principo siejami su sinesteto kaip asmens savybėmis. Autentiški sinestetų ir programiniai sinesteziniai kūriniai, dėl tokių modelių galėjo išsiskirti į skirtingas nišas. Todėl apie sonatinę Čiurlionio tapybą galime kalbėti ne tik kaip apie kūrėjo muzikinės sinestezijos impulso išsklaidą, bet ir kaip tam laikotarpiui būdingą siekį sujungti muziką ir tapybą. Tai, kad šis menininkas turėjo ypatingą šios jungties raktą, gali būti jo sonatose atsekama taikant šiuolaikinius sinestetų patirties lyginimo modelius, ieškant tam tikrų garso ir regėjimo susijimų konstantų arba, siekiant šias paslaptis atskleisti, remtis paties menininko tekstų refleksijomis, pasirodančiomis jo tekstuose. Tuomet vėl turime grįžti prie jo kūrinių, juose aptikti žėrinčią patirtinę tikrovę, kuri remiasi keistomis pojūčių pašvaistėmis, kalbėti apie antropologines konstantas muzikoje, kurias galime aiškinti labai prieštaringai – kaip universalų percepcinį žmogaus klodą nevartodami sinestezijos sąvokos, arba, naudodamiesi ja, įvardyti kaip nelygstamą sinestezinį pamatą muzikoje apskritai, kuriuo galima laisvai manipuliuoti tokiuose neva sinesteziniuose projektuose. Lawrence’as E. Marksas skiria stiprią ir silpną sinesteziją, pastarąją priskirdamas bet kuriam žmogui (individui). Sinesteziniams muzikos ir tapybos dariniams sinestetas, kurio sinestezija, jo teorijos požiūriu, yra stipriai išreikšta, nėra būtinas. Tačiau, kaip pamatysime vėliau, esti įdomus ir ryškus ryšys tarp meno naujovės, ypač XX a. ir meninės sinesteto raiškos.

Sinestezijos dėmuo meno istorijos posūkiuose yra svarbus, suteikiantis kai kuriems meno pokyčiams naujų dimensijų. Sinestezija – tai stiprus žmogaus potencialas, galintis stipriai pajudinti nusistovėjusį požiūrį į reikšmingus meno istorijos faktus, savitas antropologinis kultūrinių, technologinių pokyčių gylis. Čiurlionio sinestezijos dovana ir jos išraiškos šio menininko kūryboje pasirodo kaip ypatingo meninio reiškinio medžiaga. Sinestetai kaip žmogiškosios tikrovės visuma, o ne abstrahuotas sinestezijos fenomenas, rodo reikšmingus meno istorijos posūkius.

Menas leidžia peržengti tiesinę tikrovę ir jai nusižengti, todėl iškreivinta sinestezinė patirtis, prisiimdama meno medijų teikiamus pavidalus, gali būti įtraukta į bendražmogiškąjį būvį. Dar daugiau, jis savotiškai paslepia sinesteziją, leidžia jai būti neatpažintai. Menas yra sinestezijos mimikrija, estetinis raibuliavimas prigesina šokiruojantį sinestezijos keistumą. Nes keistumas mene taip pat turi būti institucionalizuotas, turi būti nustatomi jo priskyrimo ir atpažįstamumo ryšiai. Sinestezijos plotmėje tokius ryšius šiuo metu mėginama kurti, bet juos rezervuoja kol kas retos ir santykiškai uždaros sinestetų bendruomenės, asociacijos ir pan.

XIX a. pab. – XX a. pr., kai sinestezija buvo arba ideologizuojama, arba mistifikuojama, sinestezinė patirtis negalėjo būti atpažįstama ir įvardijama kaip kasdienė žmogaus patirtis. Sinesteziją nuolat supo funkcinių ryšių žiedas; tik išreikšta meno, muzikos, literatūros būdu sinestezija buvo įprasminama ir priimama kaip unikalus kultūros sandas. Sinestezijai kaip autentiškai asmens patirčiai, esančiai pradiniu tašku kultūrinėms jos manipuliacijoms, nebuvo teikiama reikšmės. Sinestezija visuomet klajojo užribyje – iš pradžių patologijos, paskui meninės redukcijos, pagaliau nekonvencionalios patirties marginalijos. Kai kurių žmogaus kokybių integravimas į kasdienės patirties lauką iš tiesų yra intensyvus kultūrinis darbas, sinestezijos atveju tai itin matoma. Freudistinis postūmis taip integravo sapną ir nesąmoningus vyksmus, marksizmas – nuosavybės pavydą ir pan. Ši aliuzija nėra atsitiktinė, nes kai kurie autoriai linksta kalbėti apie sinestezijos paradigmos radimąsi šiuolaikinėje kultūroje, prilygindami jos reikšmę anoms dviem. Taigi sinestetą tokiu būdu siekiama suvokti kaip ryškesnę ir koncentruotesnę universalios žmogaus kokybės išraišką.

Diferencijuotų pojūčių pasaulyje sinesteto trajektorija palieka už savęs visą segmentuotą komunikaciją. Pagal klasikinį apibrėžimą sinestezija – vieno pojūčio modalumo perkėlimas kito pojūčio modalumui. Sinestetas ima patyrimą iš tiesiogiai jo percepciją veikiančio objekto ir junta neva nesančio, užklydusio, nuklydusio objekto kokybes. Sinesteto pojūtis – tarsi susisaistymas su išklydusiu objektu. Jusdamas jį taip tarsi žvelgtų per petį – pavyzdžiui, rūgštus citrinos skonis jam sukelia žalio kvadrato reginį. Be abejo, sinestetas kaip normalus gurmanas jaučia ir rūgštumą, tačiau divergentiškas jo jutimas pririša išklydusio objekto patirtis. Apskritai sinestezinis pojūtis yra divergentiškas, nors jam ir taikomas pseudoatskirumas – per pojūčių poras. Kita vertus, sinesteziniai pojūčiai yra aiškiai identifikuojamų jutimų mišiniai-tinklai. Taigi sinesteto pojūtis yra pojūtis už pojūčio, arba pojūčio, atauga, percepciškai visavertė, tik paliekanti kilmės klausimą. Sinesteto pojūčių kilmė nežinoma – visa sinestezijos sklaida vadovaujasi šia kiaura prielaida.

Sinesteto potyris pasibaidęs, užtinkantis keistąjį nuklydusį objektą. Objekto sinestezinės transmutacijos sinesteto suvokime, kurios įvyksta pojūčio lauke, suneša skirtingų objektų apybraižas – bet tai nėra daiktai – sinestetas patiria elementarias kokybes, savotiškus daiktiškumo fluidus, kurie nėra netgi daiktų paviršiai, juo labiau iki tapsmo daiktais jie gana stokoja. Sinestezinė patirtis, ištikta tokio kryžminio objekto, lieka visiškai uždara, neartikuliuojama, be socialinės apyvartos ir kaupiančio kultūrinio perdavimo. Nebent būtų mėginama, bemaž su manifesto retorika skatinti rekonceptualizuoti pojūčius ir perpurtyti visus kultūrinius išteklius sinestezijos paieškoms ir legitimavimu. Pastarųjų XX a. dešimtmečių sinestezijos teorijos, teigdamos biologinę sinestezijos prigimtį, sukuria pagrindą sinesteziją laikyti grynos, nesocializuotos (o dėl to ir nesupragmatintos) patirties provaizdžiu – kaip automatinę ištiktį. Sinestezijoje esą glūdi visos mūsų percepcijos paslaptys bei socialinės represijos percepcijai įkalčiai, o sinestetas – gyva fosilija, sugebėjęs išlikti prievartinėje pojūčių diferenciacijoje. Sinesteto pojūčių daugėja – ir šis pojūčių gausėjimas yra radikali alternatyva anestezinėms praktikoms – ar nelaikytų sinestetas vienuolis, asketas sinestezinio patyrimo kamuojančiais gundymais? Sinestezija dėl savo automatiškumo negali būti palenkta jokiai disciplinai, jokiai kontrolei. Sinestetas yra absoliučiai voliuntari būtybė.

Kita vertus, sinestezinė patirtis yra ypatingas kognityvinis klodas, kuriame tarpsta tokios suvokimo jungtys, kurios dar nesti kultūriškai eksploatuotos. Tokiu būdu sinestezija teikia sąlygą atsirasti meno naujovei. Tai tarsi suskliaustas antropologinis potencialas, neturintis daug tiesioginių, teisėtų išėjimų į kultūrines plotmes. Sinestezija veikia kaip nematoma, sunkiai identifikuojama žmogaus būties funkcija. Ji pasirodo „kaip“ kas nors kita, pasirodo prisiimdama įvairių kultūros plotmių raiškos formas ir reikšdama jose keistumą, atsitiktinumą, netikėtumą tose plotmėse. Tačiau ne savo pačios reprezentaciją. Tik pastaruoju metu formuojami pačios sinestezijos reprezentavimo būdai, beje, jų neuždarant hermetiškoje specifinių mokslų talpoje; tokios reprezentacijos, kaip antai asmeniniai grafemų sinestezijos profiliai, dar laukia savo tyrinėjimo kaip saviti reprezentacijos būdai. Tokioje perspektyvoje išvystame daug galimų sinestezijos perteikimo, įvaizdijimo, reprezentavimo ir pajungimo būdų. Asmeninis sinestezijos suvokimas ir naudojimas yra daugiau ar mažiau susijęs su moksliniais jos modeliais, pastarieji turi įtakos sinestetų kūrybai. Antai Skriabinas domėjosi tuo laikotarpiu paplitusiomis psichologinėmis sinestezijos teorijomis. Šiuo metu yra sukurta nemažai sinestezijos modelių, kurių pagrindinis tikslas – sinestetų, ypač menininkų, savivoka ir nuoseklus, produktyvus sinestezijos vartojimas kūryboje.

Taigi sinestezija, intuityviai suvokiama kaip asmeninė žmogaus kokybė, naudojama kūryboje, taikant idealizuotus kultūrinius sinestezijos modelius, arba sąmoningai ir pragmatiškai naudojama pagal mokslinius modelius. Juslių vienovės euforija, kurią gali pasiekti ir perteikti menininkas, XIX a. pab. – XX a. pr. sinestetą iškelia į išskirtinumo, pranašo aukštumas; čia atsiskleidžia romantinė, o vėliau ir modernistinė menininko išskirtinumo samprata. Taip pat sinestezija, pati nepasirodydama kaip jokia savita reprezentacija, yra laikoma tinkamiausiu būdu reprezentuoti aukštesniąją tikrovę, kaip teigė dar didis prancūzų poetas meninės formos reformatorius Charles’is Baudelaire’as. Dabartinėse meninės kūrybos apraiškose, dažnai taikant mokslinius sinestezijos modelius, sinestezija naudojama pragmatiškai. Nors ja ir nebesiekiama reprezentuoti simbolinės tikrovės, vis dėlto ji palenkiama konkretiems „gabenimo“ tikslams. Sinestezija neatkuriama, kad būtų parodomas jos veikimo ir atrodymo pavidalas; ji eksploatuojama kaip bet kuris kitas pojūtis, nors dar tebesistebima jos keistumu.

Iškiliausi sinestezijos pavydžiai, kurie mums leidžia žavėtis pačia sinestezija, yra nelyginant tas stokojamas reprezentacinis atsigręžimas į šį reiškinį. Įspūdingas sinestezijos pasirodymas didžiųjų sinestetų kūryboje priverčia atsigręžti į ją bei suvokti kūrybinį jos potencialą. Kuri gi kita žmogaus kokybė turi tiek paslapties ir žavesio, kuriuos gebėtų perteikti meno kūrinys. Sinestezija siejasi su įspūdingiausiais, netikėčiausiais kultūriniais dariniais, ji tarsi antropologinė galimybė gali nenuspėjamai išplėsti kultūrinius išteklius. Pavyzdžiui, Gesamtkunstwerk ar virtualioji tikrovė iš esmės neįmanoma be sinestezijos idėjos. O sinestetai šiuos sinestezinius užmojus tarsi verifikuoja.

Užsklanda

Vadinasi, sinestezija kaip universali hipotetinė kokybė, t. y. neįgaunanti išskirtinumo sinestetuose, galėtų tyliai grįsti analogiškus kultūros darinius. Tačiau sinestetai veikia pačioje sinestezijoje, atskleidžia jos galimybių erdvumą, jų patyrimas tampa sektinu kontūru, žemėlapiu randantis tokioms steigtims. Sinestezija gali tebūti hipotezė, siekiamybė, o sinestetas, įkūnijantis ir įasmeninantis ją, tampa ypatingu kultūriniu agentu, savo autentiško suvokimo nulemta veikla, klojančia netikėtas percepcines jo perspektyvas. Percepciniai jo modeliai kuria naujas objektų struktūras, o šios savo ruožtu keičia nusistovėjusias percepcines sutartis. Sinestetas yra meninių, kultūrinių naujovių lizdas.

Kita vertus, tradicinė sinestezijos sklaida aiškiai parodo dekonstruktyvią prieigą – pojūčiai tarsi atskiriami nuo kūno ir ima funkcionuoti kaip autonomiškas agregatas. Tokį jo judesį seka teorija. Taip ir pats kūnas tarsi atskiriamas nuo žmogaus esybės ir virsta daugiafunkcine struktūra, parankia mainams ir skolinimui. Taip atsiranda diskretūs pojūčiai, kuriuos patogu iškelti ir įkelti refleksijos teritorijose. Be to, pojūčių diskretumą patogu aptarnauti įvairiausia pragmatine apyvoka. Aristoteliškas penkių pojūčių skyrimas yra percepcinio paternalizmo pentagrama, glūdinti po kasdienės pojūtinės skleisties ir naudos pamatu, ji padeda apie sinesteziją kalbėti kaip apie ryškiai iškilusias pojūtinių junginių viršūnes arba nediferencijuotus sensorinius požemius.

Ir galiausiai sinesteto sąvoka antropologiškai sujungia juntantį žmogaus kūną ir abstrahuotas, suestetintas, išskaidytas ir dirbtinai sujungtas bei išpuoselėtas pojūčių struktūras. Taigi sinestetas nėra nei vien tik sinestezinių pojūčių įkūnijimo visetas, nei hipotetinių pojūtinių abstrakcijų talpa. Sinesteto sąvoka iš dalies riboja sinestezijos kaip savito kultūrinio principo sklaidą. Pasirodžius sinesteto sąvokai, sinestezija tapo lokali, susieta su konkretaus žmogaus kūnu, sąmone ir veikla.

Literatūra

• Casagrande, Gino, “Synaesthesia and Dante: A Synaesthetic Approach to Purgatorio X 55–63” | Paolo Cherchi, Antonio C. Mastrobuono (eds.), Lectura Dantis Newberryana, vol. 2, Evanston: Northwestern University Press, 1990, pp. 21–57.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, sudarė Vytautas Landsbergis, Vilnius: Vaga, 1973.
• Day, Sean, “Synaesthesia and Synaesthetic Metaphors,” Psyche, July 1996, vol. 32, no. 2 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 18 d.].
• Day, Sean, “Types of Synesthesia,” Synaesthesia: The American Synesthesia Association, 5 March, 2005 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 18 d.].
• Galeev, Bulat, “Open Letter on Synesthesia,” Leonardo, 2001, vol. 34, no. 4, pp. 362–363.
• Maquet, Jacques, The Aesthetic Experience: An Anthropologist Looks at the Visual Arts, New Haven, London: Yale University Press, 1986.
• Shanon, Benny, “Three Stories Concerning Synaesthesia,” Journal of Consciousness Studies, 2003, vol. 10, no. 3, pp. 69–74.
• Smilek, Daniel; Mike J. Dixon, “Towards a Synergistic Understanding of Synaesthesia Combining Current Experimental Findings with Synaesthetes’ Subjective Descriptions,” Psyche, 2002, vol. 8, no. 1 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 18 d.].

The Synaesthete: A Case of Synaesthesia Personified

Summary. In the present article, the concept of synaesthete taking form in the current culturological and anthropological academic discourse is employed for a new interpretation of Čiurlionis’ works as a representation of unique and authentic experience of a synaesthete. In cultural establishments and against the background of aesthetic ideas and works of art, the synaesthete emerges as a material location of synaesthesia, as an integral entirety of interaction of synaesthesia and human existence. Although the synaesthete is most often schematically and hypothetically perceived and seen as an aspect of the expression of synaesthesia itself, a new concept is gradually taking root in contemporary humanities: the synaesthete is a certain entirety of a person, where the synaesthesia manifests itself in the existence of a particular person as the power shaping the perception of reality and being in it. Several essential steps of theoretic thought are seen in the path of this insight: at first it was perceived that synaesthesia cannot be dissociated from the whole sensing body; later on, the theoretic shift no longer sought to separate the synaesthesia from the daily existence of the experiencer. Thus, the concept of the synaesthete has first acquired the anthropological shade by soaking up the peculiar patterns of human population and also the culturological one by looking for these persons of peculiar structure in different cultures, times, and accumulations of creative activities of a man. Being a synaesthete is considered to be the inherent biological phenomenon, which manifests itself in the testimonies, works, and introspective descriptions of the synaesthete. Namely, the introspective descriptions of synaesthetic experiences often used for the research of synaesthesia, disconnected from the psychology, which has become experimental, are anthropological documents of extraordinary charm and value and reveal the dimension of human experience that expands even the perception of humanity itself. In case of M. K. Čiurlionis, all his creation, including painting, music, and literature as well as his epistolary legacy provide a clear traceability of the structure of synaesthete’s personality.

Keywords: synaesthete, synaesthesia, interaction of arts, person, synesthetic experience, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.