Straipsnis Šeimos ir tautos tapatumas kaip socialinis kodas ir vertybė

Turi ir net privalo būti tam tikri nukrypimai nuo „normos“, nes tik jie skatina būtiną sistemų raidai įvairovę, bet tam, kad sistema išliktų tapati sau ir nenustotų vystytis, tie nukrypimai („būtina disharmonija“) neturi viršyti „būtinos disharmonijos konstantos“. Galima ir reikia toleruoti tam tikrus nukrypimus nuo tradicinės šeimos sampratos, nes tokie nukrypimai egzistavo ir egzistuoja de facto; jokie papročiai ar įstatymai nepakeis žmogaus laisvos valios gyventi nesusituokus, nesulaikys dėl pačių įvairiausių priežasčių kylančio šeimų irimo ir t. t. Žvelgiant į de facto esančius nukrypimus nuo tradicinės šeimos egzistavimo būdo, juos galima vadinti net asmenų ir jų sukurtų šeimų ar juridiškai neįteisinto bendro gyvenimo nesėkmėmis, nelaimėmis, o todėl tiek visuomenė, tiek jos organizuotos struktūros (taip pat ir valstybė) turi padėti išvengti pačių skaudžiausių šeimų irimo pasekmių.

Tačiau pernelyg liberaliais įstatymais skatinti šeimų irimą vargu ar leistina. Valstybė nepajėgi garantuoti nesantuokinėse ar iširusiose šeimose gimusių vaikų saugumo, nes saugumas neapsiriboja vien materialiu rėmimu, nes saugumą pirmiausiai užtikrina vadinamieji „kraujo“ ir emociniai ryšiai (genetinis ir socialinis kodai), o to valstybė suteikti negali.

Be abejo, yra galimas ir toks konkrečios visuomenės (tautos, valstybės, jų sandraugos) vystymosi scenarijus, kai faktiškai skatinat tradicinės šeimos irimą ir esmingai pažeidžiant visuomenės narių saugumą dabartinės tradicinės šeimos, sykiu ir tautos, valstybės savo identiteto neišlaikys.

Tai nereiškia, kad žmonija žlugs, kad žmogaus ir žmogiškumo esmė pasikeis. Bet žlugs konkrečios socialinės sistemos, t. y. konkrečios tautos, valstybės. Kita vertus, yra paplitęs vaizdingas posakis, kad „gamta nemėgsta tuštumos“. Tyrimai socialinės sinergetikos srityje parodė, jog šis posakis teisingas ir visuomenei. Vaizdžiai sakant, ir visuomenėje galioja fizikoje žinomas energijos tvermės dėsnis: gali keistis energijos raiškos būdai, gali energija persiskirstyti ar būti perskirstoma iš vienos srities į kitą, bet jos bendras kiekis nekinta. Jeigu vienuose Žemės rutulio regionuose žmonių skaičius katastrofiškai mažėja, tai kituose jis ne mažiau staigiai išauga. Jei vienose šalyse su būtinos disharmonijos konstanta susijęs vadinamasis stabilizuojančios atrankos koeficientas didėja, tai kitose jis būtinai sumažėja, bet globaliu mastu jis išlieka stabiliu. Kodėl taip yra? Šių sociologiniais tyrimais grindžiamų išvadų autorius A. Davydovas į šį klausimą konkretaus atsakymo neturi ir apeliuoja tik į holistinį požiūrį (konkrečiai – į vadinamąją Gajos koncepciją), jog visuma lemia jos elementų savybes bei elgesį, o ne atvirkščiai Žr. Андрей Александрович Давыдов, Модульный анализ и конструирование социума, с. 141−144. . Bet pateikti sociologinių tyrimų rezultatai byloja patys už save.

Žmonių bendrijos tą bent nujaučia ir natūraliai elgiasi taip, kad išlaikytų dinaminį stabilumą. Natūraliai priešinasi tam, kas ardo visuomenės darną ir natūraliai toleruoja būtinus nukrypimus nuo tos darnos. Toks natūralus dinaminį stabilumą užtikrinantis elgesys dabar vadinamas saviorganizacija, kurios procesus tyrinėja sinergetika. Priminsiu, kad net savaimingumą užtikrinantis žmogaus veiklos intencionalumas paklūsta šiems dėsniams. Žmonių bendruomenėse tą savaimingumą daugiau ar mažiau užtikrina papročiai, dorovinės normos ir moraliniai imperatyvai, vyraujančios vertybės, pagaliau prievartinį pobūdį turintys įstatymai ir poįstatyminiai aktai.

5. Socialinis kodas kaip vertybė

Teiginys, kad šeimos tapatumą lemia genetinis ir socialinis kodai, o pastarojo esmėje glūdi individo saugumo užtikrinimas, leidžia suabejoti minėto Konstitucinio Teismo nutarimo išvada (Nutarimo II dalies 15.1 straipsnis), kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Nes jeigu šeimos esmė glūdi genetiniuose ryšiuose (tą pripažįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo Nutarimo 3.1 straipsnyje apeliuodamas į Čekijos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą, jog šeima pirmiausiai yra biologinių ryšių, ir tik po to – teisės aktuose įtvirtinta socialinė institucija), ir jeigu šeimos paskirtis – užtikrinti ją sudarančių asmenų (pirmiausiai – vaikų) saugumą, tai tą saugumą turi užtikrinti ir visuomenė, įstatymai.

Bet ar kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę moteris ir vyras bei jų vaikai gali jaustis saugūs, jeigu jie neturi jokių tą saugumą palaikančių visuomenės garantijų? Klausimas retorinis, nes atsakymas akivaizdus. Kita vertus, kaip visuomenė (valstybė) gali suteikti tas garantijas, jeigu nesudarydami santuokos akto moteris ir vyras atsisako įsipareigoti tiek vienas kitam, tiek savo vaikams, tiek visuomenei (valstybei)? Juk tam, kad visuomenė pagal savo galimybes moters ir vyro ryšiams ir iš jų gimusiems vaikams saugumą galėtų garantuoti teisiškai, teisiškai turi būti įteisinti ir šeimą gimdantys moters ir vyro ryšiai, t. y. santuoka. Nes neįmanoma teisiškai ginti to, kas teisiškai neegzistuoja.

Konstitucinio Teismo nutarime nesyk pabrėžiama, kad socialinėje tikrovėje šeimos samprata sparčiai kita, kad šių dienų šeima nestabili, sparčiai auga skyrybų skaičius, alternatyvios šeiminio gyvenimo formos, prievarta ir smurtas šeimose, prasta partnerių tarpusavio santykių kokybė, o gimusių ne santuokoje vaikų teisės yra šiurkščiai pažeidžiamos.

Iš čia daroma paradoksali išvada, kad būtina įteisinti tai, kas jau egzistuoja de facto, t. y. prie tos socialinės tikrovės prisitaikyti ir šeimos sampratą praplėsti. Paradokso esmė ta, kad šitaip mąstant turėtume įteisinti ir sparčiai plintantį alkoholizmą, narkomaniją – tai irgi de facto esanti socialinė tikrovė. Apie prostitucijos įteisinimą jau seniai kalbama, o kai kuriose šalyse tai jau ir padaryta. Kodėl tada neįteisinus ir tokios socialinės tikrovės, kaip korupcija, vagystės, plėšikavimas ir t. t.? Su šitomis blogybėmis irgi nesusidorojama. Gal tik todėl, kad jos yra didesnės blogybės nei šeimų griūtis? Bet kas tai nustatė, įvertino? Pagaliau galima klausti, iš kur tos blogybės kyla? Ar ne šeimose jų šaknys? Juk ta pati socialinė tikrovė byloja, kad dažniausiai nusikaltimus daro, alkoholikais tampa ir t. t. asmenys, kilę iš nedarnių šeimų arba iš „šeimų“, kurias sudaro tik motina ar tėvas ir jų vaikai. Kodėl tada gydoma ne pati liga (t. y. ne stiprinama šeima), o tik tos ligos simptomai (smurtas, alkoholizmas ir t. t)?

Konstitucinis Teismas savo Nutarime nesyk pabrėžė, kad ne santuokoje gimusių vaikų teisės yra grubiai pažeidžiamos, ir todėl padėtį būtina taisyti. Bet ar ne geriau būtų užuot „taisius padėtį“ sukurti tokias sąlygas, kad tos padėties taisyti nereikėtų? Paprasčiau sakant, ar ne geriau būtų, jeigu nesantuokinių vaikų būtų kuo mažiau?

Žodžiu, siekiant užtikrinti šeimos bei jos narių saugumą, užuot teisiniais aktais skatinus atsakomybę tiek pačiose šeimose, tiek atsakomybę visuomenei, siekiama įteisinti tai, kas tą saugumą ir atsakomybę naikina. Siekiama įteisinti ne darnią šeimą ir jos egzistavimo principus, o tai, kas yra patogu bet kokį atsakomybės jausmą prarandantiesiems žmonėms, t. y. apeliuojama į „de facto“ plintantį amoralumą, nukrypimus bei kitokias kol kas dar išimtis ir siekiama toms išimtims suteikti visuotinį pobūdį. Tokia yra neoliberalizmo skatinama kultūrinio egalitarizmo politika.

Prisimenant E. Frommo įžvalgą, kad saugumas šeimoje natūraliai redukuojasi į saugumą gentyje, tautoje, pagaliau valstybėje (priminsiu, kad genetinio kodo vaidmenį šiose visuomenės struktūrose vaidina komunikacinis kodas – kalba, papročiai, kultūra, istorinis paveldas ir t. t.), nesunku suprasti, kad šiuo Nutarimu kertamos ir Tautos, Valstybės šaknys.

Tad į keltą klausimą, kokiomis vertybėmis gali ir turi būti grindžiamas šeimos ir tautos tapatumas, atsakymas yra akivaizdus: ta esminė vertybė yra ne kas kita, kaip jų egzistencija, kuri yra savaiminė, tikslas pats sau, gal net transcendentalinis subjektas, ir pagrindinis tos egzistencijos dėmuo yra šeimos ir tautos saugumas, leidžiantis bent jau siekti užtikrinti asmens, individo saugumą.

Ir nors operacinio uždarumo dėka aptariamas šeimų ir tautų naikinimo projektas, kaip minėta, vargu ar bus įgyvendintas, bet keliamas pavojus yra didelis. Todėl jau dabar būtina ne tik suvokti vykstančių šeimos sampratoje pokyčių esmę, bet ir konstituciškai apsibrėžti jų ribas.

Išvados

1.Tiek filosofinė refleksija, tiek transdisciplininiai tyrimai rodo, kad šeimų ir tautų tapatumą užtikrina atvirumo ir uždarumo vienovė, tam tikras leidžiantis jį išlaikyti „būdingas organizatorius“, sinergetikoje vadinamas operaciniu uždarumu.

2. Operacinį uždarumą užtikrina genetinis ir socialinis kodai. Socialinis kodas suprantamas kaip dar kūdikystėje ir vaikystėje nesąmoningai įsisavinta kultūrinė aplinka, t. y. socialinė informacija, kuri lemia individo psichikos ypatybes, gyvenamojo pasaulio suvokimą, veikia jo elgesio paternus (šablonus) ir t. t. Naujausi tyrimai rodo, kad šie kodai yra tarpusavyje susiję.

3. Šeimos ir tautos sampratas sieja komunikacinis kodas – kalba, papročiai, kultūra, istorinis paveldas ir t. t. Iki šiol nevartota komunikacinio kodo samprata leidžia tautos tapatumo problemą redukuoti į šeimos tapatumo problemą: abiejų jų tapatumo išlaikymo esmė yra ta pati.

4. Greta genetinių ryšių vienu iš svarbiausių individus į šeimą ir tautą organizuojančių tvarkos parametrų yra socialine prasme suprantami incestiniai ryšiai kaip individų saugumo garantas. Būtent saugumas yra organizuojanti individus į šeimą ir tautą jėga, kuri nulemia bet kokio tipo šeimos gyvybingumą, jos tapatumą, o šeimų irimas pirmiausiai sietinas su saugumo šeimoje praradimu.

5. Socialinio kodo esmėje glūdi individo saugumo užtikrinimas, kuris realizuojamas per šeimą. Komunikacinis kodas šį saugumą realizuoja per tautą, valstybę.

6. Siekiant užtikrinti šeimos bei jos narių saugumą, o kartu ir išlaikyti jų identitetą, būtina skatinti atsakomybę tiek pačiose šeimose, tiek asmenų atsakomybę visuomenei, būtina juridiniais aktais įteisinti tai, kas tą saugumą ir atsakomybę didina. Nes individo, šeimos ir tautos esminė vertybė yra ne jų neribota laisvė, o jų savaiminė egzistencija, leidžianti užtikrinti asmens, individo saugumą.

Literatūra

• Aleksandravičius, Povilas, „Žmogaus asmens tapatumo problema: kas keičiasi ir kas išlieka? Filosofinis ir biologinis požiūriai“, Logos, 2011, nr. 68, p. 65−71.
• Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
• Degutis, Algirdas, „Kaip galima liberalizmo tironija“, Logos, 2010, nr. 64, p. 51–61.
• Degutis, Algirdas, „Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos“, Logos, 2009, nr. 58, p. 44–53.
• Kanišauskas, Saulius, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: filosofiniai ir moksliniai aspektai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
• Kanišauskas, Saulius, „Šeimos kazusas“, egalitarizmas ir žmogiškosios vertybės“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 2, nr. 4, p. 489–501.
• Kanišauskas, Saulius, “Tolerance Boundaries and Cultural Egalitarianism,” LIMES, 2010, vol. 3, no. 1, pp. 67–79.
• Kanišauskas, Saulius, „Tabula rasa problema ir žmogiškosios vertybės“, Socialinių mokslų studijos, 2011, t. 2, nr. 3, p. 399–408.
• Kanišauskas, Saulius, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikos sintezę?“, Problemos, 2011, t. 80, p. 107–115.
• Kardelis, Naglis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2008.
• Kyčanov, Jevgenij; Lev Savicki, Sniego šalies žmonės ir dievai: Tibeto istorijos ir kultūros apybraiža, iš rusų kalbos vertė Vytautas Kauneckas, Vilnius: Vaga, 1979.
• Kuzmickas, Bronislovas, „Individo kultūrinis tapatumas“, Problemos, 2011, t. 80, p. 65–74.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2011, nr. 118-5564.
• Mesonis, Gediminas, „Konstitucijos hermeneutika: teisės ir filosofijos sintezė“, Logos, 2009, nr. 58, p. 36–43.
• Norvaišas, Saulius, „Technologijos, tinklai ir žmonės: Didysis sprogimas“, LUNI, 2009 01 22 [žiūrėta 2012 m. sausio 4 d.].
• Боринская, Светлана Александровна, «Роль генетических факторов в социальной эволюции» | Сергей Юрьевич Малков, Андрей Витальевич Коротаев (ред.), История и синергетика: методологический исследования, Москва: КомКнига, 2005, с. 63–75.
• Давыдов, Андрей Александрович, Модульный анализ и конструирование социума, Москва: Российской академии наук, Институт социологии РАН, 1994.
• Капица, Сергей Петрович; Сергей Павлович Курдюмов, Георгий Геннадьевич Малинецкий, Синергетика и прогнозы будущего, Москва: Едиториал УРСС, 2003.
• Майнцер, Клаус, «Сложность и самоорганизация возникновение новой науки и культуры на рубеже веков» | Владимир Иванович Аршинов, Владимир Григорьевич Буданов, Вячеслав Эмерикович Войцехович (ред.), Синергетическая парадигма: многообразие поисков и подходов, Москва: Прогресс-Традиция, 2000, с. 56−79.
• Назаретян, Акоп Погосович, «Универсальная история и синдром предкризисного человека» | Сергей Юрьевич Малков, Андрей Витальевич Коротаев (ред.), История и синергетика: методологический исследования, Москва: КомКнига, 2005, с. 139–163.
• Степин, Вячеслав Семенович, «Наука и философия», Вопросы философии, 2010, № 8, с. 58−75.
• Фромм, Эрих, Душа человека, Москва: Республика, 1992.
• Шуровьески, Джеймс, Мудрость толпы: почему вместе мы умнее, чем поодиночке, и как коллективный разум влияет на бизнес, экономику, общество и государство, Москва, Санкт-Петербург, Киев: Вильямс, 2007.

The Identity of Family and Nation as a Social Code and Value

Summary. The paper further analyzes the Act of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania which significantly extended the notion of family. It is attempted to show that the Act implies the liberty of family members without any commitment to the society rather than prioritizing marital relationship which ensures family stability. Thus, it might endanger the identity of the family and of the nation. The possibilities of transdiciplinary discourse framework, i.e. social synergetics, provide considerable support for the analysis of this idea. The identities of the family and of the nation are ensured by the unity of openness and covertness and a certain “characteristic organizer” which is called operational covertness, determined by mutually dependent genetic and social codes in synergetics. The social code is understood as a cultural environment which was unconsciously assimilated in infancy and childhood, i.e. social information which shapes the individual’s psychological characteristics, understanding of immediate environment and which influences behavioral patterns. The latest research indicates that social and genetic codes are heavily interdependent. The newly introduced notion of a communicative code (language, culture, customs, historical heritage) allows us to relate the family to the nation: both contain the same underlying idea of retaining identity. Taking into consideration Fromm’s insights, the paper argues that the basis of retaining the identities of the family and of the nation is almost the same as ensuring the security of individuals. Security is a power capable of organizing individuals into a family or nation; it determines all forms of family vitality and identity; a family break up is first and foremost associated with the loss of security. It is concluded that in the attempt to ensure the family’s and its members’ security and to retain its identity, it is vital to encourage responsibility within families and the citizen’s responsibility towards society. This must be legitimized by legal acts which ensure security and encourage responsibility. The main reason for this is that the underlying value for an individual, a family or the nation lies not in the unlimited freedom, but rather in the self-contained existence.

Keywords: family, nation, identity, genetic, social and communicative codes, security.