Geografijos pažinimo objektai kartu yra ir subjektai – nuolatinis pokalbis su Žeme, aplinka, vieta. Hermeneutiški yra ne tik visuomeninės, bet ir gamtinės geografijos reiškiniai bei procesai. Geografai keičia savo požiūrį į empirizmą, natūralizmą, vis glaudžiau bendradarbiauja tarpusavyje, ieško alternatyvos natūralizmui ir reliatyvizmui, siekia geografijos kaip dalyko vienovės, o kartu keičia geografijos pasaulėvaizdį. Geografijos pažangos esmė grindžiama vienybės įvairovėje principu. Šios įtampos ir jungtys leidžia mokytojui sukurti aktyvias geografijos mokymosi situacijas (1 pav.).
3. Santykis tarp geografijos mokslo (akademinės, universitetinės geografijos) ir mokyklinės geografijos yra gana sudėtingas. Jos glaudžiai susijusios, bet nėra viena kitos dalis. Mokyklinei geografijai svarbios pažintinės, vertybinės, mokinių įgūdžius formuojančios, jų gyvenimą visuomenėje lemiančios esmės. Ypač tai aktualu vidurinėje mokykloje, kurioje persikerta universitetinės ir mokyklinės geografijos turinys. Mokyklinės geografijos tikslas – ugdyti ir geografijos skaitytoją. Skaitytoją plačiąją prasme – kaip funkcinį, kultūrinį, pilietinį, raštingą mokinį ir motyvuotą geografijos naudotoją. Geografijos mokslo tikslai išreiškia metodologinį dalyko pagrindą, o didaktikos – ugdomąjį žmogaus santykį su aplinka, požiūrį į Žemę kaip vienį. Ugdymo programų kūrimo konceptai atitinka šiuolaikinę – sintezės – geografijos raidos fazę.