Straipsnis Teisinis aiškinimas kaip teisės atpažinimas įstatymų tekstuose

Santrauka. Straipsnyje aptariamas teisės normų aiškinimas kaip teismų teisėkūros idėjinis, loginis pagrindas. Objektyvaus norminio teksto aiškinimo galimybės pirmiausia siejamos su nepozityvistine teisės samprata, kuri kartu laikoma ir teisininkų tarpusavio susikalbėjimo, aiškinant teisinius aktus, pagrindu. Pats teisinis aiškinimas apibrėžiamas kaip teisės atpažinimas įstatymų tekstuose. Teisinėje valstybėje faktiškai taikomi ne įstatymai, o teisė, turinti įstatymų išraišką. Tuo grindžiamas norminių tekstų loginės prasmės prioritetas. Teisinio personalizmo požiūriu kritiškai vertinami kai kurie Lietuvos teisminio aiškinimo praktikos atvejai, priskiriantys teisei ne tik teisingumą, bet ir gailestingumą, Konstitucinio Teismo bandymas aiškinimu sukurti konstitucinę sankciją, suspenduojančią apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens dalinį politinį teisnumą iki gyvos galvos, sankcijos taikymas jos sukūrimo metu, valstybės atsakomybė už antikonstituciniu įstatymu padarytą žalą piliečių teisėms siejama su tuo, kaip suprantama teisinio aiškinimo kompetencija: aiškinimu teisės norma interpretuojamame tekste atrandama arba naujai sukuriama.

Pagrindiniai žodžiai: teisinis aiškinimas, objektyvus teisės normų aiškinimas, teisės samprata.

Įvadas

Teismų teisėkūra – naujasis laiko ženklas

Lietuvos teisinėje sistemoje ir doktrinoje ryškėja kokybiškai nauji poslinkiai, iš kurių bene ryškiausias – besiformuojanti teismų teisėkūra. Teismai vis drąsiau persiorientuoja nuo daugiau ar mažiau pasyvaus įstatymo raidės taikymo prie įstatymo loginės prasmės, bendrųjų teisės principų ar net „konstitucijos dvasios“ taikymo, teisės normų aiškinimu neretai sukurdami naują elgesio taisyklę. Tai ypač akivaizdu pastarųjų metų Konstitucinio Teismo nutarimuose. Pabrėžiama „Konstitucijos […] kūrybiško interpretavimo būtinybė“. Išplėstiniu aiškinimu kuriama Konstitucija vadinama „gyvąja Konstitucija“ ir t. t. Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Konstitucinė justicija ir demokratija: keletas sąveikos problemų“, 2005; « La constitution comme réalité normative suprême: quelques problèmes posent par l'analyse des nouvelles constitutions des pays de l'Europe centrale et orientale », 2004; Egidijus Kūris, „Konstitucijos dvasia“, 2002; Vytautas Sinkevičius, „Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribos, 2002. . Kai kurie „realistinio teisės aiškinimo“ šalininkai šia linkme eina taip toli, kad tikruoju įstatymų leidėju laiko ne norminio teksto kūrėją, o jo aiškintoją (Michel Troper) Plačiau žr. Egidijus Jarašiūnas, „Konstitucinė justicija ir demokratija: keletas sąveikos problemų“, 2005. .

Tai ženklas, kad praktiškai įveikiamas ilgai trukusio normatyvizmo ir etatizmo absoliutinimas teismų praktikoje. Normatyvizmas, tapatinęs teisę su įstatymu, ginčijo teismo teisę kurti naujas teisės normas ir darė teismą daugiau ar mažiau pasyviu įstatymo raidės taikytoju. Tuo normatyvizmas buvo konceptualiai nuoseklus: jei nėra teisės, o yra tik įstatymas, tai įstatymas gali egzistuoti tik kaip tekstinė prasmė, kuri ir yra tikroji įstatymo prasmė. Todėl įstatymo aiškinimas turi prasidėti ir baigtis normos tekstinės prasmės atskleidimu – neaiškiais (nevienareikšmiškais) terminais suformuluotos elgesio taisyklės performulavimu į aiškesnius. Kas tiesiai nepasakyta įstatyme, to jame nėra ir negali būti. Neatsitiktinai vyravo principas „leistina tik tas, kas tiesiai leista įstatymo tekstu“. Tai gerai derėjo ir su etatistine normatyvizmo nuostata: teisės kūrimas – išimtinė įstatymų leidėjo prerogatyva. Teismas – tik įstatymų taikytojas, o ne jų kūrėjas ar jų kūrimo užbaigėjas.

Teismų teisėkūra – tai praktinis teisės, o ne įstatymo viršenybės pripažinimas, pripažinimas, kad įstatymas jau nėra teisės „šaltinis“, kad jis nekuria teisės, o tik ją išreiškia, objektyvizuoja, formuluoja atsižvelgdamas į reguliuojamų socialinių santykių specifiką ir teisinio reguliavimo tikslus. Įstatymas – tai tik teisės išraiškos forma, būdas. Jei jo formuluotės neišreiškia teisės kaip teisingumo, tai jis nėra adekvati teisės išraiškos forma ir dėl to nelaikomas įstatymu nuo tos dienos, kai įsigalėjusiu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažįstamas jo neadekvatumas teisei (priešingumas Konstitucijai) Konstitucija šiuo atveju formaliai postuluojama kaip teisės sinonimas arba bent į teisę imperatyviai orientuojantis dokumentas, nors tarp teisės ir konstitucijos nėra lygybės ženklo: teisė yra fundamentalesnė vertybė, nes ne teisė taikosi prie konstitucijos, o konstitucija – prie teisės. Konstitucijos keičiasi, keičiantis teisės sampratoms. . Todėl Teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar ta forma (tekstinė prasmė), kurią įstatymų leidėjas šioje reguliavimo situacijoje suteikė teisei, adekvačiai ją išreiškia.

Prielaidos, paskatinusios formuotis teismų teisėkūrai

Galima nurodyti teorines (konceptualias) ir normines šios tendencijos legalizavimo prielaidas.

Teorinės (konceptualios) prielaidos

Iš teorinių (konceptualių) prielaidų pirmiausia paminėtina nepozityvistinė teisės samprata ir jos principinė išvada: teisė yra fundamentalesnė vertybė negu įstatymas ir ji ne visada sutampa su įstatymu. Iš šios sampratos išplaukiantis teisės viršenybės principas faktiškai įpareigoja teismus taikyti ne įstatymą, o teisę. Tai yra pripažinęs ir Konstitucinis Teismas: „visos valstybės institucijos turi remtis teise ir paklusti teisei“ Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2002. (nors pats Konstitucinis Teismas niekur nėra išaiškinęs, kaip jis supranta tą teisę, kuria ragina vadovautis).

Vadinasi, teisės viršenybės (viešpatavimo) sąlygomis aiškinti taikomus įstatymus – tai spręsti klausimą, ar įstatymai atitinka teisę: atpažinti, kaip adekvačiai šis konkretus įstatymas (norminis tekstas) išreiškia, formuluoja konkrečios situacijos atžvilgiu bendruosius teisės reikalavimus, kuriuos taikyti kiekvienu atveju įpareigoja teisės viršenybės (teisinės valstybės) principas.

Tai patikslina teisinio aiškinimo objektą ir jo prioritetus: iškėlus į pirmą vietą teisę, į pirmą vietą reikia iškelti ir loginę (teisinę) taikomo įstatymo prasmę. Tada tam tikru mastu išplėstai gali būti aiškinamas net ir kategoriškai suformuluotas Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies tekstas: „teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“. „Klausyti įstatymo“ šiame kontekste jau reikštų spręsti, kaip taikomame įstatyme yra įkūnyti teisės reikalavimai, nes įstatymu, kaip sakyta, dabar laikomas ne bet kuris įstatymas, o tik formuluojantis teisei (Konstitucijai) nepriešingą elgesio taisyklę (teisinis įstatymas). Konstitucinis Teismas yra institucinis viso to garantas.

Norminės arba juridinės prielaidos

Teismų teisėkūrą tam tikru mastu legalizuoja ir kai kurie naujieji Lietuvos įstatymai: Civilinis kodeksas, kurio I skyrius suteikia teismams teisę teisinio reguliavimo spragų atvejais taikyti bendruosius teisės principus (1.8 str. 2 d.), o aiškinant įstatymus ir juos taikant įpareigoja „vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais“ (1.5 str. 4 d.), trumpiau sakant, vadovautis teise. Teisės aktų aiškinimo srityje tai irgi reiškia netiesioginį įpareigojimą teikti prioritetą loginei taikomų įstatymų tekstų prasmei, t. y. įstatymų teksto aiškinimas turi baigtis jame išdėstytų teisės reikalavimų atpažinimu ir jų taikymu, nes įstatymas teisinėje valstybėje, kaip sakyta, tik skelbia teisę, konkretina jos išraišką.

Šia linkme teismus orientuoja ir Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalies suteikta teismams teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienu atveju, kai iškyla abejonė dėl taikomo įstatymo konstitucingumo, o tiksliau – dėl jo atitikties teisei; taip pat ir konstitucinė nuostata: negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai (7 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teisėjas kiekvieną kartą, taikydamas bet kurį įstatymą, yra Konstitucijos įpareigotas mąstyti, ar šis įstatymas ar konkretus jo straipsnis neprieštarauja teisei (Konstitucijai). Tai dar vienas įrodymas, kad teismai faktiškai yra įpareigoti taikyti ne įstatymus, o teisę, turinčią įstatymo pavidalą.

Teismų teisėkūros vidinio prieštaringumo suvokimas

Stebint teisinių tekstų aiškinimo pagrindu besiformuojančią teismų teisėkūrą natūraliai kyla klausimas: kurlink ji juda – žmogaus teisių apsaugos didinimo ar naujų grėsmių toms pačioms teisėms kėlimo linkme? Į šį klausimą nėra vienareikšmiško atsakymo, nes kiekviena žmogaus akcija, taip pat ir teismų teisėkūra yra prieštaringa: teigiamybės, jei tik jomis neatsargiai, nekvalifikuotai naudojamasi, virsta priešybėmis. Grėsmės žmogaus teisėms, iki tol kilusios iš įstatymų leidėjo, dabar gali kilti ir iš savitai įstatymus aiškinančio teismo. Tokia grėsmė realiai egzistuoja, kol nėra Lietuvos sąlygomis išplėtotos teisės normų aiškinimo teorijos ir reglamentacijos, kol teismai nėra aiškiai pasakę savo nuomonės arba apsisprendę, kokia teisės samprata jie pasirengę vadovautis aiškindami norminius tekstus. Prezidento apkaltos byla, su ja susiję Konstitucinio Teismo nutarimai, pripažinę Prezidentą pažeidus Konstituciją, sulaužius priesaiką, ir po jų sekę bendrosios kompetencijos teismų nuosprendžiai, toje pačioje byloje išteisinę Prezidentą, šį nuogąstavimą patvirtina.

Todėl siekis bent konceptualiai valdyti teismų teisėkūrą suponuoja du pagrindinius klausimus: 1) kuo turi remtis teisinių tekstų aiškinimas, kad jo išvados turėtų intersubjektinę reikšmę, būtų suprantamos bent teisinį išsilavinimą turintiems specialistams, prisidėtų prie visuomenės teisinės sąmonės, grindžiamos vienodu teisės supratimu, formavimo ir 2) kokios yra bent statistinės teisės normų aiškinimo ribos, kad būtų galima skirti konceptualiai būtiną išplėstinį aiškinimą nuo piktnaudžiavimo aiškinimu, kad teismas nepažeistų konstitucinio valdžių padalijimo principo (neperimtų parlamento kompetencijos) ir taip nevirstų nauja nekontroliuojama grėsme žmogaus teisėms. Žodžiu, kad vieno kraštutinumo įveikimas nevirstų nauju kraštutinumu (pasyvus tekstinės prasmės taikymas – pernelyg plačiu norminių tekstų aiškinimu). Šie ir kiti klausimai vis dažniau ir Lietuvoje tampa mokslinių tyrimų objektu Žr. Valentinas Mikelėnas, „Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos“, 1997; Remigijus Šimašius, „Teisės aiškinimas ir jo privalomumas“, 2004. Beveik kiekviename straipsnyje teisės aiškinimo problemas vienaip ar kitaip kelia autoriai, svarstydami įvairius Konstitucijos taikymo klausimus. .

Ar teisinis tekstas gali būti aiškinamas objektyviai?

Teismų teisėkūra, kildama iš teisinio teksto aiškinimo, jį atitinkamai sureikšmina ir dėl to suponuoja jo kokybės klausimą, kuris formuluojamas kaip aiškinimo objektyvumo klausimas. Teisės teorijoje nėra vienareikšmiško atsakymo į jį. Diskusijos dalyviai yra susiskirstę į „subjektyvistus“ ir „objektyvistus“. Vokiečių teisininkai – „objektyvistai“ (K. Larenz, C. W. Canaris ir kt.) mano, kad teisinis aiškinimas turi siekti rezultatų, nepriklausomų nuo interpretuotojo psichologijos, norų, individualios patirties, politinės valios, t. y. siekti tiesos ir teisingumo Žr. Karl Larenz, Claus-Wilhelm Canaris, Methodenlehre der Rechtswissenschaft, S. 153. , kiti autoriai (jų dauguma) tai kritikuoja ir mano, kad teisinis aiškinimas yra žmonių veikla, be to, susijusi su interpretuotojo kvalifikacijos individualumu, asmenine patirtimi, vertinimais ir dėl to negali būti objektyvi Žr. Bernd Rüthers, Axel Birk, Rechtstheorie: Begriff, Geltung und Anwendung des Rechts, S. 511–519; F. Klaus Röhl, Allgemeine Rechtslehre, S. 591–611. .

Šiame ribotos apimties straipsnyje nėra galimybių plačiau aptarti šios diskusijos, jos metodologinių pagrindų arba kritiškai įvertinti diskutuojančių šalių argumentus. Tenka apsiriboti tik kai kuriomis metodologinio pobūdžio pastabomis, galinčiomis sustiprinti argumentus tų autorių, kurie vis dėlto mano, kad teisės normų aiškinimas nėra vien tik subjektyvios valios reiškimosi sritis, nes pati teisė yra ne tik subjektyvios, bet ir objektyvios realybės (gamtos ir žmogaus išlikimo būtinybės determinuotų interesų) vienovė.

Kad diskusija dėl teisinio aiškinimo objektyvumo būtų vienareikšmiška, pirmiausia svarbu bent bendrais požymiais susitarti, ką laikysime „objektyviu aiškinimu“, nes objektyvumas teisėje turi šiek tiek kitokią prasmę negu filosofijoje. Filosofijoje „objektyvu“ yra visa tai, kas atsiranda ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios. Teisėje taip suprasti objektyvumą būtų iš viso neįmanoma, nes pati teisė, kaip žinoma, yra žmonių kūrinys (interesų ir valios integralumo išraiška), todėl filosofiškai gali būti traktuojama tik kaip subjektyvi realybė. Bet teisė yra ne bet koks žmogaus kūrinys, o objektyviai egzistuojančių interesų išreiškimas specialaus elgesio taisykle. Egzistencinių žmogaus interesų objektyvumas pasireiškia jų būtinumu: žmonės negali atšaukti savo pagrindinių egzistencinių interesų, jais nesivadovauti (priešingu atveju neišliktų ir negalėtų plėtotis kaip asmenybės) ir kartu negali įgyvendinti savo interesų ignoruodami kitų visuomenės narių interesus, ypač demokratinėje visuomenėje, kur kiekvienas jos narys ryžtingai gina savo teises (interesus) naudodamasis tomis pačiomis teisinėmis institucijomis, ta pačia konstitucija ir tais pačiais įstatymais. Pripažinimas visų visuomenės narių teisės subjektais įpareigoja vienodai traktuoti kiekvieno visuomenės nario teisėtus interesus, juos ginti vienodo veiksmingumo valstybės priemonėmis, pačią teisę sieti su teisingumu ją apibrėžiant kaip leidimų ir paliepimų vienovę.

Visa tai formuoja demokratinės teisės objektyvumo turinį – konkrečių įstatymų teisinės vertės nustatymo kriterijų. Jei teisinis aiškinimas yra šio teisės turinio atpažinimas konkrečiuose įstatymų tekstuose, tai jis negali būti pernelyg „kūrybiškas“.

Teisėkūra nėra teisės aiškinimo specifinė paskirtis

Mūsų konstitucionalistai, norėdami pateisinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo didelį aktyvumą aiškinant teisinius tekstus, pabrėžia teisinio aiškinimo kūrybiškumą, bet nesvarsto to kūrybiškumo ribų klausimo. Būtinybė kūrybiškai aiškinti norminį tekstą nekelia abejonių (be kūrybiškumo joks aiškinimas nėra įmanomas). Klausimas yra kitas – kaip toli gali siekti šis kūrybiškumas (teisėtos kūrybingumo apimties problema), kad juo nebūtų piktnaudžiaujama, nebūtų pernelyg išplečiama jo kompetencija, dėl kurios pats aiškinimas rizikuotų prarasti savo tapatybę ir virstų kita procedūrine kokybe – kontrabandine teisėkūra? Tai reiškia, kad kūrybiškumo aiškinant įstatymų tekstus neturėtų būti per daug, kad tuo „per daug“ nebūtų paneigiama autentiškoji teisinio aiškinimo paskirtis, pats aiškinimas neįsivogtų į įstatymų leidėjo kompetenciją, nesikėsintų į konstitucinį valdžių padalijimo principą. Svarbu pabrėžti, kad teisinio aiškinimo tikslas pirmiausia yra ne kurti naują elgesio taisyklę (teismų kūryba – ne taisyklė, o taisyklės išimtis), o atpažinti teisės reikalavimus konkrečiame įstatymo tekste ir atpažinus juos taikyti.

Jei teismų vykdomas aiškinimas bet kada galėtų virsti savarankiška teisėkūra, tai būtų pažeistas valdžių padalijimo principas ir teismas pasikeltų virš suvereno – tautos ir parlamento arba su juo susilygintų. Teismų teisėkūra tik tiek teisėta, kiek skirta užpildyti teisinio reguliavimo spragas arba pašalinti tokio reguliavimo neapibrėžtumą. Priešingu atveju norminis tekstas būtų vertinamas, jo privalėjimo ribos nutrinamos, prasidėtų sunkiai valdoma teismų savivalė, kuri darytų teismų sprendimus neprognozuojamus, sunkiai pagrindžiamus intersubjektinę reikšmę turinčiais argumentais, formuotų visuomenės teisinėje sąmonėje tam tikrą teisinę sumaištį ir galiausiai kėsintųsi į teisinės tvarkos apibrėžtumą bei žmogaus teisių saugą. Atsiradus per daug „gyvosios teisės“, ji asocijuotųsi su teisės nebuvimu ir institucijų voliuntarizmu.

Objektyvaus aiškinimo tikslas – atpažinti norminiame tekste teisę

Teisinėje valstybėje, kaip sakėme, faktiškai taikomi ne įstatymai, o teisė, kuri negali būti kitaip atpažįstama konkrečių įstatymų tekstuose kaip tik juos aiškinant jų atitikties teisei požiūriu. Teisė, kiek ji „perdirba“ konkrečios visuomenės vyraujančių vertybių sistemą į visuotinai privalomą ir visų asmenų lygiateisiškumą pripažįstančią elgesio taisyklę, yra visus teisininkus ir visus kitus teisės subjektus vienodai įpareigojanti. Ji kartu yra ir visų teisės subjektų, taip pat ir teisininkų tarpusavio susikalbėjimo pagrindas, vadinasi, yra ir norminių tekstų „objektyvaus“ aiškinimo pagrindas. Ši teisė sukonkretinama visuotinai pripažintais teisės principais, iš kurių paminėtini: visų teisės subjektų lygiateisiškumas, niekas negali būti teisėjas savo paties byloje, įstatymas atgaline data negalioja, išankstinis teisės normų pobūdis ir kt.

Bet jei teisės „nėra“, o įstatymų aiškinimas yra ne teisės, o tik įstatymų leidėjo permanentinės valios atpažinimas konkrečiame įstatyme, tai, suprantama, kad toks įstatymų aiškinimas bus subjektyvus, nes subjektyvus čia yra pats aiškinimo objektas – įstatymų leidėjo valia, kiekvienu atveju galinti būti vis kita – tai priklauso nuo to, kaip keisis jos pusėje stovinčios jėgos persvara ir kaip griežtai įstatymų leidėjas kontroliuos teismus, aiškinančius ir taikančius jo valią.

Aiškinimui nesuteikia objektyvumo ir manymas, kad konstitucinio teismo teisėjus, aiškinant konstitucijos tekstą, varžo tik „pačios interpretuojamos konstitucinės teisės esmė“ ir „konstitucinis teisminis procesas“ Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Konstitucinė justicija ir demokratija: keletas sąveikos problemų“, p. 80. . Šis argumentavimas slepia loginės rato klaidos circulus in demonstrando arba circulus vitiosus grėsmę: konstitucija aiškinama remiantis „konstitucinės teisės esme“, o „konstitucinės teisės esmė“ grindžiama ta pačia konstitucija. A įrodinėjamas remiantis B, o B įrodinėjamas remiantis A. Vengiant šios klaidos būtina išeiti už konstitucijos ribų, t. y. į nepozityvistinę teisės sampratą, kurioje, kaip minėta, yra juridizuotos vyraujančios toje visuomenėje vertybės, kurioms įtvirtinti ir apsaugoti kuriama pati konstitucija ir jomis remiantis aiškinama konstitucija. Čia kaip tik yra tas atvejis, kai teisė ir konstitucija nesutampa ir paaiškėja teisės fundamentalumo persvara konstitucijos atžvilgiu.

Aiškiai neformuluojant bendros teisės sampratos Teisės samprata – pagrindinis norminių tekstų aiškinimo metodas. Teisės normų aiškinimas visada suponuoja būtinybę aiškiai formuluoti teisės sampratą, kurią teisės viešpatavimo sąlygomis norminio teksto interpretuotojas ir siekia atpažinti, atrasti konkrečių įstatymų tekste, jį (tekstą) legalizuoti teisės vardu, nes žino, kad taip suprantama teise privalėjo vadovautis ir šį įstatymų tekstą formulavęs įstatymų leidėjas. Remdamiesi tokia samprata gali susikalbėti ne tik teisininkai, skirtingos teisinės institucijos, bet ir teisininkai su visuomene. Visuomenės teisinės sąmonės formavimasis irgi įmanomas tik aiškios teisės sampratos pagrindu, nes tik teisės samprata gali būti tas principas, kuris kuria teisinę sąmonę kaip pažiūrų sistemą, palaiko jos stabilumą. Jei samprotaujama tik apie „konstitucinius principus“, „teisinės valstybės principą“, bet neformuluojama teisės samprata, kuria interpretuotojas slaptai ar viešai vadovaujasi, tai kyla grėsmė, kad ir „konstituciniams principams“, ir „teisinės valstybės principui“ gali būti suteikiama savavališka, subjektyvistinė prasmė, kuri darys išaiškintą normą nesuprantamą kitiems teisininkams bei visuomenei.Juk „konstituciniai principai“ ir „teisinės valstybės principai“, kaip sakyta, neturi ir negali turėti savarankiškos vertės, nes yra išvedami ne iš ko kito, o iš tos pačios teisės sampratos ir tik tiek yra legitimiški, kiek gali būti traktuojami kaip teisės principai. O jeigu taip, tai kiekvienoje naujai besikuriančioje teisinėje sistemoje pirmiausia svarbiau diskutuoti ne dėl „konstitucijos principų“, o dėl aiškiai formuluojamos teisės sampratos, nes ji – šaltinis, iš kurio išsirutulioja visos teisinės sąvokos, teisės principai, teisinės institucijos, jų funkcijos, kompetencijos ir praktinių sprendimų vertybinės nuostatos kaip teisininkų, teisininkų ir visuomenės susikalbėjimo pagrindas. Jei šis klausimas apeinamas, tai teisės aktų aiškinimas visada bus daugiau ar mažiau subjektyvistinis, tokiu aiškinimu grindžiami teismų sprendimai nesudarys vientisos sistemos, pagrįstos bendra vertybių sistema ir nuosekliu jos laikymusi. Dėl tokio pagrindo stokos kils daug nesusikalbėjimų ir nesusipratimų tarp pačių teisininkų. Dabartinė Lietuvos teismų praktika, manau, daugeliu atvejų tai patvirtina ir paaiškina. , teisėjai-teisininkai neturi bendromis vertybėmis pagrįstos kvalifikacijos, neturi to jungiančio vertybinio prado, kuris suvienodintų, supanašintų kvalifikacijas skirtingų teisėjų, nors ir baigusių tuos pačius teisės fakultetus. Pripažinti subjektyvistinį teisinių tekstų aiškinimą – tai pripažinti, kad nėra teisininkų kvalifikacijos kaip ko nors vientiso, pagrįsto vienodomis konkrečioje visuomenėje vyraujančiomis vertybėmis, arba tos vertybės yra taip neapibrėžtos, kad jų neįmanoma atpažinti konkrečiose bylose, ir todėl yra nepakankamos skirtingiems teisėjams ir skirtingiems teismams vienodai arba bent panašiai aiškinti tuos pačius įstatymų tekstus.

Be teisės sampratos, kaip lemiančios „objektyvų norminio teksto aiškinimą“, galima nurodyti ir kitus veiksnius:

Sisteminis aiškinimas neišvengiamai susijęs su tam tikro masto norminių tekstų nuvertinimu. Problema čia yra ta, iki kiek norminio teksto nuvertinimas yra teisėtas, padeda tiksliau atpažinti teisę ir kur šis nuvertinimas tampa kontrabandiniu įsivogimu į įstatymų leidėjo kompetenciją? Tai subtilus klausimas, kuris negali būti reglamentuojamas, o tik suvokiamas turint aukštą teisinę kvalifikaciją. Pernelyg nuvertintą norminį tekstą keičiant abstrakčiu „teisinės valstybės principu“, kaip tik ir atsiveria galimybė subjektyviai ir autoritariškai aiškinti konkrečias teisės normas, nes tada pripažįstama, kad tos normos neturi aiškiai apibrėžtos formos (teksto) ir tą formą – tekstą joms kiekvienu atveju suteikia interpretuotojo subjektyvioji valia, kuri skirtingų interpretuotojų gali būti vis kita.

Apskritai neigti galimybę objektyviai aiškinti įstatymų tekstus – tai nusišalinti nuo problemos sprendimo arba sprendimą pakeisti šnekėjimu apie jį. Ką duoda pripažinimas, kad norminis tekstas negali būti aiškinamas objektyviai? Nebent tik tai, kad norima pasiteisinti, jog šioje srityje nieko nereikia daryti, nieko nereikia tobulinti (kaip yra, taip yra), kad pats norminio teksto aiškinimas nėra mokslinė problema ir kad čia nereikia tikėtis jokios pažangos. Visas aiškinimo problemas čia vienu ypu išsprendžia tie, kuriems suteikta galutinio sprendimo (aiškinimo) teisė. Todėl neverta gaišti laiko rašant studijas apie teisinių tekstų aiškinimą, kaip neturinčias praktinės reikšmės. Ar ne taip „operatyviai“ ir „aiškiai“ teisinio aiškinimo problemas sprendė totalitariniai režimai? Bet ar toks sprendimas priimtinas demokratinei visuomenei, kur svarbiausios yra žmogaus teisės ir kur skelbiama ne įstatymo, o teisės viršenybė?

Būtent žmogaus teisės ir jų viršenybė reikalauja aiškinti įstatymų tekstus objektyviai, nes teisė (arba žmogaus teisės) ir yra tokio aiškinimo ieškomasis objektas, kurio visi to paties norminio teksto aiškintojai turi ieškoti, jį aiškinimu atrasti ir taikyti. Šveicarijos Konstitucijos 5 straipsnis, nustatydamas, kad „valstybės veiksmų pagrindas ir ribos yra teisė“ Bundesverfassung der Schweiz, S. 2. , teisę laiko ir teisinio aiškinimo ribų lėmėja: visus įpareigoja vienodai aiškinti tuos pačius teisinius tekstus remiantis tomis vertybėmis, kurių integrali reiškėja yra teisė.

Vadinasi, prasminga kalbėti apie teisinio aiškinimo tobulinimą, versti jį (teisinį aiškinimą) mokslinio tyrimo objektu tik tuo atveju, jei a priori pripažįstame, kad toks aiškinimas ne tik gali būti objektyvus, bet ir privalo toks būti, nes su juo susijusi reali žmogaus teisių apsauga, teisininko kvalifikacijos teisinė vertė ir socialinis prestižas. Ta kvalifikacija matuojama vienu mastu: kiek ji pajėgi aiškinamuose norminiuose tekstuose atpažinti intersubjektinę reikšmę turinčius teisės reikalavimus ir jų taikymo pagrindu priimti teisę atitinkančius, vadinasi, nuspėjamus ir suprantamus bent specialistams sprendimus.

Jei nežinome, kas yra teisė, tai nežinome, kas yra teisingumas, kokia elgesio taisykle jis gali būti autentiškai išreikštas, nežinome, ko konkrečiai ieškoti įstatymų tekstuose juos aiškinant. Tokiu atveju aiškinti norminius tekstus reikštų tik suprasti rašytinį įstatymų tekstą. Bet tada kiekvienas rašyti ir skaityti mokantis asmuo gali būti teisėjas. Neatsitiktinai po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje sovietinė valdžia skyrė teisėjais asmenis, neturinčius jokio teisinio išsilavinimo, net ir vidurinio, o baigusius kartais tik šešių skyrių pradžios mokyklas. Ir iš tiesų, jei nėra teisės, o tik įstatymas, tai kodėl rašyti ir skaityti mokantis bei kai kuriuos specialius įstatymų terminus išmokęs asmuo negali būti teisėju?

Vadinasi, tie autoriai, kurie kritikuoja bandymą objektyviai aiškinti įstatymų normas, vienaip ar kitaip remiasi pozityvistine teisės samprata, ją propaguoja, teisę tapatina su bet kuriuo įstatymu ir dėl to daro nuoseklią išvadą apie subjektyvistinį teisės normų aiškinimą kaip vienintelį logišką. Bet čia kyla klausimas, ar konstitucinės justicijos sąlygomis įmanoma pozityvistinės teisės sampratos praktika, ypač tais atvejais, kai teisę kreiptis į konstitucinį teismą turi ir piliečiai? Pozityvistinė teisės samprata faktiškai yra ne teisės samprata, o teisės neigimo samprata. Ignoruojant teisę atitinkamai panaikinama pati galimybė objektyviai („teisingai“) aiškinti norminius tekstus: „teisūs“ kaip sakėme, tada, gali būti tik tie, kurie turi galutinio sprendimo teisę. Jų teisinio teksto išaiškinimai tik todėl yra „objektyvūs“ ir „teisingi“, kad yra galutiniai, neskundžiami ir visiems privalomi. Loginį aiškinimų autoritetą ir privalėjimą čia pakeičia žinybinis interpretuotojo autoritetas ir jo sprendimų privalėjimas, kurie kaip tik ir naikina teisinio aiškinimo skirstymą į subjektyvų ir objektyvų. Šių faktų akivaizdoje, matyt, neatsitiktinai mūsų teisėjai, susirinkę į kvalifikacijos kėlimo kursus, dažnai aiškinasi, kaip įstatymų tekstuose atpažinti ne teisę, o aukštesnio teismo teisėjų nuomonę, nuo kurios priklausys žemesnio teismo priimtų sprendimų ar nuosprendžių, apskųstų apeliacijos ar kasacijos tvarka, galiojimas.

„Objektyvus aiškinimas“ nereiškia, kad yra koks nors griežtas kriterijus, leidžiantis kiekvieną kartą tiksliai skirti „objektyvų“ aiškinimą nuo „neobjektyvaus“. Tai tik metodologinis principas, skatinantis vengti teisės samprata ir jos principai nepagrįstų ar jai prieštaraujančių norminio teksto aiškinimų. Pavyzdžiui, ar gali teismas išaiškinti taikomą baudžiamąjį įstatymą taip, kad jis leistų konkrečioje byloje pripažinti asmenį kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir kartu neskirti bausmės (Dailidės, kaltinamo genocidu, baudžiamoji byla, 2006)? Kaltės pripažinimas neskiriant bausmės – tai ne teisingumo vykdymas, o tik moralinis tos veikos įvertinimas. Tai sustojimas pusiaukelėje vykdant teisingumą, tai pakeitimas ar bent papildymas teisingumo gailestingumu. Abiem atvejais – tai teisės ir jos specifikos ignoravimas: teisė, kaip žinoma, yra tik teisinga, bet negailestinga. Gailestingumas nebūdingas teisės prigimčiai tik todėl, kad jai būdingas teisingumas. Jei teismas mano, kad bausmė konkrečiu atveju nebūtina (netikslinga), tai, remiantis BK, jis gali tai padaryti nekonfliktuodamas su teise: paskyręs bausmę gali atidėti jos vykdymą (75 str.) arba atleisti nuo bausmės (76 str.). Tai įstatymo numatytos teisingumo vykdymo išimtys.

Teismo nuosprendis, kuriame asmeniui, pripažintam padarius nusikaltimą neskirta bent formaliai konkreti bausmė, jau bus ne tik visuomenei, bet ir teisininkams nesuprantamas arba bent sunkiai suprantamas. Nesuprantamas todėl, kad šiuo atveju panaikinamas teisinio susikalbėjimo pagrindas – teisingumo vykdymas, kurį sieti su baudžiamumu pirmiausia įpareigoja teisė. Jei netaikoma sankcija, tai nevykdomas teisingumas (teisė kaip teisingumas negali būti pusinė ar dalinė, ji visa arba jos nėra). Toks kaltu pripažintas, bet nebaustas asmuo negali būti laikomas net teistu, nes jis nebuvo teismo baustas. Teistumas yra tiesioginė baudžiamumo pasekmė, o baudžiamumas – teisingumo vykdymo pasekmė. BK teistais pagrįstai laiko tik tuos asmenis, kuriems paskirtos bausmės (97 str. 2 ir 3 d.). Tokia teistumo samprata atitinka teisės, kaip leidimų ir paliepimų vienovės, sampratą. Aiškinti, ką reiškia „apkaltinamasis nuosprendis“, tai aiškinti, kad tokio nuosprendžio sudėtį būtinai turi sudaryti du elementai: pripažinimas asmens padarius nusikaltimą ir bausmės skyrimas. Bausmė – teisingumo vykdymo instrumentas. Be jos negali įvykti teisingumas kaip asmens teisių siaurinimas arba likvidavimas atsižvelgiant į tai, kokias pareigas vykdyti ir kokiu mastu kaltas asmuo buvo atsisakęs naudodamasis tam tikra jam suteikta teise.

Teisės normų aiškinimas neskiriant teisinės problematikos nuo etinės

Aiškiai nesuformulavus teisinių tekstų aiškinimo pagrindų (teisės sampratos) sunku ir kitais atvejais skirti teismų sprendimuose teisinę problematiką nuo etinės, teisingumo vykdymą nuo gailestingumo, malonės ar socialinio solidarumo akcijų. Dėl to pasidaro neaiškios ir teismų kompetencijos ribos. Iš tiesų, kuo remiantis galima nesavavališkai nustatyti bendrosios kompetencijos teismų arba konstitucinio teismo kompetencijos ribas?

Teisės viršenybės sąlygomis tokių ribų niekas kitas negali nustatyti kaip tik teisės specifika. Teismas, kiek jam pavesta saugoti teisę, sprendžia tik tuos klausimus, kurie susiję su teisingumo vykdymu, t. y. su teisės specifikos veikimu, specifikos, kuri, deja, neegzistuoja, jei remiamasi pozityvistine teisės samprata, kuri gali priskirti teisei bet kokias funkcijas, taip pat ir gailestingumo vykdymo. Remiantis pozityvistine teisės samprata, kokias ribas nustatys įstatymas, tokios jos ir bus; teisė čia neturi jokios specifikos, nes tokios teisės tiesiog „nėra“, o yra bet kokią elgesio taisyklę formuluoti pasiruošęs įstatymas. Jei įstatymų leidėjas priskirs „teisei“ ir „gailestingumo vykdymą“, tai „teisė“ bus ir gailestinga, nesvarbu, kaip ji tada derės su teisingumu. Teisė, kiek ji yra „sunormintas teisingumas“, arba leidimų ir paliepimų vienovė, tiek ji „sako“: teismui pavesta vykdyti tik teisingumą (teisę), todėl jis neturi teisės vykdyti gailestingumo: gailestinga teisė jau nebūtų teisė, nes nebebūtų teisinga. Lietuvos Konstitucinis Teismas, 1998 m. spręsdamas gerai žinomą klausimą, ar mirties bausmė, įtvirtinta BK 105 straipsnyje, atitinka Konstituciją, manė, kad teisei būdingas ir gailestingumas, kad šį gailestingumą jis gali atrasti grynai teisinio pobūdžio Konstitucijos normose principuose (18, 19 str. str. ir 21 str. 2 d.) ir kad jo „atrastas“ gailestingumas lygiai taip pat visus įpareigoja kaip ir teisingumas. Bandymas gailestingumą atpažinti minėtuose Konstitucijos straipsniuose – tai kartu ir pripažinimas, kad mirties bausmės panaikinimas yra teisinė problema. Bet jei ši problema teisinė, tai ją sprendžiant galioja tik teisiniai argumentai, pirmiausia visų teisės subjektų lygiateisiškumas, jų lygybė prieš įstatymus ir teismą. Tai esminis teisės principas, jis įpareigoja teismus vienodai branginti kiekvieno asmens gyvybę, neteikti nė vienam santykio dalyviui pranašumo, ginti kiekvieno asmens teisę gyventi vienodo veiksmingumo priemonėmis. Visi kiti teisės principai yra išvestiniai iš šio principo kaip jo konkretizacijos.