Studija Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia pagal Lietuvos teismų praktiką

Santrauka. Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas yra viena iš naujausiai reglamentuojamų tiekėjo teisių gynimo priemonių pagal ES ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisę. Nepaisant to, Lietuvos teismų praktikoje ši priemonė taikoma seniai. Nacionaliniai teismai išplėtojo būtinąsias sąlygas, kurios privalomos siekiant pripažinti tiek patį viešąjį pirkimą, tiek jo pagrindu sudarytą sutartį neteisėtais. Įtvirtinus norminį reguliavimą teisės aktuose, nacionaliniams teismams kyla būtinybė reaguoti į kintamą teisinę aplinką ir pritaikyti jų suformuotus minėtos teisių gynimo priemonės taikymo reikalavimus prie naujų teisės aktuose įtvirtintų kriterijų. Šiam tikslui įgyvendinti yra būtinas esamos nacionalinės teismų praktikos minėtoje srityje tyrimas ir jos vertinimas. Šie uždaviniai yra šios publikacijos objektas.

Pagrindiniai žodžiai: viešasis pirkimas, viešojo pirkimo sutartis, viešųjų pirkimų teisė, Lietuva, Europos Sąjunga.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia teismine tvarka: būtinosios sąlygos5
3. 2. Atsisakymas pripažinti sutartį negaliojančia28
4. Išvados36
5. Literatūra37
1. Norminiai teisės aktai37
2. Specialioji literatūra37
3. Praktinė medžiaga37
6. The Ineffectiveness of a Public Contract According to Lithuanian Case-Law38

Įvadas

Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia yra svarbi tiekėjų teisių gynimo priemonė (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Žr. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 1996. (toliau – VPĮ) 93 str.), kurios tinkamas, konceptualus ir nuoseklus taikymas turi didelę reikšmę efektyviai ginant tiekėjų teises viešuosiuose pirkimuose. Ši priemonė yra įtvirtinta ES viešųjų pirkimų direktyvose, skirtose teisėms ginti (angl. Remedies directives) Žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo. , taip pat nacionalinėje teisėje. Tačiau Lietuvos teisės ypatumas yra tas, kad dar iki tol, kol nurodyta tiekėjų teisių gynimo priemonė buvo įtvirtinta ES ir nacionalinėje viešųjų pirkimų teisėje, Lietuvos teismai gausiai taikė šią priemonę ir suformavo privalomas įgyvendinti taisykles analogiškomis teisinėmis situacijomis. Be to, ši praktika buvo ir yra aktyviai plėtojama, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) sisteminama ir apibendrinama, pateikiant privalomus išaiškinimus (ratio decidendi) žemesnių instancijų teismams. Taigi, kitaip nei daugelis ES valstybių narių, Lietuva priskirtina prie valstybių pionierių, kurioje ilgą laiką iki nurodytos tiekėjų teisių gynimo priemonės reglamentavimo ES ir Lietuvos norminiuose teisės aktuose ši priemonė jau buvo taikoma, remiantis bendruoju negaliojančių sandorių teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Civiliniame kodekse.

Ši publikacija yra aktuali tuo, kad svarbu išanalizuoti Lietuvos teismų viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia srities praktiką, kai šios praktikos evoliucija prasidėjo iki aptariamos tiekėjo teisių gynimo priemonės reglamentavimo rašytiniuose ES ir Lietuvos nacionaliniuose teisės šaltiniuose. Neabejojama, kad teismai turi prisitaikyti prie naujai įtvirtinto teisinio reguliavimo ir atsižvelgdami į jį formuoti savo praktiką. Pozityviosios teisės ir jau iš dalies suformuotos Lietuvos teismų praktikos sinchronizacija yra svarbi siekiant viešųjų pirkimų tikslų, todėl nacionalinės teismų praktikos ypatumų mokslinis tyrimas yra svarbus norint pasiekti minėtą suderinamumą ir užtikrinti pozityvią viešųjų pirkimų teisės dinamiką.

Atsižvelgiant į tai, šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti Lietuvos teismų praktiką taikant tiekėjo teisių gynimo priemonę – viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia, ištirti būtinas šio svarbaus elemento taikymo teisines prielaidas, taip pat išanalizuoti atsisakymo nurodytu būdu ginti tiekėjo teises teisines sąlygas. Šioje publikacijoje neanalizuojami norminiai ES teisės aktai, taip pat VPĮ teisės normos, kuriomis įtvirtinama aptariama teisių gynimo priemonė, išskyrus tiek, kiek pagal kontekstą tai yra būtina Plačiau apie viešojo pirkimo sutarties negaliojimo reglamentavimą ES ir Lietuvos teisės aktuose žr. Deividas Soloveičikas, Karolis Šimanskis, „Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę“, 2012. . Šia publikacija koncentruojamasi išimtinai į Lietuvos teismų, iš dalies ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) nagrinėtas bylas ir jose suformuotas privalomas teisės aiškinimo taisykles nurodytoje srityje.

Šį straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje darbo autoriai analizuoja LAT formuojamą sutarties pripažinimo negaliojančia praktiką, tiria teismų taikomas sąlygas ir taisykles, kad viešojo pirkimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia. Antrojoje publikacijos dalyje aptariamos bendrosios taisyklės išimtys, t. y. analizuojami teisiniai reikalavimai, kurie taikomi išsaugant viešojo pirkimo sutartį ir jos galiojimą, nepaisant to, kad tokia sutartis buvo sudaryta pažeidžiant teisinio reglamentavimo imperatyvus. Darbo pabaigoje pateikiamos mokslinės analizės išvados.

Rengiant publikaciją buvo remiamasi ES ir Lietuvos norminiais teisės aktais, moksline literatūra ir gausia teismų praktika.

1. Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia teismine tvarka: būtinosios sąlygos

Dėl neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties kvalifikavimo ir jo padarinių teismų pirmiausia turėjo būti sprendžiama, kokiu pagrindu toks sandoris bus pripažintas negaliojančiu: kaip niekinis ar nuginčijamas sandoris. Šis klausimas svarbus dėl to, kad niekiniai ir nuginčijami sandoriai jų šalims sukelia nevienodus padarinius, skiriasi asmenų, kurie gali sandorį ginčyti, ratas, nevienoda ginčijimo tvarka ir galimybės jį išsaugoti. Iš Lietuvos teismų praktikos matyti, kad neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį tiekėjas iš esmės gali ginčyti tik kaip niekinį sandorį. Tokia praktika sietina su viešųjų pirkimų teisinių santykių svarba ir VPĮ įtvirtintų nuostatų pobūdžiu.

LAT ne kartą yra nurodęs, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, Vilniaus miesto savivaldybė, 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“, 2009; kt. . Taigi viešojo pirkimo sutarties negaliojimo kaip viešosios teisės normų pažeidimo padarinio prigimtis siejama labiau ne su tiekėjo privačių interesų gynyba, o su visuomenės interesų apsauga. Toks sutarties negaliojimo pobūdis lemia peržiūros institucijos, teismo, aktyvesnį vaidmenį procese, nes viena iš sudedamųjų konstitucinių jo pareigų ir įgaliojimų vykdyti teisingumą elementų – viešojo intereso apsauga.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad VPĮ įtvirtintos nuostatos – viešajai teisei priskirtinos taisyklės, kurių pažeidimas sukelia neigiamus padarinius, tolygius imperatyviųjų teisės normų pažeidimui (CK 1.80 str. 1 d.). Kaip konstatavo kasacinis teismas, tam tikras viešųjų pirkimų teisinių santykių reglamentavimo ypatumas yra tas, kad dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2010. . Pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką, panaikinus sprendimą dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, pirkimų komisijos sprendimo pagrindu sudarytos viešųjų pirkimų sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (ex iniuria ius non oritur), todėl nustačius, kad pirkimų komisijos sprendimas priimtas pažeidus VPĮ imperatyviąsias normas, bylą nagrinėję teismai gali ir ex officio privalo pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo negaliojimo padarinius, nes sandoriai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių padarinių. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o CK 1.78 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Be to, CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Taigi pagal įstatymą niekinis sandoris laikomas negaliojančiu nepriklausomai nuo jį sudariusių šalių valios, o sandorio šalių atlikti veiksmai, elgesio motyvai ir sandoryje išreikšta valia negali įveikti imperatyviosios CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatos Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, Vilniaus miesto savivaldybė, 2007. .

Būtent tokia linkme ir minėtais teisiniais pagrindais vadovaujantis buvo pradėta formuoti Lietuvos teismų praktika dėl viešojo pirkimo sutarčių, kurios sudarytos pažeidžiant VPĮ normas, tolesnio teisinio statuso (galiojimo). LAT jau seniai nurodė, jog tais atvejais, kai VPĮ pažeidimai yra esminiai ir absoliutaus pobūdžio (šis aspektas analizuojamas toliau šioje publikacijoje), jie lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, o jų nustatymas suponuoja teismų pareigą ex officio pripažinti skundžiamus perkančiosios organizacijos veiksmus, įskaitant ir viešojo pirkimo sutarties sudarymą, neteisėtais ir juos panaikinti Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, 2009. . Svarbu pažymėti, jog LAT nurodo, kad tokiais atvejais viešojo pirkimo sutartis privalo būti teismo savarankiškai, iniciatyviai panaikinta neatsižvelgiant į bylos dalyvių reikalavimus, t. y. teismui sudaroma galimybė išeiti už ieškinio ribų sprendžiant, ar viešojo pirkimo sutartis teisėta Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, 2009. . Įvertinus tokią LAT suformuotą praktiką buvo įtvirtinti vėlesni Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso Žr. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2002. pakeitimai, kuriais yra reglamentuojama nurodyta teismo teisė, o pagal analizuojamą Lietuvos teismų praktiką – pareiga ir prerogatyva (CPK 423⁸ str. 2 d.). Tokią pačią praktiką nuosekliai įgyvendina ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris dažnai konstatuoja, kad perkančiosios organizacijos sprendimas (įskaitant viešojo pirkimo sutarties sudarymą) naikintinas tik tada, jei nustatomi imperatyvaus pobūdžio viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai, t. y. tiek konkrečių VPĮ nustatytų taisyklių, tiek pirkimų, kuriais būtina laikytis VPĮ įtvirtintų principų, esminiai pažeidimai Žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Per Aarsleff A/S v. UAB „Šakių vandenys“, 2012. .

Iš to, kas nurodyta, galima daryti išvadą, kad pagal LAT suformuotą praktiką teismas privalo savo iniciatyva užtikrinti, kad iš neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų nekiltų teisinių ir ekonominių padarinių, t. y. nebūtų palikta galioti neteisėtai sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Ši nuostata per keletą pastarųjų metų LAT nuosekliai plėtojamą praktiką faktiškai tapo postulatu, kuriuo vadovaujasi Lietuvos teismai viešųjų pirkimų bylose. Nepaisant to, kas nurodyta, absoliutus analizuojamos taisyklės taikymas negali būti racionalus, nes yra situacijų, kai galima nustatyti VPĮ pažeidimą, tačiau viešojo pirkimo sutarties panaikinimas būtų neadekvatus teisinis padaryto VPĮ pažeidimo padarinys. Todėl natūraliai kilo poreikis plėtoti analizuojamą teismų praktiką toliau ją tobulinant ir identifikuojant sąlygas, kuriomis viešojo pirkimo sutartis turėtų būti teismo pripažįstama negaliojančia. Kitaip tariant, pirmoji ir visiškai suprantama sąlyga – konstatuoti viešojo pirkimo sutarties negaliojimą būtina nustatyti VPĮ pažeidimą, tačiau svarbu įvertinti papildomus taikytinus reikalavimus, kad viešųjų pirkimų praktika būtų stabili ir negrėstų kiekvieno pažeidimo atveju automatinis viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia.

VPĮ kaip lex specialis normų pobūdis gali sudaryti įspūdį, kad kiekvienos jo nuostatos pažeidimas reiškia imperatyviųjų normų pažeidimą, sukeliantį sudaryto sandorio pripažinimą niekiniu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos dėl besąlyginio imperatyviųjų VPĮ nuostatų laikymosi Pavyzdžiui, kasacinio teismo spręsta, kad, nepaisant to, jog tiekėjo veikla, kuriai vykdyti yra būtini konkurso sąlygose nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, viešojo pirkimo sutartyje sudarytų nedidelę viso sandorio vertės dalį, perkančioji organizacija konkurso laimėtoju turi išrinkti tą tiekėją, kuris visiškai atitinka jo kvalifikacijai keliamus reikalavimus; atitinkamai net ir nedidelė neatitiktis tiekėjų kvalifikacijai keliamiems reikalavimams suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą tokiems tiekėjams neleisti dalyvauti tolesnėse viešojo pirkimo procedūrose, nes tik toks griežtas kvalifikacinių reikalavimų vertinimas leidžia užtikrinti VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų laikymąsi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, 2008). , tačiau kartu, sprendžiant dėl viešojo pirkimo teisėtumo, tiekėjų veiksmai ir perkančiosios organizacijos sprendimai teismų analizuojami pagal turiningąjį vertinimo kriterijų, t. y. laikantis turinio viršenybės prieš formą principo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešųjų pirkimų teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti viešųjų pirkimų tikslų ir nepažeidžia viešųjų pirkimų principų Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Corpus A“ v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, 2012. . VPĮ ir kituose teisės aktuose reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams yra nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o kad šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai. Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytos imperatyviosios nuostatos, kurių reikia besąlygiškai laikytis, tik patvirtina tokį aiškinimą, nes viešųjų pirkimų procesas yra dinamiškas, preciziškai tiksliai nustatyti kiekvieną viešųjų pirkimų situaciją sudėtinga, todėl šių imperatyvų laikymasis yra skirtas siekti tam tikrų tikslų, o šie yra tokių imperatyvų taikymo matas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, 2008. . Taigi iš teismų praktikos matyti, kad dėl VPĮ normų imperatyvaus pobūdžio, vadinasi, ir neigiamų šių pažeidimo padarinių, sprendžiama, atsižvelgiant labiau ne į normos raidę (pvz., pasiūlymas, neatitinkantis pirkimo sąlygų formuluotės, turi būti atmestas), bet į turinį, jų įtvirtinimo įstatyme tikslus.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, teismui nustačius atitinkamos VPĮ nuostatos pažeidimą ir kad perkančioji organizacija nepagrįstai atmetė pirkimo dalyvio pasiūlymą, teismas turi spręsti dėl konkrečių pažeidimų pobūdžio. Viešojo pirkimo komisijos sprendimo panaikinimas pateisinamas tik dėl esminių pažeidimų, kuriais pažeidžiamos imperatyviosios VPĮ nuostatos. Šių normų pažeidimas vykdant viešuosius pirkimus gali reikšti esminių įstatyme nustatytų principų, dėl kurių buvo pažeistos sąžiningos konkurencijos sąlygos, pažeidimą, taip pat kai priimtas pirkimų komisijos sprendimas leidžia daryti išvadą, kad neracionaliai panaudotos lėšos ir laimėtoju šiuo konkrečiu atveju turėjo būti ne komisijos paskelbtas pirkimų dalyvis, bet būtent tas dalyvis, kurio pasiūlymas buvo atmestas arba kurio pasiūlymas, laikantis VPĮ nustatytos tvarkos, turėjo būti pripažintas laimėjusiu Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, 2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, 2010. . Vadinasi, ne kiekvienas VPĮ nuostatos pažeidimas neišvengiamai sukels sudarytos viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad teismas gali, o tam tikrais atvejais – privalo pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, jeigu ją ginčijantis asmuo įrodo esminį viešojo intereso pažeidimą, padarytą pirkimo procedūrų metu, netgi tais atvejais, kai ieškinio tenkinimas tiesiogiai nelemtų materialinio jo teisių apimties pasikeitimo. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo vertinti ne tik privatų tiekėjo interesą ginčo konkursu, bet ir viešąjį interesą, pasireiškiantį kaip nesuvaržyta tiekėjų konkurencija. Tai nereiškia, kad tiekėjas veikia kaip viešojo intereso apsaugos subjektas (Viešųjų pirkimų tarnyba, prokuratūra), tačiau savo privatų interesą viešojo pirkimo sutarties sudarymu gali grįsti ne tik savo subjektinių teisių pažeidimu, bet ir bendrais teisėtumo kriterijais – sąžiningu tiekėjų varžymusi, racionaliu pirkimui skirtų lėšų panaudojimu ir pan. Tokia plati tiekėjų subjektinių teisių procesinė išraiška pirmiausia grindžiama tuo, kad viešųjų pirkimų teisė – didesnio visuomeninio reikšmingumo civilinės teisės sritis, kurioje viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa Mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., 2007. . Šią poziciją rodo kasacinė viešųjų pirkimų praktika dėl plataus tiekėjo teisinio suinteresuotumo ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus, aiškinamo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Civilinio proceso kodekso 5 straipsnį ir atitinkamų VPĮ V skyriaus nuostatų sistemą.

LAT yra nurodęs, kad suinteresuotumas – savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“, UAB „NT Service“, UAB „HNIT-Baltic“, 2011. . Viešųjų pirkimų civilinėse bylose tiekėjo teisinis suinteresuotumas pagal CPK 5 straipsnį reiškia teismo pareigą, neatsižvelgiant į subjekto teisinę ir faktinę padėtį viešojo pirkimo procedūrose (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas tiekėjas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams; vienintelis konsorciumo dalyvis be kitų partnerių aiškaus pritarimo skundžia bendro pasiūlymo atmetimą; netgi dėl diskriminacinių pirkimo sąlygų atgrasytas dalyvauti tiekėjas), visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas sudaryti skundžiamą viešojo pirkimo sutartį, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“, UAB „NT Service“, UAB „HNIT-Baltic“, 2011. . Teisinis suinteresuotumas vykdant viešuosius pirkimus sudaryti viešojo pirkimo sutartį reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, tačiau nereiškia naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., 2009. .

Analizuojant privataus ir viešojo interesų pusiausvyros viešųjų pirkimų bylose svarbą yra aktuali LAT jurisprudencija dėl terminų, per kuriuos turi būti pateikta pretenzija perkančiajai organizacijai ar ieškinys teismui viešųjų pirkimų bylose (VPĮ 94 str.), atnaujinimo, taip pat dėl galimybės ginčyti viešojo pirkimo sąlygas po to, kai tiekėjo pasiūlymas yra atmestas. LAT yra pažymėjęs, kad net jei teisėtai pritaikytos peržiūros procedūros nuostatos konkrečiu atveju lemia neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą, teismai materialiosios ir proceso teisės normas ex officio aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą, pavyzdžiui, atnaujina praleistą terminą Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, 2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, 2011. . Kita vertus, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką tiekėjams taikomas ribojimas ginčyti pirkimo sąlygas, o teismui – jas vertinti (išskyrus atvejus, kai konstatuojamas viešojo intereso poreikis), jei pirkimo sąlygų teisėtumas kvestionuojamas bet kurioje vėlesnėje viešojo pirkimo stadijoje, kai perkančioji organizacija priima sprendimą (perkančioji organizacija įvertino tiekėjų kvalifikaciją, patikrino pasiūlymus, išrinko laimėtoją ir pan.), remdamasi šiomis sąlygomis, kurių tiekėjai neginčijo iš karto, kai apie jas jie sužinojo ar turėjo sužinoti (pvz., pirkimo sąlygų viešas paskelbimas) Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), 2011. .

Sistemiškai analizuojant LAT formuojamą praktiką viešųjų pirkimų bylose, teismams taikant pavienius viešųjų pirkimų teisės institutus, galima matyti tokias teisines tendencijas. Pirma, kreiptis į teismą dėl viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo, įskaitant ir viešojo pirkimo sutarties (ir jos sudarymo procedūros) atitikties VPĮ, gali kiekvienas suinteresuotas asmuo (kai kurie valstybės įgaliojimus turintys subjektai – privalo), procesinį suinteresuotumą aiškinant largo sensu. Antra, teismui sprendžiant viešojo pirkimo sutarties teisėtumo klausimą vertinamas ne tik privatus interesas ir jo gynimas konkrečiu atveju, bet ir viešojo intereso elementas apskritai (racionalus lėšų panaudojimas, laimėtojo, viešojo pirkimo sutarties šalies veiksmų teisėtumas plačiuoju požiūriu ir pan.). Trečia, esant esminiam VPĮ pažeidimui, kuris turi neigiamos įtakos viešajam interesui, teismas privalo pripažinti viešojo pirkimo sutartį neteisėta ir negaliojančia. Įvertinant apžvelgtą Lietuvos teismų praktiką, galima teigti, kad yra galima ir tokia situacija, kai asmuo, kurio pasiūlymas negali būti pripažintas laimėjusiu (nes, pavyzdžiui, perkant jis nedalyvavo arba yra ne aukščiau kaip trečias pasiūlymų eilėje), kreipiasi į teismą įrodinėdamas viešojo pirkimo sutarties neteisėtumą, o teismas, nustatęs ir įvertinęs esminį viešojo intereso pažeidimą, tokią sutartį pripažįsta negaliojančia.

Lietuvos teismų praktika dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia (sandorio kvalifikavimo niekiniu), inspiruota kasacinės jurisprudencijos, pamažu vystėsi ta linkme, kad nuo VPĮ nuostatų pažeidimo pobūdžio vertinimo ir nustatymo, t. y. ar skundžiamas perkančiosios organizacijos sprendimas laikytinas esminiu, VPĮ imperatyviąsias nuostatas pažeidžiančiu pažeidimu, pereita prie pagrindinių VPĮ nuostatų – viešųjų pirkimų principų – pažeidimo sudėties nustatymo, kaip prielaidos viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia. Perkančiųjų organizacijų veiksmų teisėtumo vertinimo susiejimas su viešųjų pirkimų principais leido atsisakyti dvejopo pobūdžio skundžiamų veiksmų vertinimo: a) koks pažeistos normos pobūdis, pažeista atitinkama VPĮ nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ar ne (akivaizdu, kad VPĮ įtvirtinta ir neimperatyviųjų normų), t. y. ar teisės normoje jos adresatams įtvirtinti tam tikri įpareigojimai, nuo kurių jokiais atvejais negalima nukrypti; b) ar šis imperatyviosios normos pažeidimas laikytinas esminiu ar neesminiu pažeidimu. Be to, naujai besiformuojanti praktika leido išvengti dviprasmių pamatinių (imperatyviųjų) VPĮ nuostatų laikymosi vertinimo, pagal kurį viešųjų pirkimų principų ar kitų imperatyviųjų nuostatų pažeidimas galėjo būti kvalifikuotas kaip neesminis. Tokia praktika keltų klausimą dėl suderinamumo su CK 1.80 straipsnio 1 dalimi dėl imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo kaip niekinio.

Šią pasikeitusią Lietuvos teismų perkančiųjų organizacijų veiksmų vertinimo poziciją pirmiausia lėmė kasacinė praktika dėl viešųjų pirkimų principų Apie viešųjų pirkimų principus plačiau žr. Deividas Soloveičikas, „Viešųjų pirkimų principai: jų taikymas remiantis Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų praktika“, 2008. . Pagal ją, pirma, viešųjų pirkimų principai pripažinti pamatinėmis VPĮ nuostatomis, kurioms subordinuojamas kitų VPĮ nuostatų laikymosi vertinimas. LAT yra pabrėžęs, kad viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos, kurių kontekste vertinama dauguma viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis siekiant apginti tiekėjų pažeistas teises viešojo pirkimo srityje. Viešųjų pirkimų principų laikymasis garantuoja, kad bus pasiekti atliekamo viešojo konkurso tikslai ir bus išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų viešojo konkurso procedūroje. Taigi viešųjų pirkimų principų laikymasis ir tinkamas jų taikymas nėra tik besąlyginė perkančiųjų organizacijų VPĮ normų, būtent 3 straipsnio nuostatų, laikymosi pareiga, bet ir viešųjų pirkimų tikslų pasiekimo garantas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, 2008. .

Antra, viešųjų pirkimų principams pripažintas savarankiškas vaidmuo ginant tiekėjų pažeistas teises. Kasacinio teismo nurodyta, kad viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., 2009. . Kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas lemia teismo pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais. Viešųjų pirkimų principų pažeidimas prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui, nes šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2009. .

Šiame kontekste pažymėtina, kad perkančiosios organizacijos veiksmų vertinimas, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus, iš tiesų – ne inovatyvus Lietuvos teismų praktikos sprendimas, bet perimtas iš Teisingumo Teismo, kuris greičiausiai ir neturėjo kito pasirinkimo kaip anuomet lakoniškų Europos Sąjungos viešųjų pirkimų, įskaitant peržiūros, direktyvų nuostatas pirmiausia aiškinti pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, vidaus rinkos laisvių naudojimosi praktiką bei viešųjų pirkimų principus, jurisprudencijos Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1981 m. vasario 17 d. sprendimas Komisija prieš Italiją, p. 457; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. liepos 9 d. sprendimas CEI / Association intercommunale pour les autoroutes des Ardennes, p. 3347; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimas Telaustria ir Telefonadress, p. I-10745. . Kita vertus, inovatyvia jurisprudencija pripažintina dar nuosekliai nesuformuota kasacinė praktika dėl Lietuvos viešųjų pirkimų pozityviajam teisiniam reguliavimui reikšmingo ekonominio aspekto, t. y. racionalaus lėšų panaudojimo principo (VPĮ 3 str. 2 d.). Kasacinio teismo pasisakyta, kad galimos situacijos, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo procedūras atlieka vadovaudamasi VPĮ reikalavimais, inter alia užtikrindama viešųjų pirkimų principų laikymąsi, tačiau viešojo pirkimo sutartį sudaro neracionaliai panaudodama pirkimui skirtas lėšas, t. y. iš dalies nepasiekia viešųjų pirkimų tikslo. Atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principų ir viešojo pirkimo tikslą, inter alia racionaliai panaudoti pirkimui skirtas lėšas, iš viešųjų pirkimų kylančius ginčus nagrinėjantys teismai ieškovo reikalavimu ar ex officio dėl perkančiosios organizacijos veiksmų gali spręsti tik iš racionalaus lėšų panaudojimo tikslo Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Specialus autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, 2011. .

Lietuvos teismų, ypač kasacinio teismo, praktika, išryškinusi viešųjų pirkimų principų absoliutumą (kiekvienas principų pažeidimas – esminis pažeidimas, sukeliantis niekinio sandorio padarinius) Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, 2012. ir savarankiškumą inter alia peržiūros procedūroje, susidūrė (ir susiduria) su šių pamatinių VPĮ nuostatų „fetišavimo“ problema. Dėl proceso šalių deklaratyvaus viešųjų pirkimų principų pažeidimų nurodymo, siekiant to teisinių padarinių, t. y. sandorio pripažinimo niekiniu, kasacinis teismas turėjo atskirai pasisakyti dėl šių normų pažeidimo įrodinėjimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į jo jurisprudenciją dėl viešųjų pirkimų principų, ji savaime nėra pakankama, jog ja būtų galima remtis reikalaujant pripažinti perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą ir taikyti atitinkamus neteisėtumo padarinius, t. y. reikalavimą pateikusi šalis turi įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis viešųjų pirkimų pažeidimo prielaida ir padariniais. Vertinant viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, būtina nustatyti, kokiais būtent perkančiosios organizacijos veiksmais ir kokios viešojo pirkimo procedūros metu buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, 2012. . Tokį poreikį lemia VPĮ V skyriuje įtvirtintas tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų nagrinėjimo mechanizmas, ypač ikiteisminė jo dalis. Tokia tiekėjų pozicija, ypač dėl skaidrumo principo, pagal kurį perkančioji organizacija privalo laikytis VPĮ nuostatų ir paskelbtų pirkimo sąlygų, grėsė pernelyg formalizuoti viešųjų pirkimų santykius, įpareigojant perkančiąsias organizacijas besąlygiškai laikytis iš anksto žinomų taisyklių ne jų tikslo pasiekimo, bet jų formalaus atlikimo požiūriu. Be to, tai neišvengiamai didino viešųjų pirkimų ginčų teismuose skaičių, nes rastume mažai pirkimų, kuriuos vykdant perkančioji organizacija būtų paraidžiui laikiusi VPĮ normų, pirkimo sąlygų, nors ir teisėtai pasiekusi pirkimo tikslą – su teisėtai atrinktu laimėtoju sudaryti viešojo pirkimo sutartį racionaliai tam panaudodama lėšas.